Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-333-430/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-02-23
Bylos Nr.: e2A-333-430/2021
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Visvaldas Kazakiūnas, Loreta Braždienė, Laima Gerasičkinienė
Ieškovas: Palangos miesto savivaldybės administracijos
Atsakovas: akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“

Kategorijos

2.6.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-333-430/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12978-2020-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 3.3.1.14 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Visvaldo Kazakiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Palangos miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Palangos miesto savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – AB „Energijos skirstymo operatorius“) 4 362,15 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą, 76,65 Eur delspingius, 5 procentų dydžio procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ yra valstybinės žemės sklypų (duomenys neskelbtini), nuomininkė ir valstybinės žemės sklypų (duomenys neskelbtini), naudotoja. Už naudojimąsi valstybei priklausančia žeme atsakovė turi mokėti nuomos mokestį. Žemės nuomos mokestį Palangos miesto savivaldybėje administruoja Palangos miesto savivaldybės administracija. Nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka nustatyta Valstybinės žemės nuomos mokesčio už valstybinę žemę administravimo taisyklėse, patvirtintose Palangos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. T2-165 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių patvirtinimo“. Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifai už 2017–2019 metus buvo nustatyti Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimais: 2017 m. rugsėjo 28 d. Nr. T2-216 „Dėl 2017 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo“, 2018 m. rugsėjo 27 d. Nr. T2-167 „Dėl 2018 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo“ ir 2019 m. liepos 9 d. Nr. T2-150 „Dėl 2019 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo“. Pagal nurodytų teisės aktų nuostatas už 2017–2019 metus buvo apskaičiuotas nuomos mokestis už kiekvieną atsakovės nuomojamą ir valdomą sklypą: 2017 m. – 1 431,47 Eur; 2018 m. – 1 511,16 Eur; 2019 m. – 1 419,52 Eur. Šių sumų atsakovė iki šiol nėra sumokėjusi ir yra skolinga 4 362,15 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio. Pagal nuomos taisyklių 45 punktą ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. 1K-188 „Dėl delspinigių už nelaiku sumokėtų mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ atsakovė turi sumokėti 76,65 Eur delspinigių, apskaičiuotų nuo 1 419,52 Eur (skola už 2019 m.) už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 16 d. iki 2020 m. gegužės 15 d.

Atsiliepimas

3. Atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovės nurodytais valstybinės žemės sklypais atsakovė naudojasi servituto teise – sklypuose esantiems elektros energetikos objektams eksploatuoti. Servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, kuri savo prigimtimi yra atlygintinė. Atsakovės vertinimu, ieškovė šiuo ieškiniu siekia dvigubai apmokestinti atsakovę, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad valstybinės žemės sklypai (duomenys neskelbtini), buvo išnuomoti atsakovei. Vien deklaratyvių ieškovės pasisakymų nepakanka nuomos sandorių egzistavimui konstatuoti. Atsakovė už nuomojamą žemę ginčo laikotarpiu yra visiškai atsiskaičiusi su ieškove. Visais valstybinės žemės sklypais, kurie minimi ieškovės, atsakovė naudojasi servituto teise – sklypai užstatyti atsakovei priklausančiomis transformatorinėmis ir skirstomaisiais punktais. Nuo 2004 m. liepos 10 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – EEĮ) pakeitimu (2004 m. liepos 1 d. EEĮ pakeitimo įstatymo Nr. IX-2307 50 straipsnio 2 dalis, o šiuo metu aktualios EEĮ redakcijos 75 straipsnio 3 dalis) įtvirtinta, kad visi iki 2004 m. liepos 10 d. įrengti elektros tinklai įrengti teisėtai ir jų apsaugos zonų ribose šiuo įstatymu nustatomas įstatyminis servitutas. Atsakovės manymu, įstatymų leidėjas tokiu būdu išreiškė savo valią suteikti valstybinę žemę skirstomųjų tinklų operatoriui (atsakovei) Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ŽĮ) 5 straipsnio 2 dalyje nurodytu būdu (žemės servitutu). Nors pagal EEĮ nustatyti žemės servitutai nėra įregistruoti viešame registre, tačiau šis faktas nelemia jų negaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.124 straipsnio 2 dalis). Ginčo žemės sklypuose esantys atsakovės nuosavybės objektai pastatyti iki 2004 m. liepos 1 d. Be to, transformatorinėms sklypuose (duomenys neskelbtini) servitutai nustatyti ir administraciniu aktu. Servituto turėtojai nesinaudoja jokiais esminiais savo teisinės padėties pranašumais, nei, kad turi valstybinės žemės nuomininkai ir jiems prilyginti asmenys (Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ŽRĮ) 22 straipsnio 2 dalis). Todėl įpareigojimas servituto turėtojams mokėti ne tik kompensacijas, bet ir nuomos mokestį, reikštų neteisėtą papildomos finansinės naštos uždėjimą, o žemės savininkams leistų reikalauti dvigubo atlygio. Ieškovės ir atsakovės ginčas turi būti sprendžiamas taikant EEĮ reguliavimą, priešingu atveju, bus sukurta situacija, kai atsakovė galės būti apmokestinta du kartus: priskiriant prievolę mokėti nuomos mokestį už faktinį žemės naudojimą (ŽRĮ 22 straipsnio 2 dalis) ir reikalaujant kompensacijos už įstatymu nustatytą servitutą (EEĮ 75 straipsnio 3 dalis). Svarbu ir tai, kad atsakovė yra licencijuojamas ūkio subjektas, kurio išaugusios sąnaudos turėtų tiesioginės įtakos elektros energijos kainai. Pažymėjo, kad į ieškinį įtraukdama menamas skolas už transformatorines (duomenys neskelbtini) ieškovė piktnaudžiauja teise. Šie valstybinės žemės sklypai panaudos ir (ar) nuomos teise suteikti naudotis tretiesiems asmenims. Pabrėžė, kad atsakovė nėra sudariusi nuomos sutarčių dėl valstybinės žemės. Taigi nėra ir rašytinio atsakovės sutikimo dėl delspinigių skaičiavimo. Be to, ieškovė yra praleidusi CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą ieškinio senaties terminą. Negalima ignoruoti ir to, kad delspinigius ieškovė apskaičiavo remdamasi mokestinių teisinių santykių normomis, kurios šioje situacijoje yra neaktualios.

