- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-06
- Bylos Nr.
- e2-1951-381/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01753-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Artūras Driukas
- Ieškovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „MEIDA“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties, kuria atsisakyta kelti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „MEIDA“ bankroto bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „MEIDA“ iškėlimo.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovės mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2017 m. liepos 1 d. ir įsiskolinimas valstybės (savivaldybės) biudžetui 2018 m. rugsėjo 18 d. sudarė 16 013,35 Eur. Įmonė turi 2 automobilius, kito registruotino turto neturi. Bendra šių automobilių vertė – 3 800 Eur, todėl net ir pardavus šį turtą, gautų pinigų nepakaktų mokestinei nepriemokai grąžinti. Nors iš 2016 metų balanso matyti, kad atsakovė buvo moki, tačiau Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentai už 2017 metus nebuvo pateikti, todėl aktualių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie faktinį bendrovės mokumą, nėra. VMI 2018 m. rugsėjo 13 d. gavo antstolio R. V. 2018 m. rugsėjo 7 d. patvarkymą Nr. S-18-179-12224 „Dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo“ bei tos pačios dienos išieškojimo negalimumo aktą Nr. S-18-28-4417, kuriame nurodyta, kad skolininkė nerandama, skolininkei siųsti dokumentai įmonės registracijos bei įmonės vadovo adresu neįteikiami, veikiančių kontaktinių numerių nerasta, skolininkės vardu registruoti tik įkeisti automobiliai, tačiau jų vieta nežinoma, nekilnojamojo ir kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, taip pat įmonei priklausančių piniginių lėšų nerasta. Ieškovės teigimu, tai, kad atsakovė negali įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų, rodo, jog ji yra nemoki ir jai keltina bankroto byla.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepime į pareiškimą prašė jo netenkinti ir atsisakyti iškelti bankroto bylą UAB „MEIDA“. Atsakovė taip pat prašė skirti bylos nagrinėjimą žodine forma. Atsakovė nurodė, kad ieškovė netinkamai vertina atsakovės mokumą. Atsakovės pateikti dokumentai patvirtina, kad jos pradelsti įsipareigojimai sudaro 29 139,80 Eur, o į balansą įrašyto turto vertė yra net 333 582 Eur, t. y. pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės. Be to, pateiktos pelno (nuostolių) ataskaitos patvirtina gaunamą grynąjį pelną: 2017 metais – 6 714 Eur, 2018 metais – 8 470 Eur. Prieš iškeliant bankroto bylą, visada privalo būti atliekamas ne tik retrospektyvinis, bet ir perspektyvinis įmonės vertinimas. Prioritetas turi būti teikiamas reabilitaciniam, t. y. įmonės išsaugojimo, tikslui. Ieškovė elgiasi nesąžiningai ir sąmoningai klaidina teismą. Pati ieškovė pareiškime pripažino, kad įmonė 2016 metais buvo moki, tačiau vis tiek teikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Be to, ieškovė nepagrįstai skaičiuoja visus atsakovės įsipareigojimus, nors pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ) turi būti skaičiuojami tik pradelsti įsipareigojimai. Atsakovė yra pasirengusi sumokėti visą skolą, ją išdėstant pagal grafiką, todėl turėtų būti rengiamas teismo posėdis žodinio proceso tvarka, kad būtų galimybė susitarti ir sudaryti su VMI taikos sutartį ir tokiu būdu atsiskaityti su valstybe.
4. Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – Skyrius) atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad sutinka su bankroto bylos UAB „MEIDA“ iškėlimu. UAB „MEIDA“ nuo 2016 m. sausio mėnesio nevykdo savo prievolių mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas. Skola Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžetui 2018 m. rugsėjo 28 d. sudarė 72,12 Eur. Įmonėje nuo 2013 metų dirba 1 apdraustasis. Atsakovei taikytos priverstinio poveikio priemonės nebuvo pakankamai veiksmingos, įsiskolinimas VSDF biudžetui nesumokėtas, o tai patvirtina, jog įmonė nesugeba grąžinti skolų, veiklos nevykdo, todėl neturi galimybių gauti pajamų ir atsiskaityti su kreditoriais, UAB „MEIDA“ įsipareigojimai viršija bendrovės turimą turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 25 d. nutartimi atsisakė kelti UAB „MEIDA“ bankroto bylą.
