- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-13
- Bylos Nr.
- 2A-177-124/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-01594-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Laisvė Aleknavičienė, Lina Muchtarovienė
- Atsakovas
- UAB „Areka“
- Ieškovas
- K. Ž.
- Kategorijos
- 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Burbulienės, Linos Muchtarovienės,
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Areka“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2595-650/2014 pagal ieškovo K. Ž. ieškinį atsakovui UAB „Areka“ dėl darbdavio įsakymo ir atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtais, dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir neturtinės žalos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas K. Ž. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas:
- pripažinti atsakovo UAB „Areka“ 2014 m. vasario 4 d. įsakymą Nr. 12 neteisėtu ir jį panaikinti;
- pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu;
- priteisti iš atsakovo UAB „Areka“ ieškovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014 m. vasario 4 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, neišmokėtą darbo užmokestį ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį nuo 2014 m. vasario 4 d. iki visiško atsiskaitymo, 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovui 2014-02-04 įsakymu Nr. 12 buvo skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, atleidimo pagrindas – DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas. Įsakyme nurodyta, kad nuo 2013 m. gruodžio 29 d. iki 2014 m. sausio 10 d. buvo atliktas patikrinimas dėl ieškovo darbinės veiklos, vykdant pareigas dėl nuomos sutarčių tarp UAB „Areka” ir patalpas nuomojančių asmenų. Teigiama, kad ieškovas per laikotarpį nuo 2004 metų iki 2013 m. gruodžio 29 d. vykdydamas nuomos mokesčių ir komunalinių mokesčių rinkimą reikalavo ir imdavo iš nuomininkų žymiai didesnę nuomos mokesčių sumą negu nurodyta sutarčių sąlygose, o į bendrovės kasą įnešdavo tokią nuompinigių sumą, kokia buvo nurodyta sutartyse, tokiu būdu siekė gauti ir gaudavo neteisėtų pajamų sau. Jokio darbo drausmės pažeidimo ieškovas nepadarė, iš darbo yra atleistas neteisėtai, atleistas tokiu pagrindu, kuris suponuoja itin neigiamą įspūdį apie asmenį, neigiamai paveikia jo reputaciją. Tokiam atleidimui nebuvo jokio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Areka“ atsiliepime į ieškinį (1 t., 52–54 b. l.) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad 2013 metų pabaigoje buvo gauta informacija, kad bendrovės direktoriaus pavaduotojas K. Ž., vykdydamas savo pareigas dėl nuomos mokesčio ir komunalinių mokesčių rinkimo, reikalavo ir imdavo iš nuomininkų žymiai didesnę nuomos mokesčių sumą negu nurodyta sutarčių sąlygose. Į bendrovės kasą įnešdavo tokią sumą, kokia buvo nurodyta sutartyse. Pagal šią informaciją buvo atliktas patikrinimas, iš nuomojančių patalpas buvo paimti paaiškinimai, įtarimai pasitvirtino. Pažeisdamas nustatytą tvarką, ieškovas K. Ž. iš tikro iš nuomininkų reikalavo ir imdavo žymiai didesnę nuomos mokesčių sumą negu buvo nurodyta sutartyse. Tokia neteisėta ieškovo veika visiškai atitiko drausminio nusižengimo, numatyto LR DK 235 str. 2 d. 3 p., 4 p., 7 p. sudėčiai. Atsakovas turėjo teisėtą pagrindą atleisti K. Ž. iš pareigų ir laikėsi įstatymuose numatytos atleidimo procedūros.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino atsakovo UAB „Areka“ 2014 m. vasario 4 d. įsakymą Nr. 12 neteisėtu ir jį panaikino, pripažino ieškovo K. Ž. atleidimą 2014 m. vasario 4 d. iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu, pripažino, kad darbo sutartis, sudaryta tarp ieškovo K. Ž. ir atsakovo UAB „Areka“, 2014 m. vasario 4 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 3 d. 2 p. buvo nutraukta neteisėtai ir darbo sutartį laikė nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos Lietuvos Respublikos darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalies pagrindu.
Priteisė iš atsakovo UAB „Areka“ ieškovui K. Ž. 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 2978,76 Lt, vidutinį darbo užmokestį - 496,46 Lt už kiekvieną mėnesį nuo 2014 m. vasario 4 d. iki visiško atsiskaitymo ir teismo sprendimo įvykdymo.
Bylą ieškinio dalyje dėl ieškovui neišmokėto darbo užmokesčio bendrovėje už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 4 d. ir 1000,25 Lt dalies piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas nutraukė.