4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) atsiliepime prašė ieškovės reikalavimus tenkinti. Nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotos NŽT su atsakove sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys (išskyrus sklypą (duomenys neskelbtini)), kurių terminas nėra pasibaigęs. Dėl šių aplinkybių atsakovė turi pareigą mokėti ieškovės apskaičiuotą žemės nuomos ir žemės naudotojo mokestį. Pabrėžia, kad atsakovė nėra pateikusi prašymų nustatyti Palangos miesto teritorijoje servitutus, reikalingus atsakovės valdomiems statiniams eksploatuoti, o EEĮ įtvirtinta teisė įrenginius ir objektus valdančiai elektros energetikos įmonei įgyti servitutą negalioja besąlygiškai. Trečiojo asmens manymu, atsakovė turėtų kreiptis į NŽT dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo ir inicijuoti veiksmus dėl teisės į servitutus įgyvendinimo.

Motyvuojamoji dalis

5. Teismo posėdyje ieškovės ir atsakovės atstovai palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus reikalavimus, juos turinčius pagrįsti argumentus ir atsikirtimus į juos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-18273-1089/2020 atmetė ieškovės Palangos savivaldybės administracijos ieškinį.

7. Teismas nustatė, kad atsakovei AB „Energijos skirstymo operatorius“ nuosavybės teise priklauso transformatorinės ar skirstomieji punktai, esantys valstybinės žemės sklypuose (duomenys neskelbtini). Priešingai, nei teigiama patikslintame ieškinyje ir trečiojo asmens atsiliepime į ieškinį, Nekilnojamojo turto registre nėra atlikta žymų, kad nurodyti valstybinės žemės sklypai ar dalis jų būtų išnuomoti atsakovei. Teismas pažymėjo, kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius įrodinėjimo našta pagrįsti teiginius, kad valstybinės žemės sklypai (duomenys neskelbtini), yra išnuomoti atsakovei, teko tokiomis aplinkybėmis pareikštus reikalavimus grindžiančiai ieškovei. Pastarajai nepateikus įrodymų, kurie pagrįstų paminėtus argumentus, konstatuotina, kad atsakovė yra faktinė ginčo valstybinės žemės sklypų naudotoja, o ne nuomininkė – kaip teisminio proceso metu įrodinėjo ieškovė. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis taip pat nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai (duomenys neskelbtini), nėra suformuoti ir, be kita ko, atskirais žemės sklypais nėra suformuoti žemės plotai, kuriuos užima atsakovei priklausantys statiniai. Be to, žemės sklypas (duomenys neskelbtini), išnuomotas kitiems asmenims, o žemės sklypas (duomenys neskelbtini), perduotas naudoti su šiuo procesu nesusijusiam subjektui panaudos pagrindu.

8. Teismas sprendė, kad, pripažinus, jog atsakovė yra faktinė ginčo valstybinės žemės sklypų naudotoja, ir atsižvelgdamas į ieškinio faktinį pagrindą bei atsakovės atsikirtimų turinį, konstatavo, kad šios bylos teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia du esminiai klausimai: ar atsakovė pagrįstai teigia, kad ginčo žemės sklypų dalimis, užstatytomis transformatorinėmis ar skirstomaisiais punktais, naudojasi servituto teise, ir ar atsakovei, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu įmonė naudojasi valstybinės žemės sklypais, kyla prievolė mokėti ieškovės reikalaujamą priteisti nuomos mokestį.

9. Teismas vertino, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovei nuosavybės teise priklausančios ginčo nurodytuose sklypuose esančios transformatorinės ar skirstomieji punktai, kurie pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis pastatyti ne vėliau kaip iki 1994 metų, yra elektros energetikos objektai. Gindamasi nuo ieškovės reikalavimų, atsakovė įrodinėjo, kad be išimties visų ieškovės minimų valstybinės žemės sklypų dalimis, užstatytomis transformatorinėmis ar skirstomaisiais punktais, įmonė naudojasi servituto teise. Pasak atsakovės, servitutai buvo nustatyti nuo 2004 m. liepos 10 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2307 normomis, kurios yra įtvirtintos šiuo metu galiojančios EEĮ redakcijos 75 straipsnio 3 dalyje. Teismas, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą, pritaria atsakovės dėstomam faktinės situacijos teisiniam kvalifikavimui. Pažymėjo, kad atsakovė yra elektros energetikos įmonė, atsakovei priklausančios transformatorinės ir skirstomieji punktai yra elektros energijos objektai, kurie stovi valstybinės žemės sklypuose, dėl to tiek subjekto, tiek faktinio pagrindo aspektais šioje byloje sprendžiamas ginčas patenka į EEĮ 75 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo taikymo sritį.

10. Teismas pažymėjo, kad EEĮ 75 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje apibrėžta teisės norma kalbiniu požiūriu yra aiški ir nedviprasmiška: įstatymų leidėjas nustatė, kad elektros energetikos objektų, esančių objektus valdančiai elektros energetikos įmonei nepriklausančioje žemėje, eksploatavimui ir kitų veiksmų atlikimui užtikrinti įstatymu yra nustatomi žemės servitutai šių objektų nustatytų (nustatomų) apsaugos zonų ribose. Nei sisteminis, nei teleologinis aptariamos teisės normos struktūros ir turinio aiškinimo būdai neteikia kitokio atsakymo, nei jį suponuoja kalbinė normos prasmė. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad transformatorinės ar skirstomojo punkto apsaugos zona yra 5 metrų pločio žemės juosta aplink transformatorinę ar skirstomąjį punktą. Pastaroji nuostata reiškia, kad transformatorinės ar skirstomojo punkto eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, techninei priežiūrai, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti įstatymu nustatytas žemės servitutas ne tik sutampa su objektų užstatyta teritorija, bet ir ją viršija 5 metrais. Byloje nustatyta, kad atsakovei, kaip elektros energetikos įmonei, nuosavybės teise priklausantys elektros energetikos objektai, esantys valstybės žemės sklypuose, kurie atsakovei nepriklauso ir kurių pastaroji nevaldo jokiais teisiniais pagrindais, yra pastatyti iki 1994 metų. Tai lemia išvadą, kad ginčo valstybinės žemės sklypų dalimis, reikalingomis eksploatuoti, aptarnauti, remontuoti, techninei priežiūrai užtikrinti, rekonstruoti, modernizuoti ir (ar) naudoti, atsakovė naudojasi EEĮ 75 straipsnio 3 dalimi nustatyta servituto teise (CK 4.111 straipsnio 1 dalis, 4.124 straipsnis, ŽĮ 23 straipsnio 1 dalis). Servitutą nustačius įstatymu atskiras administracinis aktas dėl servituto įforminimo yra nereikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2011). Be kita ko, teismas pažymėjo, kad šioje byloje aktualaus EEĮ 75 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo turinys iš esmės taip pat išaiškintas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019. Nors nagrinėjamos ir bylos, kurioje vyko paminėtas kasacinis procesas, faktinės aplinkybės nėra tapačios, tačiau tai nereiškia, kad kasacinio teismo nutarties vadinamoje obiter dictum dalyje suformuluotos išvados dėl teisės aiškinimo šioje byloje yra neaktualios ir jomis negalima remtis kaip aiškinimo šaltiniu.

