- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-02-23
- Bylos Nr.
- e2-509-1138/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-05681-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaidas Kazlauskas
- Ieškovas
- AAS „B. B. I. C.“
- Atsakovas
- E. K.
- Advokatai
- Rytis Rimkus, Martynas Stankevičius
dalyvaujant ieškovės AAS „B. B. I. C.“ Lietuvos Respublikoje veikiančios per AAS „B. B. I. C.“ filialą Lietuvoje atstovui advokatui Martynui Stankevičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AAS „B. B. I. C.“ Lietuvos Respublikoje veikiančios per AAS „B. B. I. C.“ filialą Lietuvoje ieškinį atsakovui E. K. dėl draudiminės išmokos sumos grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė AAS „B. B. I. C.“ Lietuvos Respublikoje veikianti per AAS „B. B. I. C.“ filialą Lietuvoje (toliau – ieškovė, draudikė arba AAS „B. B. I. C.“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo E. K. 6 137,00 Eur išmokėtos draudiminės išmokos sumą, 5,00 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.
1.1. Nurodė, kad ieškovė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių pagrindu sudarė draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonės „R. M.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė, už autoavarijos metu padarytą žalą.
1.2. 2023 m. birželio 11 d. dieną (duomenys neskelbtini) įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė „M. B.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykio kaltininku nurodytas E. K. priklausančios transporto priemonės „R. M.“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojas. Ieškovė, vadovaujantis draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, išmokėjo 6 137,00 Eur dėl „M. B.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinimų.
1.3. Pagal draudimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas, draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2023 m. birželio 9 d. Įvykis įvyko 2023 m. birželio 11 d. Draudėjas – atsakovas šią įmoką sumokėjo po įvykio, t. y. 2023 m. birželio 12 d.
Motyvuojamoji dalis
1.4. Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra nustatytos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalį, atsakovui kyla prievolė grąžinti ieškovės sumokėtas sumas.
2. Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2.1. Nurodė, kad sutartį sudarė telefonu. Atsakovas 2023 m. birželio 9 d. telefonu susisiekė su draudimo brokere R. K., į kurią kreipėsi jau nebe pirmą kartą, ir žodžiu sutarė dėl transporto priemonės „R. M.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vieno mėnesio trukmės įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties nuo 2023 m. birželio 9 d. 11:59 val. iki 2023 m. liepos 8 d. 24:00 val., sudarymo. Draudimo įmoka – 10,00 Eur.
2.2. Draudimo sutartį sudarė žodžiu, suprantama, kad draudimo sutarties teksto negavo. Dar daugiau, kadangi buvo penktadienis, o draudimo brokerės darbo vieta yra kitoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)), buvo sutarta, kad draudimo polisą atsakovas pasiims tik po savaitgalio (2023 m. birželio 12 d., pirmadienį), tuo pačiu metu atveš ir draudimo įmoką. Kaip nurodyta, atsakovas su draudimo brokere bendravo ne vieną kartą, ir visada taip elgdavosi, nes toks buvo tarpusavio susitarimas. Kaip ir ankstesniais kartais, taip ir šį kartą draudimo brokerė telefonu atsakovą patikino, kad draudimas galioja, draudimo sutartis sudaryta.
2.3. 2023 m. birželio 11 d., sekmadienį, 21:30 val. atsakovas sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas trečiajam asmeniui priklausantis turtas „M. B.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
2.4. 2023 m. birželio 12 d., pirmadienį, atsakovas nuvyko pas draudimo brokerę, sumokėjo 10,00 Eur draudimo įmoką, rašytinės draudimo sutarties negavo, jam buvo pateiktas tik draudimo polisas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad draudimo apsauga galioja nuo 2023 m. birželio 9 d. 11:59 val. iki 2023 m. liepos 8 d. 24:00 val.
2.5. 2023 m. liepos 5 d. atsakovas iš ieškovės gavo pranešimą Nr. RE-001907-23, kuriame nurodytas reikalavimas atlyginti draudimo bendrovei 6 137,00 Eur sumą, kurią ji esą išmokėjo nuostoliams dėl atsakovo 2023 m. birželio 11 d. sukelto eismo įvykio padengti.
Žemesnės instancijos teismas
2.6. Pagal teisminę praktiką tokios aplinkybės, kai draudimo įmoka sumokama po eismo įvykio, o draudikas išmoka žalą patyrusiam asmeniui draudimo išmoką dėl įvykio, vertinama, kaip draudiko pripažinimas sutartį sudaryta (žr. pvz. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-435-777/2017, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-671/2013). Tačiau, ginčo atveju iš nurodytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad draudimo sutartis buvo sudaryta šalių sutarimu atidedant draudimo įmokos mokėjimą iki 2023 m. birželio 12 d., taigi draudimo įmoką sumokėti nebuvo pavėluota.
2.7. Atsakovas, sudarydamas sutartį telefonu buvo patikintas, kad įmoką gali pristatyti ir kitą dieną, t. y. po savaitgalio ir jam nebuvo paaiškinta jokia dėl to galinti kilti rizika ir (ar) įtaka sutarties galiojimui. Atitinkamai tai reiškia, kad jam buvo visos sąlygos vertinti, kad šalys tarpusavio susitarimu atidėjo draudimo įmokos mokėjimą kelioms dienoms, ir draudimas turėjo būti taikomas visiems draudiminiams įvykiams, įvykusiems po draudimo sutarties įsigaliojimo (po 2023 m. birželio 9 d.), ir tai bus daroma be jokių neigiamų pasekmių, nes susitariant dėl draudimo sutarties sudarymo nebuvo nustatyta ko kita. Atitinkamai laikyti, kad atsakovas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse nustatytas pareigas, susijusias su draudimo įmokų mokėjimu, taip pat nėra pagrindo.
2.8. Draudimo brokerė sutiko (neprieštaravo), t. y. su kita sutarties šalimi sutarė, kad draudimo įmoka būtų sumokėta kitą dieną, ir nepaaiškino, kad sumokėjimas kitą dieną nei sudaryta sutartis gali sukelti reikšmingas pasekmes tuo atveju, jei atsakovas sukeltų eismo įvykį ir būtų padaryta žala. Atsakovas, kaip vidutinis vartotojas, negalėjo tikėtis, jog sumokėjus draudimo įmoką tą dieną, kaip nurodė tarpininkė (vėliau, nei buvo išduotas draudimo polisas), jam dar nebūtų taikoma draudimo apsauga, nors draudimo laikotarpio pradžia draudimo polise yra apibrėžta kaip pradedama skaičiuoti nuo 2023 m. birželio 9 d. 11:59 val., arba dėl to gali kilti pasekmės, susijusios su regresiniais reikalavimais.