6. Teismas iš UAB „MEIDA“ 2017 metų balanso nustatė, kad įmonės balanse įrašyto turto vertė 327 682 Eur (ilgalaikis turtas – 286 568 Eur). Pagal 2018 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenis įmonės turto vertė – 333 582 Eur (ilgalaikis turtas – 328 676 Eur). Pagal 2018 m. rugsėjo 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitą atsakovės grynasis pelnas – 8 470 Eur, praėjusio ataskaitinio laikotarpio pelnas – 6 714 Eur. Atsakovei nuosavybės teise priklauso 2 transporto priemonės. Atsakovės pateiktame įmonės balanse už 2017 metus nurodyta, jog per vienerius metus mokėtinos sumos – 34 343 Eur, 2018 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenimis atsakovės per vienerius metus mokėtinos sumos – 31 773 Eur. Įmonės pradelstų įsipareigojimų suma VSDF biudžetui – 72,12 Eur, o VMI – 16 013,35 Eur. Pagal atsakovės 2018 m. rugsėjo 30 d. kreditorių sąrašą per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 29 139,80 Eur. Pagal 2018 m. rugsėjo 30 d. debitorių sąrašą atsakovės gautinos sumos – 333 581,90 Eur.
7. Teismas, įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus, sprendė, jog nėra teisinio pagrindo iškelti atsakovei bankroto bylą, nes įmonės turimo turto pakanka pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti. Išanalizavęs visus pateiktus ir iš viešų registrų gautus duomenis, teismas padarė išvadą, jog atsakovės turtinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būklės. Teismo vertinimu, nors bendrovė yra susidūrusi su finansiniais sunkumais ir turi įsipareigojimų, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad įmonė nėra nemoki, todėl nėra pagrindo atsakovei kelti bankroto bylą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovė VMI atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį panaikinti ir priimti naują – VMI pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „MEIDA“ iškėlimo patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas, spręsdamas atsakovės mokumo klausimą, įvertino ne visus įrodymus bei faktines aplinkybes, bet apsiribojo formaliu įmonės balanso duomenų vertinimu. Teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neanalizavo byloje surinktų įrodymų ir priėmė nepagrįstą nutartį. Teismų praktikoje yra pažymėta, jog įmonės faktinio mokumo nustatymui svarbu ne tik formalus pradelstų įsipareigojimų ir į įmonės balansą įrašyto turto vertės santykis, tačiau ypač svarbios yra objektyvaus turinio aplinkybės, iš kurių galima būtų spręsti apie faktinį įmonės mokumą, nes nustačius, kad įmonė eilę mėnesių nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė gali būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant pusės balansinės turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1162/2010 ir Nr. 2-1665/2011). Teismas šiuo atveju visiškai nevertino, kad atsakovės įsiskolinimas valstybės (savivaldybės) biudžetui yra ilgalaikis (jis susidarė nuo 2014 m. kovo 27 d., kai bendrovė nesumokėjo deklaruoto pridėtinės vertės mokesčio) ir sudaro 16 013,35 Eur. Nors teismas nustatė, kad atsakovė dirba pelningai, tačiau visiškai nevertino VMI pateiktų įrodymų, jog bendrovė nesugeba sumokėti 15 894,36 Eur pelno mokesčio už 2010, 2011 ir 2013–2016 metus. Paskutinė įplauka bendrovės nepriemokai padengti buvo gauta 2016 m. sausio 5 d., kai išieškojimą vykdantis antstolis pervedė 57,95 Eur.
8.2. Teismas iš balansų nustatė, kad atsakovė turi turto už daugiau nei 300 000 Eur, tačiau bendrovė nekilnojamojo turto neturi, transporto priemonių vertė yra apie 3 800 Eur, įmonei priklausančių piniginių lėšų nerasta, todėl visiškai neaišku, koks turtas priklauso atsakovei, ar šis turtas yra likvidus, ar iš jo gali būti patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Iš atsakovės pateiktų dokumentų matyti, kad jos balansinio turto vertė 2018 metais padidėjo, tačiau neaišku, kaip tai įvyko, t. y. iš kur buvo gautos pajamos, nes bendrovė nuo 2014 m. kovo 6 d. išregistruota iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų, sąskaitose pinigų nėra, o antstolis registracijos adresu bendrovės neranda, t. y. yra požymių, kad bendrovė nevykdo veiklos.
