- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-21
- Bylos Nr.
- e2S-358-431/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-04261-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- K. G., D. G., atstovaujamų A. V.
- Ieškovas
- A. G.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų K. G., D. G., atstovaujamų A. V. ir E. G., atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovams K. G., D. G., atstovaujamiems A. V. ir E. G., ir D. B.-K. dėl bendraturčiams priklausančio nekilnojamojo turto padalijimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė atidalinti jai ir bendraturčiams, atsakovams K. G., D. G. ir D. B.-K., bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, ieškovei pripažįstant asmeninės nuosavybės teisę į ¾ dalis gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypu, o atsakovams priteisiant kompensaciją – 38 625 Eur atsakovei Dž. B-K. ir po 19 312,50 Eur atsakovams K. G. ir D. G..
Atsiliepimas
2. Atsakovai K. G. ir D. G., atstovaujami A. V. ir E. G., atsiliepimu su nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti. Taip pat pareiškė reikalavimą pripažinti atsakovams D. G. ir K. G. asmeninės nuosavybės teisę lygiomis dalimis į ¼ dalį gyvenamojo namo, priteisiant ieškovei iš atsakovų po 5 462,50 Eur piniginę kompensaciją už atsakovams atitenkančias jai priklausančias nekilnojamojo turto dalis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. sausio 14 d. nutartimi nustatė atsakovams A. V. ir E. G., atstovaujamiems įstatyminių atstovų A. V. ir E. G., terminą iki 2019 m. sausio 31 d. nutartyje nurodytiems procesinio dokumento trūkumams pašalinti.
Atsiliepimas
4. Teismas nustatė, jog atsakovai atsiliepime pareiškė reikalavimą pripažinti jiems asmeninės nuosavybės teisę lygiomis dalimis į ¼ dalį pastato – gyvenamojo namo, priklausančias ieškovei, priteisiant ieškovei piniginę kompensaciją už atsakovams atitenkančias jai priklausančias nekilnojamojo turto dalis, todėl pripažino, kad atsakovai pateikė priešieškinį ieškovei. Priešieškinys neatitinka CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 135 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
5. Atsakovai reikšdami priešieškinį, turi sumokėti 75 Eur žyminį mokestį už neturtinį reikalavimą dėl bendrosios dalinės nuosavybė atidalinimo ir 246 Eur žyminio mokesčio už turtinį reikalavimą dėl ¼ dalies gyvenamojo namo, priklausančio ieškovei, priteisimo atsakovams (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktai, 7 dalis, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1322-450/2014, Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-775-173/2017). Iš viso atsakovai turi sumokėti 321 Eur žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.
II. Atskirojo skundo argumentai
6. Atsakovai K. G. ir D. G., atstovaujami A. V. ir E. G., atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartį ir perduoti klausimą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Teismas nepagristai 2019 m. sausio 14 d. nutartimi pripažino šioje byloje atsakovais A. V. ir E. G., nes jie nėra bendraturčiai su ieškove. Todėl jų įpareigojimas per tam tikrą terminą pašalinti procesinio dokumento trūkumus yra neteisėtas. Nepilnamečių atsakovų K. G. ir D. G. atstovai gavo ieškovės ieškinį dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal ieškovės pasirinktą atidalijimo būdą.
6.2. CPK 17 straipsnyje įtvirtinta, kad šalių procesinės teisės lygios. Ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį, o atsakovas – gintis nuo pareikšto ieškinio. Įstatyme nustatytos dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės: priešieškinys ir atsiliepimas į ieškinį. Atsiliepimas į ieškinį yra procesinis dokumentas, kuriame atsakovas išdėsto savo argumentus dėl jam pareikšto ieškinio. Atsakovai pateikė atsiliepimą, kuriame išdėstė atsikirtimus į pareikštą ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovai pateikė priešieškinį, o ne atsiliepimą į ieškinį.
6.3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovų pasiūlytas atidalijimo būdas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra materialinio pobūdžio, todėl atsakovai privalo mokėti 321 Eur žyminį mokestį. CPK ir CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nenustatyta, jog atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovas savo poziciją dėl atidalijimo ir atidalijimo būdo turėtų išreikšti tik vienu įstatyme įtvirtintu procesiniu dokumentu – priešieškiniu. Atsakovai savo atidalijimo projektą gali siūlyti ne tik reikšdami priešieškinį, bet ir pasinaudodami kita gynimosi nuo ieškinio priemone – atsiliepimu į ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2009). Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių laikytinas neturtiniu ginču. Bendraturčių (ieškovės ir atsakovų) dalys yra pripažintos ir nustatytos, ginčas kilęs dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo (CK 4.80 straipsnis), todėl toks ginčas nėra laikytinas turtiniu (Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2852-275/2013).
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
7. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovai buvo įpareigoti sumokėti 321 Eur dydžio žyminį mokestį už atsiliepime pareikštą reikalavimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.
8. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas tarp bendraturčių dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog bendraturčiams nesutarus dėl atidalijimo būdo, jį gali nustatyti teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-638/2005; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005). Teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, vertina šalių ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį (ar priešieškinyje) nurodytus atidalijimo būdus ir argumentus, pagrindžiančius tokio atidalijimo būdo pasirinkimą, ir priima sprendimą dėl atitinkamo atidalijimo būdo, taikydamas CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas. Teismas, vertindamas, ar šalių nurodyti atidalijimo būdai atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskrecijos teisę, kurią įgyvendina vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2009).
9. Atsižvelgiant į aptartą teismų praktiką, iš dalies sutiktina su atsakovų atskirojo skundo argumentu, jog jie savo atidalijimo projektą gali siūlyti ne tik reikšdami priešieškinį, bet ir pasinaudodami kita gynimosi nuo ieškinio priemone – teikdami atsiliepimą į ieškinį. Tačiau tokiu atveju ieškinyje ir atsiliepime nurodyti priešpriešiniai reikalavimai turėtų sutapti savo apimtimi ir būdu. Nagrinėjamoje byloje ieškovė siekia atsidalinti nuo visų kitų trijų bendrasavininkų, taip pat prašo atidalinti visą bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą turtą: gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, garažą, lauko virtuvę, tvartą, kiemo statinius ir žemės sklypą. Tuo tarpu atsakovai prašo šį ieškovės reikalavimą atmesti ir kartu reikalauja pripažinti jiems asmeninės nuosavybės teisę tik į ¼ dalį gyvenamojo namo, o ieškovei už jai priklausiusią ¼ gyvenamojo namo dalį priteisti po 5 462,50 Eur kompensaciją.
10. Pripažintina, jog atsakovai atsiliepime nesiūlo alternatyvaus ieškovės pasiūlytam atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo, tačiau reiškia savarankišką reikalavimą vien dėl atsidalijimo nuo gyvenamojo namo. Atsakovai nepateikia jokios nuomonės, kokiu būdu jie sutiktų atsidalinti nuo kitų likusių nekilnojamojo turto objektų: žemės sklypo ir gyvenamojo namo priklausinių, tačiau nurodo, jog prašo ieškovės ieškinį atmesti. Todėl darytina išvada, jog jie nesutinka atsidalinti nuo kitų nekilnojamojo turto objektų. Atsakovai, reikšdami reikalavimą pripažinti jiems nuosavybės teisę į ¼ dalį ieškovei priklausančios gyvenamojo namo dalies, neatsižvelgia, jog 3/8 dalys gyvenamojo namo priklauso dar vienai bendrasavininkei – Dž. B.-K., kuri siekdama atidalijimo taip pat gali reikšti teises į tam tikrą ieškovei priklausančios ¼ gyvenamojo namo dalies dalį. Konstatuotina, jog pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovai atsiliepime pareiškė savarankišką reikalavimą, kuris turi būti apmokamas žyminiu mokesčiu.
11. Atsakovai atskirajame skunde nesutinka su teismo nustatytu žyminio mokesčio dydžiu, teigdami, jog jų reikalavimas dėl atsidalijimo nuo bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto yra neturtinis reikalavimas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo atsakovų argumentu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
12. Ginčo kaip turtinio ar neturtinio kvalifikavimas yra teisiškai reikšmingas, nes lemia ieškinio apmokestinimą žyminiu mokesčiu, civilinės bylos teismingumą (CPK 26 straipsnis, 27 straipsnio 1 punktas, 80 straipsnio 1 dalis). Teisės teorijoje ir teismų praktikoje sąvoka „turtinis ginčas“ aiškinama kaip ginčas dėl turto arba ginčas, tiesiogiai susijęs su turtu; neturtiniai ieškiniai aiškinami kaip ieškiniai, kuriuose turtinis interesas negali būti išreikštas pinigų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2008).
13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvo išaiškinęs, jog reikalavimas dėl atidalijimo iš bendro turto yra reikalavimas, kuriuo įgyvendinama jau turima nuosavybės teisė į dalį bendrosios nuosavybės teise valdomo turto (turimą nuosavybę bendrojoje dalinėje nuosavybėje), pakeičiant bendrąją dalinę nuosavybę į asmeninę. Reikalavimu dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės neprašoma daugiau nei priklauso bendraturčiui, t. y. šiuo reikalavimu siekiama vien transformuoti bendrąją dalinę į asmeninę nuosavybę. Kadangi šiuo atveju neprašoma ko nors priteisti, nereikalaujama kokios nors papildomos turtinės naudos, įkainuoti tokio teisinio veiksmo CPK 85 straipsnio prasme negalima, todėl toks šalių ginčas, nors tam tikra prasme ir susijęs su turtu, pripažintinas neturtiniu. Dėl to už jį mokėtinas CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas žyminis mokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010).
