Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimanto Misiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. V. S. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2024 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-175-335/2024 pagal ieškovo K. V. S. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomųjų nurodymų pašalinti pažeidimus panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

22. Nurodo, kad nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais. Mano, kad teismas teisingai ir tinkamai ištyrė byloje visas reikšmingas aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

23. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovo K. V. S. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

24. Šios apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškinys dėl privalomųjų nurodymų pašalinti pažeidimus panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

27. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su ieškiniu nesutiko ir laikėsi pozicijos, kad ieškovui nustatyti įpareigojimai yra proporcingi ir atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovė teigė, kad stoginės sąvoka negali būti aiškinama taip, kad būtų galima statyti stoginę tik su atvira fasadine puse (terasa), o kitoje dalyje įrengiant patalpą.

29. Ieškovas apeliacinio skundo argumentais nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pateiktu teisės normų aiškinimu bei taikymu.

Dėl apeliacinio skundo argumentų.

31. Priešingai, nei tvirtinama apeliaciniame skunde, šioje byloje buvo kilęs ginčas būtent dėl to, ar miško žemėje pastatyti ieškovo statiniai su patalpomis yra galimi, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą išsiaiškinti tai, kokių statinių statyba yra galima miško žemėje ir ar ieškovas nėra pažeidęs teisės aktų normų, reglamentuojančių miško žemėje statomiems statiniams keliamus reikalavimus.

32. Žemės įstatymo (galiojusio privalomųjų nurodymų surašymo metu) 21 straipsnio, reglamentuojančio žemės savininkų ir kitų naudotojų pareigas, 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą; laikytis žemės sklypui SŽNSĮ nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ir žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų.

33. Kadangi ieškovo ginčo statiniai yra pastatyti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje, kurioje yra nustatyta specialioji miško naudojimo sąlyga, t. y. miško žemėje, todėl ieškovas, kaip sklypo savininkas, privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą bei laikytis žemės sklypui SŽNSĮ nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų.

34. Miškų įstatymo (galiojusio privalomųjų nurodymų surašymo metu) 2 straipsnio 11 dalyje reglamentuojama, kad miško infrastruktūra yra miško medelynuose įrengta infrastruktūra, miško žemėje esantys miško keliai, miško žemės sausinimo sistemų įrenginiai, miško priešgaisrinės apsaugos sistemos inžineriniai statiniai ir įrenginiai, taip pat kiti inžineriniai statiniai ir įrenginiai, skirti miško rekreacinėms ar aplinkosauginėms funkcijoms įgyvendinti. To paties straipsnio 20 dalis nustato, kad miško žemė – apaugę mišku žemės plotai – medynai, taip pat neapaugę mišku žemės plotai – kirtavietės, žuvę medynai, miško laukymės, miško aikštės, mažosios miško pelkės, miško medelynai, sėklinės miško medžių plantacijos ir klonų rinkiniai, miškui įveisti skirta žemė. Prie miško žemės priskiriami tuose pačiuose plotuose esantys miško keliai, kvartalų, technologiniai proskiebiai ir linijos, priešgaisrinės juostos, medienos sandėlių ir kitų su mišku susijusių įrenginių (griovių, pralaidų, tiltelių, priešgaisrinių bokštų ir kitų) užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės. Iš esmės analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Žemės įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje.

35. Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 799 (galiojusio privalomųjų nurodymų surašymo metu), 15.5 papunktyje reglamentuojama, kad privačių miškų savininkai II B, III ir IV A miškų grupių miškuose gali įrengti rekreacinius ir pažintinius takus, poilsio aikšteles su miško baldais, pavėsinėmis, lauko tualetais, laužavietėmis ir įgyvendinti kitas priemones, numatytas miškotvarkos projektuose. Miškotvarkos projekte numatyti statiniai turi būti įrengiami Statybos įstatymo ir kitų įstatymų bei įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.