Priteisė iš atsakovo UAB „Areka“ 8066,74 Lt kompensaciją, darbdaviui atskaitant iš šios sumos privalomus mokesčius valstybei, už nepanaudotas atostogas ieškovui K. Ž., 3000 Lt neturtinę žalą, 5 procentų procesines metines palūkanas už priteistą galutinių reikalavimų sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014-03-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitoje reikalavimų dalyje ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad 2013-12-30 bendrovės direktoriaus G. Š. įsakymu Nr. 8 ieškovas buvo atleistas iš pareigų pagal gautą išankstinę informaciją dėl darbuotojų vykdomos neteisėtos veiklos ir pareigų neatlikimo ir viršijimo. 2014-01-09 pranešimu dėl įsakymo panaikinimo ieškovui buvo panaikintas 2013-12-30 UAB „Areka“ direktoriaus įsakymas, motyvuojant tuo, kad patikrinimas dėl K. Ž. veiklos dar nebuvo baigtas. 2014 m. sausio 10 d. UAB „Areka“ direktoriaus surašytu patikrinimo aktu konstatuota, kad direktoriaus pavaduotojas K. Ž. šiurkščiai pažeidė savo darbo pareigas. 2014 m. vasario 4 d. UAB „Areka” direktoriaus G. Š. įsakymu Nr. 12 direktoriaus pavaduotojui K. Ž. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, numatytą LR darbo kodekso 235 str. 2 d. 3 p., 4 p., 7 p., skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, nutraukiant su juo darbo sutartį be įspėjimo nuo 2014 m. vasario 4 d. (LR DK 136 str. 3 d. 2 p.).
Teismas konstatavo, kad ieškovo paaiškinimuose nurodytos aplinkybės bei teikti rašytiniai įrodymai apie susidariusią konfliktinę situaciją tiek su bendrovės pagrindinį akcininką atstovaujančiu G. G., tiek su naujai paskirtu bendrovės direktorium G. Š. (G. G. dukters sutuoktiniu) įrodo, kad atsakovo, kaip darbdavio veiksmais, tendencingai buvo siekiama ieškovą atleisti iš darbo.
Teismas nustatė, kad dauguma apklaustų teisme nuomininkų buvo įsiskolinę UAB „Areka“, liudytojai M. D. ir E. P. taip pat turėjo nepadengtų skolinių įsipareigojimų pačiam K. Ž. pagal pasirašytus 2013 m. vekselius, šios liudytojų skolos buvo perduotos antstoliui priverstiniam vykdymui, ir tai teismas vertino, kad nuomininkai iš asmeninių paskatų bei turėdami turtinį suinteresuotumą galėjo parašyti prieš ieškovą tokius paaiškinimus, kokių reikalavo būtent atsakovas.
Teismas konstatavo, jog atsakovas neįrodė, kad jo 2014-10-10 patikrinimo akto išvados dėl darbuotojų K. Ž. ir V. B. bendrais veiksmais padaryto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra pagrįstos tiek logiškais matematiniais skaičiavimais, tiek paremtos objektyviais patikrinimo metu surinktais duomenimis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Areka“ prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti iš dalies, paliekant galioti sprendimo dalį, kuria priteista 8066,74 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas, ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1. UAB „Areka” direktoriaus pavaduotojas K. Ž. buvo atleistas už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, numatytą LR DK 235 str. 2 d. 3 p., 4 p. ir 7 p. - už dalyvavimą veikloje, nesuderinamoje su darbo funkcijomis (3 p.), pasinaudojus pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ir už veiką, turinčią neteisėto atlyginimo paėmimo požymių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymo leidėjas numato, jog kalto asmens veikoje nebūtina nustatyti tokio nusikaltimo (teisės pažeidimo) visą sudėtį, pakanka nustatyti tik požymius ir net nebūtina, kad darbuotojas (pažeidėjas) už tai būtų traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Todėl teismas, pirmiausia turėjo patikrinti ar ieškovo veikoje buvo, būtent, tų nusižengimų požymių. Teismas pasielgė priešingai ir šališkai.
2. Nuomininkai išankstiniu K. Ž. reikalavimu, perduodavo jam ar per V. B. didesnę sumą už patalpų nuomą negu tai buvo numatyta nuomos sutartyse. Tai visiškai įrodyta ne tik 2014-01-10 UAB „Areka“ patikrinimo aktu, bet ir liudytojų, nuomininkų E. P., N. J., G. G., A. J., N. D. parodymais, kurie buvo apklausti teisminio nagrinėjimo metu. Liudytojai patvirtino faktą, kad K. Ž. išankstiniu nurodymu ir reikalavimu, kiekvieną mėnesį iki jo atleidimo įduodavo tiesiogiai ar per V. B. didesnę sumą nuompinigių negu priklausė pagal sutartį. Aplinkybės, kad ieškovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, buvo visiškai įrodytos teisme surinktais įrodymais. Tačiau teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, visus įrodymus tinkamai neišanalizavo ir neįvertino, o atmetė kaip nereikšmingus. Teismo išvados neatitinka byloje nustatytoms aplinkybėms ir yra šališkos.
