Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-198-651/2018

Teisėja Adolfina Simaitienė Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00204-2017-3

2018 m. liepos 5 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Editos Lapinskienės, Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. bei jo gynėjo advokato Raimondo Mažulio ir nukentėjusiojo K. V. (K. V.) apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 4 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per visą laisvės apribojimo laikotarpį nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu.

Priteista iš V. A. 1 000 Eur nukentėjusiajam K. V. neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš V. A. K. V. dalis jo patirtų atstovavimo išlaidų – 500 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad 2015-12-02, apie 8.30 val., kieme prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), konflikto metu kumščiu smogė ne mažiau kaip tris kartus K. V. į veidą, du kartus pataikė į nosį bei vieną kartą į dešinįjį skruostą, tuo padarydamas K. V. dešiniojo skruosto sumušimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.Klaipėdos apylinkės teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad kilusio konflikto metu V. A. padarė K. V. nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismas konstatavo, kad V. A. veikoje būtinosios ginties nebuvo, nes abi šalys nuo pat pradžių nesiekė išvengti konflikto, o aktyviais veiksmais jį palaikė ir eskalavo, buvo aktyvios šio konflikto dalyvės. Teismas, skirdamas kaltinamajam bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje. Atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, į atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių visumą ir sprendė, kad BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės apribojimo bausmė, mažesnė nei įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, bus teisinga bausmė nuteistajam.Apeliaciniu skundu nuteistasis V. A. ir jo gynėjas advokatas R. Mažulis prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 208 m. kovo 29 d. nuosprendį ir nutraukti baudžiamąją bylą V. A. dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties. Nusprendus nenutraukti baudžiamosios bylos, prašo pakeisti apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio tenkinimo – atmesti K. V. civilinį ieškinį ir prašymą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo arba sumažinti priteistą neturtinės žalos kompensaciją, o K. V. atstovavimo išlaidų nepriteisti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Mano, kad K. V. pretenzijos V. A. dėl jo sužalojimo yra visiškai nepagrįstos ir jomis verčia abejoti vien faktas, kad pareiškimą pradėti ikiteisminį tyrimą K. V. pateikė po įvykio praėjus 6 mėnesiams. Be to, V. A. kaltė pagrįsta tik paties K. V., liudytojų M. V. ir J. M. parodymais, kurie prieštaringi specialisto išvadai. Viso tyrimo metu V. A. tvirtino, kad K. V. sudavė tik vieną smūgį po to, kai K. V. buvo pradėjęs prieš jį vartoti smurtą, ir tai patvirtinta specialisto išvadoje. Nurodo, kad M. V. yra akivaizdžiai suinteresuota bylos baigtimi, o liudytojas J. M. kitame ikiteisminiame tyrime apie V. A. pasisakė neigiamai, todėl jų parodymais vadovautis kaip patikimais nebuvo pagrindo. Be to, minėti liudytojai paties nukentėjusiojo iniciatyva apklausti praėjus beveik pusei metų po įvykio. Liudytojų parodymų nepatikimumą, anot apelianto, parodo ir jų nenuoseklumas. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-711-526/2017 M. V. duoti parodymai apie V. A. veiksmus skiriasi nuo šioje baudžiamojoje byloje duotų, tačiau teismas į nurodytų parodymų keitimą visiškai neatkreipė dėmesio. M. V. bylos nagrinėjimo metu nurodė aplinkybes, kurių nebuvo nurodžiusi. Ji nurodė, kad viso konflikto metu nepertraukiamai nestebėjo ir buvo pasitraukusi nuo lango, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, nors, apeliantų manymu, tai itin reikšminga aplinkybė. Liudytojas J. M. nurodė aplinkybes, kurių nebuvo nurodę nei V. A., nei K. V.. Taigi nenuoseklūs liudytojų parodymai rodo, kad jie įvykio iš viso nematė arba atliekamų veiksmų gerai nematė. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad namas, iš kurio abu liudytojai stebėjo įvykį, yra pakankamai dideliu atstumu nuo konflikto vietos. Nurodo, kad nenuoseklūs ir paties nukentėjusiojo parodymai, o tai leidžia teigti, kad jis klaidina teismą vienu atveju nurodydamas, kitu atveju nutylėdamas itin svarbią aplinkybę, jog jis pirmasis ėmėsi fizinių veiksmų. Be to, jo nurodyta aplinkybė dėl smūgių kiekio neatitinka specialisto išvados, kur nurodyta, kad sužalojimai paaiškinami vienu smūgiu. Taigi, nors kaltinime nurodyta, kad sudavė tris smūgius, tačiau byloje nėra jokių objektyvių tai patvirtinančių įrodymų. Detaliai aptariamos specialisto išvados, kurios, apelianto įsitikinimu, paneigia liudytojų nurodytas aplinkybes apie smūgių sudavimą ir labiau patvirtina paties V. A. parodymus. Esant prieštaravimų, teismas turi taikyti in dubiio pro reo principą ir kaltinamojo versiją laikyti pagrįsta arba nurodyti, kodėl kitais tikima labiau nei kaltinamuoju. Galiausiai teismas suteikė pirmenybę liudytojų parodymams, o ne specialisto išvadai. Mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi tik nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymais, neanalizuodamas jų atitikties specialisto išvadai, neatsižvelgdamas į galimą jų suinteresuotumą, todėl padarė neteisingą išvadą, jog jis sudavė ne mažiau kaip tris smūgius. Dėl nurodytų aplinkybių tvirtina, kad teismas neatliko įrodymų tyrimo ir vertinimo pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl prašo įrodymų vertinimą atlikti apeliacinės instancijos teisme.Apeliantas nurodo argumentus, susijusius su ikiteisminio tyrimo atlikimu. Tvirtinama, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta jokių aktyvių ikiteisminio tyrimo veiksmų, kuriais būtų siekiama nustatyti konflikto aplinkybes, nebuvo sulaukta galutinio nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-711-526/2017, kurioje nustatytos aplinkybės yra reikšmingos ir kurios turėjo būti įvertintos, tačiau nebuvo, todėl ikiteisminio tyrimo atlikimas yra netinkamas. Taip pat nurodo ir nuosprendžio trūkumus. Teigia, kad teismas neįvertino įrodymų, nesuformulavo aiškių išvadų dėl byloje nustatinėjamų aplinkybių ir nepateikė pagrįstų ir aiškių motyvų. Iš teismo nuosprendžio turinio matyti, kad buvo atkartojami nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje Nr. 1-711-526/2017, motyvai, o tai tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme byla nebuvo tinkamai išnagrinėta. Būtent tai nulėmė V. A. nurodytų aplinkybių apie gynimąsi tinkamą neįvertinimą. Būtinosios ginties aplinkybė nebuvo išsamiai ištirta ir įvertinta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Apelianto įsitikinimu, byloje pateikti