36. SŽNSĮ (galiojusio privalomųjų nurodymų surašymo metu) 95 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad miško žemėje draudžiama: statyti statinius ir (ar) įrenginius, tiesti inžinerinius tinklus, išskyrus miško infrastruktūrai priskiriamus inžinerinius statinius ir (ar) įrenginius. Šiuo metu galiojančio šio įstatymo 95 straipsnio 1 punkte taip pat yra numatyta, kad miško žemėje yra draudžiama statyti statinius ir (ar) įrenginius, tiesti inžinerinius tinklus, išskyrus inžinerinius tinklus (įskaitant laikomus kilnojamaisiais daiktais), dviračių ir pėsčiųjų takus siaurose – iki 10 metrų pločio (įskaitant inžinerinių tinklų apsaugos zonų plotį) – žemės juostose ir miško infrastruktūrai priskiriamus inžinerinius statinius ir (ar) įrenginius.

37. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo nuostatas miško žemėje galima statyti medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, o kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie statiniai gali būti ant miško žemės, nei Miškų įstatyme, nei Žemės įstatyme nėra. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose, kuriose sprendžiami statybų miško žemėje teisėtumo klausimai, taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad vadovaujantis minėtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimu bei Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo nuostatomis, tokios paskirties žemėje gyvenamųjų ir su jais susijusių pastatų (statinių) statyba yra draudžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2012, 2013 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2013; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2014, 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2014, 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-403/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 12 d. administracinėje byloje Nr. A-556-206/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat pripažįstama, kad sąvoka „miško žemė“ negali būti ipso iure aiškinama kaip suteikianti teisę statyti ir kitokius statinius, išskyrus specializuotus, su mišku susijusius statinius, nurodytus Miškų įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2012).

38. Teisėjų kolegija, sistemiškai vertindama pateiktą teisinį reglamentavimą ir teismų formuojamą praktiką, konstatuoja, kad, vadovaujantis privalomųjų nurodymų surašymo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, miško ūkio paskirties žemėje, kurioje šiuo atveju taip pat taikomos ir specialiosios žemės naudojimo sąlygos, leidžiama tik specializuotų statinių statyba – medienos sandėlių bei kitų susijusių su mišku įrenginių, poilsio aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių statyba, Miškų įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje aiškiai nurodyta, kokio pobūdžio inžineriniai statiniai ir įrenginiai priskirtini miško infrastruktūrai ir galimi statyti miško žemėje.

39. Byloje 2023 m. gegužės 16 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FAK-1048, privalomieji nurodymai ir prie jų pridėtos fotonuotraukos vienareikšmiškai patvirtina, kad žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra pastatyti ne miško infrastruktūrai priskiriami inžineriniai statiniai, bet ant betoninių stulpinių pamatų pastatyti medinio karkaso dvišlaičiai statiniai su patalpomis, kurie, vadovaujantis STR 1.01.03:2017 4.6 papunkčiu, neatitinka stoginės apibrėžties, bei kuriems, priešingai nei teigia ieškovas, miškotvarkos projektu nebuvo suteikta teisė juos statyti. Pagal anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą tokių statinių statyba miško žemėje yra negalima, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovą, pastačiusį ginčo statinius, pažeidusiu teisės aktų normas, reglamentuojančias miško žemėje statomiems statiniams keliamus reikalavimus.

40. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog stoginė negali būti su patalpomis. Ieškovo vertinimu, tam, kad stoginė būtų pripažinta inžineriniu statiniu, ji turi nebūti pastatu, o pastatu ji būtų tik tokiu atveju, jeigu jos didžioji dalis būtų užimta patalpomis, todėl ieškovas daro išvadą, kad teisinis reglamentavimas nedraudžia, jog stoginė būtų su patalpomis, kurios neužima didžiausios statinio ploto dalies. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo argumentus.

41. Statybos įstatymo (galiojusio privalomųjų nurodymų surašymo metu) 2 straipsnio 16 dalyje nurodyta, kad inžineriniai statiniai yra susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. To paties straipsnio 37 dalyje nurodyta, kad pastatas – apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos, 41 dalyje reglamentuota, kad patalpa yra sienomis ir kitomis atitvaromis apribota statinio erdvė. Pagal STR 1.01.03:2017 (galiojusio privalomųjų nurodymų surašymo metu) 5.2 papunktį inžineriniai statiniai pagal paskirtį skirstomi į grupes: susisiekimo komunikacijas; inžinerinius tinklus; hidrotechnikos statinius; kitus inžinerinius statinius. Taigi, teisinis reglamentavimas visus kitus inžinerinius statinius laiko statinius, kurie nėra priskirti pastatams. STR 1.01.03:2017 (galiojusio privalomųjų nurodymų surašymo metu) 4.6 papunktyje yra detalizuota inžinerinio statinio stoginės sąvoka, kuri apibrėžia, kad stoginė yra žmonėms ar daiktams pridengti nuo kritulių ir saulės skirtas inžinerinis statinys, kurį sudaro stogas ant stulpų (gali būti su galinėmis sienomis ar be jų). Iš jos matyti, kad įstatymo leidėjas, siekdamas atriboti stoginę nuo kitų inžinerinių statinių, išskyrė du požymius – pagal paskirtį ir konstrukciją. Minėtame apibrėžime nėra nurodyta, kad stoginė gali būti su patalpa, kuri apribota sienomis ir kitomis atitvaromis.

42. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad statybos procesą reglamentuojančios teisės normos yra viešosios teisės normos, kurioms nebūdingas dispozityvumas – jose įsakmiai nustatomi leidžiami ir draudžiami veiksmai. Taigi tik įvykdžius teisės aktų nustatytus reikalavimus, keliamus statybų procesui, gali būti užtikrinami esminiai statinio reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2013). Todėl yra visiškai nepagrįstas ieškovo teiginys, kad stoginės gali būti su patalpomis, kurios neužima didžiausios statinio ploto dalies, nes įstatymas tokio draudimo nenumato. Akivaizdu, kad toks vertinimas prieštarauja teisiniam reglamentavimui, pagal kurį aiškiai yra apibrėžta, kokių konstrukcijų turi būti inžinerinis statinys, kad jį būtų galima laikyti stogine.

43. Pabrėžtina ir tai, kad stoginė pagal paskirtį yra skirta žmonėms ar daiktams pridengti nuo kritulių ir saulės. Taigi, jau iš stoginės paskirties apibrėžties galima daryti išvadą, kad stoginė negali būti su patalpa, nes ji yra skirta apsaugai nuo gamtos reiškinių. Tačiau iš byloje pateiktų fotonuotraukų aiškiai matoma, kad ant stulpinių polių yra pastatyti medinio karkaso dvišlaičiai statiniai su patalpomis. Šios užfiksuotos faktinės aplinkybės patvirtina, kad statiniai neatlieka stoginės funkcijos ir nėra skirti miškotvarkos projekte numatytiems rekreacinės miško infrastruktūros gerinimui bei visuomenės poreikių tenkinimui. Patalpos buvimas suponuoja galimybę statinyje pernakvoti, apsistoti ilgesniam laikui, uždaryti prieš išvykstant, laikyti daiktus. Pažymėtina, kad į tokias aplinkybes kasacinio teismo praktikoje atsižvelgiama vertinant, ar statinys pagal faktinį naudojimą atitinka poilsio paskirties pastato sąvoką (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-1075/2021).

45. Teisėjų kolegijos manymu, toks ieškovo STR 1.01.03:2017 12 punkto nuostatos aiškinimas yra neteisingas, kadangi aptariamoje teisės normoje nėra nurodyta imperatyviai, kad stoginės priskiriamos kitiems inžineriniams statiniams, kurie neturi aiškiai apibrėžto naudojimo. Priešingai, teisės normoje vartojamas jungtukas „ar“ reiškia alternatyvą pagal konkrečią situaciją. Kadangi stoginės apibrėžime (STR 1.01.03:2017 (galiojusio privalomųjų nurodymų surašymo metu) 4.6 papunktyje) yra labai aiškiai apibrėžta ir nustatyta stoginės paskirtis – pasislėpti nuo lietaus ir saulės, todėl darytina pagrįsta išvada, kad stoginės nėra priskiriamos prie inžinerinių statinių, neturinčių aiškaus apibrėžto naudojimo.

47. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentui, kad Inspekcijos internetiniame puslapyje pateiktas viešas išaiškinimas (atsakymas į klausimą) nėra teisės aktas, kuriuo būtų privaloma remtis konkretų ginčą civilinėje byloje nagrinėjančiam teismui, pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose įtvirtintas tiesioginis institucijų įgaliojimų nustatymas, t. y. kiekviena institucija gali atlikti tik įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestas atitinkamos srities valstybės valdymo ar kitas funkcijas. Įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai nesuteikia įgaliojimų Inspekcijai oficialiai aiškinti įstatymų, kitų teisės aktų nuostatas ir jų taikymą, nagrinėti konkrečias situacijas ir daryti šių situacijų vertinamojo pobūdžio išvadas. Asmenų konsultavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių, patvirtintų 2023 m. gruodžio 4 d. viršininko įsakymu Nr. 1V-151, 4.1 papunktyje numatyta, kad konsultacija yra tai žodinis ar rašytinis atsakymas į asmens paklausime pateiktą (-us) klausimą (-us) teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą reglamentuojančių ir su jais susijusių teisės aktų nuostatų taikymo klausimais. Konsultavimo taisyklės nenumato konkrečių situacijų nagrinėjimo, išvadų dėl jų teikimo ir sprendimų priėmimo, todėl atsakyme pateikiamos tik su paklausimu susijusios teisės aktų nuostatos ir nuomonė dėl jų taikymo. Taip pat konsultacija negali būti laikoma Inspekcijos sprendimu konkrečioje situacijoje. Kadangi Inspekcijos teikiamos konsultacijos nėra privalomojo pobūdžio, jos nėra laikomos oficialiu teisės aiškinimu ir neturi privalomosios galios asmenims, institucijoms ar sprendžiant ginčą teisme.

48. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai nesivadovavo ieškovo ir jos atstovės nurodyta Inspekcijos konsultacija, o vadovavosi teisės aktų normomis ir teismų suformuota praktika, anot kurių, ginčo statiniai neatitinka stoginės sąvokos ir jų statyba yra draudžiama miško žemėje.

49. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepaisė to paties teismo ankstesnio sprendimo analogiškoje byloje (įsiteisėjusio Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-223-732/2023), o priimdamas priešingą sprendimą niekaip nemotyvavo, kodėl nesivadovauja precedentu. Tokiu būdu, ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepaisė pareigos laikytis savo pačių sukurtų precedentų ir kartu pažeidė teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių principus.

50. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą.

51. Kita vertus, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.).

52. Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis CPK 4 straipsniu, vieningą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Be to, nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma.

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė nagrinėdami bylas pirmosios instancijos lygmens teismai atskirose bylose (kaip kad šiuo atveju Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai civilinėje byloje Nr. e2-223-732/2023) yra pateikę kitokį faktinėmis aplinkybėmis panašios situacijos ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinį vertinimą (kuris nebuvo patikrintas instancine tvarka), nepaneigia skundžiamame sprendime pateikiamų išaiškinimų teisėtumo ir pagrįstumo.

54. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai rėmėsi ir Valstybinės miškų tarnybos 2023 m. liepos 26 d. raštu Nr. R2-2174, nes iš šio rašto turinio negalima spręsti, kad stoginėse draudžiamos patalpos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė dėl tokio rašto įrodomosios reikšmės, pasisakydamas, kad jame Valstybinės miškų tarnybos yra nurodyta, jog informacijos apie stoginėse numatomas įrengti patalpas miškotvarkos projekte nėra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė minėtą raštą įrodymu, galinčiu patvirtinti ieškovo poziciją, kad stoginės gali būti su patalpomis. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo veiksmų (ne)teisėtumo, pagrįstai rėmėsi šiuo raštu, jį vertindamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymai.

