- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-20
- Bylos Nr.
- e2A-981-565/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20077-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Dainius Rinkevičius, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- R. B., AAS ,,Baltic Insurance Company“, A. S.
- Ieškovas
- AAS ,,Baltic Insurance Company“
- Trečiasis asmuo
- A. I., A. S., K. S.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS ,,Baltic Insurance Company“ ieškinį dėl draudimo išmokos grąžinimo atsakovui R. B., tretieji asmenys A. I. ir A. S., ir pagal atsakovo R. B. priešieškinį dėl pažeistų teisių gynimo atsakovams AAS ,,Baltic Insurance Company“ ir A. S., tretieji asmenys A. I. ir K. S..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas AAS ,,Baltic Insurance Company“ prašė priteisti iš atsakovo R. B. 21 170,83 Eur draudimo išmoką.
2. Ieškinyje nurodė, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių pagrindu su R. B. sudarė draudimo sutartį Nr. 12 6305570, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonės BMW M3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. 2015-10-18 Vilniuje, Vilniaus gatvėje, įvyko eismo įvykis, kurio metu apdraustasis automobilis BMW M3 įvažiavo į stotelę, buvo sužeisti žmonės, sugadintas turtas. Įvykio kaltininku pripažintas transporto priemonę vairavęs A. I.. Ieškovas, remdamasis žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, išmokėjo 21 170,83 Eur draudimo išmoką. Kadangi pagal draudimo sutarties Nr. 12 6305570 sąlygas draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2015-10-16, o draudėjas šią įmoką sumokėjo tik po 2015-10-18 įvykusio autoįvykio, tai yra 2015-10-18, remiantis Lietuvos Respublikos transporto valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalimi, atsakovui kyla prievolė grąžinti ieškovui dėl eismo įvykio išmokėtas sumas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas R. B. su ieškinio reikalavimais nesutiko, pareiškė priešieškinį dėl pažeistų teisių gynimo AAS ,,Baltic Insurance Company“ ir A. S., prašydamas pripažinti, jog 2015-10-16 draudimo sutartis Nr. 12 6305570 buvo sudaryta tarp AAS „BTA Baltic Insurance Company“ ir draudėjo A. S..
4. Priešieškinyje, o taip pat atsiliepime į ieškinį nurodė, jog automobilis BMW M3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė UAB „Mogo LT“; automobilį pagal 2014 m. liepos 23 d. Atgalinio lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį Nr. FLG23072014/0010 išpirkinėjo R. B., tačiau 2015 m. rugsėjo mėnesį R. B. su A. S. sudarė susitarimą dėl šio automobilio pirkimo, gavo pinigus už parduodamą automobilį ir perdavė automobilį faktiniam valdymui A. S.. Nuo 2015 m. rugsėjo mėn. būtent A. S. tapo faktiniu ir teisėtu automobilio valdytoju ir tapo atsakingu už tinkamą automobilio eksploatavimą. R. B. tik 2015-10-18 sužinojo, kad įvyko autoįvykis, o taip pat, kad automobilis be jo žinios ir sutikimo, tačiau jo vardu buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bendrovėje AAS „BTA Baltic Insurance Company“ (draudimo sutartis Nr. 12 6305570). Draudimo sutartis buvo sudaryta R. B. vardu, bet prieš jo valią ir neturint įgaliojimo sudaryti R. B. vardu draudimo sutarties, todėl jam neturi kilti atsakomybė pagal TPVCAPDĮ. Draudimo sutartis įsigaliojo nuo 2015-10-16, 58,90 Eur draudimo įmoką sumokėjo trečiasis asmuo K. K. (S.) jau po eismo įvykio, tai yra 2015-10-18, tačiau ieškovas priėmė pavėluotai sumokėtą draudimo įmoką, jos negrąžino, o taip pat nereiškė pretenzijų dėl pavėluotos įmokos sumokėjimo. Reikalaudamas draudimo išmokos grąžinimo, draudikas nepagrįstai siekia išvengti savo sutartinės draudiminės rizikos ir prievolės prieš draudėją.