2.9. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad pavėluotas draudimo įmokos mokėjimas (netgi nesant tam jokių pateisinamų priežasčių), pats savaime neturi realios įtakos žalos atsiradimui ar jos dydžiui (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-798-580/2016). Pažymėtina, kad net ir pripažinus, jog asmuo, kuris net nebuvo vartotojas, pažeidė savo pareigą laiku sumokėti draudimo įmoką (ko nagrinėjamu atveju nebuvo), teismas vienoje iš nagrinėtų bylų priteisė tik 50 proc. išmokėtos sumos (žr. Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. e2A-798-580/2016).
Žemesnės instancijos teismas
2.10. Draudikė išmokėjo žalą nepagrįstai apskaičiavusi draudimo išmoką. Kartu su ieškiniu pateikiami draudimo žalos įvertinimai, iš kurių matyti, kad 2007 m. gamybos automobilio detalės yra nusidėvėję 45 proc., tačiau nepaisant to, buvo išmokėta draudimo išmoka, didesnė nei tokio automobilio vidutinė kaina rinkoje. Pažymėtina, jog įprastai tokiu atveju, kai žala didesnė nei transporto priemonės vertė, laikytina, kad remontas nėra tikslingas ir turi būti išmokama automobilio, įvertinus nusidėvėjimą, vertė.
3. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas palaikė ieškinio reikalavimus, prašė ieškinį tenkinti visa apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad abejonių dėl išmokėtos išmokos dydžio nėra, todėl nėra pagrindo skirti ekspertizę. Ieškovę ir atsakovą sieja privalomojo draudimo teisiniai santykiai, ieškovė buvo apdraudusi atsakovo transporto priemonę – dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Draudimo apsaugos laikotarpiu įvyko draudžiamasis įvykis, buvo apgadintas automobilis, atsakingu už žalos padarymą buvo apdraustasis – atsakovas. Dėl šios aplinkybės ginčo taip pat nėra. Ieškovė, pripažindama įvykį draudžiamuoju, privalėjo nukentėjusiajam išmokėti žalą. Žala buvo apskaičiuota tokiu būdu: nustatyta, kad transporto priemonės vidutinė rinkos kaina yra 7 700,00 Eur, iš šios sumos buvo išskaičiuota likutinė vertė (kuri nustatyta surengus aukcioną) – 1 563,00 Eur. Nukentėjusiajam buvo sumokėtas skirtumas – 6 137,00 Eur. Trečiasis asmuo atsisakė parduoti likučius aukciono laimėtojui, ieškovei nėra žinomas automobilio likimas. Nagrinėjamu atveju, apdraustasis pažeidė draudimo sutartį, jis privalėjo sumokėti draudimo įmoką 2023 m. birželio 9 d. Birželio 11 d. įvyko eismo įvykis. Draudėjas draudimo įmoką sumokėjo tik birželio 12 d. Pagal teismų praktiką, privaloma nustatyti dvi sąlygas, numatytas TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumoka įmokos, 2) per tą laikotarpį su šia apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala. Todėl, kad atsakovas sumokėjo draudimo įmoką vėliau, prievolė pagal minėto įstatymo 11 straipsnio 7 dalį niekur nedingsta. Atsakovas yra daugkartinis draudimo santykių dalyvis, protinga manyti, kad per 22 metus nuo 2001 m., kuomet atsirado privalomojo draudimo prievolė pagal TPVCAPDĮ, atsakovas turėjo galimybę susipažinti su privalomojo draudimo taisyklėmis, su esminėmis prievolėmis – sudarius sutartį su draudiku, privaloma mokėti įmokas, ir atsitikus eismo įvykiui, privaloma apie tai pranešti draudikui. Šiuo atveju pirmą prievolę draudėjas pažeidė. Jis neinformavo ir apie įvykusį eismo įvykį. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad draudimo sutartis negaliojo, neįsigaliojo ir pan. – visi atsikirtimo argumentai yra teisiškai nepagrįsti, kadangi pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnį, draudimo sutartis įsigalioja nuo joje nurodyto laiko, t. y. draudimo sutarties įsigaliojimo laikas nesusijęs su draudimo įmokos sumokėjimo laiku. Atsakovas pateikė kelias automobilio nuotraukas, pagal kurias, pasak atsakovo, turėjo būti nustatyta automobilio rinkos vertė. Šios nuotraukos vertintinos kritiškai, kadangi neaišku, kada nuotraukos padarytos. Be to, nenurodyta, kodėl yra abejotina nustatyta nukentėjusiojo automobilio rinkos vertė. Iki tol, kol nėra nuginčytas vidutinės rinkos vertės skaičiavimas, laikytina, kad paskaičiuotas išmokos dydis yra pagrįstas. Atsakovas nurodė, kad nežinojo, jog pavėlavus sumokėti draudimo įmoką, jam negalios draudimo apsauga, tačiau draudimo apsauga galiojo, kadangi buvo išmokėta išmoka nukentėjusiajam, ji pradeda galioti nuo tada, kada nurodyta draudimo sutartyje. Tai niekaip nesusiję su draudimo įmokos sumokėjimu. Taip skelbia TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalis. Atsakovui niekas niekada neleido sumokėti draudimo įmokos vėliau, tai patvirtino ir pats atsakovas posėdžio metu. Liudytoja paaiškino, kad atsakovui, kaip ir visiems klientams, nedarė jokių išimčių, jam buvo išaiškintos pasekmės. Atsakovas įrodinėja, kad jis yra vidutinių gabumų vartotojas ir nežinojo apie tokias pasekmes, tačiau įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Atstovas prašo netenkinti atsakovo prašymo mažinti draudimo išmoką. Atsakovas nėra šiaip sau vartotojas. Atsakovas pats nurodė, kad per paskutinius tris metus yra pardavęs mažiausiai dešimt transporto priemonių. Tai reiškia, kad atsakovas negali būti laikomas vartotoju, nes nuolatinis automobilių pirkimas ir pardavimas pripažįstamas kaip verslas. Už kiek perka ir parduoda automobilius, koks jo pelnas, nėra teisiškai svarbu, nes pripažinimui, kad tai verslas, užtenka vien pirkimo – pardavimo fakto. Tam, kad būtų galima mažinti išmoką, turi būti pripažintos lengvinančios aplinkybės. Šiuo atveju nenustatyta jokių lengvinančių aplinkybių, nustatytos vien sunkinančios aplinkybės. Įmokos dydis neįtakoja draudimo išmokos dydžio. Pačios nesumokėtos ir neįvykdytos prievolės dydis gali būti aktualus, tačiau šiuo atveju nesumokėtos įmokos dydis yra 100 proc. Nesumokėjimo terminas, tai kad sumokėjo kitą dieną po įvykio, negali būti lengvinančia aplinkybe. Prašo taikyti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartį byloje Nr. e2A-981-565/2019, kurioje nurodyta, kad nepripažinus jokių lengvinančių aplinkybių, pripažįstama 100 proc. atsakomybė. Dėl atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų, kad sutartis nepasirašyta – šiuo atveju vadovaujamasi specialiuoju teisės aktu, reglamentuojančiu privalomąjį draudimą – Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis. Šių sąlygų 12 punkte numatyta, kaip sudaroma sutartis – prašymą draudikui galima pateikti tiek žodžiu, tiek raštu, tuomet draudikas privalo sudaryti sutartį, kai gauna visą reikalingą informaciją sutarties sudarymui. Atsakovo pateiktos informacijos pakako sutarties sudarymui.
