Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

nuteistajam T. K. (dvejuose posėdžiuose) ir jo gynėjui advokatui Jevgenijui Bogdanovui (Jevgenij Bogdanov),

nuteistajam D. B. (D. B.) ir jo gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroro Justo Gurecko (toliau – ir prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį (2014 m. liepos 22 d. epizodas) 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių nuostatomis, paskirtą bausmę subendrinus su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 9 d. baudžiamuoju įsakymu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. baudžiamuoju įsakymu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 22 d. baudžiamuoju įsakymu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 9 d. baudžiamuoju įsakymu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 27 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtomis bausmėmis dalinio sudėjimo dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtos 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės laiką nuspręsta įskaityti:

- Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 9 d. baudžiamuoju įsakymu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. baudžiamuoju įsakymu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 22 d. baudžiamuoju įsakymu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 9 d. baudžiamuoju įsakymu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 27 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtų ir atliktų bausmių dalis;

- suėmime nuo 2014 m. lapkričio 27 d., 11.15 val. iki 2015 m. balandžio 24 d. (4 mėnesiai 28 dienos); nuo 2019 m. gruodžio 3 d., 04.00 val., iki 2020 m. balandžio 1 d. (4 mėnesiai), t. y. 8 (aštuonis) mėnesius 28 (dvidešimt aštuonias) dienas, vieną suėmime išbūtą parą prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

Taip pat T. K. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (2014 m. liepos 22 d. epizodas), jam nepadarius šios nusikalstamos veikos.

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį (2014 m. rugpjūčio 22 d. epizodas) 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį (2014 m. rugsėjo 13 d. epizodas) 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. baudžiamuoju įsakymu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 8 d. nuosprendžiu, paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtos 3 (trejų) metų 9 (devynių)mėnesių laisvės atėmimo bausmės laiką nuspręsta įskaityti:

- Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. baudžiamuoju įsakymu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 4 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 8 d. nuosprendžiais paskirtų ir atliktų bausmių dalis;

- suėmime (laikinajame sulaikyme) nuo 2019 m. gruodžio 22 d. iki 2020 m. balandžio 21 d. ir nuo 2023 m. liepos 7 d. iki 2023 m. rugsėjo 8 d. išbūtą laiką (6 mėnesiai 4 dienos), vieną suėmime išbūtą parą prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

- pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (2014 m. rugpjūčio 22 d. epizodas), jam nepadarius šios nusikalstamos veikos;

- pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (2014 m. rugsėjo 13 d. epizodas), jam nepadarius šios nusikalstamos veikos;

- pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 260 straipsnio 1 dalį; 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį (2014 m. rugsėjo 3 d. epizodas), neįrodžius, kad D. B. dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo pripažinti kaltais ir nuteisti E. Š., A. Z., S. S., S. S., tačiau šie nuteistieji patys apeliacinių skundų nepadavė, taip pat dėl jų apeliaciniai skundai nebuvo paduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

8.6. Prokuroro vertinimu, dėl D. B. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (2014 m. rugpjūčio 22 d. epizodas), byloje esančių duomenų visuma patvirtina tai, kad E. Š. veiksmai, t. y. narkotinių medžiagų iš A. V. įsigijimas, kuriame dalyvavo ir A. Z., jų gabenimas link pataisos namų, iš esmės buvo inicijuoti pataisos namuose kalinčio D. B.. Prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog D. B. nereikėjo įkalbėti E. Š. vykdyti minėtus neteisėtus veiksmus. Skunde atkreipiamas dėmesys į byloje esančių D. B. ir E. Š. telefoninių pokalbių turinį – nevienkartinius D. B. prašymus pristatyti narkotines medžiagas į pataisos namus, pažadus sumokėti, patikinimus, kad piniginės lėšos tikrai bus pervestos, į E. Š. teiginius, kad nenorėtų užsiimti smulkmenomis. Anot prokuroro, šios aplinkybės įrodo, kad be aktyvių D. B. įtikinėjimų, E. Š. nebūtų savo iniciatyva ieškojęs ir pirkęs narkotines medžiagas, ieškojęs vairuotojo su automobiliu, narkotines medžiagas gabenęs link pataisos namų, todėl vertintina, kad E. Š. buvo aktyviais veiksmais palenktas, sukurstytas atlikti konkrečią nusikalstamą veiką. Skunde pažymima, kad aplinkybė, jog E. Š. analogiško pobūdžio veiksmais galimai užsiėmė ir anksčiau, savaime nereiškia, kad jo negalėjo sukurstyti daryti konkrečią šiame kontekste aptartą nusikalstamą veiką, todėl ši aplinkybė nepaneigia D. B. veiksmų neteisėtumo, o jų intensyvumas E. Š. atžvilgiu buvo pakankamas, siekiant juos pripažinti kurstymu BK 24 straipsnio 5 dalies prasme.