duomenys įrodo, kad V. A. gynėsi nuo K. V.. Nors teismas nurodo, kad V. A. neveikė būtinosios ginties sąlygomis, tačiau tokios išvados nepagrindė. Nebuvo nustatytos reikšmingos aplinkybės, o kai kurie teiginiai aiškiai prieštarauja BK įtvirtintai būtinosios ginties sampratai. Nors teismas teigia, kad tarp V. A. ir K. V. kilo muštynės, tačiau nedaro jokios išvados apie tai, kas muštynes inicijavo, nors tai svarbu vertinant būtinosios ginties buvimą. Iš nuosprendžio teiginių lieka neaišku, ar teismas sutinka su V. A. teiginiais, kad ne jis pirmasis pradėjo vartoti smurtą, ar ne. Nurodo, kad teismas nevertino BK 28 straipsnyje numatytų sąlygų, nepasisakė, ar buvo pavojingas kėsinimasis, ar buvo būtina gynyba nuo kėsinimosi. Pažymi, kad teismo nurodyta aplinkybė, jog abi šalys vartojo smurtą, būtinosios ginties neeliminuoja ir įpareigoja teismą įvertinti, kuri iš konflikto šalių buvo puolimo, o kuri gynybos pozicijoje, tačiau teismas šių aplinkybių visiškai nevertino ir nepasisakė.Mano, kad byloje esančių įrodymų pakanka išvadai, kad V. A. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Kadangi V. A. sudavė K. V. vieną smūgį jau po to, kai K. V. smurtas prieš V. A. buvo prasidėjęs, todėl jo atlikti veiksmai – smūgio sudavimas – visiškai atitiko užpuolimo pavojingumą. Kita vertus, mano, kad net ir tuo atveju, jei teismas nustatytų, jog V. A. pirmas sudavė K. V., tai nepaneigtų būtinosios ginties, kadangi leidžiama gynyba ne tik nuo pradėto, bet ir nuo realiai gresiančio kėsinimosi. Bylos medžiaga nustatyta, kad K. V., būdamas supykęs, agresyvus ir turėdamas fizinės jėgos persvarą, kurią suvokė ir V. A., atėjo prie V. A., todėl jis turėjo pagrindą manyti, kad jam iškilo grėsmė. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino aplinkybių, reikšmingų būtinosios ginties konstatavimui, todėl priėmė nepagrįstą nuosprendį.Nesutinka ir su nuosprendžio dalimi, kuria tenkintas civilinis ieškinys. Mano, kad civilinis ieškinys, atsižvelgus į tai, kad V. A. veikė būtinosios ginties sąlygomis, turi būti atmestas, tačiau net ir nenutraukus baudžiamosios bylos, ieškinio suma turi būti gerokai mažinama. Nurodo, kad kitoje baudžiamojoje byloje iš K. V. V. A. priteistas neturtinės žalos atlyginimas buvo mažinamas, todėl dabar iš V. A. priteisus neturtinės žalos atlyginimą K. V., jis dar kartą būtų mažinamas. Be to, priteistas 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra gerokai per didelis. Teismo pateikti motyvai yra deklaratyvūs ir surašyti neįvertinus K. V. pareikšto ieškinio pagrįstumo ir paties K. V. nurodytų neturtinės žalos atsiradimo pagrindų.Prašo mažinti arba visiškai nepriteisti atstovavimo išlaidų. Nukentėjusysis K. V. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2018-03-29 nuosprendį pakeisti ir tenkinti jo apeliacinį skundą: V. A. paskirti griežtesnę bausmę ir visiškai tenkinti jo civilinį ieškinį. Nurodo, kad V. A. inicijavo konfliktą, elgėsi agresyviai, pirmasis pradėjo smurtauti, todėl jokios būtinosios ginties nebuvo. Priešingai, gintis turėjo jis. Kadangi nesutinka su nuosprendžiu, kuriuo jis nuteistas, ir jį skųs kasacine tvarka ir prašys, kad jo veiksmai būtų pripažinti būtinąja gintimi, prašo iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies pašalinti teiginį, kad jis buvo aktyvus dalyvis, palaikė konfliktą ir jį eskalavo. Nesutinka su nuteistajam V. A. paskirta bausme. Mano, kad ji yra per švelni, ir, atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis smurtavo prieš šuniuką, įžūliais smurto veiksmais tyčia jį puolė, inicijavo nereikalingą ir nepateisinamą konfliktą, dėl ko abu nukentėjo, mano, kad yra pagrindas ją griežtinti. Dėl civilinio ieškinio nurodo, kad jis dėl neteisingo kaltinimo, teisme nurodytų melagingų aplinkybių patyrė moralinių išgyvenimų bei finansinių netekčių. Dėl proceso kenčia ne tik jis, bet ir jo šeima. Mano, kad teismas nepagrįstai sumažino neturtinės žalos atlyginimą ir nepagrįstai mažai iš nuteistojo priteisė jo patirtų atstovavimo išlaidų. Atsiliepimu į nukentėjusiojo apeliacinį skundą nuteistasis ir jo gynėjas advokatas R. Mažulis prašo nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo V. A. apeliacinį skundą tenkinti. Nesutinka su skundo motyvais, kad V. A. inicijavo konfliktą ir jis buvo pradininkas. Dėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog nuosprendį, kuriuo jis nuteistas, skųs kasacine tvarka ir prašys nustatyti, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, nurodo, kad šią bylą nagrinėjantis teismas neturi galimybės vertinti apelianto atliktų veiksmų, kadangi šioje byloje jo kaltės klausimas nėra nagrinėjamas. Visiškai nesutinka, kad V. A. paskirta per švelni bausmė, ir pažymi, kad jam nėra pareikšti jokie kaltinimai dėl gyvūno žalojimo, todėl remiantis šiuo faktu griežtinti bausmę nėra jokio pagrindo. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl neturtinės žalos atlyginimo didinimo ir nurodo, kad apeliaciniame skunde nepateikta jokių argumentų, sudarančių pagrindą didinti priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl šis reikalavimas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.Dėl nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų nurodo, kad į nurodytą sumą – 2242 Eur įeina ir suma, kurią apeliantas sumokėjo už gynybą baudžiamojoje byloje Nr. 1-711-526/2017, kurioje K. V. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl V. A. sužalojimo, todėl šis prašymas negali būti tenkinamas.Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nutarta tenkinti nuteistojo gynėjo advokato R. Mažulio prašymą išreikalauti baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamasis buvo K. V., ir iš dalies atlikti įrodymų tyrimą. Pridėti ir paskelbti šie įrodymai: 2015-12-02 tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo; 2016-05-06 liudytojo J. M. apklausos protokolas; Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-11-17 teismo posėdžio protokolas.Teismo posėdžio metu prokurorė K Prialgauskienė prašė tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad būtinosios ginties nebuvo, nes abu konflikto dalyviai buvo aktyvūs. Be to, mano, kad negalima nagrinėti šios bylos neatsižvelgus į kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje nuteistas K. V., nustatytas faktines aplinkybes. Prokurorės manymu, teismo priteistas žalos atlyginimas atitinka teismų praktiką, todėl naikinti ar keisti šią nuosprendžio dalį nėra pagrindo. Neprieštarauja ir teismo padarytoms išvadoms dėl atstovavimo išlaidų priteisimo. Nukentėjusiojo advokatas G. Daugėla palaikė nukentėjusiojo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo V. A. gynėjas advokatas R. Mažulis palaikė nuteistojo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.Apeliaciniai skundai atmestini.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Dėl nuteistojo V. A. apeliacinio skundo

