Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Laimos Ribokaitės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujo įrodymo prijungimo

12. Ieškovė 2022 m. kovo 18 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą prijungti prie bylos naują įrodymą – išrašą iš VĮ Registrų centro interneto svetainės. Ieškovės teigimu, šio įrodymo ji negalėjo pateikti anksčiau, nes Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje pagal ieškovės Kauno rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei R. M. dėl žemės nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo iš VĮ Registrų centro išreikalavo tik 2022 m. kovo 8 d.

13. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

14. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad aptariamoje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

15. Vadovaujantis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Ieškovės prašomas prijungti įrodymas yra iš VĮ Registrų centro duomenų bazės gauta informacija, todėl, esant poreikiui, teismas su šia informacija gali susipažinti pats. Be to, pastebėtina, kad bet kuriuo atveju šis naujas įrodymas neturi jokios esminės reikšmės nagrinėjamo ginčo baigčiai, todėl nėra pagrindo jo prijungti prie bylos.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Gali būti atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet ir kad kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).

17. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį vien siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

18. Byloje nustatyta, kad ieškovė R. M. 2021 m. gegužės 31 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams pateikė ieškinį atsakovui Kauno rajono savivaldybės administracijai, prašydama pripažinti ieškovei nuosavybės teises į 0,225 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurį ji paveldėjo, priimdama 2009 m. mirusios močiutės S. M. palikimą. Ieškovė šiame ieškinyje nurodė, kad Kauno rajono savivaldybės administracija kitoje Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje (bylos Nr. e2-7285-848/2021) prašo iš jos priteisti 349,90 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio ir delspinigius. Ieškovė taip pat nurodė, kad minėtoje byloje pateikto priešieškinio teismas nepriėmė, todėl liko neišspręstas ginčas dėl nuosavybės teisių į Žemės sklypą prie R. M. priklausančio gyvenamojo namo.

19. Kauno apylinkės teismas 2021 m. birželio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-15612-584/2021, priimta teisėjos D. J., atsisakė priimti ieškovės ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, konstatavęs, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Kauno rajono apylinkės teismo civiline byla Nr. 2-1466-720/2011).

20. Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2S-1338-413/2021 teisėjo G. K. priimta 2021 m. liepos 15 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartį paliko nepakeistą, tačiau pakeitė pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo motyvus bei atsisakymo priimti R. M. ieškinį teisinį pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad ginčo šalys abiejose bylose yra tos pačios, tačiau sprendė, kad 2011 m. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir 2021 m. ieškinio dėl nuosavybės teisių pripažinimo pagrindas ir dalykas skiriasi, naudojami skirtingi teisių gynybos būdai. Kauno apygardos teismas nustatė, kad R. M. ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nes juo siekiama įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo ir jais nustatytų faktų bei teisinių santykių modifikavimo. Priimdamas šį procesinį sprendimą Kauno apygardos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės nurodytos aplinkybės dėl ginčo žemės sklypo jau buvo ištirtos kitose teismuose išnagrinėtose bylose: Kauno apygardos administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. I-1102-406/2012 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-333/2013), Nr. eI-1403-414/2015 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2575-502/2015) ir Nr. I-1627-428/2016 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-547-261/2017).

21. Apeliantė šioje byloje pareikštu ieškiniu įrodinėjo, kad neteisėtais tyčiniais teisėjų veiksmais, kai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atsisakė priimti jos civilinio proceso tvarka paduotą pareiškimą, jai buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog priimant Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 15 d. nutartį buvo padarytas procesinių teisės normų pažeidimas.

22. Apeliantė su tokia išvada nesutinka ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, nepagrįstai nevertino Kauno apylinkės teismo teisėjos D. J. neteisėtų veiksmų. Apeliantė pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teisėjos D. J. priimta nutartis buvo pakeista, tačiau iš teisėjo G. K. priimtos nutarties rezoliucinės dalies matyti, kad ši nutartis palikta nepakeista. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 15 d. nutarties akivaizdu, jog galutinis procesinis bylos rezultatas – atsisakymas priimti ieškovės ieškinį, išnagrinėjus jos atskirąjį skundą, nepakito, tačiau ieškinio atsisakymo pagrindas, nutarties pagrįstumą įvertinus instancine tvarka, buvo pakeistas. Todėl šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad galutinis sprendimas dėl ieškovės ieškinio nagrinėjimo buvo priimtas Kauno apygardos teismo nutartimi. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant šioje byloje paduoto ieškinio pagrįstumą bei vertinant teisėjų veiksmų teisėtumą, analizuotina būtent Kauno apygardos teismo nutartis, kaip sukelianti ieškovei teisines pasekmes.

