Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „AV veikla“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria iškelta uždarosios akcinės bendrovės „AV veikla“ bankroto byla.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) kreipėsi į teismą prašydama iškelti UAB „AV veikla“ bankroto bylą. Ieškovė nurodė, kad atsakovės UAB „AV veikla“ skola valstybės (savivaldybės) biudžetui – 9 967,62 Eur. Paskutinis pateiktas atsakovės balansas – 2015 m., atsakovė deklaravo turto – 38 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 12 648 Eur. Atsakovės atžvilgiu antstolių vykdoma vykdomoji byla ieškovės naudai. UAB „AV veikla“ dirba du darbuotojai, skola valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui – 6,72 Eur. Atsakovė nuosavybės teise registruoto turto neturi, jos turimos trys transporto priemonės yra išregistruotos, be techninės apžiūros ar draudimo. Ieškovė pateikė atsakovei rašytinius pranešimus apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kuriuose buvo nurodyti atsakovės neįvykdyti įsipareigojimai ir nustatytas terminas juos įvykdyti, tačiau pranešimai grąžinti neįteikti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. nutartimi iškėlė atsakovei bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Audata“.Teismas pagal atsakovės pateiktus 2016 m. rugsėjo 30 dienai sudarytus finansinės atskaitomybės dokumentus nustatė, kad atsakovė neturi jokio turto, išskyrus pinigų ir pinigų ekvivalentų 38 Eur sumai (iš jų – UAB „Giralus“ skola 35,82 Eur). Atsakovei priklauso trys transporto priemonės, kurios yra išregistruotos iš VĮ „Regitra“ įskaitos, joms draudžiama dalyvauti viešajame eisme, į balansą šis turtas neįtrauktas. Atsakovė neturi registruoto nekilnojamojo turto. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1984-262/2016 iš UAB „AV veikla“ ieškovės UAB „Swedbank lizingas“ naudai priteista 552 783,12 Eur skola (subsidiariai su atsakovu A. V.), taip pat ir kitos sumos skolų, palūkanų bei teismo išlaidų, o UAB „AV veikla“ priešieškinis atmestas. Šis teismo sprendimas dar neįsiteisėjo, nes gautas apeliacinis skundas. Pateiktais finansinės atskaitomybės duomenimis įmonės įsipareigojimai sudaro 14 107 Eur sumą, pateiktame kreditorių sąraše įtraukti penki kreditoriai, tarp jų ir VMI su 6 804,85 Eur įsiskolinimu. Pačios atsakovės duomenimis, šios skolos yra labai senos, apie septynerių metų senumo. Įsiteisėjus teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-1984-262/2016, atsakovės pradelstų įsipareigojimų masė padidėtų UAB „Swedbank lizingas“ priteista suma.Atsakovės aiškinamajame rašte prie finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinio už 2015 metų laikotarpį nurodoma, kad atsakovės ūkinė veikla nebuvo vykdoma, įmonės darbuotojai išleisti nemokamų atostogų. Atsakovės teisminiai ginčai su UAB „Swedbank lizingas“ tęsiasi nuo 2010 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje pagal UAB „AV veikla“ prašymą panaikinti VMI sprendimą išregistruoti įmonę iš PVM mokėtojų konstatuota, jog UAB „AV veikla“ nuo 2012 m. nedeklaravo prekių ar paslaugų teikimo, dviem įmonės darbuotojams nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. nurodomas nedraudiminis laikotarpis, dar 2012 m. lapkričio 27 d. raštu įmonė informavo apie tai, kad jokios ekonominės veiklos nebevykdo dėl teisminių ginčų su UAB „Swedbank lizingas“. 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu įmonė išregistruota iš PVM mokėtojų. Teismas konstatavo, kad jokių duomenų apie šiuo metu vykdomą veiklą ir gaunamas pajamas nepateikta.Įvertinęs teismui pateiktus ieškovės, atsakovės ir trečiojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus argumentus, duomenis apie atsakovės veiklą, turto ir įsipareigojimų santykį, iš viešųjų registrų gautus duomenis, teismas padarė išvadą, kad atsakovė ilgą laiką nevykdo ir nebegalės vykdyti veiklos, faktiškai yra tik formalus ūkio vienetas, jos finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio ir negali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Teismas sprendė, kad įmonė yra nemoki, todėl jai keltina bankroto byla.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Nutartyje nepasisakyta dėl esminių atsakovės atsiliepimo į ieškovės pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo argumentų, todėl nutartis yra nemotyvuota ir naikintina, esant absoliučiam teismo sprendimo negaliojimo pagrindui.Teismas nutartyje nepasisakė dėl privalomos ikiteisminės tvarkos nesilaikymo, taip pat dėl ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkto kaip pagrindo atsisakyti iškelti bankroto bylą taikymo, šių atsakovės argumentų pagrįstumas nebuvo išnagrinėtas ir įvertintas.Teismo išvada, kad atsakovė nebegalės vykdyti veiklos yra nepagrįsta. Teismui buvo pateikti įrodymai, kad atsakovė turi neapibrėžtą reikalavimą į UAB „Swedbank lizingas“ 564 064,31 Eur sumai, su UAB „Swedbank lizingas“ bylinėjamasi dar nuo 2011 m. Atsakovės veikla buvo paralyžiuota dėl teisminių ginčų su UAB „Swedbank lizingas“. Tolimesnė veiklos vykdymo perspektyva priklauso nuo Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-1984-262/2016 baigties. Dėl verslo apskaitos standartų atsakovė neapibrėžto turto negali įtraukti į balansą, tačiau vien ta aplinkybė, kad konkretus turtas nėra įtrauktas į įmonės balansą, nesudaro pagrindo išvadai, kad toks turtas nebus įtrauktas į balansą vėliau, Lietuvos apeliaciniam teismui išnagrinėjus atsakovės apeliacinį skundą nurodytoje byloje.Nutartis