Apeliantas V. A. teigia, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, todėl padarė visiškai netinkamas išvadas. Apeliantas skunde pateikia savą įvykio versiją, aptaria įvykyje dalyvavusių ir įvykio vietoje buvusių asmenų parodymų turinį, nurodo nesutinkantis su apkaltinamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl nustatytų faktinių aplinkybių. Pasak apelianto, neįrodyta, kad jis K. V. sudavė kelis smūgius, o ne vieną. Visiškai nepagrįstai buvo remiamasi nukentėjusiojo bei liudytojų J. M., M. V. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir nepatikimi, be to, jie suinteresuoti bylos baigtimi. Mano, kad teismas nepagrįstai nepripažino, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas mano, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str.), todėl iš esmės priėmė neteisingą nuosprendį. Pagal teismų praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su tokiais apelianto apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei iš esmės padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo V. A. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties, jas teisiškai įvertino. Nors teigiama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino bylos duomenų, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias ir joms prieštaraujančias išvadas, jas iš esmės grįsdamas netinkamai vertinamomis bylai išspręsti reikšmingomis aplinkybėmis, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo normomis, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytais reikalavimais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. BPK 20 straipsnio 2 dalies ir 5 dalies nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teismas nurodė įrodymus, kuriais vadovaudamasis priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pateikė išvadas dėl jų vertinimo, todėl argumentai, kad teismas neatliko įrodymų tyrimo, jų neanalizavo, yra nepagrįsti. Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas ir pagrįstai pripažino, kad V. A. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Apeliantas kaltinamas tuo, kad jis nežymiai sutrikdė K. V. sveikatą, t. y. konflikto metu kumščiu smogė ne mažiau kaip tris kartus K. V. į veidą, du kartus pataikydamas į nosį bei vieną kartą į dešinįjį skruostą, tuo padarė K. V. dešiniojo skruosto sumušimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliantas nors iš esmės neginčija, kad smurtavo prieš K. V., tačiau teigia, kad nepagrįstai jis kaltinamas sudavęs ne mažiau kaip tris smūgius. Kolegija, įvertinusi specialisto išvadą, kitus byloje esančius įrodymus, nesutinka su apeliantu, jog neginčijamai įrodyta, kad jis sudavė tik vieną smūgį. Apeliantas, remdamasis tik specialisto išvada ir ją interpretuodamas savaip, teigia, kad buvo suduotas tik vienas smūgis. Tačiau, kolegijos įsitikinimu, tiek specialisto išvada, tiek eksperto D. Vitkaus duoti parodymai teisme neginčijamai nepatvirtina, kad iš tiesų buvo suduotas tik vienas smūgis. Kita vertus, apeliantas, darydamas tokią išvadą, ignoruoja kitus byloje esančius įrodymus ir mano, kad teismas privalėjo pirmenybę suteikti būtent specialisto išvadai, o ne liudytojų parodymams. Pažymėtina, kad eksperto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais įrodymais. Ji neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti bylos nagrinėjimo metu ištirti ir patikrinti įrodymai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesuteikė pirmenybės vienam iš byloje esančių įrodymų, o vadovavosi jų visuma. Konstatuodamas faktines aplinkybes, vadovavosi ne tik specialisto išvada, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais ir, įvertinęs jų visumą, padarė išvadą, kad kaltinime nurodyta aplinkybė, jog V. A. sudavė ne mažiau kaip tris smūgius, yra įrodyta. Specialistas, ištyręs K. V. sužalojimus, nustatė, kad yra dešinio skruosto sumušimo požymių (t. 1, b. l. 26–27). Išvadoje nėra nurodyta, kad šis sumušimas galėjo būti padarytas suduodant tik vieną smūgį. Baudžiamojoje byloje, kurioje nuteistas K. V. (Nr. 1-711-526/2017; apeliacinės instancijos teismo Nr. 1A-80-255/2018), teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas D. Vitkus parodė, kad K. V. sužalojimai galėjo būti padaryti vienu smūgiu. Apžiūros