Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-241-557/2016

Teisėja L. Venckuvienė Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00139-2016-9

2016 m. spalio 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Arvydo Daugėlos ir Savinijaus Katausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. 70 parų areštu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. V. nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2015 m. balandžio 7 d. apie 14 val. prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, po jo naudojamo mikroautobuso „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinių padangų permontavimo, turėdamas tikslą neatsiskaityti už UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų atliktus padangų montavimo darbus ir įsigytas 2 padangas (pavadinimas R16C), grasinančiu tonu pasakė, kad jis niekam nemoka, dėl ko K. Ž., gim. 1991 m., pasimetė ir atidavė kaltinamajam mikroautobuso „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) raktus, ir kaltinamasis išvažiavo nesumokėjęs 6 eurų už atliktus darbus ir 44 eurus už įsigytas padangas R16C. Tokiu būdu J. V. atvirai pagrobė 44 eurų vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo J. V. apeliacinio skundo

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 178 str. 2 d. kyla tam, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį. Šie vagystę kvalifikuojantys požymiai yra alternatyvūs ir daro veiką pavojingesnę, todėl, esant bent vienam iš jų, net ir pagrobus nedidelės vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 str. 2 d. (kasacinė nutartis Nr. 2K-91/2013, Nr. 2K-428/2011). Šiame BK straipsnyje numatytos atvirosios vagystės esminis požymis, atskiriantis ją nuo slaptosios vagystės, yra kaltininko veiksmų atvirumas. Vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, tačiau to nepaiso.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 1–4 d.). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą nuteistojo J. V. kaltės ir jo veikos kvalifikavimo klausimu, įvertinęs surinktus ir ištirtus įrodymus konstatuoja, kad nuteistasis J. V. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą. Nors nuteistasis J. V. nurodo norėjęs atsiskaityti už padangas tuomet, kai sulauks sąskaitos faktūros, ir būtent dėl to, kad sąskaita iš karto nebuvo išrašyta, jis ir nesumokėjo, tokia nuteistojo versija visiškai paneigta byloje esančiais įrodymais.

Iš nukentėjusiojo K. Ž., gim. 1991, parodymų pirmos instancijos teismo posėdyje matyti, jog į jo servisą atvažiavo J. V., išsirinko naudotas padangas, jis jam nurodė, kad padangų kaina iki 50 eurų. Padangas sumontavo darbuotojas R. K.. Po kurio laiko atvyko J. V., paprašė raktelių, sakė, kad tuoj sumokės, bet K. Ž., gim. 1991, nenorėjo duoti, įtarė, kad gali nemokėti, tada J. V. vėl agresyviai pradėjo elgtis, rusiškais žargonais spausti ji kampą. Išreikalavo iš jo J. V. raktus ir pradėjo agresyviai elgtis, viskas įvyko lauke, o montuojama konteineryje. Sėdo į mašiną, ją užsivedė, pradėjo gąsdinti: ,,pakasiu, neskambink policijai“. J. V. neprisistatė, jei būtų davę rekvizitus, tuomet K. Ž. būtų išrašęs sąskaitą – faktūrą. Jei nėra sąskaitos faktūros, išrašo kvitą. Šiuo atveju neišrašė kvito, nes nesumokėjo, taip daro visais atvejais (t. 1, b. l. 187-188). Iš padangas montavusio ir J. V. atvykimą atsiimti autobuso su sumontuotomis padangomis stebėjusio liudytojo R. K. parodymų pirmos instancijos teismo posėdžio metu matyti, jog atvykus J. V., jis pakvietė K. Ž., gim. 1991, jis prie R. K. pasakė, kiek sumokėti, po 5 minučių pasigirdo aiškinimasis, jis išlindo pažiūrėti, girdėjo, kad vienas sako: „duok raktelius“, jam atsako ,,susimokėk pinigus“. Grąžino raktelius, o pinigai nebuvo paduoti. Buvo pasakyta ,,ką tu man padarysi, aš tau nemokėsiu, ir viskas“, girdėjo sakant „turiu stogą“. Pasibaigė taip, kad J. V. sėdo į mašiną ir išvažiavo, sušukęs „būk atsargiai“, K. Ž. parbėgo, sako išvažiavo nesumokėjęs. Negirdėjo kalbos apie išrašytas sąskaitas faktūras. Nėra problemų gauti kvitus, nes kas nori, tas juos gauna, jei žmogus paprašo, sąskaita išrašoma (t. 1, b. l. 183-184). Šie aptarti liudytojo ir nukentėjusiojo parodymai rodo, kad J. V., atvykęs atsiimti automobilio su padangomis, neprašė jokios sąskaitos faktūros, nekėlė klausimo dėl pinigų priėmimo kvito, nesumokėjo pinigų už padangas ir pasiėmęs raktelius, išvažiavo iš serviso.

