Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovei V. K. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir santuokoje įgyto turto padalijimo bei pagal V. K. priešieškinį S. K. dėl santuokos nutraukimo esant vieno sutuoktinio kaltei ir išlaikymo iš buvusio sutuoktinio priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino; priešieškinį atmetė. Teismas nusprendė: santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), tarp S. K. ir V. K. nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo atsakovei V. K. palikti santuokos metu turėtą pavardę – K., S. K. palikti pavardę – K.; padalinti santuokoje įgytą turtą ir priteisti V. K. transporto priemonę ,,Mercedes Benz C200“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovės V. K., ieškovo S. K. naudai 520 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš atsakovės V. K. valstybės naudai 13,63 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Teismas nustatė, kad:

7.1. atsakovė, aplinkybę, jog ieškovas prieš ją smurtavo, grindžia 2011 m. liepos 19 d. išrašu iš medicininių dokumentų, kuriame nurodyta, kad V. K. nustatytas galvos smegenų sutrenkimas, krūtinės ląstos sumušimas. Nuo 2011 metų praėjo septyni metai, todėl pripažinimas, kad šis įvykis gali sukurti reikšmingas teisines pasekmes kaip vieno iš sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo įrodymas, neatitiktų teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principų. Atsakovė pripažino, kad ieškovas jos atsiprašė ir ji į ikiteisminio tyrimo institucijas nesikreipė. Šios aplinkybės atsakovei nebuvo pakankamas pagrindas nutraukti santuoką 2011 metais. Vertintina, jog šalys pasirinko tokį gyvenimo modelį. 2016 metais ieškovui galutinai išėjus iš namų, atsakovė išvyko dirbti į Vokietiją. Santuoką nutraukti nusprendė ieškovas 2018 m. kovo 23 d.;

7.2. ieškovas nurodė, kad jis siūlė nutraukti santuoką bendru sutikimu. Atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad santuoką bendru sutikimu nutraukti sutiktų tik tuo atveju, jei ieškovas įsipareigotų neterminuotai leisti atsakovei gyventi ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančioje buto dalyje. Vertintina, jog atsakovės nurodomos aplinkybės – ieškovo alkoholio vartojimas, azartiniai žaidimai, neištikimybė, nebuvo šalių santuokos nutrūkimo priežastis. Abu sutuoktiniai nebuvo vienas kitam lojalūs, nesprendė visų šeimos gyvenimo klausimų abipusiu sutarimu, nevykdė pareigos remti vienas kitą moraliai, nesistengė išsaugoti santuokos. Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovo ir atsakovės tarpusavio santykiuose jau seniai nebeliko tarpusavio supratimo, pagarbos, emocinio prieraišumo, t. y. ieškovas ir atsakovė nebelaikė vienas kito šeimos nariais. Nėra galimybės nustatyti, koks įvykis ar veiksmas buvo pagrindas, dėl ko iširo tarp šalių sudaryta santuoka, todėl vertintina, jog santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės;

7.3. atsakovė nurodė, kad dėl sveikatos būklės jai nustatytas 40 procentų darbingumas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.72 straipsnis nustato išlaikymo buvusiam sutuoktiniui priteisimo pagrindus ir sąlygas, tačiau nenustato nedarbingo dėl sveikatos būklės asmens sąvokos, todėl reikia vadovautis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 7 dalies 2 punktu, pagal kurį asmuo, kuriam nustatytas 30–55 proc. darbingumas, yra iš dalies darbingas, o nedarbingu asmuo laikomas, jei jo darbingumas lygus 0–25 proc. imtinai (nurodyto įstatymo 20 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Ieškovei nustatytas 40 proc. darbingumas, todėl ji laikytina iš dalies darbinga. CK neįtvirtina iš dalies darbingo asmens teisės gauti išlaikymą iš kito sutuoktinio, todėl būtent atsakovė turi įrodyti išlaikymo reikalingumą;

