Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1004-538/2016 pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovams antstolei B. T. ir M. A. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, teisinės registracijos panaikinimo ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys S. R. (S. R.), „Swedbank“, akcinė bendrovė, valstybės įmonė Registrų centras.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.Teismo procesinio sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas (nutartis) – teisių ir teisėtų interesų apsaugai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2010). Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos antstolio pareigos savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012). Taigi, vykdant teismo sprendimus (nutartis), privalu griežtai laikytis įstatymo nustatytos priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko bei kitų suinteresuotų asmenų teisės ir teisėti interesai.Areštuoto turto realizavimas (CPK 691 straipsnis) yra reikšminga vykdymo proceso stadija. CPK 700 straipsnyje numatyta, kad turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui CPK VI dalyje „Vykdymo procesas“ nustatyta tvarka yra speciali procesinė turto realizavimo forma. Šiuo atveju kilo ginčas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo (CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai formuojama praktika dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų, sąlygų ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2008; 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2008.). Ši praktika apibendrinta ir išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, išdėstant joje tiek ankstesnėse nutartyse suformuluotas, tiek naujas turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu instituto taikymo taisykles. Turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, turi atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, taip pat į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), turi siekti užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais. Pažymėtina, kad tokia praktika nepakito ir iš dalies pasikeitus teisiniam varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu reglamentavimui, t. y. nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojus CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktui, kuriuo buvo papildytas galimų šio akto pripažinimo negaliojančiu atvejų sąrašas nuostata dėl esminio suinteresuotų asmenų teisių pažeidimo, atsisakius teismo kontrolės tvirtinant antstolio sudarytus aktus (žr. CPK 724 -725 straipsnių redakciją, galiojusią iki 2011 m. spalio 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014.). Nurodytose kasacinio teismo nutartyse yra pasisakyta ir dėl to, kad CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus teismas turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis įstatymo normomis, tačiau visais atvejais pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje gali būti tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Taigi įstatymo leidėjas suteikė galimybę suinteresuotiems asmenims ginčyti antstolio patvirtintus aktus tiek dėl esminio pažeidimo, kaip savarankiško negaliojimo pagrindo, tiek dėl kitų, tačiau taip pat esminiais pripažintinų pažeidimų, padarytų priverstinio vykdymo metu. Vadinasi, pirmiau aptartas CPK 602 straipsnio nuostatų taikymo išimtinumas bei šios normos taikymo teisminė praktika suponuoja poreikį ne tik identifikuoti konkretų įstatymo pažeidimą iš nurodytų pažeidimų sąrašo (pirmoji sąlyga), bet kartu nustatyti juo sukeltą asmens teisių pažeidimą (antroji sąlyga) ir kvalifikuoti jį esminiu (trečioji sąlyga). Pažymėtina, kad toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais. Kaip jau