8.3. Nors teismas nurodė, kad pagal 2018 m. rugsėjo 30 d. debitorių sąrašą atsakovės gautinos sumos sudaro 333 581,90 Eur, tačiau teismai, vertindami debitorinius įsipareigojimus, ne kartą konstatavo, jog tokie įsipareigojimai negali būti vertinami kaip realus įmonės turtas, galintis nulemti jos mokumą ar prievolių įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2-771/2010). Įmonės debitorinės skolos turi būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei kriterijais (Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. e2-2290-241/2016, Nr. e2-1929-241/2016, Nr. e2-1213-241/2016, Nr. 2-1726-241/2016). Atsakovės nurodytos debitorės UAB „WELLMAN-INVESCO“ ir UAB „Auksinis kamštis“ su atitinkamai 1 391,91 Eur ir 1 590,17 Eur įsipareigojimais yra likviduotos, E. K., kurios įsiskolinimas atsakovei yra 169 308,15 Eur, yra mirusi, o bendrovės vadovo A. R. galimybės grąžinti 159 457,39 Eur paskolą bendrovei vertintinos kritiškai, kadangi jo deklaruotos 2017 metų pajamos sudarė 4 560 Eur.
8.4. A. R., būdamas atsakovės vadovu, žinodamas apie bendrovės įsipareigojimus valstybės biudžetui, suteikdamas paskolas sau ir E. K. galimai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalies reikalavimus, be to, jis organizuoja įmonės veikla taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą yra panaikintos.
8.5. Teismas, nurodydamas, kad atsakovė yra susidūrusi su finansiniais sunkumais, neatkreipė dėmesio, jog atsakovė nuo 2014 metų, kai VMI pradėjo vykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, nepasinaudojo galimybe stabilizuoti savo finansinę būklę, t. y. nėra VMI teikusi prašymų mokestinės nepriemokos mokėjimą atidėti arba išdėstyti, kaip tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnis.
8.6. Atsisakius iškelti bankroto bylą, viešąjį interesą ginantys kreditoriai (VMI, Skyrius) atsiduria sudėtingoje situacijoje, nes bendrovė nesiekia tinkamai vykdyti mokestinių prievolių. Bendrovė, tinkamai nevykdydama mokestinių prievolių, pažeidžia ne tik kreditorės VMI, bet ir visuomenės bei valstybės interesus. Nemoki įmonė turi būti pašalinta iš rinkos bankroto procedūros metu.
Atsiliepimas
9. Atsakovė UAB „MEIDA“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti VMI atskirąjį skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas teisingai nustatė įmonės turtą, pelną, mokėtinas sumas, pradelstus įsipareigojimus, gautinas sumas ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovės turtinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būklės, t. y. kad įmonė nėra nemoki.
9.2. VMI neteisingai remiasi sena teismų praktika ir savaip interpretuoja teismų procesinius sprendimus – Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 2-1162/2010 ir Nr. 2-1665/2011. Nė vienu iš šių procesinių sprendimų nebuvo iškeltos bankroto bylos. Jeigu VMI elgtųsi sąžiningai, galėtų teismams nurodyti ir remtis naujesne teismų praktika, pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-505-798/2018. Analogiškoje situacijoje teismas atsisakė iškelti bankroto bylą.
9.3. Tam, kad išsiaiškinti įmonės realią turtinę padėtį, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal naujausius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį pagal naujausius įmonės finansinius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis byloje Nr. 2-1273/2010). Teismas byloje vertino naujausius finansinius duomenis ir nustatė, kad atsakovė nėra nemoki, o VMI, kai kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, vadovavosi ne naujausiais finansiniais dokumentais.
9.4. VMI teisingai nurodo, kada atsirado atsakovės įsiskolinimas valstybės biudžetui (nuo 2014 m. kovo 27 d.), tačiau VMI, nurodydama, kad A. R., suteikdamas paskolas sau ir E. K., galimai pažeidė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies reikalavimus, elgiasi nesąžiningai ir klaidina teismą, nes paskolos sutartys buvo sudarytos žymiai anksčiau, t. y. 2005–2011 metais, ir paskolų suteikimo momentu bendrovės vadovas nepažeidė VMI minimų teisės aktų. Įrodymais nepagrįsti VMI atskirojo skundo argumentai, kad atsakovės vadovas organizuoja įmonės veiklą taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą yra panaikintos, tik dar kartą parodo VMI nesąžiningumą, siekį žlugdyti atsakovę ir galimai turi net šmeižto požymių.