7.4. sprendžiant dėl sutuoktiniui priteistino išlaikymo reikšmingi abu aspektai: tiek išlaikymo reikalingumas, tiek ir galimybė išlaikymą teikti. Nenustačius vienos iš šių sąlygų, galima konstatuoti, kad CK 3.72 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija paneigta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011). Vertintina, jog atsakovė neįrodė, kad racionaliai naudojant jos turimas pajamas nėra užtikrinami atsakovės minimalūs būsto, maitinimosi, aprangos, sveikatos priežiūros ir kiti poreikiai. Atsakovė byloje pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2018 m. balandžio 16 d. pažymą apie V. K. išmokėtas išmokas, patvirtinančią, kad V. K. gauna apie 205,76 Eur dydžio išmoką. Atsakovė nepateikė duomenų, kad yra registruota darbo biržoje, kad yra aktyvi ir ieškosi darbo, taip pat, kad dėl nustatyto dalinio darbingumo jai nepavyko įsidarbinti. Teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, kad nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio atsakovė dirba Vokietijoje pagal pareikalavimą, tai yra, vyksta į Vokietiją, kai ją iškviečia darbdavys. Atsakovė teigė gaunanti po 600 Eur per mėnesį pajamų, kadangi dirba griežtai pagal galimybes esant nustatytam 40 proc. darbingumui. Teismo posėdžio metu atsakovė pripažino, kad šiai dienai išlaikymas jai nereikalingas, kadangi ji gyvena ieškovui ir dukroms nuosavybės teise priklausančiame bute, jai pragyventi padeda dukros, tačiau atsakovė nėra garantuota dėl savo ateities, nes tuo atveju, jei ieškovas pareikalautų jos išsikraustyti, ji neturėtų kur gyventi;

7.5. VĮ Regitra pažyma patvirtina, kad šalys santuokos metu įgijo automobilį ,,Mercedes Benz C200“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškiniu S. K. prašė minėtą automobilį natūra priteisti jam, o atsakovei iš jo priteisti 350 Eur kompensaciją už didesnės vertės tenkančią turto dalį. Teismo posėdžio metu ieškovas atsisakė reikalavimo jam priteisti automobilį, nurodė, jog kompensacijos iš atsakovės už jai atitenkančią didesnę turto dalį nereikalaujantis. Atsakovė tokiam ieškovo pageidavimui neprieštaravo. Kito dalintino turto šalys neturi. Byloje, viešuose registruose, teismų informacinėje sistemoje nėra duomenų apie šalių turimus kreditorinius įsipareigojimus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8. Atsakovė V. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį tenkinti – santuoką nutraukti dėl ieškovo S. K. kaltės; priteisti atsakovei 300 Eur išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. teismas, spręsdamas sutuoktinių kaltės klausimą, besąlygiškai vadovavosi tik ieškovo paaiškinimais, nors ieškovas jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovės kaltę, nepateikė. Įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų nevykdymas iš esmės (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Ieškovas šias pareigas pažeidė iš esmės, nes gyvendamas kartu su atsakove girtavo, žaidė azartinius žaidimus, buvo neištikimas – gyvendamas santuokoje palaikė artimus ryšius su kita moterimi, žiauriai elgiasi su atsakove – yra ją sumušęs, paliko šeimą ir apie du metus ja nesirūpina. Ieškovas pripažino šias aplinkybes, t. y. nenuginčijo CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nurodytų prezumpcijų ir neįrodė, kad santuoka iširo dėl kitų priežasčių, patvirtinančių atsakovės kaltę dėl santuokos iširimo;

8.2. teismas, spręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą. Pirmosios instancijos teismas nevertino šalių kaimynės liudytojos G. M. parodymų, kuri patvirtino, kad ieškovas girtauja, žaidžia azartinius žaidimus, kad atsakovė buvo sumušta. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, materialiai ir moraliai remti. Atsakovė sunkiomis sąlygomis prekiauja Gariūnų turguje, vyksta i Vokietiją dirbti sunkų nekvalifikuotą darbą, rūpinasi šeimos gerove, o ieškovas girtauja, žaidžia azartinius žaidimus, pralošia šeimos pinigus, atsakovę muša, susirandą meilužę. Šios aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė yra nelojali ir santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, yra nepagrįsta. Teismas nenustatinėjo, kas nulėmė šalių santuokos iširimo priežastį;