5. AAS ,,Baltic Insurance Company“ prašė priešieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad R. B. buvo transporto priemonės BMW, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), naudotoju pagal lizingo sutartį, taigi buvo atsakingas už draudimo sutarties sudarymą. Teisinis reguliavimas nenustato pareigos už draudimo sutarties sudarymą atsakingam asmeniui transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudaryti išimtinai asmeniškai – ši sutartis gali būti sudaryta per atstovą, kuris laikomas už draudimo sutarties sudarymą atsakingų asmenų atstovu pagal įstatymą. Atstovo atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam ir jam tiesiogiai sukuria teises ir pareigas.
Šalies argumentai
6. A. S. priešieškinį prašė atmesti. Nurodė, jog R. B. negalėjo sudaryti ir nesudarė su A. S. automobilio pirkimo – pardavimo sutarties, kadangi nebuvo automobilio savininkas (automobilio savininkas buvo UAB ,,Mogo LT“). Argumentai, jog dar iki 2015-10-16 draudimo sutarties sudarymo automobilis buvo perduotas faktiškai valdyti A. S., neturi teisinės reikšmės, nes pagal lizingo sutarties 9.4 punktą R. B. neturėjo teisės nusavinti, įkeisti ar kitokiais būdais apriboti ar perduoti automobilio tretiesiems asmenims be lizingo davėjo – UAB ,,Mogo LT“, sutikimo, o tai padaręs, lizingo gavėjas tapo visiškai atsakingas už sutarties sąlygų nevykdymą ir kilusias pasekmes. Tarp A. S. ir R. B. buvo sudarytas tik žodinis susitarimas dėl automobilio BMW M3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo po to, kai lizingo gavėjas R. B. pilnai atsiskaitys su lizingo davėju UAB ,,Mogo LT“. R. B. nuosavybės teisę į išperkamosios nuomos sutarties (lizingo) pagrindu valdytą automobilį įgijo tik 2016-01-25 ir pagal 2016-02-23 pirkimo – pardavimo sutartį šį transporto priemonė buvo perleista A. S.. TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis numato imperatyvią automobilio naudotojo (šiuo atveju lizingo gavėjo R. B.) pareigą jam pačiam ar per kitą asmenį sudaryti draudimo sutartį; tokia R. B. pareiga buvo numatyta ir lizingo sutartyje. Lizingo gavėjo R. B. prašymu ir jo vardu A. S. pateikė prašymą sudaryti draudimo sutartį, gavo iš R. B. informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti.
7. K. S. (buvusi pavardė – K.) prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra, kadangi ginčas neturi jokios įtakos jos teisėms ir pareigoms. Nurodė, kad 2015-10-18 jai paskambino A. S. ir paprašė atlikti banko pavedimą, nurodė sumą ir banko sąskaitos numerį, į kurią reikia sumokėti 58,90 Eur. Aplinkybių, kokiu pagrindu ir kodėl reikia sumokėti 58,90 Eur sumą, A. S. nenurodė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė.
9. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, nurodė, jog:
Šalies argumentai
9.1. ieškovas prašo priteisti 21 170,83 Eur dydžio dėl eismo įvykio išmokėtą draudimo išmoką remdamasis TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies nuostata, kurioje yra numatyta draudiko teisė reikalauti, o draudėjo pareiga grąžinti draudimo išmoką. Skirtingai nuo kitų draudimo sutarčių rūšių, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties įsigaliojimas nesiejamas su draudimo įmokos sumokėjimu. Pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalį draudikas negali atsisakyti mokėti draudimo išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo. Draudėjui nustatytu terminu draudimo įmokos nesumokėjus, draudimo apsauga galios, tačiau, esant tam tikroms įstatyme nustatytoms aplinkybėms, draudėjui gali kilti pareiga sugrąžinti draudikui šio už draudėją tretiesiems asmenims sumokėtas draudimo išmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012). Iš esmės draudiko teisė reikalauti sugrąžinti draudikui šio už draudėją tretiesiems asmenims sumokėtas draudimo išmokas yra siejama su dviejų sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala;
9.2. ieškovas su atsakovu R. B. 2015-10-16 sudarė draudimo sutartį Nr. 12 6305570, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonės BMW M3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė už autoįvykio metu padarytą žalą. Sutartis įsigaliojo 2015-10-16, 16.23 val. bei galiojo iki 2016-01-15, 24.00 val., 58,90 Eur draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2015-10-16, tačiau buvo sumokėta tik 2015-10-18, t. y. jau po įvykusio įvykio, mokėjimą atliko trečiasis asmuo K. K.. Autoįvykio dieną, t. y. 2015-10-18, automobilis BMW M3 nuosavybės teise priklausė UAB „Mogo LT”, kuri šį automobilį 2014-07-23 sudarytos Atgalinio lizingo (išperkamosios nuomos) sutarties Nr. FLG23072014/0010 pagrindu perdavė lizingo gavėjui R. B. (sutarties 4.1; 4.4 punktai), o pastarasis priėmė automobilį valdyti ir naudotis su visomis iš sutarties ir Lietuvos Respublikos įstatymų kylančiomis teisėmis ir pareigomis (sutarties 10 punktas);
9.3. ieškovas, atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją – atsakovą R. B., realizuoja ne todėl, kad R. B. neteisėtai perdavė automobilį A. S., o pastarasis –A. I. (autoįvykio kaltininkui), o todėl, kad draudėjas R. B., sudarytos ir galiojančios lizingo sutarties pagrindu (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) būdamas atsakingu už draudimo sutarties sudarymą, savalaikį draudimo įmokos sumokėjimą, šios savo pareigos neįvykdė ir draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą, ir būtent per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala. Šiuo atveju abi sąlygos, kurioms esant ieškovas turi teisę reikalauti susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką iš atsakovo – savalaikis įmokos nesumokėjimas ir 2015-10-18 įvykęs eismo įvykis, buvo nustatytos. Įvykio metu padarytas žalos faktas taip pat nustatytas, o prašomos priteisti grąžintinos draudimo išmokos dydis patvirtintas byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir sudaro 21 170,83 Eur. Atsakovas šios sumos dydžio bylos nagrinėjimo eigoje neginčijo.
Žemesnės instancijos teismas
10. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas priešieškinį, nurodė, jog:
10.1. pagal 2014-07-23 Atgalinio lizingo (išperkamosios nuomos) sutarties Nr. FLG23072014/0010, 9.4 punktą atsakovas neturėjo teisės be „Mogo LT“ patvarioje laikmenoje pateikto sutikimo perduoti transporto priemonę tretiesiems asmenims. Nustatyta, kad tokio sutikimo R. B. neturėjo, todėl, perduodamas automobilį A. S., pažeidė sutarties nuostatas ir tapo atsakingas už dėl to kilusias pasekmes. Tarp A. S. ir R. B. negalėjo būti sudaryta preliminarioji automobilio pirkimo – pardavimo sutartis, kadangi R. B. nebuvo šio turto savininkas. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė, o formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią (CK 6.165 straipsnio 2 dalis). Tarp A. S. ir R. B. buvo tik žodinis susitarimas dėl automobilio BMW M3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo po to, kai lizingo gavėjas R. B. pilnai atsiskaitys su lizingo davėju UAB „Mogo LT“. 2016-01-25 išankstinio grąžinimo aktas patvirtina, kad nuo 2016-01-25 dienos transporto priemonės nuosavybės teisės perėjo R. B., jam pilnai atsiskaičius su „Mogo LT“. Būdamas savininku, 2016-02-03 atsakovas R. B. pagal transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį pardavė automobilį A. S. už 7 500 Eur;