11. Teismas vertino, kad konstatavus, jog atsakovė ginčo valstybinės žemės sklypais naudojasi servituto teise, aktuali tampa atsakovės suformuluota teisės normų konkurencijos problema: ar valstybinės žemės sklypo dalies servituto turėtojas už naudojimąsi dalimi valstybinės žemės sklypo turi pareigą mokėti žemės nuomos mokestį. Teismas pažymėjo, kad prievolės mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį pagal ŽRĮ 22 straipsnio 2 dalį atsiradimas nėra siejamas su tuo, ar konkretus žemės sklypas suformuotas, ar ne, ir kokio dydžio sklypo dalimi faktiškai yra naudojamasi, dėl to įstatymu įtvirtinta valstybinės žemės naudojimo, išskyrus panaudos atvejus, atlygintinumo taisyklė.

12. Teismas pabrėžė, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis. Servitutas gali būti neatlygintinis tik išimtiniais atvejais, konstatavus tam konkretų pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019). Toks aiškinimas grindžiamas tuo, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra; civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumas, todėl nuosavybės teisės suvaržymas turi būti teisingai atlygintas; viena teisinio santykio šalis, gaudama naudos, turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai. Dėl šių aplinkybių teismas pritarė atsakovės atsikirtimui, kad valstybinės žemės patikėtinis turi teisę reikalauti, jog atsakovė atlygintų nuostolius, patiriamus dėl ginčo valstybinės žemės sklypų nuosavybės teisių suvaržymo. Dėl servituto nustatymo tarnaujančio daikto savininkui viešpataujančio daikto savininko mokama kompensacija pagal savo pobūdį atlieka atlyginimo funkciją. Tai lemia išvadą, kad ši kompensacija iš dalies atitinka valstybinės žemės sklypų naudotojų mokamo nuomos mokesčio požymius. Taigi atsakovė pagrįstai į ieškovės reikalavimą atsikerta remdamasi tuo, kad pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes atsakovė už naudojimąsi tais pačiais valstybinės žemės sklypais gali būti apmokestinta dvigubai: tiek pagal ŽRĮ 22 straipsnio 2 dalį, tiek pagal EEĮ 75 straipsnio 3 dalį ir CK 4.129 straipsnį. Tokia situacija lemtų nepagrįstą atsakovės, kaip valstybinės žemės sklypų servitutų turėtojos, padėties apsunkinimą ir įmonės diskriminavimą, palyginti su kitais valstybinės žemės sklypų naudotojais, kartu suteiktų privilegijų valstybei.

13. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė naudojasi ginčo valstybinės žemės sklypais servituto teise, padarė išvadą, jog atsakovė negali būti laikoma valstybinės žemės sklypų naudotoja ŽRĮ 22 straipsnio 2 dalies prasme toje apimtyje, kiek sklypų naudojimo faktas sukurtų savarankišką prievolę atsakovei mokėti nuomos mokestį. Priešingas aiškinimas, paneigtų servituto teisės turinį, taip pat lemtų nepagrįstą valstybinės žemės sklypų servituto teisės turėtojų teisinės padėties pasunkėjimą ir jų diskriminavimą. Atlyginimo už valstybinės žemės sklypo apsunkinimą įstatymu nustatytu servitutu turėtų būti sprendžiamas taikant specialiąsias normas, reglamentuojančias dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo teisinius klausimus, o ne bendrąją ŽRĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatytą normą. Valstybinės žemės naudojimo atlygintinumo taisyklė taikant tokį teisės aiškinimo variantą nebūtų pažeista, bet galėtų būti realizuota kito subjekto ir kitu būdu, nei šioje byloje pareikštu ieškiniu pasirinko ieškovė. Remdamasis tuo, teismas konstatavo, kad ieškovė neturi teisės reikalauti, jog atsakovė mokėtų ieškiniu reikalaujamą priteisti nuomos mokesčio skolą ir kitas išvestines sumas (delspinigius) (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Tai sudarė savarankišką teisinį pagrindą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

14. Teismas, spręsdamas dėl kitų bylos nagrinėjimo metu iškeltų šalutinių klausimų, pažymėjo, kad atsakovė, gindamasi nuo ieškovės reikalavimų, rašytiniuose paaiškinimuose išdėstė poziciją, jog ieškovė bet kuriuo atveju ydingai apskaičiavo prašomą priteisti sumą. Teismas, išanalizavęs ieškovės taikytą ieškinio sumos apskaičiavimo būdą, iš dalies pritarė nurodytam atsakovės atsikirtimui.

