Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-802-516/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-10-19
Bylos Nr.: e2-802-516/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00816-2018-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Rasa Gudžiūnienė, Antanas Rudzinskas
Ieškovas: R. Z.
Atsakovas: N. Č., G. Č.
Trečiasis asmuo: A. Z., V. V., R. V., akcinė bendrovė SEB bankas

Kategorijos

2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
3.3.4.4Bylos, kurioje procesas atnaujintas, nagrinėjimas

Civilinė byla Nr. e2-802-516/2021 Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00816-2018-2 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 3.3.4.4

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Z. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. Z. ieškinį atsakovams N. Č., G. Č. dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine, tretieji asmenys A. Z., V. V., R. V., akcinė bendrovė SEB bankas, kurioje Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 7 d. nutartimi atnaujintas procesas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas R. Z. kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti procesą Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-997-260/2019, kurioje buvo atmestas jo ieškinys atsakovams N. Č. ir G. Č. dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir nustatymo, kad 2013 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties šalimi (pirkėjais) yra ieškovas R. Z. bei jo sutuoktinė trečiasis asmuo A. Z., bei kad sutartyje nurodytas butas įsigytas ieškovo R. Z. ir jo sutuoktinės A. Z. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Ieškovas atnaujinti procesą prašė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

Žemesnės instancijos teismas

2. Kauno apygardos teismas ieškovo prašymą tenkino ir 2021 m. sausio 7 d. nutartimi atnaujino procesą Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-997-260/2019 pagal ieškovo R. Z. ieškinį atsakovams N. Č. ir G. Č. dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir nuosavybės teisių pripažinimo į butą

Šalies argumentai

3. Ieškovas prašė panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-338-236/2020 ir Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-997-260/2019, ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai.

4. Ieškovas nurodė, kad procesą atnaujinus, teismas šioje byloje turi ištaisyti Kauno apygardos teismo nutartyse padarytas klaidas: tinkamai įvertinti bylai reikšmingus faktus ir pagal juos įvertinti ginčijamo sandorio teisėtumą.

5. Nurodė, kad nors rankpinigių, pirkimo–pardavimo, paslaugų, kreditavimo sutartys ir atliekami mokėjimai buvo vykdomi atsakovų N. Č. arba G. Č. vardu, tačiau ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartyje pirkėjais nurodžius atsakovus, jie prieš trečiuosius asmenis veikė kaip buto savininkai ir pirkėjai, o santykyje su ieškovu – kaip jo pavedimus vykdantys įgaliotiniai. Šiuos pavedimo teisinius santykius patvirtina aktyvus ieškovo ir atsakovės susirašinėjimas 2013-2018 metais.

6. Byloje buvo nustatytas faktas, kad mokėjimai už butą buvo atliekami iš atsakovės N. Č. sąskaitos, rankpinigius atsakovė sumokėjo grynaisiais pinigais, tačiau ginčas kyla dėl to, kieno pinigais atsakovė N. Č. atliko 2013 m. spalio 23 d. 20 000 Lt pavedimą pardavėjui V. V., 2013 m. spalio 23 d. 4 911 svarų (20 001,03 Lt) pavedimą pardavėjai R. V. ir sumokėjo 3 000 Lt avansą grynaisiais. Ieškovas į bylą pateiktu Opal Transfer Ltd. išrašu pagrindė faktą, kad 2013 m. spalio 19 d. padarė 20 037 Lt lėšų pervedimą, skirtą pradiniam įnašui už butą sumokėti. Šios lėšos 2013 m. spalio 20 d. gautos atsakovės N. Č. sąskaitoje, ką patvirtina pačios atsakovės pateiktas sąskaitos išrašas.

7. Taip pat nurodė, kad 2010 m. ieškovo šeima ketino pirkti namą Anglijoje. Ieškovo tėvai Eugenija ir M. Z. norėjo padėti sūnaus šeimai, todėl E. Z. 2010 m. birželio 9 d. padarė 40 000 Lt pavedimą į atsakovės N. Č. sąskaitą. Ieškovo šeima namą nupirko tik 2011 m. pavasarį. Atsakovė N. Č. 2011 m. balandžio 20 d. padarė vieną bendrą 33 002,53 Lt pavedimą savo dukrai (ieškovo buvusiai sutuoktinei) A. Z., tačiau tai nebuvo atsakovų paskola ieškovo šeimai kaip tvirtino byloje atsakovai, o iš Eugenijos ir M. Z. ir Irenos bei J. R. N. Č. perduoti pinigai, skirti atlikti pavedimą ieškovui. Atsakovų nurodomą versiją, kad jie ieškovui 2011 m. balandžio 20 d. pavedimu neva paskolino 33 002,53 Lt, o 2013 m. spalio 20 d. 20 0037,97 Lt pavedimu jis skolą neva grąžino, paneigia tai, kad atsakovai tokių pinigų neturėjo ir negalėjo jų paskolinti.

Šalies argumentai

8. Ieškovas nurodė, kad 5 970 svarų sumą N. Č. 2013 m. spalio 1 d. perdavė per draugą R. V., o kitą įnašo už butą dalį pervedė. Kaip matyti iš atsakovės N. Č. banko sąskaitos išrašo 5 300 svarų suma buvo įnešta grynaisiais į atsakovės banko sąskaitą. Ši įnešta suma yra mažesnė už ieškovo perduotą, nes pagal rankpinigių sutartį buto pardavėjams buvo sumokėti 3 000 Lt rankpinigiai.

9. Atsakovė N. Č. ieškovui periodiškai siuntė pajamų ir išlaidų ataskaitas, derino buto nuomos klausimus. Ieškovas ir jo tėvas rūpinosi, kad bankas suteiktų kreditą buto kainos daliai apmokėti, duodavo nurodymus dėl buto įsigijimo, organizavo remontą, finansavo buto pirkimą ir remontą, atsakovė vykdė jo pavedimus ir siuntė ataskaitas, o tai patvirtina, kad ginčo šalis siejo pavedimo teisiniai santykiai.

10. Liudytojų paaiškinimai patvirtina, kad atsakovų teisme nurodyta versija neva ieškovas buto pirkimo ir įrengimo procese dalyvavo ne kaip savininkas, o kaip specialistas, išmanantis šių darbų kokybę ir ją kontroliuojantis, yra nelogiška ir neįmanoma dėl to, kad ieškovas didžiąją laiko dalį praleisdavo Anglijoje ir negalėjo tų darbų betarpiškai kontroliuoti, o juos kaip savininkas kontroliuodavo ryšio priemonėmis arba pasitelkdavo kitus specialistus arba draugus atliktų remonto darbų kokybei patikrinti.

11. Be to, ieškovas daug kartų pinigus perdavė atsakovams grynaisiais. Šią aplinkybę teisme patvirtino pinigus iš Anglijos atsakovams vežę E. T. ir R. V..