8.3. teismas neteisingai aiškino CK 3.72 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias sutuoktinių tarpusavio išlaikymą. Esminę reikšmę, sprendžiant išlaikymo priteisimo klausimą turi tai, ar atsakovė gali patenkinti savo minimalius poreikius pagal turimas pajamas ir, ar ieškovas pagal turtinę padėtį, pajamas gali teikti išlaikymą kai parama reikalinga dėl tam tikrų susiklosčiusių objektyvių aplinkybių ir tuo atveju jeigu sutuoktinis turi teisę į išlaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 9 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2003). Atsakovė gauna tik 205,76 Eur dydžio pašalpą, kitų pajamų, nekilnojamojo turto ar vertingo kilnojamojo turto, santaupų neturi ir negali patenkinti savo minimalių poreikių. Atsakovė beveik pusę pašalpos išleidžia vaistams. Ieškovas turi galimybę teikti finansinę paramą atsakovei, jo vidutinis atlyginimas yra 1200 – 1300 Eur kiekvieną mėnesį. Atsakovei nustatytas tik 40 proc. darbingumo lygis, ji tik iš dalies darbinga, negali dirbti sunkaus fizinio darbo. Atsakovė neturėjo galimybių pasirūpinti savimi, įgyti reikiamą kvalifikaciją, nes ji viena augino ir auklėjo dvi dukras, rūpinosi šeima materialiai, kas pagal kasacinio teismo suformuotą teismų praktiką yra reikšminga, sprendžiant išlaikymo priteisimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011 ir kt.). Teismo sprendime neteisingai nurodoma, kad atsakovė teisme pareiškė, jog išlaikymo priteisimas atsakovei nereikalingas, nes išlaikymo priteisimas atsakovei nebuvo reikalingas tol, kol atsakovė dirbo Vokietijoje. Šiuo metu darbdavys Vokietijoje atsisakė atsakovės paslaugų ir atsakovės pragyvenimo pajamas sudaro tik 205,76 Eur pašalpa.

9. Ieškovas S. K. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos esminius argumentus:

9.1. ieškovas, teikdamas ieškinį, nurodė, jog abi šalys yra kaltos dėl santuokos nutraukimo, kadangi nesistengė išsaugoti santuokos ir faktiškai santuokinių santykių nepalaiko daugiau nei septynis metus. 2018 m. spalio 31 d. teismo posėdžio metu atsakovė patvirtino ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, tai yra, jog atsakovė nerėmė ieškovo moraliai (2018-10-31 teismo posėdžio įrašo 32 min. 37 sek.). Atsakovė neigia savo kaltę ir santuoką faktiškai nori išsaugoti tik dėl teisės naudotis ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu;

9.2. ieškovas nesutinka su atsakovės prašymu priteisti atsakovei išlaikymą periodinėmis išmokomis. Atsakovė dirba ir gauna pašalpą iš valstybės, gyvena ieškovo bute, bylos nagrinėjimo metu atsakovė patvirtino, jog išlaikymas jai nereikalingas, nes atsakovei padeda dukros (2018-10-31 teismo posėdžio įrašo 36 min. 16 sek.). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovė patvirtino, jog iki šiol ieškovas leido atsakovei gyventi jam priklausančiame bute. Ieškovas, vengdamas konfliktų, iš buto išsikaustė, nuomoja kitą būstą ir niekada neprieštaravo, jog atsakovė gyvena minėtame bute. Atsakovė teigia, jog dėl sveikatos būklės ji negali dirbti, tačiau bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu atsakovė pripažino, jog dirbo Vokietijoje. Nors ieškovas prašė atsakovės pateikti duomenis apie gaunamą darbo užmokestį Vokietijoje, tačiau tokių duomenų atsakovė nepateikė. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog Vokietijoje darbdavys atsisakė jos paslaugų, tačiau tokį teiginį patvirtinančio įrodymo nepateikė. Atsakovės teiginiais tikėti negalima, kadangi atsakovė priešieškinyje teigė apskritai nedirbanti ir gaunanti tik 205,76 Eur pašalpą. Be to, neaišku, kokias išlaidas atsakovė faktiškai patiria ir kokias išlaidas dengtų jos prašoma priteisti 300 Eur suma.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat nenustatė pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

12. Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl vieno sutuoktinio ar abiejų sutuoktinių kaltės, kito sutuoktinio išlaikymą ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

13. Byloje nustatyta, kad ieškovo S. K. ir atsakovės V. K. santuoka buvo sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje (duomenys neskelbtini), akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 3; 19).

14. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria šalių santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės bei atmestas atsakovės reikalavimas priteisti atsakovei išlaikymą iš ieškovo. Byloje neginčijama, jog santuokos metu šalys bendrosios nuosavybės teise nekilnojamojo turto neįgijo (e. b. l. 8-11). Pirmosios instancijos teisme nenustatyta, jog šalys turėtų finansinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims. VĮ Regitra pažyma patvirtina, kad šalys santuokos metu įgijo automobilį ,,Mercedes Benz C200“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 4-5). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimo nurodytą transporto priemonę priteisti jam, šalys susitarė, jog minėta transporto priemonė atitenka atsakovei V. K., taip pat, jog ieškovas už šią transporto priemonę kompensacijos nereikalauja (e. b. l. 103-104). Šalys neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl turto padalijimo, todėl teisėjų kolegija bylą nagrinėja apeliacinio skundo ribose ir kitų skundžiamo teismo sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo netikrina bei dėl to nepasisako.

Dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos nutrūkimo

15. Santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 18 punktas).

16. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo.

17. Ieškovas prašė santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes, ieškovo teigimu, atsakovė nebuvo jam lojali, nerėmė moraliai, nevertino jo pastangų išlaikyti šeimą, nuolat priekaištavo ir menkino jo pastangas užtikrinti šeimos gerbūvį, šalių santuoka faktiškai iširusi daugiau nei septynerius metus, ir nei vienas iš sutuoktinių nesiekė atkurti šeimyninių santykių. Atsakovė prašė pripažinti, kad šalių santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, nes ieškovas girtavo, žaidė azartinius žaidimus, buvo atsakovei neištikimas, yra sumušęs atsakovę, t. y. atsakovė savo reikalavimą grindė CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija.

18. Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 14 punktas).

19. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 3.60 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes, esant nustatytam ieškovo neištikimybės bei smurto faktui, teismas pripažino ir atsakovės kaltę dėl santuokos iširimo, kai tam nebuvo pakankamo pagrindo.

20. Teisėjų kolegija šiuos atsakovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatinėjo ir vertino ne tik atsakovės, bet ir ieškovo kaltę dėl santuokos iširimo patvirtinančias aplinkybes. Dėl santuokos iširimo šalys kaltino viena kitą, todėl joms teko atitinkamų aplinkybių įrodinėjimo pareiga. Ieškovas nurodė atsakovės abejingumo jam, jo pastangoms rūpintis šeima, ją išlaikyti faktą, atsakovė kaip santuokos iširimo priežastį nurodė ieškovo smurtą prieš ją, neištikimybę, alkoholio vartojimą, azartinius lošimus.

21. Atsakovė pateikė 2011 m. liepos 19 d. išrašą iš medicininių dokumentų, kuriame nurodyta, kad atsakovei nustatytas galvos smegenų sukrėtimas, krūtinės ląstos sumušimas. Tačiau, kaip matyti iš 2018 m. vasario mėn. ieškinyje nurodytų aplinkybių, kurių atsakovė neneigė, šalių santykiai visai pašlijo 2007 metais. Todėl nėra pagrindo teigti, kad 2011 m. liepos mėn. ieškovo naudotas smurto faktas buvo pagrindine šalių santuokos iširimo priežastimi. Be to, atsakovė nurodė, kad dėl smurto į teisėsaugos institucijas ji nesikreipė, nes ieškovas jos atsiprašė. Tai leidžia matyti, kad dėl šio smurto šalys susitaikė.

22. Atsakovė abstrakčiai nurodė, kad ieškovas vartojo alkoholį, žaidė azartinius žaidimus, buvo neištikimas, tačiau plačiau neatskleidė ieškovo alkoholio vartojimo, azartinių lošimų, neištikimybės aplinkybių, nenurodė, kada šie veiksmai prasidėjo, kokios buvo jų apimtys, periodiškumas, konkrečios moralinės ir materialinės pasekmės bendram šeimos gyvenimui. Todėl nėra pagrindo teigti, kad būtent šie ieškovo veiksmai buvo santuokos iširimo priežastimi. Pagal bylos duomenis ieškovas iš bendros šalių gyvenamosios patalpos išsikraustė prie daugiau kaip dvejus metus, kai šalių santuoka faktiškai jau ilgą laiką buvo nutrūkusi.

23. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad abu sutuoktiniai netinkamai vykdė ir iš esmės pažeidė santuokines lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės paramos, visapusiško rūpinimosi šeima bei kitas įstatyme nustatytas pareigas (CK 3.26–3.30 straipsniai). Teismas įvertino liudytojos parodymus, ir, nors plačiau dėl jų nepasisakė, konstatavo, kad paaiškinimų, kurie patvirtintų priešieškinyje nurodytas aplinkybes, liudytoja nepateikė.

24. Pirmosios instancijos teismo išvados, priešingai nei teigia atsakovė, yra padarytos tinkamai vadovaujantis įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis. Teismas, spręsdamas dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo, pagrįstai taikė CK 3.61 straipsnio 2 dalies nuostatas. Šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

Dėl išlaikymo sutuoktiniui priteisimo

25. Atsakovė prašo priteisti iš ieškovo 300 Eur išlaikymą kiekvieną mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.

