- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-16
- Bylos Nr.
- e2-1213-241/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00726-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mantera“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mantera“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mantera“ iškelta bankroto byla.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius kreipėsi į teismą prašydamas iškelti UAB „Mantera“ bankroto bylą. Ieškovas nurodė, kad atsakovės įsiskolinimas 2015 m. gruodžio 4 d. sudarė 10 207,92 Eur. Balanso už 2014 metus duomenimis, atsakovės turtas sudarė 689 330,69 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 678 017,55 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 678 017,55 Eur, todėl atsakovė yra nemoki.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi iškėlė atsakovei bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė S. G.. Teismas palygino 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. sausio 29 d. atsakovės balansus ir nustatė, kad bendrovės turtas sumažėjo – 2014 m. įmonė turėjo turto už 689 330,68 Eur, o 2016 m. sausio 29 d. tik už 68 559 Eur. Be to, realaus turto įmonė turi tik už 4 322 Eur, visą kitą įmonės turtą sudaro debitoriniai įsiskolinimai, kurie nedengiami nuo 2014 m., ir įmonė nesiima priemonių juos išieškoti. Teismas nustatė, kad atsakovės įsiskolinimas ieškovei bylos nagrinėjimo metu nebuvo sumažėjęs. Iš pateiktų įrodymų visumos teismas sprendė, kad atsakovė yra nemoki ir jos nemokumo būsena nėra laikino pobūdžio, todėl iškėlė jai bankroto bylą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovė UAB „Mantera“ atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neatsižvelgė į pateiktus oficialius dokumentus, įrodančius atsakovės veiklos aktyvėjimą, kad įmonė nori vykdyti veiklą ir turi sudariusi atitinkamas sutartis bei į tai, kad įmonės skola neviršija 51 % turimo turto bendros vertės. Be to, iš dalies buvo padengtas įsiskolinimas VSDFV Klaipėdos skyriui ir tokiu būdu įsiskolinimas sumažintas.
2. Teismas nevertino, kad atsakovės atstovas ne kartą vyko į VSDFV Klaipėdos skyrių ir bandė sudaryti taikos sutartį, nesiaiškino aplinkybių, kodėl ieškovas siekia atsakovės bankroto bylos iškėlimo.
3. Teismas nesilaikė nustatytų sąlygų dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (ĮBĮ 9 str. 5 d. 1 p. ir 2 str. 8 d.). Atsakovė nėra nemoki, nevėluoja išmokėti įmonės darbuotojams atlyginimų, nevėluoja vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, jos skolos neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės. Tačiau įmonė yra sudėtingoje situacijoje, nes sumokėjusi visus priklausančius mokesčius ieškovui, atsakovė seniai būtų bankrutavusi dėl darbuotojams neišmokamo darbo užmokesčio ir negalėjimo nusipirkti statybinių įrenginių.
4. Teismo nutartis yra nenuosekli ir nemotyvuota, joje dėstomi teiginiai prieštarauja vieni kitiems, išvados neatitinka realių faktų. Teismo nutartimi ignoruojamos atsakovės ir jos darbuotojų teisės.
Atsiliepimas
Ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo šias aplinkybes:
1. Finansinių ataskaitų įrašai negali būti vertinami kaip betarpiškai patikimi ir patvirtinantys, kad turtas jų sudarymo metu yra įmonėje. Atsakovė neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, tik formaliai nurodo, kad vykdo prisiimtus įsipareigojimus, turi turto, o jos skolos neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės.
2. Ieškovas neneigia, kad iš atsakovės yra gavęs 3 029,78 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų, tačiau per šį laikotarpį yra atsiradęs einamųjų įmokų įsiskolinimas, kuris 2016 m. gegužės 9 d. sudaro 11 492,46 Eur.
3. Atsakovė, žinodama, kad teisme yra pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, nesumažino įsiskolinimo ieškovui, tačiau 2016 m. sausio 19 d. įsigijo abejotiną reikalavimo teisę į fizinio asmens skolą. Be to, abejotina atsakovės galimybė iš sudarytų sutarčių gauti pajamas ir atsiskaityti su kreditoriais.
4. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad jos reali finansinė situacija yra pasikeitusi, todėl nėra pagrindo abejoti skundžiamos teismo nutarties pagrįstumu ir teisėtumu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.
Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. vasario 22 d. nutartimi nenustatė pagrindų iškelti atsakovės bankroto bylą, tačiau sutikdamas su ieškovo atskirojo skundo argumentais šią nutartį panaikino. Skundžiama Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi atsakovei UAB „Mantera“ iškelta bankroto byla.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė bankroto bylos atsakovei iškėlimo pagrindą. ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintos bankroto bylos iškėlimo sąlygos: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Teismas, iškeldamas atsakovei bankroto bylą, konstatavo, kad įmonė nevykdo pradelstų įsipareigojimų, neturi turto įsiskolinimams padengti, todėl yra nemoki. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.).
Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę.
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovės nemokumo būseną, neatsižvelgė į pateiktus dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais neturi pagrindo sutikti.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės UAB „Mantera“ balansą už 2014 metus, taip pat atsakovės pateiktą 2016 m. sausio 29 d. preliminarų balansą, įmonei priklausančio ilgalaikio turto sudėtį, trumpalaikio turto sudėtį, taip pat įmonės galimybes atgauti debitorines skolas, padarė išvadą, kad atsakovės UAB „Mantera“ pradelstos skolos viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl įmonei keltina bankroto byla IBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tokia išvada, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, susijusias su atsakovės veikla, turimu turtu ir įsipareigojimais, jos debitorinėmis skolomis ir realiomis galimybėmis šias skolas atgauti, bei padarė teisingą išvadą, kad įmonei keltina bankroto byla.