metu nosies sužalojimų nesimatė. Tačiau nurodė, kad kraujosruva gali atsirasti ir vėliau (t. 2, b. l. 38). Tokie eksperto parodymai neginčijamai nepatvirtina, kad tikrai buvo suduotas tik vienas smūgis, o ne keli. Įvertinus liudytojų, nukentėjusiojo parodymus, matyti, kad V. A. visgi sudavė kelis smūgius. Liudytojas J. M. visą laiką tvirtino, kad V. A. K. V. sudavė porą kartų (t. 1, b. l. 137–138, 141, 186–187, t. 2, 106–107). Liudytoja M. V. taip pat patvirtino, kad V. A. K. V. sudavė keletą smūgių (t. 1, b. l. 141–142, 193–194). Nukentėjusysis taip pat nuosekliai visada tvirtino, kad jam buvo suduoti keli smūgiai (t. 1, b. l. 131–132, 134–135, 151–152). Tiek liudytojų, tiek nukentėjusiojo parodymai dėl suduotų smūgių buvo nuoseklūs, todėl jais netikėti kolegija neturi pagrindo. Be kita ko, kolegija, priešingai nei apeliantas, neįžvelgia liudytojo J. M. suinteresuotumo. Liudytojas J. M. davė parodymus, patvirtinančius ne tik V. A. smurto vartojimą prieš K. V., bet ir paties K. V. smurto vartojimą prieš V. A., o tai rodo, kad jis nėra suinteresuotas duoti netikslius parodymus ir taip padėti vienam iš konflikto dalyvių (baudžiamoji byla Nr. 1A-80-255/2018, t. 1, b. l. 23–24; t. 2, b. l. 26–27). Vien tai, kad kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje buvo nagrinėjama ta pati situacija, neigiamai pasisakė apie V. A., nesudaro pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu ir teisingumu. Nors liudytojos M. V. parodymais būtų pagrindas abejoti, tačiau ji taip pat nuosekliai tvirtino, kad jos vyrui buvo suduoti keli smūgiai, ir jos parodymai sutampa su liudytojo J. M. parodymais. Motyvas, kad liudytojai įvykio negalėjo matyti dėl pernelyg didelio atstumo nuo įvykio vietos, yra tik prielaida. Be kita ko, iš pateiktų fotonuotraukų negalima teigti, kad atstumas tikrai toks didelis, kad nebuvo galima matyti paties įvykio (t. 1 b. l. 56–57). Taip pat nesutiktina su apeliantu, jog pareiškimo pateikimas ir liudytojų apklausimas po 6 mėnesių sudaro pagrindą abejoti dėl nusikalstamos veikos padarymo. Pažymėtina, kad pareiškimas dėl padaryto nusikaltimo paduotas galiojant BPK XXX skyriui „Privataus kaltinimo procesas“ (BPK redakcija, galiojusi iki 2017-10-01), kuriame nebuvo numatyta, per kiek laiko turi būti paduotas pareiškimas dėl baudžiamojo proceso pradėjimo. Nagrinėjamu atveju K. V. sužalojimo faktas užfiksuotas iš karto po įvykio – 2015-12-02, todėl pareiškimo pateikimo laikas šiuo atveju neturėjo esminės įtakos tiriant nusikalstamą veiką ir nesudaro pagrindo manyti, kad nusikalstama veika apskritai nebuvo padaryta. Abejoti liudytojų parodymais vien dėl to, kad jie duoti praėjus šešiems mėnesiams, taip pat nėra pagrindo. Šešių mėnesių laikotarpis nėra toks ilgas laiko tarpas, kad asmuo negalėtų prisiminti paties įvykio. Liudytojai patvirtino, kad tarp V. A. ir K. V. įvyko muštynės, kad smūgius sudavė tiek vienas, tiek kitas, nurodė, kad pirmasis smurtauti pradėjo būtent V. A.. Be to, įvertinus liudytojų, nukentėjusiojo ir paties nuteistojo parodymus, iš esmės matyti, kad sukonfliktavo ir smurtavo abu. Taigi kai kurių detalių neatitikimas iš esmės nepaneigia paties konflikto buvimo ir smurto vartojimo vienas prieš kitą. Sugretinus liudytojų, nukentėjusiojo parodymus bei įvertinus specialisto išvadą, vienareikšmiškai teigti, kad liudytojų nurodytos aplinkybės yra abejotinos ir prieštaraujančios specialisto išvadai, negalima. Paties V. A. išdėstyta versija, jog sudavė tik vieną smūgį ir tik po K. V. pavartoto smurto prieš jį, yra nepatvirtinta jokiais duomenimis. Kita vertus, pažymėtina, kad veikos kvalifikavimui iš esmės reikšmės neturi, kiek smūgių buvo suduota. Veikai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį svarbu įrodyti, kad asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba jis buvo nežymiai sužalotas. Šiuo atveju apeliantas neginčija, kad jis smurtavo prieš K. V., specialisto taip pat konstatuoti K. V. patirti sužalojimai, kurie kvalifikuotini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl jo veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai. Aplinkybė, kiek smūgių buvo suduota ir kada tai buvo padaryta, reikšminga sprendžiant klausimą dėl būtinosios ginties sąlygų buvimo.