12. Nurodė, kad buto, kuris buvo įgytas ir suremontuotas už ieškovo lėšas, nuomos pajamos yra ieškovo šeimos nuosavybė. Taip pat, apmokant banko paskolą, buvo atsiskaitoma ieškovo pinigais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

13. Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 11 d. d. nutartimi atmetė ieškovo R. Z. prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

14. Teismas nustatė, kad ieškovas prašė pripažinti, jog jis kartu su trečiuoju asmeniu A. Z. (buvusia sutuoktine) 2013 m. spalio 23 d. nupirko butą (duomenys neskelbtini), tačiau sutartį sudarė atsakovų N. ir G. Č. vardu, kitaip tariant, sandoris buvo apsimestinis pirkėjų dalyje.

15. Teismas sprendė, kad atnaujinus bylos nagrinėjimą, yra svarbu nustatyti kieno lėšomis buvo mokama pagal ginčo sandorį.

16. Teismas nustatė, kad 2013 m. spalio 23 d. atsakovai pirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavėjams V. buvo sumokėta 43 000 Lt įmoka grynaisiais pinigais, o 94 000 Lt paimta paskola iš SEB banko. Taip pat nustatė, kad įmoka grynaisiais susidėjo iš trijų mokėjimų: 3 000 Lt avansas (N. Č. sumokėjo grynaisiais pardavėjai), 20 000 Lt pardavėjui V. grynaisiais sumokėjo N. Č., ir 20 001 Lt (4 911 GBP) N. Č. sumokėjo pardavėjui V.

17. Susipažinęs su atsakovės banko sąskaitos išrašu, teismas nustatė, kad 2013 m. spalio 20 d. ieškovas jai pervedė 5 000 GBP sumą, kurią ieškovui 2013 m. spalio 18 d. pervedė A. Z. (jos teigimu, tai buvo dalies 2011 m. balandžio 20 d. paskolos (visa suma 33 002,53 Lt) atsakovei grąžinimas).

18. Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad ieškovas pripažino, jog A. Z. buvo davusi 5 000 GBP, o kokios buvo A. Z. pajamos jis nežinojo, sprendė, kad tokia ieškovo pozicija patvirtina, jog A. Z. pervesti 5 000 GBP nebuvo ieškovo asmeninės pajamos, todėl ji galėjo būti pasiskolinusi pinigų iš savo mamos ir jas grąžino 2013 m.

19. Teismas ieškovo paaiškinimus dėl atsakovės N. Č. 2011 m. balandžio 20 d. atlikto 33 002,53 Lt pavedimo A. Z., nors turėjo būti pervesta 60 000 Lt suma, kurią sudarė 40 000 Lt gauti iš Z. ir R. ieškovui paskolinta 20 000 Lt suma, atmetė ir jais nesivadovavo, nes paaiškinimai yra neįrodyti ir stokoja logikos. Teismas kaip labiausiai tikėtinas pripažino aplinkybes, kad N. Č. 2010 m. paskolino ieškovo šeimai 33 000 Lt, R. šeima paskolino 20 000 Lt, 2011 m. ieškovas su sutuoktine pirko Londone gyvenamąjį namą, kurio kaina buvo apie 200 000 GBP, dalį šios sumos ieškovas mokėjo iš karto, kitai daliai padengti paėmė iš banko Anglijoje apie 168 000 GBP paskolą, o 2013 m. A. Z. grąžino N. Č. dalį paskolos (5 000 GBP arba 20 000 Lt), kurią N. Č. panaudojo pirkdama ginčo butą.

20. Teismas nustatė, kad kita dalis sumos už ginčo butą (20 000 Lt ir 3 000 Lt) buvo sumokėta grynaisiais pinigais, o atsakovė N. Č. nurodė, kad ji turėjo tokias santaupas. Teismas, įvertinęs atsakovų pajamų šaltinius (darbo užmokestis apie 2 000 Lt per mėnesį iš (duomenys neskelbtini), kambarių nuoma name (duomenys neskelbtini), apie 40 000 Lt per metus, be to, N. Č. 2011 m. kovo 8 d. paveldėjimo teisės liudijimu paveldėjo V. D. piniginius indėlius) bei atsižvelgęs į atsakovų darbo stažą, amžių, neturėjimą nepilnamečių išlaikomų asmenų, paveldėjimo faktą, sprendė, kad atsakovai 2013 m. spalio mėnesį turėjo 23 000 Lt santaupų.

21. Teismas atmetė ieškovo teiginius ir atsisakė priimti liudytojo R. V. parodymus, kad būtent jis perdavė N. Č. 23 000 Lt grynųjų pinigų sumą, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2014 m. birželio 13 d.) nustatė, kad paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, o CK 1.76 straipsnio 2 dalis nustatė, kad jeigu nėra duomenų sandorio šalims nustatyti, šalys, kilus ginčui, negali remtis liudytojų parodymais sandorio sudarymo faktui įrodyti.

22. Teismas pažymėjo, kad R. V. teismo posėdyje betarpiškai nebuvo apklaustas, jo parodymai į bylą yra pateikti kaip raštas, pasirašytas R. V. pavarde, notariškai parašo tikrumas nepatvirtintas, o tekste nurodoma, kad 2013 m. rugsėjo mėnesį R. V. ieškovas davė apie 6 000 GBP, kuriuos pastarasis atvežė į Druskininkus ir atidavė atsakovui.

23. Taip pat byloje teismas nustatė, kad likusi suma už butą (94 000 Lt) buvo sumokėta iš SEB banko gauta paskola, kuri buvo suteikta atsakovei N. Č..

24. Teismas sprendė, kad esminė aplinkybė yra tai, jog iš karto po ginčo buto pirkimo atsakovė pradėjo mokėti kredito įmokas kiekvieną mėnesį apytiksliai po 1 000 Lt (370 Eur). Teismas byloje nenustatė duomenų, kad ieškovas po buto pirkimo iš karto pradėjo mokėti kredito įmokas ir sistemingai jas mokėjo į atsakovės sąskaitą nurodydamas tokių mokėjimų paskirtį.

25. Teismas sprendė, kad ginčo butas yra įgytas didžiąja dalimi atsakovų pinigais, o likutis (apie 6 700 Eur) yra banko suteiktas ir nebaigtas išmokėti kreditas, kurį išmokėti yra įsipareigoję atsakovai.

26. Teismas vertino, kad ieškovo teiginiai, jog kredito įmokas turėjo padengti pinigai, gauti iš buto trumpalaikės nuomos, yra neaktualūs pirmiesiems keliems metams po buto pirkimo, kai vyko renovacija, remontas, jokių pajamų iš nuomos nebuvo, tačiau kreditą jau reikėjo mokėti. Teismas nurodė, kad ieškovas, jeigu būtų įgyvendinęs savo kaip buto savininko teises, turėjo toliau mokėti kredito įmokas ir kontroliuoti, ar už nuomą gautų pajamų pakanka kredito įmokai kiekvieną mėnesį sumokėti. Lygiai taip pat ieškovas, jeigu jis būtų įgyvendinęs savo kaip buto savininko teises, turėjo iš karto po buto pirkimo pasirūpinti sutarčių su komunalinių paslaugų tiekėjais sudarymu ir kontroliuoti, ar mokesčiai už komunalines paslaugas yra laiku ir tinkamai mokami. Tai, kad ieškovas tokiais klausimais nesirūpino, parodo, jog ieškovas nelaikė savęs buto savininku ir nesiekė įgyvendinti savo kaip buto savininko teisių.

