Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Kurista“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, atsakovui UAB „Kurista“ (buvęs UAB „Klaidija“) dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas „BTA Insurance Company“ SE, veikiantis per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, prašė priteisti iš atsakovo UAB „Kurista“ (buvęs UAB „Klaidija“) 2 107,58 Eur draudimo išmoką, 6 proc. metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių pagrindu sudarė Draudimo sutartį Nr. 12 4339338, kuria buvo apdrausta transporto priemonės „Iveco“ (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė už autoavarijos metu padarytą žalą. 2013-02-22 Rusijoje įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis „Mercedes Benz“ C270, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Įvykio kaltininku pripažintas R. G., kuris vairavo UAB „Kurista“ priklausančią transporto priemonę „Iveco“ (duomenys neskelbtini). Ieškovas 2014-11-17 įvykį pripažino draudiminiu ir išmokėjo 2 107,58 Eur (7 277,05 Lt) draudimo išmoką dėl automobilio „Mercedes Benz“ C270 apgadinimo. Pagal Draudimo sutarties Nr.12 4339338 sąlygas, draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2013-02-19, įvykis įvyko 2013-02-22 dieną, atsakovas įmoką sumokėjo 2013-02-27. Pažymėjo, jog Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ) įtvirtina draudiko pareigą mokėti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmoką net ir tais atvejais, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, tačiau leidžia draudikui reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos sumokėtas sumas. Pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį atsakovui kyla prievolė grąžinti ieškovo sumokėtas sumas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 1 053,79 Eur grąžintinos sumos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 23,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad 2012-12-19 tarp ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, ir atsakovo UAB „Kurista“ sudaryta Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYA 4742486, kuria apdrausta transporto priemonės „Iveco“ (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė. Draudimo įmoka – 4 056,00 Lt mokama kas tris mėnesius. 2013-02-22 eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis „Mercedes Benz“ C270, įvykio kaltininku pripažintas vairuotojas R. G.. Transporto priemonės „Iveco“ (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė įvykio metu buvo apdrausta ieškovo. Ieškovas 2014-11-17 išmokėjo nukentėjusiam 7 277,05 Lt draudimo išmoką. Atsakovas 289,62 Eur draudimo įmoką sumokėjo 2013-02-27, nors turėjo sumokėti iki 2013-12-19.

TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos ir per tą laikotarpį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos reikšmingais pripažįsta teismas. TPVCAPDĮ 22 straipsnio normoje nustatyta, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Spręsdamas dėl grąžintinos sumos dydžio, teismas įvertino, kad nesumokėta draudimo įmoka sudarė 289,62 Eur, praleisto termino trukmė nėra ženkli, 8 dienos, ginčo šalys yra juridiniai asmenys, ieškovui draudimas yra jo įprasta ūkinė-komercinė veikla, o atsakovui – pagrindinė veikla yra transporto paslaugos. Ginčo šalims žinomi draudimo tikslas ir jo ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma įstatymo ar sutarties nuostatos. Teismas per pusę sumažino priteistiną sumą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB „Kurista“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo 10 proc. draudimo išmokos, 210,76 Eur, 6 proc. metinių pa1ūkanų už priteistą sumą. t. y. 210,76 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško įvykdymo. Kitą sprendimo dalį prašo palikti nepakeistą. Apeliantas nurodė, kad teismas nevertino TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl leidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pavėluotas įmokos sumokėjimas nelėmė eismo įvykio atsiradimo, realios žalos dėl pavėluoto įmokos sumokėjimo ieškovas nepatyrė. Teismas nevertino Taisyklėse nurodytų reikalavimų bei atsakovo argumentų. Taisyklių 62.1. punke, 62.2. punkte nurodyti pažeidimai yra susiję su padidėjusia draudimo rizika, kurią nuslepiant galimai daroma įtaka draudimo įmokos apskaičiavimui, draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ar šio įvykio galimų nuostolių dydžiui. Atsižvelgiant į tai, kad už sunkesnius draudimo sutarties pažeidimo atvejus nustatyta iki 50 proc. draudimo išmokos suma, yra pagrįsta taikyti mažesnę nei 50 proc. draudimo išmokos sankciją. Teismas neįvertino TPVCAPDĮ 7 straipsnio 7 dalyje numatytos draudiko teisės ir neatsižvelgė, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklostę nevienkartiniai santykiai, atsakovas ilgą naudojosi ieškovo paslaugomis.