15. Teismas vertino, kad ieškovė nuomos mokesčio skolą už atskirus metus apskaičiavo atsakovės valdomiems energetikos objektams savo nuožiūra priskirdama konkrečių valstybinės žemės sklypų plotų dalis ir apmokestinamos sklypo dalies vertę daugino su valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifais, nustatytais Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimais: 2017 m. rugsėjo 28 d. Nr. T2-216 „Dėl 2017 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo“, 2018 m. rugsėjo 27 d. Nr. T2-167 „Dėl 2018 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo“ ir 2019 m. liepos 9 d. Nr. T2-150 „Dėl 2019 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo“. Toks nuomos mokesčio apskaičiavimo metodas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau ieškovė netinkamai parinko atskiras mokesčio dedamąsias, o dalį sklypų – darant hipotetinę prielaidą, kad atsakovei turėtų būti taikoma iš ŽRĮ 22 straipsnio 2 dalies kylanti prievolė, apskritai be pagrindo apmokestino.

16. Teismas vertino, kad ieškovė nepateikė motyvuoto paaiškinimo, kodėl nuomos mokesčio skolą atsakovei skaičiavo už objektus (duomenys neskelbtini). Pirmasis iš nurodytų sklypų yra panaudos teise perduotas kitam asmeniui. Įrodymų, kad sklypo dalis būtų subnuomota atsakovei, ieškovė nepateikė. Antrasis iš nurodytų sklypų yra išnuomotas, tačiau ne atsakovei. Taigi nėra savarankiško atsakovės naudojimosi šiais sklypais fakto. Net ir laikantis priešingos pozicijos, ieškovė iš esmės savo nuožiūra nustatė apmokestinamą sklypų plotą be pagrindo nesiedama jo su faktiniu atsakovei priklausančių objektų užstatymo dydžiu (pirmo sklypo atveju – 0,0054 ha; antro – 0,0055 ha). Teismas taip pat pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė neneigė atsakovės 2020 m. rugsėjo 1 d. rašytiniuose paaiškinimuose ginčo objektų užstatymo teritorijos skaičiavimų. Be to, valstybinės žemės sklypai (duomenys neskelbtini), nėra suformuoti. Taip pat atskirais žemės sklypais nėra suformuoti žemės plotai, kuriuos užima atsakovei priklausantys statiniai. Ši aplinkybė reiškia, kad ieškovė iš esmės savo nuožiūra pasirinko, kokio dydžio žemės sklypo plotus apmokestinti. Toks veikimo būdas neatitinka objektyvumo principo reikalavimų. Išdėstyti motyvai netaikytini sklypams (duomenys neskelbtini), nes atsakovės objektų užstatymo plotas sutampa su pačių sklypų plotu. Teismas pabrėžė, kad kaip pagrįstai teismo posėdžio metu pasisakė atsakovės atstovė, pagrįstų abejonių kelia ieškovės taikytų žemės nuomos mokesčių tarifų teisingumas. Ieškovės minimais Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimais: 2017 m. rugsėjo 28 d. Nr. T2-216 „Dėl 2017 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo“, 2018 m. rugsėjo 27 d. Nr. T2-167 „Dėl 2018 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo“ ir 2019 m. liepos 9 d. Nr. T2-150 „Dėl 2019 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo“, nustatyti nevienodi tokios pačios paskirties valstybinės žemės sklypų nuomos mokesčio apskaičiavimo tarifai, kurie diferencijuoti priklausomai nuo to, ar yra sudaryta nuomos sutartis, ar ne ir ar ji įregistruota. Tai yra asmenys, kurie naudojasi valstybinės žemės sklypais nesudarę nuomos sutarčių ar sutartys yra neįregistruotos, apmokestinami taikant didesnį mokesčio tarifą nei asmenys, kurie yra sudarę nuomos sutartis ir jos yra įregistruotos nustatyta tvarka. Šiuo atveju nevienodas iš esmės toje pačioje faktinėje situacijoje esančių asmenų apmokestinimas remiantis vien paminėtomis priežastimis kelia pagrįstų abejonių, ar nustatyti tarifai neprieštarauja objektyvumo ir lygiateisiškumo principams. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nurodyti Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimai nagrinėjamu atveju netaikomi, nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymą ir kreiptis į administracinį teismą dėl sprendimų teisėtumo įvertinimo.

17. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės atsikirtimą, kad ieškovė neturi teisės skaičiuoti delspinigių. Nuomos taisyklių 44 punkte nustatyta, kad už laiku nesumokėtą nuomos mokestį arba jo dalį skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis nustatomas Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu. Tai yra nuomos taisyklių 44 punkte įtvirtinta blanketinė norma, nukreipianti į Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. 1K-188 „Dėl Delspinigių už nelaiku sumokėtų mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“. Nėra pagrindo manyti, kad toks delspinigių dydžio nustatymo būdas yra ydingas ir netinkamas. Kadangi prievolė mokėti delspinigius yra nustatyta norminiu aktu, atsiliepimo į patikslintą ieškinį 29 punkte suformuluotas atsikirtimas atmestinas kaip nepagrįstas. Prašomus priteisti delspinigius ieškovė apskaičiavo už 180 dienų (nuo 2019 m. lapkričio 16 d. iki 2020 m. gegužės 15 d.). Dėl to atsakovės nuoroda į ieškinio senaties terminą, įtvirtintą CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte, yra aktuali tik toje apimtyje, kiek ieškovės reikalavimo apimtis viršija 180 dienų – patikslintas ieškinys pareikštas 2020 m. liepos 2 d., t. y. iš dalies praleidus ieškinio senaties terminą 48 dienomis.

18. Teismas, apibendrindamas visas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovė, nepriklausomai nuo sprendimo 19 punkte suformuluoto bylos išsprendimo rezultato, netinkamai apskaičiavo iš atsakovės prašomą priteisti skolą. Ieškovės reikalavimo apimtis turėtų būti koreguojama, visų pirma, pašalinant iš jo sklypams (duomenys neskelbtini), priskirtas sumas, o atskirai nesuformuotų sklypų naudojimas turėtų būti apmokestinamas pagal faktiškai atsakovės objektų užimamą (užstatytą) plotą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

19. Ieškovė Palangos miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti iš dalies Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – iš dalies tenkinti ieškovės 2020 m. liepos 2 d. patikslintą ieškinį dėl pareigos mokėti valstybinį žemės nuomos mokestį už žemės sklypu, apstatytus atsakovei nuosavybės teise priklausančiais statiniais. Apeliantė neprieštarauja dėl teismo išvadų dalyje dėl ieškovės nepateiktų motyvuotų paaiškinimų, kodėl nuomos mokesčio skolą atsakovei skaičiavo už objektus (duomenys neskelbtini).

20. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, nes byloje neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėtos faktinės aplinkybės ir byloje esančių įrodymų visuma. Apeliantės vertinimu, teismas rėmėsi byloje tik vienos šalies (atsakovės) pateiktais paaiškinimais, dėl to buvo priimtas nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas.

Žemesnės instancijos teismas

20.2. Teismas visiškai nevertino ieškovės kviestos liudytojos Palangos miesto savivaldybės administracijos Rinkliavų skyriaus vyriausiosios specialistės Ž. B., kuri tiesiogiai susijusi su skolininkų sąrašų sudarymu bei mokesčio dydžio apskaičiavimu, paaiškinimų bei trečiojo asmens NŽT paaiškinimų.

20.3. Teismas nevertino to fakto, kad atsakovė taip pat naudojasi suformuotais valstybinės žemės sklypais, apstatytais jai nuosavybės teise priklausančiais statiniais, dėl kurių sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys ir pagal kurias atsakovė moka valstybinės žemės nuomos mokestį. Nevertino ir valstybinės žemės patikėtinės NŽT 2018 m. pateikto išaiškinimo dėl servituto teisės, nurodytos EEĮ 75 straipsnio 3 dalyje, bei apskrities viršininko įsakymu nustatyto servituto. Norma negali būti taikoma besąlygiškai ir privalo būti taikoma sistemiškai su kitais aktualiais įstatymais. Atsižvelgiant į CK pateiktą servituto apibrėžimą, vadovaujantis EEĮ 75 straipsnio 2 ir 3 dalimis bei ŽĮ 40 straipsnio 6 dalimi, valstybinės žemės sklypai, kuriuose stovi atsakovei nuosavybės teise priklausantys elektros linijų stulpai ir kiti inžinerinės infrastruktūros objektai, kuriems aptarnauti reikalingas ne didesnis kaip 0,01 ha žemės plotas, naudojami servituto teise ir netūrėtų būti įtraukti į Teritorinių skyrių sudaromus valstybinės žemės naudotojų sąrašus. Dėl kai kurių ginčo sklypų buvo priimtas Apskrities viršininko įsakymas, kuriuo buvo suteiktas servitutas aptarnauti požemines, antžemines komunikacijas. Servituto aprašyme nurodyta, kad servitutu suteikiama teisė inžinerinius tinklus eksploatuojančioms įmonėms tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti bei jomis naudotis suderinus su žemės naudotojais. Tokiu būdu teisė naudotis servitutu suteikiama eksploatuojant požemines ir antžemines komunikacijas, kurių aptarnavimui reikalingas ne didesnis nei 0,01 ha žemės plotas. Tuo tarpu valstybinės žemės sklypai apstatyti atsakovei nuosavybės teise priklausančiais statiniais, kurių eksploatavimui reikalingas didesnis nei 0,01 ha žemės plotas, turėtų būti apmokestinti ŽRĮ 22 straipsnio 2 dalies prasme.

20.4. Teigia, kad skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai konstatavo, jog neva Palangos miesto savivaldybės administracija, nesivadovaudama jokiu teisiniu pagrindu, priima sprendimus, kokio dydžio atsakovės naudojami žemės sklypai yra apmokestinami. Kaip teismo posėdžio metu patvirtino Palangos miesto savivaldybės administracijos Rinkliavų skyriaus vyriausioji specialistė Ž. B. ginčo valstybinės žemės sklypai buvo apmokestinti vadovaujantis iš valstybės įmonės Registrų centro (toliau – VĮ Registrų centras“) gautose istorinėse bylose esančiais skaičiavimais žemės plotų, reikalingų pastatams eksploatuoti. Apeliantės žiniomis, valstybinės žemės sklypų (duomenys neskelbtini) istorinių bylų nėra, dėl to apmokestinamas žemės plotas buvo paskaičiuotas pagal faktiškai užstatytą žemės plotą.

21. Atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama ieškovės Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Teigia, kad ieškovės apeliacinis skundas, kaip ir ieškinys, grindžiamas nenuosekliais, deklaratyviais, tikrovės neatitikančiais teiginiais, jog atsakovė yra ginčo valstybinės žemės nuomininkė ir faktinė naudotoja. Ieškovė laikosi ydingos logikos, kad tiek nuomos sutarčių, kurių egzistavimo faktui patvirtinti ji nepateikė jokių faktinių duomenų, pažeidimo atveju, tiek už valstybinės žemės naudojimą nesudarius nuomos sutarčių pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį atsakovui kyla iš tos pačios teisės normos – ŽRĮ 22 straipsnio 2 dalies. Atsakovė nenuomoja minėtų žemės sklypų, dėl to neturi nuomininko prievolės mokėti nuomos mokestį, o ieškovė neįrodė, kad atsakovės naudojimasis ginčo žeme atitinka CK 6.489 straipsnio, reglamentuojančio nuomininko naudojimąsi išsinuomotu daiktu, turinį, nors atsakovė įrodė, jog transformatorinių ir skirstomųjų punktų buvimas valstybinėje žemėje, taip pat atsakovo teisė prieiti (aptarnauti) šį turtą yra užtikrinta įstatyminiu servitutu.