4. Atsakovas E. K. teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad jis visada drausdavo automobilius. Jis pasiskambindavo, niekada nebūdavo, kad nesumokėdavo, kartais perduodavo pinigus, kad draugė sumokėtų. Yra draustas ne vienas automobilis, jis su draudėja R. K. yra kaip ir pažįstamas, jis paskambindavo, ji apdrausdavo, poliso sutartis atsiųsdavo per „Gmail“. Būdavo, kad pinigus po kelių dienų ar savaitės nunešdavo sumokėti, bet vis tiek sumokėdavo. Nebūdavo nurodytos konkrečios datos, kada turėtų būti sumokėta įmoka. Kai paskambino telefonu dėl draudimo, jo klausė, nuo kada turėtų įsigalioti draudimas, jis sakė, kad nuo dabar. Niekada nebūdavo jokių problemų. Paskutiniu metu jis gyvena (duomenys neskelbtini), o draudėja yra (duomenys neskelbtini). Pas R. K. pradėjo draustis, ir taip toliau tęsė, buvo gal kokių dešimt sutarčių ir visada viskas buvo sumokėta. R. K. sakydavo, kad polisas nuo tos minutės, kai paskambindavo, ir įsigaliodavo. Draudimo sutartys buvo sudaromos ne tik trumpiems laikotarpiams, buvo sudarytų ir metams. Automobilių prekyba nesiverčia, jis yra vairuotojas, tam nėra laiko. Automobiliais pavažinėja metus ar pusę metų, įvairiai, o paskui parduoda. Kai skambino draudimo atstovei R. K., jis buvo (duomenys neskelbtini). Jis pats nepranešė draudimo kompanijai apie eismo įvykį, kadangi jis buvo kaltas, pagalvojo, kad pranešė nukentėjęs vairuotojas. Kartais draudimo polisą paimdavo draugė ir vietoje sumokėdavo, būdavo, kad polisus siųsdavo per „Gmail“. Nežinojo, kad nesumokėjimas gali turėti tokias pasekmes, kitaip nevažinėtų su nedrausta mašina. Telefonu draudimo agentė to nesakė. Šiuo metu ir įvykio metu elektronine bankininkyste nesinaudoja. Jo pagrindinis telefonas su mygtukais, iš darbovietės turi liečiamą telefoną. Per paskutinius tris metus jis nupirko ir pardavė apie dešimt automobilių. Šių automobilių pardavimą deklaravo mokesčių inspekcijoje, nes buvo registruotas automobilių savininkas. Automobilių sumos buvo nedidelės, visais atvejais pirkdavo ir parduodavo grynais pinigais. Birželio 12 d. įmoką sumokėjo draugė. Tą dieną, pirmadienį, jis nebuvo (duomenys neskelbtini). Jo draugė birželio 9 d. neapmokėjo, nes anksčiau ir savaitę laiko pavėluodavo. Jam nepasakė, kad turi būti tą sekundę apmokėta įmoka. Tai ne pirmas kartas, kai vėliau sumokėjo įmoką, visada galvodavo, kad viskas gerai. Kai apdrausdavo telefonu, patikrindavo „Regitroje“, visada rodydavo, kad draudimas galioja. Jam nėra sakęs joks draudimo atstovas, kad įmoką galės sumokėti kada panorės. Jis tuo niekada nesinaudojo, nežinojo, kad jeigu pavėluos sumokėti įmoką, gali tekti grąžinti pinigus. Pagrinde drausdavosi pas R. K..
5. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad atsakovas dažnai automobilius drausdavo trumpalaikiu draudimu, nes kartais pardavinėdavo automobilius. Iš dalies sutinka su ieškovės pastebėjimais, kad atsiliepime buvo netiksliai nurodytos aplinkybės, jog draudimo sutartis buvo sudaryta su draudimo brokere, kadangi nežinojo, kad R. K. dirba ieškovės įmonėje. Tačiau tai jų argumentų nekeičia, savo argumentus palaiko. Draudikė prašo regresuoti išmokėtas draudimo sumas, o kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės, kurias turi įvertinti teismas. Reikėtų atsižvelgti, kad atsakovas laiku nesumokėjo 10,00 Eur draudimo sumos dydžio, terminas praleistas labai nežymiai – kelios dienos, iš kurių dvi dienos buvo ne darbo. Sudarant draudimo sutartį atsakovas buvo (duomenys neskelbtini) mieste, o draudimo atstovė buvo (duomenys neskelbtini). Jis taip darydavo įprastai, tiesiog paprašė sudaryti sutartį, ir buvo visiškai įsitikinęs, kad draudimo apsauga galioja pilnai. Draudimo terminas buvo praleistas tik dėl sutarties sąlygų nežinojimo – draudėjui nebuvo paaiškinta, kad draudimo apsauga negalios, jis nežinojo aplinkybės, kad pavėlavus sumokėti įmoką, iš jo gali būti reikalauta grąžinti draudimo kompensaciją. Atsakovas, sudarydamas sutartis su ta pačia darbuotoja, taip elgdavosi ir anksčiau – skambindavo telefonu, arba jei (duomenys neskelbtini) būdavo jo sugyventinė, ji už atsakovą nueidavo ir sudarydavo sutartį. Atsakovo teigimu, jam žodžiu buvo leista sumokėti draudimo įmoką po savaitgalio, nes sutarties sudarymo metu jis buvo kitame mieste. Atsakovas nepiktnaudžiavo savo veiksmais vėluojant sumokėti įmoką, nes buvo įsitikinęs, kad draudimo apsauga galioja net ir nesumokėjus įmokos. Draudėjui nebuvo paaiškintos esminės draudimo sutarties įsigaliojimo ir apmokėjimo sąlygos. Draudėjas yra vidutinių gabumų vartotojas, jam nebuvo žinomos draudimo įstatymų taikymo subtilybės. Draudėjui draudimo polisas ir kiti dokumentai buvo atsiųsti elektroniniu paštu, tačiau atsakovas nesinaudoja išmaniaisiais telefonais, jis susisiekė su savo sugyventine, atsakovo dukra persiuntė polisą. Atsikirtimuose atstovas buvo nurodęs kitaip, kadangi ne taip suprato situaciją. Atsakovas nesinaudoja elektronine bankininkyste, išmaniuoju telefonu, internetu, nebuvo perskaitęs ir ankstesnių draudimo sutarčių. Jis dėl neišprusimo, įstatymo nežinojimo arba klaidingo suvokimo, kad jeigu brokerė arba draudimo atstovė paaiškina, kad draudimo apsauga galioja, jis negauna baudų, nes dirba vairuotoju, galvojo, kad pilnai galiojo draudimas. Ieškovės draudimas yra įprasta komercinė veikla, kuriai, kaip verslininkei, keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, todėl ieškovė turėjo pareigą įspėti vartotoją, kurio atidumo reikalavimai yra vidutiniai, apie pasekmes vėluojant apmokėti draudimo sutartį. Advokatas nurodė, kad vidutinė rinkos vertė įvykio metu apgadintos transporto priemonės buvo 7 700,00 Eur, padarius aukcioną, jie likutį įvertino 1 563,00 Eur, todėl išmokėjo žalą 6 137,00 Eur. Atsakovui tai labai didelė suma, nes auto įvykis nebuvo labai didelis, nebuvo pagrindo laikyti, kad automobilio nebegalima eksploatuoti. Jie pateikė iš automobilių pardavimo portalo nuotraukas, iš kurių matyti, kad tokio automobilio suma svyravo (tai buvo kiek vėliau, kai buvo rašoma pretenzija) nuo 5 500,00 Eur iki 6 000,00 Eur. Jie pasirinko daugiau šios aplinkybės neįrodinėti, nes tiek turto vertinimas, tiek ekspertizių skyrimas būtų sukėlęs papildomas išlaidas, ir bylos esmės nepakeistų, nes draudimo kompanijos prerogatyva išmoka tam tikras draudimo sumas. Visos šios aplinkybės pagrindžia, kad atsakovas buvo sąžiningas, nebuvo jokios kaltės pavėluojant sumokėti draudimo įmokas, todėl ieškinys turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, taip pat vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais. TPVCAPDĮ 11 straipsnyje įtvirtinta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti išmokėtas sumas nėra absoliuti, yra santykinė ir turi būti aiškinama kartu su šio įstatymo 22 straipsniu. Draudimo sutartis buvo sudaryta žodžiu, telefonu, pokalbis užtruko 7 sekundes. Atsakovui tikrai nebuvo paaiškintos pasekmės laiku nesumokėjus draudimo įmokos. Galima neabejoti, kad jis sąžiningai klydo, nesiekė piktnaudžiauti. Net iki šiol atsakovas nesuprato, kas atsitiko, nesuprato, kad turėjo laiku sumokėti ir pranešti draudimo įmonei apie įvykusį eismo įvykį. Mano, kad atsakovas buvo sąžiningas, nebuvo įrodyta jo kaltė pavėluojant sumokėti draudimo įmoką, todėl prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimo išlaidas.
6. Liudytoja R. K. teismo posėdžio metu parodė, kad skambino klientas E. K. ir telefoninio pokalbio metu paprašė draudimo. Žadėjo atvykti pasiimti polisą. Kaip ir kiekvienas klientas, buvo įspėtas apie tai, polisas įsigalioja nuo polise nurodytos datos, bet įvykio metu polisas kaltininkui nebegaliojo. Klientas žadėjo pasiimti polisą, lyg tai atėjo pirmadienį, su drauge susimokėjo, ir ji atspausdino ir atidavė polisą. E. K. pirmą kartą apsidrausti buvo atvykęs į ofisą, susimokėjo, pasiėmė polisą. Tada prasidėjo telefoniniai skambučiai dėl apdraudimo. Teko apdrausti atsakovo transporto priemones ne vieną kartą, tai buvo lengvieji automobiliai. Nežino, ar atsakovas galėjo verstis automobilių prekyba. Išaiškindavo draudimo įmokos nesumokėjimo laiku pasekmes, nes jis klausdavo, ar galioja, ji atsakydavo, kad galioja nuo polise nurodytos galiojimo datos. Bet įvykio metu negaliojo. Liudytoja dirba „B. draudime“ nuo 2012 m. Neatsimena, ar E. K. anksčiau pavėluodavo susimokėti įmoką, atvykdavo susimokėti tai jis, tai jo draugė. Atsakovas skambindavo, pasakydavo, kad jam reikia draudimo, pasakydavo, kad ateis draugė, arba jis užeidavo. Kiti jos klientai nevėluoja sumokėti įmokų. Telefonu sudarant tokią draudimo sutartį pokalbio ilgis priklauso nuo to, su kuo sudaroma sutartis, kartais reikia laukti, kol atsiunčia dokumentus. E. K. susimokėdavo už draudimo sutartis. Kai jis atvykdavo, ji pasakydavo, kad negerai, jeigu pavėluoja sumokėti, jeigu nori gauti draudimą, turi ateiti iš karto susimokėti. Tai pasakydavo ir jo draugei. Kai atsakovas pirmą kartą buvo atėjęs, jam viskas buvo išaiškinta. Raštu nebuvo informuotas apie tai, kad laiku nesumokėjus įmokos, draudimo apsauga gali negalioti, apie tai informuotas tik žodžiu.