prieštarauja bankroto paskirčiai kaip ultima ratio, prioritetas turi būti teikiamas reabilitaciniam, įmonės išsaugojimo tikslui.Nutartis taip pat prieštarauja ekonomiškumo ir racionalumo principams. Iškėlus bankroto bylą bankroto procesas vis tiek negalės būti užbaigtas, kol nebus priimtas galutinis sprendimas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1984-262/2016. Toje byloje tenkinus atsakovės priešieškinį, atsakovė atgautų iš UAB „Swedbank lizingas“ 564 064,31 Eur, todėl atsakovės bankroto byla turėtų būti nutraukta dėl atkurto įmonės mokumo. Be to, įsipareigojimai atsakovės kreditoriams, lyginant su 564 064,31 Eur suma, yra ženkliai mažesni. Todėl bankroto bylos iškėlimas pačiai įmonei ir kreditoriams būtų nuostolingas, nes įmonė turėtų papildomų išlaidų bankroto administravimui.Ieškovė prašo atmesti atsakovės atskirąjį skundą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi šie argumentai:Apeliantė nepaneigė esminės byloje nustatytos aplinkybės – apeliantės nemokumo. Apeliantė nuo 2011 m. nemoka įstatymu nustatytų mokesčių, taikytos priverstinio poveikio priemonės tikslo nepasiekė, skola valstybės biudžetui nesumokėta. Teismo nutartyje buvo teisėtai ir pagrįstai nustatytas apeliantės nemokumo faktas ir iškelta bankroto byla.Pranešimai apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo siųsti apeliantės registracijos adresu – (duomenys neskelbtini), todėl ieškovė tinkamai įspėjo atsakovę apie bankroto bylos iškėlimą.Trečiasis asmuo atsiliepimo į atskirąjį skundą nustatytu terminu nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. nutartimi apeliantei iškėlė bankroto bylą. Įmonės bankroto bylos iškėlimo pagrindai numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2016 m. rugsėjo 30 d. sudarytą balansą, nustatė, kad atsakovė neturi jokio turto, išskyrus pinigus ir pinigų ekvivalentus – 38 Eur, be kita to, šią sumą sudaro 35,82 Eur debitorinis UAB „Giralus“ įsiskolinimas. Atsakovės įsipareigojimai sudaro 14 107 Eur sumą. Teismas pagal pačios atsakovės pateiktus duomenis nustatė, kad šie įsipareigojimai kreditoriams yra labai seni, maždaug septynerių metų, t. y. šie įsipareigojimai yra pradelsti, jų mokėjimo terminai yra suėję. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantė yra nemoki, todėl jai keltina bankroto byla ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte, 2 straipsnio 8 punkte nustatytu pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tokia išvada, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, susijusias su apeliantės veiklos apimtimis, turimu turtu ir įsipareigojimais, bei padarė teisingą išvadą, kad įmonei keltina bankroto byla.Nepaisant to, kad bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis).Apeliantės teigimu, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1984-262/2016 tenkinus atsakovės priešieškinį, atsakovė atgautų iš UAB „Swedbank lizingo“ 564 064,31 Eur sumą, todėl įmonės mokumas būtų atkurtas. Vertinant apeliantės turimo turto sudėtį spręstina, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis. Pažymėtina, kad įmonės debitorinės skolos turi būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei kriterijais. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių debitorinių skolų iš turimų skolininkų atgavimo realias perspektyvas. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1984-262/2016 iš UAB „AV veikla“ subsidiariai su A. V. ieškovei UAB „Swedbank lizingas“ priteista 552 783,12 Eur skolos, o UAB „AV veikla“ priešieškinis atmestas. Apeliantė savo mokumo atkūrimo galimybes sieja išimtinai tik su UAB „Swedbank lizingas“ debitoriniu įsiskolinimu, kurio išieškojimo galimybės, esant apeliantei nepalankiam teismo sprendimui, nors dar ir neįsiteisėjusiam, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra mažai tikėtinos, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įmonė yra nemoki.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantė nepateikė jokių duomenų apie įmonės vykdomą ar ateityje planuojamą vykdyti veiklą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantė siekia vykdyti veiklą, yra sudariusi atitinkamas sutartis dėl tam tikros veiklos vykdymo, apie realų tokių sutarčių vykdymą, apeliantės gautiną pelną, kontrahentų galimybes atsiskaityti ir vykdyti prievoles pagal sutartis ir kt.Apeliantė taip pat kelia tinkamo skundžiamos nutarties motyvavimo klausimą nagrinėjamoje civilinėje byloje. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nutartyje nepasisakė dėl jos atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo išdėstytų argumentų, t. y. dėl privalomos ikiteisminės tvarkos nesilaikymo, taip pat dėl ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkto kaip pagrindo atsisakyti iškelti bankroto bylą taikymo.Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota ir pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą turėtų būti panaikinta. CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje teismo sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti nurodomos teismo nustatytos aplinkybės, įrodymų vertinimas ir teismo argumentai dėl jų, taip pat teisės aktai, kuriais vadovavosi teismas bei kiti teisiniai įrodymai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių pirmosios instancijos teismo motyvų išdėstymo sprendime (nutartyje) faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo kontekste, įvertinant, ar toks proceso teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) negali būti naikinamas vien dėl to, kad jo motyvai neišsamūs, nors bylos medžiagos duomenys leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė sprendimą (nutartį). Jei teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (nutartį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010, 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008, ir kt.). Apeliacinio teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ta aplinkybė, kad skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nebuvo atskirai pasisakyta dėl visų atsakovės atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo išdėstytų argumentų, nesudaro pagrindo išvadai, kad nebuvo atsakyta į esminius pareiškimo reikalavimus, nevertinti atsakovės pateikti paaiškinimai ir argumentai bei byloje esantys įrodymai. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, tinkamai įvertino pagrindinius bylos faktinius bei teisinius aspektus, pasisakė dėl esminių šalių išdėstytų argumentų ir nepažeidė teismo pareigos motyvuoti priimtą sprendimą.Apeliantė kvestionuoja privalomos ikiteisminės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos laikymąsi. ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį. Tuo atveju, kai vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius (kreditoriai) turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Šia norma įstatymų leidėjas nustatė alternatyvius pranešimo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įteikimo būdus. Tai reiškia, kad kreditorius neprivalo įteikinėti pranešimo visais šioje normoje nurodytais būdais: pavyzdžiui, nepavykus pranešti įmonei apie tokį ketinimą registruotu laišku, kreditoriui nėra pareigos įteikinėti tokį pranešimą per kurjerį ar antstolį. Tam, kad pranešimas būtų laikomas įteiktu, nepavykus pranešti vienu iš nurodytų būdų, pakanka, kad praeitų penkios dienos nuo pranešimo išsiuntimo įmonės buveinės adresu. Kreditoriaus pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad, jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Įsipareigojimams įvykdyti turi būti nustatytas ne trumpesnis kaip 30 dienų laikotarpis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-911-381/2015).Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2015 m. lapkričio 23 d. išsiuntė apeliantei pranešimą apie ketinimą inicijuoti jai bankroto bylą, jeigu pastaroji neatsiskaitys per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Nurodytas pranešimas išsiųstas registruotu apeliantės buveinės adresu (duomenys neskelbtini). 2016 m. balandžio 14 d. ieškovė tuo pačiu adresu išsiuntė apeliantei pakartotinį pranešimą dėl ketinimo inicijuoti bankroto bylą. Atsižvelgiant į nutarties 17 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą ir išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad ieškovė tinkamai laikėsi ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos.ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyta, kad teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio straipsnio 10 dalyje numatytus atvejus. Kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama šio įstatymo 13¹ straipsnyje nustatyta supaprastinto bankroto proceso tvarka; teismas, padaręs pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, turi nustatyti sumą, reikalingą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalis). Bankroto byla keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka, kai teismas pasiūlo asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą šioje dalyje nurodytą teismo nustatyto dydžio sumą ir šis asmuo ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą įmoka šią teismo nustatyto dydžio sumą, kuri yra naudojama teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 1 punktas). Sisteminė nurodytų ĮBĮ nuostatų analizė leidžia teigti, kad aplinkybė, jog įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, jokiu būdu nėra absoliutus pagrindas teismui atsisakyti iškelti bankroto bylą. Tokiu atveju bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka, užtikrinus teismo ir administravimo išlaidų apmokėjimą arba paskyrus bankroto administratorių, prisiimantį riziką, kad įmonės likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms pagal teismo patvirtintą sąmatą apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai ir šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų. Tuo tarpu apeliantė nepagrįstai teigia, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktą bankroto byla apeliantei apskritai neturėjo būti keliama, nes apeliantė neturi turto.Apibendrinant konstatuotina, kad ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadą dėl įmonės nemokumo apeliantė nepaneigė teismo išvadų dėl to, kad jos pradelstų įsipareigojimų suma viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Apeliantei nepateikus pirmosios instancijos teismo argumentus paneigiančių įrodymų, teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad pradelstos skolos viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, ir spręsti dėl apeliantės nemokumo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius apeliantės finansinės atskaitomybės ir kitus duomenis, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias apeliantės nemokumą, tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju apeliantei keltina bankroto byla (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Todėl pirmosios instancijos teismo priimta nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį nepakeistą.