Tai, kad nesumokėjimas už padangas buvo sąlygotas J. V. noro jas pagrobti, o ne neva padangas montavusių asmenų atsisakymo išrašyti sąskaitą-faktūrą, matyti ir iš toliau sekusių įvykių eigos. Iš nukentėjusiųjų K. ir K. Ž., liudytojų R. K. ir E. Ž. parodymų, duotų pirmos instancijos teismo posėdžio metu matyti, jog J. V. pasišalinus nesumokėjus, nukentėjusieji sėdo į automobilį ir pradėjo vytis neatsiskaičiusį asmenį. Būtų visiškai nelogiška, jei K. Ž., gim. 1991, atsisakius išrašyti sąskaitą, ir dėl šios priežasties J. V. išvažiavus nesumokėjus už padangas, šis būtų kreipęsis į tėvą dėl neatsiskaičiusio pirkėjo, ir jie abu būtų pradėję persekioti J. V., bei siekę atsiimti pinigus, kuriuos J. V. neva norėjo sumokėti, tačiau nemokėjo negavęs sąskaitos. Taip pat nelogiška būtų, jei patys pažeidę teisės aktus, ir klientui prašant neišrašę sąskaitos faktūros, persekiodami J. V. nukentėjusieji skambintų pagalbos telefonu ir praneštų apie tai, jog asmuo išvažiavo iš serviso nesusimokėjęs. Asmenų konfliktui persikėlus į Sportininkų g., į įvykio vietą atvyko policijos ekipažas. Apklausiamas pirmos instancijos teismo posėdžio metu liudytojas policijos pareigūnas G. D. nurodė, kad pamatę pareigūnų automobilį, nukentėjusieji pradėjo mojuoti rankomis, paaiškino, kad jie yra pranešėjai, paaiškino, kad įtariamasis nesumokėjo ir pasišalino. Tuo metu jau nebebuvo to žmogaus, paliko mašiną ir nubėgo. Tarp jų įvyko muštynės, ir to pasekoje nubėgo. Bendraujant su piliečiais, išėjo J. V.. Jis suprato, kodėl jį vijosi, nukentėjusiajam nurodžius priežastis, J. V. jų neneigė, sakė, kad neturėjo pinigų. Po to atvažiavo asmuo, prisistatęs J. V. tėvu, ir atsiskaitė su nukentėjusiaisiais (t. 1, b. l. 180-182). Iš esmės analogiškas aplinkybes, t. y. tai, jog konfliktas vyko dėl vagystės, neatsiskaitymo, jog atvažiavęs tėvu prisistatęs asmuo atsiskaitė su nukentėjusiaisiais, nurodė ir pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklausta policijos pareigūnė liudytoja J. N. (t. 1, b. l. 182-183). Pažymėtina, jog pareigūnai nenurodė, kad J. V. jiems atvykus būtų bent užsiminęs, jog neatsikaitė dėl neišrašytos sąskaitos, ar dėl kokių nors kitokių priežasčių, akivaizdu, jog jei jis būtų atsiakęs mokėti dėl neteisėtų nukentėjusiųjų veiksmų (neišrašomos sąskaitos faktūros), šią aplinkybę jis būtų nurodęs pirmiausia. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas asmuo, atvykęs į Sportininkų gatvę ir prisistatęs J. V. tėvu, liudytojas S. C. parodė, jog jam paskambino J. V. ir jis atvyko į įvykio vietą, žmonės prašė pinigų, nors nurodė, jog jam J. V. sakęs, kad nesumokėjo, nes jam nedavė čekio, tačiau vėliau pripažino, kad už nuteistąjį nukentėjusiesiems sumokėjo pats, nes J. V., ko gero, neturėjo pinigų (t. 1, b. l. 185). Tai, jog atvykęs S. C. nurodė, kad J. V. neturi pinigų, patvirtino ir pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis K. Ž., gim. 1959 m. (t. 2, b. l. 24).

