Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Pociaus ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. O. apeliacinį skundą dėl 2019 m. kovo 22 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nuosprendžio, kuriuo T. O. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 30 MGL (1500 eurų) dydžio bauda.

Iš civilinės atsakovės ADB „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiajai G. B. priteista 779,91 Eur (septyni šimtai septyniasdešimt devyni eurai ir 91 centai) turtinės žalos ir 4300 Eur (keturi tūkstančiai trys šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistosios T. O. nukentėjusiajai G. B. priteista 3000 eurų (trys tūkstančiai eurų) už suteiktas advokato paslaugas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. T. O. nuteista už tai, kad vairuodama kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent ji 2017 m. vasario 13 d., apie 20.25 val., (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) autobusų stotele, Klaipėdoje, pažeisdama tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 30 punkto reikalavimus, jog „Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Transporto priemonių vairuotojai privalo imtis papildomų atsargumo priemonių tamsiuoju paros metu, esant blogam matomumui arba tais atvejais, kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, ir įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti.“, vairuodama automobilį „Volkswagen Golf Plus“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) dviejų eismo juostų kelyje, kai jos važiavimo kryptimi buvo viena eismo juosta, elgdamasi neatsargiai, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino važiavimo greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, esant tamsiam paros metui, nesiėmė papildomų atsargumo priemonių, kad įsitikintų, jog pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, bei partrenkė per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją jai iš kairės ėjusią pėsčiąją G. B., kuriai dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

2.8. Apeliantė taip pat pažymi, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu ikiteisminio tyrimo metu prokurorė tyrimą apeliantei buvo nutraukusi, tačiau vėliau aukštesnysis prokuroras, gavęs nukentėjusiosios atstovo skundą, nesant jokių naujų aplinkybių, procesą atnaujino ir bylą perdavė teismui nagrinėti. Tais pačiais argumentais, kuriais buvo vadovautasi nutraukiant tyrimą, prokurorė iš esmės grindė kaltinimą ir tokia kaltinimo pozicija buvo bei yra neteisėta, nepagrįsta. Tokio kaltinimo pasekmė yra neteisėtas ir nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis, nes byloje surinkti įrodymai paneigia apeliantės kaltę. Kadangi ji nėra nusikaltusi, todėl teismas nepagrįstai priteisė iš draudimo bendrovės bei iš nuteistosios atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą. Jau minėta, kad teismas, nepaisydamas G. B. didžiulio neatsargumo, jos veiksmų kaltumo, kurie atitinka daugelio KET reikalavimų pažeidimus, sąlygojusius pagrindinę avarijos priežastį ir pasekmes, nepagrįstai apkaltino apeliantę nusikaltimu, o spręsdamas civilinio ieškinio priteisimo, bausmės skyrimo jai klausimus, teismas net minimaliai nepasisakė dėl G. B. veiksmų įtakos avarijos pasekmėms, žalos atsiradimui. Tokią teismo poziciją apeliantė vertina kaip neobjektyvią, šališką ir neteisingą. Net ir tuo atveju, jei ji būtų bent iš dalies kalta, negalėtų sutikti su nepagrįstais teismo motyvais priteisiant G. B. nepagrįstai didžiules sumas iš apeliantės bei draudimo bendrovės, kai tokių ieškinių priteisimo motyvacija prieštarauja BPK 106, 109 ir kitiems BPK straipsniams, CK 6.250 straipsniams, reglamentuojantiems ieškinio reikalavimų pateikimą, įrodinėjimą ir ieškinyje nurodytų sumų priteisimą.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį ir skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl T. O. kaltės ir jos nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, specialisto išvadas ir ekspertizės aktą, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistosios T. O. kaltumui nustatyti.

7. Apeliantė ginčija teismo padarytą išvadą apie jos kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, nes mano, kad teismas įvertino įrodymus pažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles, vertino tik T. O. kaltinančius įrodymus ir visiškai neįvertino jos kaltę paneigiančių įrodymų, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas ištyrė baudžiamosios bylos medžiagą ir nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino T. O. kalta pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Vien tai, kad nuteistoji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai bei motyvuotai T. O. pripažino kalta dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.

Dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

9. Atsižvelgiant į tai, kad byloje konstatuota, jog KET taisykles eismo įvykio metu pažeidė ne tik nuteistoji, bet ir nukentėjusioji, byloje buvo būtina įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju įvertino kiekvieno iš eismo dalyvių padarytų pažeidimų įtaką eismo įvykiui. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nukentėjusiosios, net ir judėjusios perėja neleistinu būdu (bėgant), pasirodymas eismo juostoje priešais T. O. automobilį negalėjo būti tiek netikėtas, kad nuteistoji nebūtų galėjusi to numatyti. Spręsdamas priežastinio ryšio ir vairuotojos T. O. kaltės klausimą, teismas atsižvelgė į nuteistosios pasirinktą važiavimo greitį, nuteistosios asmenines savybes bei konkrečios įvykio vietos specifiką, kuri reikalauja ypatingo vairuotojų atidumo. Teismas atkreipė dėmesį, kad T. O. važiavo jai gerai pažįstamu keliu, žinojo, kad toje vietoje yra pėsčiųjų perėja, šalia jos kitoje kelio pusėje yra autobusų stotelė, matė šioje autobusų stotelėje sustojusį autobusą, iš to galėjo numatyti, kad iš to autobuso išlips žmonės ir eis per pėsčiųjų perėją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pėsčiųjų perėja buvo aiškiai pažymėta kelio ženklais bei paženklinta važiuojamojoje kelio dalyje, be to, G. B. iki susidūrimo saugiai kirto priešingos krypties eismo juostą. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis teismas pagrįstai konstatavo, kad jei nuteistoji būtų buvusi pakankamai atidi, būtų sulėtinusi greitį esant nustatytoms aplinkybėms, ji būtų turėjusi galimybę matyti išbėgusią į pėsčiųjų perėją G. B. ir net jei priešingos krypties eismo juostoje buvo sustojęs autobusas, kuris užstojo nuteistajai dalies pėsčiųjų perėjos vaizdą, tai T. O., artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, turėjo ir galėjo suvokti bei numatyti, kad nematomoje jai perėjos zonoje gali būti pėsčiasis.

10.2. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad net pėsčiojo ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kurias numato KET. Eismo įvykių bylose vertinant KET nuostatas, nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-274/2005, 2K-655/2007, 2K-196/2009, 2K-202/2009, 2K-195/2011, 2K-402/2012 ir kt.). Reikia atsižvelgti ir į tai, jog vairuotojas turi pasirinkti tokį (saugų) greitį, kad jis bet kada galėtų sustabdyti transporto priemonę. Itin dėmesingas vairuotojas turi būti artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kur jis privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Minėti KET reikalavimai įpareigoja vairuotoją būti pasirengusį pėsčiųjų išėjimui į gatvę, ypač artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ir sekti situaciją tiek savo, tiek priešpriešinėje kelio važiuojamojoje dalyje. Todėl, vykdydami KET 30 punkto reikalavimus, vairuotojai matydami, kad artėja prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalo būti itin atidūs ir sutelkti ypatingą dėmesį į tai, ar pėsčiųjų perėjos nekerta pėstieji, sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje vairuotojas negali teisintis, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavusi ar sustojusi mašina ir panašiai, toks pasiteisinimas nepašalina vairuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-69/2006, 2K-317/2008, 2K-353/2009, 2K-103/2010, 2K-185/2012, 2K-402/2012, 2K-95/2013 ir kt.).

10.3. Atsižvelgus į surinktų duomenų visumą, įvertinus nagrinėjamos situacijos aplinkybes ir susiklosčiusią teismų praktiką, nors bylos duomenimis nėra nustatyta tiksli pėsčiosios G. B. partrenkimo vieta važiuojamosios dalies ilgio ir pločio atžvilgiu, neatmestina galimybė, kad nukentėjusioji eismo įvykio metu ėjo per pėsčiųjų perėją, o jeigu ir ne tiksliai per pėsčiųjų perėją (kaip teigia T. O.), tai bent jau šalia jos, todėl kolegija mano, kad G. B. įžengė į važiuojamąją gatvės dalį pėsčiųjų perėjos zonoje, kur pirmenybė teikiama pėstiesiems, o ne vairuotojui.

12. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad eismo įvykis kilo dėl to, kad T. O. važiavo rizikingai, esant tamsiam paros metui pasirinko nesaugų greitį, kad bet kada galėtų sustabdyti transporto priemonę, nes jeigu ji būtų pasirinkusi saugų greitį ir artėdamas prie pėsčiųjų perėjos būtų sulėtinusi greitį ar net visiškai sustojusi, pagal nustatytas bylos aplinkybes ji, pamačiusi pėsčiąją, būtų galėjusi nesunkiai sustoti ir išvengti eismo įvykio. Jei T. O. būtų laikiusis KET 30 punkto reikalavimų ir būtų pasielgusi taip, kaip privalėjo elgtis didesnio pavojaus šaltinio valdytojas pėsčiųjų perėjos aplinkoje susidariusioje situacijoje, jos vairuojamas automobilis būtų galėjęs išvengti susidūrimo su pėsčiąja ir eismo įvykis nebūtų kilęs. Visa tai patvirtina, kad T. O. buvo neatidi ir neatsargi tamsiu paros metu važiuodama per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ir taip pažeidė KET 30 punkto reikalavimus, nors privalėjo ir esamoje situacijoje, teisėjų kolegijos manymu, galėjo juos vykdyti ir taip išvengti kilusių padarinių, vykdydama KET reikalavimus ji būtų turėjusi galimybę laiku pastebėti G. B. ir eismo įvykis nebūtų įvykęs. Teismo nustatytas T. O. sprendimas susidariusioje situacijoje neįsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiųjų, nesumažinti greičio ar nestabdyti automobilio, buvo aiškiai netinkamas. Nors T. O. teigia, kad staiga priešais jos automobilį važiuojamoje kelio dalyje iššokus nukentėjusiajai G. B., ji neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su ja, nes nukentėjusioji bėgo ir pati atsitrenkė į jos vairuojamą automobilį, tačiau tai, kad važiuodama pasirinktu greičiu pėsčiųjų perėjos akivaizdoje jis neturėjo techninės galimybės išvengti eismo įvykio, neatleidžia jos nuo kaltės, o kaip tik rodo, kad buvo nesilaikoma saugaus eismo taisyklių dėl atidumo stokos. Todėl apeliacinės instancijos teismas mano, kad jeigu T. O., esant tamsiajam paros metui, būdama pakankamai atidi bei atsargi, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, būtų sulėtinusi greitį ar net visiškai sustojusi, kad įsitikintų, ar pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje nėra pėsčiųjų, ji nebūtų sukūrusi situacijos, dėl kurios prarado techninę galimybę laiku sustabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo su pėsčiąja G. B.. Apeliaciniame skunde ne kartą akcentuojama tai, kad nukentėjusioji G. B. nebuvo partrenkta T. O. automobilio, o pati atsitrenkė į šį automobilį, tačiau iš pirmosios instancijos teisme apklausto eksperto D. J. paaiškinimų matyti, kad šiuo atveju išvadai apie pagrindines eismo įvykio kilimo sąlygas neturi reikšmės, ar pėsčiasis pats atsitrenkė į automobilį, ar automobilis parbloškė pėsčiąją (t. 3, b. l. 135).

13. Apeliantė yra teisi, kad nagrinėjant bylas, susijusias su kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimais, būtina tiksliai nustatyti eismo įvykio mechanizmą, kitas aplinkybes, taip pat, kokie Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo padaryti, kurie eismo dalyviai pažeidė taisykles ir kuris pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais. Šių aplinkybių reikšmę pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Iš byloje esančių duomenų ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas itin daug dėmesio skyrė būtent eismo įvykio mechanizmo, abiejų eismo įvykio dalyvių padarytų KET pažeidimų, priežastinio ryšio tarp šių pažeidimų ir kilusių padarinių nustatymui. Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, sprendžiant priežastinio ryšio klausimus svarbu taikyti būtinosios sąlygos taisyklę ir ja remiantis nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susijęs būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas leidžia daryti išvadą, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, būtinąja baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga pripažįstama tada, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų eismo įvykis neįvyktų. Ji nustatoma modeliuojant situaciją tokiu būdu: paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvio Kelių eismo taisyklių pažeidimas, paliekant kito eismo dalyvio KET pažeidimą, ir sprendžiama, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31/2012). Nagrinėjamoje byloje, jeigu nuteistoji T. O. būtų nepažeidusi KET 30 punkto reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Taigi jos veika buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių (nesunkaus sveikatos sutrikdymo) priežastimi, dėl to apeliacinio skundo argumentas, kad tarp nuteistosios veikos ir kilusių padarinių nėra tiesioginio priežastinio ryšio, atmestinas kaip nepagrįstas.

14. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jis nustatomas tarp veikos (kaltininko padarytų teisės aktų nustatytų taisyklių pažeidimo) ir kilusių padarinių, tačiau jo nustatymas savaime nesuponuoja išvados dėl asmens kaltės. Tai skirtingi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl negali būti tapatinami. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad T. O. nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo.

14.1. Nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti KET ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą, numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai teismas sprendžia konkrečiu atveju įvertinęs eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylos aplinkybes.

14.2. Kaip nustatyta byloje, eismo įvykis įvyko tamsiuoju paros metu Klaipėdos mieste, gatvėje, kurioje judėjimas buvo gana intensyvus, reikalaujantis iš vairuotojo maksimalaus dėmesio ir susikaupimo. Vairuotojas, vairuodamas padidinto pavojaus šaltinį, turi pasirinkti tokį (saugų) greitį, kad jis bet kada galėtų sustabdyti automobilį. Itin dėmesingas vairuotojas turi būti artėdamas prie pėsčiųjų perėjos. Kaip asmuo, kuriam privalomi KET reikalavimai, apeliantė vairuodama automobilį privalo laikytis kelių eismo saugumo taisyklių ir turi numatyti, kokius padarinius eismo saugumui gali sukelti Kelių eismo taisyklių pažeidimas. Apeliantė nepripažino, kad pažeidė jai inkriminuotą KET 30 punktą, nors objektyviai nustatyta, kad KET 30 punkte numatytų reikalavimų T. O. nevykdė. Taigi ji nesuvokė, kad esamoje situacijoje veikia rizikingai ir kelia pavojų eismo saugumui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo jos veikoje esant nusikalstamą nerūpestingumą. Jei asmuo nesuvokia, kad pažeidžia kelių eismo taisykles, jis nesuvokia, kad kelia pavojų eismo saugumui. Nesuvokdamas šio fakto, jis nenumato, kad iškilus pavojui eismo saugumui jis negalės laiku sustabdyti automobilio ir dėl to gali kilti eismo įvykis su BK 281 straipsnyje numatytais padariniais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad T. O. nesuvokė, kad daro pavojingą ar rizikingą veiką, nesuvokė, kad pažeidžia Kelių eismo taisykles (nepraleidžia pėsčiosios, nes jos nepastebėjo), ir dėl to nenumatė, kad dėl pažeidimo gali kilti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau, turėdama vairuotojo pažymėjimą ir žinodama KET reikalavimus, susidariusioje eismo situacijoje būdama pakankamai atidi, turėjo ir galėjo numatyti galimus padarinius ir jų išvengti. Remiantis išdėstytais motyvais pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo neatsargios kaltės (nusikalstamo nerūpestingumo) buvimą apeliantės veikoje.

