- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-26
- Bylos Nr.
- e2-18273-1089/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12978-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Linas Virkutis
- Ieškovas
- Palangos miesto savivaldybės administracijos
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“
viešame teismo posėdyje, rengtame nuotoliniu būdu, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Palangos miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė
1. Ieškovė Palangos miesto savivaldybės administracija kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Energijos skirstymo operatorius“ 4 362,15 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą, 76,65 Eur delspingius, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Pareikštus reikalavimus ieškovė grindžia tokiais esminiais argumentais:
1.1. Atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ yra valstybinės žemės sklypų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Palanga, nuomininkė ir valstybinės žemės sklypų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Palanga, naudotoja. Už naudojimąsi valstybei priklausančia žeme atsakovė turi mokėti nuomos mokestį (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ŽĮ) 2 straipsnio 11 punktas, 22 straipsnio 2 dalis).
1.2. Žemės nuomos mokestį Palangos miesto savivaldybėje administruoja Palangos miesto savivaldybės administracija. Nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka nustatyta Valstybinės žemės nuomos mokesčio už valstybinę žemę administravimo taisyklėse (toliau – Nuomos taisyklės), patvirtintose Palangos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. T2-165 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių patvirtinimo“. Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifai už 2017–2019 metus buvo nustatyti Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimais: 2017 m. rugsėjo 28 d. Nr. T2-216 „Dėl 2017 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo“, 2018 m. rugsėjo 27 d. Nr. T2-167 „Dėl 2018 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo“ ir 2019 m. liepos 9 d. Nr. T2-150 „Dėl 2019 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo“. Pagal nurodytų teisės aktų nuostatas už 2017–2019 metus buvo apskaičiuotas nuomos mokestis už kiekvieną atsakovės nuomojamą ir valdomą sklypą: 2017 m. – 1 431,47 Eur; 2018 m. – 1 511,16 Eur; 2019 m. – 1 419,52 Eur. Šių sumų atsakovė iki šiol nėra sumokėjusi ir yra skolinga 4 362,15 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio.
1.3. Pagal Nuomos taisyklių 45 punktą ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. 1K-188 „Dėl delspinigių už nelaiku sumokėtų mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ atsakovė turi sumokėti 76,65 Eur delspinigius, apskaičiuotus nuo 1 419,52 Eur (skola už 2019 m.) už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 16 d. iki 2020 m. gegužės 15 d.
Atsiliepimas
2. Atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ atsiliepime į ieškinį prašo ieškovės reikalavimų netenkinti. Savo poziciją atsakovė grindžia tokiais esminiais atsikirtimais:
Šalies argumentai
2.1. Ieškovės nurodytais valstybinės žemės sklypais atsakovė naudojasi servituto teise – sklypuose esantiems elektros energetikos objektams eksploatuoti. Servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, kuri savo prigimtimi yra atlygintinė. Taigi ieškovė siekia dvigubai apmokestinti atsakovę.
2.2. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad valstybinės žemės sklypai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Palanga, yra išnuomoti atsakovei. Vien deklaratyvių ieškovės pasisakymų nepakanka nuomos sandorių egzistavimui konstatuoti. Atsakovė už nuomojamą žemę ginčo laikotarpiu yra visiškai atsiskaičiusi su ieškove.
2.3. Visais valstybinės žemės sklypais, kurie minimi ieškovė, atsakovė naudojasi servituto teise – sklypai yra užstatyti atsakovei priklausančiomis transformatorinėmis ir skirstomaisiais punktais. Nuo 2004 m. liepos 10 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – EEĮ) pakeitimu (2004 m. liepos 1 d. EEĮ pakeitimo įstatymo Nr. IX-2307 50 straipsnio 2 dalis, o šiuo metu aktualios EEĮ redakcijos 75 straipsnio 3 dalis) įtvirtinta, kad visi iki 2004 m. liepos 10 d. įrengti elektros tinklai yra įrengti teisėtai ir jų apsaugos zonų ribose įstatymu nustatomas įstatyminis servitutas. Taip įstatymų leidėjas išreiškė savo valią suteikti valstybinę žemę skirstomųjų tinklų operatoriui (atsakovei) ŽĮ 5 straipsnio 2 dalyje nurodytu būdu (žemės servituto). Nors pagal EEĮ nustatyti žemės servitutai nėra įregistruoti viešame registre, tačiau šis faktas nelemia jų negaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.124 straipsnio 2 dalis). Ginčo žemės sklypuose esantys atsakovės nuosavybės objektai pastatyti iki 2004 m. liepos 1 d. Be to, transformatorinėms sklypuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) servitutai nustatyti ir administraciniu aktu.