Iš išvardytų duomenų matyti, jog J. V., atvažiuodamas atsiimti automobilio su sumontuotomis padangomis, net neturėjo pakankamai pinigų atsiskaityti už prekes ir paslaugas, o dalyvaujant policijos pareigūnams su nukentėjusiaisiais atsiskaitė jo pakviestas kitas asmuo – S. C., kas taip pat atskleidžia, jog J. V. neatsiskaitymas buvo nulemtas noro pagrobti prekes, o ne pardavėjo atsisakymo išrašyti sąskaitą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog sąskaitos faktūros surašymui reikalingi perkančios įmonės rekvizitai: pavadinimas, įmonės kodas, adresas, PVM mokėtojo kodas. Nukentėjusysis K. Ž., gim. 1991, duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, jog tai buvo pirmas kartas, kai jie pardavė padangas J. V., iki tol jis buvo tik kelis kartus atvykęs apžiūrėti padangų, tačiau nieko nepirko (t. 1, b. l. 187-188), tai, jog pirmą kartą toje įmonėje keitėsi padangas, nurodė ir J. V. (t. 1, b. l. 180). Šie duomenys atskleidžia, jog K. Ž., gim. 1991, neturėjo jokių įmonės rekvizitų, kuriai būtų galėjęs išrašyti sąskaitą-faktūrą. Tai, jog asmenims, sumontavusiems padangas, nepasakė savo įmonės rekvizitų, duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu pripažino ir nuteistasis J. V. (t. 1, b. l. 179). Išvardytos aplinkybės taip pat paneigia J. V. pateikiamą versiją, kad už padangas jis nesumokėjo dėl to, jog buvo atsisakyta jam išrašyti sąskaitą-faktūrą: akivaizdu, jog jei jis būtų norėjęs gauti sąskaitą, jis būtų pateikęs savo įmonės rekvizitus, bet to nepadarė.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog negalima vadovautis nukentėjusiųjų K. ir K. Ž. parodymais, kad J. V. neprašė sąskaitos-faktūros ir neketino atsiskaityti, nes jų atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 294 str. 2 d. dėl to, kad jie galimai savavaldžiavo, panaudodami J. V. atžvilgiu fizinį smurtą. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, jog J. V. pareiškimą dėl nukentėjusiųjų galimo savavaldžiavimo pateikė tik 2015-12-09, po 2015-04-07 įvykio praėjus daugiau kaip pusei metų, tuo tarpu nukentėję asmenys K. ir K. Ž. ikiteisminio tyrimo buvo apklausti iš karto po įvykio, dar iki J. V. pareiškimo. Šie ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiųjų parodymai atitinka ir yra identiški jų pirmos instancijos teismo posėdžio metu duotiems parodymams, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimas jų atžvilgiu kokiu nors būdu įtakojo nukentėjusiųjų parodymų teisme teisingumą. Be to, nukentėjusiųjų parodymuose pateiktas aplinkybes patvirtino liudytojų R. K., G. D. ir J. N. parodymai, kita byloje esanti medžiaga (specialisto išvados, BPC išklotinė). Tuo pačiu pažymėtina, jog nukentėjusiųjų atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas 2016-05-09 prokuroro nutarimu buvo nutrauktas, o 2016-07-15 įsiteisėjusiu aukštesniojo prokuroro nutarimu skundas dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą K. ir K. Ž. atžvilgiu (t. 2, b. l. 59-70) atmestas. Ši aplinkybė taip pat parodo, jog nukentėjusiųjų veiksmuose nebuvo nuskalstamų veikų sudėčių, jie elgėsi teisėtai, todėl nėra pagrindo netikėti šių asmenų parodymais, kuriuos, kaip jau minėta, patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Tuo pačiu pastebėtina, jog skirtingai nei nukentėjusiųjų parodymai, J. V. pateikiama įvykio versija nuolatos kito, jo nurodomose įvykio aplinkybėse pateikiamos skirtingos detalės: apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu J. V. nurodė, kad jam buvo pakeistos keturios padangos, iš kurių dvi atsivežtos jo paties, o dvi nusipirktos vietoje (t 1, b. l. 108), pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, jog jam buvo pakeistos keturios padangos, kurios visos buvo atsivežtos jo paties (t. 1, b. l. 179), apeliaciniame skunde jau nurodoma, kad reikia aiškintis, ar J. V. teisėtu būdu įgijo naujas padangas, nes jis sumontuotų padangų nepagrobė, o įgijo sąžiningai t. y. pripažįstama, kad buvo sumontuotos ne J. V. priklausančios padangos (t. 2, b. l. 41-42). Ikiteisminio tyrimo metu J. V. taip pat tvirtino, jog kilus konfliktui Sportininkų gatvėje, pinigus K. Ž. prie policijos pareigūnų jis sumokėjo pats, tuo tarpu pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad K. Ž. pinigus sumokėjo jo draugas. Be to, duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu J. V. nurodė, kad atvažiuodamas atsiimti automobilio, su savimi turėjo pinigų, tačiau, kaip jau minėta, tai paneigė liudytojų policijos pareigūnų G. D. ir J. N., nukentėjusiųjų K. ir K. Ž., taip pat ir už jį sumokėjusio liudytojo S. C. parodymai.