16. Išanalizavus apeliantės nurodytas kasacinio teismo nutartis baudžiamosiose bylose matyti, kad apeliantės nurodytų bylų aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių, nes eismo įvykiai, dėl kurių buvo išnagrinėtos apeliantės nurodytos baudžiamosios bylos, įvyko kitokiomis nei nagrinėjamu atveju aplinkybėmis: baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2007 eismo įvykis įvyko, nes šviesoforo reguliuojamoje sankryžoje vairuotoja važiuodama per sankryžą degant leidžiančiam eismą šviesoforo signalui, iškilus eismo saugumo grėsmei, laiku nestabdė automobilio ir partrenkė dviračiu per sankryžą važiavusį dviratininką, vežusį ant dviračio rėmo keleivį; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-368/2015 eismo įvykis įvyko, nes automobilio vairuotojas įvažiuodamas į pagrindinę gatvę nepraleido gatve atvažiavusio motociklo sudarydamas motociklui kliūtį; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-537/2009 eismo įvykis įvyko, nes vairuotojas vairavo techniškai netvarkingą automobilį viršydamas leistiną greitį ir, pastebėjęs, kad priekyje per kelią dviračiu važiuojantis dviratininkas sudarė kliūtį jo vairuojamam automobiliui, automobilio laiku nestabdė ir partrenkė dviratininką; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169/2010 eismo įvykis įvyko, nes vairuotoja, nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių, atsiradus kliūčiai nesustabdė automobilio ir taip partrenkė važiuojamojoje kelio dalyje klūpantį ir besikeliantį nuo žemės pėsčiąjį; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384/2013 eismo įvykis įvyko, nes vairuotojas nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, nes nevažiavo kuo arčiau važiuojamosios dalies krašto, važiuodamas tamsiu paros metu, neapšviestame kelyje nepasirinko saugaus greičio, atsižvelgiant į kelio ir meteorologines sąlygas, be būtinumo kirto siaurą brūkšninę liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus, ir išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kur partrenkė kelio važiuojamąja dalimi arčiau kairiojo kelkraščio ėjusį pėsčiąjį; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2014 eismo įvykis įvyko, nes vairuotojas tamsiu paros metu, pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į meteorologines sąlygas, kelio būklę, esant blogam matomumui, laiku nesulėtino greičio ir visiškai nesustabdė vairuojamos transporto priemonės iki traktoriaus su priekaba, stovėjusių važiuojamosios dalies dešiniajame pakraštyje, ir atsitrenkė į priekabos užpakalinę dalį; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38/2008 eismo įvykis įvyko, nes vairuotojas pirma automagistralės juosta, artėdamas prie priekyje ta pačia kryptimi, daugiau dešiniuoju kelio kelkraščiu, važiuojančios specialios paskirties transporto priemonės – traktoriaus, ant kurio stogelio buvo įjungti mirksintys oranžinės spalvos švyturėliai bei prie galo prikabinta žoliapjovė, kurios kraštai buvo išsikišę už traktoriaus gabaritų, laiku nepasirinko tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-468/2009 eismo įvykis įvyko, nes vairuotojas nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, tamsiu paros metu esant blogam matomumui neapšviestame kelio ruože pastatė automobilį kelio važiuojamojoje dalyje, taip sudarė kelyje kliūtį ir sukėlė jame pavojų, jų nepašalino, apie juos neįspėjo kitų eismo dalyvių, nors tai padaryti galėjo; nesant automobilyje avarinės šviesos signalizacijos ir jam sustojus ten, kur automobilį kiti eismo dalyviai pamatytų likus iki jo mažiau kaip 100 metrų, nepastatė avarinio sustojimo ženklo, neįjungė automobilio gabarito arba stovėjimo žibintų, nepastatė automobilio už kelio ribų ir taip sudarė blogai matomą kliūtį, dėl to nukentėjusiojo vairuojamas automobilis atsitrenkė į kelio važiuojamojoje dalyje stovėjusio automobilio galinę dalį; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014 eismo įvykis įvyko, nes vairuotojas, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas automobilį, nepasirinko saugaus greičio, nelygiame kelyje nesuvaldė automobilio, kuris nuvažiavo nuo kelio ir apsivertė, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo du žmonės ir dar dviem žmonėms padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai; baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 2K-438/2014 eismo įvykis įvyko, nes – vairuotojas nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į vietovės reljefą ir meteorologines sąlygas, t. y. važiavo į statų kalną ir kelio vingyje lyjant lietui nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su priešais atvažiuojančiu automobiliu; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-895/2018 eismo įvykis įvyko, nes vairuotojas, vairuodamas traktorių ir juo vilkdamas šiaudų rinktuvo agregatą, vilko įstatymų nustatyta tvarka neįregistruotą šiaudų rinktuvo agregatą, kuriam nebuvo atlikta privalomoji techninė apžiūra, kuris nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, sukdamas į kairę, nedavė kelio jam iš kairės pagrindiniu keliu atvažiuojančiai transporto ir su ja susidūrė. Kaip matyti iš aptartų kasacinio teismo nutarčių, nėra pagrindo jomis remtis šioje byloje, nes nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad eismo įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje, o tai yra didesnio pavojingumo zona, kurioje vairuotojas turi būti ypač atidus. Todėl nėra jokio pagrindo remtis kaip precedentais apeliantės nurodytomis kasacinėmis nutartimis, neva priimtomis panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose.

17. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantės nurodytose kasacinio teismo nutartyse Nr. 2K-158/2009 ir Nr. 2K-335-303/2018 nustatytos faktinės aplinkybės yra panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes: baudžiamojoje byloje Nr. 2K-158/2009 automobilio vairuotojas nuteistas už tai, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesustojo, nepraleido perėja per važiuojamąją dalį ėjusių ir į jo automobilio judėjimo krypties važiuojamosios dalies pusę įžengusių pėsčiųjų bei jas partrenkė, o baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335-303/2018 automobilio vairuotojas buvo išteisintas dėl kaltinimo, kad privažiavęs prieš žiedinę gatvių sankirtą esančią nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, sustojęs ir praleidęs iš dešinės pusės į kairę pėsčiųjų perėja einančius pėsčiuosius, prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, taip pat kad kelio važiuojamojoje dalyje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, dėl to, pradėjęs važiuoti, vairuojamo automobilio priekine dalimi partrenkė ir automobilio kairės pusės ratais pervažiavo jo judėjimo krypties atžvilgiu iš dešinės pusės į kairę pėsčiųjų perėja gatvės važiuojamąja dalimi einančią pėsčiąją. Kaip minėta, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-158/2009 automobilio vairuotojas buvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, nes pėsčiųjų perėjoje partrenkė perėja ėjusias pėsčiąsias, minėtoje nutartyje taip pat buvo pabrėžtos šios nutarties 10.2. punkte paminėtos teismų praktikos nuostatos apie vairuotojui keliamus reikalavimus artėjant prie pėsčiųjų perėjos. Nors baudžiamosios bylos Nr. 2K-335-303/2018 aplinkybės yra panašios į nagrinėjamo eismo įvykio aplinkybes, nes abiem atvejais pėsčioji buvo partrenkta pėsčiųjų perėjoje, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo remtis ir šia byla, nes minėtoje byloje buvo nustatyta, kad vairuotojas, privažiavęs prie pėsčiųjų perėjos, sustojo ir praleido perėja einančius pėsčiuosius, t. y. vykdė KET 30 punkte numatytus reikalavimus ir šiame punkte numatytos taisyklės nepažeidė, tuo tarpu nagrinėjamu atveju T. O. artėdama prie pėsčiųjų perėjos tik sumažino greitį ir nesustojo tam, kad įsitikintų, jog pėsčiųjų perėjoje nėra į ją įžengusių pėsčiųjų. Taigi šiuo atveju apeliantės nurodoma kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335-303/2018, kiek tai susiję su šioje byloje nuteistajai inkriminuota nusikalstama veika, nėra tapati nagrinėjamai situacijai, todėl šiuo atveju nelaikytina precedentu.

Dėl žalos

18. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismo sprendimu nukentėjusiajai G. B. priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš nuteistosios ir draudimo bendrovės. Apeliantė nesutikimą su šia nuosprendžio dalimi grindžia tuo, kad teismas neįvertino pačios nukentėjusiosios G. B. neatsargaus elgesio ir jos padarytų KET pažeidimų, mano, kad G. B. priteistos žalos atlyginimo sumos yra per didelės.

18.1. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Byloje nukentėjusioji G. B. pareiškė civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 176–184), prašydama iš kaltininkės priteisti 779,91 Eur patirtos turtinės žalos ir 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

18.2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.254 straipsnio 1 dalyje įteisintas civilinės atsakomybės draudimas, t. y. atvejai, kai pareiga atlyginti žalą perkeliama draudimo kompanijai, kuri, drausdama civilinę atsakomybę, atlygina padarytą žalą neviršydama draudimo sumos. Aiškinant CK 6.250 straipsnio 2 dalį, 6.254 straipsnį ir CK 6.263 straipsnio 2 dalį, nustatančias civilinę atsakomybę civilinės atsakomybės draudimo atveju, darytina išvada, kad draudimo kompanija ir žalą padaręs asmuo atsako kaip solidarieji skolininkai atlyginant neturtinę žalą. Taigi civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas. Žalą padaręs asmuo turi atlyginti žalą, kiek jos nepadengia draudimo atlyginimas (draudimo išmoka).

