- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-13
- Bylos Nr.
- 2K-552/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-01230-2008-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Tomas Šeškauskas, Vytautas Masiokas (pran.)
- Nuteistasis
- A. M.
- Advokatai
- Gintarė Leškevičienė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 6 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nutarties.
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 6 d. nuosprendžiu A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta laisvės atėmimo dvejiems metams ir šešiems mėnesiams bausmė. Iš A. M. A. N. priteista 5450 Lt turtinei žalai atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nutartimi nuteistojo A. M. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
A. M. nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 30 d., apie 14.15 val., prie parduotuvės „Iki“, esančios Vilniuje (duomenys neskelbtini), piktnaudžiaudamas A. N. pasitikėjimu, įgijo 12 000 Lt vertės motociklą „Suzuki GSX R – 600“ (duomenys neskelbtini), taip padarė nukentėjusiajam A. N. 12 000 Lt turtinės žalos.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir bylą jam nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Kasaciniame skunde nuteistasis A. M. teigia nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, nepadaręs, pirmosios instancijos teismo nuosprendis jam priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo apeliacinį skundą ir nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo, vertindamas įrodymus nesilaikė imperatyvių įstatymo nuostatų juos vertinti kaip visumą, o ne atskirai vieną nuo kito.
Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė vieninteliu įrodymu – nukentėjusiojo A. N. parodymais; netirta versija, kad A. N. galėjo būti suplanavęs parduoti motociklą, gauti už motociklą suderėtą sumą pinigų, o po to kreiptis dėl tariamos vagystės, taip siekdamas pasipelnyti. Nebuvo atsižvelgta į nukentėjusiojo procesinę padėtį, kad jis taip pat yra suinteresuotas bylos baigtimi; nukentėjusiojo parodymai gali būti pripažįstami patikimais ir pakankamais kaltei pagrįsti tik tada, kai juos patvirtina ir kiti įrodymai, tačiau tokių įrodymų, pasak nuteistojo, byloje nėra. Žemesnės instancijos teismai įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito ir savo sprendimuose neišdėstė visų jų analizės. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuteistasis A. M. nuosekliai teigė, kad motociklą „Suzuki GSX R – 600“ nusipirko, sumokėjo motociklo pardavėjui 8000 Lt, pasirašęs pirkimo–pardavimo sutartį, o šis jam atidavė motociklo dokumentus. Pirmosios instancijos teismas tik perrašė kaltinamojo parodymus, neatliko parodymuose išdėstytų aplinkybių detalios analizės, nuosprendyje formaliai nurodė, kad šiais parodymais netiki, nes jie prieštarauja nukentėjusiojo ir liudytojų parodymams, nors liudytojų parodymų turinys nuosprendyje neatskleistas, visiškai neargumentuota, kokių liudytojų ir kokiems parodymams nuteistojo parodymai prieštarauja. Kasatorius teigia, kad nepagrįstai buvo atmesti ir liudytojo A. B. parodymai, nurodant, kad šis yra jo suinteresuotas bylos baigtimi draugas.
Nuteistasis A. M. teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių apie tikimybę liudytojui A. B. duoti melagingus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas liudytojo A. B. parodymų iš viso neanalizavo ir nevertino, nutartyje nurodydamas, kad šio liudytojo parodymai neva nėra informatyvūs, tačiau neargumentavo kodėl, juolab kad jis parodė matęs nukentėjusįjį skaičiuojant pinigus ir pasirašant motociklo pirkimo-pardavimo sutartį. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą teisme (BPK 324 straipsnio 6 dalis), jo metu gautų duomenų savo nutartyje visiškai neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, deklaratyviai nurodydamas, kad nors rašysenos teismo ekspertė D. S. dėl nukentėjusiojo parašo neinformatyvumo negalėjo jo identifikuoti, tačiau tai nepaneigia teismo išvados, jog į bylą pateikta pirkimo–pardavimo sutartis surašyta jau po motociklo įsigijimo, tai reiškia, yra suklastota. Tačiau šiuo klausimu nutartyje įrodymų analizės nėra, pateikti duomenys, kuriuos teismas laiko įrodymais, neišdėstyti, jų turinys neatskleistas, todėl neaišku, kokie įrodymai leido teismui padaryti tokią išvadą, nes nukentėjusiojo parašo neinformatyvumas jokiu būdu negali suponuoti išvados apie jo suklastojimą. Taip pat, pasak kasatoriaus, teismas visiškai nevertino eksperimento metu gautų duomenų: rašysenos teismo ekspertė, lygindama byloje esantį ir teismo posėdžio metu ant motociklo sėdynės parašytų sutarčių variantus nurodė, kad ant abiejų jaučiamas spūdis, yra vienodas štrichas. Anot nuteistojo, negalima teigti, kad byloje esanti motociklo pirkimo–pardavimo sutartis buvo parašyta ne jo nurodytomis sąlygomis. Visas abejones apeliacinės instancijos teismas vertino ne nuteistojo A. M. naudai.