10.2. atsakovas remiasi TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies norma, numatančia transporto priemonės savininko pareigą sudaryti draudimo sutartį, tačiau ši norma ginčo teisiniam santykiui netaikytina. Faktines ginčo teisinio santykio aplinkybes visa apimtimi atitinka kita to paties TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies norma, aiškiai numatanti imperatyvią lizingo gavėjo atsakovo R. B. pareigą jam pačiam ar per kitą asmenį sudaryti draudimo sutartį – jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Lizingo sutarties Bendrųjų nuostatų 10.1.2 punkte taip pat įtvirtinta lizingo gavėjo pareiga užtikrinti, kad per visą sutarties galiojimo laikotarpį galiotų automobilio TPVCAP draudimo sutartis;
10.3. vertintina, jog 2015-10-16 draudimo sutartis Nr. 126305570 tarp draudėjo R. B. ir draudiko AAS „BTA Baltic Insurance Company“ buvo sudaryta paties R. B. iniciatyva ir jo prašymu, nes tokia pareigą atsakovui numatė lizingo sutarties 10.1.2 punktas, o minėtos draudimo sutarties sudarymas tiek A. S., tiek kito asmens vardu teisiškai buvo neįmanomas, nes tokia teisė nebuvo numatyta lizingo sutartimi. Šiuo atveju A. S. lizingo gavėjo R. B. prašymu sudarė draudimo sutartį, gavo iš R. B. būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, todėl sudarant draudimo sutartį buvo TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų (t.y. atsakovo R. B.) atstovu pagal įstatymą (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 2 dalis). Ši įstatyminė nuostata paneigia R. B. teiginius apie tai, kad jis nesuteikė įgaliojimų sudaryti jo vardu sutartį, taip pat jo teiginius, kad draudimo sutartis R. B. vardu buvo sudaryta neteisėtai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
11. Atsakovas R. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
11.1. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis įsigalioja nuo joje nurodytos datos (TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalis) ir tam neturi įtakos yra ar nėra sumokėta draudimo įmoka. Ieškovas priėmė pavėluotai sumokėtą draudimo įmoką ir TPVCAPDĮ 6 straipsnio 9 dalies pagrindu pretenzijų dėl to nereiškė, nesiėmė veiksmų nutraukti sutartį ar sustabdyti jos galiojimą bei sumokėjo draudimo išmoką žalą patyrusiems asmenimis, tai yra pavėluotos įmokos sumokėjimo ieškovas nelaikė esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kadangi draudimo įmoka buvo sumokėta, draudimo apsauga galiojo visą sutarties galiojimo laikotarpį;
11.2. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies nuostata nėra imperatyvi, nes jos pagrindu dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos draudikas tik įgyja teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos jo išmokėtas sumas, tačiau įstatymo leidėjas nenumatė draudėjui imperatyvios pareigos grąžinti draudimo išmoką. Įvykus draudiminiam įvykiui ir nesant įrodymų, kad draudėjas nusikalstamu būdu siekė draudimo išmokos, draudikas privalo kompensuoti patirtą žalą. Draudikas, sudaręs draudimo sutartį, įvertina savo riziką ir draudžia nuo draudiminių įvykių, priešingai vertinant draudimo tikslą, būtų iškreipta pati draudimo esmė ir paskirtis. Pagal draudiko patvirtintas taisykles autoįvykis yra laikomas draudiminiu įvykiu. Turint omenyje kompensacinę draudimo paskirtį, draudimo išmoka turi grąžinti draudėją į tą turtinę padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu nebūtų buvę draudiminio įvykio. Draudėjas pripažintinas silpnesne sutarties šalimi. Dėl šios priežasties draudėjo teisės ir interesai turi būti ginami prioritetiškai. Draudimo įmokos priėmimas ir visos draudimo išmokos iš atsakovo išreikalavimas pažeistų teisingumo principą;
