- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-04-18
- Bylos Nr.
- 2A-412-467/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-06431-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrutė Kalinauskienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Atsakovas
- UAB „Cargo and Go“
- Kategorijos
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Andrutės Kalinauskienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 8 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Cargo and Go“ dėl žalos atlyginimo regreso teise ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ 2011 m. liepos 26 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo UAB „Cargo and Go“ 34 832,33 Lt žalos atlyginimo regreso teise, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2009 m. spalio 13 d. Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystėje įvykusio eismo įvykio metu, susidūrus automobiliams Volvo C70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir DAF FTXF105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadintas automobilis Volvo C70. Eismo įvykis įvyko dėl abipusės kaltės. Kadangi 2009 m. kovo 19 d. ieškovas su atsakovu sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta automobilio DAF FTXF105.460 valdytojų civilinė atsakomybė, ieškovas 2011 m. kovo 30 d. išmokėjo nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką - 34 832,33 Lt už eismo įvykio metu apgadintą automobilį Volvo C70. Kadangi atsakovas nustatyta tvarka nebuvo sumokėjęs ieškovui automobilio draudimo įmokų, remdamasis įstatyme nustatyta regreso (atgręžtinio reikalavimo) teise, ieškovas reikalauja iš atsakovo sumokėti žalos atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. liepos 27 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“ iš atsakovo UAB „Cargo and Go“ 34 832,33 Lt žalos atlyginimą, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Cargo and Go” pateikė teismui prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, prašydamas preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog teismas priėmė ieškovui palankų preliminarų sprendimą, neištyręs visų aplinkybių ir neįvertinęs esminės sąlygos, t.y. kad ieškovas neįrodė, kokiu pagrindu atsirado skola. Nors ir pavėluotai, tačiau draudimo įmokas atsakovas sumokėjo, ką rodo išrašai iš bankų. Be to tarp šalių 2010 m. spalio 18 d. buvo sudaryta sutartis-suderinimo aktas Nr.23/10-3597, kurio pagrindu ir buvo daromi pavedimai. Aplinkybė, kad ieškovas nereiškė pretenzijų dėl vėluojančių įmokų ir vėliau jas priėmė, nelaikė draudimo įmokos pavėluoto sumokėjimo esminiu sutarties pažeidimu, eliminuoja ieškovo teisę reikalauti atlyginti žalą.
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu į atsakovo prieštaravimus prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, jog tiek Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, tiek ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės, numato draudiko teisę iš draudėjo regreso tvarka prisiteisti sumas, išmokėtas nukentėjusiems asmenims dėl eismo įvykių, įvykusių per laikotarpį, kuomet draudėjas vėlavo sumokėti draudimo įmokas, ir todėl ši teisė negali būti ribojama. Įstatymų leidėjas faktiškai perkėlė draudikams tam tikrą žalos administravimo naštą, riziką ir kaštus, tačiau tuo pačiu numatė ir būdą draudikui atgauti šiuos kaštus iš atsakingo už žalą asmens - sutartinę prievolę pažeidusio draudėjo. Dėl šios priežasties, paneigus Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą draudiko regreso teisę, būtų paneigtas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo mechanizmas ir sistema, skirta apsaugoti nukentėjusiųjų asmenų interesus. Draudimo įmonė negali atsisakyti sudaryti draudimo sutarties. Įstatyme nesant reglamentuotos griežtos pareigos draudėjui sumokėti draudimo įmoką bei griežtos sankcijos už šios pareigos nevykdymą - draudiko regreso teisės, susidarytų teisinė situacija, kuomet draudėjai įgytų draudimo apsaugą, turėtų išduotą draudimo liudijimą, leidžiantį registruoti ir eksploatuoti transporto priemonę, tačiau realiai nemokėtų draudimo įmokų. Tokiu būdu nukentėtų sąžiningo draudiko, negalinčio atsisakyti sudaryti draudimo sutarties, interesai. Aplinkybė, kad ieškovas neinformavo atsakovo apie laiku nesumokėtas įmokas, neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės už pavėluotą įmokų sumokėjimą. Iš atsakovo pateiktų įrodymų negalima nustatyti, ar atsakovas sumokėjo draudimo įmoką būtent pagal draudimo sutartį Nr. AYAS 7237870.