Ieškinys tenkintinas
7. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu susijusius santykius reglamentuoja specialusis – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo – įstatymas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.254 straipsnio 1 dalis).
8. Atsakingiems už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmenims ši sutartis privaloma, jie negali pasirinkti, sudaryti šią sutartį ar ne, t. y. naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis).
9. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1, 2 dalys, TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Sudarant šią sutartį turi būti vadovaujamasi, be kita ko, priežiūros institucijos – Lietuvos banko – 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (toliau – Sąlygos) (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų (Sąlygų 3 punktas), tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms.
10. Šioje civilinėje byloje ginčas kilo dėl TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies taikymo, kurioje nustatyta, kad, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Iš esmės tapačios nuostatos numatytos ir Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. Nutarime Nr. 795 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių ir indeksuotų draudimo sumų dydžių patvirtinimo“ 64 punkte.
11. Teismas taip pat pažymi, kad TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012). Kartu teisiniame reguliavime įtvirtinta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis). Taigi, įstatymas nustato teisinę kompensuojamojo pobūdžio sankciją, kuri taikoma įstatymo ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012, 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-671/2013).
12. Nagrinėjamoje byloje iš pateiktų rašytinių įrodymų bei proceso dalyvių nurodytų aplinkybių nustatyta, kad tarp AAS „B. B. I. C.“ filialo Lietuvoje ir atsakovo E. K. 2023 m. birželio 9 d. buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis ir išduotas draudimo polisas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo apdrausta lengvojo automobilio „R. M.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė.
13. 2023 m. birželio 9 d. išduotame transporto priemonės privalomojo draudimo polise Nr. (duomenys neskelbtini) nurodomas draudimo laikotarpis nuo 2023 m. birželio 9 d. 11.59 val. iki 2024 m. birželio 8 d. 23.59 val. Polise pažymėta, kad draudėjo prašymu ši draudimo sutartis nutraukiama 2023 m. liepos 8 d. Mokėjimo grafike nurodyta, jog 10,00 Eur įmoką reikia sumokėti iki nurodytos datos – iki 2023 m. birželio 9 d. Atsakovas įmoką sumokėjo 2023 m. birželio 12 d., t. y. po 2023 m. birželio 11 d. įvykusio eismo įvykio. Draudimo poliso skyriaus „Draudimo sąlygos“ 2 punkte viena iš nurodytų draudėjo pareigų yra sumokėti draudikui už suteikiamą pagal šią sutartį draudimo apsaugą nurodytą draudimo įmoką iki nurodytos datos (a papunktis). Draudimo poliso 3 puslapyje, skiltyje „Ar yra kokių nors draudimo apsaugos apribojimų?“ paskutiniame punkte nurodyta, kad yra aplinkybių, kuomet draudikas turi teisę iš žalą padariusio asmens susigrąžinti žalos atlyginimui išmokėtas sumas ar jų dalį (pvz., kai šis vairavo apsvaigęs, pasišalino iš eismo įvykio vietos, žalos padarė tyčia, vairavo neturėdamas tinkamos kategorijos teisės vairuoti, laiku nevykdė pareigos pranešti apie eismo įvykį draudikui, buvo pažeistos esminės sutarties sąlygos). Draudimo poliso 4 puslapyje nurodytos draudėjo pareigos, viena iš jų – draudimo sutartyje nurodytais terminais sumokėti draudimo įmoką. Be to, skiltyje „Kada ir kaip moku?“ užfiksuota, kad draudimo įmoka, jos mokėjimo terminai ir sąlygos nurodomi draudimo sutartyje.
14. Byloje nustatyta ir nė viena iš šalių neginčija, kad atsakovas transporto priemonės privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nustatytu terminu (2023 m. birželio 9 d.) draudimo įmokos nesumokėjo. Draudimo įmoka buvo sumokėta pavėluotai – 2023 m. birželio 12 d. Iki draudimo įmokos sumokėjimo – 2023 m. birželio 11 d. – įvyko eismo įvykis, už kurį buvo atsakingas atsakovas. 2023 m. birželio 11 d. eismo įvykio deklaracija patvirtina, kad įvykio metu apgadinta A. M. transporto priemonė „M. B.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). AAS „B. B. I. C.“ filialas Lietuvoje apskaičiavo 6 137,00 Eur žalą nukentėjusiojo transporto priemonei ir 2023 m. birželio 21 d. išmokėjo draudimo išmoką.
15. Atsakovas (ir jo atstovas) nagrinėjamoje byloje nesutinka grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtą 6 137,00 Eur sumą, atsakovo vertinimu nurodyta suma turėtų būti mažinama arba apskritai nepriteisiama.
16. Vertindamas tokius atsakovo argumentus, aptartą teisinį reguliavimą, teismas pažymi, kad ieškovės atstovas pagrįstai nurodo, kad ieškovė neturėjo teisės draudimo sutarties nesudaryti, t. y. draudimo sutartį ieškovė privalėjo sudaryti (sutartis viešoji, ieškovė, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo įtvirtintas nuostatas, ją privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi, išskyrus įstatymų numatytas išimtis). Teismas taip pat pažymi, kad sudariusi draudimo sutartį ieškovė, esant nagrinėjamoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, neturėjo teisės neapskaičiuoti ir neišmokėti draudimo išmokos.
17. Įstatymo leidėjas ieškovei teisę pasirinkti įtvirtino tik TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje – reikalauti ar nereikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Vis dėlto, tokia pasirinkimo galimybė neturėtų būti suprantama klaidingai. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nurodytos normos dispozityvumas reiškia ne tai, kad, esant nustatytoms sąlygoms ir draudikui pareikalavus, draudėjas ne visada privalo sugrąžinti draudiko išmokėtas draudimo sumas, bet tai, kad draudikas turi teisę savarankiškai spręsti dėl savo teisių gynybos būdų pasirinkimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-314/2012).