11.3. Priėmus skundžiamą sprendimą, R. B., nebūdamas niekaip susijęs su eismo įvykiu, tapo kaltu be kaltės, nesant tiesioginio priežastinio ryšio nei su įmokos nesavalaikiu sumokėjimu, nei su autoįvykiu ir atsiradusia žala. R. B. nesinaudojo transporto priemone BMW M3 nuo 2015-06-20 ir nesuteikė jokių įgaliojimų A. S. sudaryti jo vardu jokių sutarčių. A. S. tiesioginiai veiksmai sąlygojo tai, kad techninės apžiūros neturintis automobilis, kurio draudimo įmoka nesumokėta, pradėjo dalyvauti eisme, o A. I. veiksmai sukėlė autoįvykį. Iš A. S. ir A. I. neteisėtų veiksmų negali atsirasti pareigos R. B. už tai, ko jis nepadarė. Tai, kad A. S. sudarė draudimo sutartį ne savo vardu, o R. B. vardu, dar nereiškia, kad A. S. buvo įgaliotas R. B. vardu sudaryti draudimo sutartį (įgaliojimas yra vienašalis sandoris, kuris atsiranda išreiškus tokią valią). A. S. buvo faktinis ir teisėtas transporto priemonės valdytojas, nepaisant to, jog automobilis teisiškai priklausė „Mogo LT“ ir buvo lizinguojamas R. B.. Sutartiniai sandoriai kuriami pagal šalių tikrąją valią, o ne primestinę. Priešingas sutartinių santykių aiškinimas ir taikymas tiesiogiai prieštarautų kertiniam sutarties laisvės principui (CK 6.156 straipsnis), kuris yra vienas iš svarbiausių civilinės teisės principų. Joks įstatymas automatiškai nesukuria sutartinių santykių, nes sutartiniams santykiams būtina sąlyga – dvišalė šalių valia, o tokios tarp ieškovo ir R. B. nagrinėjamu atveju nebuvo. Teisė neturi būti taikoma formaliai. Pirmosios instancijos teismo sprendimas sąlygoja faktą, kad R. B. bus priverstas toliau bylinėtis ir ieškinio sumai reikšti regresinį ieškinį arba prieš A. S. (kaip asmenį, kaltą dėl nesavalaikės draudimo įmokos sumokėjimo), arba prieš A. I. (kaip asmenį, kaltą dėl autoįvykio ir žalos sukėlimo).
Atsiliepimas
12. Ieškovas AAS ,,Baltic Insurance Company“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė šiuos esminius argumentus:
12.1. įstatymas draudžia naudoti neapdraustas transporto priemones (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Transporto priemonės valdytojas, teikiantis prašymą sudaryti draudimo sutartį, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, sudarant draudimo sutartį yra laikomas TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų atstovu pagal įstatymą (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 2 dalis). Ši įstatyminė nuostata paneigia R. B. teiginius apie tai, kad jis nesuteikė įgaliojimų sudaryti jo vardu sutartį, taip pat pareiškimus, kad draudimo sutartis buvo neteisėtai sudaryta būtent jo vardu;
12.2. R. B. buvo transporto priemonės BMW (duomenys neskelbtini) naudotoju pagal lizingo sutartį ir tuo pačiu atsakingu už draudimo sutarties sudarymą. Išankstinio grąžinimo aktas prie lizingo sutarties (2016-01-25) patvirtina, kad nuo 2016-01-25 dienos transporto priemonės nuosavybės teisės perėjo R. B.. Atsakovo pateikta draudimo sutartis su Gjensidige taip pat patvirtina, kad nuo 2015-04-15 iki 2015-10-14 draudimo sutartis buvo sudaryta su automobilio naudotoju pagal lizingo sutartį R. B.. Atsakovas nenuginčijo savo atsakomybės pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį, t. y. draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas ir draudimo įmoką sumokėjo tik po draudžiamojo įvykio, kuriuo buvo padaryta žala. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra. Argumentai, kad atsakovas vėliau sumokėjo draudimo įmoką, draudimo įmonė ją priėmė, nenutraukė draudimo sutarties ir pan., neturi teisinės reikšmės, nes šios aplinkybės nėra ginčijamos teisės normos taikymo (netaikymo) sąlygos;
12.3. dėl atsakovo prašymo pripažinti, jog draudimo sutartį su ieškovu sudarė A. S., kuris nebuvo nei automobilio savininkas, nei naudotojas pagal lizingo sutartį, pažymėtina, jog šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-313/2016).
Atsiliepimas
13. A. S. prašo R. B. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos esminius argumentus:
13.1. R. B. buvo transporto priemonės valdytoju ir naudotoju pagal lizingo sutartį su visomis iš lizingo sutarties ir Lietuvos Respublikos įstatymų kylančiomis teisėmis ir pareigomis. Automobilio lizingo gavėjo R. B. pareigą sudaryti draudimo sutartį imperatyviai įtvirtina ne tik TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies norma, bet ir Lizingo sutarties bendrųjų nuostatų 10.1.2 punktas, įtvirtinantis lizingo gavėjo R. B. pareigą užtikrinti, kad per visą sutarties galiojimo laikotarpį galiotų automobilio TPVCAP draudimo sutartis. Lizingo sutarties galiojimo metu būtent lizingo gavėjas R. B., o ne automobilio savininkas UAB „Mogo LT“ ir ne A. S. turėjo pareigą sudaryti draudimo sutartį bei savalaikiai sumokėti draudiminę įmoką. Šios pareigos R. B. neįvykdžius, būtent jam tenka atsakomybė dėl kilusių padarinių;
13.2. remiantis TPVCAPDĮ įtvirtinta draudimo sutarties sudarymo tvarka, draudikas privalo sudaryti draudimo sutartis su už draudimo sutarties sudarymą atsakingais asmenimis, kurie patys ar per savo atstovą pateikė prašymus, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Šiuo atveju 2015-10-16 draudimo sutartis Nr. 126305570 tarp draudėjo R. B. ir draudiko AAS „BTA Paltie Insurance Company“ buvo sudaryta R. B. iniciatyva ir jo prašymu, nes tokią pareigą R. B. numatė lizingo sutarties 10.1.2 punktas. A. S., lizingo gavėjo R. B. prašymu, sudarė draudimo sutartį, gavo iš R. B. būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, todėl, sudarant draudimo sutartį, buvo R. B. atstovu pagal įstatymą (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 2 dalis). Ši įstatyminė nuostata paneigia R. B. apeliacinio skundo teiginius, kad jis nesuteikė įgaliojimų sudaryti jo vardu sutartį, o taip pat, kad draudimo sutartis buvo neteisėtai sudaryta jo vardu.
Atsiliepimas
14. A. I. pateiktu atsiliepimu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo rugsėjo 5 d. sprendimą ir ieškovo AAS ,,BTA Baltic Insurance Company” ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, jog:
14.1. A. S. kaip automobilio turėtojas 2015-10-18 buvo vienai dienai perdavęs tvarkingą automobilį BMW M3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) A. I.. Automobilis BMW M3 buvo perduotas su techniniu pasu R. B. vardu su techninės apžiūros kortele. A. S. paaiškino, kad automobilis yra draustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. A. I. asmeniškai su R. B. dėl automobilio naudojimo nebuvo sudaręs jokio susitarimo, automobilis A. S. buvo perduotas, kad A. I. jį nufotografuotų reklamai. Minėtas automobilis pateko į avariją, dėl kurios A. I. buvo iškelta baudžiamoji byla. Ieškovo atstovas dalyvavo visame baudžiamajame procese ir pripažino, kad automobilis BMW M3 yra apdraustas privalomuoju draudimu jų draudime, jokių pretenzijų nereiškė, neginčijo nukentėjusiųjų prašomų žalų ir sutiko jas kompensuoti remiantis draudimo sutartimi Nr. 126305570.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
15. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
16. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
17. 2015-10-16 atsakovo R. B. vardu buvo sudaryta draudimo sutartis Nr. 12 6305570, kuria ieškovas AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“ apdraudė automobilio BMW M3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinę atsakomybę. Draudimo sutartį atsakovo R. B. vardu sudarė atsakovas A. S.. Pagal draudimo sutarties sąlygas 58,90 Eur draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2015-10-16, tačiau draudimo įmoka buvo sumokėta 2015-10-18, po 2018-10-18 įvykusio eismo įvykio.