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. kovo 8 d. galutiniu sprendimu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. preliminarų sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Teismas pripažino, jog atsakovo neveikimas - nepranešimas raštu draudėjui apie nesumokėtą įmoką, nurodant Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 5 ir 7 dalyse numatytas įmokos nesumokėjimo pasekmes, ir veiksmai, kuriais draudikas priėmė pavėluotai sumokėtas draudimo įmokas, eliminavo jo galimybę regreso tvarka reikalauti iš atsakovo sumokėtos draudimo išmokos. Ieškovas priėmė pavėluotas atsakovo įmokas, neatliko veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 27 punkte. Ieškovo, priėmusio pavėluotai sumokėtas draudimo įmokas, reikalavimas civilinę atsakomybę apsidraudusiam draudėjui atlyginti draudžiamojo įvykio metu padarytą žalą prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.), atsakovui nepareiškus pretenzijų dėl įmokų vėlavimo ir priėmus pavėluotai sumokėtas įmokas, jis negali remtis kitos šalies netinkamu sutarties įvykdymu (CK 6.206 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas visiškai nepagrįstai Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies pagrindu kylančios draudiko regreso teisės taikymą susiejo su draudiko pareiga pateikti pretenziją ir pareikalauti pagal draudimo sutartį mokėtinos draudimo įmokos. Draudimo sutartimi draudėjo prisiimta prievolė sumokėti draudimo įmoką už teikiamą draudimo apsaugą turi būti vykdoma nepriklausomai nuo to, ar pasirašius sutartį draudiminis įvykis įvyko, ar ne, ar draudikas naudojasi atgręžtinio reikalavimo teise, ar ne. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, susijusių su draudimo įmokų mokėjimu ieškovui, įgyvendinimas nebuvo siejamas su papildomu pranešimu apie galimas pasekmes. Be to atsakovas nėra laikomas vartotoju, todėl draudikui nėra taikoma visiško informavimo pareiga. Nors transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimas yra detaliai sureglamentuotas atskiru įstatymu, nuostata, kad pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimo faktas panaikina draudiko regreso teisę, kylančią iš fakto, kad eismo įvykio padarymo momentu nėra sumokėta draudimo įmoka, iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neišplaukia. Sprendime pateikti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo išaiškinimai prieštarauja pačiai draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo teisinis reguliavimas nustatytas būtent nukentėjusiojo asmens interesais, nes, net draudėjui laiku nesumokėjus draudimo įmokos, draudikas privalės nukentėjusiajam mokėti draudimo išmoką. Precedentai, kuriais rėmėsi teismas skundžiamame sprendime, savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos ir todėl jais remtis nėra teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Cargo and Go” atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas tinkamai ir teisingai nustatė faktinę aplinkybę, kad atsakovas sumokėjo visas draudimo įmokas pagal draudimo sutartį. Apeliaciniame skunde išdėstytas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo aiškinimas neatitinka šio įstatymo nuostatų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ar aiškino šį įstatymą. Remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas, atsižvelgiant į pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį tarp teisei prieštaringų atsakovo veiksmų ir kilusios žalos, įvertinant dėl pažeidimo padarytos žalos dydį ir kitas aplinkybes, tačiau šių aplinkybių ieškovas neįrodinėjo. Draudikas, nors pavėluotai, tačiau gavo draudimo įmoką, ją priėmė, nereiškė pretenzijų dėl mokėjimo termino praleidimo, draudimo sutartis nebuvo nutraukta, kartu, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, pirmosios instancijos teismui sudarė pagrindą padaryti pagrįstą išvadą, jog draudėjas neturi grąžinti draudikui jo išmokėtos sumos. Atsakovui 2010 m. balandžio 12 d. sumokėjus antrąją draudimo įmoką, ieškovas turėjo teisę šią įmoką atsakovui grąžinti, taip pat teisę reikalauti sumokėti delspinigius, tačiau šiomis teisėmis ieškovas nepasinaudojo. Mokėdamas antrą draudimo įmoką, atsakovas neturėjo duomenų apie tai, kokio dydžio draudimo išmoką mokės ieškovas, bei tai, kad ieškovas pasinaudos regreso teise. Sistemiškai aiškinant Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, darytina išvada, kad ieškovas, priėmęs antrą draudimo įmoką, pilna apimtimi įgyvendino teisę gauti priklausančią draudimo įmoką bei vienašaliu sandoriu taip pakeitė šalių teises ir pareigas, kad privalėjo suteikti pilną draudimo apsaugą atsakovui ir prarado teisę regreso tvarka susigrąžinti išmokėtą išmoką.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą ir apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie sudaro pakankamą ir pagrįstą pagrindą apskųstajam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti.
Transporto priemonių draudimą reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Šio įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos, funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (1 str. 1 d.). Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas. Tokiu draudimu siekiama užtikrinti nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių ir asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2010).