18.4. Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnyje. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi. Kartu pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas, dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas.

18.5. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad T. O., vairuodama automobilį, t. y. valdydama padidinto pavojaus šaltinį, suvokdama, kad tokioje situacijoje jai taikomi itin dideli atsargumo ir atidumo reikalavimai, pažeidė teisės aktų nuostatas ir taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sužalota G. B.. Esant tokiai situacijai svarbią reikšmę, nustatant neturtinės žalos dydį, įgyja, viena vertus, įvykio padariniai ir nukentėjusiosios interesai gauti teisingą kompensaciją už patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, antra vertus – nuteistojo kaltės forma ir laipsnis, nuteistojo interesai, kad iš jo priteisiamas žalos atlyginimo dydis būtų teisingas (t. y. adekvatus jo kaltės laipsniui) bei realus. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį.

18.6. Nekyla abejonių, jog nukentėjusioji G. B. dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų juto fizinį skausmą, patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinį stresą, jai teko nepatogumai dėl gydymo, negalėjo lankyti mokymosi įstaigos, pasunkėjo jos judėjimas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos dydžio nustatymui, atliko išsamią teismų praktikos neturtinės žalos priteisimo eismo įvykių bylose analizę ir nustatė, kad protinga nukentėjusiosios ir kaltininkės skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtas skriaudas bus pasiekta nustatant nukentėjusiajam priteistino 4300 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydį. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 4300 Eur neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai, atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovavosi tiek BPK 115 straipsnio, tiek CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymą, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje, vertino aplinkybių visumą. Todėl teismo nustatytas 4300 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pažeidžiančiu sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Jis realiai paremtas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, vadovaujantis teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajai priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Apeliantė teigia, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turėjo įvertinti nukentėjusiosios rizikingą elgesį, tačiau įvertinus anksčiau išdėstytus argumentus, kad nukentėjusioji į važiuojamąją gatvės dalį įžengė pėsčiųjų perėjos zonoje, kur pirmenybė teikiama pėstiesiems, o ne vairuotojui, mano, kad nėra pagrindo tokį nukentėjusiosios elgesį laikyti tiek rizikingu, dėl kurio būtų galima mažinti nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Dėl proceso išlaidų

19. Nukentėjusiosios G. B. atstovas advokatas R. Jurka teismo posėdyje pateikė sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 967 ir mokėjimo nurodymą bei prašo priteisti iš T. O. 500 Eur išlaidų advokato pagalbai už pasiruošimą apeliaciniam procesui ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

19.1. Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Be to, bylinėjimosi išlaidos turi būti teisėtos ir pagrįstos, atitikti bylos sudėtingumą ir apimtį, advokato darbo ir laiko sąnaudas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-210/2014 ir kt.).

19.2. Apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėta pagal nuteistosios T. O. apeliacinį skundą, jos skundas yra atmetamas. Atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo išteisinti nuteistąją T. O., ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas nepakeistas, bei į nukentėjusiosios atstovo darbo ir laiko sąnaudas, teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiajai priteistinos išlaidos už atstovavimą apeliaciniame procese. Byla apeliaciniame teisme buvo išnagrinėta per vieną posėdį, kuris truko 30 minučių, įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, nukentėjusiosios atstovas dalyvavo bylą nagrinėjant ir pirmosios instancijos teisme, taigi bylos aplinkybės jam buvo žinomos. Todėl, kolegijos manymu, išlaidos advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme (500 Eur) yra aiškiai per didelės, neatitinka advokato darbo ir laiko sąnaudų bei protingumo, teisingumo kriterijų, todėl ši suma mažintina iki 300 Eur.

20. Iš byloje esančių duomenų (t. 2, b. l. 110–114) matyti, kad nuteistoji yra T. O., tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įžanginėje, aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse nurodyta, kad ji yra T. O., tai laikytina rašymo klaida. Ši aiški rašymo klaida nekeičia nuosprendžio esmės, todėl ši rašymo klaida yra ištaisoma apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios T. O. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiajai G. B. iš nuteistosios T. O. priteisti 300 Eur proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ištaisyti 2019 m. kovo 22 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nuosprendžio įžanginėje, aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse rašymo klaidą ir nustatyti, kad vietoj T. O. turi būti T. O..