18. 2015-10-18 Vilniuje, Vilniaus gatvėje, įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis BMW M3, vairuojamas trečiojo asmens A. I., įvažiavo į stotelę, buvo sužeisti žmonės, sugadintas turtas. Šio įvykio kaltininku buvo pripažintas A. I.. Ieškovas pripažino įvykį draudžiamuoju ir, remdamasis žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, išmokėjo nukentėjusiems asmenims bendrą 21 170,83 Eur draudimo išmoką.
19. Eismo įvykio dieną, t. y. 2015-10-18, automobilis BMW M3 nuosavybės teise priklausė UAB „Mogo LT“, kuri šį automobilį 2014-07-23 atgalinio lizingo (išperkamosios nuomos) sutarties Nr. FLG23072014/0010 pagrindu buvo perdavusi valdyti ir naudotis lizingo gavėjui atsakovui R. B..
20. Atsakovas R. B. susitarimo dėl būsimo automobilio BMW M3 pardavimo atsakovui A. S. pagrindu 2015 m. birželio mėn. perdavė šį automobilį naudotis atsakovui A. S.. Pagal atsakovo A. S. paaiškinimus, į klausimą, ar jam apdrausti automobilį BMW M3, kai baigs galioti esama draudimo sutartis, atsakovas R. B. atsakė: „apdrausk“. Ankstesnė automobilio BMW M3 valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis galiojo nuo 2015-04-15 iki 2015-10-14. 2015-10-17 atsakovas A. S. automobilį BMW M3 perdavė trečiajam asmeniui A. I..
21. 2016-01-25 sudarytas išankstinio grąžinimo aktas prie atgalinio lizingo (išperkamosios nuomos) sutarties Nr. NAG23072014/0010, kurio pagrindu 2016-01-25 automobilio BMW M3 nuosavybės teisė perėjo atsakovui R. B., jam visiškai atsiskaičius su „Mogo LT“. Atsakovas R. B. pagal 2016-02-03 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį pardavė automobilį atsakovui A. S..
Dėl priešieškinio
22. Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo išmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme arba draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudimo įvykis (CK 6.978 str.). Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
23. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudėjas – pagal TPVCAPDĮ atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo, kuris kreipėsi pats ar per savo atstovą į draudiką dėl draudimo sutarties sudarymo arba kuris yra sudaręs tokią draudimo sutartį su draudiku (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 19 dalis). Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalį už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas. Jeigu transporto priemonė naudojama pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo.
24. Atsakovas R. B. automobilį BMW M3 naudojo atgalinio lizingo (išperkamosios nuomos) sutarties pagrindu, todėl buvo atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Tokią pareigą atsakovas R. B. turėjo ir pagal 2014-07-23 atgalinio lizingo (išperkamosios nuomos) sutarties 10.1. p. Pagal 2014-07-23 atgalinio lizingo (išperkamosios nuomos) sutarties 9.4. p. atsakovas R. B. neturėjo teisės perduoti automobilio BMW M3 naudotis atsakovui A. S. be patvarioje laikmenoje pateikto UAB „Mogo.LT“ sutikimo. Tokio sutikimo atsakovas R. B. neturėjo.
25. Pagal TPVCAPDĮ 6 straipsnio 2 dalį draudikas privalo sudaryti draudimo sutartį su šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytais asmenimis, kurie patys ar per savo atstovą pateikė prašymus, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Transporto priemonės valdytojas, teikiantis prašymą sudaryti draudimo sutartį, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, sudarant draudimo sutartį yra laikomas šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų atstovu pagal įstatymą. Taigi, TPVCAPDĮ nenustato pareigos už draudimo sutarties sudarymą atsakingam asmeniui transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudaryti išimtinai asmeniškai – ši sutartis gali būti sudaryta per atstovą, kuris laikomas už draudimo sutarties sudarytą atsakingo asmens atstovu pagal įstatymą.
