Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės, Larisos Šimanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų K. K., D. R., J. R. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. K., D. R. ir J. R. ieškinį atsakovams R. R. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir nuosavybės teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, notarė I. S., buvusi notarė S. D. N., J. P., K. R., S. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, motyvai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

18. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

19. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovų ieškinys dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir nuosavybės teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe

20. Apeliaciniame skunde apeliantai teigia, kad K. R., 2012 m. liepos 19 d. sudarydamas tris žemės pirkimo–pardavimo sutartis ir žemės sklypus nusipirkęs už investicinius čekius, išreiškė valią turtą įsigyti asmeninės nuosavybės teise, nes visus veiksmus, susijusius su asmeninio ūkio žemės įsigijimu, atliko vienas, sandorių sąlygos (šalių valia) buvo suderintos iki santuokos su atsakove sudarymo, už turtą sumokėta iki santuokos sudarymo, turtas perduotas naudotis iki santuokos sudarymo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais.

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovų tėvas ir atsakovės sutuoktinis K. R.. Ieškovė K. K. 2019 m. rugpjūčio 29 d. Kretingos rajono savivaldybės 2-ojo notaro biuro notarei I. S. pateikė pareiškimą dėl palikimo pagal paveldimo turto apyrašą, atsiradusį po tėvo K. R. mirties, priėmimo. Antstolė V. D. 2019 m. rugsėjo 19 d. sudarė paveldimo turto apyrašą. Apeliantai ginčija žemės sklypų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įsigytų 2012 m. liepos 19 d. pirkimo–pardavimo sutarčių, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu už valstybės vienkartines išmokas (investicinius čekius), tačiau Nekilnojamojo turto registre įrašytų kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teisinį režimą. K. R. ir R. R. santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini).

22. Lietuvos šeimos teisėje įtvirtinta prezumpcija, kad visas turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis), kol nėra įrodyta, kad tai vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius, turto priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2005).

23. Kadangi žemės sklypai buvo įgyti santuokos metu, jiems galioja CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninė nuosavybėn. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo, yra konstatavęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011). Vadinasi, teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008). Ši prezumpcija yra įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo.

24. Apeliantai nurodo, kad ginčo turtas K. R. buvo perduotas valdyti ir naudoti 1993 m. gruodžio 22 d. Kretingos rajono Žalgirio apylinkės viršaičio pažyma. 1995 m. birželio 29 d. Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos įsakymu Nr. 26 palikėjui buvo suteikta teisė pirkti asmeninio ūkio žemę. Visuose kituose NŽT pateiktuose dokumentuose K. R. įvardijamas kaip žemės savininkas, o žemės sklypai įvardijami kaip jo asmeninio ūkio žemė. 1995 m. rugpjūčio 24 d. pateiktas pranešimas dėl sumokėjimo už asmeninio ūkio žemės pirkimą. K. R. sumokėjo 1995 m. rugpjūčio 29 d.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčo, kad žemės ūkio sklypai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pirkti už valstybės vienkartines išmokas, nėra. Taip pat neginčijamas ir žemės sklypų įsigijimo pagrindas, kad pirkta asmeninio ūkio žemė, kurią pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms dalims suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“ 1 punktą asmeniniam ūkiui turėjo teisę gauti asmenys, gyvenantys kaimo vietovėje, ir žemės ūkio įmonių darbuotojai ir pensininkai, dirbę šiose įmonėse iki išėjimo į pensiją (iki 3 hektarų žemės ūkio naudmenų šeimai). Nustatyta, kad palikėjas 2004 m. rugpjūčio 10 d. raštu kreipėsi į NŽT prašydamas pamatuoti žemę, skirtą šeimai, ir išpirkti už investicinius čekius, tai rodo jo valią žemę įsigyti šeimai. Kitu prašymu, pateiktu 2012 m. liepos 4 d., K. R. prašo paruošti šešių žemės sklypų pirkimo sutartis, po savaitės Žemėtvarkos skyrius parengė projektus ir juose aiškiai įvardyta, kas ir kokiomis sąlygomis parduodama. 9 punkte yra išaiškinta, jog įgytas turtas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė. Sutartis K. R. gavo, valios nekeitė ir sąlygos buvo įregistruotos notaro, o ginčo sandoriai išviešinti viešame registre.

26. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tais atvejais, kai bendro turto režimas yra nustatytas įstatymo, preziumuojama, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje ieškovai įrodinėja, kad turtas, įgytas už asmenines palikėjo lėšas, buvo asmeninė palikėjo nuosavybė. Tačiau vien sutuoktinio lėšų panaudojimo fakto nepakanka tam, kad turtas būtų pripažintas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad sutuoktiniai daugelį metų gyveno kartu, disponavo santuokoje įgytu turtu, jį išlaikė, prižiūrėjo, jų vedamas ūkis buvo bendras. Palikėjas NŽT norėjo įsigyti ginčo turtą šeimai, o ne sau asmeniškai, dalį įsigyto nekilnojamojo turto (3 žemės sklypus) sutuoktiniai, palikėjui būnant gyvam, pardavė kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių aiškiai išreikštą palikėjo valią ginčo žemės sklypus turėti asmeninės nuosavybės teise (CPK 178 straipsnis).

27. Dėl to teisėjų kolegija nusprendžia, jog šioje byloje nebuvo paneigta CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad K. R., sudarydamas ginčo sandorius, siekė turtą įgyti jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn.

28. Pripažintina, kad teismo ištirtų įrodymų visumos analizė sąlygoja išvadą, jog ieškovų nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai dėl ginčo sandorių nekeičia teismo padarytų išvadų, nes ginčo sandoriai sudaryti santuokos metu, o įvertinus į bylą pateiktus įrodymus ir visas aplinkybes, susijusias su minėto turto įgijimu ir disponavimu, daroma išvada, kad apeliantai neįrodė savo reikalavimo.

29. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovai turėjo įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimą, taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims, ieškovams neįrodžius pareikšto reikalavimo, jo netenkino.

Dėl sandorio dalies pripažinimo niekiniu

31. Apeliantai teigia, kad 2009 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi 0,1183 ha žemės sklypo dalį K. R. turėjo įgyti asmeninės, o ne bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, kadangi pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu šiame žemės sklype buvo K. R. asmeninės nuosavybės teise priklausę statiniai ir tik šių statinių savininkas galėjo būti pirkimo–pardavimo sutarties dalyviu. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas minėtą sutartį turėjo pripažinti niekine, o ginčo turtą – asmenine K. R. nuosavybe.

32. Nustatyta, kad 2009 m. liepos 31 d. tarp Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, ir pirkėjų K. R., V. P., A. P. buvo sudaryta Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pirkėjams bendrosios dalinės nuosavybės teise buvo parduotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra pirkėjams priklausantys pastatai. Sutarties 1 punkte nurodyta, kad K. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise už 714,78 Lt (ekvivalentas 207,01 Eur) įsigijo 0,1140 ha žemės sklypo plotą iš bendro 0,4685 ha ploto. Tam, kad valstybė galėtų parduoti minimą žemės sklypą, buvo priimti administraciniai aktai – Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. birželio 3 d. įsakymas Nr. 4-3545-(1.3). Sandorį patvirtino valstybės įgaliotas asmuo, notaras ir kiti bendraturčiai.

33. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį sutartis gali būti pripažinta niekine ir negaliojančia, kai ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019, 17 punktas ir jame nurodyta ankstesnė kasacinio teismo praktika).

34. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeidžiant civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu. Kadangi sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, privatinėje teisėje dominuojant dispozityviam, bet ne imperatyviam teisinio reguliavimo metodui, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas išsaugant sandorį. CK 1.80 straipsnio 1 dalies taikymas sietinas su šių dviejų būtinųjų sąlygų konstatavimu – teisės norma yra imperatyvi ir šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl šių sąlygų buvimo, esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta. Teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Kita vertus, vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-421/2020, 40, 41 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

35. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai“ (toliau – ir Nutarimas) yra nurodyti asmenys, turintys teisę nuosavybės teise įsigyti naudojamą valstybinės žemės sklypą, taip pat ir leidžiamų įsigyti žemės sklypų sąrašas. Taigi minėtas Nutarimas reguliuoja valstybinės žemės įsigijimo tvarką, tačiau jis nedraudžia turtą įsigyti bendrojon jungtinėn nuosavybėn, nors ir įsigyjamame žemės sklype yra kito sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise priklausančių statinių.

36. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką dėl CK 1.80 straipsnio 1 dalies taikymo, atsižvelgusi į aptariamo CK 6.431¹ straipsnio reikalavimo tikslus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo, o apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nei ieškovų prašymu, nei savo iniciatyva konstatuoti, kad ginčijama sutarties dalis yra niekinė. Apeliantų minimas sutarties prieštaravimas imperatyviosioms teisės normoms, dėl kurių sutarties dalį reikėtų pripažinti niekine, nėra akivaizdus, duomenų, kurie galėtų patvirtinti sutarties dalies negaliojimą, teismui nepateikta, pirmosios instancijos teismas rinkti tokius duomenis neturėjo pagrindo. Atitinkamai ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo rinkti duomenis, kurie galėtų patvirtinti sutarties dalies negaliojimą.