Visos aukščiau aptartos nustatytos aplinkybės, tame tarpe tai, jog J. V. atvyko atsiimti autobuso su sumontuotomis padangomis neturėdamas su savimi pinigų, tai, kad J. V. nepateikė įmonės, kuriai turėtų būti išrašoma sąskaita, rekvizitų, ir tai, jog vos išvykus J. V., jį pradėjo vytis nukentėję asmenys, kurie apie nesumokėjimą pranešė policijai, bei aplinkybė, kad įvykus konfliktui Sportininkų gatvėje, J. V. policijos pareigūnams nenurodė, kad nesumokėjo, nes negavo sąskaitos, ir už jį sumokėjus S. C., jos taip ir nepaprašė atskleidžia, kad jog J. V. autobuso pasiėmimas iš serviso neatsiskaitant buvo nulemtas noro pagrobti prekes (padangas), o ne pardavėjo atsisakymo išrašyti sąskaitą.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiams, jog J. V. veika turėtų būtų kvalifikuojama ne pagal BK 178 str. 2 d., o pagal BK 186 str., t. y. ne kaip atvira vagystė, bet kaip turtinės žalos padarymas apgaule.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 186 str. 1 d. kyla tam, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos. Vengimas atsiskaityti turi būti besąlygiškas, t. y. dėl kaltininko nevykdomos piniginės prievolės nukentėjusiojo reikalavimas lieka be ekonominio padengimo ir todėl objektyviai negali būti įvykdytas (kasacinė nutartis Nr. 2K-426/2013). Šios veikos esmė yra apgaulės panaudojimas prievolei nevykdyti. Teismų praktikoje konstatuota, kad apgaulė vengiant atsiskaityti už atliktus darbus gali pasireikšti tokiomis pat formomis, kaip ir sukčiavimo atveju (kasacinės nutartys Nr. 2K-170/2010, 2K-462/2010, 2K-426-2013). Apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar paslaugų tiekėją. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar paslaugų tiekėjo suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis ir pan. Paminėtina, kad paprastas pažado netesėjimas, nesusijęs su pagal sandorį įsipareigojusio asmens identifikavimo apsunkinimu ir (ar) paties sandorio fakto įrodinėjimu, nėra apgaulės požymis (kasacinė nutartis Nr. 2K-462/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, pavyzdžiui, išaiškinta, kad vienas apgaulės būdų yra tyčia tapti beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo (kasacinė nutartis Nr. 2K-224/2008). Taigi, iš esmės apgaule vengiant atsiskaityti yra sudaroma tokia situacija, kad kreditoriai civilinio proceso priemonėmis netenka galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimo. Tokia apgaulė panaudojama po sutarties sudarymo, kai kaltininkui dėl iškilusių sunkumų vykdant sutartį ar kitų po sutarties sudarymo atsiradusių aplinkybių kyla sumanymas nevykdyti sutarties.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl J. V. veikos kvalifikavimo pagal BK 186 str., numatantį baudžiamąją atsakomybę už vengimą apgaule atsiskaityti už atliktus darbus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tais atvejais, kai daikto pagrobimas susijęs su nukentėjusiojo apgaule, kvalifikuojant kaltininko veiką pagal atitinkamą Baudžiamojo kodekso straipsnį, svarbu įvertinti apgaulės įtaką pagrobiant daiktą. Vagystės ar plėšimo atveju apgaulė yra tik priemonė prieiti prie turto, kurį kaltininkas ketina užvaldyti, sukčiaujant apgaulė – tai priemonė įgyti turtą (įgyti nuosavybės teisę į tam tikrą turtą), o apgaulė vengiant atsiskaityti už atliktus darbus – tai priemonė išvengti prievolės atsiskaityti už įgytą turtą (įgytas paslaugas, prekes). Nors ir panaudojant apgaulę, sukčiavimu nelaikomi veiksmai, kai pagrobiamas svetimas turtas, kuris kaltininkui nebuvo perduotas nuosavybėn, o tik jam laikinai patikėtas trumpam pasinaudoti (kasacinė nutartis Nr. 2K-552/2011). Akivaizdu, jog tokie veiksmai nelaikytini ir vengimu atsiskaityti už prekes ar paslaugas.

