Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Astos Urbonienės, Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento 2024 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 24S140435, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir nuspręsta į SIS įtraukti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.

Departamentas, vadovaudamasis ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priėmė Sprendimą-1 panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2025 m. gegužės 19 d., nes: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 3) nutraukta darbo sutartis. Sprendimas-1 neapskųstas ir nenuginčytas.

Atsižvelgiant į tai, kad minėtais pagrindais pareiškėjo leidimas gyventi Sprendimu-1 panaikintas, 2024 m. birželio 7 d. Departamentas, vadovaudamasis ĮUTP 133 straipsnio 1 dalimi, Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais, priėmė Skundžiamą sprendimą.

Dėl draudimo atvykti

UTPĮ nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (UTPĮ 1 straipsnio 1 dalis).

UTPĮ (redakcija, galiojusi Skundžiamo sprendimo priėmimo metu, t. y. nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 14 d.) 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuriam atsisakyta išduoti kelionės leidimą, ar jis buvo panaikintas, ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei, nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų) arba nepateikė bent vienos iš privalomų teikti mokesčių deklaracijų, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas nustato, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos; jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (Kriterijų vertinimo tvarkos 11.1–11.3 punktai).

Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į UTPĮ tikslus (žr., pvz., LVAT 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024; LVAT 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024; LVAT 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024; LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).

Išdėstyto kontekste, aktualu, kad LVAT laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (žr., pvz., LVAT 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006, LVAT 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; LVAT 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; LVAT 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014 ir kt.).

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju Departamentas nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 3) nutraukta darbo sutartis.

Iš Sprendimo-1 turinio matyti, kad jis grindžiamas Departamento atlikto tyrimo metu surinktais duomenimis. Patikrinimo metu nustatyta, kad asmuo (duomenys neskelbtini) buvo įdarbintas nuo 2023 m. rugsėjo 19 d. iki 2024 m. vasario 1 d. ir už šį laikotarpį jam nei karto nebuvo išmokėtas (duomenys neskelbtini) tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis (1 160 Eur). Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjui visą įdarbinimo (duomenys neskelbtini) laikotarpį buvo mokamas atlyginimas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (toliau – MMA) (267,27 Eur – 462 Eur), o 2024 m. vasario 1 d. darbo sutartis buvo nutraukta. Pareiškėjui 2023 m. rugpjūčio 21 d. teikiant prašymą dėl darbdavio keitimo, Departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad jis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte. Departamento atlikto tyrimo metu nustatyta ir tai, kad pareiškėjas nuo 2023 m. gegužės 31 d. užsiregistravo kaip vykdantis individualią veiklą. Aktualu, kad pareiškėjas pirmiau įregistravo individualią veiklą vykdyti pavėžėjimą veiklą, nei įsidarbino įmonėje. Departamentui patikrinus Licencijų informacinę sistemą, nustatyta, kad pareiškėjui nuo (duomenys neskelbtini) išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą 3 automobiliais. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojamas tikslas – dirbti Lietuvos Respublikoje pagal ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir ĮUTP 44 straipsnio nuostatas neatitinka tikrovės.

Sprendimu-1 Departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, su juo darbo sutartis buvo nutraukta ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, jis negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

Priimdamas Sprendimą-1, Departamentas atsižvelgė į tai, jog atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, tai, jog pareiškėjas nei vieną mėnesį per visą įdarbinimo (duomenys neskelbtini) (bendrovėje tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo) laikotarpį nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, deklaruotas tarpininkavimo rašte, 2024 m. vasario 1 d. darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta ir jis vykdo individualią veiklą bei teikia pavėžėjimo paslaugas 3 automobiliais ir konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir darbdavio keitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Akcentuotina, jog minėtas Sprendimas-1 nenuginčytas, jo teisėtumas ir pagrįstumas šioje byloje nevertinami. Sprendimu-1 nustatytos faktinės aplinkybės nekvestionuotinos.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismo vertinimu, Skundžiamu sprendimu pagrįstai nustatyta, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o tokie pareiškėjo nesąžiningi veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas migracijos procedūromis.

Pažymėtina i, kad pareiškėjo skunde nurodoma LVAT praktika nėra aktuali nagrinėjamai bylai, nes ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa su nagrinėjamoje byloje susiklosčiusia faktine situacija, todėl nėra pagrindo ja vadovautis. Nagrinėjamu atveju privalu atsižvelgti faktinių aplinkybių visetą – pareiškėjo deklaruotą tikslą (ketinimą dirbti) siekiant gauti leidimą laikinai gyventi ir faktinius pareiškėjo veiksmus, kurie nagrinėjamu atveju yra akivaizdžiai prieštaringi.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Departamento nustatytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo įregistruota individualia veikla, veiklos licencijavimu bei bendrovėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, gautu darbo užmokesčiu, pagrįstai leidžia spręsti, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir darbdavio keitimo, sąmoningai pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Be to, kaip teisingai pastebėta Departamento atsiliepime, darbo sutartis su pareiškėju nutraukta dar 2024 m. vasario 1 d. ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi pareiškėjas nesikreipė.