Dėl ieškinio senaties

37. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovų reikalavimas dėl 2009 m. liepos 31 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties dalies pripažinimo niekine atmestas ir atsakovės prašymu pritaikius ieškinio senatį. Ieškovai teigia, kad ieškinio senaties termino nepraleido, nes jis turi būti skaičiuojamas nuo 2019 m. spalio 24 d., t. y. momento, kai ieškovams tapo žinoma apie sandorius. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais.

38. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos. Gavęs šalies prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas visų pirma turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK 1.134 straipsnis), taip pat ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.

39. Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Be to, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti.

40. Pasisakydamas dėl ieškinio senaties instituto, kasacinis teismas tai pat ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

41. Bendroji taisyklė, reglamentuojanti ieškinio senaties termino pradžią, įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

42. Šiam reikalavimui pareikšti taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, kada ieškovams tapo žinoma apie ginčijamą sandorį, būtina vertinti ne ieškovų, kaip paveldėtojų, bet K. R. kaip sandorio šalies sužinojimo apie galbūt jo teises pažeidžiantį sandorį momentą, kadangi, remiantis CK 1.128 straipsniu, prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi tuo, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminui ir jo skaičiavimo tvarkai taikoma CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta taisyklė. Vadinasi, ieškovai, perėmę palikėjo turtines bei kai kurias neturtines teises ir pareigas, yra saistomi tų ieškinio senaties terminų, kaip ir palikėjas, šiuo atveju K. R., ieškinio senaties pradžia 2009 m. liepos 31 d.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai apie 2009 m. liepos 31 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį turėjo galimybę sužinoti nuo sutarties įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Taip pat pažymėtina, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, todėl terminas nuo 2019 m. spalio 24 d. negali būti skaičiuojamas.

45. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė K. R.. Ieškovė K. K. 2019 m. rugpjūčio 29 d. Kretingos rajono savivaldybės 2-ojo notaro biuro notarei I. S. pateikė pareiškimą dėl palikimo pagal paveldimo turto apyrašą, atsiradusį po tėvo K. R. mirties, priėmimo. Antstolė V. D. 2019 m. rugsėjo 19 d. sudarė turto apyrašą, jo duomenimis, K. R., be kita ko, nuosavybės teise priklausė 0,1183 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įrašytas kaip bendroji jungtinė K. R. ir R. R. nuosavybė; 1/2 dalis pastato – tvarto Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įrašyto kaip asmeninė K. R. nuosavybė. Ieškovai į teismą kreipėsi tik 2019 m. lapkričio 13 d., praleidę ieškinio senaties terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

46. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys).

47. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (pagal pareigas) turi patikrinti, ar nėra priežasčių ieškinio senaties terminą atnaujinti. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018).

48. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis CK 1.131 straipsnio 2 dalies prasme teismo galėtų būti vertinamos aplinkybės, dėl kurių terminas buvo praleistas, pateisinančios termino praleidimo laikotarpį, sutrukdžiusios ieškovui kreiptis į teismą su ieškiniu per įstatyme nustatytą senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-969/2015). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurioms esant teismas galėtų spręsti dėl pakankamo pagrindo praleistą terminą atnaujinti.

49. Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, esant atsakovės prašymui taikyti ieškinio senaties terminą, nenustačius svarbių priežasčių, dėl ko terminas galėtų būti atnaujintas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovų reikalavimas dėl 2009 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalies, kuria palikėjas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn įsigijo 0,1183 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), atmestinas taip pat pritaikius ieškinio senaties terminą.

Dėl nuosavybės teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu

50. Ieškovai prašė pripažinti negaliojančia atsakovei R. R. 2019 m. spalio 28 d. išduoto nuosavybės teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį dėl nuosavybės teisių į 1/2 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 649/9370 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

51. Notaras išduodamas nuosavybės teisės liudijimą turi vadovautis Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį turtą ir teises į jį, kurie pripažįstami teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

52. Atmetęs ieškovų reikalavimus dėl žemės sklypų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pripažinimo asmenine K. R. nuosavybe ir dėl 2009 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalies, kuria nustatyta, kad 0,1183 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį K. R. įsigyjo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, pripažinimo niekine, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovų reikalavimo dėl atsakovei išduoto 2019 m. spalio 28 d. nuosavybės teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia.

53. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Dėl esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakyta. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

54. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo.

55. Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad tenkinti ieškovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

56. Atsakovė R. R. nurodė, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 600 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokatą pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

57. Patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių“ nustatytų maksimalių dydžių.

58. Atmetus ieškovų K. K., D. R. ir J. R. apeliacinį skundą iš jų lygiomis dalimis priteistinos atsakovės R. R. 600 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei R. R. iš ieškovės K. K. 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovei R. R. iš ieškovo D. R. 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovei R. R. iš ieškovo J. R. 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.