56. Priežiūros įstatymo (galiojusio privalomųjų nurodymų surašymo metu) 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad užbaigus statybos patikrinimą, surašomas statybos patikrinimo aktas. Jeigu statybos patikrinimo metu nustatoma teisės aktų ar statinio projekto sprendinių (išskyrus šio straipsnio 11 dalyje nurodytus atvejus) pažeidimų, Inspekcijos pareigūnas surašo privalomąjį nurodymą statytojui, o jeigu jo nėra, – vienam iš šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, per privalomajame nurodyme nustatytą, bet ne ilgesnį negu 6 mėnesių terminą šiuos pažeidimus pašalinti: pagal privalomąjį nurodymą pakeisti statinio projektą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su projektine dokumentacija; atlikti reikalingus statybos darbus, kad statinys (jo dalis) atitiktų statinio projekto sprendinius ir (ar) teisės aktų reikalavimus; nugriauti statinį ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę, pašalinti kitus pažeidimus.

57. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas teisės aktų reikalavimus pažeidė (ginčo statiniai negali būti laikomi inžineriniais statiniais – stoginėmis, kadangi tokių statinių statyba ieškovui priklausančiame žemės sklype, esančiame miško žemėje, negalima) statydamas naujus statinius, o ne pertvarkydamas anksčiau teisėtai pastatytas stogines (skirtas, žmonėms ar daiktams pridengti nuo kritulių, kurias sudaro stogas ant stulpų, su galinėmis sienomis ar be jų) į statinius su patalpomis (kurių statyba miško žemėje negalima), turėjo teisinį pagrindą skirti jam Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatytą įpareigojimą – nugriauti ginčo statinius ir sutvarkyti statybvietę.

58. Šiuo atveju reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovas ieškinyje ir viso proceso metu nors ir laikėsi pozicijos, kad Inspekcija, surašydama jo atžvilgiu privalomuosius nurodymus, taikė neproporcingą sankciją, įpareigodama ieškovą nugriauti ginčo statinius, tačiau ieškiniu reiškė vienintelį reikalavimą – panaikinti Inspekcijos privalomuosius nurodymus, įrodinėdamas, kad jo pastatyti statiniai su patalpomis laikytini stoginėmis ir jų statyba miško žemėje yra galima, ieškinio reikalavimų netikslino ir nereiškė alternatyvių reikalavimų, todėl byloje nebuvo kilęs ginčas dėl ieškovo teisės įvykdyti privalomuosius nurodymus ir kitu būdu, t. y. pertvarkant ginčo statinius taip, kad jie atitiktų stoginės sąvoką. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia pagrįstai spręsti, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį, nesiekė ginčo statinius pertvarkyti.

60. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos manymu, apeliacinio skundo argumentais ieškovas nepagrindė savo teisių pažeidimo, atsakovei skundžiamais privalomaisiais nurodymais įpareigojus ieškovą nugriauti ginčo statinius ir sutvarkyti statybvietę.

61. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tenkinus ieškinį iš dalies, pilna apimtimi netenkinti ieškovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo manymu, pirmosios instancijos teismui pripažinus atsakovės taikyto reikalavimo neproporcingumą ir jį pakeitus švelnesnę priemonę, dėl to ieškinį tenkinus iš dalies, turėjo būti paskirstytos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, atitinkamą jų dalį priteisiant iš atsakovės.

62. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1 – 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

63. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo, yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, kad konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022 65 punktą).

64. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šia teisės norma ir sprendė, kad bylinėjimosi išlaidos, nepaisant to, kad ieškinys tenkinamas iš dalies, neturi būti skirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškinio esmę sudarė reikalavimas dėl privalomųjų nurodymų panaikinimo, o pirmosios instancijos teismo yra pasirinktas kitoks šių nurodymų įvykdymo būdas nei prašė ieškovas, skundžiamus privalomuosius nurodymus pripažinus teisėtais ir pagrįstais. Nuodytos aplinkybės patvirtina, kad dėl visų su ieškinio reikalavimu susijusių patirtų bylinėjimosi išlaidų yra kaltas pats ieškovas, kaip statytojas, neatsižvelgęs į teisės aktų reikalavimus.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

65. Apibendrinusi išdėstytus argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, visapusiškai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, todėl pagrįstai sprendė, jog ginčo statiniai su patalpomis neatitinka stoginės sąvokos ir tokių statinių statyba miško žemėje nėra galima, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

66. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

67. Ieškovo apeliacinio skundo netenkinus, apeliacinės instancijos teisme jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2024 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Šis Panevėžio apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.