Taip pat kasatorius skunde akcentuoja, kad jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktą apkaltinamajame nuosprendyje turi būti išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, tačiau teismai nenurodė jokių tokio nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų, visiškai neanalizavo ir nepasisakė, kuo pasireiškė piktnaudžiavimas A. N. pasitikėjimu. Teismų praktikoje nurodoma, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu būna tada, kai kaltininkas piktam panaudoja pasitikėjimu pagrįstus santykius, susiklosčiusius tarp jo ir nukentėjusiojo. Šie santykiai gali atsirasti iš sutarčių ir susitarimų, pagrįstų šalių pasitikėjimu. Asmeninis pasitikėjimas gali kilti iš tarp šių asmenų susidariusių faktinių santykių: draugystės, kaimynystės, giminystės, darbinių ir kt. santykių. Tarp jo ir nukentėjusiojo A. N. nebuvo jokių minėtų pasitikėjimu pagrįstų faktinių santykių, kurių pagrindu galėjo kilti asmeninis pasitikėjimas, įvykio dieną jie matėsi pirmą kartą, todėl visiškai neaišku, kokiu A. N. pasitikėjimu piktnaudžiaudamas jis galėjo užvaldyti nukentėjusiojo motociklą. Taip pat A. M. pabrėžia, kad nors ir panaudojant apgaulę, sukčiavimu nelaikomi veiksmai, kai pagrobiamas svetimas turtas, kuris kaltininkui nebuvo perduotas nuosavybėn, o tik jam laikinai patikėtas palaikyti ar trumpam pasinaudoti. Šiais atvejais apgaulė yra panaudojama tik kaip priemonė prieiti prie turto, todėl tokia nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama kaip sukčiavimas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas, kasatoriaus nusikalstamą veiką kvalifikuodamas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisydamas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistasis A. M. taip pat pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose O. prieš Norvegiją, Condron prieš Jungtinę Karalystę, akcentavo, jog kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta, nesant jokių abejonių, taip pat Teismas ne kartą konstatavo, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją; Telfner prieš Ispaniją ir kt.). Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nepagrindė savo procesinių sprendimų visų bylos aplinkybių išsamiu išnagrinėjimu, nepašalino prieštaravimų ir abejonių, apylinkės teismas, pripažindamas kasatorių A. M. kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas su tuo sutikdamas, šiurkščiai pažeidė BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 1 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo A. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo nuteistojo A. M. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl A. M. kaltės grindė byloje surinktų bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visuma, kuri neginčijamai patvirtina kasatoriaus kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. BPK 20 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos visos nustatytos ir įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės ir įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė liudytojo A. B. parodymus. Nuteistojo A. M. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. A. M. įtikino nukentėjusįjį, kad ketina pirkti jo motociklą ir nori šį išbandyti. Nukentėjusysis patikėjo A. M. ketinimais, nes šis paliko jam užstatą – savo rankinę su pinigais. Nukentėjusysis buvo iš esmės suklaidintas dėl kasatoriaus ketinimų ir būtent ši apgaulė lėmė jo apsisprendimą leisti A. M. pavažiuoti jo motociklu. A. N. taip pat kategoriškai patvirtino, kad jokios motociklo pirkimo–pardavimo sutarties su kasatoriumi nesudarė, pinigų už motociklą negavo (išskyrus rankinėje paliktus 430 Lt). Nesulaukęs A. M. grįžtančio, nukentėjusysis jam skambino telefonu, tačiau šis neatsiliepė, tada apžiūrėjo paliktos rankinės turinį ir suprato esąs apgautas, tuomet kreipėsi į policiją. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl BK 178 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius pagrįstai nurodo, kad žemesnės instancijos teismai, jo veiksmus kvalifikuodami pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad įvykio metu A. M. susitiko su A. N. dėl motociklo „Suzuki GSX R–600“ (duomenys neskelbtini) galimo pirkimo–pardavimo. Aptarus kainą A. M. paprašė leisti pavažiuoti motociklu ir, palikęs savo rankinę, išvažiavo ir negrįžo.
Pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje A. M. veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nurodė šiuos argumentus: A. M. apgaulė pasireiškė tuo, kad jis įtikino nukentėjusįjį už užstatą leisti jam išbandyti motociklą; nukentėjusysis su tuo sutiko, tačiau A. M. negrįžtant paskambino, jo telefonas buvo išjungtas, tuomet suprato, kad motociklas yra pagrobtas.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. M. kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Šis teismas išsamesnių teisinių argumentų dėl veikos kvalifikavimo nenurodė, nes nuteistojo gynėja iš esmės ginčijo savo ginamojo kaltę – įrodymų vertinimą ir faktinių aplinkybių nustatymą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jei daikto pagrobimas susijęs su nukentėjusiojo apgaule, kvalifikuojant kaltininko veiką pagal atitinkamą Baudžiamojo kodekso straipsnį, svarbu įvertinti apgaulės įtaką pagrobiant daiktą. Vagystės ar plėšimo atveju apgaulė yra tik priemonė prieiti prie turto, kurį kaltininkas ketina užvaldyti, o sukčiaujant apgaulė – tai priemonė įgyti turtą (įgyti nuosavybės teisę į tam tikrą turtą). Sukčiavimo atveju turtą turi perduoti veiksnus asmuo, kurio veiksmai turto atžvilgiu yra teisiškai reikšmingi. Apgaulė turi būti esminė, dėl kurios suklaidinus turto savininką ar valdytoją kaltininkas įgyja turtą. Todėl, nors ir panaudojant apgaulę, sukčiavimu nelaikomi veiksmai, kai pagrobiamas svetimas turtas, kuris kaltininkui nebuvo perduotas nuosavybėn, o tik jam laikinai patikėtas trumpam pasinaudoti. Šioje byloje nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusysis susitiko su A. M. dėl galimo motociklo pirkimo–pardavimo ir leido A. M. išbandyti motociklą – jį patikėjo tik trumpam pasinaudoti. A. M. apgaulės būdu neįgijo nuosavybės teisės į motociklą, nes ši teisė įgyjama tik sudarius rašytinę pirkimo–pardavimo sutartį (CK 1.73 straipsnio 1 dalis). Taigi A. M. panaudota apgaulė – leisti išbandyti motociklą – buvo tik priemonė prieiti prie turto, kurį jis ketino užvaldyti, todėl jo veiksmai iš BK 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikuotini į BK 178 straipsnio 1 dalį. Teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, skirdama A. M. bausmę, atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus bausmės parinkimo motyvus.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
Kasacinio skundo esmė ta, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu ir teigia, jog jo kaltė neįrodyta.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorius formaliai teigia, kad bylos aplinkybės buvo neišsamiai išnagrinėtos, nes nenurodo, kokios tai aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas priimto nuosprendžio pagrįstumą, atliko įrodymų tyrimą: apklausė nuteistąjį A. M., nukentėjusįjį A. N., specialistus D. S. ir K. V., taip pat atliko eksperimentą. Iš tiesų apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje išsamiai neanalizavo atlikto teismo posėdyje eksperimento rezultatų bei specialistės D. S. parodymų. Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad specialistė, atsižvelgdama į eksperimento rezultatus, tvirtino jokios išvados negalinti duoti, esant per mažai sutampančių duomenų. Tiek dėl motociklo pirkimo–pardavimo sutarties galimo sudarymo sąlygų, tiek dėl parašo ant pirkimo–pardavimo sutarties tikrumo apeliacinės instancijos teismas jokios teisiškai reikšmingos išvados analizuodamas eksperimento rezultatus ir specialistų apklausų duomenis negalėjo padaryti (tokia išvada neprieštarauja kasacinės instancijos teismo praktikai: kasacinės nutartys Nr. 2K-655/2006, 2K-354/2008, 2K-250/2011 ir kt.). Taigi apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą, pripažino, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl A. M. kaltės. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 5 dalis).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.
Dėl kitų skundo argumentų
Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo skunde pakartojama daug apeliacinio skundo argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir patikimumas, faktinių aplinkybių nustatymas – tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepakanka skunde tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina pateikti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 6 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nutartį pakeisti:
A. M. veiksmus iš BK 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, šią bausmę subendrinti su Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.
Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.