nurodyta, pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus, todėl ir turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014). Iš bylos duomenų nustatyta, kad antstolė B. T. Vilniaus miesto 2-ojo notaro biuro 2013 m. rugpjūčio 12 d. išduotų vykdomųjų įrašų pagrindu vykdo 200 841,11 Eur skolos ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų išieškojimą solidariai iš skolininkų J. R. ir S. R. išieškotojos „Swedbank“, AB naudai (vykdomosios bylos Nr. 0005/13/01941, 0005/13/01942). Vykdydama išieškojimą antstolė 2015 m. rugsėjo 22 d. paskelbė pirmąsias išieškotojai „Swedbank“, AB įkeisto žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), varžytynes. Pirmosiose varžytynėse turtas nebuvo parduotas, todėl antstolė 2015 m. spalio 29 d. paskelbė antrąsias varžytynes. Antrosios varžytynės antstolės sprendimu prasidėjo 2015 m. spalio 29 d. 10:27:41 val., o turėjo pasibaigti 2015 m. lapkričio 30 d. 10:27:59 val. Varžytynių eigoje VĮ Registrų centras patalpino pranešimą, jog dėl AIS atnaujinimo darbų nuo 2015 m. lapkričio 6 d. 18:00 val. iki lapkričio 9 d. 18:00 val. AIS ir tinklalapis www.evarzytines.lt bus nepasiekiami. Dėl šios aplinkybės varžytynių pabaigos data buvo automatiškai pratęsta iki 2015 m. gruodžio 2 d. 10:32:59 val. VĮ Registrų centras 2015 m. gruodžio 2 d. informavo antstolę, kad varžytynes laimėjo M. A., pasiūlęs 104 263 Eur kainą. Antstolė 2016 m. sausio 4 d. išdavė M. A. turto pardavimo iš varžytynių aktą. Dėl šios nutarties 19 punkte nurodytų faktinių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra. Apeliacinės instancijos teisme keliamas ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimą negaliojančiu tuo pagrindu, jog turto pardavimas iš varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises (CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktas), aiškinimo ir taikymo. Byloje nesutariama dėl faktinės aplinkybės, kuomet antstolės nustatytas antrųjų varžytynių pabaigos terminas dėl VĮ Registrų centro vykdytų AIS atnaujinimo darbų buvo pratęstas iki 2015 m. gruodžio 2 d., teisinio įvertinimo. Ieškovės J. R. (apeliantės) nuomone, sutrikus tinklalapio www.evarzytines.lt pasiekiamumui, antstolė turėjo paskelbti varžytynes neįvykusiomis. Ieškovės nuomone, išduodama pirkėjui turto pardavimo iš varžytynių aktą, antstolė pažeidė įstatymų normas ir padarė žalą ieškovės turtiniams interesams, todėl ginčijamas turto pardavimo iš varžytynių aktas pripažintinas negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tai, kad varžytynės baigėsi keliomis dienomis vėliau nei buvo nustatyta varžytynes vykdžiusios antstolės, nepažeidė nei vykdymo proceso šalių teisių ar teisėtų lūkesčių, nei varžytynių dalyvių interesų. Teismas nepripažino specialaus interneto tinklalapio sutrikimų esminiais, t. y. tokiais, kurie, pasibaigus varžytynėms, įpareigotų antstolę varžytynes paskelbti neįvykusiomis, o šiame etape sudarytų pagrindą ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu. Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis grindė tuo, jog VĮ Registrų centras neturi įgalinimų spręsti, ar specialaus interneto tinklalapio sutrikimas buvo esminis, o teisinis reguliavimas nenumato galimybės tokiu pagrindu (dėl specialaus interneto tinklalapio sutrikimo) pratęsti varžytynių terminą. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pagrįstomis ir teisingomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Nuo 2013 m. sausio 1 d. varžytynės vykdomos elektroniniu būdu specialiame interneto tinklalapyje. Varžytynes organizuoja antstolis, o elektroninės Antstolių informacinės sistemos tvarkytojas yra VĮ Registrų centras. Bendroji varžytynių tvarka pateikta CPK 713 straipsnyje. Apeliantė tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimą lemia varžytynių termino pratęsimas, todėl aptariamu atveju yra aktualus būtent varžytynių trukmės teisinis reguliavimas. Varžytynės skelbiamos darbo dienomis nuo devintos valandos nulis minučių iki keturioliktos valandos nulis minučių. Varžytynių pradžia yra jų paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje momentas. Varžytynės baigiamos: po trisdešimties dienų – iš varžytynių parduodant nekilnojamąjį turtą ir kitą įstatymų nustatyta tvarka registruotą turtą, taip pat kitą kilnojamąjį turtą, kurio vieneto vertė viršija trisdešimt tūkstančių eurų; po dvidešimties dienų – iš varžytynių parduodant visą kitą turtą (CPK 713 straipsnio 3 dalis, 4 dalis). Analizuojamu atveju aiškinantis, ar varžytynių termino pratęsimas (varžytynių pabaigos nukėlimas laikotarpiui, kuriuo AIS ir specialus tinklalapis www.evarzytynes.lt buvo nepasiekiami) pažeidžia CPK 713 straipsnyje įtvirtintą bendrą varžytynių tvarką, būtina įvertinti tai, kad ginčui aktualus teisinis reguliavimas tokių atvejų tiesiogiai nepriskiria prie varžytynių negaliojimo (neteisėtumo) pagrindų. Šios aplinkybės apeliantė neneigia. Kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, jog varžytynių tvarką reguliuojantys teisės aktai nenumato galimybės techninių trikdžių (specialaus interneto tinklalapio laikino nepasiekiamumo) atveju pratęsti varžytynių trukmę (nukelti varžytynių pabaigą), savaime nėra priežastis konstatuoti varžytynių tvarkos pažeidimą ir juolab suinteresuotų asmenų esminių teisių pažeidimą. Teisės aktuose neatskleistas ginčo situacijos reguliavimas, t. y. neapibrėžta, kaip turėtų būti vertinamas teisės aktuose tiesiogiai nenumatytas asmenų procesinis elgesys pratęsiant varžytynių terminą (nukeliant varžytynių pabaigą) dėl iškilusių laikino pobūdžio techninių kliūčių. Viena vertus, tai sudaro pagrindą išvadai, kad apeliantės pozicija dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimo neturi pagrindo – negalima pažeisti normos, kurios nėra. Kita vertus, aptariamu atveju nesant tiesioginio ginčo situacijos teisinio reguliavimo, būtina analizuoti įstatymų leidėjo valią, sietiną su įstatyme įtvirtintais varžytynių terminais. Teisėjų kolegija, įvertinusi CPK 713 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą (nutarties 23 punktas), konstatuoja, kad proceso įstatyme 30 dienų (CPK 713 straipsnio 4 dalies 1 punktas) ir 20 dienų (CPK 713 straipsnio 4 dalies 2 punktas) terminai numatyti siekiant kaip įmanoma labiau ir plačiau išviešinti turto pardavimo iš varžytynių faktą, tokiu būdu į turto realizavimo procesą pritraukiant kuo daugiau suinteresuotų asmenų (potencialių pirkėjų). Įgyvendinant šią išviešinimo funkciją skatinama efektyvi pirkėjų konkurencija, kurios siekiamas tikslas – skolininko turtą realizuoti už maksimalią kainą. Tokį įstatymų leidėjo tikslą patvirtina ne tik analizuojamos proceso normos turinys, bet ir šios bei kitų teisės normų sisteminė analizė. CPK 713 straipsnio 4 dalies pirmame ir antrame punkte įtvirtintų terminų skirtumai, kuomet mažesnės vertės kilnojamojo turto pardavimas iš varžytynių tęsiasi 20 dienų, o nekilnojamasis ar kitas registruotinas turtas bei didesnės vertės kilnojamasis turtas – 30 dienų, patvirtina rinkoje nusistovėjusią praktiką, kad didelės vertės bei nekilnojamajam turtui parduoti būtinas ilgesnis terminas, reikalingas pirkėjui tiek informacijai surinkti bei įvertinti, tiek valiniam sprendimui dėl turto įsigijimo priimti. Akivaizdu, jog mažesnės vertės turto įsigijimui tokie veiksmai nėra būtini. Be to, analizuojamos normos kontekste aktualus ir CPK 602 straipsnio 1 dalies 5 punkte įvirtintas savarankiškas pagrindas turto pardavimo iš varžytynių aktui pripažinti negaliojančiu – jeigu turtas parduotas anksčiau negu skelbimuose nurodytas pardavimo laikas. Varžytynių termino pratęsimo galimybė numatyta CPK 713 straipsnio 7 dalyje – kai iki varžytynių