- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-05
- Bylos Nr.
- 2-771/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis, Donatas Šernas
- Atsakovas
- T. R.
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. R. įmonės atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutarties, kuria atsakovui T. R. įmonei iškelta bankroto byla Nr. B2-476-278/2010.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ieškovas AB „Ramirent“ (dabar AS „Ramirent“ Vilniaus filialas) kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą, prašydamas atsakovui T. R. įmonei iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad ieškovas yra atsakovo kreditorius, šį faktą patvirtina Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas, kuriuo iš atsakovo ieškovo naudai priteista 11 074,90 Lt suma. Sprendimo įvykdymo terminai jau yra suėję, tačiau atsakovas per papildomai nustatytą 30 dienų terminą su ieškovu neatsiskaitė.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2010 m. kovo 5 d. nutartimi atsakovui iškėlė bankroto bylą ir administratoriumi paskyrė UAB „Viresita“. Teismas nustatė, kad atsakovas 2010 m. vasario 10 d. balanso duomenimis turėjo 134 178 Lt vertės turto, kurį sudarė trumpalaikis turtas, o įsipareigojimai kreditoriams – 49 939 Lt. Pažymėjo, kad atsakovo nurodyto turto dalį sudaro 133 079 Lt debitorinis įsiskolinimas, gautinas per vienerius metus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas nepateikė duomenų apie šio įsiskolinimo išieškojimo galimybę, įvertinęs pablogėjusią šalies įmonių finansinę būklę, konstatavo, kad nurodytas debitorinis įsiskolinimas nėra realus atsakovo turtas. Pažymėjo, kad atsakovui 126 628 Lt yra skolinga UAB „Rimlita“, kuriai inicijuojama bankroto byla. Kadangi atsakovas nepateikė teismui duomenų apie pasikeitusią įmonės finansinę būklę, atsiskaitymą su kreditoriumi, teismas padarė išvadą, kad atsakovas yra nemokus.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas T. R. įmonė prašo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
1. Teismui pateikto atsakovo 2010 m. vasario 10 d. balanso duomenimis, atsakovas turi 134 178 Lt turto, o įsipareigojimai sudaro 49 939 Lt, t. y. įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės. Nesant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, atsakovui negali būti keliama bankroto byla.
2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo debitoriniai įsiskolinimai nėra realus turtas. Teismo padaryta išvada atmestina dėl šių priežasčių: 1) bendros šalies įmonių finansinės būklės įvertinimas negali turėti įtakos atsakovo mokumo nustatymui; 2) UAB „Rimlita“ pradelsti įsipareigojimai atsakovui neviršija vienerių metų laikotarpio, todėl susidaręs įsiskolinimas negali būti traktuojamas kaip beviltiška skola (Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 25 str., Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 40 patvirtintų taisyklių 2 punktas); 3) dėl minėtų debitorinių įsiskolinimų grąžinimo atsakovas su UAB „IREC LT“ yra sudaręs sutartį dėl skolos (126 628 Lt) išieškojimo.
3. Teismo argumentas, kad pagrindinio atsakovo debitoriaus UAB „Rimlita“ skolos grąžinimas yra abejotinas, nes šiam debitoriui yra inicijuojama bankroto byla, yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad bankroto bylos inicijavimas yra viena iš kraštutinių ir agresyvesnių šiuo metu skolų išieškojimo praktikoje taikomų priemonių, kuriomis pasinaudoja kreditoriai, siekdami sukelti kuo didesnių nepatogumų skolininkui. UAB „Rimlita“ yra patikima ir glaudžiu bendradarbiavimu patikrinta bendrovė, tinkamai vykdanti prisiimtus įsipareigojimus. Be to, šiuo metu UAB „Rimlita“ nėra iškelta bankroto byla.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas AS „Ramirent“ Vilniaus filialas prašo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Atsakovas yra nemokus ir jam pagrįstai iškelta bankroto byla, nes jis melagingai nurodė teismui mažesnį savo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį, kuris viršija pusę į atsakovo balansą įrašyto turto vertės. Atsakovas T. R. įmonė, trečiasis asmuo T. R. ir UAB „Rimlita“ yra susiję asmenys, tai įrodo išrašas iš Juridinio asmenų registro, patvirtinantis, kad T. R. yra UAB „Rimlita“ vadovas. UAB „Rimlita“ bankroto byloje ieškovas yra gavęs šios bendrovės buhalterinius dokumentus, iš kurių matyti, kad atsakovas yra skolingas UAB „Rimlita“ 51 552 Lt ir skolos mokėjimo terminas yra suėjęs. Ši suma nėra įtraukta į atsakovo pirmosios instancijos teismui nurodytus pradelstus kreditorinius įsipareigojimus (t. y. 49 939 Lt), todėl atsakovo pradelsti kreditoriniai įsipareigojimai sudaro 101 491 Lt. Kadangi atsakovo turtas yra tik 134 178 Lt (net nevertinant gautinių sumų pagrįstumo), atsakovo pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į atsakovo balansą įrašyto turto vertės.
2. Teismas pagrįstai įvertino, kad UAB „Rimlita“ 126 628 Lt skolos atsakovui negalima vertinti kaip realaus turto, nes teismas turėjo informacijos, kad tame pačiame teisme UAB „Rimlita“ iškelta bankroto byla, nustačius, kad ši bendrovė yra nemoki (nors UAB „Rimlita“ apskundė nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo). Nustatyta, kad UAB „Rimlita“ debitorinis įsiskolinimas sudaro net 1 065 896 Lt, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovui atgauti šią skolą yra nerealu.
3. Atsakovo atskirajame skunde nurodomi argumentai dėl beviltiškų skolų pripažinimo neturi reikšmės šiai bylai, nes Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas reglamentuoja skolų nurašymą iš pajamų juridinių asmenų mokamo pelno mokesčio prasme.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Išvadą apie atsakovo T. R. įmonės nemokumą pirmosios instancijos teismas padarė, nustatęs, kad atsakovas realiai jokio turto neturi. Su tokia išvada atsakovas nesutinka ir teigia, kad įmonė turi 134 178 Lt vertės turto, o įsipareigojimai kreditoriams sudaro 49 939 Lt sumą, todėl pradelsti įmonės įsipareigojimai neviršija pusę į jo balansą įrašyto turto vertės, todėl nesant ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų atsakovo nemokumui apibrėžti, bankroto byla negali būti keliama.
Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste ĮBĮ) 9 straipsnio 5 dalies nuostatą, bankroto byla iškeliama, kai yra bent viena šių sąlygų: įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Įmonės nemokumas yra įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Taigi, pagal ĮBĮ nuostatas, vertinant, ar įmonė yra nemoki, ar yra pagrindas jai iškelti bankroto bylą, turi būti nustatyti pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) ir jos turimo turto vertė.
Iš tiesų, pirmosios instancijos teismas nenustatė tikslaus atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydžio. Tačiau iš byloje esančio Centrinės hipotekos įstaigos turto arešto aktų registro išrašo (b.l. 29-36) matyti, kad 33 064,72 Lt bendros vertės atsakovo turtas yra areštuotas atsakovo kreditorių naudai, tarp jų kreditoriaus UAB „Amanda“ naudai yra areštuotas atsakovo turtas 3 769,02 Lt sumai, kreditoriaus „Eproma“ naudai – 4 028 Lt sumai, kreditoriaus UAB „Bikuvos“ prekyba naudai – 25 267,70 Lt sumai. Šie duomenys patvirtina, kad minėti kreditoriai kreipėsi į teismą dėl skolų išieškojimo iš atsakovo, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovo įsipareigojimai minėtiems kreditoriams yra pradelsti. Šių kreditorių ir ieškovo reikalavimų suma sudaro 44 139,62 Lt.
Pažymėtina, kad pagal UAB ,,Rimlita“ sudarytą skolininkų žiniaraštį atsakovas taip pat yra skolingas šiai įmonei ir ši skola sudaro 51 552 Lt (b.l. 72). Šio savo įsipareigojimo į sudarytą kreditorių sąrašą atsakovas neįtraukė (b.l. 41).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad visą atsakovo turtą sudaro trumpalaikis turtas (134 178 Lt), kurio didžioji dalis - 126 628 Lt - yra reikalavimas uždarajai akcinei bendrovei „Rimlita“. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismine tvarka yra sprendžiamas klausimas dėl šios bendrovės nemokumo ir bankroto bylos iškėlimo jai (b.l. 72-73, 74-75). Todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo galimybė išieškoti skolą iš UAB „Rimlita“ yra abejotina ir šis debitorinis įsiskolinimas negali būti vertinamas kaip realus įmonės turtas, galintis nulemti jo mokumą. Apeliacinės instancijos teismui atsakovo pateikta 2010 m. vasario 16 d. atlygintinų paslaugų sutartis dėl skolos iš UAB „Rimlita“ išieškojimo, sudaryta su UAB „IREC LT“, nepaneigia šios išvados, kadangi nepateikti įrodymai, jog ši sutartis realiai yra vykdoma.
Nors pirmosios instancijos teismas ir nesiaiškino aplinkybių dėl visų atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydžio, tačiau atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad atsakovas neturi jo vardu registruoto turto, taip pat į tai, kad atsakovas yra skolingas ieškovui ir šis įsiskolinimas yra pradelstas, yra pagrindas daryti išvadą, kad atsakovo T. R. įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę jos turto vertės, t. y. atsakovas atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytus nemokumo kriterijus. Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies, 9 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis bei susiklosčiusia teismų praktika, pagrįstai atsakovui T. R. įmonei iškėlė bankroto bylą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bankroto bylos atsakovui iškėlimo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo iškelti bankroto bylą. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Palikti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartį nepakeistą.