9.5. VMI pasisakymas dėl E. K. ir A. R. galimybių gražinti paskolas turi būti vertinamas kritiškai, nes paskolų grąžinimo terminai dar nėra suėję. Vadovaujantis naujausia teismų praktika, jei skolos sumokėjimo terminas nesuėjęs, nėra pagrindo nagrinėti galimybes šiai skolai atgauti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-505-798/2018).
Šalies argumentai
9.6. Nors apeliantė nurodo, kad atsakovė nėra VMI teikusi prašymų mokestinės nepriemokos mokėjimą atidėti arba išdėstyti, atsakovė pateikia įrodymus, jog kreipėsi į VMI su prašymu atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą.
9.7. Atsakovė elgiasi sąžiningai ir siekia papildomai rasti lėšų, todėl tarp atsakovės ir debitoriaus A. R. buvo sudarytas paskolos sutarties pakeitimas, kuriuo A. R. įsipareigoja mokėti atsakovei palūkanas kiekvieną ketvirtį. Tokiu būdu atsakovė greičiau gaus papildomų lėšų atsikaityti su VMI, kadangi ankstesnė paskolos sutarties redakcija palūkanų mokėjimą numatė tik kartu su galutiniu paskolos gražinimu. Nors kita debitorė E. K. yra mirusi, tačiau su jos įsipareigojimų paveldėtojais atsakovė taip pat siekia sudaryti analogiškus paskolų sutarčių pakeitimus dėl greitesnio palūkanų sumokėjimo atsakovei.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
11. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovei UAB „MEIDA“ bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
12. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
14. Atsakovė UAB „MEIDA“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus: atsakovės ir E. K. 2005 m. rugpjūčio 20 d. sudarytą paskolos sutartį, kuria atsakovė iki 2030 m. gruodžio 30 d. paskolino E. K. 275 000 Lt, atsakovės ir E. K. 2006 m. liepos 30 d. sudarytą paskolos sutartį, kuria atsakovė iki 2031 m. rugpjūčio 30 d. paskolino E. K. 140 000 Lt, atsakovės ir E. K. 2008 m. gruodžio 31 d. sudarytą paskolos sutartį, kuria atsakovė iki 2034 m. sausio 30 d. paskolino E. K. 25 000 Lt, atsakovės ir E. K. 2010 m. liepos 1 d. sudarytą paskolos sutartį, kuria atsakovė iki 2035 m. rugsėjo 30 d. paskolino E. K. 113 000 Lt, atsakovės ir A. R. 2011 m. sausio 30 d. sudarytą paskolos sutartį, kuria atsakovė iki 2036 m. gruodžio 30 d. paskolino A. R. 230 000 Lt, 2012 m. spalio 15 d. skolos perkėlimo sutartį, sudarytą atsakovės, E. K. ir E. K., kuria E. K. 562 600 Lt skola atsakovei buvo perkelta naujajai skolininkei E. K., atsakovės ir A. R. 2018 m. lapkričio 12 d. sudarytą paskolos sutarties, pasirašytos 2011 m. sausio 30 d., pakeitimą (papildymą 4.1 punktu, pagal kurį skolininkas priskaičiuotas palūkanas turi mokėti kiekvieną ketvirtį), atsakovės 2018 m. lapkričio 12 d. prašymą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą.
15. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, į tai, kad naujai pateikti įrodymai yra susiję su atsakovės finansine būkle ir mokumo vertinimu, į tai, kad ieškovė ir atsakovė naujai pateiktais įrodymais grindžia savo argumentų pagrįstumą, siekdamas visapusiškai išnagrinėti bylą, ieškovės ir atsakovės naujai pateiktus dokumentus priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).
Dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų
16. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas). Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje vertino atsakovės (ne)mokumą, tačiau nenustatė pagrindo iškelti UAB „MEIDA“ bankroto bylą. Apeliantės teigimu, atsakovė yra nemoki įmonė ir dėl to jai turėjo (turi) būti iškelta bankroto byla.
