Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėjas E. Antanauskas Teisminio proceso Nr. 1-01-1-66321-2015-9

NUTARTIS

2018 m. kovo 15 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Savinijaus Katausko ir Dalios Kursevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. V. ir nukentėjusiojo V. A. atstovo advokato Raimondo Mažulio apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo K. V. (K. V.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės laikotarpį dirbti arba būti registruotam darbo biržoje.

Nuosprendžiu iš nuteistojo K. V. priteista 381,51 Eur Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, 197,41 Eur turtinės žalos ir 3000 Eur atlyginimo nukentėjusiajam V. A.. Nuosprendžiu iš nuteistojo K. V. taip pat priteistas dalies – 500 Eur – nukentėjusiojo V. A. patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

K. V. nuteistas už tai, kad 2015-12-02, apie 8.30 val., prie 12 namo, esančio (duomenys neskelbtini), konflikto metu kumščiu vieną kartą sudavė V. A. į dešinę akį bei vieną kartą į nosį, o po to, V. A. paslydus ir pargriuvus ant žemės, du kartus spyrė jam į kairįjį šoną bei vieną kartą spyrė į galvą bei nosį, tuo padarydamas kairės pusės VIII, IX, X šonkaulių lūžius, kairės pusės pneumohemotoraksą, krūtinės ląstos kairiojo šoninio paviršiaus poodinę emfizemą bei poodinę kraujosruvą dešinėje veido pusėje, t. y. nesunkiai sutrikdė V. A. sveikatą.Apeliaciniu skundu nuteistasis K. V. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir jį išteisinti, o nagrinėjant bylą apeliacine tvarka išreikalauti ir prie bylos pagal jo 2016 m. gegužės mėnesio pareiškimą iškeltą privataus kaltinimo bylą V. A..

Motyvuojamoji dalis

7. Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl K. V. kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

Nuteistasis K. V. apeliaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas jį nuteisė nepagrįstai, nes netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neišsiaiškino visų faktinių bylos aplinkybių, reikšmingų bylai teisingai išspręsti, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų neturi, o nuteistojo K. V. apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl pagrįstai pripažino, jog įrodyta, kad K. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį K. V., nukentėjusįjį V. A., liudytojus J. M. ir M. V., paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek K. V. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų, tarp jų ir kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia K. V. kaltę, taip pat aptarė jo gynybos versijas dėl nukentėjusiojo sužalojimų ir byloje nagrinėjamo įvykio faktinių aplinkybių ir motyvuotai jas atmetė. Nuteistasis K. V. viso proceso metu neigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nors apklausiamas teisme pripažino, jog 2015 m. gruodžio 2 d., apie 8.30 val., (duomenys neskelbtini) kieme tarp jo ir kaimyno V. A. įvyko konfliktas po to, kai jo šuo pribėgo prie savo šunį vedžiojančio V. A., kuris, K. V. tvirtinimu, laikydamas savo šunį ant rankų, pradėjo jo šunį spardyti. Išgirdęs savo šuns cypimą K. V. nuskubėjo prie kaimyno ir paklausė, kodėl šis taip daro, ir ištiesė ranką, norėdamas parodyti į jo šunį, tuomet nukentėjusysis V. A. jam du kartus kumščiu trenkė į veidą ir bandė parversti ant žemės. Gindamasis nuo V. A. jis du kartus sudavė jam ranka į pilvą ir tuomet sulaukė dar vieno smūgio į veidą, po to jis, K. V., sudavė kelis kartus nukentėjusiajam į veidą. Nuteistasis tvirtino, jog nukentėjusysis parvirtęs ant žemės nebuvo, kojomis jo nespardė (b. l. 38–39, t. 2). Tačiau tokius nuteistojo K. V. parodymus, jog jis kojomis nespardė gulinčio nukentėjusiojo, paneigė nuoseklūs nukentėjusiojo V. A. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 6–7, t. 1), tiek teisme, jog konflikto su K. V. metu jis paslydo ir parvirto ant dešiniojo šono, o tuo metu K. V. spyrė jam tris kartus į kairįjį šoną, o vėliau dar kartą spyrė jam į galvą ir nosį (b. l. 25–26, t. 2). Nukentėjusysis savo parodymus dėl paslydimo ir virtimo bei K. V. smūgiavimo jam kojomis į šoną patvirtino ir akistatos su K. V. metu. (b. l. 71–74, t. 1). Šiuos nuoseklius nukentėjusiojo V. A. parodymus patvirtina ir byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. G 177/2016(03), kurioje nurodyta, kad V. A. nustatyti šie sužalojimai: kairės pusės VIII, IX, X šonkaulių lūžiai, kairės pusės pneumohemotoraksas, krūtinės ląstos kairiojo šoninio paviršiaus poodinė emfizema bei poodinė kraujosruva dešinėje veido pusėje. Išvadoje nurodoma, jog sužalojimai atitinka įvykio laiką ir aplinkybes, padaryti sumušus bukais daiktais, o trijų šonkaulių lūžiai galėjo atsirasti spiriant. Minėtoje išvadoje nurodoma, jog sužalojimai nukentėjusiajam V. A. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą (b. l. 15–16, t. 1). Nors apeliaciniame skunde nuteistasis K. V. akcentuoja, kad konfliktą pradėjo būtent nukentėjusysis V. A. ir būtent dėl jo neteisėtų veiksmų – smūgiavimo kumščiu jam į veidą – jis turėjo gintis ir tik dėl to jis sudavė smūgius nukentėjusiajam, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistasis pirmasis priėjo prie nukentėjusiojo V. A., siekdamas išsiaiškinti, kodėl šis spardo jo šunį, pirmasis pakėlė ranką prieš nukentėjusiojo rankose laikomą šunį, ir nepaisant to, kad nukentėjusysis V. A. pirmasis sudavė jam du smūgius į veidą, po to paslydęs griuvo ant dešiniojo šono, kojomis spyrė gulinčiam nukentėjusiajam du kartus į kairįjį šoną ir vieną kartą į galvą, taip akivaizdžiai paneigdamas bet kokias būtinosios ginties egzistavimo galimybes. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis V. A. nuosekliai tvirtino, jog tuo metu, kai kieme vedžiojo savo šunį, prie jo pribėgo K. V. šuo ir pradėjo jį pulti. Siekdamas apginti savo šunį, jis koja bandė atitverti puolantį šunį nuo savojo ir tuo metu prie jo priėjo K. V., kuris pradėjo jam priekaištauti dėl to, jog jis liečia jo šunį. Neigdamas, jog liečia K. V. šunį, jis pakėlė savo šunį ant rankų ir tuo metu K. V. sudavė ranka jo šuniui per galvą. Supykęs dėl tokio K. V. elgesio jis liepė jam pasitraukti ir mostelėjo ranka, po to tarp jo, V. A., ir K. V. prasidėjo muštynės (b. l. 6–7, t. 1). Apklausiamas teisme nukentėjusysis V. A. patvirtino šiuos savo parodymus ir teigė, jog K. V. šuo jau anksčiau buvo puolęs jo šunį, o įvykio dieną vėl prie jo pribėgo, kandžiojo jam kojas ir užpakalį. Tuomet jis koja bandė sulaikyti K. V. šunį, vėliau pakėlė savo šunį ant rankų. Tuo metu prie jo priėjo K. V., paklausė, kodėl jis muša jo šunį ir ranka trenkė jo šuniui per galvą. Tuomet V. A. liepė K. V. eiti iš čia ir numojo ranka, po to sulaukė iš K. V. dviejų smūgių į veidą, tuomet trenkė jam atgal (b. l. 25–26, t. 1). Įvykio liudytojas J. M. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog būdamas namuose išgirdo šuns cypimą ir pažiūrėjęs pro langą pamatė V. A., kuris ant rankų laikė savo šunį, o nuo jo cypdamas nubėgo kitas šuo, iškart po to prie V. A. priėjo K. V. ir jam priekaištavo, o po to prasidėjo muštynės – V. A. trenkė du kartus K. V., šis trenkė V. A. atgal, šis norėjo jam vėl trenkti, bet K. V. užlaužė jam rankas. Toliau įvykio jis nebematė (b. l. 23–24, t. 1). Teisme apklaustas kaip liudytojas J. M. iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, jog įvykio dieną jis buvo namuose ir išgirdo šuns lojimą, pažiūrėjęs pro langą pamatė V. A., kuris laikė ant rankų savo šunį, o K. V. šuo nuo jo bėgo. Tada prie V. A. priėjo K. V., tarp jų įvyko žodinis konfliktas, tuomet V. A. trenkė K. V., o šis trenkė jam atgal, tada nukentėjusysis vėl trenkė nuteistajam, o šis ir vėl trenkė jam atgal. Šio liudytojo teigimu, K. V. trenkė V. A. apie 6 kartus rankomis į veidą ir į kūną. Po to K. V. prispaudė V. A. prie savęs, kad jį nuramintų, o po to vyrai išsiskirstė. Liudytojas J. M. tvirtino nematęs, jog nukentėjusysis V. A. konflikto metu būtų griuvęs ar užvirtęs ant suoliukų (b. l. 26–27, t. 2). Kaip liudytoja teisme apklausta M. V. tvirtino, jog iš pradžių išgirdo šuns cypimą, o pažiūrėjusi pro langą išvydo, kaip jų šuo pribėgo prie V. A., o šis jam įspyrė, po to jos vyras K. V. greitai nuėjo prie V. A., įvyko žodinis konfliktas, o V. A. trenkė jos vyrui kelis kartus į veidą, tuomet jie pradėjo grumtis, po to vėl vienas kitam sudavė smūgius (b. l. 36–37, t. 2).Pažymėtina, jog ir pats nuteistasis K. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu neneigė, jog konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo prasidėjo po to, kai jo šuo pribėgo prie V. A. šuns, tuomet jis išgirdo savo šuns cypimą ir matė, kaip nukentėjusysis spyrė jo augintiniui, dėl to jis pasipiktino ir nuėjo prie nukentėjusiojo išsiaiškinti, kodėl šis spardo jo šunį. Norėdamas parodyti, jog nėra malonu, kai kas nors vartoja smurtą prie jo šunį, jis ranka norėjo paliesti nukentėjusiajam V. A. ant rankų esantį jo šunį ir tuomet nukentėjusysis jam trenkė (b. l. 65–66, t.1). Apklausiamas teisme K. V. patvirtino savo parodymus ir teigė, jog konfliktas prasidėjo po to, kai jo šuo išbėgo į kiemą ir jis išgirdo jo cypimą, tuomet pamatė, kaip V. A. spardo jo augintinį. Todėl jis nuėjo prie nukentėjusiojo, klausdamas, kodėl jis spardo jo šunį, ir ištiesęs ranką norėjo paliesti V. A. šunį, tuomet nukentėjusysis jam smūgiavo (b. l. 38–39, t. 2). Iš paminėtų nukentėjusiojo, liudytojų ir paties nuteistojo parodymų matyti, jog konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo iš esmės prasidėjo ir tęsėsi dėl abiejų asmenų – tiek nuteistojo K. V., tiek nukentėjusiojo V. A. – neteisėtų veiksmų, visų pirma abipusio smurto vartojimo prieš augintinius, vėliau abipusio žodinio konflikto, peraugusio į abipusio smurto vienas prieš kitą pavartojimą. Todėl atmestini kaip nepagrįsti nuteistojo K. V. apeliacinio skundo argumentai, jog jis tik gynėsi nuo nukentėjusiojo V. A. neteisėtų veiksmų, kadangi akivaizdu, jog nuteistasis K. V., supykęs dėl V. A. netinkamo elgesio su jo augintiniu, pirmasis priėjo prie jo, buvo supykęs ir pasipiktinęs, siekė suduoti ranka smūgį V. A. augintiniui į galvą ir, tikėta, sudavė, dėl to nukentėjusysis V. A. taip pat supyko ir trenkė nuteistajam K. V.. Tuomet šis nenutraukė V. A. neteisėtų veiksmų, nepasitraukė ir nesiekė išvengti konflikto, o pats aktyviais smurtiniais veiksmais įsijungė į muštynes su nukentėjusiuoju ir sudavė jam bent dvigubai daugiau smūgių rankomis bei kojomis. Atmestini kaip nepagrįsti ir nuteistojo K. V. apeliacinio skundo argumentai, jog nukentėjusysis V. A. galėjo jam nustatytus sužalojimus patirti muštynių ir grumtynių metu atsitrenkdamas į netoliese buvusius kiemo įrenginius ar suoliukus. Pažymėtina, jog duodamas parodymus teisme pats K. V. tvirtino, jog nematė, kad V. A. būtų pargriuvęs, negalėjo patvirtinti, kad nukentėjusysis galėjo griūti ant suoliukų ir tvirtino, jog nežino, kaip V. A. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti (b. l. 38–39, t. 2). Versijos, jog nukentėjusysis susižalojo grumtynių su nuteistuoju metu, nepatvirtino nei pats nukentėjusysis V. A., nei kiti byloje apklausti liudytojai – J. M., M. V.. To nepatvirtino ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, t. y. teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuojama, jog nukentėjusiajam V. A. nustatyti sužalojimai padaryti sumušus bukais daiktais, o trijų šonkaulių lūžiai galėjo atsirasti spiriant (b. l. 15–16, t. 1).Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir pagrįstai skundžiamame nuosprendyje rėmėsi iš dalies paties nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, byloje surinktais bei ištirtais rašytiniais įrodymais, juose užfiksuota informacija. Vadovaudamasis ištirtų įrodymų visuma, jų sisteminiu vertinimu, teismas padarė teisingą, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl K. V. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Esant neginčijamai įrodytai jo kaltei, naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo. Nuteistojo K. V. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.

Dėl nukentėjusiojo V. A. dalyvavimo konflikte

16. Nukentėjusiojo atstovas advokatas R. Mažulis apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio aprašomosios dalies argumentais dėl nukentėjusiojo V. A. aktyvaus dalyvavimo konflikte ir jo eskalavimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, jog abi konflikto šalys – tiek nukentėjusysis V. A., tiek nuteistasis K. V. – nuo pat pradžių nesiekė išvengti konflikto, o aktyviais veiksmais jį palaikė ir eskalavo, buvo aktyvios šio konflikto dalyvės. Pažymėtina, jog visi ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau teisme apklausti įvykio liudininkai tvirtino, o paties konflikto dalyviai pripažino, jog visas konfliktas prasidėjo dėl to, jog nuteistojo K. V. šuo užpuolė nukentėjusiojo V. A. vedžiojamą šunį, šis, bandydamas apsaugoti savo šunį, koja bandė sulaikyti K. V. augintinį, galbūt jam įspyrė, todėl šuo cypdamas nuo jo nubėgo. Tuomet nuteistasis K. V., supykęs dėl tokio nukentėjusiojo V. A. elgesio, priėjo prie jo ir siekė suduoti ranka ir, tikėtina, sudavė nukentėjusiojo augintiniu į galvą, o dėl tokio elgesio supykęs nukentėjusysis V. A. sudavė K. V., šis smogė jam atgal ir taip prasidėjo muštynės. Pažymėtina, jog kaip liudytojas apklaustas J. M. ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 23–24, t. 1), tiek apklausiamas teisme (b. l. 26–27, t. 2), o liudytoja M. V. apklausta teisme (b. l. 36–37, t. 2) patvirtino, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas, kuris vėliau peraugo į muštynes, abu konflikto dalyviai aktyviai naudojo smurtą vienas prieš kitą. Pats nukentėjusysis V. A. apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme taip pat neneigė sudavęs nuteistajam K. V., o padarytus sužalojimus nuteistajam patvirtina ir objektyvus byloje esantis rašytinis įrodymas – teismo medicinos specialisto išvada, kurioje vienareikšmiškai užfiksuoti nuteistojo K. V. konflikto metu patirti sužalojimai – švieži dešinio skruosto sumušimo požymiai, atitinkantys įvykio laiką, padaryti sumušus buku daiktu ir esantys nežymaus sveikatos sutrikdymo masto (b. l. 49–50, t. 1) Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog šioje byloje nėra sprendžiamas nukentėjusiojo kaltės klausimas, tačiau byloje surinkti įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytą išvadą, jog abi konflikto šalys, tarp jų ir nukentėjusysis V. A., buvo aktyvus konflikto dalyvis, nuo pat konflikto pradžios nesiekė jo išvengti, o priešingai, savo aktyviais veiksmais jį eskalavo. Todėl nėra jokio pagrindo tenkinti nukentėjusiojo V. A. atstovo apeliacinio skundo prašymo panaikinti pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio aprašomosios dalies argumentus dėl nukentėjusiojo aktyvaus dalyvavimo konflikte.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio

17. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Nukentėjusiojo V. A. atstovas advokatas R. Mažulis pateikė civilinį ieškinį, kuriame prašė iš K. V. priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 93–96, t. 1), vėliau pateikė patikslintą civilinį ieškinį, kuriame padidino neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 10 000 Eur (b. l. 128–131, t. 1). Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš K. V. 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nurodydamas, jog mažina priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumą, kadangi konfliktas buvo abipusis. Apeliaciniame nukentėjusiojo V. A. atstovo advokato R. Mažulio skunde prašoma padidinti priteistos neturtinės žalos atlyginimą iki 10 000 Eur. Nukentėjusysis ir jo atstovas nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog konfliktas yra abipusis, be to, nepakankamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pasekmes ir neįvertino visų neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingų kriterijų.

18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Tačiau teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). CK 6.250 str. 2 d. yra nustatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal minėtą normą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Teismas privalo argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėms, vertinti jų visumą. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams. Nors teismai stengiasi atsižvelgti į susiformavusią teismų praktiką tos kategorijos bylose, tačiau visada svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti, nes skirtingi asmenys net analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, dažnai net analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius, todėl kalbėti apie precedento taikymą itin sudėtinga.

19. Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų neturtinių vertybių bei socialinio teisingumo atkūrimą. Todėl, nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Iš specialisto išvados Nr. G 177/2016(03) matyti, kad nukentėjusiajam V. A. buvo padaryti kairės pusės VIII, IX, X šonkaulių lūžiai, kairės pusės pneumohemotoraksas (oras ir kraujas krūtinplėvės ertmėje), krūtinės ląstos kairiojo šoninio paviršiaus poodinė emfizema bei poodinė kraujosruva dešinėje veido pusėje, jie sudaro nesunkų sveikatos sutrikdymą (b. l. 15–6, t. 1). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog dėl minėtų sužalojimų nukentėjusysis patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir išgyveno kitokius nepatogumus. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, jog konfliktas buvo abipusis, todėl, įvertinęs visas aplinkybes, nusprendė, kad prašoma priteisti 10 000 eurų suma neturtinei žalai atlyginti šiuo atveju yra aiškiai per didelė ir neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai pirmosios instancijos išvadai ir priduria, jog byloje nėra nustatyta, jog dėl nusikaltimo padarymo nukentėjusiojo patirti neigiami išgyvenimai kaip nors paveikė jo darbo ar socialinius santykius, paliko negrįžtamų pasekmių jo fizinei ar psichinei sveikatai. Atsižvelgęs į visus anksčiau paminėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė nukentėjusiojo V. A. ir jo atstovo pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir priteisti iš nuteistojo K. V. 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

20. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistiną neturtinės žalos atlyginimą, vadovavosi CK 6.250 str., 6.251 str. normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, tinkamai jas pritaikė ir savo sprendimą tinkamai motyvavo. Teismas atsižvelgė į visus reikšmingus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui kriterijus, įvertino su tuo susijusias šios bylos aplinkybes. Todėl teismo nustatytas ir nukentėjusiajam V. A. iš nuteistojo K. V. priteistas 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pažeidžiančiu sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Jis realiai pamatuotas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis. Teismas išlaikė skirtingų nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, kartu nenukrypo ir nuo teismų praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo analogiško pobūdžio bylose. Todėl didinti nukentėjusiajam šioje byloje priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį, kuris yra nustatytas neperžengiant analogiško pobūdžio bylose priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio bei dėl to keisti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl patirtų atstovavimo išlaidų

21. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Spręsdamas klausimą dėl priteistino išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydžio, teismas vertina bylos apimtį, sudėtingumą, proceso trukmę, laikotarpį, kurį advokatas atstovavo asmens interesams, jo indėlį bei aktyvumą procese, taip pat kitas aplinkybes, patvirtinančias ir paneigiančias prašomų priteisti išlaidų už advokato teisinę pagalbą pagrįstumą. Vadovaudamasis BK 106 straipsnio 2 dalimi, teismas, spręsdamas klausimą dėl išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti, turi įvertinti asmens turtinę padėtį ir, atsižvelgdamas į tai, gali išlaidų atlyginimo nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

22. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiojo atstovas advokatas R. Mažulis pateikė prašymą priteisti iš R. V. nukentėjusiojo V. A. patirtų 1500 Eur atstovavimo išlaidų (b. l. 32, t. 2), kurias pagrindžia byloje esantis 2016 m. balandžio 21 d. pinigų priėmimo kvitas (b. l. 33, t. 2), atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, į tai, kad konfliktas tarp nuteistojo K. V. ir nukentėjusiojo V. A. buvo abipusis, sumažino ir iš kaltinamojo nukentėjusiajam priteistinų atstovavimo išlaidų atlyginimo dydį iki 500 Eur sumos. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė sumažinti iš nuteistojo priteistinų nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo sumą, kadangi nukentėjusysis iš tiesų buvo aktyvus konflikto dalyvis, todėl šiuo atveju jo ir atstovo prašoma išieškoti iš nuteistojo 1500 Eur suma, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, būtų aiškiai per didelė ir neatitinkanti protingumo, teisingumo kriterijų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo K. V. ir nukentėjusiojo V. A. atstovo advokato Raimondo Mažulio apeliacinius skundus atmesti.