Vertindamas Skundžiamą sprendimą Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatytų kriterijų apimtimi, teismas pažymi, kad Departamentas aiškiai išdėstė faktinį ginčijamo Skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindą, įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika. Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad jam nebuvo anksčiau išduotas leidimas laikinai gyventi, Lietuvoje jis buvo įdarbintas nuo 2023 m. birželio 14 d. iki 2024 m. vasario 1 d. Dėl to prieita išvados, kad užsienietis neturi ryšių Lietuvos Respublikoje. Atsakovas taip pat nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Minėto teisinio reguliavimo kontekste, teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, be kita ko, ir UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), taip pat tai, kad Departamentas Skundžiamame sprendime dėl draudimo atvykti nurodė teisinį pagrindą, nustatydamas draudimą, įvertino faktinį pagrindą – pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, sprendžia, kad Skundžiamas sprendimas dėl draudimo atvykti priimtas pagrįstai. Pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką minimaliam 3 metų terminui individualioje situacijoje proporcingas, todėl nėra pagrindo šioje dalyje Skundžiamą sprendimą naikinti.

Dėl perspėjimo įvedimo į SIS

Pažymėtina, kad pareiškėjas gali pateikti motyvuotą prašymą dėl nustatyto termino sutrumpinimo ar jo išbraukimo iš sąrašo (Kriterijų vertinimo tvarkos 51 punktas, Taisyklių 28 punktas). Pagal Taisyklių 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, (toliau – SIS reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

Nagrinėjamu atveju Departamento Skundžiamas sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS motyvuojamas tuo, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, su juo darbo sutartis nesudaryta ir nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką. Atsakovas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Departamentas pareiškėjo teisės atvykti į Šengeno erdvę ribojimą grindė tikslu užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę. Nurodė, kad minėtas tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS.

LVAT yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad, prieš įvedant į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju – Departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus; Departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).

Nagrinėjamu atveju nepriimtas sprendimas, remiantis tuo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, jog jis apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Teismo vertinimu, Departamento Skundžiamame sprendime nėra motyvų ir dėl į SIS įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius.

Departamento sprendimai, kuriuose nėra motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, LVAT praktikoje pripažįstami kaip neatitinkantys VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023; LVAT 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023; LVAT 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir kt.).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Skundžiamo sprendimo dalis įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nelaikytina proporcinga, ji neatitinka VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų ir yra naikintina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas prašo iš atsakovės priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nustatyta, kad pareiškėją byloje atstovavo advokatė R. B. ir advokatas L. B. (2025 m. rugsėjo 2 d. atstovavimo sutartis).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos).

Nagrinėjamu atveju sprendimas priimamas iš dalies pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Iš skundo priedų matyti, kad pareiškėjo prašomas priteisti išlaidas sudaro: 22,50 Eur žyminis mokestis ir 492 Eur atstovavimo išlaidos pagal PVM sąskaitą – faktūrą Nr. AB-00141. Patirtos išlaidos grindžiamos 2025 m. rugsėjo 10 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. AB-00141, 2025 m. rugsėjo 10 d. Swedbank, AB mokėjimo nurodymu, 2025 m. rugsėjo 22 d. SEB banko, AB mokėjimo nurodymu.

Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, šių koeficientų pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Kadangi skundą teismui pareiškėjas pateikė 2025 m. rugsėjo 22 d. (2025 m. trečias ketvirtis), sprendžiant dėl išlaidų, patirtų už skundo parengimą priteisimo, Rekomendacijose numatyto koeficiento pagrindu imamas 2025 m. pirmo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (2 337,70 Eur). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimali už skundo parengimą galima priteisti suma yra 5 844,25 Eur (2 337,70 Eur x 2,5 (koeficientas). Pareiškėjo prašoma priteisti 492 Eur suma už teisines paslaugas – apmokėjimą už sprendimo gavimą ir apskundimą pirmoje teismo instancijoje – yra ženkliai mažesnė už maksimalų Rekomendacijose numatytą dydį, todėl laikytina pagrįsta.

Tačiau, kaip minėta, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies. Pareiškėjas skunde reiškė du reikalavimus ir tik vienas iš jų buvo patenkintas. Vadinasi pareiškėjo skundas patenkinamas ½ dalimi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui iš atsakovės priteistina 246 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas už skundo padavimą sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio, taigi taip pat priteistina 11,25 Eur iš atsakovo pareiškėjo naudai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas patenkinti iš dalies pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir priteisti pareiškėjai iš atsakovės 267,25 Eur (246 Eur + 11,25 Eur) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo R. G. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 24S140435 dalį, kuria nutarta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo R. G. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

Kitą atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 24S140435 dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui R. G. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 267,25 Eur (du šimtus šešiasdešimt septynis eurus ir 25 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.