17. Pagal ĮBĮ normas bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos. Įstatymas nustato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Įstatymas nenustato galimybės spręsti apie įmonės nemokumą remiantis vien prielaidomis apie įmonės finansines perspektyvas artimiausiu metu. Kaip ne kartą teismų praktikoje buvo išaiškinta, įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties, o greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-611/2014 ir kt.).
18. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte (o ne įrašyta turto verte), taigi į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, turi būti nustatyta reali jo vertė. Be to, sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Teismų praktikoje pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018).
19. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Nei ieškovės, nei atsakovės cituojama teismų praktika (senesnė ar naujesnė) savaime nepagrindžia jų pozicijos pagrįstumo ir kitos šalies pozicijos nepagrįstumo, nes įmonės, kuriai prašoma iškelti bankrotą, finansinė situacija turi būti įvertinama individualiai. Nustačius, kad įmonė eilę metu nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant pusės balansinės turto vertės. Tai iš esmės atitinka ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatytą sąlygą, kuriai esant įmonei keliama bankroto byla, t. y. kai nustatoma, kad įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1441-823/2018).
20. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1482-241/2018).
21. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad nėra pagrindo kelti atsakovei bankroto bylą, padarė iš atsakovės 2018 m. rugsėjo 30 d. balanso nustatęs, kad įmonė turi turto už 333 582 Eur, o iš įmonės kreditorių sąrašo, sudaryto 2018 m. rugsėjo 30 d., nustatęs, jog per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 29 139,80 Eur., t. y. nustatęs, kad įmonės turimo turto pakanka pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti.
22. Pirmiausia pažymėtina, kad VMI, teikdama pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, pagrįstai rėmėsi jos 2016 metų finansinės atskaitomybės dokumentais, nes naujesni duomenys (už 2017 metus) tuo metu Juridinių asmenų registrui dar nebuvo pateikti (jie Juridinių asmenų registrui pateikti tik 2018 m. spalio 10 d.). Pati atsakovė pripažįsta, kad VMI teisingai nurodo, kada atsirado atsakovės įsiskolinimas valstybės biudžetui, t. y. nuo 2014 m. kovo 27 d. Apeliantės teigimu, paskutinė įplauka atsakovės nepriemokai padengti buvo gauta 2016 m. sausio 5 d., kai išieškojimą vykdantis antstolis pervedė 57,95 Eur. Apeliantė pagrįstai atskirajame skunde nurodo, kad atsakovė nėra VMI teikusi prašymų mokestinės nepriemokos mokėjimą atidėti arba išdėstyti. Atsakovės apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė tokį prašymą VMI pateikė tik 2018 m. lapkričio 12 d., t. y. jau po atskirojo skundo pateikimo šioje byloje. Tačiau nėra duomenų, ar šis atsakovės prašymas buvo tenkintas. Tokio prašymo tenkinimas lemtų atsakovės pradelstų įsipareigojimų sumažėjimą, nes įsipareigojimų VMI terminas dar būtų nesuėjęs. Tačiau tol, kol nėra duomenų, kaip šis prašymas yra išspręstas, atsakovės įsipareigojimai VMI laikytini pradelstais.
23. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas bankroto bylos iškėlimo atsakovei klausimą išnagrinėjo nevisapusiškai, nes apsiribojo formaliu įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, t. y. atsakovės 2017 metų, 2018 m. rugsėjo 30 d. balansų, tų pačių laikotarpių pelno (nuostolių) ataskaitų, vertinimu, taip pat atsakovės pateiktais 2018 m. rugsėjo 30 d. kreditorių ir debitorių sąrašuose esančiais duomenimis, tačiau nesiaiškino į balansą įrašyto turto sudėties, nevertino, ar šis turtas iš tikrųjų egzistuoja, taip pat nevertino galimybės atgauti iš debitorių skolas, t. y. nenustatė realios atsakovės turtinės padėties, mokumo, jos galimybių atsiskaityti su savo kreditoriais. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo išvada apie atsakovės mokumą negali būti pripažinta pagrįsta, nes tikroji įmonės finansinė padėtis liko neatskleista.