22.2. Akcentuoja, kad pats Lietuvos Respublikos Seimas, kaip įstatymų leidžiamoji institucija, konstatavo, kad servituto skirstomųjų tinklų operatoriaus naudai nustatymas yra objektyviai būtinas, 2004 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2307 50 straipsnio 2 dalimi (šiuo metu aktualios EEĮ 75 straipsnio 3 dalis) sankcionavo priverstinį žemės, nepriklausomai nuo jos nuosavybės rūšies (privati ar valstybinė), savininkų teisių ribojimą. Tai reiškia, kad siekdamas suderinti ir ginti tiek užstatyto žemės sklypo, tiek elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančių elektros energetikos įmonių interesus, įstatymų leidėjas pasirinko servituto institutą kaip tinkamiausią teisinę priemonę susiklosčiusioje situacijoje. Esant tokiu būdu (servitutu) sureglamentuotiems teisiniams santykiams, žemės savininkai, manydami, kad viešpataujančio daikto savininkas varžo ar pažeidžia jų teises, vadovaudamiesi CK ketvirtosios knygos II dalies VII skyriaus nuostatomis, gali kreiptis į atsakovę su reikalavimais, o esant šalių nesutarimui (pvz., dėl atlygintinumo už servitutą, kompensacijos dydžio ar pan.) – savo interesus ginti teisme. Atsižvelgdamas į tai, atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą, pagrįstą ir visapusišką sprendimą ir apgynė ne tik atsakovės interesus, kad nebūtų apmokestinta du kartus už tą pačią žemę, bet ir apsaugojo viešąjį interesą, nes atsakovės sąnaudos, atsirasiančios dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę mokėjimo, kaip ir šiuo metu patiriamos servitutų asmenims kompensavimo sąnaudos, būtų įtraukiamos į skirstymo paslaugos kainą, kuri tiesiogiai lemia galutinę elektros energijos kainą vartotojams.

22.3. Nors konstatavimo, kad atsakovė nėra ŽRĮ 22 straipsnio 2 dalies adresatas, pakanka apeliaciniam skundui atmesti, tačiau kiti ieškovės pasvarstymai, prielaidos, subjektyvios interpretacijos laikytinos nereikšmingomis, kurios prieštarauja pačios ieškovės versijai.

22.4. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą netinkamai, nes byloje atliktų teismo procesinių veiksmų visuma rodo, jog teismas veikė kaip aktyvus, objektyvus ir nepriklausomas arbitras bei nustatė bylai (teisingam bylos išsprendimui) svarbias faktines aplinkybes, atidžiai ir nešališkai jas ištyrė, tinkamai išaiškino ginčui taikytiną teisę, savo išvadas grindė aiškiais ir itin išsamiais motyvais.

22.5. Pažymi, kad nuomos fakto neatspindi VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašai, kuriuos prie ieškinio pridėjo ieškovė. Atsakovė, nepripažindama nuomos teisinių santykių egzistavimo, buvo suinteresuota ir siekė, kad į bylą būtų pateiktos menamos nuomos sutartys, tačiau teismas neįpareigojo ieškovės, o tik įspėjo ją dėl įrodinėjimo pareigos nevykdymo aplinkybių. Šiame kontekste ieškovė pasirinko teismo posėdyje apklausti kaip liudytoją administracijos darbuotoją Ž. B.. Ši liudytoja atitinkamų nuomos sutarčių neturi ir su jų tekstu nebuvo tiesiogiai susipažinusi nei rengiant valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijas, nei prieš 2020 m. rugsėjo 15 d. teismo posėdį. Liudytoja patvirtino, jog vadovaujasi atsakovei ir teismui neišviešintais NŽT sąrašais, kurių teisingumo nekvestionuoja. Atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovės prašymu trečiuoju asmeniu į bylą įtraukta NŽT, tačiau įrodinėjimo pareigos aspektu ji taip pat elgėsi pasyviai – ne tik nepateikė savo rengto nuomos sutarčių sąrašo, bet ir nuomos sutarčių, apie kurių galiojimo terminus itin užtikrintai kalbėjo liudytoja. Apibendrinant šias aplinkybes, galima daryti išvadą, kad ieškovė akivaizdžiai nepagrįstai priekaištauja teismui, jog bylos įrodymai buvo deramai neištirti ir neįvertinti. Be to, pastebi, kad pati ieškovė apeliaciniame skunde pripažino, jog neginčija motyvų dėl objektų (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, jog pradinis ginčo dalykas (15 vnt. žemės sklypų) apeliacinėje instancijoje susiaurėjo iki 13 vnt. žemės sklypų, tačiau kiek dėl to sumažėjo turtinis reikalavimas, ieškovė apeliaciniame skunde nenurodė, aplaidžiai tikėdamasi, kad jos procesines pareigas (skaičiavimus) atliks teismas.

22.6. Teigia, kad, priešingai nei įrodinėja apeliantė, teismas priėjo išvados, jog ieškovė netinkamai parinko atskiras mokesčio dedamąsias, ne skubotai, o įvertinęs visų byloje surinktų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtą ir kitus svarbius kriterijus. Tai, kad teismas motyvuotai atmetė ieškovės versiją, įrodymus (jų nebuvimą) vertino ne taip, kaip pageidavo ieškovas, CPK normų nepažeidžia ir nėra svarbi priežastis naikinti teisėtą ir teisingą sprendimą. Pabrėžia, kad atsakovės paaiškinimų lentelėje pateikti duomenys patvirtina, jog, priešingai, nei deklaruoja ieškovė, atsakovės apmokestinamam (naudojamam) plotui buvo priskirta nuo 86,4 proc. (objektas Nr. 8) iki 36,76 proc. (objektas Nr. 6) daugiau žemės, nei yra reali užstatymo teritorija. Tik dviejų iš trijų skirstomųjų punktų atveju (pozicijos Nr. 14 ir 15) plotas sutapo su statinių užstatymo plotu. Ieškovė neteikė į bylą nuomos sutarčių, nustatančių atsakovės statiniams eksploatuoti neva išnuomotą plotą, taip pat minimų inventorinių (istorinių) bylų, t. y. nedėjo būtinų pastangų pašalinti abejones dėl didesnio užstatytajam ploto apmokestinimui, dėl to skundžiamame sprendime buvo pagrįstai pripažinta, kad ieškovės skaičiavimai yra hipotetinės prigimties, paremti prielaidomis, o ne faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis.

