Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Magneta Cargo“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria iškelta uždarosios akcinės bendrovės „Magneta Cargo“ bankroto byla.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Tradela“ kreipėsi į teismą prašydama iškelti UAB „Magneta Cargo“ bankroto bylą. Ieškovė nurodė, kad atsakovė yra skolinga jai 2 400 Eur ekspedijavimo užsakymo Nr. M-009/13/14, sąskaitos-faktūros Nr. 23/04/2014, CMR važtaraščio Nr. 2444378, reikalavimo perleidimo sutarties Nr. TR 14 2014/09/25-I ir skolos priėmimo-perdavimo akto Nr. 09/29/01 pagrindu. Ieškovė pažymėjo, kad pateikė atsakovei rašytinį pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kuriame buvo nurodyti atsakovės neįvykdyti įsipareigojimai ir nustatytas terminas juos įvykdyti, tačiau nustatytu terminu atsakovė įsipareigojimų ieškovei neįvykdė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi iškėlė atsakovei bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Bankroto administratorių biuras“.Teismas nustatė, kad pagal teismui pateiktą 2016 m. rugpjūčio 19 d. sudarytą balansą atsakovė deklaruoja turto iš viso už 17 824 Eur, iš kurio ilgalaikis turtas sudaro 961 Eur, o per vienerius metus gautinos sumos – 16 104 Eur. 2015 m. įmonės turtas sudarė 241 749 Eur, iš jo ilgalaikis – 1 476 Eur. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, lyginant su 2015 metais, sumažėjo nuo 176 103 Eur iki 11 222 Eur. Teismas konstatavo, kad ši įsipareigojimų suma sutampa su pateiktame kreditorių sąraše nurodyta bendra suma, pagal šį sąrašą visi atsakovės įsipareigojimai yra pradelsti.Teismas sprendė, kad atsakovės pateikto balanso duomenimis įmonė yra nemoki, nes jos pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Jokių duomenų apie įmonės vykdomą ar ateityje planuojamą vykdyti veiklą nepateikta. Teismas, remdamasis atsakovės paaiškinimais, padarė išvadą, kad įprastinės veiklos atsakovė nebevykdo. Teismas viešųjų registrų duomenimis nustatė, kad atsakovė neturi mokestinių įsiskolinimų, dirba vienas apdraustasis asmuo, registruotino nekilnojamojo turto, transporto priemonių neturi.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsakovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai išnagrinėjo atsakovės pateiktus įrodymus ir neatsižvelgė į tai, kad trečiasis asmuo „P.H.U C. B.“ yra įtrauktas tiek į kreditorių, tiek ir į debitorių sąrašą, todėl skola šiam asmeniui gali būti įskaityta į sumą, kurią jis yra skolingas atsakovei. Be to, kreditorių sąraše yra įtrauktos trys trečiojo asmens „Protrans Sp. z o.o.“ sąskaitos, dėl vienos iš jų šiuo metu vyksta ginčas apeliacinės instancijos teisme. Išbraukus ginčijamas sumas iš kreditorių sąrašo, sumažėtų įsipareigojimų suma ir pasikeistų įmonės nemokumo vertinimas.Teismas nepagrindė, kodėl padarė išvadą, kad atsakovė nebevykdo įprastinės veiklos. Aplinkybė, kad įmonės vadovė šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose nereiškia, kad įmonė nevykdo savo įprastinės veiklos arba neplanuoja jos vykdyti ateityje. Įmonės įsipareigojimų dydis reguliariai mažėja, įmonė aktyviai siekia išsiieškoti įsiskolinimus iš skolininkų. Atsakovės finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio, jie negali būti laikomi pakankamu pagrindu įmonės nemokumui konstatuoti. Teismas nevertino, ar atsakovė gali vykdyti įsipareigojimus savo kreditoriams ir tik formaliai vadovavosi ĮBĮ nuostatomis. Teismas neatsižvelgė į tai, ar įmonės turto pakanka atsiskaityti su kreditoriais, taip pat į tai, kad įmonė aktyviai siekia išsiieškoti iš skolininkų įsiskolinimus, kuriuos išsiieškojus gautos lėšos gali būti panaudotos atsiskaitymams su kreditoriais. Galimybių ateityje vykdyti veiklą kontekste teismas nevertino aplinkybės, kad įmonė vykdo visas prievoles darbuotojams ir valstybei. Teismas nepasisakė dėl atsakovės argumentų ieškovės tinkamumo klausimu.Ieškovė atsiliepimo į atskirąjį skundą nustatytu terminu nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi apeliantei iškėlė bankroto bylą. Įmonės bankroto bylos iškėlimo pagrindai numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės 2016 m. rugpjūčio 19 d. sudarytą balansą, nustatė, kad įmonė iš viso turi turto už 17 824 Eur, o didžiąją jo dalį – 16 104 Eur, sudaro trumpalaikis turtas, t. y. per vienerius metus gautinos sumos. Teismas nustatė, kad atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 11 222 Eur ir sprendė, kad įmonės įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Taip pat teismas nustatė, kad šie įsipareigojimai yra pradelsti, t. y. tokie, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantė yra nemoki, todėl jai keltina bankroto byla ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte, 2 straipsnio 8 punkte nustatytu pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tokia išvada, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, susijusias su apeliantės veiklos apimtimis, turimu turtu ir įsipareigojimais, bei padarė teisingą išvadą, kad įmonei keltina bankroto byla.Nepaisant to, kad bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis).Vertinant atsakovės turimo turto sudėtį spręstina, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis. Pažymėtina, kad įmonės debitorinės skolos turi būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei kriterijais. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių debitorinių skolų iš turimų skolininkų atgavimo realias perspektyvas, o didžiąją dalį (15 639,41 Eur) įmonės turto būtent ir sudaro debitoriniai įsiskolinimai. Net ir pateiktus apeliantės finansinės atskaitomybės dokumentus vertinant vien tik formaliai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įmonė yra nemoki. Įvertinus ne įrašytą balanse, o realią įmonės turimo turto vertę apeliantės nemokumas tik dar labiau patvirtinamas, nes reali apeliantės turimo turto vertė yra mažesnė nei įrašyta balanse.Atmestinas apeliantės atskirojo skundo argumentas, kad teismas nepagrindė savo išvados, jog apeliantė nebevykdo įprastinės veiklos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantė nepateikė jokių duomenų apie įmonės vykdomą ar ateityje planuojamą vykdyti veiklą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantė siekia vykdyti veiklą, yra sudariusi atitinkamas sutartis dėl tam tikros veiklos vykdymo, apie realų tokių sutarčių vykdymą, apeliantės gautiną pelną, kontrahentų galimybes atsiskaityti ir vykdyti prievoles pagal sutartis ir kt. Taip pat teismas rėmėsi pačios apeliantės rašytiniais paaiškinimais dėl sumažėjusių įmonės pervežimų skaičiaus ir gaunamų pajamų. Apeliantė nurodo, kad įmonės veiklos apimties sumažėjimą nulėmė įmonės vadovės gimdymo ir vaiko priežiūros atostogos. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios įmonės veiklos apimčių priežastys laikytinos teisiškai nereikšmingomis vertinant apeliantės mokumą.Apeliantės teigimu, jos skola kreditoriui „P.H.U C. B.“ gali būti įskaityta į sumą, kurią jis yra skolingas apeliantei, nes šis asmuo yra įtrauktas tiek į apeliantės kreditorių, tiek ir į debitorių sąrašą. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantės skola „P.H.U C. B.“ sudaro 500 Eur, tuo tarpu šis kreditorius apeliantei yra skolingas 9 639,41 Eur (b. l. 80-81). Šiuo aspektu pažymėtina, kad vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymu apeliantės reikalavimas galėtų būtų įskaitomas į trečiojo asmens reikalavimą, tokiu būdu sumažinant apeliantės prievolės dydį, o trečiojo asmens prievolę panaikinant (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Tačiau įmonės (ne)mokumo vertinimo prasme apeliantės situacija iš esmės nepasikeistų, nes atlikus įskaitymą apeliantės įsipareigojimai nors ir sumažėtų, tačiau atitinkama suma sumažėtų ir jos turtas. Be to, apeliantė nenurodo, kodėl ji iki šiol neatliko šio jos nurodomo įskaitymo, taip pat nepaaiškina, kodėl jos neginčijama iš esmės nedidelio dydžio skola „P.H.U C. B.