8.7. Prokuroro vertinimu, baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma neginčijamai patvirtina ir tai, kad D. B. sukurstė ir S. S. padaryti BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (2014 m. rugsėjo 13 d. epizodas). 2014 m. rugsėjo 12–13 d. mobiliojo ryšio telefonu skambindamas ir rašydamas SMS žinutes S. S., D. B. prašė ir įkalbėjo pastarąjį iš kito asmens įgyti, atgabenti į (duomenys neskelbtini) pataisos namus ir jam perduoti psichotropines medžiagas. Vertinant baudžiamojoje byloje užfiksuotų D. B. ir S. S. telefoninių pokalbių turinį, akivaizdu, kad be D. B. prašymų ir įkalbinėjimo, S. S. nebūtų vykęs į (duomenys neskelbtini) g., po to į taborą ir už savo pinigines lėšas pirkęs narkotinių medžiagų kitiems asmenims, jas pakavęs ir vykęs link pataisos namų, todėl vertintina, kad S. S. D. B. aktyviais veiksmais buvo palenktas, sukurstytas atlikti konkrečią nusikalstamą veiką. D. B. žinant konkrečias S. S. savybes (norą užsidirbti, patirtį darant tokius neteisėtus veiksmus), jomis buvo pasinaudota, siekiant jį palenkti daryti konkrečią nusikalstamą veiką, todėl vertintina, kad D. B. veiksmų intensyvumas S. S. atžvilgiu buvo pakankamas, siekiant juos pripažinti kurstymu BK 24 straipsnio 5 dalies prasme.

8.8. Prokuroro įsitikinimu, D. B. veiksmai palenkiant kitus asmenis (E. Š. ir S. S.) įgyti narkotines medžiagas, jas nugabenti iki pataisos namų ir permesti i (duomenys neskelbtini) pataisos namų teritoriją, turėtų būti kvalifikuojami kaip kurstymas BK 24 straipsnio 5 dalies prasme (2014 m. rugpjūčio 22 d. ir 2014 m. rugsėjo 13 d. epizodai). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai vertino D. B. atliktų veiksmų turinį ir intensyvumą, inicijuojant narkotinių medžiagų pristatymą į (duomenys neskelbtini) pataisos namus, neskyrė pakankamai dėmesio D. B. ir kitų asmenų telefoninių pokalbių turinio analizei, savo išvadų nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl nepagrįstai D. B. dėl šių nusikalstamų veikų išteisino.

9. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

10. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, D. B. ir T. K. pripažinti kaltais dėl jiems inkriminuotų veikų, o baudžiamąją bylą S. S. atžvilgiu nutraukti šiam mirus. Išteisintųjų gynėjai ir D. B. prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

11. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl D. B. ir T. K. veiksmų vertinimo BK 24 straipsnio 5 dalies ir BK 260 straipsnio 1 dalies kontekste. Įvertinus byloje esančius duomenis, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuojama, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ir nuodugniai ištyrė byloje surinktus įrodymus, įvertino juos tiek atskirai, tiek tarpusavyje, pateikė detalius argumentus dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir nepadarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinio skundo ribose.