3. Teismas netinkamai vertino aplinkybes, neturėjusias tiesioginės įtakos atleidžiant ieškovą iš darbo: blogi santykiai su pagrindiniu akcininku G. G., sudarytos netinkamos darbo sąlygos, spaudimas ieškovui, patikrinimą UAB „Areka“ direktorius atliko vienasmeniškai ir tendencingai (neaišku kuo pasireiškė tas jo tariamas šališkumas), kažkokių, neturinčių atleidimui reikšmės tarnybinių pranešimų rašymas 2013 metų vidurį, reikalavimas iš nuomininkų, kad jie turėtų verslo liudijimus, neva K. Ž. yra mokesčių inspektorius, kad G. Š. yra G. G. žentas ir panašios pašalinės aplinkybės.
4. Teismas šališkai vertino teisme apklaustų liudytojų (nuomininkų) parodymus.
5. Atsakovas ieškovo atleidimo procedūrą, numatytą LR DK nepažeidė, o viską atliko griežtai pagal įstatymo reikalavimus, tai atsakovas padarė teisėtai ir pagrįstai, pagal savo darbo funkcijas. UAB „Areka“ vadovas visiškai atsakingas už darbo drausmę bendrovėje, tokios jo funkcijos ir pareigos numatytos Akcinių bendrovių įstatyme, UAB „Areka“ įstatuose ir jo darbo funkcijų aprašyme.
Atsiliepimas
Ieškovas K. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., 181–186 b. l.) prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014-10-03 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti 350,44 EUR (1210 Lt) bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimą į apeliacinį skundą.
Atsiliepime nurodė, kad darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 235 straipsnis) yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui, darbdavys atleisti darbuotoją šiuo pagrindu gali tik tada, kai yra pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių, kad toks atleidimas bus pagrįstas ir teisėtas. Ne teismas buvo šališkas, o atsakovas buvo aiškiai neobjektyvus bei šališkas, apkaltindamas ieškovą neteisėta veika, neteisėtų pajamų gavimu, kas aiškiai matyti tiek ir iš atsakovės vienašališkai surašyto 2014-01-10 Patikrinimo akto, tiek iš ieškovo tarnybinių pranešimų, esančių byloje, tiek iš kitų byloje surinktų įrodymų. Iš šių tarnybinių pranešimų turinio matyti, kad tarp atsakovo, tikrojo bazės savininko G. G. (kuris yra ir UAB „Areka“ pagrindinio akcininko vadovas, o G. Š. yra jo žentas) ir ieškovo jau nuo 2013 metų vasaros kilo konfliktas ir neslepiant nuo ieškovo atvirai jam buvo nurodoma, kad jis turi būti atleistas iš darbo. Teismas teisingai įvertino, kad nuomininkai iš asmeninių paskatų ir turėdami turtinį suinteresuotumą galėjo parašyti prieš ieškovą tokius paaiškinimus, kokių reikalavo atsakovas ir kuriais jis rėmėsi atleisdamas ieškovą darbo. Liudytoja V. B. kategoriškai paneigė buvus kokį nors susitarimą su ieškovu dėl iš nuomininkų rinkimo didesnių nuomos mokesčių, nei numatyta nuomos sutartyse. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės remiasi tik E. P., N. J., G. G., A. J., N. D. parodymais bei jų rašytiniais paaiškinimais, tačiau iš jų parodymų teisme matyti, kad jie paaiškinimus rašė pagal atsakovo pateiktą pavyzdį, paaiškinimo turinį padiktavo G. G., todėl jų parodymai dėl didesnių sumų mokėjimo negu nurodyta nuomos sutartyje nevertintini kaip objektyvūs. Teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog 2014-01-10 patikrinimo akto išvados dėl ieškovo ir V. B. bendrais veiksmais padaryto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra pagrįstos tiek logiškais matematiniais skaičiavimais, tiek paremtos objektyviais patikrinimo metu surinktais duomenimis. Todėl pagrįstai ir teisėtai ieškovo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl yra pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Bylos duomenimis ieškovas K. Ž. pagal sudarytą 2013 vasario 01 d. neterminuotą darbo sutartį dirbo UAB „Areka“ direktoriaus pavaduotoju.2014 m vasario 4 d. direktoriaus įsakymu Nr.12 ieškovui K. Ž. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, numatytą LR darbo kodekso 235 str. 2 d. 3 p., 4 p., 7 p., skirta drausminė nuobauda- atleidimas iš darbo, nutraukiant su juo darbo sutartį be įspėjimo nuo 2014 m. vasario 4 d. (LR DK 136 str. 3 d. 2 p.), ( 1 t., 26 b.l.). Atleidimo iš darbo pagrindas 2014m.sausio 10 d. įmonės vadovo atlikto patikrinimo aktas, kuriuo nustatyta, kad nepagrįstai reikalaujant iš nuomininkų neteisėto atlyginimo ir pajamų kaip padidintų nuompinigių ieškovas K. Ž. kartu su direktoriaus pavaduotoja V. B. užvaldė 55 624,00 Lt sumą per laikotarpį nuo 2004m sausio mėn.iki 2013 m. gruodžio mėnesio, ką padarė bendrai iš anksto susitarę, pasinaudodami savo pareigomis ir siekiant gauti neteisėtų pajamų sau(1 t., 17-20 b.l.). Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Areka“ nuomininkai N. J., R. M., M. D., A. G., A. J., R. V., G. G., E. P. UAB „Areka“ direktoriaus G. Š. atlikto patikrinimo metu 2013-12-29 ir 2014-01-06 pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad už nuomą mokėjo grynais pinigais kiekvieno mėnesio pradžioje už einamąjį mėnesį, pinigus surinko K. Ž. ir V. B., paaiškinimuose teigiama, kad nuomos sąlygos nesikeitė nuo nuomos sutarties sudarymo pradžios (1t.,65,67,70,7375,77,80,83 b.l.).
Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis gali būti nutraukiama, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis). Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 4 dalis, 237straipsnio 1 dalies 3 punktas). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Šiurkštaus darbo pažeidimo sąvoka, kaip ir nurodyta DK 136straipsnio 3 dalies 2 punkte, apibrėžta DK 235 straipsnyje. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ir nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 1 dalis). Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštaus, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d.nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010). Faktą, kad darbuotojas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
Iš 2014m. vasario 04 d. atsakovo įsakymo formuluotės matyti, kad konstatuojama, jog ieškovas, pasinaudodamas savo pareigomis, vykdė veiklą, nesuderinamą su jo pareigomis, pasinaudojant pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų ėmė neteisėtą atlyginimą iš nuomininkų, padidindamas nuomos mokestį.
Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas darbo teisiniuose santykiuose kvalifikuojamas kaip vienas sunkiausių darbo sutarties pažeidimų, todėl darbuotojas, kurio darbo sutartis pasibaigia tokiu pagrindu, darbo rinkoje vertinamas nepalankiai ir turi blogas sąlygas konkuruoti su kitais pretendentais į darbo vietas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad dėl šios priežasties darbdavys atleisti darbuotoją šiuo pagrindu gali tik tada, kai yra pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių, kad toks atleidimas bus pagrįstas ir teisėtas. Įstatymų leidėjas DK 235 straipsnio 1 dalyje nustatė šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sampratą. Tai – pažeidimas, kuriuo darbuotojas pažeidžia įstatymuose tiesiogiai ar kituose norminiuose aktuose nustatytus reikalavimus, keliamus jam atliekant darbo funkcijas arba kitaip šiurkščiai nusižengiant darbo tvarkai ar darbo pareigoms. Taigi atsakovas teigia, kad pasinaudojant darbinėmis pareigomis, ieškovas įvykdė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, numatytą DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte. Sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai yra neteisėti, būtina įvertinti jo darbo pareigas, darbo tvarką reglamentuojančius aktus. Pareiga įrodyti šio darbuotojo neteisėtų veiksmų arba neveikimo ir kaltės buvimą tenka darbdaviui. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką veika, turinti vagystės, sukčiavimo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma tada, kai vienu metu yra visos drausminės atsakomybės sąlygos: konkretūs darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingi padariniai, priežastinis darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalingų padarinių ryšys, darbuotojo kaltė, šiuo atveju konstatuojant darbo pareigų pažeidimą , reikia nustatyti darbuotojo valią be teisėto pagrindo užvaldyti svetimą turtą. Darbuotojo neteisėtų veiksmų nustatymui patvirtinti nėra būtinas teismo nuosprendis arba administracinės atsakomybės taikymo aktas dėl tokio darbuotojo; jo neteisėti veiksmai gali būti įrodinėjami visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, kurių visuma turi lemti neabejotiną išvadą, kad darbuotojas tokius veiksmus atliko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d.nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir R. Ž. v. AB ,,Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB ,,Baltijos parkai“, bylos Nr. 3K-3-351/2006; 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB ,,Grasta“, bylos Nr. 3K-3-615/2007; kt.).
Bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad su ieškovu darbo sutartis nutraukta DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu nepagrįstai, neįrodžius jo veikos, nurodytos atleidimo pagrindu.
Taigi byloje nenustatyta ieškovo valia be teisėto pagrindo užvaldyti svetimą turtą sau ar kito asmens naudai.
Apeliantas savo skundą grindžia vien netinkamu įrodymų vertinimu, nurodydamas, kad teismas pažeidė įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Apeliantas teigia, kad teismas šališkai įvardino teisme apklaustų liudytojų parodymus, šališkai juos vertino, nes liudytojai E. P., N. J.,G. G., A. J., N. D. kategoriškai patvirtino faktą, jog K. Ž. išankstiniu nurodymu ir reikalavimu, kiekvieną mėnesį įduodavo jam tiesiogiai ar per V. B. didesnę nuompinigių sumą negu priklausė pagal sutartį. Skunde nurodoma, jog ieškovas V. Ž. tyčia, siekdamas pasipelnyti iš neteisėtai gaunamų nuomininkų padidintų nuompinigių nenumatytų nuomos sutartyse, sukūrė tvarką, nesuderinamą su darbo funkcijomis, kai nuompinigiai pačių nuomininkų nebūdavo įnešami į kasą, o būtinai perduodami jam asmeniškai arba jo nurodymu per V. B.. Pats V. Ž., viršydamas savo įgaliojimus ir pažeisdamas savo pareiginius nuostatus, kuriuose nebuvo numatytas joks grynųjų pinigų surinkimas iš nuomininkų ir perdavimas tų pinigų į bendrovės kasą, tiesiogiai ar per V. B., vykdė ir dalyvavo tokioje veikoje, kuri nesuderinama su jo darbo funkcijomis.
