Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės, Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikianti Kauno apygardos teismo vardu,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Pleištas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Parama“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pleištas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17.7. Ieškovei įgyvendinant savo įstatyminę teisę sumažinti savo ieškinio reikalavimus, jos ieškinys skundžiamu teismo sprendimu buvo patenkintas pilnai. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovė byloje patyrė iš viso 6 344,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš kurių 1 807 Eur sudaro žyminis mokestis, 4 537,50 Eur už teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į tai, šios išlaidos buvo pagrįstai priteistos iš atsakovės

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

19. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

20. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys ir ieškovei priteista skola bei negautos pajamos iš atsakovės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

23. Apeliantė (atsakovė), nesutikdama su skundžiamu sprendimu, laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovės nurodytas faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, t. y. to, kad atsakovė yra atlaisvinusi dalį ieškovei priklausančių patalpų, jog ieškovės nurodytas prašytos priteisti sumos dydis neatitinka šalių Sutartimi sutarto nuomos mokesčio dydžio, taip pat jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovės jau sumokėtas ieškovei pinigines sumas bei nesigilino į prašytų priteisti negautų pajamų sudėtį. Pažymėjo, kad teismui sprendžiant deliktinės atsakomybės klausimą ir nustatant žalos dydį yra draudžiama remtis buvusiomis sutartinėmis sąlygomis, nes kitu atveju būtų taikoma sutartinė civilinė atsakomybė. Taip pat apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė CK 6.37 straipsnio taikymą dėl palūkanų bei netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Dėl ginčo esmės

24. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2011 m. sausio 2 d. tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta Sutartis, kurios pagrindu ieškovė perdavė atsakovei laikinai valdyti ir naudotis nuomos teise negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), o nuomininkė įsipareigojo mokėti nuomotojui mėnesinį nuomos mokestį. Eigoje bylos šalys pasirašė Sutarties pakeitimus, kuriais pakeisdavo nuomos mokesčio dydį bei Sutarties galiojimo terminą, o paskutiniu pakeitimu Nr. 11, kuris sudarytas 2022 m. sausio 3 d. susitarta, kad nuomininkas nuomotojui moka mėnesio nuomos mokestį 2 262 Eur + PVM ir už suvartotą elektros energiją, ir kitas eksploatavimo paslaugas pagal kontrolinių skaitiklių parodymus bei pateiktas sąskaitas. Sutarties terminas pratęstas iki 2022 m. gruodžio 31 d. Tuo pačiu Sutarties pakeitimu šalys nurodė, kad 2021 m. gruodžio 31 d. atsakovės susidariusi skola yra 52 162,22 Eur, kuri turi būti sumokėta iki 2022 m. birželio 30 d., o neapmokėjus skolos, Sutartis nutraukiama 2022 m. birželio 30 d. be atskiro įspėjimo. 2022 m. sausio 6 d. skolų suderinimo aktu Nr. 22-01 šalys patvirtino, kad atsakovės skola ieškovei yra 52 162,22 Eur.

25. Kauno apygardos teismas 2023 m. vasario 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-384-555/2023 nutraukė tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą Sutartį bei visus jos priedus nuo teismo sprendimo priėmimo dienos ir ieškovės naudai iš atsakovės priteisė 54 155,35 Eur skolą, 2 778,49 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 676,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, o atsakovė to neginčijo, kad minėtu Kauno apygardos teismo sprendimu ieškovei iš atsakovės skola buvo priteista už laikotarpį iki 2022 m. rugsėjo mėn. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad atsakovė ieškovei sumokėjo Kauno apygardos teismo sprendimu priteistą skolą.