Dėl BK 24 straipsnio 5 dalies ir BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo

14. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kurstytojas yra nusikalstamos veikos iniciatorius, nes jis sukelia kitiems asmenims pasiryžimą, norą padaryti atitinkamą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-303/2018). Kurstymui yra keliamas konkretumo reikalavimas, veiksmai pripažįstami kurstymu, jei kitas asmuo yra palenkiamas daryti konkrečią nusikalstamą veiką (ar vieną iš vienarūšių nusikalstamų veikų) ir kurstytojas suvokia, kokią nusikalstamą veiką (ar vieną iš vienarūšių nusikalstamų veikų) padaryti kursto kitą asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-531/2013). Kurstymas visada turi būti ne tik konkretus, bet ir realus. Byloje turi būti neginčytinai nustatyta, kad asmuo iš tikrųjų skatino kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką, tokią išvadą turi patvirtinti byloje nustatytų aplinkybių visuma. Kurstymu gali būti laikomi konkretūs, aktyvūs nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-266-942/2015). Pasirinkti kurstymo būdai gali būti įvairūs (įtikinėjimas, prašymas, pažadas, piktnaudžiavimas autoritetu ir pan.), jų pasirinkimą paprastai lemia kurstytojo ar kurstomo asmens savybės, situacijos aplinkybės ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-28-489/2019).

16. Prokuroro vertinimu, aplinkybė, kad E. Š. ir S. S. analogiško pobūdžio nusikalstamus veiksmus galimai atliko ir anksčiau, savaime nereiškia, kad jie negalėjo būti sukurstyti padaryti konkrečią nusikalstamą veiką – nagrinėjamu atveju, E. Š. neteisėtai disponuoti narkotine medžiaga, turint tikslą ją platinti, buvo palenktas, sukurstytas T. K. intensyvių prašymų telefonu, SMS žinutėmis, pažadų atsiskaityti (2014 m. liepos 22 d. epizodas), E. Š. sukeltas pasiryžimas neteisėtai disponuoti narkotine medžiaga, turint tikslą ją platinti, D. B. nevienkartinių prašymų, patikinimų, kad bus atsiskaityta (2014 m. rugpjūčio 22 d. epizodas), S. S. noras neteisėtai disponuoti narkotine medžiaga, turint tikslą ją platinti, sukeltas D. B. aktyvių veiksmų – skambučių, SMS žinučių, prašant ir įkalbinėjant nupirkti narkotines medžiagas ir jas atgabenti į pataisos namus (2014 m. rugsėjo 13 d. epizodas).

17. Nagrinėjamu atveju nekilo ginčas, kad E. Š. ir S. S. po atitinkamų susitarimų su pataisos namuose bausmę atliekančiais T. K. arba D. B. gabeno narkotines medžiagas link pataisos namų, siekiant jas perduoti iš anksto sutartu laiku ir būdu. Apie buvusį susitarimą sprendžiama, atsižvelgiant į byloje esančių duomenų visumą. Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad E. Š. ir S. S. tai darė sukurstyti T. K. arba atitinkamai D. B.. Prokuroras ginčija netinkamą pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad byloje esantys duomenys neleidžia vertinti T. K. ir D. B. palenkus E. Š. ir S. S. nusikalsti. Tokia teismo išvada logiška ir pagrįsta bylos medžiaga.

18. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-387/2022, 9 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

19.6. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-317-719/2018, 11 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

19.7. Nagrinėjamu atveju prokuroro išvada iš esmės grindžiama prielaidomis, o nusikalstamų veikų nustatymas remiantis prielaidomis, nėra pakankamas pripažinti asmenį kaltu, padarius nurodytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija, susipažinusi su surinktais įrodymais, daro išvadą, jog byloje nėra jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima kategoriškai konstatuoti, kad T. K. būtų kurstęs E. Š. ir S. S. nusikalsti, daręs spaudimą atlikti nusikalstamus veiksmus ir panašiai, priešingai, E. Š. nusikaltimą vykdė savo laisva valia, siekdamas papildomai užsidirbti, o S. S., jo parodymais, iš draugiškumo, taigi, vedamas asmeninio apsisprendimo.

19.8. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal teismų praktiką, bylose dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis yra galimos tokios situacijos, kai kaltininkas, siekdamas įgyti narkotinių ar psichotropinių (kartais netgi asmeniniam vartojimui) medžiagų, savo tikslams pasiekti panaudoja kitus asmenis (pvz., duoda jiems pinigų, kad šie jam nupirktų narkotinių ar psichotropinių medžiagų; atlieka parengiamuosius veiksmus, vadovauja tokių medžiagų įgijimui). Sprendžiant, ar tokie kaltininko, panaudojančio kitus asmenis, bei šių asmenų veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip bendrininkavimas, atsižvelgtina į tarpusavio susitarimo pobūdį, ryšius, veiksmų bendrumą, suderinamumo lygį, organizuotumo laipsnį, bendrininkų atliktų veiksmų pobūdį ir pan. Paprastai asmuo, atlikęs parengiamuosius veiksmus ir vadovavęs narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimui, net ir asmeniniam vartojimui, laikytinas neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti organizatoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014).