27. Teismas nenustatė duomenų, kad ieškovas mokėjo kokias nors sumas į atsakovų Nijolės arba G. Č. banko sąskaitas. Nors ieškovas teigė, kad pinigus duodavo grynaisiais, juos veždavo įvairūs ieškovo draugai, tačiau liudytojo E. T. parodymai nėra konkretūs, pinigų sumos nurodomos apytikriai, o atsakovai tuo tarpu nurodė, kad pinigų perdavimų yra buvę, tačiau tai buvo paskolintų lėšų N. Č. grąžinimas.

28. Teismas byloje apklaustų liudytojais asmenų paaiškinimus vertino kaip neturinčius reikšmės nuosavybės teisės režimui. Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad tik jis kaip savininkas galėjo rūpintis remonto darbais bute, nes statybos (remonto) teisiniuose santykiuose yra galimi ne tik rangos, bet ir subrangos atvejai. Kitaip tariant, ieškovas kaip savininkų žentas ir kažkiek statybas išmanantis asmuo galėjo ir savininkų pavedimu organizuoti, kontroliuoti remontą, užsakinėti medžiagas, baldus, savo vardu gauti sąskaitas, priimti atliktus darbus ir pan.

29. Teismo vertinimu, atsakovės rašytos įvairios ataskaitos neįrodo, kad ieškovas buvo tikrasis buto savininkas. Tokios ataskaitos negali būti laikomos įrodymu, kad dalis jos gautų sumų buvo ieškovo perdavimai, nes pirminiai tokių perdavimų dokumentai nepateikti.

30. Aplinkybės, kad atsakovė privačiuose pokalbiuose sakydavo ieškovo šeimai, kad „butas yra jūsų“ ir pan., teismo vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo išvadai, kad buto pirkėjai buvo ieškovo šeima, nes tokie teiginiai gali turėti įvairias reikšmes.

31. Teismas sprendė, kad liudytojo M. Z. paaiškinimai patvirtina, jog ieškovo šeimoje susitarimo pirkti butą Druskininkuose nebuvo. Kiti liudytojo parodymai apie įvairius remonto darbus, baldų pirkimą, pinigų perdavimą, teismo vertinimu, neįrodo kitokio nuosavybės teisės režimo, negu kad yra užfiksuota pirkimo–pardavimo sutartyje.

32. Įvertinęs liudytojo M. Z. paaiškinimus, teismas darė išvadą, kad jis skolinosi iš atsakovės N. Č. ir jai grąžino paskolas, t. y. ieškovo tėvų paskoliniai santykiai su atsakovais neturi reikšmės ginčo buto nuosavybės teisės režimui.

33. Teismas, įvertinęs ieškovo pateiktą 2021 m. vasario 4 d. pokalbio su atsakove N. Č. garso įrašą, darė prielaidą, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl bendros veiklos, verslo, t. y. atsakovė paima kreditą, nuperka butą, šalys jį suremontuoja, paruošia nuomai ir nuomoja, gauna už tai pajamas ir jas pasidalina tam tikra proporcija (pvz., 20:80). Be kita ko, galėjo būti ir susitarimas pasidalinti patį butą tam tikra proporcija. Tačiau teismas sprendė, kad koks iš tikrųjų buvo šalių susitarimas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas pažymėjo, kad pokalbio turinys nepatvirtina ieškovo dėstomų aplinkybių, jog jis su trečiuoju asmeniu buvo tikrosios sandorio šalys.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

34. Ieškovas R. Z. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas:

34.1. Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 11 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutartį panaikinti ir ieškinį tenkinti visiškai;

34.2. priteisti bylinėjimosi išlaidas;

34.3. atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažįstant trečiųjų asmenų Ramunės ir V. V. dalyvavimą būtinu;

34.4. įpareigoti trečiąjį asmenį A. Z. pašalinti 2021 m. balandžio 20 d. teismo pateikto procesinio dokumento trūkumus ir įpareigoti pateikti įrodymus (sąskaitos išrašus), kuriais yra grindžiamos procesiniame dokumente nurodytos jos gautos pajamos 2012-2015 metais.

Žemesnės instancijos teismas

35. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

35.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė CK 1.87 straipsnio nuostatas dėl apsimestinio sandorio. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris yra apsimestinis, turėjo tikrinti ir vertinti, koks vidinis susitarimas buvo sudarytas, kokį sandorį jis atitinka, nes ieškovas įrodinėjo, kad tai buvo pavedimo teisiniai santykiai.

35.2. Teismas nevertino įrodymų visumos, o ėmė atskirą faktą ir sprendė ar dėl jo pasikeitė nuosavybės teisės režimas, ar perėjo ieškovui nuosavybė, nors sandorio apsimestinumo esmė yra ne režimo pakeitimas, o ginčijamo sandorio tikrojo turinio įvertinimas. Ieškovui ginčijant pirkimo–pardavimo sutartį ir įrodinėjant, kad atsakovai buvo ne buto pirkėjai, o įgaliotiniai, vykdę jo finansuojamus pavedimus, teismas turėjo vertinti, ar šalis 2013-2018 metais sieję santykiai atitinka pavedimo teisinių santykių požymius.

35.3. Teismas nevertino, kad šalys pasirinko sudaryti apsimestinį pirkimo–pardavimo sandorį atsakovų vardu vietoj įgaliojimo tam, kad bankas suteiktų paskolą daliai buto kainos apmokėti, nes ieškovui dėl jo gaunamų pajamų dividendų forma tokios paskolos bankas nesutiko duoti.

35.4. Skundžiamoje nutartyje netinkamai atliktas įrodymų vertinimas. Teismas netinkamai įvertino atsakovės siųstas ataskaitas. Nagrinėjamu atveju ieškovas ir atsakovai gyveno skirtingose šalyse, todėl vieno dokumento (raštelio) parengimas buvo neįmanomas, taigi sandorius jie galėjo įforminti raštu siunčiamais elektroniniais dokumentais, kuriuos išsiųsdavo iš savo elektroninių paštų, atsakydami į laišką patvirtindavo ataskaitos turinį ir jame užfiksuotus sandorius. Teismo argumentai, kad sandorius įforminant rašytinėse ataskaitose šalys dar turėjo sudarinėti raštelius, prieštarauja CK nuostatoms.

35.5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktą garso įrašą, kuriame ieškovas su atsakove aptarinėjo klausimus, susijusius su ginčo butu, padarė išvadą, kad šalys galimai susitarė dėl bendros veiklos paimti kreditą, nusipirkti butą, jį susiremontuoti paruošti nuomai ir nuomoti, pajamas pasidalinant 20:80 proporcija. Tačiau šiuo atveju, teismas nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų, o pateikė prieštaringą jų vertinimą.

Žemesnės instancijos teismas

35.6. Teismas iš esmės nustatė, kad tikrasis ir vidinis šalis siejęs susitarimas buvo kitoks nei ginčijama 2013 m. spalio 23 d. buto pirkimo–pardavimo sutartis. Tokiu atveju teismui beliko nuspręsti ar tikrasis vidinis ieškovą ir atsakovus siejęs susitarimas kvalifikuotinas kaip pavedimo teisiniai santykiai ar kaip jungtinė veikla. Pirmosios instancijos teismas turėjo kvalifikuoti tikrąjį šalių susitarimą kaip pavedimo ar jungtinės veiklos teisinius santykius, atitinkamai pripažinti apsimestinę 2013 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir išspręsti buto nuosavybės klausimus.