26. Ieškovė savo ieškinio reikalavimą visų pirma grindė faktine aplinkybe, kad atsakovė ir po Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 1 d. sprendimo įsiteisėjimo liko ieškovei priklausančiose patalpose, dėl ko atsakovė sutaupė asmenines pinigines lėšas nepagrįstai naudodamasi ieškovei priklausančiu turtu. Atsakovė nurodė, kad dalį patalpų ieškovei yra perdavusi. Šiam argumentui pagrįsti pateikė 2022 m. balandžio 19 d. darytas patalpų nuotraukas. Taigi, atsakovė iš esmės neginčija naudojimosi ieškovei priklausančiomis patalpomis fakto, tačiau akcentuoja, jog dalį patalpų ieškovei yra grąžinusi. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančius duomenis, atmeta šį apeliantės argumentą, kadangi byloje nėra visiškai jokių duomenų, patvirtinančių faktinį patalpų grąžinimą ar siekį jį grąžinti ieškovei, o pateiktos patalpų fotonuotraukos visiškai neįrodo patalpų grąžinimo fakto ieškovei. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Kauno apygardos teismui nutraukus Sutartį, atsakovė, būdama rūpestinga ir suprasdama, jog nuomos teisiniai santykiai nutrūko ir jai nebepriklauso nuomojamos patalpos, turėjo per kuo trumpesnį laiką atlaisvinti patalpas ir perduoti jas ieškovei. Tokio pobūdžio duomenų byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, atsakovė, konstatuodama dalies patalpų grąžinimo faktą, visiškai nedetalizavo kuri patalpų dalis yra grąžinta, o tai taip pat yra pagrindas spręsti dėl atsakovės tokio pobūdžio argumentų deklaratyvumo.

27. Pirmoji priteistos ieškovės prašytos sumos dalis – 15 742,31 Eur skola pagal Sutartį už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 30 d. iki 2023 m. vasario 1 d. Šioje dalyje reikalavimą ieškovė siekė pagrįsti aplinkybe, kad bylą nagrinėjant Kauno apygardos teisme ieškinio reikalavimo dydžio netikslino, o jis buvo apskaičiuotas iki 2022 m. rugsėjo mėn. Pati Sutartis minėtu teismo sprendimu buvo nutraukta 2023 m. vasario 1 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 30 d. iki 2023 m. vasario 1 d. ieškovė atsakovei išrašė šias PVM sąskaitas faktūras: 1) 2022 m. rugsėjo 30 d. Nr. KPR3765628 – 3 249,24 Eur sumai, 2) 2022 m. spalio 31 d. Nr. KPR3765631 – 3 297,99 Eur sumai, 3) 2022 m. lapkričio 30 d. Nr. KPR3765634 – 3 276,73 Eur sumai; 4) 2022 m. gruodžio 31 d. Nr. KPR3765637 – 3 572,65 Eur sumai; 5) 2023 m. sausio 31 d. Nr. KPR3765641 – 3 510,33 Eur sumai. Iš viso – 16 906,94 Eur. Taip pat teismas nustatė, kad atsakovė per šį laikotarpį ieškovei atliko 3 100 Eur mokėjimą, kurio dalis buvo įskaityta į anksčiau susidariusį įsiskolinimą ir dalis – 1 164,63 Eur užskaityta už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 30 d. iki 2023 m. vasario 1 d., todėl likusi skolos suma už šį laikotarpį sudaro 15 742,31 Eur.

28. Nei viena iš bylos šalių neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 30 d. iki 2023 m. vasario 1 d. atsakovė ieškovei sumokėjo 3 100 Eur sumą. Iš atsakovės pateikto mokėjimų apibendrinimo ir mokėjimo nurodymų matyti, kad buvo atlikti šie mokėjimai: 1) 2022 m. spalio 5 d. – 500 Eur; 2) 2022 m. spalio 21 d. – 500 Eur; 3) 2022 m. spalio 31 d. – 600 Eur; 4) 2022 m. gruodžio 14 d. – 1 500 Eur. Bendra suma siekia 3 100 Eur. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 1 935,37 Eur suma buvo įskaityta į ankstesnį laikotarpį (3 100 Eur – 1 164,63 Eur), o 1 164,63 Eur į laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 30 d. iki 2023 m. vasario 1 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 1 d. sprendimo turinį, ieškovės nurodomus argumentus, pirmosios instancijos teismo motyvus bei byloje esančius duomenis, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo atliktas sumų paskirstymas stokoja pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir šalys to neginčijo, kad Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 1 d. sprendimu priteistą sumą už laikotarpį iki 2022 m. rugsėjo mėn. atsakovė apmokėjo (nėra paaiškinama, ar rugsėjo mėnuo yra skaičiuojamas imtinai), todėl nėra aišku, kodėl tiek ieškovė, tiek pirmosios instancijos teismas dalį atsakovės ginčo laikotarpiu sumokėtos sumos dar kartą priskiria ankstesniam laikotarpiui. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, ypatingai atsižvelgiant ir į tai, kad teismas nurodė, jog pasitvirtinus minėtų ieškovės pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas ieškinį tenkinti. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė byloje esančių įrodymų, o tik rėmėsi hipotetiniu ieškovės argumentų pagrįstumu. Kaip minėta, ginčo laikotarpiu ieškovė atsakovei išrašė keturias PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma 16 906,94 Eur. Tokiu atveju įvertinus 3 100 Eur sumokėtos sumos faktą, atsakovės skola ieškovei turėtų būti 13 806,04 Eur. Vis dėlto, svarbu atkreipti dėmesį, kad byloje nėra nei vienos ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros atsakovei, todėl nėra galimybės įvertinti jų turinio ir atsakovės keliamo klausimo dėl jų pagrįstumo.