24. Atsakovė šioje byloje neginčija, kad jos pradelsti įsipareigojimai sudaro 29 139,80 Eur, kaip nurodyta 2018 m. rugsėjo 30 d. kreditorių sąraše ir kaip nustatė pirmosios instancijos teismas. Taigi tam, kad atsakovė neatitiktų ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos nemokios įmonės būklės, jos realus turtas turi būti ne mažesnis kaip 58 279,60 Eur. Pirmosios instancijos teismas iš UAB „MEIDA“ 2018 m. rugsėjo 30 d. balanso nustatė, kad įmonės balanse įrašyto turto vertė – 333 582 Eur. Atsakovės 2018 m. rugsėjo 30 d. balanse nurodyta, kad 328 676 Eur yra ilgalaikis turtas (1 Eur – materialusis turtas, 328 675 Eur – kitas ilgalaikis turtas), o 4 906 Eur – trumpalaikis turtas (visą šią sumą sudaro kitas trumpalaikis turtas). Tačiau, kaip jau minėta, turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte (o ne įrašyta turto verte), taigi į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, turi būti nustatyta reali jo vertė ir būtent atsakovei tenka pareiga pagrįsti, koks turtas yra nurodytas balanse ir kad jis yra realus.
25. Šiuo atveju atsakovė tiksliai neatskleidžia turto struktūros, tačiau apeliacinės instancijos teismas, palyginęs atsakovės 2018 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenis su atsakovės 2018 m. rugsėjo 30 d. debitorių sąrašu, nustatė, kad atsakovės balanse kaip kito ilgalaikio turto nurodytą sumą atitinka 2 atsakovės debitorių (A. R. ir E. K.) įsipareigojimai atsakovei (328 675 Eur), o atsakovės balanse kaip trumpalaikio turto nurodytą sumą atitinka likusių atsakovės debitorių įsipareigojimai atsakovei (4 906 Eur). Taigi iš esmės visas atsakovės balanse nurodytas turtas, išskyrus 1 Eur materialiojo turto, yra atsakovės gautinos sumos.
26. Dėl debitorinių skolų priskyrimo prie bendrovės realaus turimo turto vertės, teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1825-370/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018). Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino.
27. Atsakovės nurodyta debitorė UAB „WELLMAN-INVESCO“ (1 391,91 Eur skola) yra išregistruota įmonė, debitorė UAB „Auksinis kamštis“ (1 590,17 Eur skola) yra bankrutavusi įmonė, nėra aišku, kada, kokiu pagrindu susidarė akcinės bendrovės „Simega“ (1 737,72 Eur) ir atskaitingo asmens A. R. (90,86 Eur) įsipareigojimai atsakovei, taip pat neatskleista, kokiu pagrindu ir iš kur turėtų būti atgauti kaip kitos gautinos sumos nurodyti pinigai (96,05 Eur). Atsakovė nėra pateikusi jokių argumentų ir įrodymų, kad egzistuoja reali galimybė atgauti šias skolas, nors, kaip jau minėta, būtent jai tenka įmonės mokumo pagrindimo našta. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės turtą, turėjo šias aplinkybes įvertinti.
28. Atsakovės debitorė E. K., kurios įsiskolinimas atsakovei pagal 2018 m. rugsėjo 30 d. debitorių sąrašą – 169 308,15 Eur, yra mirusi. Nors atsakovė pateikė įrodymus (paskolos sutartis ir skolos perkėlimo sutartį), patvirtinančius, kad E. K. iš E. K. perimtų skolų atsakovei mokėjimo terminas nėra suėjęs, tačiau atsižvelgiant į aplinkybę, jog ši atsakovės skolininkė yra mirusi, tam, kad ši gautina suma galėtų būti vertinama kaip realus atsakovės turtas, turėjo būti pateikti įrodymai, kas paveldėjo E. K. turtą, kiek to turto buvo paveldėta, jeigu įpėdinių atsakomybė už palikėjos skolas yra apribota paveldėtu turtu (CK 5.53 straipsnio 1 dalis), ir ar atsakovė, kaip E. K. kreditorė, laikėsi CK 5.63 straipsnio nuostatų dėl reikalavimų jos įpėdiniams pareiškimo, nes reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą (CK 5.63 straipsnio 2 dalis). Jeigu jau dabar būtų aišku, kad egzistuoja teisinės kliūtys atgauti visą 2018 m. rugsėjo 30 d. debitorių sąraše nurodytą sumą (169 308,15 Eur) ar jos dalį iš E. K. įpėdinių, atsakovės turto masė turėtų būti mažintina iš E. K. įpėdinių neatgautina suma. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą tik deklaratyviai teigia, kad ji siekia su E. K. įsipareigojimų paveldėtojais sudaryti analogiškus paskolų sutarčių pakeitimus dėl greitesnio palūkanų sumokėjimo atsakovei, koks yra sudarytas su A. R., tačiau nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų anksčiau nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės turtą, turėjo įvertinti, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, jog egzistuoja reali galimybė atgauti iš E. K. įpėdinių 169 308,15 Eur skolą.