14. Tačiau vėliau kasacinis teismas, aiškindamas CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą „turtinio ginčo“ sąvoką, pripažino, jog, esant turtiniam ginčui, nepriklausomai nuo to, iš kokių teisinių santykių jis kyla, civilinio proceso tvarka nagrinėtinas ginčas dėl turto turi būti apmokamas CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu dydžiu. CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto formuluotė „turtiniuose ginčuose“ reiškia, kad ji yra universali, savo turiniu platesnė negu vartojama Civiliniame kodekse. Ji apima visus atvejus, kai teisme reiškiamas ginčas dėl turto, todėl tuo atveju, kai reikalavimas padalyti turtą yra reiškiamas teisme, nepriklausomai nuo to, iš kokių teisinių santykių kilo ginčas, jis turi būti apmokamas CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-111/2012).
15. Teismų praktikoje išaiškinta, jog kai byloje dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ginčas yra kilęs dėl už nuosavybės dalį priteistinos piniginės kompensacijos dydžio, reikalavimas priteisti tam tikrą pinigų sumą, ją padidinti arba sumažinti, kaip aiškiai apibrėžiamas konkrečia pinigų suma, turi būti įkainojamas ir apmokestinamas proporciniu žyminiu mokesčiu. Ginčas dėl kompensacijos už bendrosios nuosavybės teise priklausančios nuosavybės dalį akivaizdžiai yra ginčas dėl turto, o reikalavimas priteisti tokią kompensaciją gali būti įkainotas, todėl žyminis mokestis turi būti apskaičiuojamas vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis (papildoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012).
16. Pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 9 punktą ieškinio bylose dėl daiktinių teisių į turtą nustatoma pagal turto rinkos vertę. Nagrinėjamoje byloje atsakovų atsiliepimo turinys patvirtina, jog tarp šalių yra kilęs ginčas ne tik dėl paties atsidalijimo būdo, tačiau ir dėl pačios turto vertės bei priteistinos kompensacijos dydžio. Ieškovė, siekdama atsidalinti nuo viso jai su atsakovais bendrąja daline nuosavybe priklausančio turto, yra nustačiusi, kad viso nekilnojamojo turto vertė yra 103 000 Eur, o gyvenamojo namo – 102,511 Eur (el.b., l. 81). Tuo tarpu atsakovai remiasi Nekilnojamojo turto registre nurodyta 43 700 Eur gyvenamojo namo verte ir siūlo priteisti ieškovei po 5 462,50 Eur iš abiejų atsakovų kompensaciją už ¼ dalį gyvenamojo namo. Taigi atsakovų atsiliepime pareikštas reikalavimas pagrįstai pripažintinas turtiniu.
17. Tačiau pirmos instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovus sumokėti ir 75 Eur dydžio žyminį mokestį, mokėtiną už neturtinius reikalavimus, ir 246 Eur žyminį mokestį už turtinį reikalavimą dėl ¼ dalies gyvenamojo namo, priklausančio ieškovei, priteisimo atsakovams. Pažymėtina, jog atsakovai yra pareiškę vieną turtinį reikalavimą ieškovei dėl gyvenamojo namo atidalinimo, atsakovams pripažįstant teisę į ieškovei priklausančią ¼ dalį gyvenamojo namo, o iš atsakovų ieškovei priteisiant po 5 462,50 Eur kompensacijos. Todėl bendra atsakovų mokėtina žyminio mokesčio suma yra tik 246 Eur nuo jų nurodomos jiems atitenkančio turto vertės.
18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog pirmos instancijos teismas nutarties rezoliucinėje dalyje padarė akivaizdžią rašymo apsirikimo klaidą, nurodydamas, jog „atsakovams A. V. ir E. G., atstovaujamiems įstatyminių atstovų A. V. ir E. G.,“ nustatomas terminas nurodytiems procesinio dokumento trūkumams pašalinti. Iš tikrųjų įpareigojimas yra skirtas atsakovams K. G. ir E. G., atstovaujamiems A. V. ir E. G.. Kadangi ši klaida nekeičia pačios nutarties esmės, ji ištaisytina apeliacinio proceso metu.
19. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra iš dalies nepagrįsta, kadangi atsakovai buvo įpareigoti mokėti už vieno reikalavimo pareiškimą du žyminius mokesčius. Todėl pirmos instancijos teismo nutartis pakeistina, įpareigojant atsakovus sumokėti 246 Eur žyminio mokesčio.
20. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartį pakeisti ir išdėstyti ją taip:
Nustatyti atsakovams K. G. ir E. G., atstovaujamiems įstatyminių atstovų A. V. ir E. G., 7 (septynių) dienų terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties kopijos įteikimo dienos, procesinio dokumento trūkumams pašalinti – sumokėti 246 Eur žyminį mokestį ir įrodymus apie tai pateikti Vilniaus regiono apylinkės teismui.