29. Teismų praktikoje nurodoma, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą).

30. Nagrinėjamu atveju vieninteliai rašytiniai įrodymai, kuriais ieškovė siekė pagrįsti savo reikalavimą, yra pati Nuomos sutartis ir jos pakeitimai, pačios ieškovės parengta skolos suvestinėmis, 2025 m. balandžio 7 d. ieškovės buhalterės pažyma, tačiau į bylą nėra pateikta nei viena ieškovės akcentuojama ginčo laikotarpiu išrašyta PVM sąskaita faktūra. Tai reiškia, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas negali įsitikinti visu ieškovės nurodomu skolos dydžiu bei skolos sandara, ypatingai atsižvelgus į tai, kad remiantis Sutarties pakeitimu Nr. 11, atsakovei tekdavo pareiga ne tik apmokėti nuomos mokestį, tačiau ir atsiskaityti už komunalines paslaugas. Ieškovės nurodytas skolos dydis viršija aptartą nuomos mokesčio dydį, o tai leidžia spręsti, jog ieškovė taip pat prašė priteisti sumą, išleistą už patalpoms suteiktas komunalines paslaugas. Jokių duomenų byloje apie ieškovės patirtas išlaidas komunalinėms paslaugoms apmokėti, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Tokio pobūdžio duomenų netyrė ir pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija pritaria apeliantės argumentui, jog pirmosios instancijos teismas byloje įrodymus įvertino nevisapusiškai.

31. Kitą ieškovės finansinio reikalavimo dalį, t. y. 76 022,69 Eur, pirmosios instancijos teismas įvertino kaip negautas ieškovės pajamas už laikotarpį 2023 m. vasario 2 d. iki 2025 m. kovo 31 d. Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto šalių santykių kvalifikavimo, todėl teisėjų kolegija pakartotinai teisinių santykių kvalifikavimo neatlieka ir toliau sprendžia dėl negautų pajamų ir jų dydžio (ne)pagrįstumo.

32. Kaip jau nustatyta, byloje nėra duomenų, kad atsakovė perdavė ieškovei nuomotas patalpas. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti pajamas, kurios įprastai nuomojant patalpas yra gaunamos, todėl ieškovės žala yra susijusi su negautomis pajamomis. Teismas sutiko su ieškove, kad ieškovė negalėjo tinkamai naudoti patalpų, t. y. jas nuomoti ir už tai gauti atitinkamo dydžio nuomos mokestį. Sprendė, kad egzistuoja visos deliktinės atsakomybės taikymo sąlygos. Negautų pajamų dydžiui apskaičiuoti pirmosios instancijos teismas pasitelkė paskutiniu Sutarties pakeitimu sutartą nuomos mokesčio dydį, taip pat nurodė, kad atsakovė nemokėjo komunalinių mokesčių. Rėmėsi ieškovės atliktu paskaičiavimu, kad negautų pajamų dydis siekia 76 022,69 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad visų pirma svarbu atsižvelgti į negautų pajamų sąvoką ir reikšmę.

33. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, sutrukdžiusių ieškovo veiklą, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Negautas pajamas, kaip nuostolius, apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamas suprantant kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2018, 36–37 punktai). Negautos pajamos neturi būti suprantamos kaip visos tikėtinos gauti iš asmens veiklos sumos, neatskaičius sąnaudų. Negautos pajamos reiškia negautą pelną, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusiojo turtinė padėtis. Dėl to apskaičiuojant negautas pajamas turi būti atimamos išlaidos, kurių būtų turėjęs nukentėjusysis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-611/2021, 28 punktas; 2024 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-421/2024, 50 punktas).

34. Esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, kad, nustatęs negautų pajamų faktą, t. y. įrodžius, kad galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį. Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo motyvus dėl negautų pajamų apskaičiavimo bei į nurodytą kasacinio teismo praktiką, kuria yra paaiškinama negautų pajamų reikšmė, jos apskaičiavimo reikalavimai, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl negautų pajamų dydžio turimų duomenų apimtyje yra nepagrįsta ir padaryta neištyrus bylai aktualių faktinių aplinkybių bei įrodymų. Sutiktina, kad teoriniu požiūriu nesant atsakovės neteisėtų veiksmų dėl ieškovei priklausančių patalpų neatlaisvinimo ir nesant duomenų apie patalpų netinkamą būklę bei kt., ieškovė galėtų nuomoti ginčo patalpas ir gauti finansinę naudą, tačiau negautų pajamų dydis turi būti pagrįstas. Vis dėlto, apart Nuomos sutarties ir jos pakeitimų, ieškovė kitais įrodymais neįrodinėjo savo negautų pajamų dydžio ir jo fakto. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutinka su ieškovės argumentu, kad ieškovės neveikimas atgaunant patalpas nėra atsakovės atsakomybę naikinanti sąlyga, tačiau duomenų apie ieškovės aktyvius veiksmus siekiant atsiimti iš atsakovės ginčo patalpas, apie nuomininkų paiešką ir apie rastus potencialius nuomininkus, tokių patalpų nuomos rinkos kainą nebuvimas leidžia padaryti išvadą, kad ieškovė neįrodė realios galimybės gauti nuomos mokestį už ginčo patalpų nuomą nurodytu laikotarpiu (žr. pvz., Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-682-886/2022). Be to, kaip ir pirmosios sumos, taip ir šios sumos atveju ieškovė nėra pateikusi nei vienos PVM sąskaitos faktūros, kurioje būtų aiškiai išskirta jos nurodyta nuomos suma ir komunalinių paslaugų suma. Tokiu atveju spręstina, kad pirmosios instancijos teismas iš šiuo atveju byloje esančius įrodymus vertino abstrakčiai, nesigilindamas į jų turinį ir pažeisdamas taisyklę, jog įrodyti faktą turi tas, kas teigia bei prioritetinę reikšmę suteikdamas ieškovės motyvams vietoje turimų rašytinių įrodymų. Taip pat pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ieškovės nurodomų negautų pajamų turinį, t. y. nepagrįstai komunalines paslaugas, net nenurodęs jų konkretaus dydžio, neįvertinęs PVM sąskaitų faktūrų turinio atitikties ieškovės teiginiams, priskyrė ieškovės negautoms pajamoms, kadangi negautos pajamos neturi būti suprantamos kaip visos tikėtinos gauti iš asmens veiklos sumos, neatskaičius sąnaudų. Neteisingai išlaidas už komunalines paslaugas priskyrus prie negautų pajamų, jų galimo priteisimo klausimas šioje byloje iš esmės liko neišnagrinėtas ir neišspręstas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta bei į aplinkybę, jog ieškovė prašė taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą ir atitinkamai savo ieškinio motyvus siejo su prašomu taikyti institutu, pirmosios instancijos teismas pats atliko tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimą, jog dalis ieškinio reikalavimo susijusi su Nuomos sutartimi, kita dalis su deliktinės atsakomybės taikymu, nutaria, kad pirmosios instancijos teismas atliko neišsamų byloje esančių įrodymų vertinimą, susijusį tiek su skolos, tiek ir su negautų pajamų dydžio nustatymu, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla šioje dalyje ir šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl žalos dydžio apskaičiavimo panaikinamas ir byla gražinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

37. Teisėjų kolegija tuo pačiu pažymi, kad šia nutartimi išvados dėl įrodymų nepakankamumo padarytos turimų duomenų kontekste, todėl bylą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi atsižvelgti į minėtą aplinkybę, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė savo reikalavimo nesiejo su negautomis pajamomis, atitinkamai nuo to galėjo priklausyti ir pateiktų įrodymų pobūdis bei kiekis.

38. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

39. Atsižvelgiant į tai, kad byla pirmosios instancijos teismui perduotina nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

40. Apeliantės argumentai, susiję su procesinėmis palūkanomis, atmestini, kadangi ji nepagrįstai pirmosios instancijos teismo priteistas procesines palūkanas susieja su standartinių palūkanų pagal konkretų šalies reikalavimą, priteisimu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Pleištas“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies – Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.