Dėl BK 28 straipsnio taikymo

Apeliantas nurodo, jog jis prieš K. V. smurtavo vien gindamasis nuo jo pavojingų veiksmų, nustatytų kitoje baudžiamojoje byloje, ir prašo jo veiksmus vertinti kaip būtinosios ginties situaciją. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kasacinio teismo pasisakyta, kad sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016; 2K-P-135-648/2016). Pagal susiformavusią teismų praktiką, kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėta, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau aiškiai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010).Apylinkės teismas konstatavo, kad šioje byloje nebuvo būtinosios ginties, nes abi konflikto šalys nuo pat pradžių nesiekė išvengti konflikto, o aktyviais veiksmais jį palaikė ir eskalavo, buvo aktyvios konflikto dalyvės. Apeliantas nesutinka su tokia išvada ir teigia, kad apylinkės teismas visiškai neanalizavo, kuri iš konflikto šalių buvo puolimo, o kuri gynybos pozicijoje, be to, nepagrįstai sprendė, kad abipusis smurto vartojimas eliminuoja būtinosios ginties buvimą. Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo išaiškinimą, konstatuojant būtinąją gintį, svarbu nustatyti, ar kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, ar asmens veiksmus galima vertinti kaip gynybą. Bylos medžiaga nustatyta, kad tarp V. A. ir K. V. įvyko konfliktas, kurio metu vienas prieš kitą vartojo smurtą. V. A. kategoriškai tvirtina, kad jis sudavė K. V. tik vieną smūgį ir tik po to, kai K. V. prieš jį smurtavo, o tai, anot apelianto, akivaizdžiai įrodo, kad jis buvo gynybos pozicijoje. K. V. tvirtina priešingai ir teigia, kad pirmasis smurtauti pradėjo būtent V. A. ir tik po to jis. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, dėl kelių priežasčių neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padarytomis išvadomis, jog V. A. veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį nebuvo pagrindo. Pirma, bylos duomenimis patvirtinta, kad jis pirmasis pradėjo smurtauti prieš K. V.. Antra, neįrodyta, kad K. V. kėsinimasis buvo tiek pavojingas, jog V. A. turėjo imtis atitinkamų gynybos veiksmų. Nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu nuteistas K. V. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu nesunkiai sutrikdė V. A. sveikatą. Minimoje byloje įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatyta, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo iš esmės prasidėjo ir tęsėsi dėl abiejų asmenų – tiek nuteistojo K. V., tiek nukentėjusiojo V. A. – neteisėtų veiksmų, visų pirma abipusio smurto vartojimo prieš augintinius, vėliau abipusio žodinio konflikto, peraugusio į abipusio smurto vienas prieš kitą pavartojimą. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartimi, kuria paliktas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendis nepakeistas, atmestas nukentėjusiojo V. A. apeliacinio skundo reikalavimas iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies išbraukti argumentus dėl nukentėjusiojo V. A. aktyvaus dalyvavimo konflikte ir jo eskalavimo. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismui, jog abi konflikto šalys – tiek nukentėjusysis V. A., tiek nuteistasis K. V. – nuo pat pradžių nesiekė išvengti konflikto, o aktyviais veiksmais jį palaikė ir eskalavo, buvo aktyvios šio konflikto dalyvės. (baudžiamoji byla Nr. 1-711-526/2017, 1A-80-255/2018). Taigi iš esmės įsiteisėjusiu nuosprendžiu yra pasisakyta, kad abi konflikto šalys nesiekė išvengti konflikto, o priešingai, jį eskalavo ir palaikė. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog dėl vieno ir to paties įvykio, kilusio dėl dviejų ar kelių asmenų įžūlaus elgesio, bylos aplinkybių nustatymas jas tiriant skirtinguose procesuose bei suteikiant šiems asmenims vienas kito atžvilgiu skirtingą procesinį statusą paprastai apsunkina tikrųjų bylos aplinkybių nustatymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokiu atveju ikiteisminis tyrimas dėl vieno įvykio pradėtinas ir vykdytinas vienoje byloje, o tik baigiamojoje tyrimo stadijoje tyrimas gali būti atskirtas į du atskirus tyrimus, tačiau bylų išskyrimas neturi trukdyti išsamiai išnagrinėti bylą ir nustatyti tiesą (kasacinio teismo nutartis, bylos Nr.2K-7-62-489/2015). Tai reiškia, kad esant situacijai, kada dėl to paties įvykio nagrinėjamos dvi atskiros baudžiamosios bylos, reikia vadovautis jau išnagrinėtos bylos medžiaga ir joje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik taip bus užtikrinama, kad sprendimas bus priimtas tinkamai įvertinant visas surinktas bylos aplinkybes dėl to paties įvykio, remiantis įrodymų visuma ir bus išvengiama dviejų prieštaringų sprendimų priėmimo. Taigi skirtingose bylose surinkti įrodymai negali būti vertinami atsietai vieni nuo kitų. Kadangi šioje byloje nagrinėjama ta pati situacija, dėl kurios priimtas apkaltinamasis nuosprendis K. V. yra įsiteisėjęs, kolegija neturi pagrindo nesivadovauti kitoje baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Antra vertus, kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo daryti priešingą išvadą. Apeliantas tvirtina, jog jis gynėsi nuo K. V. ir sudavė tik vieną smūgį po pastarojo pavartoto smurto prieš jį, tačiau tokia versija paneigta byloje surinktų įrodymų visetu: nukentėjusiojo, liudytojų parodymais. Nors apeliantas neigia, tačiau bylos medžiaga patvirtinta, kad būtent V. A. pirmasis sudavė smūgį į veidą K. V., kai pastarasis sudavė jo šuniukui. V. A. nurodyta versija, kad jis tik pamosavo ranka po to, kai K. V. sudavė jo šuniukui, yra neįtikinama. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai nurodė, kad pirmasis į veidą K. V. sudavė V. A. ir tik po K. V. prieš jį pavartojo smurtą. Be kita ko, bylos medžiaga nustatyta, kad ir konfliktą praktiškai išprovokavo V. A.. Jis pirmasis įspyrė K. V. šuniukui, dėl ko K. V. ir priėjo prie V. A. bei sudavė ranka jo šuniui per galvą.Visiškai nesutiktina, kad apeliantas net ir negavęs smūgio iš K. V. turėjo pagrindą gintis nuo realiai gresiančio kėsinimosi. Bylos medžiaga patvirtinta, kad K. V. priėjęs prie V. A. sudavė jo šuniukui į galvą po to, kai V. A. paspyrė jo šuniuką. Tokius K. V. veiksmus vertinti kaip sukėlusius realią akivaizdžią grėsmę V. A., dėl ko pastarasis turėjo imtis atitinkamų veiksmų, šiuo atveju suduoti smūgį į skruostą, nėra pagrindo. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Vien tai, kad K. V. buvo supykęs, beje, supykęs buvo ir pats V. A., ar kad K. V., kaip teigia apeliantas, galbūt turėjo didesnę jėgos persvarą, nesudaro pagrindo manyti, kad K. V. kėsinimasis buvo pavojingas ir keliantis realią grėsmę V. A., dėl ko pastarasis turėjo imtis atitinkamų smurtinių veiksmų. Būtinosios ginties situacijai konstatuoti nepakanka nustatyti, kad viena iš konfliktuojančių pusių yra fiziškai pajėgesnė, šis faktas nėra pagrindas teigti, kad dėl to savaime atsiranda pavojingas kėsinimasis, nes būtinosios ginties institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-173/2011, 2K-221-511-2018).Nustatyta, kad tolesni veiksmai peraugo į muštynes, kurių metu abu patyrė sužalojimų. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kai muštynių metu abi pusės vartoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007; 2K-638/2007; 2K-428/2008 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015). Sutiktina su apeliantu, kad vien abiejų asmenų smurto vartojimas neeliminuoja būtinosios ginties buvimo, tačiau šiuo atveju aktualus smurto vartojimo tikslas. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad V. A. smurtą vartojo siekdamas apsiginti. Priešingai, bylos medžiaga įrodyta, kad V. A. pirmasis sudavė smūgį K. V., po to dar kelis, kad nebuvo jam pagrindo gintis ir nuo neva realiai gresiančio kėsinimosi, o tai suponuoja išvadą, kad smurtas vartotas puolimo tikslu. Sutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje šiuo atveju detaliai neanalizuota, dėl ko kilo konfliktas, kas pradėjo muštynes, tačiau teismo išvada neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir yra grindžiama surinktų įrodymų visuma, t. y. liudytojų, nukentėjusiojo, paties nuteistojo parodymais bei kita rašytine medžiaga.