Šioje byloje nustatyta, jog įvykio metu nuteistasis J. V. atvyko pas nukentėjusįjį K. Ž., norėdamas susitarti dėl padangų pirkimo ir jų sumontavimo ant jo įmonės automobilio. Tam, jog nukentėjusysis jam perduotų panaudotas automobilines padangas, sumontuodamas jas ant jo įmonės automobilio, t. y. siekdamas sudaryti sąlygas pagrobti padangas, J. V. pasiteiravo padangų kainos, nurodė, jog po padangų sumontavimo už jas atsiskaitys, ir tuomet pasiims automobilį. Tokiu būdu akivaizdu, jog J. V. panaudota apgaulė – prašymas sumontuoti padangas – buvo tik priemonė prieiti prie turto (padangų), kurį jis ketino užvaldyti, o ne priemonė įgyti nuosavybės teisę į tam tikrą turtą (BK 182 str.) ar, juo labiau, įgijus nuosavybės teisę išvengti prievolės už jas atsiskaityti (BK 186 str.). Tuo pačiu pastebėtina, jog, kaip duodami parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė nukentėjusysis K. Ž., gim. 1991 m., ir padangas montavęs liudytojas R. K., už darbus ir padangas visuomet buvo atsiskaitoma po padangų sumontavimo, taigi J. V. iš esmės nereikėjo panaudoti jokių ypatingų įtikinėjimo ir esminių apgaulės priemonių, kad padangos būtų sumontuotos, ir jis įgautų galimybę jas užvaldyti. Kaip jau minėta, pagal BK 186 str. atsako asmuo, kuris teisėtai įgijęs turtą, nebegalėdamas įvykdyti sandorio sąlygų, panaudoja apgaulę tam, kad išvengtų prievolių, tačiau šiuo atveju J. V. ne tik kad nebuvo teisėtai įgijęs prekių, tačiau jis nepanaudojo jokios apgaulės siekdamas išvengti prievolės atsiskaityti už prekes – vos tik priėjęs prie turto ir gavęs galimybę jį užvaldyti, J. V. pasiėmė automobilio raktelius ir išvažiavo nesumokėjęs už prekes (padangas), taip tiesiog neteisėtai atvirai pagrobdamas svetimą turtą. Šiuos veiksmus jis atliko veikdamas viešai, esant savininkui K. Ž., padangas montavusiam R. K., nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais ir aiškiai suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. J. V. žinojo, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, kad jis pagrobia jam nepriklausančias padangas, tačiau to nepaisė. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ir nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 str. 2 d., t. y. kaip atviroji vagystė. Taigi nuteistojo apeliacinio skundo argumentai J. V. kaltės ir jo veikos kvalifikavimo klausimais neduoda pagrindo daryti kitokių išvadų, nei skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, jog teismas netinkamai vadovavosi bausmių individualizavimo principu, neatsižvelgė į visus BK 54 str. nurodytus bausmių skyrimo pagrindus, todėl nuteistajam paskyrė neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę.

BK 54 str. 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę, numatytą įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam J. V., baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per švelni, kas nepagrįstai ginčijama prokuroro apeliaciniame skunde.

BK178 str. 2 d. inter alia numato, kad tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Apylinkės teismas už atvirą svetimo turto pagrobimą J. V. paskyrė 70 parų arešto bausmę. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas J. V. bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad J. V. padarė vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d., yra jauno amžiaus, dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai. Anksčiau jis vieną kartą teistas už tyčinį sunkų nusikaltimą žmogaus laisvei, nusikalto teistumui neišnykus, daug kartų baustas administracine tvarka, 2014 m. buvo teistas Airijoje. Nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistajam J. V. paskirta 70 parų arešto bausmė, būdama didesnė nei BK 49 str. 3 d. numatytas šios bausmės, skiriamos už nusikaltimą, vidurkis, nors savo rūšimi ir ne griežčiausia bausmė, numatyta 178 str. 2 d. sankcijoje, nėra aiškiai per švelni.

Nors prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju teismas nesilaikė BK 56 str. 1 d. nuostatos, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šio straipsnio nuostatos buvo pakeistos 2015-03-19 įstatymu Nr. XII-1554 (įsigaliojo nuo 2015-03-24) ir pirmos instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu nebenumatė prokuroro skunde nurodomos taisyklės dėl recidyvistui paprastai skiriamos laisvės atėmimo bausmės. Nors prokuroras nurodė, kad nusikalstamą veiką J. V. padarė tiesiogine tyčia, turėdamas savanaudiškas paskatas, ir tai rodo jo veikos pavojingumą, tačiau pažymėtina, jog vagystė visuomet padaroma tiesiogine tyčia, o šios veikos paskatos – savanaudiškos. Prokuroras taip pat nurodo, kad J. V. charakterizuoja neigiamai ir tai, kad jis 16 kartų baustas administracine tvarka. Apygardos teismas pažymi, jog iš tiesų, nors J. V. yra ne kartą baustas administracine tvarka, tačiau absoliuti dauguma paskirų nuobaudų yra susijusios su KET pažeidimais, jis nei karto nėra baustas už administracinį teisės pažeidimą, nukreiptą į asmenų privačia nuosavybę ir turtą, be to, visos nuobaudos yra nebegaliojančios. Pažymėtina, jog J. V. padaryta nusikalstama veika buvo padaryta nedidelė žala – pagrobtos 44 eurų vertės naudotos padangos, ši žala netrukus po įvykio buvo atlyginta. Negalima sutikti ir su prokuroro argumentu, jog kaltinamojo pasinaudojimas savo teise ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nepripažinti kaltės ir duoti tokius parodymus, kokie, kaltinamojo manymu, labiausiai atitinka jo gynybos interesus, turėtų suponuoti tik laisvės atėmimo bausmės skyrimą. Prokuroro minimas incidentas, nukentėjusiesiems po nusikaltimo persekiojant J. V. ir mėginant jį sulaikyti, taip pat negali turėti įtakos bausmės skyrimui, kadangi J. V. nėra nuteistas už kokius nors minimo konflikto metu atliktus veiksmus, kurie išeina už šioje byloje nagrinėjamo nusikaltimo sudėties ribų. Prokuroro apeliaciniame skunde nepateikiama jokių naujų, pirmos instancijos teismo neįvertintų aplinkybių, kurios rodytų, jog paskirta bausmė neatitinka baudžiamajame įstatyme (BK 41 str.) numatytų bausmės tikslų ir leistų daryti skirtingą nei apylinkės teismo padarytą išvadą dėl bausmės nuteistajam individualizavimo. Atsižvelgusi į aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, tinkamai įsigilino į visas faktines bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinius skundus ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. V. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus atmesti.