UAB „Areka“ viena iš veiklos rūšių yra nekilnojamojo turto nuoma. Iki 2013-02-01 ieškovas dirbo direktoriumi, o nuo nurodytos datos direktoriaus pavaduotoju. Pavaduotojų darbo funkcijos reglamentuojamos 2013-08-16 patvirtintais nuostatais ir vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, su kuriais supažindintas ir ieškovas (1t.,37-40,95,96-99,100-102,103-117 b. l.).Pavaduotojo pareiginiuose nuostatuose nėra numatyta pareigos rinkti nuomos mokesčius. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovas atleido ieškovą iš darbo už tai, kad ieškovas rinko iš nuomininkų nuomos bei kitus mokesčius didesnius, nei numatyta nuomos sutartyse, ką atsakovas vertino kaip veiklą, nesuderinamą su darbo funkcijomis. Iš byloje turimų dokumentų teismas pagrįstai sprendė, kad 2012-2013 metų nuomos sutartys su nuomininkais yra pasirašytos UAB „Areka“ direktoriaus K. Ž., 2013 metų nuomos sutartys sudarytos 5 metų laikotarpiui, ir pagal pateiktus kasos pajamų orderius matyti, kad mokestis už nuomą ir kitas paslaugas buvo renkamas kartu, įvairiomis mėnesio dienomis, nuomininkai neatsiskaitinėjo reguliariai, o dalis nuomininkų buvo įsiskolinę ir šiuo metu yra likę kai kurių nuomininkų dideli įsiskolinimai(1 t., 192 b. l.).Nors pareiga rinkti betarpiškai iš nuomininkų pinigus nebuvo numatyta pavaduotojo pareiginiuose nuostatuose, tačiau dauguma liudytojų patvirtino, kad taip jiems buvo patogiau, nereikėdavo persirengti ir eiti į buhalteriją, juos tenkino ir jie to pageidavo, ši tvarka buvo nusistovėjusi, nuomininkai pasirašydavo ant kasos pajamų orderių, šie pinigai būdavo perduodami pagal apskaitos dokumentus-kasos orderius, pasirašomus pačių nuomininkų, perduodami įmonės buhalterei, toks pinigų rinkimas turėjo būti žinomas ir naujam įmonės vadovui G. Š., kuris nedraudė ir iš esmės ilgą laiką neprieštaravo dėl tokio pinigų rinkimo. Vien šis pareiginių nuostatų pažeidimas, nenustačius neteisėtų, padidintų nuompinigių ėmimo, įvertinus įrodymų visumą, faktines bylos aplinkybes bei paties vadovo požiūrį į tai, negali būti vertinamas kaip neteisėtas, šiurkštus darbo drausmės pažeidimas. Be to ir atleidžiant iš darbo šiuo pagrindu ir nebuvo grindžiamas atleidimas. Nors atsakovas nurodo ieškovą K. Ž. ir anksčiau pažeidinėjus, šią nuompinigių surinkimo tvarką, bei ją sukūrus, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ji buvo visiems žinoma, o ne paaiškėjusi tik atlikus patikrinimą,šiuo atveju yra suėję terminai nuobaudai taikyti, numatyti LR DK 241 str.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
Sprendžiant, ar darbdavys tinkamai įvykdė savo įrodinėjimo pareigą, būtina atsižvelgti į bendruosius įrodymų pakankamumo civiliniame procese principus ir darbo bylų specifiką. Sis principas leidžia teismui pripažinti faktą įrodytu, jeigu pateikti įrodymai suformuoja didesnę fakto buvimo, negu jo nebuvimo tikimybę. Tačiau šį principą būtina taikyti atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos materialinį teisinį pobūdį. Ginamo intereso ir ginčo materialinis teisinis pobūdis gali lemti, kad vienose bylose taikomi griežtesni, kitose - liberalesni įrodymų pakankamumo nustatymo kriterijai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad atleidimas iš darbo DK 235 str.2d.7 p. pagrindu gali turėti rimtų padarinių dėl tolimesnės darbuotojo galimybės įsidarbinti, darbinės reputacijos ir kita, todėl atleidimas tokiu pagrindu laikytinas teisėtu, kada darbo pareigų pažeidimas, turintis nusikalstamos veikos požymių, yra įrodytas tokiu laipsniu, kad nebelieka jokių pagrįstų abejonių šio fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; kt.).Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad turėtina omenyje, jog DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodomi veiksmai, kurie turi nusikaltimo požymių, todėl asmuo yra kaltinamas padaręs veiksmus, kurie vertintini ne tik privatinės, bet ir viešosios teisės požiūriu. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis įtvirtina nekaltumo prezumpciją. Nors DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas ir nereikalauja, kad darbuotojo neteisėti veiksmai būtų patvirtinti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, ir juos galima įrodinėti kitomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau kitų įrodinėjimo priemonių visuma turi suformuoti neabejotiną išvadą, jog darbuotojas tuos veiksmus tikrai atliko. Įrodymų pakankamumo klausimas tokiose bylose turi būti sprendžiamas taikant labai griežtus kriterijus, suformuluotus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant bylas, susijusias su viešo intereso gynimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999; 1999-12-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-943/1999; kt.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įvertinęs įrodymus teismas turi susidaryti pagrįstą įsitikinimą dėl įrodinėjamos aplinkybės buvimo ar nebuvimo ir negalimas tikimybinis įrodinėjamos aplinkybės konstatavimas, t.y. didesnės fakto buvimo, nei jo nebuvimo tikimybės pripažinimas ir dėl to asmens kaltų veiksmų darbo teisiniuose santykiuose pripažinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2012; kt.), į ką atsižvelgtina nagrinėjant ir šioje byloje kilusį ginčą dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 3, 4, 7 punktus.