2.4. Servituto turėtojai nesinaudoja jokiais esminiais savo teisinės padėties pranašumais, nei kad turi valstybinės žemės nuomininkai ir jiems prilyginti asmenys (Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ŽFĮ) 22 straipsnio 2 dalis). Todėl įpareigojimas servituto turėtojams mokėti ne tik kompensacijas, bet ir nuomos mokestį, reikštų neteisėtą papildomos finansinės naštos uždėjimą, o žemės savininkams leistų reikalauti dvigubo atlygio. Ieškovės ir atsakovės ginčas turi būti sprendžiamas taikant EEĮ reguliavimą, nes, priešingu atveju, bus sukurta situacija, kai atsakovė galės būti apmokestinta du kartus: priskiriant prievolę mokėti nuomos mokestį už faktinį žemės naudojimą (ŽFĮ 22 straipsnio 2 dalis) ir reikalaujant kompensacijos už įstatyminį servitutą (EEĮ 75 straipsnio 3 dalis). Svarbu ir tai, kad atsakovė yra licencijuojamas ūkio subjektas, kurio išaugusios sąnaudos turėtų tiesioginės įtakos elektros energijos kainai.
2.5. Į ieškinį įtraukdama menamas skolas už transformatorines (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ieškovė piktnaudžiauja teise. Šie valstybinės žemės sklypai panaudos ir (ar) nuomos teise suteikti naudotis tretiesiems asmenims.
2.6. Atsakovė nėra sudariusi nuomos sutarčių dėl valstybinės žemės. Taigi nėra ir rašytinio atsakovės sutikimo dėl delspinigių skaičiavimo. Be to, ieškovė yra praleidusi CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą ieškinio senaties terminą. Negalima ignoruoti ir to, kad delspinigius ieškovė apskaičiavo remdamasi mokestinių teisinių santykių normomis, kurios šioje situacijoje yra neaktualios.
Atsiliepimas
3. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) atsiliepime į ieškinį prašo ieškovės reikalavimus tenkinti. Savo poziciją trečiasis asmuo grindžia remdamasis tokiais esminiais argumentais:
3.1. Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos NŽT su atsakove sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys (išskyrus sklypą (duomenys neskelbtini)), kurių terminas nėra pasibaigęs. Taigi atsakovė turi pareigą mokėti ieškovės apskaičiuotą žemės nuomos ir žemės naudotojo mokestį.
3.2. Atsakovė nėra pateikusi prašymų nustatyti Palangos miesto teritorijoje servitutus, reikalingus atsakovės valdomiems statiniams eksploatuoti. EEĮ įtvirtinta teisė įrenginius ir objektus valdančiai elektros energitikos įmonei įgyti servitutą negalioja besąlygiškai. Atsakovė turėtų kreiptis į NŽT dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo ir inicijuoti veiksmus dėl teisės į servitutus įgyvendinimo.
Motyvuojamoji dalis
4. Teismo posėdyje ieškovės ir atsakovės atstovai palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus reikalavimus, juos turinčius pagrįsti argumentus ir atsikirtimus į juos.
Teismas konstatuoja:
II. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir išvados dėl jų teisinio vertinimo
5. Išanalizavus byloje pateiktus išrašus iš Nekilnojamojo turto registro, nustatyta, kad atsakovei AB „Energijos skirstymo operatorius“ nuosavybės teise priklauso transformatorinės ar skirstomieji punktai, esantys valstybinės žemės sklypuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Palanga. Priešingai nei teigiama patikslintame ieškinyje ir trečiojo asmens atsiliepime į ieškinį, Nekilnojamojo turto registre nėra atlikta žymų, kad nurodyti valstybinės žemės sklypai ar dalis jų būtų išnuomoti atsakovei (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis, 185 straipsnis).
6. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius įrodinėjimo našta pagrįsti teiginius, kad valstybinės žemės sklypai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palanga, yra išnuomoti atsakovei, teko tokiomis aplinkybėmis pareikštus reikalavimus grindžiančiai ieškovei. Pastarajai nepateikus įrodymų, kurie pagrįstų paminėtus argumentus, konstatuotina, kad atsakovė yra faktinė ginčo valstybinės žemės sklypų naudotoja, o ne nuomininkė – kaip teisminio proceso metu įrodinėjo ieškovė.
7. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis taip pat nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Palanga, nėra suformuoti ir, be kita ko, atskirais žemės sklypais nėra suformuoti žemės plotai, kuriuos užima atsakovei priklausantys statiniai. Be to, žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Palanga, yra išnuomotas kitiems asmenims, o žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Palanga, perduotas naudoti su šiuo procesu nesusijusiam subjektui panaudos pagrindu.
8. Pripažinus, kad atsakovė yra faktinė šio sprendimo 5 punkte aprašytų valstybinės žemės sklypų naudotoja, ir atsižvelgiant į ieškinio faktinį pagrindą bei atsakovės atsikirtimų turinį, konstatuotina, jog šios bylos teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia du esminiai klausimai: ar atsakovė pagrįstai teigia, kad ginčo žemės sklypų dalimis, užstatytomis transformatorinėmis ar skirstomaisiais punktais, naudojasi servituto teise, ir ar atsakovei, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu įmonė naudojasi valstybinės žemės sklypais, kyla prievolė mokėti ieškovės reikalaujamą priteisti nuomos mokestį.
Ar atsakovė AB „Energetikos skirstymo operatorius“ pagrįstai teigia, kad ginčo žemės sklypų dalimis, užstatytomis transformatorinėmis ar skirstomaisiais punktais, naudojasi servituto teise?
9. Byloje nėra ginčo, kad atsakovei nuosavybės priklausančios šio sprendimo 5 punkte nurodytuose sklypuose esančios transformatorinės ar skirstomieji punktai, kurie pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis pastatyti ne vėliau kaip iki 1994 metų, yra elektros energetikos objektai (Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Gindamasi nuo ieškovės reikalavimų, atsakovė įrodinėja, kad be išimties visų ieškovės minimų valstybinės žemės sklypų dalimis, užstatytomis transformatorinėmis ar skirstomaisiais punktais, įmonė naudojasi servituto teise. Pasak atsakovės, servitutai buvo nustatyti nuo 2004 m. liepos 10 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2307 normomis, kurios yra įtvirtintos šiuo metu galiojančios EEĮ redakcijos 75 straipsnio 3 dalyje. Įvertinus aktualų teisinį reglamentavimą, pritartina atsakovės dėstomam faktinės situacijos teisiniam kvalifikavimui.
10. EEĮ 75 straipsnio 3 dalies pirmas sakinys suformuluotas taip: „Elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančiai elektros energetikos įmonei nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, techninei priežiūrai, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių nustatytų (nustatomų) apsaugos zonų ribose.“. Ši įstatyminė nuostata – neskaitant atskirų kalbinių patikslinimų, kaip pagrįstai pažymi atsakovė, įtvirtinta 2004 m. liepos 10 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-2307 50 straipsnio 2 dalyje, kuri vėliau perkelta į EEĮ 75 straipsnio 3 dalį.
11. Atsakovė yra elektros energetikos įmonė (EEĮ 2 straipsnio 5 dalis). Kaip jau pasisakyta, atsakovei priklausančios transformatorinės ir skirstomieji punktai yra elektros energetikos objektai, kurie stovi valstybinės žemės sklypuose. Taigi tiek subjekto, tiek faktinio pagrindo aspektais šioje byloje sprendžiamas ginčas patenka į EEĮ 75 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo taikymo sritį.
12. EEĮ 75 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje apibrėžta teisės norma kalbiniu požiūriu yra aiški ir nedviprasmiška: įstatymų leidėjas nustatė, kad elektros energetikos objektų, esančių objektus valdančiai elektros energetikos įmonei nepriklausančioje žemėje, eksploatavimui ir kitų veiksmų atlikimui įstatymu yra nustatomi žemės servitutai šių objektų nustatytų (nustatomų) apsaugos zonų ribose. Nei sisteminis, nei teleologinis aptariamos teisės normos struktūros ir turinio aiškinimo būdai neteikia kitokio atsakymo, nei jį suponuoja kalbinė normos prasmė. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad transformatorinės ar skirstomojo punkto apsaugos zona yra 5 metrų pločio žemės juosta aplink transformatorinę ar skirstomąjį punktą. Pastaroji nuostata reiškia, kad transformatorinės ar skirstomojo punkto eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, techninei priežiūrai, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui įstatymu nustatytas žemės servitutas ne tik sutampa su objektų užstatyta teritorija, bet ir ją viršija 5 metrais.