Dėl ikiteisminio tyrimo ir BPK reikalavimų laikymosi priimant nuosprendį teisme

Apeliaciniame skunde nurodomi ikiteisminio tyrimo trūkumai. Teigiama, kad ikiteisminis tyrimas atliktas skubotai, neatlikti jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai, kuriais būtų siekiama nustatyti konflikto aplinkybes, byla perduota teismui nesulaukus galutinio sprendimo baudžiamojoje byloje, kurioje nustatytos aplinkybės taip pat turėjo būti įvertintos, ir neatlikus išsamaus tyrimo.Iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamasis procesas buvo atliekamas privataus kaltinimo tvarka. Teisme apklausti liudytojai, nukentėjusysis, kaltinamasis. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-06-15 nutartimi K. V. privataus kaltinimo procesas nutrauktas ir bylos medžiaga perduota prokurorui. Nors ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2017-10-31 nutartimi panaikintas Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2017-07-21 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą bei Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2017-08-30 nutarimas netenkinti K. V. atstovo advokato G. Daugėlos skundo ir perduota bylos medžiaga Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiajai prokurorei ikiteisminiam tyrimui organizuoti. Prie ikiteisminio tyrimo medžiagos buvo pridėti duomenys iš baudžiamosios bylos, kurioje kaltinimai buvo pareikšti K. V.: liudytojo V. A. 2015-12-16 apklausos protokolas; K. V. paaiškinimas, jo 2016-03-03 apklausos protokolas; 2016-05-20, 2016-06-06 akistatos protokolai; 2017-12-08 teismo posėdžio protokolas; Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-12-12 nuosprendis (t. 1, b. l. 127–145). Ikiteisminio tyrimo metu 2018-01-17 apklaustas K. V. (t. 1, b. l. 151–152), 2018-01-11 apklaustas liudytojas J. M. (t. 1, b. l. 186–187), liudytoja M. V. (t. 1, b. l. 193–194), įtariamasis V. A. (t. 2, b. l. 18). Gauti duomenys apie V. A. charakteristiką (t. 2, b. l. 2–5). Ikiteisminis tyrimas užbaigtas 2018-02-19 surašant kaltinamąjį aktą (t. 2, b. l. 31–34). Taigi apeliacinio skundo argumentai, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi veiksmų nustatyti konflikto aplinkybes, yra nepagrįsti. Kita vertus, apeliantas nors ir išdėsto ikiteisminio tyrimo trūkumus, tačiau nenurodo, kokią įtaką jie galėjo turėti teisingam bylos išnagrinėjimui. Nustatyta, kad byla su kaltinamuoju aktu teismui perduota 2018-02-08, t. y. po Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo nuteistas K. V., priėmimo. Apylinkės teismas bylą išnagrinėjo jau esant įsiteisėjusiam minimam nuosprendžiui, kuriuo dėl to paties konflikto nuteistas K. V.. Apylinkės teismas bylą išnagrinėjo ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį vadovaudamasis ikiteisminio tyrimo metu surinkta ir teisme patikrinta medžiaga bei įrodymais iš baudžiamosios bylos Nr. 1-711-526/2017. Taigi buvo įvertintos visos įvykio aplinkybės, nustatytos šiame ikiteisminiame tyrime bei kitame, kur kaltinimai buvo pareikšti K. V.. Šiuo atveju kolegija neįžvelgia trūkumų, galėjusių turėti ar turėjusių neigiamą įtaką galutiniam teismo sprendimui. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuosprendis neatitinka jam keliamų reikalavimų. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės ir įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 1, 2 p.). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir priimamų sprendimų argumentavimu.Patikrinus bylos duomenis ir skundžiamo nuosprendžio turinį, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė įrodymus, kuriais remdamasis priėmė nuosprendį, išdėstė bylos faktinių aplinkybių įvertinimą, pateikė motyvus, kodėl nepripažino, jog V. A. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Tai, kad pirmosios instancijos teismas detaliai neanalizavo, kuris iš konflikto šalių buvo besiginančiojo pozicijoje, o kuris puolančiojo, nors pateikė tinkamas išvadas, šiuo konkrečiu atveju laikytinas nuosprendžio surašymo trūkumu, o ne esminiu BPK pažeidimu, suvaržiusiu įstatymų garantuotas V. A. teises (BPK 369 str. 3 d.). Kita vertus, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą, papildė pirmosios instancijos teismo motyvus, pateikė detalesnius argumentus dėl būtinosios ginties nebuvimo bei kitus argumentus, dėl kurių apylinkės teismas detaliau nepasisakė, ir taip ištaisė nuosprendžio trūkumus, kurie, kaip minėta, negali būti vertinami kaip esminiai, nes jie nesukliudė priimti teisingą nuosprendį.