19.9. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad T. K. prašė paslaugos iš E. Š., S. S., tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nepakanka objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, koks buvo tikrasis susitarimo turinys, jo pobūdis, ar T. K. koordinavo E. Š. ir S. S. veiksmus ir iki kokio lygmens, ar vadovavo ir kokia apimtimi narkotinių medžiagų įsigijimui, kad būtų galima konstatuoti asmenis buvus bendrininkais, veikus vieninga tyčia, juolab T. K. buvus nusikaltimo organizatoriumi.

19.10. Visuma išanalizuotų bylos aplinkybių sutinkamai su formuojama teismų praktika leidžia pritarti pirmos instancijos išvadai, jog T. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 5 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, požymių.

19.11. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog T. K. veiksmuose nėra kurstymo daryti BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką, požymių, tuo pačiu pripažino, jog nėra bendrininkavimo tarp T. K. ir E. Š. ir S. S., o jie veikė savarankiška tyčia. Vis gi, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę T. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 259 straipsnio 1 dalį, nebuvo nuoseklus ir nepagrįstai sunkinančia jo atsakomybę aplinkybe pripažino veikimą bendrininkų grupėje, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas), iš jo aprašomosios dalies šalinant apylinkės teismo pripažintą nuteistojo T. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

19.12. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kartu vertinant kitų nuteistąjį ir jo padarytą veiką apibūdinančių aplinkybių visumą (teisiamas 23 kartą, ne kartą teistas už analogišką veiką, jo atsakomybę lengvina tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių nenustatyta), teisėjų kolegija neturi pagrindo švelninti T. K. apylinkės teismo skirtą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, nes jos dydis ir taip yra ženkliai mažesnis, nei BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bei tik nežymiai viršija laisvės atėmimo bausmės minimalų dydį.

20.1. Prokuroras skunde nurodo, jog 2014 m. rugpjūčio 19–22 d. atliktų D. B. veiksmų intensyvumas – skambučiai mobiliojo ryšio telefonu ir SMS žinutės E. Š., prašant atgabenti į (duomenys neskelbtini) pataisos namus ir jam (D. B.) perduoti narkotinių medžiagų – heroino, pažadai sumokėti, patikinimai, kad piniginės lėšos tikrai bus pervestos, buvo pakankamas, siekiant juos pripažinti kurstymu BK 24 straipsnio 5 dalies prasme.

20.2. E. Š. ir D. B. parodymai kurstymo aspektu išsiskyrė. E. Š., apklausiamas ir pirmos instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog asmuo pravarde „(duomenys neskelbtini)“, paskambinęs iš pataisos namų, prašė suteikti savo paslaugą, tačiau šį kartą jis buvo įkalbinėjamas, bandė atsikalbėti, bet po trijų dienų sutiko permesti narkotines medžiagas (2 t., b. l. 21–25; 11 t., b. l. 20–27). D. B. parodymais, E. Š. jis žinojo kaip narkotinių medžiagų prekeivį, kuris permeta narkotines medžiagas nuteistiesiems į pataisos namų teritoriją. Pripažįsta, jog prašė E. Š. permesti jam narkotines medžiagas, tačiau nepripažįsta, jog sukurstė jį tai padaryti (14 t., b. l. 195–196).

20.3. Teisėjų kolegija, susipažinusi ir įvertinusi 2014 m. spalio 18 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole (1 t., b. l. 77–97) užfiksuotus E. Š. pokalbius ne tik su D. B., bet ir su T. K. iki nagrinėjamos veikos, teisingais laiko D. B., o ne E. Š. parodymus bei atmeta prokuroro argumentus.