35.7. Pirmosios instancijos teismas dalį byloje nustatytų faktų pakeitė, o dėl dalies faktų nepasisakė. Teismas klaidingai nurodė faktą, kad atsakovai pardavėjams Vaičiuliams už ginčo butą sumokėjo 43 000 Lt įmoką grynaisiais pinigais. Teismas nustatė aplinkybę, kad ieškovo šeimai namui Londone pirkti pinigus paskolino ir N. Č. (33 000 Lt) ir R. šeima (20 000 Lt), nors ši išvada prieštarauja bylos įrodymams. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovo šeimai pinigus pervedė ir N. Č., ir R., priešingai, byloje yra įrodymai, kad N. Č. pervedė 33 000 Lt ir šį pavedimą padarė iš E. Z. ir J. R. gautais pinigais.

Šalies argumentai

35.8. Ieškovas taip pat nesutinka su teismo išvadomis dėl atsakovų turėtų santaupų. Ieškovo vertinimu, nei darbo stažas, nei amžius, nei nepilnamečių neturėjimas, nei paveldėjimas nereiškia, kad asmuo turi santaupų. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė atsakovų šeimos pajamas.

35.9. Taip pat iš skundžiamos nutarties nėra aišku, kokiu būdu teismas įvertino atsakovės N. Č. paveldėtą piniginį indėlį, nes į bylą pateiktame 2011 m. kovo 8 d. paveldėjimo teisės liudijime jokia paveldėta suma nėra nurodyta. Atsakovė įrodinėjo, kad pagal apsimestinį (niekinį) dėdės V. D. buto pirkimo pardavimo sandorį ji iš savo sesers neva gavo 35 000 Lt.

35.10. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu neteigė, kad jis skolino 20 000 Lt Rageliams, o priešingai, jis skolinosi 20 000 Lt iš R. namui Londone įsigyti 2010 metais. Teismo nurodytą 60 000 Lt sumą sudarė 40 000 Lt ieškovo motinos pervesti pinigai ir 20 000 Lt R. pervesti pinigai. Teismas, priešingai nei teigė ieškovas, nurodė neva šių pinigų (60 000 Lt) jam niekam grąžinti nereikėjo. Ieškovas byloje teigė, kad jis šių pinigų (33 000 Lt) neturėjo grąžinti atsakovams, o teismas iškraipė jo teiginius ir nurodė neva ieškovas niekam neturėjo grąžinti 60 000 Lt sumos.

Žemesnės instancijos teismas

35.11. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktus dėl kredito įmokų už banko paskolą daliai buto kainos apmokėti. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas šiais klausimais nesurūpino, o buto nuomos pajamos neva šių išlaidų nepadengė. Ieškovo teigimu, iki 2015 metų vasaros, kol butas dar buvo remontuojamas, jis perduodavo pinigus atsakovei, kuri mokėjo kredito įmokas, komunalinius mokesčius ir kt. Aplinkybė, kad ieškovas ne kiekvieną mėnesį perduodavo po 370 Eur įmokai sumokėti, o perduodavo po 2 000 GBP arba jo tėvas pervesdavo 15 000 Lt nekeičia fakto, kad visos buto išlaidos buvo dengiamos iš ieškovo pinigų.

35.12. Pirmosios instancijos teismas iškraipė ieškovo teiginius dėl jo patirtų išlaidų butui. Teismas klaidingai nurodė neva ieškovas teigė butui išleidęs 26 000 Eur, nes butui jis yra išleidęs apie 88 000 Eur, iš kurių 26 000 Eur suma išleista ieškovo savarankiškai, jam papildomai Anglijoje ir Lietuvoje perkant prekes ir paslaugas butui.

35.13. Pirmosios instancijos teismas laikė neįrodytu 5 970 GBP perdavimo atsakovei faktą, nes sandorio, kurio vertė tuo metu viršijo 5 000 Lt, forma turėjo būti rašytinė. Nagrinėjamu atveju į bylą yra pateiktose atsakovės rašytinės ataskaitose 2013 m. spalio 1 d. užfiksuota gauta 5 970 GBP suma, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad sandoriai nebuvo sudaryti rašytine forma.

35.14. Byloje nėra įrodymų, kad N. Č. skolino lėšas R. Z.. Byloje yra vienintelis N. Č. 2011 m. balandžio 20 d. pavedimas (ne paskola) savo dukrai A. Z. (33 000 Lt), kuris buvo atliktas iš atsakovės sąskaitos, tačiau ne jos pinigais (pervedė iš R. ir Z. gautus pinigus). Daugiau įrodymų, kad atsakovė skolino ieškovui ar jo šeimai byloje nėra.

35.15. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovų paaiškinimus dėl teiginio „jūsų butas“. Apeliantas buto pirkėjo statusą įrodinėjo ne privačių pokalbių „atpasakojimais“, o atsakovės N. Č. siųstais laiškais, kurie patvirtina, kad ieškovas veikė kaip įgaliotojas, o atsakovė įgaliotinė, kuri tvarkė jo buto reikalus.

35.16. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovo šeimoje nebuvo susitarimo pirkti butą Druskininkuose. Faktas, kad ieškovas nupirkto butą nesitaręs su sutuoktine, nekeičia aplinkybės, kad jis tą butą nusipirko.

Šalies argumentai

35.17. Ieškovas nesutinka su teismo išvadomis, kad M. Z. ir N. Č. siejo paskoliniai santykiai. N. Č. iš R. Z. jai perduotų pinigų 2014 m. vasario 13 d. pervedė M. Z. 10 000 Lt, R. Z. 2014 m. balandžio 18 d. šiuos pinigus grąžino. Šios operacijos fiksuotos atsakovės ataskaitoje. Be to, iš Eugenijos ir M. Z. atsakovei pervestų 58 000 Lt, 3 000 Lt, 15 000 Lt, atsakovė grąžino tik 37 000 Lt, 4 000 Lt, 2 000 Lt. Tačiau Eugenija ir M. Z. pareiškė, kad pretenzijų dėl negrąžintos 21 000 Lt sumos atsakovei nereiškia, nes pervesti pinigai buvo skirti ne atsakovei, o ieškovui ir jo šeimos namui Londone ir butui Druskininkuose.

Atsiliepimas

35.18. Trečiasis asmuo A. Z. 2021 m. balandžio 20 d. pateikė rašytinius paaiškinimus dėl jos pajamų 2012-2015 metais, tačiau šių paaiškinimų nėra pagrindusi įrodymais, todėl ieškovas prašo šį trūkumą pašalinti apeliacinės instancijos teisme ir įpareigoti trečiąjį asmenį A. Z. procesiniame dokumente nurodytus duomenis pagrįsti pirminiais dokumentais.