Nepaisant to, kad bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 str., ĮBĮ 9 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentais, pagrįstai nustatė, kad pagal balanso už 2014 metus duomenis atsakovė turėjo turto už 2 380 121 Lt, kurį sudarė ilgalaikis turtas už 21 862 Lt ir trumpalaikis turtas už 2 358 259 Lt, iš kurio 2 163 738 Lt sudarė atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 341 059 Lt, visi jie buvo mokėtini per vienerius metus. Įmonė 2014 metus baigė turėdama 52 940 Lt nuostolių. Balanso už 2015 metus Juridinių asmenų registrui įmonė nepateikė. Iš preliminaraus 2016 m. sausio 29 d. sudaryto balanso teismas pagrįstai nustatė, kad įmonė turi turto už 68 559 Eur, kurį sudaro ilgalaikis turtas už 4 232 Eur ir trumpalaikis turtas už 64 327 Eur. Visą trumpalaikį įmonės turtą sudaro per vienerius metus gautinos sumos. Byloje nustatyta, kad įmonės ilgalaikį turtą sudaro dvi transporto priemonės ir kompiuteris, o visą trumpalaikį turtą sudaro debitorinės skolos. 2015 metais įmonė turėjo 56 939 Eur bendrojo pelno, tačiau veiklos sąnaudos sudarė 63 828 Eur, todėl metus baigė su 6 889 Eur nuostoliu.
Vertinant atsakovės turimo turto sudėtį spręstina, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis. Pažymėtina, kad įmonės debitorinės skolos turi būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei kriterijais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių debitorinių skolų iš turimų keturių skolininkų atgavimo perspektyvas, o realus įmonės turimas turtas sudaro tik 4 232 Eur. Teismas tinkamai nustatė, kad lyginant byloje esančius atsakovės balansus, įmonės turtas žymiai sumažėjo. Apeliantės nurodyti argumentai, kad įmonė siekia vykdyti veiklą, yra sudariusi atitinkamas sutartis dėl darbų atlikimo, byloje nesant duomenų apie realų tokių sutarčių vykdymą, atsakovės gautiną pelną, kontrahentų galimybes atsiskaityti ir vykdyti prievoles pagal sutartis, nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių dėl jos nemokumo. Pateiktus atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus vertinant vien tik formaliai, sutiktina su atskirajame skunde nurodyta aplinkybe, jog atsakovės įsipareigojimai neviršija pusės viso į balansą įrašyto turto vertės. Tačiau, minėta, jog teismas turi vertinti ne įrašytą balanse, o realią įmonės turimo turto vertę ir spręsdamas klausimą dėl įmonės nemokumo vertinti byloje pateiktų įrodymų visetą.
Apeliantė atskirajame skunde pripažįsta, kad jos finansinė padėtis yra sudėtinga, teigdama, kad jeigu mokėtų visus ieškovui priklausančius mokesčius jau anksčiau būtų bankrutavusi dėl darbuotojams neišmokamo darbo užmokesčio ir negalėtų vykdyti įsipareigojimų pagal sutartis. Tai reiškia, jog atsakovė pripažįsta neturinti pakankamai lėšų laiku atsiskaityti su visais esamais kreditoriais. Nors ieškovas neneigia fakto, kad iš atsakovės yra gavęs iš viso 3 029,78 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų, tačiau atsakovės įsiskolinimas VSDFV biudžetui 2016 m. gegužės 9 d. duomenimis sudaro 11 492,46 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė ne tik kad nesumažino įsiskolinimo ieškovui, tačiau jau žinodama apie pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo jai inicijavimo, 2016 m. sausio 19 d. įsigijo reikalavimo teisę į E. S., kurio atžvilgiu Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pradėta ne viena civilinė byla, todėl spręstina, kad atsakovė įsigijo abejotiną reikalavimo teisę į fizinį asmenį. Be to, vien ta aplinkybė, kad atsakovė, siekdama išvengti bankroto bylos iškėlimo, pirmiau atsiskaito su darbuotojais ir turimas lėšas skiria sutartinių įsipareigojimų vykdymui, nepaneigia jos pareigos tinkamai ir laiku atsiskaityti su ieškovu mokant socialinio draudimo įmokas bei neatima kreditoriaus teisės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos skolininkei iškėlimo.
Nors bankroto bylos iškėlimas yra kraštutinė priemonė ir prioritetas teikiamas reabilitaciniam bendrovės tikslui, tačiau tik tuo atveju, jeigu teismui kyla abejonių dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų buvimo. Nagrinėjamu atveju teismas išsamiai ir visapusiškai išanalizavo atsakovės finansinius duomenis ir veiklos rodiklius, pagrįstai nustatė, kad realaus turto atsakovė turi tik už 4 232 Eur, abejonių dėl atsakovės nemokumo teismui nekilo, todėl nustačius, kad atsakovė yra nemoki, atsisakymas iškelti atsakovei bankroto bylą prieštarautų ĮBĮ nuostatoms bei pačios įmonės ir jos darbuotojų bei kreditorių interesams.
Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog UAB „Mantera“ yra nemoki ir iškėlė jai bankroto bylą. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad jos reali finansinė padėtis yra pasikeitusi, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo atsisakyti kelti atsakovei bankroto bylą. Tokiu atveju skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartį nepakeistą.