20.4. 2014 m. rugpjūčio 6 d. 21.53 val. E. Š. pokalbio su T. K. metu sako, kad jam skambino asmenys iš „zonos“ dėl narkotinių medžiagų pristatymo, klausia T. K., ar negali būti čia kokia nors „patstava“ (aut. past. pasala). T. K. sako E. Š., kad šis „nepaslystų ant šūdo“ <..> kad nesusimautų dėl „stolniko“, kad turtų nesusikraus. E. Š. atsako, kad dėl stolniko gal ir neverta, bet prieš tai jis susikrovė labai daug. T. K. sako, kad nepasitikėtų, nes po to gali gauti „sroką“. E. Š. sako, kad jau metus tai daro ir jam dabar vėl reikia pinigų, vienas kitas „stolnikas“ nepamaišytų (1 t., b. l. 84–85). 2014 m. rugpjūčio 6 d. 22.08 val. E. Š. T. K. sako, kad prieš tai jis labai rizikavo, dėl ko jį galėjo pasodinti aštuoniems metams (1 t., b. l. 85). 2014 m. rugpjūčio 7 d. 23.35 val. E. Š. kalba apie gautą užsakymą iš „(duomenys neskelbtini)“, kuris pasakė, kad viskas ant rankų, mašina paruošta, tereikia peršauti. T. K. sako, kad už automobilio vairo gali sėdėt „(duomenys neskelbtini)“, pataria, kad E. Š. nesiveltų į šiuos dalykus <...> kad palauktų, kol į „zoną“ išeis „(duomenys neskelbtini)“, kadangi jis yra patikimas (1 t., b. l. 86).

20.5. Apeliacinės instancijos vertinimu, priešingai nei teigia prokuroras, užfiksuotų pokalbių turinys leidžia daryti išvadą, jog E. Š. tyčia užsiimti narkotinių medžiagų platinimu į pataisos namus buvo susiformavosi iki D. B. susisiekiant su E. Š. dėl narkotinių medžiagų atgabenimo, jo ne tik nereikėjo įkalbėti, o priešingai, T. K., turėdamas E. Š. pasitikėjimą, jam patardavo, kurie asmenys, kaip užsakovai, yra patikimi, o su kuriais E. Š., teikiant savo paslaugas, geriau nerizikuoti, be kita ko, kaip patikimą asmenį nurodė D. B..

20.6. Kaip skunde nurodo prokuroras, D. B. bendravo dėl narkotinių medžiagų su E. Š. telefonu ir iš pokalbių bei žinučių turinio akivaizdu, jog E. Š. buvo įkalbinėjamas disponuoti narkotine medžiaga ir ją platinti tris dienas. Teisėjų kolegija, įvertinusi 2014 m. spalio 18 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuotą informaciją, su prokuroru nesutinka. Nustatyta, jog 2014 m. rugpjūčio 19 d. 18.13 val. E. Š. skambina D. B., klausia, ar E. Š. už 100 litų rytoj nepristatytų „tos chuinios“. E. Š. sako, kad bus laisvas nebent rytoj vakare. (1 t., b. l. 89). Iš šio pokalbio akivaizdu, kad E. Š. nekelia abejonės, ar teiks paslaugą, priešingai, nurodo kokia diena jam būtų tinkama, kas leidžia vertinti D. B. ir E. Š. pokalbį kaip pirkėjo ir paslaugos teikėjo. Iš vėlesnių E. Š. pokalbių ir SMS žinučių, bendraujant su D. B., matyti, kad derinama narkotinių medžiagų įsigijimo kaina, tikslinamas banko sąskaitos, į kurią turi būti pervesti pinigau už paslaugą, numeris, E. Š. prašoma patikrinti banko sąskaitą, ar pavedimas, jį turėjusių atlikti asmenų, jau įvykdytas, derinamas narkotinių medžiagų atgabenimo laikas (1 t., b. l. 93–96). Apie sandorį su D. B. E. Š. kalbasi ir su T. K.. 2014 m. rugpjūčio 19 d. 23.14 val. E. Š. T. K. sako, kad „(duomenys neskelbtini)“ skambino ir jau pervedė pinigus į sąskaitą. T. K. klausia, kodėl „(duomenys neskelbtini)“ išsiuntė tik 100 Lt, kadangi reikia sumokėti už benziną ir už darbą <...> E. Š. sako, kad jis (E. Š.) suaugęs žmogus, turi pats strateguoti (1 t., b. l. 91). Užfiksuota ir aptarta telekomunikaciniais įrenginiais užfiksuota informacija suteikia pagrindą spręsti buvus E. Š. pasiryžimą ir savarankišką tyčią išplatinti narkotikus D. B., o vykę pokalbiai tarp jo ir D. B. buvo tik derybiniai sandorio aspektai, abiems siekiant asmeninių – kaip paslaugos pardavėjo, ir atitinkamai pirkėjo, tikslų.

20.7. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos išvadai, jog byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina D. B. veikoje esant nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 5 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, požymių.

21.1. Prokuroras skunde pabrėžia, jog D. B. 2014 m. rugsėjo 12-13 d. mobiliojo ryšio telefonu skambindamas ir rašydamas SMS žinutes sukėlė S. S. pasiryžimą ir norą disponuoti narkotine medžiaga turint tikslą ją platinti – įgyti psichotropines medžiagas, atgabenti į (duomenys neskelbtini) pataisos namus ir jam perduoti, ir toks D. B. veiksmų intensyvumas S. S. atžvilgiu buvo pakankamas, siekiant juos pripažinti kurstymu BK 24 straipsnio 5 dalies prasme.

21.2. D. B., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, neneigė, jog prašė už atlygį S. S. atgabenti ir svaidyklės pagalba perduoti jam narkotines medžiagas, tačiau nepripažino, jog S. S. reikėjo įkalbėti tokią paslaugą atlikti (14 t., b. l. 197–198). Tokių aplinkybių nenurodė ir S. S., priešingai, pripažino, jog kėsinosi perduoti narkotines medžiagas į (duomenys neskelbtini) pataisos namus asmeniui pravarde „(duomenys neskelbtini)“, už atliktą paslaugą turėjo užsidirbti 100 Lt, be kita ko, paaiškino, kad anksčiau „(duomenys neskelbtini)“ „peršauti“ narkotines medžiagas jo prašė du kartus ir abu kartus jis sutiko (7 t., b. l. 86–88; 11 t., b. l. 56–64). Šiems parodymams patvirtinti, kaip savarankiškas įrodinėjimo šaltinis, svarbus 2014 m. spalio 20 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolas, kuriame fiksuoti pokalbiai tarp D. B., S. S. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, nustatyta, kad S. S. naudojasi mobilaus ryšio telefonu, kurio numeris (duomenys neskelbtini), D. B. naudojasi mobilaus ryšio telefonu, kurio numeris (duomenys neskelbtini) (6 t., b. l. 48–57), Lietuvos teismo ekspertizės centro 2022 m. gruodžio 30 d. ekspertizės akto Nr. 11-1217(22) išvados patvirtina, kad visi aptarti pokalbiai vyko tarp D. B. ir S. S. (14 t., b. l. 2–87). Iš užfiksuotų pokalbių matyti, jog 2014 m. rugsėjo 12 d. 20.27 val. D. B. skambina S. S. ir klausia, ar šis galės šiandien padėti. S. S. atsako, kad šiandien jam niekaip nepavyks, nebent rytoj. D. B. klausia, ar S. S. galės šiandien bent pinigus iš žmogaus paimti. S. S. sako, kad galės (7 t., b. l. 6–8). 2014 m. rugsėjo 13 d. apie 10.38.14 val. D. B. skambina S. S. ir sako, kad reikia nuvykti prie (duomenys neskelbtini) žiedo, ten mašinoje jo lauks žmogus, kuris atveš „niekalo“. 12.35 val S. S. D. B. patvirtina, kad iš po mašinos pedalo jau paėmė narkotikus. D. B. sako, kad S. S. truputį narkotikų gali pasiimti sau. 14.08 val. val. pokalbio metu S. S. sako D. B., kad laukia žmogaus, kuris padės „permesti“ narkotikus, tačiau 2 šūvius padaryti bus sunku. D. B. su S. S. susitarus dėl pinigų perdavimo pastarajam prie Maximos parduotuvės, 15.40 val. pokalbio metu S. S. patvirtina D. B., jog pinigus gavo. 17.50 val. pokalbio metu D. B. sako S. S., kad šis permetęs pirmą „kamuoliuką“ iš karto mestų ir antrą (7 t., b. l. 55). Užfiksuota ir aptarta telekomunikaciniais įrenginiais užfiksuota informacija nesuteikia pagrindo spręsti, kad S. S. buvo įkalbinėjamas atgabenti narkotikus, priešingai – pokalbių turinys leidžia daryti išvadą, jog jis buvo suinteresuotas tokios paslaugos teikimu, negalėdamas jos suteikti tą pačią dieną 2014 m. rugsėjo 12 d., kuomet paskambino D. B., jis savo iniciatyva nurodo, kad negali, bet galės kitą dieną, kas rodo, jog S. S. tyčia nusikalsti buvo susiformavusi dar iki su juo susiekiant D. B..

21.3. Aptartų parodymų visuma, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolo duomenys, kita byloje esanti medžiaga, priešingai nei teigia prokuroras, neleidžia patvirtinti, kad D. B. S. S. sukurstė padaryti BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

22. Kaip pažymima teismų praktikoje, taikant BK 24 straipsnio 5 dalį vykdytojo kurstymui konstatuoti būtina nustatyti visus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius – kurstytojo ir vykdytojo veiksmų bendrumą, susitarimą bei bendrą tyčią padaryti nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-531/2013). Nesant byloje kitų patikimų duomenų, kurie patvirtintų T. K. ir E. Š. bei atitinkamai D. B. ir Š., D. B. ir S. S. susitarimą veikti bendrai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad T. K. ir E. Š. bei D. B. ir E. Š., D. B. ir S. S. siejo bendra tyčia. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad jie veikė savarankiškai: E. Š. ir S. S. kaip paslaugų teikėjai, o D. B. ir T. K. – kaip paslaugos pirkėjai. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentą, jog pažadais sumokėti, patikinimais, kad bus atsilyginta, T. K. E. Š., o D. B. E. Š. ir S. S. įkalbėjo daryti nusikalstamą veiką, sutinka, jog prašymas, įkalbinėjimas, pažadas atsilyginti yra kurstymo būdai, tačiau pažymi, jog kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, kad tai buvo esminis faktorius, nulėmęs asmens apsisprendimą nusikalsti. Vertintina, jog konkretaus užsakymo pateikimas asmeniui, teikiančiam paslaugas, negali įtakoti jo esminio pasiryžimo tokias paslaugas teikti apskritai. Nagrinėjamu atveju paslauga – tai už kalinių pervestas ar perduotas per kitus asmenis lėšas narkotinių medžiagų įgijimas, atgabenimas iki pataisos namų ir jų permetimas svaidyklės pagalba į pataisos namų teritoriją. Natūralu, jog asmenys tokias paslaugas teikia iš savanaudiškų paskatų, siekdami užsidirbti, rizikuoja būti sulaikyti, todėl logiška, jog su jo paslaugą norinčiu pirkti asmeniu derisi dėl kainos, aptaria lėšų perdavimo būdą, prašomų pristatyti narkotinių medžiagų įgijmo kainą, dažnai ir pardavėją, šių medžiagų perdavimo laiką, keliais metimais bus prekė permesta ir pan., kas laikytina susitarimo turiniu, o ne kurstymu. Prokuroras nurodo, jog nagrinėjamais atvejais, T. K. ir D. B. atliko intensyvius veiksmus, kelias dienas iš eilės skambindami ir rašydami įkalbinėjo E. Š. ir atitinkamai S. S. atlikti nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu prokuroro vertinimu ir pažymi, jog atsižvelgiant į nurodytą susitarimo daugiaaspektį turinį, natūralu, jog kontaktuojama ne vieną dieną ir ne po kelis, o keliolika kartų, priklausomai nuo susitarimo turinį sudarančių aplinkybių eigos sklandumo. Svarbu pažymėti ir tai, jog sandoryje dalyvaujančios šalys yra nusikalstamo pasaulio asmenys, iš aptartų pokalbių turinio akivaizdu, jog ribotai pasitikintys vienas kitu, todėl siekiantys kontroliuoti vienas kito veiksmus. Taigi veiksmai, kuriuos prokuroras vertina kaip kurstymą, iš tiesų patvirtina tik paties sandorio faktą ir nesuteikia pagrindo spręsti, kad intensyviais pokalbiais buvo palenkta E. Š. ar S. S. valia daryti nusikalstamą veiką.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo ir atsižvelgusi į visą baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai išteisino T. K. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (2014 m. liepos 22 d. epizodas), o D. B. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (2014 m. rugpjūčio 22 d. ir 2014 m. rugsėjo 13 d. epizodai), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

24. Kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, apeliacinio skundo argumentai dėl skirtinų bausmių nenagrinėjami.