36. Atsakovai N. Č. ir G. Č. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

36.1. Ieškovas netinkamai aiškina CK 1.87 straipsnio dispoziciją, iškreipia bylos esmę, siekdamas nevertinti esminių bylos duomenų. Tiek ginčijamojoje teismo nutartyje, tiek prašomuose panaikinti teismų procesiniuose sprendimuose išvados, kad atsakovai yra 2013 m. spalio 23 d. tikrosios pirkimo–pardavimo sutarties šalys, padarytos nustačius esmines byloje įrodinėtinas aplinkybes, t. y. kad atsakovų lėšomis buvo apmokėta visa sandorio suma, jų vardu gauta paskola ginčo turto įsigijimui ir mokamos įmokos bankui, atsakovų vardu registruotos nuosavybės teisės bei sudarytos sutartys su paslaugų tiekėjais, atsakovų lėšomis išlaikomas butas, mokami mokesčiai, atsakovams adresuojamos sąskaitos ir t. t.

36.2. Nors ieškovas prašo sandorį pripažinti apsimestiniu, tačiau iš jo teikiamų paaiškinimų neįmanoma suprasti, kokį sandorį ieškovas siekė pridengti. Ieškovas nurodė, kad jis turėjo lėšų įgyti butą, taigi kyla klausimas kodėl jis jo neįgijo savo vardu. Taip pat ieškovas nenurodė ir kitų priežasčių, dėl kurių jis negalėjo įgyti buto savo vardu.

36.3. Atskirajame skunde iškelta nauja ieškovo versija apie pavedimo santykius yra nepagrįsta, neatitinkanti bylos duomenų, rašytinių įrodymų, bei negali patvirtinti kito sandorio buvimo. Pagal ieškovo logiką reiktų manyti, kad ieškovas įgaliojo atsakovus iš jų asmeninių pinigų bei gautos banko paskolos nupirkti butą ieškovo vardu. Toks ieškovo manymas yra ydingas.

36.4. Ieškovas neįvykdė pareigos įrodyti, kad ginčo sandoris yra apsimestinis, neįrodė sąlygų, kurioms esant pripažįstama sandorį apsimestiniu, neįrodė kito sandorio, kuriuo būtų dengiamas apsimestinis sandoris, nepaaiškino, koks buvo tikrasis sandorio tikslas, nepaaiškino, dėl kokių kliūčių sandoris negalėjo būti sudarytas jo vardu, neįrodė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad ieškovas su trečiuoju asmeniu buvo tikrieji buto pirkėjai, o atsakovai – statytiniai.

36.5. Taip pat, ieškovas neprašė kredito sutarties, kurios pagrindu buvo įgytas ginčo turtas, pripažinti apsimestiniu sandoriu bei neprašo jam perkelti kredito gavėjo pareigų ir teisių. Taigi, ieškovas siekia, kad ginčo butas atitektų jo bei trečiojo asmens nuosavybėn, tačiau finansinių įsipareigojimų, kurie buvo prisiimti įgyjant turtą, nenori ir nesiekia prisiimti, o tai patvirtina jo nesąžiningumą.

36.6. Byloje pateikti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad už įgytą butą apmokėjo atsakovai. 2013 m. spalio 23 d. buto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad už perkamą butą atsiskaitė atsakovai. Ieškovas nepateikė racionalaus paaiškinimo ar motyvo, kodėl banko paskola buto įsigijimui buvo sudaryta ne jo, o atsakovų vardu bei kodėl jis iš savo lėšų nemokėjo paskolos bankui. Atsakovų banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad jie visada mokėjo paskolos įmokas ir palūkanas bankui.

36.7. Trečiasis asmuo A. Z. bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad nei ji, nei jos vyras buto Druskininkuose nepirko, kadangi tam neturėjo lėšų. Šiuos paaiškinimus patvirtina duomenys apie ieškovo ir trečiojo asmens pajamas, gautas gyvenant Anglijoje, ir turimus įsipareigojimus.

36.8. Paaiškino, kad atsakovai 2011 m. paskolino dukrai A. Z. ir ieškovui 33 002,53 Lt. 2013 m. nusprendus įsigyti ginčo butą, atsakovai paprašė dukros ir ieškovo pervesti dalį paskolintos sumos. Ieškovas su sutuoktine įvykdė prašymą ir 2013 m. spalio 20 d. atsakovei į banko sąskaitą pervedė 20 037,97 Lt sumą. Taigi ieškovo pervesta suma yra dalies skolos grąžinimas.

36.9. Ieškovas reikalavimą panaikinti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties dalį grindžia ne objektyviais įrodymais, o įvairiais elektroniniais laiškais, sudarytomis išlaidų lentelėmis ir ieškovo patarimais dėl buto dizaino, padėjimu išsirinkti medžiagas ar baldus, kas laikytina nepakankamu pagrindu pripažinti sandorį apsimestiniu.

36.10. Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad teismas nepasisakė dėl dalies reikšmingų įrodymų byloje. Šie ieškovo teiginiai grindžiami jo subjektyvia nuomone bei klaidingu kelių įrodymų interpretavimu. Teismas neturi pareigos pasisakyti dėl absoliučiai visų ieškovo ieškinyje ar teismo posėdžio metu paminėtų aplinkybių.

36.11. Ieškovas nežinojo tikrųjų su kredito paraiška susijusių aplinkybių, jis nedalyvavo ir nežinojo 3 000 Lt rankpinigių pardavėjui V. V. davimo aplinkybių, dėl ko neteisingai nurodė, kad rankpinigių sutartis buvo patvirtinta notaro ir neva, ieškovo iniciatyva.

36.12. Atskirojo skundo argumentai, kad remonto darbais bute rūpinosi ieškovas, nepatvirtina ieškinio pagrįstumo. Ieškovas ilgą laiką dirbo statybų srityje, gerai išmanė staliaus darbus, su draugais buvo įsteigęs įmonę, kurios veikla buvo butų ir namų dizainas, jų įrengimas, todėl jis sutiko neatlygintinai padėti atsakovams šiuolaikiškai suremontuoti ginčo butą.

36.13. Skundo argumentai dėl atsakovų pajamų ir santaupų nepagrįsti. Byloje pateikti oficialūs rašytiniai įrodymai paneigia ieškovo skaičiavimo teisingumą ir leidžia daryti išvadą, kad atsakovai turėjo pakankamai lėšų buto įsigijimui ir jo remontui. Ieškovas kaip atsakovų pajamas 2013-2015 m. nurodo tik sumas, pateiktas atsakovų pajamų deklaracijose, kurios taip pat yra nemažos.

Šalies argumentai

36.14. Ieškovo teiginiai, kad byloje yra įrodymai, jog N. Č. pervedė 33 000 Lt ir šį pavedimą padarė iš E. Z. ir J. R. gautais pinigais neteisingi. Atsakovės sąskaita SEB banke yra jos asmeninė sąskaitą ir visos lėšos, patekusios į šio banko sąskaitas, yra atsakovei asmeniškai priklausančios lėšos.

36.15. Argumentas dėl E. Z. 40 000 Lt sumos pervedimo atsakovams kaip neva pagalbą ieškovo šeimai perkant namą Londone 2010 m. yra nepagrįsta, nes E. Z. be jokių banko apribojimų galėjo šį mokėjimą atlikti ne tik į ieškovo sąskaitą Anglijoje, bet ir į ieškovo šeimos sąskaitas, esančias Lietuvoje.