29. Pasisakydamas dėl 2018 m. rugsėjo 30 d. debitorių sąraše nurodytos atsakovės vadovo A. R. 159 367,04 Eur debitorinės skolos UAB „MEIDA“ vertinimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė, kuriai atstovavo A. R., pagal 2011 m. sausio 30 d. sudarytą paskolos sutartį paskolino A. R. iki 2036 m. gruodžio 30 d. 230 000 Lt. Atsakovės nurodytoje teismų praktikoje yra išaiškinta, kad jeigu skolos sumokėjimo terminas nesuėjęs, nėra pagrindo nagrinėti galimybes šiai skolai atgauti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-505-798/2018). Tačiau nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad pagal šiuo metu byloje esančius duomenis iš A. R. atgautina suma atsakovė pagal sutartį turėtų disponuoti tik po daugiau nei 18 metų. Taigi šis gautinas turtas neužtikrina atsakovės galimybės per protingą terminą atsiskaityti su savo kreditoriais.
30. 2018 m. lapkričio 12 d., t. y. jau po atskirojo skundo šioje byloje pateikimo, atsakovė ir A. R. sudarė paskolos sutarties, pasirašytos 2011 m. sausio 30 d., pakeitimą, papildė šią sutartį 4.1 punktu, pagal kurį skolininkas priskaičiuotas palūkanas turi mokėti kiekvieną ketvirtį. Atsakovės teigimu, tai rodo jos siekį rasti papildomų lėšų atsiskaityti su savo kreditoriais. Tačiau vien šis susitarimas nepatvirtina, kad atsakovė per protingą terminą galės įvykdyti savo įsipareigojimus, nes neužtikrina, kad debitorius prievolę mokėti palūkanas vykdys. Tuo tarpu jeigu atsakovė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų, tai yra savarankiškas pagrindas, įtvirtintas ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkte, jai iškelti bankroto bylą dėl gresiančio nemokumo. Vertinant šias aplinkybes, turėtų būti atsižvelgta į tai, kad ieškovė pateikė įrodymus, jog A. R. deklaruotos 2017 metų su darbo santykiais susijusios pajamos sudarė tik 4 560 Eur. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad A. R. nuosavybės teise priklauso butas Vilniuje, tačiau 2018 metais šis jo turtas yra 3 antstolių areštuotas. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 21 d. priėmė teismo įsakymą dėl 142 600 Eur išieškojimo iš skolininko A. R. bankrutavusios UAB „Auksinis kamštis“ naudai, šis teismo įsakymas 2018 m. liepos 17 d. įsiteisėjo, tačiau duomenų, kad jis būtų įvykdytas, nėra.
31. Tai, ar atsakovė, suteikdama paskolas A. R. ir E. K., kurio skolas vėliau perėmė E. K., pažeidė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies reikalavimus, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies pažeidimo ir dėl to, kad atsakovės vadovas organizuoja įmonės veiklą taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą yra panaikintos, gali būti svarbūs ginčijant atsakovės sudarytus sandorius arba sprendžiant dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, jeigu atsakovei būtų iškelta bankroto byla.
32. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, t. y. neištyrė ir neįvertino esminių teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, todėl klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei galėjo būti išspręstas neteisingai. Apeliacinės instancijos teismas negali priimti nutarties iškelti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 10 straipsnio 8 dalis), todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui bankroto bylos iškėlimo klausimui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei, turėtų pagal tokio pobūdžio bylose taikytiną įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę spręsti, ar egzistuoja bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų iškelti atsakovei bankroto bylą. Kaip minėta, įmonei bankroto byla gali būti iškelta ne tik dėl jos nemokumo (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas), bet ir kai įmonė negali ar negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas) (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „MEIDA“ (j. a. k. 120976543) perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.