18. Tokiu teisiniu reguliavimu, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių atlygintinį pobūdį ir draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties, prasmę, yra siekiama užtikrinti draudiko teisėtų interesų apsaugą bei pašalinti galimybę draudėjui piktnaudžiauti. Tokiu būdu draudėjas drausminamas, nes, draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėdamas draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, jis prisiima su tuo susijusią riziką, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas, išmokėjęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką, įgis į draudėją atgręžtinio reikalavimo teisę (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-412-467/2013).
19. Atsižvelgdamas į nurodytą teismų praktiką, teismas neturi pagrindo spręsti, kad įstatymų leidėjas nesuteikė teisės ieškovei reikalauti grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtos sumos. Tokia teise ieškovė naudojasi pagrįstai, atsižvelgdama į turimą diskreciją.
20. Kita vertus, teismas sutinka, kad esant tam tikroms reikšmingoms aplinkybėms, tokioms kaip nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės, iš atsakovo priteistina suma galėtų būti mažinama (ar visai nepriteisiama), todėl teismas atsakovo nurodytas ir nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes išsamiai analizuoja ir vertina.
21. Pirmiausiai pabrėžtina, jog nors atsakovo E. K. pavėluotai 2023 m. birželio 12 d. sumokėta draudimo įmoka buvo priimta, tai niekaip nepašalina ieškovės teisės reikalauti iš atsakovo išmokėtos draudimo išmokos dydžio sumos grąžinimo. Pavėluotas draudimo įmokų sumokėjimas yra sutarties pažeidimo padarinių šalinimas, kuris nepaneigia sutarties pažeidimo, kaip pagrindo regreso teisei pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį įgyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2013). Todėl draudimo įmokos priėmimas ir pretenzijų dėl pavėluoto sumokėjimo nepareiškimas neužkerta kelio draudikei įgyvendinti jai įstatymo suteiktą teisę susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką.
22. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu ir tai, kad iš ieškovės pateikto draudžiamojo įvykio tyrimo akto Nr. ITCA/23/010114/1 matyti, kad draudikė apie įvykusį eismo įvykį buvo informuota 2023 m. birželio 13 d., t. y. po pavėluoto draudimo įmokos sumokėjimo 2023 m. birželio 12 d. Atsakovas pavėluotai mokėdamas draudimo įmoką be kita ko neinformavo, kad 2023 m. birželio 11 d. įvyko eismo įvykis, už kurį jis yra atsakingas. Teismo posėdžio metu atsakovas pripažino, kad jis pats nepranešė draudimo kompanijai apie eismo įvykį, kadangi jis buvo kaltas, pagalvojo, kad pranešė nukentėjęs vairuotojas (pareigą pranešti apie sukeltą eismo įvykį numato TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas, taip pat ši pareiga buvo nurodyta ir 2023 m. birželio 9 d. privalomojo draudimo polise „Draudimo sąlygų“ 2 punkto e papunktyje, poliso 4 puslapio skyriuje „Kokios mano pareigos?“). Tokio atsakovo elgesio teismas negali vertinti kaip visiškai sąžiningo ir rūpestingo.
23. Teismas taip pat negali sutikti, jog atsakovas E. K. yra vidutinių gabumų vartotojas, kuris nebuvo informuotas, kad pavėlavus sumokėti draudimo įmoką gali tekti grąžinti draudikės išmokėtą draudimo išmoką. Pats atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad vėlavo sumokėti draudimo įmoką, kadangi ir anksčiau ne kartą vėluodavo sumokėti draudimo įmokas. Toks elgesys ir atsakovo įmokų nemokėjimas laiku negali būti laikoma pateisinama priežastimi nesilaikyti privalomojo draudimo sutarties sąlygų.
24. Svarbu ir tai, kad atsakovas teigė, kad per tris metus yra pardavęs apie 10 automobilių ir sudaręs apie 10 privalomojo draudimo sutarčių su draudimo agente R. K.. Faktą, kad atsakovas anksčiau buvo sudaręs ne vieną privalomojo draudimo sutartį, patvirtina ieškovės pateikti duomenys apie atsakovo sudarytas privalomojo draudimo sutartis, iš kurių matyti, kad atsakovas su ieškove AAS „B. B. I. C.“ yra sudaręs ne 10 draudimo sutarčių, kaip teigė teismo posėdžio metu, bet laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 31 d. iki 2023 m. gruodžio 27 d. sudarė viso 34 draudimo sutartis, iš jų 25 sutartis sudarė su ieškovės darbuotoja R. K..
25. Nors, teismo vertinimu, 10 automobilių pardavimo – pirkimo faktas per trijų metų laikotarpį, nėra pakankamas pagrįstai išvadai, jog atsakovas verčiasi automobilių prekyba, tačiau net 34 draudimo sutarčių per trijų metų ir aštuonių mėnesių laikotarpį sudarymas rodo didesnę nei įprasta asmens patirtį draudimo teisiniuose santykiuose. Todėl atsakovo atstovo argumentus, kad atsakovas anksčiau nėra skaitęs kitų transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo polisų (pats atsakovas nurodė draudimo polisus gaudavęs elektroniniu paštu arba juos paimdavo jo draugė) dar kartą rodo paties atsakovo nepakankamą rūpestingumą ir nesidomėjimą savo pareigomis. Teismo vertinimu, atsakovas daugybę kartų turėjo galimybes ir privalėjo susipažinti su privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sąlygomis bei draudimo įmokų sumokėjimo terminais, tačiau to nedarė.