36.16. Ieškovas painioja 2010 m. – 2011 m. atlikto atsakovų namo remonto išlaidų (70 000 Lt) sumą su 2013 m. lapkričio mėn. ginčo buto pirkimo bei jo remonto faktais, iškraipo atsakovės pateiktą informaciją apie atsakovų turėtas santaupas ir pajamas.

36.17. Ieškovas iškraipo atsakovės N. Č. sudarytų buto išlaidų suvestinių lentelių duomenis. Ieškovas bando įrodyti, kad atsakovės išlaidų suvestinės buvo skolų įskaitymas su ieškovo šeima. Tačiau minėtose suvestinėse yra užfiksuotos su buto įsigijimu, jo priežiūra, išlaikymu susijusios atsakovų išlaidos, nes atsakovai ginčo butą įsigijo kaip verslo objektą nuomai, todėl išlaidų fiksavimas buvo ypatingai reikšmingas. Šios lentelės buvo siunčiamos ieškovo šeimai ne tam, kad jie apmokėtų išlaidas, bet tam, kad turėtų supratimą apie tokio verslo kainą, verslo naudą, nuostolius.

36.18. Nepagrįsti skundo argumentai, kad teismas neišnagrinėjo ieškovo paaiškinimų, jog buto pradinį įnašą (43 000 Lt) sumokėjo ieškovas ir jo sutuoktinė. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 43 000 Lt sumą sumokėjo atsakovai, o ieškovas nepateikė įrodymų, kad lėšos atsakovams buvo perduotos sumokėti pradinį įnašą grynaisiais pinigais.

Atsiliepimas

36.19. Atsakovai nesutinka su teiginiu, kad ieškovas buto pirkimui į N. Č. sąskaitą pervedė 20 037 Lt. Byloje ginčo nėra, kad ieškovas pervedė į atsakovės sąskaitą minėtą pinigų sumą, tačiau šios lėšos buvo ieškovo ir jos sutuoktinės skolos grąžinimas.

36.20. Ieškovas nemokėjo už ginčo buto komunalines ir kitas paslaugas. Rašytiniai įrodymai (kvitai, banko sąskaitų išklotinės) patvirtina, kad išlaidas už buto išlaikymą, jo remontą, renovaciją, baldų įsigijimą mokėjo atsakovai. Aplinkybė, kad atsakovai vedė savo išlaidų apskaitą bei ją ieškovo prašymu siuntė jam susipažinti, nereiškia, kad jis su trečiuoju asmeniu buvo tikrieji buto savininkai.

36.21. Ieškovo ir atsakovės elektroniniai susirašinėjimai nepatvirtina, kad ieškovas tikrasis buto savininkas, o atsakovai buto pirkimo–pardavimo sandorio statytiniai. Ieškovas į skundą perkėlė beveik visus susirašinėjimus, išimdamas pasisakymus iš bendro jų konteksto.

Šalies argumentai

36.22. Ieškovo pakviesti liudytojai nenurodė reikšmingų aplinkybių. Atsakovai nesutinka su ieškovo teiginiais, kad liudytojai M. R., E. T., V. Ž., A. K., M. Z., E. Z. patvirtino aplinkybes, kad butas priklauso ieškovui. Minėtų liudytojų parodymai yra neinformatyvūs, epizodiniai, prieštaraujantys vienas kitam.

Atsiliepimas

37. Trečiasis asmuo A. Z. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

37.1. Atskirasis skundas išplėstas, yra nukrypstama nuo ginčo esmės, remiamasi išgalvotomis aplinkybėmis. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu nuolat keitė savo parodymus, teikė neteisingus, nieko bendro su byla neturinčius įrodymus. Ieškovo nurodomi argumentai teismų buvo įvertinti du kartus, todėl nėra pagrindo jų vertinti dar kartą.

37.2. Atsakovai teisėtai įsigijo ginčo butą. Minėtas butas buvo įgytas verslo plėtrai už jų sutaupytas lėšas bei banko paskolą. Atsakovai nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iš savo pajamų moka paskolą ir palūkanas bankui, komunalines ir namo renovacijos išlaidas. Nei ieškovas, nei trečiasis asmuo A. Z. finansiškai prie buto pirkimo neprisidėjo, nes 2011 ir 2013 metais gimus vaikams ieškovo ir trečiojo asmens pajamos buvo nedidelės, be kita ko, buvo ir kitų finansinių sunkumų. Šią informaciją patvirtina ir pats ieškovas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

38. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

39. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria po bylos proceso atnaujinimo netenkintas ieškovo R. Z. prašymas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir trečiųjų asmenų R. ir V. V. dalyvavimo byloje pripažinimo būtinu

40. Apeliantas R. Z. prašė apeliacinės instancijos teismą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, nes byloje yra labai daug rašytinių įrodymų, kurių didelės dalies pirmosios instancijos teismas neįvertino.

41. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių akivaizdu, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013, 2014 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

42. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir teismo posėdžiuose apeliantas ir jo atstovas dalyvavo asmeniškai, apeliantui buvo suteikta teisė pasisakyti, be to, šalys pateikė išsamius rašytinius paaiškinimus procesiniuose dokumentuose, netenkina apelianto prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

43. Atsižvelgiant į tai, kad netenkinamas prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo spręsti ir prašymo dėl trečiųjų asmenų R. ir V. V. dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu.

Dėl bylos esmės

44. Byloje ginčas kilęs dėl to, ar 2013 m. spalio 23 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinė. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė CK 1.87 straipsnio nuostatas dėl apsimestinio sandorio, nes, jo teigimu, teismas turėjo įvertinti, ar atsakovai, tvarkydami su ginčo butu susijusius klausimus, veikė kaip įgaliotiniai (pavedimo teisiniai santykiai) ar kaip savininkai. Taip pat atskirajame skunde apeliantas pateikia savo byloje esančių įrodymų vertinimą, nurodydamas, kad teismas nevertino įrodymų visumos, o nagrinėjo juos kaip atskirus faktus.

45. Sandoris yra tikslingas laisvos asmens valios išraiškos aktas. Viena iš sandorio galiojimo sąlygų yra ir sandorio šalies valios išraiškos sutikimas su tikrąja (vidine) šalies valia. Tuo atveju, jei sandoriu išreikšta vidinės asmens valios neatitinkanti valia arba juo išreikšta vidinė valia susiformavo netinkamai, gali būti pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu, kaip turintį valios trūkumų.

46. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018). Apsimestinio sandorio, kuris sutarčių teisės doktrinoje priskiriamas prie vadinamųjų simuliacinių sandorių, atveju gali būti tik sudaromas netikras vaizdas (simuliuojama) dėl sandorio rūšies, pagrindo, objekto ar šalių tapatybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3k-3-2-684/2021).

47. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018).

48. Atsižvelgiant į tai, kad apsimestinio sandorio atveju yra pridengiamas kitas sandoris, apsimestinis sandoris turi valios trūkumų, jį sudarant nėra atskleidžiamai tikrieji ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių, šalių siekiamo sandorio tikslas parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Siekiant įrodyti, kad sandoris apsimestinis, reikia įrodyti tokio sandorio motyvus, t. y. pagrįsti sandorio tikslą, ko realiai buvo siekiama sudarant apsimestinį sandorį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021; 2021 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-45-1075/2021).

49. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2013 m. spalio 23 d. buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo apsimestinė, o atsakovai buvo tikrosios ginčo buto pirkimo sutarties šalys (pirkėjai), nes nuosavybės teisės įgijimui pakanka nupirkti turtą, o įgyto turto pagerinimo darbai nekeičia nuosavybės teisės režimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

50. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. spalio 23 d. buvo sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, jog butą perka atsakovai N. Č. ir G. Č.. Atsakovai pagal 2013 m. spalio 5 d. rankpinigių sutartį sumokėjo pardavėjui V. V. 3 000 Lt grynaisiais pinigais prieš pasirašant sutartį; 2013 m. spalio 23 d. iš atsakovės N. Č. sąskaitų banke pervesta 40 000 Lt (po 20 000 Lt) į pardavėjų V. V. ir R. V. sąskaitas banke; likusius 94 000 Lt atsakovai 2013 m. lapkričio 18 d. sumokėjo mokėjimų pavedimais iš AB SEB banko suteikto jiems kredito lėšų, kuriuos gavo pagal 2013 m. spalio 21 d. kredito sutartį. Atsakovai, įsigiję butą, sudarė sutartis dėl komunalinių paslaugų teikimo (AB „LESTO“ (elektros energija), UAB „LITESCO“ (šilumos energija), UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ (gamtinių dujų pirkimas), UAB „Druskininkų butų ūkis“ (daugiabučio namo priežiūros ir administravimo paslaugos), UAB „Init“ (interneto paslaugos), UAB „Apsaugos komanda“ (patalpų stebėjimo ir reagavimo paslaugos)), už kurias patys ir mokėjo. Šios nustatytos aplinkybės nepatvirtina apelianto nurodomų teiginių, kad 2013 m. spalio 23 d. buto pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinė, atsakovai veikė kaip įgaliotiniai ir vykdė apelianto pavedimus dėl buto įsigijimo ir priežiūros, t. y. byloje nėra įrodyta, kad tikrasis šalių susitarimas buvo sudaryti apsimestinį sandorį tam, kad apeliantas ir jo šeima savo nuosavybėn įgytų ginčo butą. Atvirkščiai, aukščiau išdėstytos aplinkybės parodo, kad atsakovai savo vardu ir lėšomis įgijo ginčo butą, siekdami verstis turto nuomos veikla. Atsakovai už įgytą turtą atsiskaitė savo ir skolintomis lėšomis, atlikdami mokėjimus iš atsakovės N. Č. banko sąskaitų, be kita ko, atsakovai, sudarydami įvairias komunalinių paslaugų sutartis, ginčo butą valdė, naudojo ir disponavo kaip savo nuosavybę. Pažymėtina ir tai, kad netgi tais atvejais, kai dėl tam tikrų prekių ar paslaugų, susijusių su buto remonto darbais, derėjosi ieškovas ir sąskaitos už šias prekes / paslaugas buvo išrašytos jo vardu, už jas savo lėšomis apmokėdavo būtent atsakovai (tą patvirtina N. Č. banko sąskaitos išrašas). Taip pat, nors ieškovas nurodė, kad jis rūpinosi daugiabučio gyvenamojo namo, kuriame yra ginčo butas, renovacija, sutartį dėl renovavimo darbų kreditavimo savo vardu taip pat sudarė atsakovai. Taigi, ieškovo epizodinis dalyvavimas atliekant buto remontą, neįrodo, kad jis šiuos veiksmus atliko kaip buto savininkas, t. y. nepagrindžia jo nurodomos aplinkybės dėl sandorio apsimestinumo.

51. Atskirojo skundo argumentai, kad šalys pasirinko sudaryti apsimestinį buto pirkimo–pardavimo sandorį atsakovų vardu vietoje įgaliojimo dėl to, kad bankas suteiktų paskolą daliai buto kainos apmokėti, nes apeliantui dėl jo gaunamų pajamų dividendų forma tokios paskolos bankas nesutiko duoti, atmestini kaip nepagrįsti. Apeliantas šių savo teiginių nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais: nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta duomenų, kad apeliantas būtų kreipęsis į banką dėl paskolos ginčo butui gavimo, be kita ko, nepateikta ir duomenų iš banko, kad apeliantui buvo atsisakyta išduoti paskolą butui įsigyti (CPK 178 straipsnis). Pažymėtinas ir ieškovo pozicijos nenuoseklumas jam teigiant, kad jis turėjo pakankamai lėšų įsigyti butą, tačiau jų nebūtų pakakę buto remontui atlikti ir tuo pačiu teigiant, kad bankas jam nesutiko suteikti kredito buto įgijimui. Tuo atveju, jeigu ieškovas turėjo lėšų nupirkti butą, banko kreditas šiam tikslui jam nebuvo reikalingas, todėl logikai prieštarauja ieškovo argumentai, kad sandoris buvo sudarytas atsakovų vardu dėl tos priežasties, kad ieškovas negalėjo gauti kredito turtui pirkti. Be to, apeliantas nepateikė įrodymų, kad jis būtų siekęs perimti atsakovams suteikto kredito buto įsigijimui vykdymą ir (ar) reguliariai atlikdavęs mokėjimus atsakovams kreditui dengti. Lygiai taip pat, apelianto pateikti elektroniniai susirašinėjimai su atsakove, įrašyti garso pokalbiai, atsakovės pajamų ir išlaidų suvestinių (ieškovo įvardijamų kaip ataskaitos, tuo tarpu atsakovės N. Č. vadinamų paskaičiavimais) siuntimas, byloje apklaustų liudytojų paaiškinimai nepatvirtina, kad tikrasis susitarimas tarp šalių buvo įgyti turtą apelianto ir jo šeimos nuosavybėn, bei nepaneigia byloje nustatytų, įrodymais pagrįstų faktų, jog ginčo butas įgytas atsakovų vardu ir apmokėtas jų bei skolintomis iš banko lėšomis.

52. Ieškovas, siekdamas, kad sandoris dalyje, kuria pirkėjais įvardinti atsakovai, būtų pripažintas apsimestiniu, turėjo įrodyti, kad dar iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tarp buto pardavėjų, jo ir jo sutuoktinės kaip tikrųjų pirkėjų ir atsakovų, kaip pirkėjų statytinių, buvo susitarta dėl sandorio sudarymo ne tikrųjų pirkėjų (ieškovo ir A. Z.), o atsakovų vardu, taip pat – kad būtent ieškovas su sutuoktine įvykdė iš pirkimo–pardavimo sutarties pirkėjams kylančią prievolę – sumokėti už perkamą turtą. Tačiau ieškovo teikti įrodymai bei įrodinėtos aplinkybės liudija tik jo tam tikrą epizodinį dalyvavimą remontuojant turtą bei jį valdant (prisidėjimą nuomojant), ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip galimą kitokio turinio (labiausiai tikėtina – jungtinės veiklos) susitarimą. Tačiau tokio susitarimo konstatavimas savaime nereiškia, kad jis lemia pirkimo–pardavimo sandorio apsimestinumą.

53. Atskirajame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, t. y. teismas nevertino įrodymų visumos, o pasisakė dėl jų kaip dėl atskirų faktų. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl atsakovų pardavėjams Vaičiuliams už ginčo butą sumokėtos 43 000 Lt grynųjų pinigų įmokos; dėl atsakovų turėtų santaupų; dėl atsakovų ir Z. bei R. šeimų atliktų tarpusavio banko mokėjimų.

54. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010 ir kt.). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012 ir kt.).

55. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, nagrinėdamas apelianto R. Z. prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. sprendimo panaikinimo, priešingai nei teigia apeliantas, pasisakė visais su įrodymų vertinimu susijusiais ir apelianto keliamais aspektais, t. y. teismas pasisakė ir dėl atsakovės ataskaitų siuntimo; garso įrašo, kuriame įrašytas apelianto ir atsakovės pokalbis; elektroninių susirašinėjimų; liudytojų paaiškinimų; atsakovų turėtų santaupų; atsakovų ir R. šeimos bei Z. šeimos (apelianto tėvų) tarpusavio atliktų mokėjimų. Todėl daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino apelianto pateiktus įrodymus, pasisakė tik dėl atskirų įrodymų, nevertindamas jų visumos, nėra pagrindo.

56. Kaip minėta, byloje esantys duomenys patvirtina, kad už ginčo butą buvo sumokėta iš atsakovės N. Č. sąskaitų banke (2013 m. spalio 23 d. V. V. sumokėta 20 000 Lt ir R. V. 4 911 Didžiosios Britanijos svarų (20 001,03 Lt) ir 94 000 Lt, kuriuos atsakovai gavo iš AB SEB banko pagal 2013 m. spalio 21 d. kredito sutartį). Apelianto pateikti paaiškinimai byloje ir liudytojų parodymai nepatvirtina, kad 43 000 Lt grynųjų pinigų sumą jis perdavė atsakovams sumokėti pradinį įnašą už ginčo butą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje apklaustų liudytojų parodymai yra nekonkretūs ir neinformatyvūs, iš jų negalima nustatyti, kokiomis aplinkybėmis, kokios pinigų sumos, kada ir kokiu tikslu buvo perduodamos atsakovams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė vadovautis byloje esančiais rašytiniais įrodymais kaip objektyvesnėmis bei patikimesnėmis įrodinėjimo priemonėmis. Apeliantas nepateikia jokio logiško paaiškinimo, kodėl jis negalėjo tiesiog pervesti pinigų iš savo sąskaitos banke į atsakovų sąskaitas banke, aiškiai įvardinti mokėjimų paskirtį, o reikėjo organizuoti tokį sudėtingą pinigų perdavimo būdą per trečiuosius asmenis. Taip pat, apeliacinės instancijos teismui abejonių kelia apelianto paaiškinimai, kad M. ir E. Z. pavedimais pervestos lėšos atsakovei N. Č. buvo skirtos apelianto ir jo šeimos namui Londone bei butui Druskininkuose pirkti. Mokėjimo pavedimuose nėra nurodoma jokia mokėjimo paskirtis, t. y. nenurodoma, kad tai lėšos, skirtos pervesti ieškovui, nors pavedimuose esant tokio turinio nuorodai, nekiltų ginčo dėl pavedimo tikslo. Apeliantas taip pat nepateikė logiškų paaiškinimų, kodėl minėti pavedimai ieškovui turėjo būti atliekami būtent per atsakovės banko sąskaitą ir kodėl jie negalėjo būti iš karto atlikti į apelianto banko sąskaitą, byloje nėra duomenų, kad egzistuotų apribojimai atlikti mokėjimus į apelianto banko sąskaitą Anglijoje. Byloje esantys duomenys ir M. Z. pateikti paaiškinimai pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido spręsti, kad jį ir atsakovę siejo paskolos santykiai ir prieiti išvados, kad labiau tikėtina, jog pastarojo pavedimas atsakovei N. Č. buvo būtent skolos grąžinimas, o ne pinigų pervedimas į atsakovės sąskaitą tam, kad ši juos pervestų ieškovui ar jo sutuoktinei. Ieškovo įrodinėjami sudėtingi, per kitus asmenis atliekami mokėjimai į atsakovės sąskaitą, grynųjų pinigų perdavimai per trečiuosius asmenis prasilenkia su logika, nes visos šios operacijos galėjo būti atliktos paprastesniu, saugesniu ir patikimesniu būdu – atliekant mokėjimus (pervedimus) į to asmens, kuriam skiriamas mokėjimas, sąskaitą, nurodant mokėjimo paskirtį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis apie atsakovės turėtas santaupas, nes atsakovės pateikti įrodymai apie jos ir sutuoktinio gautas pajamas, t. y. darbo užmokestį (duomenys neskelbtini), kambarių nuomą, 2011 m. gautą palikimą, darbo stažą, amžių, neturėjimą nepilnamečių išlaikomų asmenų, leido pagrįstai spręsti apie 2013 m. turėtas 23 000 Lt dydžio santaupas (tokia suma, atsižvelgiant į nurodytus atsakovų pajamų šaltinius nėra didelė).

57. Nors apeliantas teigia, kad jį ir atsakovus siejo pavedimo teisiniai santykiai, o atsakovai pirkimo pardavimo sandoryje veikė kaip jo atstovai (statytiniai), pažymėtina, kad pavedimo teisinių santykių esmė yra įgaliotinio įsipareigojimas atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis įgaliotojo vardu ir lėšomis (CK 6.756 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad teisniai veiksmai (sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis) nebuvo atlikti ieškovo vardu, o taip pat ieškovas neįrodė ir to, kad jie buvo atlikti būtent jo lėšomis (nutarties 56 punktas).

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad atskirasis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kuriais apeliantas grindė savo procesinius dokumentus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tačiau vien tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir siekia kitokio įrodymų vertinimo negu juos vertino teismas, šių išvadų teisingumo nepaneigia.

59. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai, nepažeisdamas nagrinėjamam klausimui aktualių procesinių ir (ar) materialiųjų teisės normų, savo padarytas išvadas pagrindė išsamiais motyvais bei teisiniais argumentais, kuriems teisėjų kolegija pritaria, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

60. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93, 98 straipsniai).

61. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto R. Z. atskirasis skundas netenkinamas, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

62. Netenkinus atskirojo skundo, teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovai G. Č. ir N. Č., todėl jų prašymas tenkinamas. Atsakovai pateikė įrodymus (2021 m. birželio 2 d. išankstinę sąskaitą už teisines paslaugas pagal sutartį Nr. 84/2021; SEB banko mokėjimo nurodymą Nr. 366) apie turėtas 1 089 Eur teisinės pagalbos išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Atsakovų patirtų išlaidų dydis viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus tokių paslaugų maksimalius dydžius (1 524,2 x 0,4; Rekomendacijų 8.16 punktas), todėl yra mažintinas priteisiant atsakovų G. Č. ir N. Č. naudai iš ieškovo R. Z. 609,68 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovams G. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir N. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo R. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 609,68 Eur (šešis šimtus devynis eurus ir šešiasdešimt aštuonis centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Marius BajorasRasa GudžiūnienėAntanas Rudzinskas