pabaigos gaunamas bent vienas kainos pasiūlymas, varžytynės pratęsiamos 5 minutes ir po kiekvieno per pratęstą 5 minučių terminą gauto pasiūlymo varžytynės pakartotinai pratęsiamos iki tol, kol per pratęstą terminą negaunamas joks pasiūlymas. Nurodytų normų analizė, teisėjų kolegijos įsitikinimu, leidžia daryti išvadą, kad CPK 713 straipsnio 4 dalyje įvirtinti tik minimalūs turto pardavimui išviešinti būtini terminai, o ilgesni (nei įtvirtinta) iš esmės nėra draudžiami, priešingai, esant prielaidoms tolimesniam efektyviam varžymuisi, tokiu būdu skatinama pirkėjų konkurencija.Teisinio reguliavimo prasme akivaizdžiu ir esmines suinteresuotų asmenų teises pažeidžiančiu elgesiu būtų pripažįstami tokie nutarties 25 punkte analizuoti atvejai, kuomet turtas būtų parduotas anksčiau nei buvo nurodyta jo pardavimo skelbime. Varžytynes pabaigus anksčiau, nei buvo numatyta jas skelbiant, būtų apribota potencialių pirkėjų galimybė varžytis dėl turto pirkimo, apribojus prielaidas konkuravimui būtų pažeisti tiek skolininko, tiek išieškotojo interesai (tikėtina, būtų gauta mažesnė kaina). Tačiau nagrinėjamu atveju nustatytas priešingas atvejis – turto pardavimo iš varžytynių terminas nebuvo sutrumpintas, o automatiškai pratęstas dėl objektyvios priežasties – trumpalaikio AIS ir specialaus tinklalapio www.evarzytynes.lt nepasiekiamumo, susijusio su sistemos atnaujinimo darbais. Be to, varžytynių terminas buvo pratęstas lygiai tokiam pat terminui, kuriuo vyko sistemos atnaujinimo darbai ir AIS bei specialus interneto tinklalapis buvo nepasiekiami. Akcentuotina ir tai, jog pratęsus varžytynių terminą, potencialių pirkėjų teisės dalyvauti nebuvo suvaržytos, kadangi papildomu terminu visi pirkėjai galėjo dalyvauti procese lygiomis teisėmis, t. y. nebuvo sudarytos sąlygos tam tikrus pirkėjus diskriminuoti. Šiame kontekste darytina prielaida, kad informacinės sistemos sutrikimai, jų šalinimo, sistemos atnaujinimo darbai, kaip ir kitose elektroninėse sistemose, iš esmės yra numatomi ir įprasti (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Todėl, atsižvelgiant į visuotiniu mastu vykstančio elektroninių varžytynių proceso nepertraukiamumą, kurį sąlygoja ir vykdymo proceso operatyvumo principas, aptariamu atveju protingumo kriterijaus neatitinka apeliantės reiškiama pozicija, jog dėl kelias dienas vykstančių planinių AIS sistemos atnaujinimo darbų turėjo būti nutraukta visų paskelbtų varžytynių eiga (t. y. paskelbtos varžytynės turėjo būti atšaukiamos, o pasibaigusios – pripažįstamos neįvykusiomis). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, įsitikino, jog keliomis dienomis pratęsus varžytynių terminą nebuvo pažeisti CPK 713 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos normos tikslai. Be to, šiame kontekste būtina atsižvelgti ir į tai, kad elektroninių varžytynių sistemos nepasiekiamumas tetruko kelias dienas, o pranešimas apie sistemos nepasiekiamumo priežastis, terminus bei priimtą sprendimą pratęsti varžytynes buvo pateiktas išieškojimą vykdžiusiai antstolei bei visiems asmenims, kurie bandė jungtis prie sistemos. Todėl tiek ginčo turto pirkėjai (interesantai), tiek aktyvūs asmenys, ketinę dalyvauti varžytynėse plačiąja prasme (ieškoję jų interesus atitinkančių objektų), turėjo suprasti, jog sistemos nepasiekiamumas yra laikinas ir pranešime nurodytam terminui pasibaigus, jie galės atnaujinti paieškas sistemoje bei dalyvavimą juos dominančiose varžytynėse. Apeliantė nepagrįstai nesutinka su teismo nuostata dėl aplinkybės, jog nebuvo gauta kitų asmenų skundų dėl ginčijamų varžytynių. Ir nors kitų asmenų (potencialių pirkėjų) skundų nebuvimas savaime nesuponuoja vertinamos turto realizavimo procedūros teisėtumo, tačiau, kolegijos nuomone, tai yra papildoma aplinkybė, patvirtinanti išvadą, kad CPK 713 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės normos tikslas nebuvo pažeistas – potencialių pirkėjų galimybė dalyvauti varžytynėse nebuvo apribota. Tokiu atveju nėra ir pagrindo pripažinti, kad automatiškas varžytynių pabaigos (laiko) pratęsimas galėjo pažeisti suinteresuotų asmenų (taip pat ir apeliantės) esmines teises ir teisėtus interesus. CPK 634 straipsnio 2 dalyje apibrėžtos antstolio pareigos savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. CPK 613 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vykdymo procese visus iškylančius klausimus antstolis išsprendžia patvarkymu. CPK 713 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad varžytynes organizuoja antstolis. Toks teisinis reguliavimas, jį aiškinant sistemiškai, suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju antstolė, gavusi sistemos tvarkytojo VĮ Registrų centro pranešimą, turėjo vykdymo procese iškilusį klausimą dėl varžytynių pabaigos termino išspręsti patvarkymu (CPK 613 straipsnis). Tačiau faktas, kad toks patvarkymas nebuvo priimtas, byloje nustatytų aplinkybių kontekste neduoda pagrindo pritarti apeliantės pozicijai, jog konkrečius teisinius padarinius sukėlusius procesinius veiksmus atliko ne antstolė, o savo kompetenciją viršijęs VĮ Registrų centras. Aplinkybės, jog antstolė, gavusi sistemos tvarkytojo pranešimą dėl numatomo elektroninių varžytynių sistemos nepasiekiamumo, varžytynių neatšaukė (CPK 703 straipsnis), jog iš sistemos tvarkytojo gavusi duomenis apie įvykusias varžytynes ir nustatytą varžytynių laimėtoją, varžytynių nepaskelbė neįvykusiomis (CPK 717 straipsnis), o gavusi visą parduoto turto kainą, išdavė ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą, sudaro pagrindą išvadai, kad turto realizavimo procesui vadovavo, ginčijamus teisinius padarinius sukėlusius procesinius sprendimus priėmė ir veiksmus atliko antstolė. Apeliantės argumentai dėl VĮ Registrų centro veiksmų, atliktų viršijant savo įgaliojimus, pripažįstami nepagrįstais. Kaip minėta, remiantis kasacinio teismo išaiškinimais teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, turi atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, taip pat į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), turi siekti užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais. CPK 602 straipsnio nuostatų taikymo išimtinumas bei šios normos taikymo teisminė praktika suponuoja poreikį ne tik identifikuoti konkretų įstatymo pažeidimą iš nurodytų pažeidimų sąrašo, bet kartu nustatyti juo sukeltą asmens teisių pažeidimą ir kvalifikuoti jį esminiu. Nagrinėjamu atveju konstatuotas antstolės padarytas formalaus pobūdžio procesinis trūkumas (patvarkymo nepriėmimas) nesudaro pagrindo CPK 602 straipsnyje nurodytam varžytynių akto negaliojimo institutui taikyti. Taikant turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo institutą apeliantės nurodytu teisiniu pagrindu, būtina nustatyti ir suinteresuotų asmenų esminių teisių pažeidimą. Tačiau šios bylos atveju apeliantė tik deklaratyviai teigia, kad turto pardavimas iš varžytynių, esant byloje analizuotoms faktinėms aplinkybėms, esą pažeidė jos teises ir interesus. Tokie teiginiai, jų nepagrindus, neduoda galimybės konstatuoti būtinosios ginčijamo akto negaliojimo sąlygos – esminio teisių pažeidimo egzistavimo. Kiti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ginčo santykiui tinkamai taikė teisės normas bei padarė pagrįstą išvadą, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą taikant ieškovės nurodytą CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Teisėjų kolegija atsakovo M. A. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžia, kadangi nebuvo pateikti šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 302 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.