Ieškovas „BTA Insurance Company“ SE, veikiantis per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nesutinka su apelianto argumentais dėl TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies taikymo. Pažymi, kad sąlygos taikymui yra nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. 3K-3-114/2012. Atsakovo argumentai, kad reikia įrodyti .priežastinį ryšį tarp įmokos nesumokėjimo ir eismo įvykio, prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir logikos dėsniams, o Taisyklių 62 punktas neaktualus nagrinėjamoje byloje.

IV Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas, o taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šiuo atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Ginčas byloje kilęs dėl TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos draudiko teisės reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos ir per tą laikotarpį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, apimties.

Byloje buvo nustatyta, kad 2012-12-19 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYA 4742486, kuria buvo apdrausta transporto priemonės „Iveco“ (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. Draudimo sutarties 4 punkte nustatyta, kad įmoka mokama kas tris mėnesius. Draudimo įmoka 289,62 Eur turėjo būti sumokėta iki 2013-02-19, įvykis įvyko 2013-02-22 dieną, atsakovas įmoką sumokėjo 2013-02-27. 2013-02-22 įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadintas trečiųjų asmenų automobilis „Mercedes Benz“ C270, o įvykio kaltininku pripažintas transporto priemonės „Iveco“ (duomenys neskelbtini) vairuotojas R. G.. Ieškovas 2014-11-17 išmokėjo nukentėjusiam 7 277,05 Lt draudimo išmoką.

TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012 teisėjų kolegija išaiškino, kad aiškinant ir taikant TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį turi būti taikomi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijai, taip pat kiti kriterijai, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Teisėjų kolegija nurodė, kad grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės.

Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė arba netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje yra pateiktas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant grąžinamos sumos dydį, sąrašas.

Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad sudaryta privaloma civilinės atsakomybės draudimo sutartis, mokėtina nedidelė draudimo įmoka, praleista sumokėti tik 8 dienas, abu asmenys yra verslininkai. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo atsižvelgti į tai, kad pavėluotas įmokos mokėjimas nelėmė eismo įvykio atsiradimo ir nesukėlė realios žalos. Taip pat prašo sprendžiant dėl grąžintinos išmokos dydžio atsižvelgti į Taisyklių 62 punktuose nustatytą sankcijų dydį.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimas neturėjo realios įtakos žalos atsiradimui ar jos dydžiui. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje pažymėta, kad nustatant draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydį atsižvelgiama tame tarpe ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Taisyklių VI skyriuje nustatyti sumokėtų draudimo išmokų grąžinimo atvejai bei patvirtinti kriterijai, pagal kuriuos įvertinamas grąžintinos išmokėtinos sumos dydis. Visgi, Taisyklių punktuose nėra apibrėžta konkreti situacija, kokiu būdu grąžintina draudimo išmokos dalis turi būti skaičiuojama, kai nustatomos TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nurodytos aplinkybės. Taisyklių 62 punkto nuostatose, kuriomis apeliaciniame skunde remiasi atsakovas, nurodyti draudimo sutarties pažeidimai, kuriems įvykus draudimo išmokos dalis gali būti grąžinama. Šios aplinkybės iš esmės yra susijusios su neigiamų materialių pasekmių atsiradimu, tačiau Taisyklių 62.1 punkto antroji fakultatyvinė sąlyga tokią pačią grąžintiną dalį nustato ir tuo atveju, kai nepateikiama draudiko prašoma teisinga informacija, to nesiejant su draudimo išmokos galimu padidėjimu. Taigi, pabrėžtinai teigti, jog Taisyklių 62 punkte reglamentuoti tik draudimo išmokos padidėjimą sąlygoję atvejai, negalima.

Nustatant grąžintinos draudimo išmokos dydį atsižvelgtina į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-18 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-671/2013 pateiktą išaiškinimą, kad sprendžiant dėl grąžintinos draudimo išmokos dalies įvertintina aplinkybė yra tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, vienam jų (ieškovui) draudimas yra įprasta komercinė veikla ir jam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, o kitam (atsakovui) – bendrovės pagrindinė veikla yra transporto paslaugos, krovinių vežimas keliais, įskaitant tarptautinį krovinių gabenimą. Tokia pati aplinkybė nustatyta ir nagrinėjamoje byloje, į ją teisingai atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas. Taip pat pabrėžtina, kad šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino sistemiškai, atsižvelgdamas į kitus nustatytus faktus ir nustatė 50 proc. grąžintinos draudimo išmokos dydį, kai anksčiau minėtoje nutartyje priteista 2/3 išmokėtos draudimo išmokos. Įvertinus pirmosios instancijos teismo argumentus bei išanalizavus apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį motyvus, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas ginčo santykių atsiradimui reikšmės turėjusias aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.