26. Teismas taip pat pažymi, kad iš atsakovo duotų parodymų matyti, kad nors jis gyveno (duomenys neskelbtini), o draudimo agentė R. K. dirbo (duomenys neskelbtini), jam teigiant, jog nesinaudoja elektronine bankininkyste, vis dėlto buvo galimybių draudimo įmoką sumokėti laiku, kadangi pagal atsakovo pateiktą telefoninių pokalbių išklotinę, atsakovas dėl draudimo sutarties sudarymo skambino 2023 m. birželio 9 d. 11.41 val., todėl iki darbo dienos pabaigos buvo pakankamai laiko atvykti į draudimo agentės ofisą arba surasti kitų būdų įmokai sumokėti (pvz., paprašyti asmenų, kurie naudojasi elektronine bankininkyste, ar draugės, kuri gyvena (duomenys neskelbtini), pagalbos, sumokėti per „Perlo“ terminalą, kaip tai darė anksčiau, ar prekybos centrų kasose ir pan.). Be kita ko, atsakovas pats patvirtino, kad su draudimo agente nebuvo susitarimo dėl atidėto mokėjimo, todėl vertintina, kad atsakovas neįrodė svarbių priežasčių, kodėl praleido terminą draudimo įmokai sumokėti. Byloje nėra visiškai jokių duomenų apie objektyvias aplinkybes kliudžiusias draudimo įmoką sumokėti laiku.
27. Nagrinėjamu atveju, atsakovo E. K. ir jo atstovo argumentai, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, jog atsakovas sumokėdavo draudimo įmokas pavėluotai ir ginčų dėl to nekildavo, viena vertus tik patvirtina ne vienkartinį atsakovo nepakankamai rūpestingą elgesį, kita vertus, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, ieškovė neturėjo teisės draudimo sutarties nesudaryti, net jeigu įmokos ir buvo sumokamos pavėluotai, todėl tokios situacijos negalima vertinti kaip tarp šalių susiklosčiusios praktikos, kuriai ieškovės, jos darbuotoja, pritarė (ką patvirtina R. K. nurodytos aplinkybės). Kartu teismas pažymi, kad pats atsakovas turėjo galimybę domėtis privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, o tuo pačiu ir susipažinti su išduoto privalomojo draudimo poliso sąlygomis bei įmokų mokėjimo tvarka, tačiau savo pasirinkimu to nedarė, nors, kaip jau buvo nurodyta, transporto priemones pakankamai dažnai keisdavo, o draudimo sutartis sudarydavo nuolatos. Pažymėtina ir tai, jog atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jam draudimo agentė R. K. nesuteikė leidimo draudimo įmoką sumokėti vėliau nei nurodyta 2023 m. birželio 9 d. sudarytoje transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje. Tuo tarpu pati R. K. teigė, kad atsakovui sudarant pačią pirmąją transporto priemonės draudimo sutartį, atsakovas buvo atvykęs į draudimo agentės ofisą, jam buvo išaiškintos visos draudimo sąlygos, o atsakovui ar jo draugei atvykus sumokėti draudimo įmokas pavėluotai, būdavo priminta, kad įmokas privaloma sumokėti laiku, kas teismo vertinimu nagrinėjamoje byloje yra labiau tikėtina, atsižvelgiant į draudimo polise nurodytus duomenis, įstatymo nuostatas. Juolab, kad būtent ieškovė pirmiausiai ir yra suinteresuota draudimo įmokos gavimu laiku, o pavėluotas mokėjimas ar įmokos nesumokėjimas reiškia ir išaugusius administracinius kaštus.
28. Teismas sutinka, kad nagrinėjamu atveju draudimo įmokos dydis nėra didelis, t. y. 10,00 Eur, tačiau buvo pavėluota sumokėti visą, t. y. 100 proc., o ne dalį draudimo įmokos. Svarbu ir tai, jog atsakovas 2023 m. birželio 9 d. transporto priemonės privalomojo draudimo sutartį sudarė vienam mėnesiui – draudimo polise užfiksuota, kad draudėjo prašymu ši draudimo sutartis nutraukiama 2023 m. liepos 8 d. Vadinasi, 10,00 Eur įmoka, kurią atsakovas turėjo sumokėti 2023 m. birželio 9 d., yra vienintelė pagal šią draudimo sutartį mokėtina įmoka, ir jos sumokėjimą atsakovas įvykdė pavėluotai, kai sutartis galiojo tik 30 dienų laikotarpiui. Vien tai, kad pagal draudimo sutartį įmokos dydis nėra didelis, viena vertus nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė atsižvelgdama į šią aplinkybę galėjo išmokėti mažesnę nei 6 137,00 Eur išmoką, kita vertus nesudaro pagrindo vertinti, jog nedidelis draudimo įmokos dydis savaime sudaro pagrindą priteistiną žalą mažinti. Sprendžiant priešingai, vėlgi būtų sukuriamas sąlygos galimam piktnaudžiavimui, siekiant kuo mažesnių draudimo įmokų nustatymo, sudarant sutartis kuo trumpesniems laikotarpiams.
29. Įvertinus nurodytas aplinkybes bei formuojamą teismų praktiką, atsižvelgiant į TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies nuostatą, konstatuotina, kad, būdamas atsakingu už draudimo sutarties sudarymą, savalaikį draudimo įmokos sumokėjimą, atsakovas šios savo pareigos neįvykdė ir draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą, ir būtent per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, todėl laikytina, kad abi sąlygos, kurioms esant ieškovė turi teisę reikalauti susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką iš atsakovo, buvo nustatytos. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad ieškovė turi teisę susigrąžinti visą išmokėtą draudimo sumą iš atsakovo. Pažymėtina, kad ir aukštesnės instancijos teismai, pavėluotai sumokėjus draudimo įmoką, priteistinos draudimo išmokos sumos taip pat nemažina (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-981-565/2019, 2022 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1867-880/2022, ir kt.), ir nors tam tikrais atvejais ši suma gali būti sumažinta, tačiau nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesudaro pagrindo to daryti. Vertinant kitaip, draudėjas galėtų elgtis nesąžiningai ir piktnaudžiauti sudarant trumpo laikotarpio privalomojo draudimo sutartis, įmokas sumokant pavėluotai ar visai jų nemokant, taip iš esmės apeidamas pareigą laiku mokėti už suteiktą transporto priemonių privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą bei išvengdamas ar sumažindamas savo atsakomybę sukėlus žalą eismo įvykio metu, kas teismo vertinimu, būtų ne tik neteisinga ir nesąžininga, bet ir iš esmės ribotų draudimo bendrovių veiklą draudžiant privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, galimai lemtų draudimo įmokų didėjimą kitiems transporto priemonių valdytojams.