Atleisdamas iš darbo nurodytu pagrindu, atsakovas rėmėsi tik liudytojų parodymais, kurie savo rašytiniais paaiškinimais patvirtino, kad pinigus už nuomą mokėjo grynais pinigais, kuriuos už einamąjį mėnesį pinigus surinkdavo K. Ž. ar V. B.,mokėjo didesnius nuomos mokesčius nei numatyta sutartyse. Atsakovas nepateikė teismui jokių kitų rašytinių įrodymų, galinčių patvirtinti jo atsikirtimus. Teisėjų kolegija sutinka su teismo padarytomis išvadomis , kad atsakovas neturėjo pakankamai įrodymų ir pagrindo konstatuoti, jog ieškovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą ir pripažino atleidimą iš darbo nepagrįstu.
Nors apeliantas teigia, kad teismas buvo šališkas, įvertindamas įrodymus, ir kad apklausti liudytojai konkrečiai patvirtino,jog jie mokėdavo didesnes sumas, nei parašyta sutartyse, o neprisiminė tik nereikšmingų aplinkybių, bei kad teismas menamais klausimais privertė liudytojus abejoti savo paaiškinimų aplinkybes, tačiau susipažinus su bylos medžiaga bei perklausius teismo posėdžių įrašus, to negalima teigti. Teisėjų kolegija nenustatė, kad teismas būtų pateikęs menamuosius klausimus. Teismo atliktos liudytojų apklausos buvo detalios, siekiant išsiaiškinti visas bylos aplinkybes. Apeliantas ir nedetalizuoja šio argumento, kokiems liudytojams buvo teikiami menamieji klausimai bei kokiame teismo posėdyje, šią aplinkybę nurodo tik abstrakčiai. Teismas pagrįstai nustatė, kad kai kurie teisme apklausti liudytojai G. G., A. J., M. D. , o taip pat nustatyta, kad ir V. P. patvirtino, jog paaiškinimus dėl mokesčių permokėjimo jie rašė pagal atsakovo vadovo pateiktą pavyzdį. Nors kai kurie liudytojai teigė, kad paaiškinimų esmė buvo kita ir jie įrašė teisingus duomenis apie savo sutarčių vykdymą, tačiau kaip matosi iš jų parodymų teisme visi liudytojai negalėjo tiksliai nurodyti nuomos laikotarpių, sutarčių vykdymo sąlygų, jose nustatyto nuomos mokesčio dydžių ir jų mokėjimų datų bei negalėjo įvardinti, kiek kartų ir kokias grynųjų pinigų sumas jie mokėjo K. Ž., V. B., tvirtindami, kad visų aplinkybių gerai neprisimena, nes rašėsi tiek ant pačių nuomos sutarčių, tiek ant išduodamų buhalterinės apskaitos dokumentų jų nuodugniai neperskaitydami ir nesigilindami į jų turinį, patys nevesdami kas mėnesį savarankiškos mokamų nuompinigių bei komunalinių mokesčių apskaitos, bet tuo pačiu teismui teigdami, kad jie tiksliai žinojo, kiek turėjo mokėti nuomos mokesčio pagal sutartis ir kiek faktiškai jo mokėjo K. Ž. ar V. B., kai rašė 2013 m. gale - 2014 m. pradžioje savo paaiškinimus atsakovui. Tokius liudytojų parodymų teismas pagrįstai nelaikė patikimais ir galimais remtis procese, palyginus juos su kitais byloje surinktais duomenimis. Teismas detaliai analizavo paaiškinimų, liudytojų apklausų turinį, siedamas šiuos įrodymus su kitais įrodymais-sutartimis, PVM saskaitomis- faktūromis, kasos pajamų orderiais, liudytojų S. G.,V. B. parodymais, iš kurių matosi, kad sutartyse nurodytas nuomos mokestis pagal metus buvo skirtingas, nuompinigius liudytojai mokėjo nereguliariai mokami, susidarius įsiskolinimui, nuomininkai mokėjo įvairiomis sumomis, kartu su nuomos mokesčiu buvo mokama ir už komunalinius patarnavimus; nei vienas iš apklaustų liudytojų nepateikė ir jokių paskaičiavimų dėl sumokėtų ir priklausančių mokėti sumų. Šiuo metu irgi likę dideli įsiskolinimai nuomininkų M. D., A. G., N. J., E. P.,R. G., kurie buvo parašę paaiškinimus atsakovui (1t.,192 b. l.). Be to savo paaiškinimuose liudytojai A. J., R. V., E. P. nurodė tik V. B. rinkus grynuosius pinigus. Nei vienas iš apklaustų liudytojų niekada nėra reiškę pretenzijų dėl didesnių mokesčių įrašymo į kasos orderius, nors juose pasirašydavo.Ieškovas neigė, kad būtų davęs liudytojai V. B. nurodymus įrašyti