Dėl baudžiamojo proceso nuteistajam S. S. mirus (BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas)

25. BPK 327 straipsnio 1 punkte yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 3–7 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 3–7 punktuose numatytas aplinkybes, privalo būti panaikinamas ir byla nutraukiama nepriklausomai nuo priimto nuosprendžio rūšies. BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra nustatyta, kad pradėtas procesas turi būti nutrauktas mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Kaltinamojo (nuteistojo) mirtis yra aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, nes išnyksta nusikalstamos veikos subjektas.

26. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad S. S. mirė (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemoje LITEKO suformuotoje VĮ „Registrų centras“ informacinė pažyma apie asmens duomenis (18 t., b. l. 129). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nuosprendis, kuriuo S. S. buvo pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (2014 m . liepos 22 d. epizodas) ir išteisintas, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje (2014 m. rugsėjo 3 d. epizodas) neįsiteisėjo, prokurorui 2023 m. lapkričio 27 d. padavus apeliacinį skundą dėl T. K. ir D. B. išeisinimo. S. S. jo atžvilgiu priimto teismo nuosprendžio neskundė, dėl jo apeliacinis skundas paduotas nebuvo. S. S. mirė bylą gavus apeliacinės instancijos teisme. Kaip minėta, mirus kaltinamajam (nuteistajam), vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis, baudžiamasis procesas nutraukiamas, nepriklausomai nuo proceso stadijos. Teisėjų kolegija nenustatė BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų išimčių, kurios sudarytų pagrindą tęsti baudžiamąjį procesą, taigi, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio dalis, priimta S. S. atžvilgiu, naikinama ir baudžiamoji byla S. S. atžvilgiu nutraukiama (BPK 327 straipsnio 1 punktas).

27. Atsižvelgiant į tai, kad panaikinus pirmosios instancijos nuosprendį S. S. atžvilgiu, panaikinama ir jo dalis, kuria išspręstas kardomosios priemonės klausimas, šioje dalyje apeliacinės instancijos teismas iš naujo priima sprendimą: S. S. skirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra – naikintina.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

28. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. gegužės 15 d. pažyma Nr. APD-2024-05315 dėl nuteistajam D. B. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Šioje pažymoje nurodyta, kad D. B. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos sudaro 762,50 Eur.

29. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. gegužės 15 d. pažyma Nr. APD-2024-16227 dėl nuteistajam T. K. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Šioje pažymoje nurodyta, kad T. K. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos sudaro 76,67 Eur.

30. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 19 d. raštu buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorių, D. B. ir T. K. parinkti gynėjus. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorius parinko gynėjais advokatus A. P. ir J. Bogdanovą, atitinkamai Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 26 d. nutartimis A. Palamarčukas buvo paskirtas D. B. gynėju, o J. Bogdanovas – T. K. gynėju.

31. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti nuteistiesiems gynėjus numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Esant tokioms aplinkybėms, šių išlaidų priteisimas nėra galimas. Tokios pozicijos jau kurį laiką nuosekliai laikomasi ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-433-1020/2017, 1A-31-843/2017, 1A-508-468/2020, to paties teismo nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. 1A-473-626/2020, 1A-458-988/2020). Taip pat ir Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamoje praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014). Atsižvelgiant į tai, proceso išlaidos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo iš nuteistųjų nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 2 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroro Justo Gurecko apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nuosprendį pakeisti:

pašalinti pirmosios instancijos teismo nustatytą T. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalyje (2014 m. liepos 22 d. epizodas), įvykdė bendrininkų grupe (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

S. S. mirus, panaikinti jo atžvilgiu priimtą nuosprendžio dalį ir baudžiamąją bylą S. S. atžvilgiu nutraukti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

S. S. taikytą kardomąją priemonę – intensyvią priežiūrą, panaikinti.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš D. B. (D. B.) ir T. K. nepriteisti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.