30. Teismas taip pat sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas neįrodė netinkamo draudimo išmokos apskaičiavimo.
31. Ieškovė dėl 2023 m. birželio 11 d. eismo įvykio, kurio kaltininku buvo pripažintas atsakovas E. K., nukentėjusiojo A. M. patirtą žalą įvertino 6 137,00 Eur ir išmokėjo tokio dydžio išmoką. Iš ieškovės pateiktos 2023 m. birželio 20 d. žalos išmokos matyti, kad žala įvertinta pagal pateiktas transporto priemonės „M. B.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimų nuotraukas ir įvykio informaciją. Žala paskaičiuota iš 7 700,00 Eur rinkos vertės (kuri apskaičiuota pagal portale „(duomenys neskelbtini)“ parduodamų 2007 m. gamybos automobilių „M. B.“ skelbimuose nurodytas kainas) atėmus 1 563,00 Eur likutinę vertę (nustatyta kaip didžiausia 2023 m. birželio 20 d. „E.“ automobilių aukcione pasiūlyta suma už nukentėjusiojo A. M. automobilį „M. B.“ po įvykusio eismo įvykio).
32. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad draudikė išmokėjo žalą nepagrįstai apskaičiavusi draudimo išmoką, kad išmoka buvo didesnė nei tokio automobilio vidutinė kaina rinkoje, įprastai tokiu atveju, kai žala didesnė nei transporto priemonės vertė, laikytina, kad remontas nėra tikslingas ir turi būti išmokama automobilio, įvertinus nusidėvėjimą, vertė.
33. Su šiais atsakovo argumentais teismas sutikti negali, kadangi vadovaujantis Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. Nutarimo Nr. 795 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių ir indeksuotų draudimo sumų dydžių patvirtinimo“ 14 punktu, žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga. Turtą remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinos remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės iki eismo įvykio arba didesnės. Iš ieškovės pateiktos 2023 m. gruodžio 4 d. žalos sąmatos Nr. ITCA/23/01 matyti, kad transporto priemonės „M. B.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), remonto kaina su PVM yra 6 021,49 Eur, o tai sudaro 78,20 proc. automobilio rinkos vertės iki eismo įvykio, todėl ieškovės 6 137,00 Eur dydžio draudimo išmokos paskaičiavimas naudojant vidutinę rinkos vertę bei automobilio likutinę vertę po eismo įvykio vertintinas kaip pagrįstas ir tinkamas. Duomenų, kad žalos sąmata apskaičiuota netinkamai, yra nepagrįsta, nagrinėjamoje byloje nėra.
34. Atsakovas su atsiliepimu pateikė skelbimų nuotraukas apie parduodamų automobilių „M. B.“ kainas portale „(duomenys neskelbtini)“, tačiau pateikti duomenys yra 2023 m. lapkričio 8 d., duomenų apie tokios transporto priemonės vertę būtent iki įvykstant auto įvykiui atsakovas nepateikė (kartu teismas pažymi, kad parduodamų automobilių kainai įtaką daro sezoniškumas bei tai, kad automobiliai įprastai yra nuvertėjantis daiktas), todėl teismas neturi pagrindo spręsti, kad ir automobilio rinkos vertė ieškovės buvo nustatyta netinkamai.
35. Teismas pažymi, kad atsakovui nepakanka kritikuoti ieškovės atlikto žalos apskaičiavimo, nepateikiant atitinkamų įrodymų apie kitokią taikytiną žalos apskaičiavimo metodiką. Be to, teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad jie pasirinko daugiau automobilio vertės nustatymo aplinkybės neįrodinėti, todėl atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad ieškovės išmokėta 6 137,00 Eur draudimo išmoka už 2023 m. birželio 11 d. eismo įvykio metu apgadintą transporto priemonę „M. B.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra apskaičiuota tinkamai.
36. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, ieškovės ieškinys tenkintinas ir iš atsakovo E. K. ieškovės naudai priteistina 6 137,00 Eur išmokėtos draudiminės išmokos suma. Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).
37. Pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalį, skolininkas privalo mokėti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo, todėl iš atsakovo priteistina 5 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. rugsėjo 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis). Teismas pažymi, kad nurodyta bylos iškėlimo data nustatyta, įvertinus tai, kad ieškovė, prieš pateikdama nagrinėjamą ieškinį, 2023 m. rugsėjo 21 d. su pareiškimu kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininko E. K. atžvilgiu. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai civilinėje byloje Nr. eL2-9317-1149/2023 2023 m. rugsėjo 22 d. pareiškimą priėmė išdavė teismo įsakymą.
38. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1–2 dalys). Nustatant priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, atsižvelgiama į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokatų darbo laiko sąnaudas etc. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008).
39. Nagrinėjamoje byloje ieškinys tenkinamas visiškai, todėl ieškovei iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 138,00 Eur žyminis mokestis (35,00 Eur žyminis mokestis, sumokėtas pateikiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, ir 103,00 Eur žyminis mokestis, sumokėtas pateikiant ieškinį) ir 500,00 Eur atstovavimo išlaidos, viso – 638,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas, įvertinęs bylinėjimosi išlaidų dydį ir pagrįstumą, nenustatė pagrindo mažinti priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos. Suteiktos teisinės paslaugos parengiant ieškinį, jų pobūdis, intelektualinės ir laiko sąnaudos atitinka atstovavimo išlaidų sumą.
40. Šioje byloje teismas patyrė 14,57 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas į valstybės biudžetą priteistinas iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 270 straipsniu, teismas,
nusprendžia:
ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovo E. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 6 137,00 Eur (šešis tūkstančius vieną šimtą trisdešimt septynis eurus 0 ct) draudimo išmokos, 5,00 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 6 137,00 Eur sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugsėjo 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 638,00 Eur (šešis šimtus trisdešimt aštuonis eurus 0 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovės AAS „B. B. I. C.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje veikiančios per AAS „B. B. I. C.“ filialą Lietuvoje, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai.
Priteisti iš atsakovo E. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 14,57 Eur (keturiolikos eurų 57 ct) pašto išlaidas valstybės naudai, informuojant atsakovą, jog išlaidos valstybei sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą pasirinktame banke (pavyzdžiui, esančią banke „Swedbank“ AB, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini)) mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą – 5662.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus.