Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. 2A-1379-730/2015

Teisėja Violeta Olcvikienė (Proceso Nr. 2-06-3-08613-2012-4)

2015 m. lapkričio 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj, Almanto Padvelskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės S. G. ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, N. M. (N. M.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovui V. G. (V. G.), išvadą teikianti institucija Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, tretiesiems asmenims N. M. (N. M.) ir UAB „Ūkio banko lizingas“ dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, santuokoje įgyto turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo ir pagal atsakovo V. G. priešieškinį bei trečiojo asmens N. M. savarankiškus reikalavimus ieškovei S. G. ir atsakovui V. G. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, spręsdamas dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės. Šeima iširo dėl atsakovo neištikimybės, atsakovas susirado kitą moterį, su ja gyvena, nesirūpina šeima.Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.109 straipsnio 1 ir 2 dalis, dėl ko nepagrįstai sprendė, jog prievolė trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankišką reikalavimą, yra ieškovės asmeninė prievolė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad šalys susituokė 1999-04-21 Klaipėdos miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 253. (duomenys neskelbtini) šalims gimė sūnus A. G.. Abu sutuoktiniai pripažino, kad gyvena atskirai ir kad santuokiniai ryšiai tarp jų yra nutrūkę. Ieškovė 2012-08-09 pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti V. M. (jos teisių perėmėjas – trečiasis asmuo N. M.) 75000,00 Lt. Skolos grąžinimo grafikas patvirtina, kad 2010-07-10 dieną skola sudarė 14100,00 Lt ir 600,00 Eur.

Dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės

Teismas spręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Kasacinis teismas, aiškindama sutuoktinių pareigų esmę, yra nurodęs, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos. CK yra nustatyti atvejai, kai sutuoktinio kaltė yra preziumuojama, t. y. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra neištikimas, paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. CK 3.60 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos. Kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejama santuokos iširimo kaltės prezumpcija), bet dėl kitų priežasčių. Teismui nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį siekiant išsaugoti tarpusavio santykius jų pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-687/2015).

Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, spręsdamas dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės. Šeima iširo dėl atsakovo neištikimybės, atsakovas susirado kitą moterį, su ja gyvena, nesirūpina šeima.

Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2012-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2012.).

Ieškovė ieškinyje įrodinėjo, jog santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, kadangi atsakovas buvo neištikimas, gyvena su kita moterimi, nesirūpina šeima ir gyvena skyrium nuo šeimos nuo 2011 metų rugsėjo mėnesio. Atsakovas priešieškiniu siekė įrodyti, jog santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, kadangi ieškovė neištikima, ieškovė niekada nesidomėjo atsakovo pomėgiais, jos interesai apsiribojo tik materialiais dalykais ir pinigais, atsakovas jautė meilės, supratimo, dėmesio, pagarbos, lojalumo jam kaip sutuoktiniui stoką. Dėl dažnų konfliktų, kurių iniciatorė buvo ieškovė ir kurių pagrindas buvo pinigai, atsakovas ne kartą buvo priverstas palikti namus, tačiau šeima moraliai ir materialiai rūpinosi.

Tokias aplinkybes ieškovė įrodinėjo liudytojų parodymais, fotonuotraukomis. Ieškovė nurodė, jog atsakovas išėjo iš namų nuo 2012 m. vasaros ir gyvena atskirai su kita moterimi.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalys nepateikė teismui objektyvių įrodymų, jog viena kitai buvo neištikimos (CPK 178 straipsnis). Ieškovė apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas ne be pagrindo nevertino liudytojų N. G., A. G., V. V., L. I. parodymų apie atsakovo neištikimybę, kadangi minėtos liudytojos nėra šeimos nariai ir suinteresuotos bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismas išklausęs 2014-02-06 ir 2015-03-18 teismo posėdžių garso įrašus, kurių metu buvo apklaustos minėtos liudytojos, nustatė, kad liudytojos N. G. bei V. V. niekada nėra mačiusios atsakovo su kita moterimi. Informaciją apie atsakovo neištikimybę liudytoja V. V. sužinojo iš kaimynės, N. G. apie tai pasakė pati ieškovė, tvirtino, jog tą patį pasakė pats atsakovas telefonu, atsakovas tokią aplinkybę paneigė. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog tokie liudytojų parodymai nėra objektyvūs. Liudytojos A. G. ir L. I. patvirtino, jog matė, kaip atsakovas važiuodavo žalioje mašinoje su kita moterimi, apsipirko parduotuvėje, abi tvirtino, jog atsakovą matydavo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Liudytoja A. G. patvirtino, jog atsakovą matydavo su kita moterimi nuo 2012 m. spalio mėnesio. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog liudytojų parodymai subjektyvūs, kadangi jos abi yra artimos ieškovei, liudytoja A. G. – universiteto laikų draugė, o L. I. – kaimynė. Jokių kitų įrodymų (fotonuotraukų, vaizdo įrašų, susirašinėjimų ir pan.), kurie patvirtintų liudytojų nurodomas aplinkybes, nėra pateikta.

Byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 147, III tomas), kuriose užfiksuotas atsakovas nešantis daiktus su moterimi, kuri, ieškovės teigimu, yra ta pati moteris, su kuria atsakovas gyvena, neįrodo neištikimybės fakto, kadangi iš šitų fotonuotraukų nematyti, jog šiuos asmenis sieja artimi santykiai.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat subjektyviai vertina šalių nepilnamečio sūnaus paaiškinimus apie tai, jog jam yra žinoma, kad atsakovas sukūrė kitą šeimą, kadangi, kaip nustatyta iš 2014-02-06 teismo posėdžio garso įrašo, vaikas yra piktas dėl susiklosčiusios padėties šeimoje, dėl to, kad atsakovas negyvena kartu su juo ir ieškove.

Iš ieškovės paaiškinimų nustatyta, jog nuo 2011-08-01, kuomet ieškovė išėjo į pensiją, tarp šalių santykiai pablogėjo, atsakovas vis rečiau grįždavo namo, o nuo 2011 m. spalio mėnesio atsakovas namo grįždavo rečiau, nei negrįždavo. Pažymėtina tai, kad ieškovė pati pripažino teismo posėdžio metu, jog tarp šalių santykiai nebuvo visada geri, jog šeimoje kildavo konfliktų, tą patį patvirtino atsakovo dukra J. S. iš pirmosios santuokos, kuri apklausta kaip liudytoja parodė, jog šalys pykosi ne vienerius metus. Tokias pačias aplinkybes, jog tarp šalių pradėjo kilti konfliktų, patvirtino liudytoja V. V., kuri buvo šalių kaimynė, bendravo draugiškai ne vienerius metus. Liudytoja parodė, jog ieškovės ir atsakovo šeimoje buvo toks gyvenimas, kad atsakovas tai grįždavo namo, tai negrįždavo.

Kadangi teismas spręsdamas, dėl kurio iš sutuoktinių kaltės iširo santuoka, turi įvertinti ne tik šalių santykius iki faktinio santuokos iširimo, bet ir kiekvieno iš sutuoktinių elgesį, siekiant išsaugoti santykius jų pablogėjimo metu, apeliacinės instancijos teismas, išklausęs teismo posėdžių garso įrašus, byloje surinktus kitus įrodymus, daro išvadą, jog nė viena iš šalių nedėjo pastangų išsaugoti santykius. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi šalių paaiškinimus – ieškovė teigė, jog atsakovas jai grasino, atsakovas teigia, jog ieškovė pakeitė namų durų spynas, kad atsakovas nepatektų į namus. Taigi, darytina išvada, jog šalys savo santykių nebandė saugoti, spręsti iškilusių problemų, nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog abu sutuoktiniai yra kalti dėl santuokos iširimo, kadangi abiem trūko tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos, kadangi nesistengė išsiaiškinti kilusių problemų šeimoje. Pažymėtina, jog nustačius, kad būtent abu sutuoktiniai pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir kad abiejų sutuoktinių pareigų pažeidimai nulėmė santuokos iširimą, CK 3.61 straipsniui taikyti nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės tai, jog vienas iš sutuoktinių šias pareigas pažeidė daugiau, o kitas – mažiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

Atsižvelgdama į anksčiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus įrodymus bei nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis), todėl priėmė pagrįstą išvadą, jog abu sutuoktiniai nesugebėjo siekti šeimos darnos abipusiu sutarimu ir pagarba, todėl pagrįstai pripažinta, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis).

Dėl trečiojo asmens savarankiško reikalavimo

Trečiasis asmuo su savarankišku reikalavimu prašė priteisti iš ieškovės ir atsakovo 75000,00 Lt sumą, kuri buvo paskolinta ieškovei ir atsakovui solidariai šeimos poreikiams tenkinti. Nurodė, kad skola susidarė per daug metų, kai padedami jo ir jo mirusios žmonos skolinamų piniginių lėšų įgijo 1/2 dalį buto, adresu (duomenys neskelbtini), kuriam įsigyti buvo paskolinta 6000,00 JAV dolerių, taip pat šeima įsigijo automobilį „T. C. V.“, kuriam įsigyti buvo paskolinta 23000,00 Lt bei 600,00 Eur, piniginės lėšos buvo skiriamos šeimos interesams tenkinti – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), remontui – 5000,00 Lt, šeimos pragyvenimui ir kt. Skolos dydį įrodinėjo pateiktu vekseliu bei byloje pateiktu daliniu skolos grąžinimo grafiku (b. l. 85, 143, I tomas).

Pirmosios instancijos teismas trečiojo asmens ieškinį tenkino iš dalies, priteisė 21721,50 Eur (75000,00 Lt) skolą iš ieškovės, motyvuodamas, jog ieškovė neįrodė, kad paskolinti pinigai buvo panaudoti šeimos interesams tenkinti, jog pinigai apskritai buvo perduoti, be to, sprendė, jog atsakovui neigiant, kad jis žinojo apie pasirašytą vekselį, jis negali būti atsakingas už įsipareigojimus pagal vekselį.

Apeliaciniame skunde ieškovė ir trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankišką reikalavimą, teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.109 straipsnio 1 ir 2 dalis ir skolą priteisė tik iš ieškovės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad turto dalijimo byloje, esant pareikštiems reikalavimams, turi būti padalijamos visos bendros sutuoktinių prievolės, nepriklausomai nuo to, suėjęs šių prievolių vykdymo terminas ar ne. Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles reglamentuota specialiosiose CK trečiosios knygos trečiojo skirsnio VII skyriaus nuostatose. Remiantis jomis, sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles, kurios gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, bylos Nr. 3K-P-186/2010). Bendromis laikomos tokios sutuoktinių prievolės, kurias šie paprastai įgyja veikdami šeimos interesais, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys). Sprendžiant dėl iš vekselio kylančios prievolės pripažinimo bendrąja, kasacinio teismo konstatuota, jog vekselis patvirtina tik asmens įsipareigojimą kreditoriui sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tai nepatvirtina teiginio, kad tokį įsipareigojimą lėmė paskolos suteikimas; pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2012).

Kasacinio teismo plenarinės sesijos išaiškinta, kad prievolės kvalifikavimas kaip bendros pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, taikomos tiek bendrosios (CK 6.6 straipsnis), tiek specialiosios solidariąsias prievoles reglamentuojančios normos (CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

Pažymėtina, kad bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Dėl to vekselio (paskolos sutarties) pagrindu kylanti prievolė galėtų būtų laikoma solidariąja, jeigu šalys taip susitartų (CK 6.6 straipsnis) arba nustačius, kad lėšos panaudotos šeimos interesais (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas) ar bendro turto tvarkymui (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei konstatavus, jog konkrečiu atveju taikytinas lex specialis įtvirtintas solidariosios prievolės atsiradimo pagrindas (CK 3.109 straipsnio 2 dalis). Tokia kasacinio teismo plenarinės sesijos išaiškinimų pagrindu padaryta išvada reiškia, kad, spręsdamas dėl bendros sutuoktinių prievolės solidarumo, teismas turi pateikti argumentus tiek dėl prievolės priskyrimo bendroms sutuoktinių prievolėms, tiek dėl jos kvalifikavimo solidariąja prievole (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-682/2013).

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovė 2012-08-09 pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti V. M. (jos teisių perėmėjas – trečiasis asmuo N. M.) 75000,00 Lt (b. l. 143, I tomas). Pirmosios instancijos teisme ieškovė teigė, jog ieškovės tėvai skolindavo ieškovės ir atsakovo šeimai piniginių lėšų šeimos poreikiams patenkinti, o pradėjus ieškovės ir atsakovo santykiams blogėti, ieškovė mama V. M. paprašė pasirašyti vekselį dėl negrąžintos paskolų sumos. Ieškovė 2014-02-06 teismo posėdžio metu paaiškino, jog minėtos piniginės lėšos panaudotos buto, esančio (duomenys neskelbtini), remontui, kuris buvo daromas 2008 m. (5000,00 Lt), automobilio „T. C. V.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimui (23000,00 Lt + 600 Eur), 1/2 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui (6000,00 dolerių), likusi suma – kitiems šeimos poreikiams patenkinti. Šalys pasiskolintus pinigus, kurie buvo panaudoti buto remontui ir automobilio pirkimui, grąžino dalimis iki 2010-07-20. Ieškovės bei trečiojo asmens teigimu, byloje esantis skolos grąžinimo grafikas (b. l. 85, I tomas) patvirtina, kad 2010-07-10 dieną skola sudarė 14100,00 Lt ir 600,00 Eur.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog tą aplinkybę, jog šalys neturėjo finansinių galimybių įsigyti 1/2 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), automobilio „T. C. V.“, atlikti buto, esančio (duomenys neskelbtini), taigi remonto ir minėtam turtui įgyti buvo panaudotos iš trečiojo asmens gautos piniginės lėšos, tai patvirtina pirmosios instancijos teismo ištirti rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog 1/2 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), 2000-08-17 pirkimo–pardavimo sutartimi S. G. vardu įgyta už 32000,00 Lt. Šalys nurodė skirtingas buto dalies pirkimo aplinkybes. Atsakovas teigė, jog minėtai buto daliai pirkti atsakovas ir ieškovė atskirai buvo sutaupę po 4000,00 dolerių, kuriuos panaudojo pirkdami butą. Ieškovė įrodinėjo, jog butui pirkti šalys turėjo tik 2000,00 dolerių, o 6000,00 dolerių pasiskolino iš ieškovės tėvų. Automobilis „T. C. V.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įgytas 2009-05-19 (b. l. 80–82, I tomas). Šio turto pirkimo aplinkybes šalys taip pat nurodė skirtingas. Atsakovo tvirtinimu, jis automobilio pirkimo dieną turėjo sutaupęs apie 25000,00 Lt, iš kurių buvo nupirktas automobilis. Ieškovė teigė priešingai, jog automobiliui pirkti pinigų šeima neturėjo, todėl iš ieškovės tėvų pasiskolino 23000,00 Lt + 600,00 Eur. Buto remontui, kuris vyko 2008 metais, atsakovo teigimu, pinigų skolintis neteko, o, ieškovės paaiškinimu, buvo pasiskolinta 5000,00 Lt iš ieškovės tėvų.

Byloje esantys įrodymai apie atsakovo draudžiamąsias pajamas patvirtina, jog atsakovo draudžiamąsias pajamas 1996 m. sudarė 1630,60 Lt, 1997 m. – 7023,04 Lt, 1998 m. – 17375,80 Lt, 1999 m. – 7193,99 Lt, 2000 m. – 14425,10 Lt (b. l. 72–82, II tomas). Iš byloje esančios Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Finansų valdybos pažymos apie draudžiamąsias ieškovės pajamas laikotarpiu nuo 1996-01-01 iki 2011-08-01, tai yra laikotarpiu nuo šalių pažinties pradžios iki 2000 m. rugpjūčio mėnesio, kuomet buvo pirkta buto dalis, matyti, kad ieškovės vidutinės draudžiamosios pajamos neviršijo 1500,00 Lt, o nuo 1999-08-05 iki 2001-07-16 ieškovė buvo nėštumo, gimdymo atostogose. Esant tokioms aplinkybėms, nesant įrodymų apie kitokias atsakovo, ieškovės pajamas, darytina išvada, jog nei atsakovas, nei ieškovė neturėjo galimybių 2000 m. (įsigyjant buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį) būti sukaupę 8000,00 dolerių santaupų. Juo labiau žinant, jog nuo 1999 m. šalys gyveno santuokoje, šeimoje augo du nepilnamečiai vaikai, kuriuos reikėjo išlaikyti.

Nors iš šalių pajamas pagrindžiančių įrodymų matyti, kad jų darbo užmokestis didėjo, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas išvadai padaryti, jog atsakovas 2009 m. automobiliui „T. C. V.“ pirkti negalėjo būti sukaupęs 25000,00 Lt santaupų, kadangi tiek jis pats teismo posėdžio metu nurodė, tiek iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovo draudžiamosios pajamos nuo 2000 m. iki 2009 m. neviršijo 3000,00 Lt, ieškovės draudžiamosios pajamos taip pat iki 2008 m. vidurio neviršijo 3000,00 Lt. Tokia išvada darytina dar ir dėl to, kad šalys teismo pasėdžio metu neginčijo, jog 2008 m. ir 2003 m. šeimos namuose vyko remonto darbai (b. l. 100–107, III tomas), o 2008 m. remontui šalys panaudojo apie 10000,00 Lt savo santaupų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog išklausius 2014-02-06 teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, jog atsakovo paaiškinimai apie piniginių lėšų taupymą, panaudojimą prieštaringi. Iš pradžių atsakovas ne vieną kartą paminėjo, jog visą uždirbtą atlyginimą atiduodavo sutuoktinei, kuri turėjo netgi jo banko kortelę. Vėliau teigė, jog papildomai užsiėmė smulkia veikla, iš kurios gaudavo papildomų pinigų, tačiau tos sumos buvo tokios mažos, jog nebuvo pagrindo išsiimti patentą ar verslo liudijimą. Vėliau atsakovas savo poziciją keitė, teigė, jog dalį pinigų taupydavo, tačiau įrodymų, kurie pagrįstų, jog atsakovas santuokos metu būtų turėjęs santaupų, nėra pateikta. Atsakovo pateiktos metinės pajamų deklaracijos santaupų turėjimo fakto taip pat neįrodo.

Kadangi tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog automobilis „T. C. V.“ bei buto dalis, esanti (duomenys neskelbtini), įgyti šalims esant santuokoje, automobilis naudotas šeimos poreikiams tenkinti, remontas atliktas šalių namuose, o nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šeima finansinių galimybių iš savo santaupų įsigyti minėto turto neturėjo, skolos faktą patvirtina 2012-08-09 vekselis bei skolos grąžinimo grafikas, yra pagrindas pripažinti, jog prievolė trečiajam asmeniui yra solidari šalių prievolė.

Kaip minėta anksčiau, trečiasis asmuo prašė priteisti solidariai iš šalių 75000,00 Lt, į kuriuos įskaičiuotos buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalies įsigijimo lėšos (50000,00 Lt), automobilio „T. C. V.“ pirkimo bei buto remonto negrąžinta skolos dalis – 14100,00 Lt + 600,00 Eur, likusią sumą sudaro kitos šeimos poreikiams paskolintos lėšos.

Kadangi byloje esantis skolos gražinimo grafikas (b. l. 85, I tomas) patvirtina, jog 2010-07-20 skolos likutis už remonto darbus bei automobilio pirkimą sudarė 14100,00 Lt (4083,64 Eur) + 600,00 Eur, įrodymų, kurie paneigtų skolos grafike nurodytas sumas nėra pateikta, o kiti byloje ištirti įrodymai patvirtina faktą, kad šalys automobilio ir buto remontui skolinosi pinigų, yra pagrindas šią sumą priteisti solidariai iš abiejų šalių.

Šalys 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijo 2000-08-17, o vekselis pasirašytas 2012-08-09. Ieškovės ir trečiojo asmens teigimu, pasirašant vekselį buvo susitarta, kad padidėjus nekilnojamojo turto kainai, skola už minėto buto dalies pirkimą sudarys 50000,00 Lt. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais motyvais nesutinka. Iš buto dalies, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties nustatyta, jog turtas įgytas už 32000,00 Lt. Kadangi nekilnojamojo turto pirkimo sandoris sudarytas litais, o trečiojo asmens paskolinta suma proporcingai sudaro 75 procentus bendros už nekilnojamąjį turtą sumokėtos sumos, yra pagrindas priteisti trečiajam asmeniui solidariai iš ieškovės ir atsakovo 24000,00 Lt (6950,88 Eur).

Kaip minėta anksčiau, trečiasis asmuo nurodė, jog likusią sumos dalį, kurią prašo priteisti iš šalių sudaro piniginės lėšos, kurios buvo naudojamos kitiems šeimos poreikiams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes.

Kadangi byloje trečiasis asmuo nepateikė jokių įrodymų, kokia piniginių lėšų suma buvo paskolinta šalims, bei nesant įrodymų, kokiam tikslui jos panaudotos, šis ieškinio reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias prievolių tarp sutuoktinių padalijimą, todėl yra pagrindas sprendimo dalį dėl trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, ieškinio pakeisti – trečiojo asmens ieškinį tenkinti iš dalies – iš ieškovės ir atsakovo solidariai priteisti 11634,52 Eur (14100,00 Lt (4083,64 Eur + 600,00 Eur + 6950,88 Eur).

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantų teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimą dėl sutuoktinių kaltės (CK 3.60–3.61 straipsniai), tačiau nevisiškai tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių atsakomybę pagal turtines prievoles (3.109 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, ieškinio pakeistina – iš ieškovės S. G. ir atsakovo V. G. solidariai priteistina 11634,52 Eur trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankišką reikalavimą, N. M., atitinkamai paskirstant šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, kita sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Kadangi apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį tik dėl trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, ieškinio, todėl keičiamas tik trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Trečiasis asmuo buvo atleistas nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, todėl paskirstytina tik sumokėta žyminio mokesčio dalis (CPK 96 straipsnio 4 dalis).

Byloje yra įrodymai apie trečiojo asmens N. M. turėtas bylinėjimosi išlaidas – 250,00 Lt žyminį mokestį (b. l 128, III tomas), 2014-02-28 nutartimi trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais atleistas nuo likusios 2000,00 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimo (b. l. 140, III tomas). Kadangi trečiojo asmens reikalavimas patenkintas 54 procentais, iš ieškovės ir atsakovo lygiomis dalimis priteistina po 19,55 Eur žyminio mokesčio trečiajam asmeniui (CPK 93 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Ieškovė ir trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankišką reikalavimą, pateikė įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas – 88,00 Eur žyminį mokestį. Atsakovas pateikė įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas – 405,00 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankišką reikalavimą, apeliaciniame skunde ginčija sprendimo dalį dėl 75000,00 Lt skolos priteisimo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skola priteista tik iš ieškovės. Taigi, trečiojo asmens reikalavimas yra turtinis, ginčijama suma – 37500,00 Lt. Nuo šios sumos skaičiuotinas žyminis mokestis, kuris sudaro 1125,00 Lt (325,00 Eur). Ieškovės reikalavimas neturtinis, todėl žyminį mokestį sudaro 41 Eur.

Kadangi paduodant apeliacinį skundą ieškovė ir trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankišką reikalavimą, nebuvo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, tai trūkstamą žyminio mokesčio dalį sudaro 278,00 Eur (325,00 Eur + 41,00 Eur – 88,00 Eur). Ieškovės apeliacinio skundo reikalavimas atmestas, todėl 41,00 Eur žyminis mokestis nepriteistinas iš atsakovo. Trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, apeliacinio skundo reikalavimas patenkintas iš dalies (54 proc.), todėl ieškovei ir atsakovui tenkanti žyminio mokesčio dalis sudaro po 87,75 Eur (325,00 Eur x 54% / 2). Kadangi trečiasis asmuo pagal pateiktus įrodymus už savo reikalavimą sumokėjo 47,00 Eur (88,00 Eur – 41,00 Eur), tai iš ieškovės priteistina trečiajam asmeniui 23,50 Eur žyminio mokesčio bei 64,25 Eur į valstybės biudžetą, iš atsakovo priteistinas trečiajam asmeniui 23,50 Eur žyminis mokestis bei 64,25 Eur į valstybės biudžetą. Iš trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, priteistina į valstybės biudžetą likusi nesumokėto žyminio mokesčio dalis – 149,50 Eur.

Kadangi atsakovas pateikė įrodymus apie patirtas 405,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, tai atmetus ieškovės reikalavimą, iš ieškovės priteistina atsakovui 202,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš trečiojo asmens priteistina atsakovui bylinėjimosi išlaidų dalis, proporcinga nepatenkinto reikalavimo daliai – 93,15 Eur (202,50 Eur x 46%) (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325?330 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą pakeisti.

Trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, N. M. ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš ieškovės S. G. ir V. G. solidariai 11634,52 Eur skolą trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankišką reikalavimą, N. M..

Priteisti iš ieškovės S. G. ir atsakovo V. G. lygiomis dalimis po 19,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankišką reikalavimą, N. M..

Priteisti iš ieškovės S. G. trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankišką reikalavimą, N. M. 23,50 Eur žyminio mokesčio bei 64,25 Eur žyminį mokestį į valstybės biudžetą.

Priteisti iš atsakovo V. G. trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankišką reikalavimą, N. M. 23,50 Eur žyminio mokesčio bei 64,25 Eur žyminį mokestį į valstybės biudžetą.

Priteisti iš trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, N. M. į valstybės biudžetą 149,50 Eur.

Priteisti iš ieškovės S. G. 202,50 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovui V. G..

Priteisti iš trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, N. M. 93,15 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovui V. G..

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.