kasos orderiuose kitokias sumas nei sutartyse ar rinkti didesnius mokesčius, tai neigė ir apklausta liudytoja V. B.. Šios aplinkybės nenustatytos ir civ. byloje Nr.2A-146-357/2015, nagrinėjant V. B. apeliacinį skundą dėl jos atleidimo iš darbo. Surinktos sumos buvo perduodamos finansininkei S. G., kuri išrašydavo kaso pajamų orderius, šiuos pasirašydavo patys nuomininkai, patvirtino, kad niekas iš bendrovės patalpų nuomininkų nereiškė jokių pretenzijų dėl nuomos mokesčio ar komunalinių mokesčių apskaitos dokumentų neteisingų duomenų įrašymo, ji vesdama įmonės apskaitą, darė paskaičiavimus apie mokėtinas už nuomą sumas pagal sudarytas sutartis ir sudarinėjo atitinkamą skolininkų sąrašą. Nei vienas liudytojas nenurodė, kad paduotos K. Ž. sumos nebūtų buvusios įmokėtos į kasą. Taigi teisėjų sutinka su teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog 2014-10-10 patikrinimo akto išvados dėl darbuotojų K. Ž. ir V. B. bendrais veiksmais padaryto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo būtų pagrįstos tiek logiškais matematiniais skaičiavimais, tiek paremtos objektyviais patikrinimo metu surinktais duomenimis. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojas R. M., pateikęs rašytinį paaiškinimą dėl mokamų didesnių mokesčių, teisme nepatvirtino paaiškinimo turinio bei fakto, kad būtų mokėjęs didesnius nuomos mokesčius.
Teismas taip pat pagrįstai vertino ir liudytojų parodymų patikimumą, įvertindamas kad jie galėjo būti įtakoti įmonės vadovo, nes paaiškinimai buvo rašomi pagal vadovo duotą pavyzdį, ką patvirtina liudytojų G. G., A. J., M. D., V. P. parodymai teisme bei paaiškinimų tekstas,kur daugumoje atveju paaiškinimuose nurodyta:“patvirtinu, kad nuomos sąlygos nesikeitė nuo sutarties suderinimo pradžios“.Vertindamas liudytojų objektyvumą, teismas nurodė ir tam tikras aplinkybes, galėjusias įtakoti paaiškinimus rašiusių bei teisme liudijusių liudytojų neigiamą nusistatymą ieškovo atžvilgiu, t.y. kad ieškovas pastoviai reikalavo iš nuomininkų įsigyti verslo liudijimus, o bylos medžiaga patvirtina, kad 2013-2014m. tokių liudijimų neturėjo liudytojai N. J., M. D., A. G., R. V., R. M., E. P.; M. D.,E. P. asmeniniaiskoliniai įsipareigojimai pačiam K. Ž..Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bylos duomenis visi nuomininkai, rašę paaiškinimus, bvuo ir beveik visi yra įsiskolinę įmonei(1 t. 192 b.l.).
Nagrinėjant darbo bylas, teismas įpareigotas aiškintis ir kitus santykius su administracija, ar tai negalėjo įtakoti nepagrįsto darbo sutarties nutraukimo, todėl nepagrįsti apelianto argumentai šioje dalyje.
Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų visetą, atmeta apelianto UAB „Areka“ argumentus ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad atsakovas neįrodė ieškovo šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo.
Ieškovas prašė jo negrąžinti į darbą, taikyti jo pasirinktą DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytą pažeistų darbo teisių gynimo būdą . Taikant šį pažeistų teisių gynimo būdą darbuotojui yra priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdas, skirtas kompensuoti darbuotojui kylančius neigiamus padarinius dėl jo neteisėto atleidimo iš darbo. Tai reiškia, kad už neteisėtus veiksmus prieš darbuotoją (pvz., darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo atvejais) darbdaviui taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai. Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad šioje teisės normoje numatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. AB ,,Vakarų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-7-296/2005), ji saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius, kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų.