26. Šiuo atveju atsakovas A. S., su atsakovo R. B. žinia ir sutikimu sudarydamas 2015-10-16 draudimo sutartį, veikė kaip atsakovo R. B. – atsakingo už šios sutarties sudarymą asmens, atstovas pagal įstatymą. Todėl nepagrįsti atsakovo R. B. apeliacinio skundo teiginiai, kad jis nesuteikė įgaliojimo atsakovui A. S. sudaryti draudimo sutartį atsakovo R. B. vardu ir kad draudimo sutartį atsakovo R. B. vardu buvo sudaryta neteisėtai, o šios sutarties šalimi (draudėju) turi būti atsakovas A. S..
Dėl ieškinio
27. Pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalį draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis nustato, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, aiškindama TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį ir jos taikymą, 2012-06-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012 nurodė, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų padarinių (draudėjo pareiga grąžinti draudėjui draudimo išmoką) atsiradimas yra siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba 3) žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį. Argumentai, kad atsakovas vėliau sumokėjo draudimo įmoką, kasatorius ją priėmė, nenutraukė draudimo sutarties ir pan., neturi teisinės reikšmės, nes šios aplinkybės nėra ginčijamos teisės normos taikymo (netaikymo) sąlygos. Priešingas aiškinimas neatitiktų ne tik įstatymo nuostatų, bet ir draudimo teisinių santykių reguliavimo esmės. TPVCAPDĮ įstatyme įtvirtinta draudiko pareiga mokėti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmoką net ir tais atvejais, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, tačiau kartu nustatyta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos sumokėtas sumas. Tokiu teisiniu reguliavimu, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių atlygintinį pobūdį ir draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties, prasmę, yra siekiama užtikrinti draudiko teisėtų interesų apsaugą bei pašalinti galimybę draudėjui piktnaudžiauti. Tokiu būdu draudėjas drausminamas, nes, draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėdamas draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, jis prisiima su tuo susijusią riziką, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas, išmokėjęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką, įgis į draudėją atgręžtinio reikalavimo teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies dispozityvumas reiškia ne tai, kad, esant nustatytoms sąlygoms ir draudikui pareikalavus, draudėjas ne visada privalo sugrąžinti draudiko išmokėtas draudimo sumas, bet tai, kad draudikas turi teisę savarankiškai spręsti dėl savo teisių gynybos būdų pasirinkimo.
29. Šios bylos atveju yra nustatytos visos TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies taikymo sąlygos: 1) atsakovas R. B. (draudėjas) 2015-10-16 draudimo sutartyje nustatytu terminu (iki 2015-10-16) nesumokėjo 58,90 Eur draudimo įmokos, ši draudimo įmoka buvo sumokėta 2015-10-18; 2) per šį laikotarpį (2015-10-18, iki draudimo įmokos sumokėjimo) įvyko eismo įvykis, kurio metu 2015-10-16 draudimo sutartimi apdraustu automobiliu BMW M3 buvo padaryta žala, ir ieškovas (draudikas) per eismo įvykį nukentėjusiems asmenims išmokėjo 21 170,83 Eur draudimo išmoką. Todėl ieškovas turi teisę susigrąžinti iš atsakovo R. B. 21 170,83 Eur draudimo išmoką.
Dėl procesinės bylos baigties
30. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ nuostatas dėl pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ir dėl šios sutarties šalies – draudėjo, taip pat nuostatas dėl draudiko teisės susigrąžinti išmokėtas draudimo išmoką, jei draudimo įmoka nesumokama draudimo sutartyje nustatytais terminais, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31. Atsakovo R. B. apeliacinį skundą atmetus, šio atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą advokatui sumokėjo 390,90 Eur, atsakovas A. S. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui sumokėjo 450 Eur. Atsakovo R. B. apeliacinį skundą atmetus, šių asmenų turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovo R. B. (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. B. ieškovo AAS ,,Baltic Insurance Company“ naudai 390,90 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo R. B. atsakovo A. S. naudai 450 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.