13. Byloje nustatyta, kad atsakovei, kaip elektros energetikos įmonei, nuosavybės teise priklausantys elektros energetikos objektai, esantys valstybės žemės sklypuose, kurie atsakovei nepriklauso ir kurių pastaroji nevaldo jokiais teisiniais pagrindais, yra pastatyti iki 1994 metų. Tai lemia išvadą, kad šio sprendimo 5 punkte aprašytų valstybinės žemės sklypų dalimis, reikalingomis eksploatuoti, aptarnauti, remontuoti, techninei priežiūrai, rekonstruoti, modernizuoti ir (ar) naudoti, atsakovė naudojasi EEĮ 75 straipsnio 3 dalimi nustatyta servituto teise (CK 4.111 straipsnio 1 dalis, 4.124 straipsnis, ŽĮ 23 straipsnio 1 dalis). Servitutą nustačius įstatymu atskiras administracinis aktas dėl servituto įforminimo yra nereikalingas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2011). Be kita ko, pridurtina, kad šioje byloje aktualaus EEĮ 75 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo turinys iš esmės taip pat išaiškintas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019. Nors nagrinėjamos ir bylos, kurioje vyko paminėtas kasacinis procesas, faktinės aplinkybės nėra tapačios, tačiau tai nereiškia, kad kasacinio teismo nutarties vadinamoje obiter dictum dalyje suformuluotos išvados dėl teisės aiškinimo šioje byloje yra neaktualios ir jomis negalima remtis kaip aiškinimo šaltiniu.
Ar atsakovei AB „Energetikos skirstymo operatorius“, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu įmonė naudojasi ginčo valstybinės žemės sklypais, kyla prievolė mokėti ieškovei Palangos miesto savivaldybės administracijai nuomos mokestį?
14. Konstatavus, kad atsakovė ginčo valstybinės žemės sklypais naudojasi servituto teise, aktualiu tampa atsakovės suformuluota teisės normų konkurencijos problema: ar valstybinės žemės sklypo dalies servituto turėtojas už naudojimąsi dalimi valstybinės žemės sklypo turi pareigą mokėti žemės nuomos mokestį.
15. Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Taigi formaliai servituto turėtojas gali būti laikomas valstybinės žemės naudotoju, kaip tai apibrėžta ŽĮ 2 straipsnio 11 dalyje. Pagal ŽFĮ 22 straipsnio 2 dalį valstybinės žemės sklypų naudotojai Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ši teisės norma aiškinama, kaip nustatanti pareigą valstybinės žemės nuomos mokestį mokėti ne tik tiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja tik teisės aktų nustatyta tvarka suformuotą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą valstybinės žemės sklypą, bet ir kitiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja valstybinę žemę teisiniu pagrindu, už faktinį naudojimąsi valstybei priklausančia žeme, išskyrus neatlygintinį suteikimą naudotis – panaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-49-1075/2018, 31 punktas). Vadinasi, prievolės mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį pagal ŽFĮ 22 straipsnio 2 dalį atsiradimas nėra siejamas su tuo, ar konkretus žemės sklypas yra suformuotas, ar ne, ir kokio dydžio sklypo dalimi faktiškai yra naudojamasi.
16. Taigi įstatymu yra įtvirtinta valstybinės žemės naudojimo, išskyrus panaudos atvejus, atlygintinumo taisyklė.
17. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis. Servitutas gali būti neatlygintinis tik išimtiniais atvejais, konstatavus tam konkretų pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019, 22 ir 23 punktai). Toks aiškinimas yra grindžiamas tuo, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra; civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumas, todėl nuosavybės teisės suvaržymas turi būti teisingai atlygintas; viena teisinio santykio šalis, gaudama naudos, turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai.
18. Dėl paminėto pritartina atsakovės atsikirtimui, kad valstybinės žemės patikėtinis turi teisę reikalauti, jog atsakovė atlygintų nuostolius, patiriamus dėl ginčo valstybinės žemės sklypų nuosavybės teisių suvaržymo (CK 4.129 straipsnis). Dėl servituto nustatymo tarnaujančio daikto savininkui viešpataujančio daikto savininko mokama kompensacija pagal savo pobūdį atlieka atlyginimo funkciją. Tai lemia išvadą, kad ši kompensacija iš dalies atitinka valstybinės žemės sklypų naudotojų mokamo nuomos mokesčio požymius. Taigi atsakovė pagrįstai į ieškovės reikalavimą atsikerta remdamasi tuo, kad pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes atsakovė už naudojimąsi tais pačiais valstybinės žemės sklypais gali būti apmokestinta dvigubai: tiek pagal ŽFĮ 22 straipsnio 2 dalį, tiek pagal EEĮ 75 straipsnio 3 dalį ir CK 4.129 straipsnį. Tokia situacija lemtų nepagrįstą atsakovės, kaip valstybinės žemės sklypų servitutų turėtojos, padėties apsunkinimą ir įmonės diskriminavimą, lyginant su kitais valstybinės žemės sklypų naudotojais, o tuo pačiu suteiktų privilegijų valstybei.
19. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė naudojasi ginčo valstybinės žemės sklypais servituto teise, konstatuotina, jog atsakovė negali būti laikoma valstybinės žemės sklypų naudotoja ŽFĮ 22 straipsnio 2 dalies prasme toje apimtyje, kiek sklypų naudojimo faktas sukurtų savarankišką prievolę atsakovei mokėti nuomos mokestį. Priešingas aiškinimas, paneigtų servituto teisės turinį, taip pat lemtų nepagrįstą valstybinės žemės sklypų servituto teisės turėtojų teisinės padėties pasunkėjimą ir jų diskriminavimą. Atlyginimo už valstybinės žemės sklypo apsunkinimą įstatymu nustatytu servitutu turėtų būti sprendžiamas taikant specialiąsias normas, reglamentuojančias dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo teisinius klausimus, o ne bendrąją ŽFĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatytą normą. Valstybinės žemės naudojimo atlygintinumo taisyklė taikant tokį teisės aiškinimo variantą nebūtų pažeista, bet galėtų būti realizuota kito subjekto ir kitu būdu, nei šioje byloje pareikštu ieškiniu pasirinko ieškovė. Remiantis tuo, konstatuotina, kad ieškovė neturi teisės reikalauti, jog atsakovė mokėtų ieškiniu reikalaujamą priteisti nuomos mokesčio skolą ir kitas išvestines sumas (delspinigius) (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Tai sudaro savarankišką teisinį pagrindą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl kitų bylos nagrinėjimo metu iškeltų šalutinių klausimų.
20. Gindamasi nuo ieškovės reikalavimų, atsakovė taip pat 2020 m. rugsėjo 1 d. rašytiniuose paaiškinimuose išdėstė poziciją, kad ieškovė bet kuriuo atveju ydingai apskaičiavo prašomą priteisti sumą. Išanalizavus ieškovės taikytą ieškinio sumos apskaičiavimo būdą, iš dalies pritartina nurodytam atsakovės atsikirtimui.
21. Kaip galima spręsti iš ieškinio turinio ir teismo posėdžio metu ieškovės atstovo paaiškinimų, nuomos mokesčio skolą už atskirus metus ieškovė apskaičiavo atsakovės valdomiems energetikos objektams savo nuožiūra priskirdama konkrečių valstybinės žemės sklypų plotų dalis ir apmokestinamos sklypo dalies vertę daugino su valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifais, nustatytais Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimais: 2017 m. rugsėjo 28 d. Nr. T2-216 „Dėl 2017 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo“, 2018 m. rugsėjo 27 d. Nr. T2-167 „Dėl 2018 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo“ ir 2019 m. liepos 9 d. Nr. T2-150 „Dėl 2019 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo“. Toks nuomos mokesčio apskaičiavimo metodas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau ieškovė netinkamai parinko atskiras mokesčio dedamąsias, o dalį sklypų – darant hipotetinę prielaidą, kad atsakovei turėtų būti taikoma iš ŽFĮ 22 straipsnio 2 dalies kylanti prievolė, apskritai be pagrindo apmokestino.
22. Visų pirma, ieškovė nepateikė motyvuoto paaiškinimo, kodėl nuomos mokesčio skolą atsakovei skaičiavo už objektus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palanga. Pirmasis iš paminėtų sklypų yra panaudos teise perduotas kitam asmeniui. Įrodymų, kad sklypo dalis būtų subnuomota atsakovei, ieškovė nepateikė. Antrasis iš nurodytų sklypų yra išnuomotas, tačiau ne atsakovei. Taigi šių sklypų atveju nėra savarankiško atsakovės naudojimosi sklypais fakto. Net ir laikantis priešingos pozicijos, ieškovė iš esmės savo nuožiūra nustatė apmokestinamą sklypų plotą, be pagrindo nesiedama jo su faktiniu atsakovei priklausančių objektų užstatymo dydžiu (pirmo sklypo atveju 0,0054 ha; antro – 0,0055 ha). Šioje vietoje išskirtina, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė neneigė atsakovės 2020 m. rugsėjo 1 d. rašytiniuose paaiškinimuose pateiktų skaičiavimų apie ginčo objektų užstatymo teritoriją (CPK 187 straipsnio 1 dalis).