Dėl civilinio ieškinio, proceso išlaidų atlyginimo

Abu apeliantai nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria iš dalies tenkintas civilinis ieškinys, todėl dėl nuteistojo V. A. apeliacinio skundo argumentų bei nukentėjusiojo K. V. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su civiliniu ieškiniu, pasisakytina bendrai. Nustatyta, kad nukentėjusysis ir civilinis ieškovas šioje baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš nuteistojo V. A. priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 2242 Eur turtinei žalai, kurią sudaro atstovavimo išlaidos, atlyginti. Klaipėdos miesto apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu prašomą neturtinės žalos atlyginimo sumą sumažino iki 1 000 Eur, o proceso išlaidas sumažino iki 500 Eur. Apeliantas V. A. mano, kad nukentėjusiojo prašymas priteisti neturtinės žalos atlyginimą turėjo būti atmestas visiškai arba priteistina suma turėjo būti dar mažesnė, nei teismas priteisė. Nukentėjusysis K. V. mano priešingai ir tvirtina, kad civilinis ieškinys turėtų būti tenkinamas visiškai. Nuteistojo V. A. esminiai argumentai, dėl ko civilinis ieškinys turėtų būti atmestas, yra susiję su bylos nutraukimu nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį. Be to, mano, kad nukentėjusiojo prašoma suma yra nepagrįsta jokiais įrodymais, o teismas, priteisdamas 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš esmės nurodė tik deklaratyvius motyvus, visiškai neįvertino ieškinio pagrįstumo ir paties K. V. nurodytų neturtinės žalos atsiradimo pagrindų. Apeliantas K. V. tvirtina, kad civilinis ieškinys turi būti tenkinamas visiškai. Sutinka su apylinkės teismo motyvais, tačiau mano, kad priteistiną žalos atlyginimą sumažino nepagrįstai.Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Pirma, atmesti civilinį ieškinį visiškai nėra pagrindo, nes pripažinta, jog nuteistasis neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Antra, kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindo mažinti ar didinti priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti, nes apylinkės teismas tinkamai įvertino visas aplinkybes ir priteisė sumą, kuri atitinka veikos pavojingumą, teismų praktikoje priteistiną sumą neturtinei žalai atlyginti tokio pobūdžio bylose bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Taigi teismų pareiga tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-669/2006, 2K-209/2007). Pažymėtina, kad konkretus neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Esminis ir lemiamas kriterijus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį sveikatos sutrikdymo atveju, yra ne kaltininko asmens turtinė padėtis, bet nusikalstama veika sukelti padariniai, ir pusiausvyra tarp šių dviejų kriterijų turi būti protinga ir adekvati ginamoms vertybėms (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-371/2003, 3K-3-16/2004, 3K-7-255/2005, 2K-442/2009). Nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Anot nukentėjusiojo, jis patyrė fizinį skausmą, dėl įvykio išgyvena, patiria išgyvenimų dėl nagrinėjamų baudžiamųjų bylų. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl akivaizdu, kad nukentėjusysis patyrė neturtinę žalą. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgė į nuteistojo nusikalstama veika padarytas pasekmes – padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, į tai, kad konfliktas buvo abipusis, ir sprendė, kad prašoma suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka sąžiningumo, protingumo, teisingumo principų. Priešingai, nei teigiama V. A. apeliaciniame skunde, teismas neatsižvelgė š K. V. patirtus išgyvenimus dėl jo apkaltinimo smurtu.Kolegijos įsitikinimu, priteista suma neturtinei žalai atlyginti atitinka nukentėjusiajam dėl sužalojimo atsiradusius padarinius. Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis apeliaciniuose skunduose nenurodo jokių konkrečių motyvų, dėl ko priteista suma neturtinei žalai atlyginti turi būti mažinama arba didinama. Nurodo tik deklaratyvius teiginius, jog suma yra aiškiai per didelė ar per maža. Šiuo atveju vertintina ir tai, kad nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta nežymiai, nėra duomenų, kad buvo nedarbingas ar padaryti sužalojimai būtų sukėlę didesnių nepatogumų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį – 1000 Eur nukentėjusiajam K. V., įsigilino į faktines bylos aplinkybes, įvertino neturtinės žalos atlyginimo klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių visumą ir nustatė teisingą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam, žalos atlyginimo dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktikoje už tokius sužalojimus nukentėjusiajam priteistiną neturtinės žalos atlyginimą (Klaipėdos apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-147-651/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-109-976/2018), todėl didinti ar mažinti jį apeliaciniuose skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Atsakant į apelianto V. A. argumentą, kad priteisus iš jo neturtinės žalos atlyginimą K. V., dar labiau sumažėja jam iš K. V. priteistas neturtinės žalos atlyginimas, nurodytina, kad šios sumos nėra ir negali būti siejamos. Šioje byloje išskirtinai vertintina tik K. V. padaryta neturtinė žala ir tam įtakos neturi neturtinės žalos atlyginimo dydis, kuris buvo priteistas iš K. V. V. A. kitoje baudžiamojoje byloje. Dėl nurodytų motyvų šis argumentas, kuris neva sudaro pagrindą mažinti ar iš viso nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo iš V. A., atmestinas kaip nepagrįstas.Abu apeliantai nesutinka su priteistomis proceso išlaidomis. Nuteistojo teigimu, teismas, atsižvelgęs į BK 106 straipsnio 2 dalies nuostatą, turėjo pagrindą ne tik sumažinti, tačiau ir visiškai nepriteisti K. V. patirtų atstovavimo išlaidų. Priešingai mano apeliantas K. V., kurio teigimu, teismas nepagrįstai sumažino jo patirtas atstovavimo išlaidas, ir prašo priteisti iš V. A. visą prašomą sumą – 2242 Eur.Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nukentėjusysis teismui pateikė duomenis apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 2242 Eur (t. 1, b. l. 169–180). Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šios išlaidos yra per didelės, todėl iš nuteistojo nukentėjusiajam prašomą priteisti proceso išlaidų sumą sumažino iki 500 Eur, ir su tokiu sprendimu teisėjų kolegija visiškai sutinka. Teismas prašomą sumą sumažino atsižvelgdamas į bylos apimtį (bylą sudaro 2 tomai), sudėtingumą (byla nagrinėjama tik dėl vienos nesunkios nusikalstamos veikos (BK 140 str. 1 d.), proceso trukmę, laikotarpį, kurį advokatas atstovavo asmens interesams, jo indėlį bei aktyvumą procese (iš sąskaitų matyti, kad išlaidos susidarė nukentėjusiajam atstovaujant teisme, surašant apeliacinį skundą (t. 1, b. l. 170-180). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas proceso išlaidų atlyginimo klausimą, netinkamai taikė BPK 106 straipsnio nuostatas. Nors apeliantas V. A. nurodo, kad vadovaujantis BK 106 straipsnio 2 dalimi, proceso išlaidų iš viso buvo galima nepriteisti, tačiau nenurodė nė vieno motyvo, sudarančio pagrindą jų nepriteisti. Apelianto argumentas, jog jos negali būti priteisiamos dėl to, kad į prašomą sumą įeina ir išlaidos, patirtos kitoje baudžiamojoje byloje, yra nepagrįstas. Iš byloje pateiktų dokumentų, patvirtinančių atstovavimo išlaidas, matyti, kad jos patirtos būtent teisme atstovaujant K. V. privataus kaltinimo procese su V. A. (t. 1, b. l. 169–180). Nukentėjusysis taip pat nenurodė nė vieno argumento, sudarančio pagrindą didinti priteistas atstovavimo išlaidas. Kolegijos įsitikinimu, apylinkės teismas tinkamai įvertino visas aplinkybes ir iš nuteistojo nukentėjusiajam prašomą priteisti proceso išlaidų sumą pagrįstai sumažino iki 500 Eur. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinių skundų reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo bei proceso išlaidų atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kitų nukentėjusiojo K. V. apeliacinio skundo argumentų

Dėl V. A. paskirtos bausmės

Nukentėjusysis apeliaciniu skundu nesutinka su nuteistajam V. A. paskirta bausme. Mano, kad ji yra per švelni, nes jis inicijavo nereikalingą ir nepateisinamą konfliktą, negailestingai spardė gyvūną, įžūliais veiksmais tyčia jį puolė. Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Pirmosios instancijos teismas įvertino visus šiuos pagrindus ir nusprendė, kad geriausiai bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam paskyrus sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jos dydį parenkant mažesnį nei šios bausmės vidurkis už neatsargius nusikaltimus.Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą numatyta skiri viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Apylinkės teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, V. A. paskyrė 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojo per visą laikotarpį nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kaip matyti, teismo paskirta bausmė yra artima minimaliai (BK 48 str. 2 d.). Nors šiuo atveju nėra nustatyta nė vienos nuteistojo atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės, tačiau įvertinus nuteistojo asmenybę, padaryto nusižengimo pavojingumą, nebuvo pagrindo skirti griežtesnę bausmę. Nustatyta, kad V. A. neteistas, administracine tvarka baustas tik 1 kartą, o tai teigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir sudaro pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus mažesnę bausmę nei nustatytos bausmės vidurkis. Be kita ko, aplinkybės, kad konfliktas buvo abipusis, kad neatlygino žalos, buvo įvertintos ir tai sudarė pagrindą paskirti didesnę bausmę nei minimali, nesiekiant nustatytos bausmės vidurkio. Kolegijos įsitikinimu, V. A. paskirta bausmė yra adekvati ne tik padaryto nusikaltimo pavojingumui, bet ir nuteistojo asmenybei, be to, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Apeliantas iš esmės nenurodė jokių argumentų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad nuteistajam paskirta bausmė yra aiškiai per švelni, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip visiškai nepagrįstas.

Dėl nukentėjusiojo K. V. dalyvavimo konflikte

Nors apeliaciniame skunde nėra suformuluotas tikslus reikalavimas pašalinti iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies argumentą, kad K. V. buvo aktyvus konflikto dalyvis, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su tokiu teismo motyvu ir prašo šią išvadą pašalinti iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies. Apelianto teigimu, tokia teismo išvada yra nepagrįsta byloje surinktų įrodymų visuma, todėl turi būti šalinama. Nurodo, kad jis nesutinka su Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartimi, kuria paliktas Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendis, kuriuo jis nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nepakeistas (baudžiamoji byla Nr. 1-711-526/2017, apeliacinės instancijos teismo Nr. 1A-80-255/2018), ir dėl šios nutarties teiks kasacinį skundą. Minėta, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-711-526/2017 buvo priimtas nuosprendis, kuriuo K. V. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir pripažinta, kad tiek K. V., tiek V. A. buvo aktyvūs konflikto dalyviai, kad nė vienas nuo pat pradžių nesiekė išvengti konflikto, o aktyviais veiksmais jį palaikė ir eskalavo. Tokia pati išvada nurodyta ir skundžiamame Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nuosprendyje. Kolegija pabrėžia, kad įvertinus visų įrodymų, surinktų abiejose baudžiamosiose bylose, visumą, nėra jokio pagrindo iš motyvuojamosios nuosprendžio dalies pašalinti apelianto prašomą išvadą. Priešingai, nei tvirtina apeliantas K. V., bylos duomenimis patvirtinta, kad jis taip pat buvo aktyvus dalyvis ir V. A. dėl jo pavartoto smurto, ką patvirtina ir specialisto išvada (baudžiamoji byla Nr. 1-711-526/2018, t. 1, b. l. 15–16), buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Be kita ko, kolegija neturi pagrindo abejoti jau įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinta aplinkybe, jog K. V. veiksmai akivaizdžiai paneigė būtinosios ginties egzistavimo galimybes, t. y. kad jis veikė aktyviai. Dėl nurodytų priežasčių pašalinti iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies argumentus dėl jo aktyvaus dalyvavimo konflikte nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

Teismo posėdžio metu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas advokatas G. Daugėla pateikė kvitą, patvirtinantį nukentėjusiojo patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme (296 Eur) (t. 2, b. l. 112–115). Prašo šias išlaidas priteisti iš nuteistojo.BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant klausimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (žr., kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K-174/2014, 2K-303/2014). Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nukentėjusiojo K. V. ir nuteistojo V. A. apeliacinius skundus, kurie šia nutartimi atmesti. Iš proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme patvirtinančių dokumentų matyti, kad nukentėjusysis advokatui už apeliacinio skundo paruošimą sumokėjo 121 Eur, už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme – 175,45 Eur. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis iš esmės ginčijo tas pačias aplinkybes, kurias ginčijo ir nuteistasis, t. y. neturtinės žalos atlyginimo bei proceso išlaidų dydį. Abiejų apeliacinių skundų argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo bei proceso išlaidų atmesti kaip nepagrįsti, todėl priteisti nukentėjusiojo patirtas išlaidas už apeliacinio skundo surašymą nėra pagrindo. Nukentėjusysis nepateikė atsiliepimo į nuteistojo apeliacinį skundą, kurio surašymą būtų galima vertinti kaip gynimąsi nuo nuteistojo apeliacinio skundo, tačiau nukentėjusiajam apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atstovavo advokatas G. Daugėla, kuris pasisakė ne tik dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo, bet ir dėl nuteistojo apeliacinio skundo pagrįstumo. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo, būtinosios ginties, kurie taip pat buvo atmesti, tiesiogiai palietė nukentėjusiojo interesus. Kolegija, atsižvelgusi į tai, sprendžia, kad dalis nukentėjusiojo patirtų išlaidų už atstovavimą teismo posėdžio metu yra susiję su gynimusi nuo nuteistojo apeliacinio skundo. Kadangi nuteistojo apeliacinis skundas atmestas visiškai, todėl iš nuteistojo nukentėjusiajam yra pagrindas priteisti dalį jo atstovavimo išlaidų, patirtų už atstovavimą teisme posėdžio metu. Įvertinus nurodytas aplinkybes bei tai, kad nukentėjusiojo atstovas advokatas dalyvavo viename apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuris truko 45 min., iš nuteistojo V. A. priteistina 80 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

atmesti nuteistojo V. A. bei jo gynėjo advokato Raimondo Mažulio ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo K. V. apeliacinius skundus.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. V. atstovo advokato Gintauto Daugėlos prašymą priteisti proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme tenkinti iš dalies ir iš nuteistojo V. A. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui K. V. priteisti 80 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.