26. CK 3.72 straipsnis yra bendroji norma, reglamentuojanti sutuoktinių tarpusavio išlaikymo santykius. Pagal CK 3.72 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės. Ši prezumpcija savaime nereiškia, kad išlaikymas nedarbingam dėl sveikatos būklės sutuoktiniui reikalingas. Tokia prezumpcija byloje gali būti nuginčyta, t. y. nedraudžiama teismui nustatyti priešingai, kad sutuoktinis yra apsirūpinęs ir jam išlaikymas nėra reikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2010).

27. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus I teritorinio skyriaus 2013-04-23 išvada dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, Nr. DPS-1764, taip pat darbingumo pažyma Nr. 0783908, patvirtina, kad atsakovei nuo 2013-04-16 iki 2029-09-19 yra nustatytas 40 procentų darbingumo lygis (e. b. l. 20-23). Taigi atsakovė nėra visiškai nedarbinga. Specialistų išvados duomenimis ji negali dirbti tik esant tam tikroms specifinėms darbo sąlygoms. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra iš dalies darbinga, CK 3.72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad atsakovei reikalingas išlaikymas, konkrečiu atveju negalioja.

28. Nesant pagrindo taikyti prezumpciją, atsakovei teko pareiga įrodyti, kad jos turimas turtas ar pajamos nepakankamos ir jai yra būtina kito sutuoktinio parama, taip pat, jog kitas sutuoktinis pagal savo turtinę padėtį gali tokį išlaikymą teikti.

29. Byloje esanti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2018-04-16 pažyma apie asmeniui išmokėtas išmokas Nr. KA_PZ1-9269, patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2017-04-01 iki 2018-03-31 V. K. mokama netekto darbingumo pensija: 181,41 Eur –nuo 2017-04-03 iki 2017-09-01; 192,41 Eur – nuo 2017-10-02 iki 2018-01-02; 205,76 Eur – nuo 2018-01-02 iki 2018-03-01 (e. b. l. 26 – 29; 86-87). Duomenų apie kitais laikotarpiais (ne tik nuo 2017-04-01 iki 2018-03-31) atsakovės gautas pajamas byloje nėra.

30. Pirmosios instancijos teisme atsakovė nurodė, jog taip pat gauna pajamas už darbą Vokietijoje, kurios sudaro apie 600 Eur. Atsakovės darbo Vokietijoje pažymoje už 2018 m. kovo mėnesį nurodytas tik atsakovės etatas % (65,7), dirbamos valandos (79:10), tačiau šioje pažymoje nenurodytas atsakovei mokamas darbo užmokestis (e. b. l. 90-95).

31. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo, nes išlaikymas atsakovei nebuvo reikalingas, kol ji dirbo Vokietijoje. Atsakovė teigia, jog šiuo metu ji Vokietijoje nebedirba, todėl išlaikymas jai yra būtinas. Šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų byloje nėra (CPK 12, 178 straipsniai). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių, todėl apeliaciniame skunde naujai nurodomos aplinkybės, jog šiuo metu atsakovė Vokietijoje nebedirba, nesant jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, laikytinos deklaratyviomis. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neginčijamai nustatyta, jog atsakovė vykdavo dirbti į Vokietiją.

32. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė yra iš dalies darbinga, turi galimybę dirbti ir save išlaikyti. Nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad atsakovė ieško jos sveikatos būklę atitinkančio darbo, ar kad ji yra registruota darbo biržoje ir pan. Atsakovė nepateikė duomenų, kad jos sveikatos būklė blogėja, dėl ko ateityje jos darbingumo lygis galėtų dar sumažėti. Vien tik duomenys apie atsakovės pajamas gautas per vienerius metus (2017-04-01 iki 2018-03-31) negali patvirtinti išlaikymo būtinumo. Byloje taip pat nėra įrodymų apie atsakovės turimas būtinąsias išlaidas. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, jog beveik pusę gaunamos pašalpos išleidžia vaistams, tačiau įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Šių aplinkybių neįrodžius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą dėl išlaikymo.

33. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tai, kad atsakovė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai ar CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimai.

34. Nurodytų išvadų nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-175/2014).

35. Remdamasi išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti arba keisti apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu, nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantei neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

37. Ieškovas apeliacinės instancijos teisme turėjo 150 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šias išlaidas patvirtina kartu su atsiliepimu pateikta 2018 m. sausio 8 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 08-01-2019 ir pinigų paėmimo kvitas Nr. 1021122 (e. b. l. 125-126). Apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos priteisiamos ieškovui iš atsakovės (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punku,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 150 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.