22.7. Teigia, kad ieškovė samprotauja, jog teisė naudotis servitutu suteikiama eksploatuojant požemines ir antžemines komunikacijas, kurioms aptarnauti reikalingas ne didesnis nei 0,01 ha žemės plotas. Tuo tarpu valstybinės žemės sklypai, apstatyti atsakovui nuosavybės teise priklausančiais statiniais, kurių eksploatavimui reikalingas didesnis nei 0,01 ha žemės plotas, turėtų būti apmokestinami pagal ŽRĮ 22 straipsnio 2 dalį. Šie argumentai paremti subjektyvia ieškovės interpretacija, nors tokia pozicija stokoja ne tik teisinio pagrindimo, bet ir nuoseklumo. Atsakovei nėra žinoma ir ieškovė neįvardijo norminio akto, kuris konkrečiu matu ribotų (įstatyminio) servituto plotą. ŽĮ 40 straipsnio 6 dalies 2 punkto reguliavimas patvirtina būtent atsakovės poziciją, kad ne visada yra teisinės prielaidos įforminti žemės nuomą pagal CK reikalavimus, kadangi žemės sklypų iki 0,01 ha dydžio formavimas laikomas neracionaliu. Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl atsakovei priklausančių 12 vnt. transformatorinių, kurių užstatymo plotas sudaro 0,0043-0,0082 ha, t. y. nesiekia ieškovės pasiūlytos 0,01 ha reikšmės. Šios aplinkybės paneigia ieškovės įsivaizdavimą, kad nesant suformuotų ir įregistruotų valstybinės žemės sklypų, nuomos sutartys tarp NŽT ir atsakovės visgi buvo sudarytos, ir kad šie menami sandoriai suponuoja atsakovei sutartinę prievolę mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį už jam priklausančių statinių eksploatavimui naudojamą valstybinę žemę. Teigia, kad ieškinyje ir apeliaciniame skunde ieškovei nurodžius, kad ji pati teisiškai vertina ginčo santykį, o būtent pasisakius, jog, nepaisant kitų argumentų, pripažįsta įstatyminį servitutą tiek, kiek energetikos objektams eksploatuoti reikalingas ne didesnis nei 0,01 ha žemės plotas, byloje lieka atviras tik trijų skirstomųjų punktų klausimas, tačiau atsižvelgiant į faktą, kad nei ŽĮ, nei kiti aktai EEĮ 75 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto įstatyminio servituto galiojimo išlygų nenustato, ieškovės reikalavimai netenkinami visiškai.

22.8. Atsakovė, apibendrindama visas aplinkybes, pažymėjo, kad teismas tinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė ir įvertino civilinio proceso šalių argumentų ir taikytinos materialiosios teisės požiūriu, teisingai nuspręsdamas, jog servituto turėtojai nepatenka į subjektų, privalančių mokėti žemės nuomos mokestį, ratą. Kitoks aiškinimas reikštų valstybinės žemės sklypų servituto teisės turėtojų teisinės padėties reikšmingą pabloginimą ir diskriminavimą.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

24. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

25. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

26. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas neatitinka keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, nes byloje neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėtos faktinės aplinkybės ir byloje esančių įrodymų visuma. Apelianto vertinimu, teismas rėmėsi byloje tik vienos šalies (atsakovės) pateiktais paaiškinimais, dėl to buvo priimtas nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas teismo sprendimas.

27. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga ir šalių ginčo argumentais, nesutinka su šiais apelianto skundo argumentais ir pažymi, kad vien tai, jog sprendimas netenkina apelianto lūkesčių, nedaro skundžiamo sprendimo neteisėto, nepagrįsto ar kitaip pažeidžiančio jo teises bei interesus. Ginčo atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentams ir padarytoms išvadoms, kurios yra pagrįstos ir detaliai bei aiškiai motyvuotos skundžiamame sprendime, priešingai negu nurodo apeliantas.

28. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis).

29. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku (CPK 176 straipsnis). Remiantis CPK 12 ir 178 straipsniais, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

30. Pirmiausia pabrėžtina, jog, pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, įrodinėjimo našta pagrįsti teiginius, kad ginčo žemės sklypai buvo išnuomoti atsakovei, teko tokiomis aplinkybėmis pareikštus reikalavimus grindžiančiai ieškovei. Pagal CK 6.547 straipsnio 1 dalį, žemės nuomos sutartis turi būti rašytinė, CK 6.551 ir 6.552 straipsniuose, ŽĮ 9 straipsnyje reglamentuotas valstybinės žemės išnuomojimas. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų (įrodymų), kad dėl ginčo valstybinės žemės sklypų buvo sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys, tokių įrodymų ieškovė teismui nepateikė, nors pirmosios instancijos teismas perspėjo ieškovę dėl įrodinėjimo pareigos (aplinkybių, kuriomis remiasi ieškovė) nevykdymo pasekmių. Žemės sklypų registrų išrašuose taip pat nėra atlikta žymų, kad nurodyti ginčo valstybinės žemės sklypai ar jų dalis galėjo būti išnuomoti atsakovei. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, NŽT nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą, nenurodė (nepatikslino) aplinkybių, dėl kokių priežasčių atsiliepime į ieškinį buvo anksčiau nurodžiusi teismui, jog šie valstybinės žemės sklypai nuomojami atsakovei pagal nuomos sutartis ir šių nuomos sutarčių terminai nėra pasibaigę, šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai nebuvo teikiami. Įrodymų, patvirtinančių valstybinės žemės nuomos sutarčių sudarymą dėl ginčo žemės sklypų su atsakove, ieškovė nepateikė ir su apeliaciniu skundu. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog ieškovė nepagrindė ieškinyje nurodytų aplinkybių, jog atsakovė yra nurodomų ginčo žemės sklypų nuomininkė, o ne faktinė ginčo valstybinės žemės sklypų naudotoja dėl žemės sklype esančių elektros energijos objektų.

31. Apeliantė skunde įrodinėja, kad atsakovė turėtų būti prilyginama nuomininkui ŽRĮ 22 straipsnio 22 dalies reguliavimo prasme ir mokėti nuomos mokestį dėl naudojamo (užimamo) valstybinės žemės sklypo ploto (didesnis kaip 0,01 ha žemės plotas). Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovės argumentus atmetė.

32. ŽRĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai.