Apelianto tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies pagrindu kylančios draudiko regreso teisės taikymą susiejo su draudiko pareiga pateikti pretenziją ir pareikalauti pagal draudimo sutartį mokėtinos draudimo įmokos, t.y. ieškovo apeliacinio skundo argumentai iš esmės susiję su tuo, kad apeliantas yra įsitikinęs, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalį. Taigi nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies taikymo. Šioje normoje nustatyta, kad, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.
Byloje nustatyta, kad UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „Cargo and Go“ 2009 m. kovo 17 d. sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. AYAS 01 7181956, kuria buvo apdraustas automobilis DAF FT XF 105/460, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (b.l. 85). Draudimo sutartyje numatyta, jog draudimo įmokas po 3 500 Lt atsakovas privalo sumokėti iki 2009 m. kovo 19 d. ir iki 2009 m. rugsėjo 19 d. Pagal bylos duomenis atsakovas sumokėjo ieškovui draudimo įmokas pavėluotai - 2009 m. balandžio 15 d. ir 2010 m. balandžio 12 d. (b.l. 96, 97, 105). Byloje ieškovas neginčijo, jog atsakovas sumokėjo draudimo įmokas, nors ir pavėluotai. Byloje taip pat nustatyta, jog 2009 m. spalio 13 d. Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos jungtinėje karalystėje įvyko draudiminis eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas automobilis Volvo C70 (b.l. 8). Eismo įvykis įvyko dėl abipusės kaltės. Ieškovas 2011 m. kovo 30 d. išmokėjo 10 403,37 EUR draudimo išmoką už autoįvykio metu apgadintą Volvo C70 automobilį (b.l. 20) ir, kadangi atsakovas neįvykdė pareigos sumokėti draudimo įmoką, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi, kreipėsi į atsakovą dėl šios draudimo išmokos grąžinimo, o atsakovui reikalavimo netenkinus, į teismą, prašydamas nurodytą sumą iš atsakovo priteisti. Pirmosios instancijos teismas galutiniu sprendimu ieškinį atmetė, nors preliminariu sprendimu ieškinys buvo patenkintas visiškai.
Byloje nustatyta ir nė viena iš šalių neneigia, kad atsakovas šalių draudimo sutartyje nustatytu terminu draudimo įmokos nesumokėjo, tačiau, nors ir pavėluotai, galiausiai draudimo įmokos pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį buvo sumokėtos, ieškovas jas priėmė, sutartis nebuvo nutraukta. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis įsigalioja nuo joje nurodytos datos (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 9 str. 1 d.), t.y., skirtingai nuo kitų draudimo sutarčių rūšių, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties įsigaliojimas nesiejamas su draudimo įmokos sumokėjimu. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 6 dalį draudikas negali atsisakyti mokėti draudimo išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo. Draudimo sutarties įsigaliojimo momentas ir terminas, iki kurio pabaigos draudėjas turi sumokėti draudimo įmoką, nustatomi draudimo sutartyje. Draudėjui nustatytu terminu draudimo įmokos nesumokėjus, draudimo apsauga galios, tačiau, esant tam tikroms įstatyme nustatytoms aplinkybėms, draudėjui gali kilti pareiga sugrąžinti draudikui šio už draudėją tretiesiems asmenims sumokėtas draudimo išmokas. Toks teisinis reguliavimas skirtas nukentėjusio asmens interesams apsaugoti, nes, net ir tuo atveju, kai draudėjas nesumoka draudimo įmokos, draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Tačiau kai draudėjas laiku nesumoka draudimo įmokos ir per tą laiką įvyksta draudžiamasis įvykis, įstatyme nustatyta draudiko teisė pareikšti atgręžtinį reikalavimą draudėjui dėl draudimo išmokos grąžinimo (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 6, 7 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatų taikymo klausimus, yra pažymėjęs, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų padarinių (draudėjo pareiga grąžinti draudėjui draudimo išmoką) atsiradimas yra siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba 3) žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-06-22 nutartis Nr.3K-3-314/2012). Taigi esminės šiai normai taikyti nustatinėtinos aplinkybės, atsižvelgiant į nagrinėjamą atvejį, yra draudimo įmokos iki sutartyje nustatyto termino nesumokėjimas ir draudžiamojo įvykio per laikotarpį, kurį buvo delsiama sumokėti draudimo įmoką, atsitikimas. Šios aplinkybės nagrinėjamoje byloje konstatuotinos, t.y. atsakovas nei iki draudimo sutartyje nustatyto termino 2009 m. kovo 19 d., nei iki 2009 m. rugsėjo 19 d. nustatyto termino nesumokėjo draudimo įmokos, ji sumokėta tik 2010 m. balandžio 12 d., o per tą laikotarpį, kai draudimo įmoka nebuvo sumokėta, atsitiko draudžiamasis įvykis (2009 m. spalio 13 d.). Šiuo atveju argumentai, kad atsakovas vėliau sumokėjo draudimo įmoką, ieškovas ją priėmė, nenutraukė draudimo sutarties ir pan., neturi teisinės reikšmės, nes šios aplinkybės nėra ginčijamos teisės normos taikymo (netaikymo) sąlygos. Dėl to pagrįsti apelianto argumentai, jog, nepaisant to, kad atsakovas, nors ir pavėluotai, įvykdė jam tenkančias pareigas pagal draudimo sutartį, ieškovas turi galimybę įgyvendinti jam įstatymo suteiktą teisę susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką.
Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-06-22 nutartis Nr.3K-3-314/2012), priešingas aiškinimas neatitiktų ne tik Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatų, bet ir draudimo teisinių santykių reguliavimo esmės. Minimame įstatyme įtvirtinta draudiko pareiga mokėti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmoką net ir tais atvejais, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, tačiau kartu nustatyta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos sumokėtas sumas. Tokiu teisiniu reguliavimu, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių atlygintinį pobūdį ir draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties, prasmę, yra siekiama užtikrinti draudiko teisėtų interesų apsaugą bei pašalinti galimybę draudėjui piktnaudžiauti. Tokiu būdu draudėjas drausminamas, nes, draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėdamas draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, jis prisiima su tuo susijusią riziką, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas, išmokėjęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką, įgis į draudėją atgręžtinio reikalavimo teisę. Dėl to apeliantas pagrįstai tvirtina, kad draudimo įmokos priėmimas ir pretenzijų dėl pavėluoto sumokėjimo nereiškimas neužkerta kelio draudikui įgyvendinti jam įstatymo suteiktą teisę susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką.
Pažymėtina, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostata nėra imperatyvi, nes jos pagrindu dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos draudikas tik įgyja teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos jo išmokėtas sumas. Tačiau nurodyta nuostata suteikia draudikui galimo elgesio pasirinkimo galimybę, t.y. draudikas, esant nurodytoms sąlygomis visada turės teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti sumokėtą draudimo išmoką, bet tai, ar jis šia teise pasinaudos, priklauso draudiko diskrecijai. Taigi nurodytos normos dispozityvumas reiškia ne tai, kad, esant nustatytoms sąlygoms ir draudikui pareikalavus, draudėjas ne visada privalo sugrąžinti draudiko išmokėtas draudimo sumas, bet tai, kad draudikas turi teisę savarankiškai spręsti dėl savo teisių gynybos būdų pasirinkimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-06-22 nutartis Nr.3K-3-314/2012).
Tokiu būdu, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir į Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies įstatymo nuostatą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir apdrausta transporto priemone padarius žalos, draudikas turi teisę susigrąžinti jai atlyginti išmokėtas draudimo sumas iš draudėjo, nepaisant to, kad draudėjas sumokėjo draudimo įmoką po draudžiamojo įvykio. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostatą, todėl skundžiamas galutinis teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas nepakeistu preliminarus teismo sprendimas, kuriuo ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinys patenkintas visiškai.
Patenkinus apeliacinį skundą, sutinkamai su CPK 93 ir 98 straipsnių nuostatomis, ieškovas turi teisę į išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Ieškovas sumokėjo 522 Lt žyminį mokestį už paduodamą apeliacinį skundą (b.l. 151) ir patyrė 847 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 166-173). Visos šios išlaidos priteistinos iš atsakovo, kadangi sprendimas priimtas ieškovo naudai (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 8 d. galutinį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - palikti nepakeistą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. preliminarų sprendimą, kuriuo visiškai patenkintas ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinys dėl žalos atlyginimo regreso teise, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pareikštas atsakovui UAB „Cargo and Go“, t.y. priteista ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“ iš atsakovo UAB „Cargo and Go“ 34 832,33 Lt (trisdešimt keturi tūkstančiai aštuoni šimtai trisdešimt du litai 33 centai) žalos atlyginimo, 6 (šešių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (34 832,33 Lt) nuo 2011 m. liepos 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 969 Lt (devyni šimtai šešiasdešimt devyni litai) bylinėjimosi išlaidų, o taip pat priteista valstybei iš atsakovo UAB „Cargo and Go“ 4,12 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Priteisti iš atsakovo UAB „Cargo and Go“ ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“ išlaidas apeliacinės instancijos teisme - 522 Lt (penkis šimtus dvidešimt du litus) žyminio mokesčio ir 847 Lt (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis litus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.