Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2021 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės atlikimo laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. vasario 2 d. 21.20 val. iki 2020 m. vasario 4 d. 16 .20 val. , tai yra dvi paros.

V. K. pagal BK kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį išteisintas.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijoje, paliktos galioti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintinos.

Ieškinys tenkintas dalinai.

Priteista iš V. K. nukentėjusios A. L. naudai 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimo bei 700 eurų advokato atstovavimo išlaidų.

Priteista iš V. K. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos naudai 224 eurai proceso išlaidų susijusių su nukentėjusios atstovavimu, sumokant į Valstybės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas (duomenys neskelbtini), mokėjimo paskirtis - įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Civilinio ieškinio užtikrinimui, 2020 m. birželio 29 d. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuroro Oskaro Martynaičio nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, tai yra laikinai apribota nuosavybės teisė į V. K. a. k. (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. . (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė 5763 eurai. Taikant dalinį nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant disponuoti šiuo turtu, tai yra sudarinėti sandorius dėl turto perleidimo, dovanojimo, įkeitimo, kuris 2020 m. liepos 22 d. Marijampolės apylinkės teismo rūmų nutartimi paliktas galioti, 2020 m. gruodžio 15 d. Marijampolės apylinkės teismo rūmų nutartimi, 2021 m. kovo 15 d. Marijampolės apylinkės teismo rūmų nutartimi pratęstas laikinųjų nuosavybės teisių apribojimo galiojimo terminas, paliktas galioti iki civilinių ieškinių priteistos pinigų sumos išieškojimo ((duomenys neskelbtini)).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

4. Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1 – 4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1 – 4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik nukentėjusiosios A. L. bei kitų liudytojų parodymus, bet ir visų surinktų duomenų visumą, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą bei bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo V. K. pripažino kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 149 straipsnio 1 dalį bei jam paskyrė teisingą bausmę.

9. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. K. viso proceso metu neigė, jog atliko kaltinime nurodytus veiksmus bei ikiteisminio tyrimo pradžioje tvirtino, jog įvykio dieną apie 21 val., vienas žiūrėdamas televizorių išgirdo rėkiančią A. L.. Girdėjo ją rėkiant kažką ,,a-a-a“. Jis jai pabeldė į sieną, o ji jam atgal. Pamanė, kad pas A. L. vėl gali būti atėję tie patys vyrukai, kaip vakar, todėl nuėjo iki A. L. buto. A. L. buvo užsirakinusi, jis paskambino į duris, ji atrakino ir jis užėjo į vidų, nuėjo į kambarį, o A. L. atėjo paskui jį. Bute kitų asmenų nebuvo, tik jie dviese. Atėjusi A. L. atsisėdo ant sofos prie išėjimo iš kambario, o jis priešais ją pritūpė ant žemės. Paklausė, kas atsitiko, kad ji beldė, kokios pagalbos reikia. Ji pasakė, kad nieko ir pradėjusi spiegti, kad ,,prievartauja mane“ išbėgo pro duris į koridorių. Jis išsigando, kad jį gali apkaltinti, todėl paskui ją greitu žingsniu išėjo iš buto namo. Matė, kad į koridorių išlėkė A. L. kaimynai, kadangi ji ir koridoriuje šaukė. Pasak nuteistojo A. L. be jokios priežasties pradėjo šaukti, kad ,,mane prievartauja“, gal norėjo pasipelnyti iš jo, kadangi jis prie A. L. net prisilietęs nebuvo, tik tupėjo priešais ją. Nesiekė su ja lytiškai santykiauti, jai to net nesiūlė. Taip pat nepasakė nieko tokio, kas galėtų ją išgąsdinti ar dviprasmiškai jį suprasti. Jis tik paklausė, kokios jai pagalbos reikia, kad beldė į sieną (2 t., b. l. 94-95). 2020 m. birželio 29 d. papildomai apklausiamas nuteistasis nurodė, kad įvykio dieną savo namuose buvo su kaimynu R. M. žiūrėjo televizorių, alkoholio nevartojo, kai išgirdo triukšmą už sienos esančiame bute. A. L. girdėjo rėkiant ,,a-a-a“ kelis kartus. Su kaimynu nusistebėjo kas ten gali vykti, kaimynas siūlė eiti pažiūrėti. Prie kaimyno pabeldė į sieną, o ji jam tris kartus atgal pabeldė. Kadangi buvo sutarę, kad bėdai atsitikus, ji pabels į sieną, todėl nusprendė nueiti pas ją į butą. Išėjus pas A. L., R. M. išėjo namo. Tuo tarpu užėjęs į A. L. butą jis pamatė, kad nieko bute nėra ir atsiklaupęs paklausė, kodėl ji jį kvietė, A. L. tylėjo, paskui pasakė, kad nieko nebuvo. Piktu tonu jis jai pasakė, kad ji gultų į lovą ir žiūrėtų televizorių. Norėjo, kad ji eitų miegoti, netriukšmautų. Tuo metu A. L. bėgo pro jį šaukdama ,,mane prievartauja“. Išsigandęs A. L. šauksmo paliko savo šlepetes jos bute, norėjo kuo greičiau išeiti iš jos buto. Pranešime apie įtarimą nurodytų veiksmų A. L. atžvilgiu neatliko. Jai buvo sakęs ,,gulkis“ tik tam, kad ji nustotų triukšmauti ir be reikalo nekviestų belsdama į sieną (2 t., b. l. 101-102). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis nurodė, kad tą vakarą su kaimynu R. M. žiūrėjo televizorių ir gėrė. Išgirdęs A. L. kažką rėkiant pabeldė jai į sieną, o jai pabeldus atgal nuėjo iki A. L. buto. Pamatęs, kad nieko nėra paklausė, kam beldė jeigu pagalba nereikalinga. Sakė išvys iš bendrabučio, priklaupęs prie sofos sakė gulk į lovą ir žiūrėk televizorių, o nukentėjusioji bėgdama pro jį rėkė, kad ją žagina. Atsakinėdamas į proceso dalyvių klausimus nuteistasis paaiškino, kad jis ištarė žodžius „necenzūrinis žodis iš bendrabučio“ bei priklaupė šalia lovos ir liepė A. L. gulti į ją, nukentėjusioji pro jį prabėgo, jam nespėjus pasakyti, kad žiūrėtų televizorių. Pasak nuteistojo, jis maloniai A. L. pasakė, kad ji nerėkautų, priklaupė, kad nukentėjusioji suprastų, jog jis ne koks pikčiurna, kad nebijotų jo. V. K. teigimu, jis pas A. L. bute buvo 2-3 min., tačiau nematė, jog ji kam nors rašytų trumpąsias žinutes. Bei parodė, kad jis beveik nevaldo kairės rankos pirštų, o kita ranka po operacijos, todėl jos nepakelia (3 t., b. l. 91-93). Apygardos teismas įvertinęs nuteistojo parodymų nenuoseklumą, pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog nuteistojo teisme duoti parodymai vertinami kritiškai, kadangi akivaizdu, jog nuteistasis apklausiamas pirmosios instancijos teisme bandė savo parodymus priderinti prie byloje nustatytų ir sužinotų aplinkybių. Aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad nuteistasis apklausiamas kitą dieną po įvykio apie nukentėjusiajai pasakytus žodžius nieko neužsiminė bei nurodė, kad jis nukentėjusiajai nepasakė nieko tokio, kas galėjo ją išgąsdinti ar būtų leidę dviprasmiškai jį suprasti, tuo tarpu vėliau V. K. nurodė, jog nagrinėjamu atveju jis buvo ne taip suprastas, kadangi pasakydamas necenzūrinį žodį jis turėjo omenyje nukentėjusiosios iškraustymą iš bendrabučio, apeliaciniame skunde pažymėdamas, kad jo gimtoji kalba yra rusų ir jis pavartodamas necenzūrinį žodį net nepagalvojo, kad nukentėjusioji jį gali suprasti tiesiogiai, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina nuteistojo iškeltos versijos, jog jis nagrinėjamu atveju galėjo būti ne taip suprastas.

11. Nukentėjusiosios kaimynas liudytojas H. J. parodė, kad į jo duris beldė ir šaulė gelbėkit A. L., mergina jam sakė, kad nepažįstamas vyras norėjo ją išprievartauti, sakė jai, kad „jeigu nebus sekso ji čia negyvens“. Jis patvirtino, kad mergina buvo labai išsigandusi, ištikta šoko, drebėjo, verkė ir, kad jis per laiptinės duris matė einantį V. K. (1 t., b. l. 31-31; 3 t. b. l. 33-34). Liudytojas L. K. taip pat patvirtino, kad mergina pabeldusi į jo duris pasakė, kad ją norėjo išprievartauti ir isteriškai šaukdama bei verkdama nubėgo koridoriumi. Jam išėjus į koridorių jis pamatė iš merginos buto išbėgantį V. K., todėl suprato, kad merginą galėjo nuskriausti būtent jis, kadangi daugiau jokių asmenų nebuvo. Pasak liudytojo mergina buvo labai susijaudinusi, visa drebėjo bei verkė, taip pat buvo užsiminusi, kad vyriškis jai buvo sugriebęs už gerklės, smaugė ją (1 t., b. l. 35-36; 3 t., b. l. 33). Liudytoja R. G. patvirtino, jog mergina garsiai šaukė koridoriuje, kad ją nori išprievartauti, jos klyksmas buvo baisus. Po to liudytojai raminant mergaitę, ji jai sakė, kad vyriškis jai griebė už gerklės, norėjo smaugti, parsiguldė ant lovos ir bandė išprievartauti, tačiau ji išsigando ir pabėgo (1 t., b. l. 86-87; 3 t., b. l. 32-33). Liudytoja policijos pareigūnė D. J. taip pat patvirtino, kad atvykus į įvykio vietą pagal gautą iškvietimą, mergina buvo susijaudinusi, drebėjo, buvo blaivi. Ji policijos pareigūnei pasakojo, kad vyriškis atėjęs į jos butą ir atsisėdęs ant lovos jai pasakė, kad „jeigu neduosi necenzūrinis žodis, tai čia negyvensi“. Ji išsigandusi rašė žinutes, nuomojamo buto savininkui, po to jai pavyko pabėgti (1 t., b. l. 104-105; 3 t., b. l. 66). Nukentėjusios teta S. Š. atvykusi į įvykio vietą taip pat matė A. L., pasak liudytojos nukentėjusioji drebėjo, buvo šoke, verkė ištisai ir buvo labai išsigandusi. Ji tetai pasakojo, kad V. K. atėjęs pas ją į butą liepė sėstis šalia ant lovos krašto ir pasakė, kad jeigu ji jam „neduos“, tai šiame bute negyvens. Jis ją parvertė ant lovos ir užspaudė gerklę, bet ji kažkaip ištrūko ir išbėgo į koridorių šauktis pagalbos. Po šio įvykio A. L. visko bijojo, net išeiti į miestą (3 t., b. l. 67-68). Buvusi A. L. įstatyminė atstovė L. I. parodė, kad atvykus pas A. L. ją rado verkiančią ir išsigandusią, nukentėjusioji jai tą patį vakarą pasakojo, kad pas ją užėjęs vyras užrakino duris, nusiavė šlepetes ir atsisėdo ant sofos. Jis jai liepė sėstis šalia, sakė, kad ji graži ir jeigu ji „neduos jam, tai čia negyvens“. Po to liepė patraukti patalus. Ji rašinėjo žinutes buto šeimininkui, bet jis neatsakė. Po to sakė, kad vyriškis parvertė ją ant lovos ir sugriebė už gerklės, bet ji pradėjo labai rėkti ir kai jis išsigandęs atsipalaidavo, tai ji pabėgo, išbėgusi į koridorių kvietėsi pagalbos. Liudytoja matė šiokį tokį paraudimą ant nukentėjusiosios kaklo, bet smaugimo žymių nebuvo. Ji taip pat patvirtino, kad A. L. po įvykio jautėsi blogai, pradėjo lankytis pas psichologą, vakarais niekur neidavo, nes bijojo, visada būdavo įsitempusi, iki šiol bijo vyresnių vyrų (3 t., b. l. 17-18). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas A. J. patvirtino, kad A. L. jam rašė žinutes ir jis po to skambino savo dėdei V. K. tikėdamasis, kad jis gali žinoti kas vyksta už sienos (1 t., b. l. 92-93).

12. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Teisėjų kolegija įvertinusi nukentėjusiosios viso proceso metu duotus išsamius ir nuoseklius parodymus ir sugretinusi juos su aukščiau aptartais liudytojų parodymais neturi pagrindo netikėti A. L. duotais parodymais. Nors liudytojai pačio įvykio nematė ir jame nedalyvavo, tačiau jų duoti parodymai papildo nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes. Koridoriuje gyvenantys kaimynai girdėjo A. L. šaukiant, kad ją nori išprievartauti, matė jos būseną, iškarto po įvykio, teigė, jog nukentėjusioji tą vakarą buvo labai susijaudinusi, drebėjo, verkė. Pažymint, kad aukščiau aptartus tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų parodymus taip pat papildo ir kiti byloje surinkti duomenys: 2020 m. vasario 2 d. įvykio suvestinė, iš kurio matyti, kad paskambinusi kaimynė R. G. nurodė, jog kaimynas iš kitos laiptinės bandė išprievartauti mergaitę, kuriai šiuo metu šokas, ji dreba (1 t., b . l. 16-19). Nukentėjusiosios siųstos trumposios žinutės buto savininkui iš kurių matyti, kad A. L. įvykio metu rašė, jog jis atvažiuotų greičiau pas ją, išprievartauti nori, ji bijo (1 t., b. l. 153-159). Greitosios medicinos pagalbos kortelė, kurioje nurodyta informacija, jog kaimynas grasino išžaginti, nukentėjusioji išsigando, dreba, išrašyta 5 mg nervų sistemą veikiančių vaistų „Diazepeks“ (2 t., b. l. 28-29). Kartu atkreipiant dėmesį, kad nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus susijusius su nusikalstama veika patirtina ir psichologinės pagalbos teikimas nukentėjusiajai po pasikėsinimo išžaginti praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui (3 t., b. l. 1, 85). Ištirta ir įvertinta bylos medžiaga, įrodymų visuma patvirtina, kad apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės rėmėsi visais įrodymais, jų visuma, o ne tik nukentėjusiosios parodymais, kaip teigė apeliantas, todėl tokie skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

13. Skunde taip pat teigiama, kad nuteistasis nagrinėjamu atveju neatliko jokių aktyvių veiksmų, jog palaužtų nukentėjusios pasipriešinimą ir valią, kadangi nukentėjusios teiginį, kad apeliantas neva ją bandė smaugti ranka, paneigia byloje esantis medicininis dokumentas, iš kurio matyti, jog nuteistajam įvykio metu buvo sužalota ranka ir jis fiziškai nebūtų galėjęs atlikti tokių veiksmų. Taip pat nukentėjusiajai teismo medicinos ekspertas nenustatė jokių požymių, kurie yra būdingi pasikėsinimui išžaginti. Kartu pažymint, jog tariamo kėsinimosi išžaginti metu nukentėjusioji naudojosi mobiliuoju telefonu, kalbėjosi su nuomojamo buto savininku, tačiau kažkodėl neskambino bendruoju pagalbos telefonu ir nesikvietė pagalbos, jeigu ji jau suprato, kad kėsinamasi ją išžaginti, o pakalbėjusi telefonu ji, nieko netrukdoma išėjo iš kambario.

14. Teismų praktikoje lytinis santykiavimas prieš nukentėjusiojo valią yra laikomas tuomet, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti to asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais, pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant ar kitokio pobūdžio veiksmais, t. y. verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, vartojant fizinį ar psichinį poveikį ar kitais būdais. Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti vartoja fizinį smurtą, grasinimus, pasinaudoja bejėgiška jo padėtimi, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl pavartoto prieš jį smurto, tačiau kaltininkas šiuo atveju turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią. Šie apibūdinimai akivaizdžiai rodo, kad asmens nesutikimas lytiškai santykiauti gali būti išreikštas įvairiai, net nebūtinai aktyviais veiksmais.

15. Pirmiau aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusioji turėjo realų pagrindą bijoti nuteistojo ir iš jo išsakytų žodžių spręsti apie norą su ja lytiškai santykiauti. Akivaizdu, jog A. L. savo nesutikimą lytiškai santykiauti su V. K. išreiškė ne tik nesutikdama sėstis šalia jo, bet ir atsisakydama patraukti patalus bei gultis, taip pat bandydama nukreipti V. K. dėmesį sakė jam apie turimas širdies problemas, tačiau nuteistasis ignoruodamas šiuos A. L. žodžius toliau veikė aktyviai ir užguldamas nukentėjusią bei laikydamas jos kaklą bandė palaužti jos pasipriešinimą bei valią. Taigi, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios pasipriešinimas bei valia buvo bandomi palaužti ne tik grasinant, bet ir panaudojant prieš A. L. fizinį smurtą, tačiau nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kadangi nukentėjusioji garsiai klykdama ištrūko iš V. K. ir išbėgo į koridorių ieškotis pagalbos. Ir nors 2020 m. vasario 3 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) išorinių sužalojimų A. L. nekonstatuota, tačiau tiriamojoje dalyje nurodyta, jog čiuopiant, atžymi skausmingumą kaklo dešinėje pusėje (2 t., b. l. 4). Todėl teisėjų kolegija įvertinusi šiuos duomenis bei nukentėjusiosios nuoseklius parodymus neturi pagrindo abejoti, jog A. L. atžvilgiu nuteistasis naudojo smurtą. Pažymint, kad ir nukentėjusiosios įstatyminė atstovė įvykio vakarą matė šiokį tokį paraudimą ant A. L. kaklo. Ir nors nuteistasis skunde teigia, kad smaugimo veiksmo A. L. atžvilgiu jis negalėjo atlikti dėl turimo rankos sužalojimo, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje plačiai aptarė V. K. pateiktus medicininius dokumentus bei kitą bylos medžiagą ir pagrįstai sprendė, jog nuteistasis, nusikalstamos veikos padarymo metu, galėjo jausti atitinkamus nepatogumus, nes kairės rankos plaštaka po susižalojimo peiliu buityje dar ne visai buvo sugijusi, galėjo jausti skausmus ir dešinio peties srityje, tačiau tai buvo tik atitinkamo pobūdžio nepatogumai, kurie neturėjo jokios reikšmės rankų valdymui, kilnojimui, judesnių atlikimui. Teisėjų kolegija įvertinusi teismui pateiktus medicininius dokumentus, jog nuteistasis laukia eilėje dėl peties sąnario protezavimo (3 t., b. l. 137-138) mano, jog tokie fiziniai nepatogumai, tai yra skausmas dešiniame petyje jaučiamas jau seniai (3 t., b. l. 6), tačiau tai nekliudo kasdieniniam gyvenimui, kad ir darbui UAB „(duomenys neskelbtini)“ krovėjo pareigose (3 t., b. l. 2). Nesutinkama ir nuteistojo skundo argumentais, jog nukentėjusioji pakalbėjusi telefonu su buto šeimininku galėjo kviestis pagalbos paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu, tačiau to nedarė. Aukščiau aptarti duomenys patvirtina, jog nukentėjusioji su buto šeimininku nesikalbėjo, tik įbauginta siuntė jam trumpąsias žinutes prašydama pagalbos, tuo tarpu nuteistasis pamatęs, kad A. L. kažkam rašo, liepė duoti jam telefoną (1 t., b. l. 70-73). Atkreipiant dėmesį, kad įbaugintas asmuo, gresiant realiam pavojui tiek sveikatai, tiek gyvybei, paprastai tokioje būsenoje pasirenka pačius įvairiausius gynimosi būdus, nes veikia ne natūralioje būsenoje, o streso įtakoje. Todėl teigti, kad nukentėjusioji įbauginta nuteistojo prieš tai jo išsakytų grasinimų turėjo realią galimybę išsikviesti pagalbą telefonu visą laiką šalia būnant apeliantui nėra jokio pagrindo. Pabrėžiant, kad bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, jog nukentėjusioji ne laisva valia išėjo iš kambario, o tik pastūmusi nuo savęs V. K. išbėgo į koridorių šaukdamasi pagalbos. Todėl teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptartus duomenis bei visą byloje surinktą medžiagą pripažįsta, jog neabejotinai V. K. pasikėsino išžaginti A. L., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausiančių aplinkybių, nes nukentėjusioji sugebėjo ištrūkti ir prisišaukti pagalbą.

16. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas prašė V. K. taikyti BK 54 straipsnio nuostatas ir nuteistajam paskirti su laisvės atėmimas nesusijusią bausmę, tačiau teisėjų kolegija spendžia, jog tenkinti šį prašymą nėra teisinio pagrindo.

17. Už BK 149 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiama laisvės atėmimu iki septynerių metų. BK 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką atsako pagal šio straipsnio 1 arba 2 dalį ir šio kodekso straipsnį, kuris numato atitinkamą baigtą nusikaltimą.

18. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas V. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 149 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimą trejiems metams.

19. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje bausmės švelninimo pagrindas, numatytas BK 54 straipsnio 3 dalyje, siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir veiką padariusio asmens pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-371/2011, 2K-430/2012, 2K-421/2013, 2K-150/2014, 2K-P-89/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.).

20. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. K., atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes: į veikos pavojingumo laipsnį (sunkus nusikaltimas žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui), kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), veikos stadiją (nutrūko pasikėsinimo stadijoje), į nuteistojo asmenybę – teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka, dirbantis. Taip pat teismas pagrįstai nenustatė V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei teisingai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas pirmiau paminėtas aplinkybes, nuteistajam už pasikėsinimą padaryti sunkų nusikaltimą skirdamas laisvės atėmimo bausmę ir jos dydį nustatydamas mažesnį nei šios bausmės vidurkis, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Kolegijos įsitikinimu, paskirtoji bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams savo rūšimi bei dydžiu, atsižvelgus į veikos pavojingumą, kaltės formą, į V. K. elgesį po veikos padarymo (savo veiksmų nevertina kritiškai, nesiėmė priemonių nusikaltimo pasekmėms sušvelninti) nėra per griežta ar neteisinga. Šiuo atveju jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą nuteistajam skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kaip prašo nuteistojo gynėjas, nėra. Nors V. K. nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, tačiau kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, į tai atsižvelgė. Teisėjų kolegija pažymi, kad kai veika nutrūksta pasikėsinimo stadijoje, bausmė gali būti švelninama vadovaujantis BK 62 straipsniu (BK 22 straipsnio 3 dalis), tačiau šiuo atveju tam teisinio pagrindo nėra, nes nenustatyta nei viena šiame Įstatyme nurodoma sąlyga. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas taip pat išsamiai motyvavo, kodėl nuteistajam netaikomos BK 54 straipsnio nuostatos, pažymėdamas, kad kaltinamasis nagrinėjamu atveju pasinaudojo nukentėjusios amžiumi, gyvenimišku nepatyrimu, tuo, kad ji gyvena viena, nepripažino padaręs veiką, t. y. visiškai nesigailėjo dėl jos padarymo, teismas taip pat įvertino ir atsiradusias pasekmes, konstatuodamas, kad nukentėjusioji kreipėsi pagalbos į psichologą ir, kad jai buvo nustatytas potrauminio streso sutrikimas. Teisėjų kolegija sutikdama su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais pažymi, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas padarytam pažeidimui bei kaltininko asmenines savybes apibūdinančioms aplinkybėms, vertinant jas kaip visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-648/2016). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo apeliantui paskirta teisinga laisvės atėmimo bausmė užtikrins BK 41 straipsnyje numatytus tikslus bei teisingumo principo įgyvendinimą. Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija nuteistojo apeliacinį skundą atmeta, kaip nepagrįstą ir 2021 m. birželio 23 d. Marijampolės apylinkės teismo nuosprendį palieka nepakeistą.

22. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant antrinės teisinės pagalbos išlaidas, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

23. 2021 m. spalio 19 d. teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam V. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 162,00 Eur išlaidų (3 t., b. l. 131-132). Tačiau teisėjų kolegija susipažinusi su bylos duomenimis nustatė, kad nuteistasis apeliaciniame procese naudojosi savo pasirinko gynėjo advokato paslaugomis, o gynėjos advokatės Eglės Grucytės paslaugų buvo atsisakyta, todėl konstatavus, jog teisinės paslaugos nuteistajam V. K. nebuvo suteikto, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nurodytos išlaidos iš nuteistojo V. K. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti ir 2021 m. birželio 23 d. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų nuosprendį palikti nepakeistą.

Nepriteisti iš nuteistojo V. K. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.