33. Pažymėtina, kad ŽĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės konsolidacijos, žemės servitutų Civilinio kodekso, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Taigi žemės teisiniai santykiai gali būti grindžiami ne tik nuoma (jos esmę atitinkančiu naudojimu), bet ir kitomis valstybės pripažįstamomis formomis, lemiančiomis skirtingą naudotojo turtinių prievolių ir pareigų žemės savininkui apimtį. Byloje nėra ginčo, jog ginčo valstybinės žemės sklypuose yra atsakovei nuosavybės teise priklausančios transformatorinės ar skirstomieji punktai (elektros energijos objektai valdomi elektros energijos įmonės), kurie, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis buvo pastatyti ne vėliau kaip iki 1994 metų, t. y. atsakovė yra faktinė ginčo valstybinės žemės sklypų naudotoja. 2004 m. liepos 1 d. EEĮ pakeitimo įstatymu Nr. IX-2307 buvo nustatyta nekilnojamojo daikto savininkui taikomų suvaržymų energetikos objektus ir įrenginius valdančios elektros energetikos įmonės naudai teisinė prigimtis ir nustatytas šių suvaržymų teisinis pagrindas, kuriuo buvo siekiama suderinti ir ginti tiek užstatyto žemės sklypo, tiek elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančių elektros energetikos įmonių interesus, pasirenkant servituto institutą. Šiuo metu galiojančios EEĮ redakcijos 75 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančiai elektros energetikos įmonei nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, techninei priežiūrai, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių nustatytų (nustatomų) apsaugos zonų ribose. Tinklų operatoriai tiesti perdavimo, skirstomuosius tinklus ar įrengti kitus elektros įrenginius tinklų operatoriui nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose turi teisę tik įstatymų nustatyta tvarka su žemės ar kito nekilnojamojo turto savininku išsprendę žemės ar kito nekilnojamojo turto naudojimo klausimą. Tinklų operatoriai, sudarę sutartis su žemės ar kito nekilnojamojo turto savininkais dėl žemės ar kito nekilnojamojo turto servitutų nustatymo elektros tinklams įrengti ir (ar) elektros tinklų apsaugos zonoms nustatyti (kai įstatymuose nurodyta, kad privaloma gauti žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio rašytinį sutikimą dėl šių zonų nustatymo) tinklų operatoriams nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, žemės ar kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams išmoka vienkartines kompensacijas nuostoliams dėl servituto nustatymo ar nuostoliams, patiriamiems dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo šioje dalyje nurodytų elektros tinklų apsaugos zonose, atlyginti. Šių nuostolių dydžiai apskaičiuojami pagal atitinkamas Vyriausybės patvirtintas metodikas. Kai toje pačioje teritorijoje (jos dalyje) atsiranda nuostoliai dėl tų pačių ar skirtingų apribojimų taikymo arba kai nuostoliai dėl anksčiau šiai teritorijai (jos daliai) nustatytų apribojimų taikymo buvo atlyginti, kompensacija atitinkamai mažinama sutampančių arba atlygintų nuostolių dalimi. Žemės ar kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą, jo dalį ar kitą nekilnojamąjį turtą pagal pagrindinę žemės ar kito nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį praradimo.

34. Taigi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, tiek subjekto, tiek faktinio pagrindo aspektais šioje byloje sprendžiamas ginčas patenka į EEĮ 75 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo taikymo sritį. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad 2004 m. liepos 1 d. EEĮ pakeitimo įstatymu Nr. IX-2307 buvo nustatyta nekilnojamojo daikto savininkui taikomų suvaržymų energetikos objektus ir įrenginius valdančios elektros energetikos įmonės naudai teisinė prigimtis ir nustatytas šių suvaržymų teisinis pagrindas, o servitutai savo prigimtimi yra atlygintiniai ir už juos turi būti atlyginta, jeigu šie nuostoliai nebuvo atlyginti iki įstatymo įsigaliojimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019). Tai lemia išvadą, kad ginčo valstybinės žemės sklypų dalimis, reikalingomis eksploatuoti, aptarnauti, remontuoti, techninei priežiūrai, rekonstruoti, modernizuoti ir (ar) naudoti minėtas transformatorines ar skirstomuosius punktus, atsakovė (kaip elektros energijos įmonė) naudojasi EEĮ 75 straipsnio 3 dalimi nustatyta servituto teise (CK 4.111 straipsnio 1 dalis, 4.124 straipsnis, ŽĮ 23 straipsnio 1 dalis).

35. Dėl minėtų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovės atsikirtimo į ieškinį argumentams ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytoms išvadoms, kad valstybinės žemės patikėtinis turi teisę reikalauti, jog atsakovė (kaip elektros energijos įmonė, naudojanti valstybinę žemę servituto teise) atlygintų nuostolius, patiriamus dėl ginčo valstybinės žemės sklypų nuosavybės teisių suvaržymo esant nustatytam servitutui, o ne reikalauti priteisti nuomos mokestį, kai nebuvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis (CK 4.129 straipsnis). Dėl servituto nustatymo tarnaujančio daikto savininkui viešpataujančio daikto savininko mokama kompensacija pagal savo pobūdį atlieka atlyginimo funkciją. Tai lemia išvadą, kad ši kompensacija iš dalies atitinka valstybinės žemės sklypų naudotojų mokamo nuomos mokesčio požymius. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė naudojasi ginčo valstybinės žemės sklypais servituto teise, konstatuotina, jog atsakovė negali būti laikoma valstybinės žemės sklypų naudotoja ŽRĮ 22 straipsnio 2 dalies prasme toje apimtyje, kiek sklypų naudojimo faktas sukurtų savarankišką prievolę atsakovei mokėti nuomos mokestį ir papildomai reikalauti nuostolių atlyginimo dėl nustatyto servituto (t. y. dvigubo priteisimo). Priešingas aiškinimas paneigtų servituto teisės turinį, taip pat lemtų nepagrįstą valstybinės žemės sklypų servituto teisės turėtojų teisinės padėties pasunkėjimą ir jų diskriminavimą. Atlyginimo už valstybinės žemės sklypo apsunkinimą įstatymu nustatytu servitutu turėtų būti sprendžiamas taikant specialiąsias normas, reglamentuojančias dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo teisinius klausimus, o ne bendrąją ŽRĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatytą normą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl ŽRĮ 22 straipsnio 2 dalies netaikymo ir tai buvo pakankamas pagrindas ieškinį atmesti.

36. Kiti apeliacinio skundo argumentai (tiek dėl mokesčių skaičiavimo) nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).

37. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, tinkamai vertino bylos įrodymus, dėl to nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti ieškovės Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Loreta BraždienėLaima GerasičkinienėVisvaldas Kazakiūnas