23. Kaip jau buvo minėta, Kauno apygardos teismas 2021 m. liepos 15 d. nutartyje padarė išvadą, kad ieškovės R. M. ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nes juo siekiama įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo ir jais nustatytų faktų bei teisinių santykių modifikavimo. Šią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad ieškovė siekia paneigti sprendimo privalomumo principą, numatytą CPK 18 straipsnyje. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė 2021 m. gegužės 31 d. Kauno apylinkės teismui pateiktu ieškiniu įrodinėjo, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Nr. 2-1466-720/2021, Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje Nr. I-1102-406/2012 yra neteisėti. Taigi, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, ieškovės 2021 m. gegužės 31 d. ieškinys buvo grindžiamas iš esmės tik ieškovės pateiktais vertinimais dėl įsiteisėjusių teismų sprendimų neteisėtumo.

24. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškovė negali ginčyti kitose bylose įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytų faktų ir teisinių santykių (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Konkrečios bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir jų įvertinimo teisėtumas bei pagrįstumas gali būti patikrintas tik nagrinėjant tą bylą apeliacine, kasacine tvarka. Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai negali būti peržiūrėti jokiu kitu būdu kaip tik pasinaudojus išimtiniu proceso atnaujinimo institutu. Todėl ieškovei pareiškus ieškinį, kuriuo ji iš esmės siekė įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo ir jais nustatytų faktų bei teisinių santykių modifikavimo, negalima spręsti, kad Kauno apygardos teismas neturėjo pagrindo pripažinti, jog ieškovės ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.

25. Remiantis CPK 137 straipsnio 3 dalimi, teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą, priima dėl to motyvuotą nutartį. Nutartyje teismas privalo nurodyti, į kurią instituciją ar teismą reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teisme ar neteisminga tam teismui, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti ieškinį. Apeliantė skunde akcentuoja, kad Kauno apygardos teismas nepagrįstai ieškovei nenurodė, į kurią instituciją ar teismą reikia kreiptis arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti prašymą.

26. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad CPK 137 straipsnio 3 dalies formuluotė, jog nutartyje teismas privalo nurodyti, į kurią instituciją ar teismą reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teisme, taikoma tik tais atvejais, kai egzistuoja kita institucija, kuri turi kompetenciją nagrinėti keliamą klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658-464/2016). Šiuo atveju, kai ieškovės ieškinio reikalavimai dėl jų pobūdžio negali būti nagrinėjami nei teismine, nei neteismine tvarka, nėra pagrindo spręsti, kad Kauno apygardos teismas, nenurodęs teismo ar kitos institucijos, į kurią ieškovei reikėtų kreiptis, siekiant savo reikalavimų patenkinimo, pažeidė proceso teisės normas.

27. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, kad priimant Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 15 d. nutartį buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, kurioms esant gali būti sprendžiama dėl valstybės atsakomybės.

28. Apeliantė (ieškovė), be bendro pobūdžio deklaratyvių pareiškimų, kad teisėjai, priimdami procesinius sprendimus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir melavo, todėl atliko neteisėtus veiksmus, apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių argumentų ir įrodymų, paneigiančių pirmiau nurodytos išvados pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliantės nesutikimas su kitoje byloje įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime padarytomis išvadomis ir pateikiama sava bylos aplinkybių interpretacija savaime nėra ir negali būti pagrindas pripažinti neteisėtais teismo (teisėjų) veiksmus, priimant konkrečius procesinius sprendimus. Apeliantė (ieškovė), reikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu, turėjo pareigą nurodyti ir pagrįsti, kad jos nurodytoje išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, lėmusios jos reikalaujamos atlyginti žalos atsiradimą.

Dėl procesinės bylos baigties

29. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, tinkamai vadovavosi įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis ir padarė pagrįstą išvadą, jog byloje neįrodyta viena iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – neteisėti veiksmai, suponuojantys pagrindą valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį kilti (CK 6.246 straipsnio 1, 2 dalys; CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Ieškovei neįrodžius neteisėtų veiksmų, civilinės atsakomybės valstybei taikymas CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu negalimas, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų, detaliau nepasisako, konstatuodama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atmetė ieškinį dėl žalos atlyginimo. Apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Prašymų dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų priteisimo nepareikšta, šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikta. Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.