“ negrąžinama tokį ilgą laiką (bylos duomenimis, ši skola susidarė 2015 m. sausio 26 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonės bankroto bylą įskaitymas draudžiamas (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas).Atskirajame skunde nurodoma, kad išbraukus apeliantės teisme ginčijamą „Protrans Sp. z o.o.“ reikalavimą iš kreditorinių sąrašo, sumažėtų įsipareigojimų suma ir pasikeistų įmonės nemokumo vertinimas. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad pagal kreditoriaus „Protrans Sp. z o.o.“ ieškinius apeliantei Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo iškeltos ir išnagrinėtos trys civilinės bylos: ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-9729-235/2016 atmestas 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu, ieškiniai civilinėse bylose Nr. 2-14500-734/2016 ir Nr. 2-13132-910/2016 buvo patenkinti atitinkamai 2016 m. gegužės 23 d. ir 2016 m. birželio 13 d. sprendimais (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimas atmesti „Protrans Sp. z o.o.“ 1 600 Eur ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-9729-235/2016 yra neįsiteisėjęs. Šio kreditoriaus reikalavimai apeliantei visose nurodytose civilinėse bylose buvo grindžiami iš esmės analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis ir dviem įsiteisėjusiais teismo sprendimais konstatuota, kad reikalavimai pagrįsti. Pažymėtina, kad apeliantė jai nepalankių Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. ir 2016 m. birželio 13 d. sprendimų nurodytose civilinėse bylose apeliacine tvarka neskundė. Net ir sumažinus apeliantės pradelstų įsipareigojimų dydį teisme ginčijama kreditoriaus „Protrans Sp. z o.o.“ 1 600 Eur reikalavimo suma, likusi pradelstų 9 622 Eur (11 222 Eur - 1 600 Eur) įsipareigojimų suma viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Taigi, ir tokia situacija nekeičia apeliantės nemokumo vertinimo ir nepaneigia teismo išvados dėl pagrindo kelti jai bankroto bylą egzistavimo (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Apeliantė taip pat kelia ieškovės tinkamumo klausimą nagrinėjamoje civilinėje byloje. Jos nuomone, ieškovė UAB „Tradela“ tinkamai neperėmė reikalavimo teisės į atsakovę iš „ELD-TRANS s.c. Elzbieta i W. F.“, todėl nėra tinkama ieškovė reikalauti atsakovės bankroto bylos iškėlimo. Šie atskirojo skundo argumentai pripažintini nepagrįstais. ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę kreditoriai. Įmonės kreditoriai – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys (ĮBĮ 3 straipsnis). Ieškovės UAB „Tradela“ teisė reikalauti iš atsakovės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus yra patvirtinta įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4800-129/2015 (CPK 18 straipsnis, 279 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad šiame sprendime, be kita ko, yra konstatuota, jog byloje nėra ginčo dėl reikalavimo perleidimo fakto. Taip pat reikalavimo perleidimo teisėtumo klausimo apeliantė nekėlė ir apeliacinės instancijos teisme skųsdama minėtą teismo sprendimą. Apibendrinant konstatuotina, kad ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadą dėl įmonės nemokumo apeliantė nepaneigė teismo išvadų dėl to, kad jos pradelstų įsipareigojimų suma viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Apeliantei nepateikus pirmosios instancijos teismo argumentus paneigiančių įrodymų, teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad pradelstos skolos viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, ir spręsti dėl apeliantės nemokumo. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius apeliantės finansinės atskaitomybės ir kitus duomenis, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias apeliantės nemokumą, tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju apeliantei keltina bankroto byla (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Todėl pirmosios instancijos teismo priimta nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį nepakeistą.