23. Antra, valstybinės žemės sklypai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Palanga, nėra suformuoti. Taip pat atskirais žemės sklypais nėra suformuoti žemės plotai, kuriuos užima atsakovei priklausantys statiniai. Ši aplinkybė reiškia, kad ieškovė iš esmės savo nuožiūra pasirinko, kokio dydžio žemės sklypo plotus apmokestinti. Toks veikimo būdas neatitinka objektyvumo principo reikalavimų. Išdėstyti motyvai netaikytini sklypams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palanga, nes atsakovės objektų užstatymo plotas sutampa su pačių sklypų plotu.
24. Trečia, kaip pagrįstai teismo posėdžio metu pasisakė atsakovės atstovė, pagrįstų abejonių kelia ieškovės taikytų žemės nuomos mokesčių tarifų teisingumas. Ieškovės minimais Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimais: 2017 m. rugsėjo 28 d. Nr. T2-216 „Dėl 2017 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo“, 2018 m. rugsėjo 27 d. Nr. T2-167 „Dėl 2018 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo“ ir 2019 m. liepos 9 d. Nr. T2-150 „Dėl 2019 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo“, nustatyti nevienodi tokios pačios paskirties valstybinės žemės sklypų nuomos mokesčio apskaičiavimo tarifai, kurie diferencijuoti priklausomai nuo to, ar yra sudaryta nuomos sutartis, ar ne ir ar ji įregistruota. Tai yra asmenys, kurie naudojasi valstybinės žemės sklypais nesudarę nuomos sutarčių ar sutartys yra neįregistruotos, apmokestinami taikant didesnį mokesčio tarifą nei asmenys, kurie yra sudarę nuomos sutartis ir pastarosios yra įregistruotos nustatyta tvarka. Šiuo atveju nevienodas iš esmės toje pačioje faktinėje situacijoje esančių asmenų apmokestinamas remiantis vien tik paminėtomis priežastimis kelia pagrįstų abejonių, ar nustatyti tarifai neprieštarauja objektyvumo ir lygiateisiškumo principams. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nurodyti Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimai nagrinėjamu atveju netaikomi, nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymo ir kreiptis į administracinį teismą dėl sprendimų teisėtumo įvertinimo.
25. Ketvirta, kaip nepagrįstas atmestinas atsakovės atsikirtimas, kad ieškovė neturi teisės skaičiuoti delspinigių. Nuomos taisyklių 44 punkte nustatyta, kad už laiku nesumokėtą nuomos mokestį arba jo dalį skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis nustatomas Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu. Tai yra Nuomos taisyklių 44 punkte įtvirtinta blanketinė norma, nukreipianti į Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. 1K-188 „Dėl delspinigių už nelaiku sumokėtų mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“. Nėra pagrindo laikyti, kad toks delspinigių dydžio nustatymo būdas yra ydingas ir netinkamas. Kadangi prievolė mokėti delspinigius yra nustatyta norminiu aktu, atsiliepimo į patikslintą ieškinį 29 punkte suformuluotas atsikirtimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Prašomus priteisti delspinigius ieškovė apskaičiavo už 180 dienų (nuo 2019 m. lapkričio 16 d. iki 2020 m. gegužės 15 d.). Dėl to atsakovės nuoroda į ieškinio senaties terminą, įtvirtintą CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte, yra aktuali tik toje apimtyje, kiek ieškovės reikalavimo apimtis viršija 180 dienų – patikslintas ieškinys pareikštas 2020 m. liepos 2 d., t. y. iš dalies praleidus ieškinio senaties terminą 48 dienomis.
26. Apibendrinant nurodytą, prieitina prie išvados, kad ieškovė – nepriklausomai nuo šio sprendimo 19 punkte suformuluoto bylos išsprendimo rezultato, netinkamai apskaičiavo iš atsakovės prašomą priteisti skolą. Ieškovės reikalavimo apimtis turėtų būti koreguojama, visų pirma, pašalinant iš jo sklypams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palanga, priskirtas sumas, o atskirai nesuformuotų sklypų naudojimas turėtų būti apmokestinamas pagal faktiškai atsakovės objektų užimamą (užstatytą) plotą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 ir 265 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.