Teismas pripažino ieškovą neteisėtai atleidus iš darbo ir esant jo prašymui negrąžino į darbą, taigi taikė Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalį, kurioje numatyta, kad taikant šią straipsnio dalį teismas priteisia darbuotojui šio kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Taip pat pagrįstai, remiantis LR DK 140 str.6 d. priteisė vidutinį darbo užmokest. Kadangi atleidžiant iš darbo, atsakovas nėra pilnai atsiskaitęs su ieškovu, todėl teismas pagrįstai priteisė vidutinį darbo užmokestį iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 141 str.3 d.). Priteisiant vidutinį darbo užmokestį teismas turėjo nurodyti vienos vidutinį darbo užmokesčio dydį, kuris sudaro 6,79 Eur(23,44 Lt), todėl šioje dalyje teismo sprendimas tikslintinas.
Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovas atsisakė ieškinio dalyje dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir dalies piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas – 1000,25 Lt, kadangi atsakovė šiuos reikalavimus įvykdė, teismas pagrįstai atsisakymą priėmė ir bylą toje reikalavimo dalyje nutraukė. Apeliantas teismo sprendimo dalyje dėl piniginės kompensacijos priteisimo už nepanaudotas atostogas neginčija, todėl teisėjų kolegija dėl šios dalies nepasisako nesant ginčo tarp šalių.
DK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nutraukus darbo sutartį pagal šio Kodekso 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, atleistam darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje. Teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovas pas atsakovą dirbo nuo 2003-08-02 (12 t.,137 b.l.) iki 2014-01-15, todėl jam pirmosios instancijos teismas pagrįstai pagal DK 140 straipsnio 1 dalies 6 punktą priteisė šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, t. y. 2986,68 Lt, ir vidutinį darbo užmokestį per mėnesį (497,78 Lt) už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014 m. vasario 7 d.
Pagal DK 250 straipsnį darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ieškovo prašoma 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma atitinka ieškovo patirtų neigiamų išgyvenimų dėl darbo netekimo ir neteisingų kaltinimų pobūdį. Atsakovas priteistos neturtinės žalos dydžio neginčijo.
Teisėjų kolegija nesutinka su 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimu. Nors apeliaciniame skunde ir nenurodyti argumentai dėl jų priteisimo, bet teismo sprendimas skundžiamas ir šioje dalyje. Teismas šias palūkanas priteisė remiantis CK 6.37 str.2 d. ir 6.210 str. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.37 straipsnis, kurio 2 dalyje įtvirtinta skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, netaikomas darbo bylose (siekiant skatinti teismų sprendimų vykdymą), nes yra taikomas specialaus pobūdžio DK 303 straipsnis. Pagal įstatyminį reglamentavimą DK nuostatos reguliuodamos darbo santykius turi pirmenybę bendrųjų privatinės teisės nuostatų atžvilgiu (DK 11 straipsnio 1 dalis). DK 303 straipsnis yra speciali darbo teisės norma, pagal kurią, tais atvejais, kai darbdavys nevykdo teismo sprendimo, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Ši DK nuostata įstatymo leidėjo iš esmės yra skirta skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojų naudai, tokiu būdu darbuotojui suteikiant papildomą teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą. Pabrėžtina, kad kartu taikant tiek DK 303 straipsnį, tiek CK 6.37 straipsnį dėl procesinių palūkanų susidarytų netoleruotina dvigubų finansinių sankcijų taikymo situacija, todėl darbo santykiuose taikytinas tik DK 303 straipsnis (2012-05-30 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012). Todėl naikintina sprendimo dalis 5 procentų metinių palūkanų priteisimo ieškovui.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą bei įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, susijusias su neteisėtu atleidimu iš darbo. Apeliacinio skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl teismas nepasisako dėl tų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kurie yra teisiškai nereikšmingi ir neįtakoja teismo procesinio sprendimo teisėtumo.
Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkintinas dėl procesinių palūkanų priteisimo, iš atsakovo ieškovui priteistina dalis atstovavimo išlaidų-260,66 Eur ( CPK 93 str.2dalies, 98 straipsnio nuostatomis) (2t., 189 b.l.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą pakeisti iš dalies.
Panaikinti sprendimo dalį dėl 5 procentų procesinių metinių palūkanų priteisimo už priteistą galutinių reikalavimų sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014-03-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Patikslinti teismo sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, nurodant: „Priteisti iš atsakovės UAB „Areka ieškovui K. Ž. vidutinį darbo užmokestį – 143,78(vieną šimtą keturiasdešimt tris eurus ir 78 euro ct) už kiekvieną mėnesį nuo 2014 m. vasario 4 d. iki teismo sprendimo įvykdymo, skaičiuojant po 6,79 Eur (šešis eurus 79 euro ct) vienos vidutinį darbo užmokesčio dydį.
Priteisti iš atsakovės UAB „Areka“ ieškovui K. Ž. 260,66 (du šimtus šešiasdešimt eurų ir 66 euro ct.) bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidų.