Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 2K-354/2008

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-10-07
Bylos Nr.: 2K-354/2008
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Rezultatas: Panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai: Olegas Fedosiukas (pirm.), Viktoras Aidukas (pran.), Rimantas Baumilas
Nukentėjusysis: M. V., A. V.
Advokatai: Valdemaras Bužinskas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-354/2008Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.4.3; 2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. spalio 7 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant R. Miškelevičiūtei,dalyvaujant prokurorui A. Saunoriui,nukentėjusiųjų atstovui advokatui V. Bužinskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų M. V. ir A. V. atstovo advokato Valdemaro Bužinsko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo O. L. (O. L.) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus nesant įrodymų, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, kuria Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, nukentėjusiųjų M. V. ir A. V. bei nukentėjusiojo A. V. atstovo apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiųjų atstovo ir prokuroro, prašiusių skundą tenkinti, paaiškinimų

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. L. buvo kaltinamas tuo, kad itin žiauriai dėl chuliganiškų paskatų nužudė kitą žmogų, t. y. 2004 m. gegužės 16 d., apie 4.00 val., Klaipėdoje, Debreceno g., netoli (duomenys neskelbtini) namo, apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tyčią nužudyti, be jokios dingsties nukentėjusiajam Ž. V. suduodamas metaliniu strypu ne mažiau kaip šešis smūgius į galvą, durdamas duriančiu–pjaunančiu įrankiu ne mažiau kaip keturis kartus į galvą, ne mažiau kaip šešis kartus – į krūtinės ląstos–nugaros sritį, ne mažiau kaip dvylika kartų – į kairiąją šlaunį, suduodamas smūgius rankomis ir kojomis, padarė daugybines muštines galvos žaizdas, atvirus daugybinius skeveldrinius kaukolės skliauto dešinės pusės lūžimus, daugybinius kaukolės pamato kaulo lūžimus ir galvos smegenų sumušimus, daugybines durtines galvos, krūtinės ląstos–nugaros srities, kairiosios šlaunies šoninio paviršiaus žaizdas, durtinį dešiniojo plaučio apatinės skilties pažeidimą su pneumotoraksu, dešiniosios plaštakos nugarinio paviršiaus odos nubrozdinimus, II ir III pirštų pamatinių pirštakaulių skeveldrinius lūžius, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos kairėje pusėje, daugybiniais kūno sužalojimais nukentėjusiajam sukeldamas didelį fizinį skausmą ir kančias, nuo galvos sumušimo su daugybiniu atviru kaukolės skliauto dešinės pusės, pamato kaulo lūžimu ir galvos smegenų sumušimu, išsivysčius galvos smegenų pabrinkimui su protruzija per kraniotomines angas ir antrinėms smegenų kamieno kraujosruvoms, Ž. V. 2004 m. gegužės 19 d. Klaipėdos ligoninėje mirė.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs O. L. bylą, nuosprendyje konstatavo, kad O. L. pranešė Klaipėdos miesto VPK budėtojui apie pėsčiųjų take gulintį sunkiai sužalotą Ž. V., tai leidžia teigti, kad jis įvykio naktį buvo įvykio vietoje. Rastas Ž. V. kraujas ant O. L. kelnių leidžia teigti, kad šiam nebūnant įvykio vietoje, pėsčiųjų take, kur buvo sužalotas nukentėjusysis, Ž. V. kraujo ant jo kelnių negalėjo atsirasti. Teismo medicinos specialistų padarytos išvados leidžia teigti, kad nukentėjusiajam Ž. V. daugybiniai kūno sužalojimai padaryti ne vieno, o kelių asmenų, kad jis buvo mušamas ir sužalotas keliais žalojimo įrankiais. Specialisto išvados teiginys, kad mirtinas buvo galvos dešinės pusės sumušimas su atviru daugybiniu skeveldriniu kaukolės skliauto dešinės pusės, pamato kaulo lūžimu ir galvos smegenų sumušimu leidžia manyti, kad šį mirtiną sužalojimą padarė vienas iš Ž. V. užpuolusių asmenų.

Teismo nuomone, byloje nustatyti objektyvūs duomenys nepatvirtina A. L. pareikšto kaltinimo dėl Ž. V. nužudymo pagrįstumo. Apygardos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kur nukentėjusysis Ž. V. buvo sumuštas ar sužalotas, – ar prie baro „Činaras“ ar kitoje vietoje, nėra jokių tiesioginių įrodymų, kad O. L. kartu su nenustatytais asmenimis sudavė smūgius nukentėjusiajam, nenustatytos nukentėjusiojo Ž. V. sužalojimo aplinkybės, yra abejonių, ar kaltininkas, turėdamas tyčią nužudyti Ž. V., būtų skambinęs į policijos komisariatą pranešti apie sunkiai sužalotą asmenį. Byloje nėra duomenų, ar O. L. buvo įvykio vietoje, kai buvo padaryti kūno sužalojimai nukentėjusiajam Ž. V., ar jis šioje vietoje atsirado kitu metu, ar jis turėjo įrankį kūnui žaloti, ar atliko kokius nors veiksmus sužalodamas nukentėjusįjį.

Be to, teismas pažymėjo, kad negali pašalinti byloje esančių abejonių ir atkreipė dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas byloje atliktas nekokybiškai: įvykio vieta apžiūrėta praėjus pusantros paros po nusikaltimo padarymo, liudytoja R. B. apklausta praėjus keturiems mėnesiams, liudytojai K. E. ir E. S. – devyniems mėnesiams, nebuvo apklausti asmenys, kurie įvykio laiku buvo kartu su O. L.

Taigi pirmosios instancijos teismas O. L. išteisino pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus nesant įrodymų, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, nukentėjusiųjų M. V. ir A. V. bei nukentėjusiojo A. V. atstovo advokato R. I. apeliacinius skundus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamojoje byloje surinktus duomenis ir juos įvertinęs padarė pagrįstas, motyvuotas ir neprieštaringas išvadas.

Apeliacinis teismas padarė išvadą, kad byloje surinktais įrodymais neabejotinai nustatyta, jog O. L. buvo įvykio vietoje pėsčiųjų take, matė sužalotą nukentėjusįjį, ir tikėtiną išvadą, kad jis dalyvavo ir suduodant smūgius nukentėjusiajam, tačiau byloje nėra pakankamai duomenų, besąlygiškai patvirtinančių, jog O. L. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusįjį Ž. V. Toliau teismas pažymėjo, kad prie baro „Činaras“ vykusio konflikto eiga, jo dinamika, konflikte dalyvavusių ir O. L. pusę palaikiusių asmenų agresyvūs veiksmai leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad ir Ž. V. vėliau mirtinai sužalojo tie patys prieš tai prie baro „Činaras“ konflikte dalyvavę ir A. O. bei I. R. sumušę asmenys.

Šios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų K. E. ir E. S. parodymus, padarė išvadą, kad K. E. matytas jaunuolis su strypu rankoje buvo ne O. L., nes pastarasis vilkėjo džinsinėmis, o liudytojo matytas jaunuolis – sportinėmis kelnėmis, taip pat negalima kategoriškai teigti, kad ant O. L. kelnių rasta nukentėjusiojo kraujo dėmė užtiško įvykio metu ir kad neįmanoma nustatyti, tiksliai kurioje vietoje buvo O. L. tada, kai skambino policijai (pranešdamas apie sužalotą nukentėjusįjį).

Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nesurinkta duomenų, kurie leistų nustatyti, kokius konkrečius veiksmus atliko O. L., kartu nėra galimybės nustatyti nei jo, nei kitų bendrininkų tyčios turinio, funkcinio vaidmens, priežastinio ryšio tarp O. L. veiksmų ir kilusių padarinių. Apeliacinis teismas taip pat pripažino, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas nekokybiškai.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nukentėjusiųjų M. V. ir A. V. atstovas advokatas V. Bužinskas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bendrininkavimą (BK 24, 25, 26 straipsniai), nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl bendrininkavimo nužudymo bylose. Teismai nustatė, kad O. L. kartu su kitais asmenimis, pasislėpusiais nuo ikiteisminio tyrimo, konfliktavo su A. O., J. R., M. M., G. B. Ž. V., nors ir nedalyvavo konflikte, atvyko į konflikto vietą siekdamas palaikyti minėtus asmenis. Kilus muštynėms Ž. V. pasišalino, tačiau buvo pavytas prie baro juos užpuolusių asmenų. Ž. V. užpuolę asmenys turėjo vieningą tyčią padaryti jam kūno sužalojimus; jis buvo mušamas per galvą, badomas tuo pačiu metu keliais įrankiais. Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad sužalojimai buvo padaryti kelių asmenų. Kasatoriaus nuomone, įvertinant priemones, kurios buvo naudojamos mušant Ž. V., sužalojimų skaičių ir lokalizaciją, teismai turėjo padaryti išvadą, kad ne mažiau kaip dviejų asmenų tyčia buvo nukreipta atimti Ž. V. gyvybę. Tokių asmenų veiksmai turėjo būti vertinami pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 8 punkto taisykles kaip nužudymo bendravykdytojų; nėra būtina, kad kiekvienas iš šių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Teismai, kasatoriaus nuomone, vertindami O. L. ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, kaip bendrininkų grupės, veiksmus be pagrindo nesirėmė BK 25 straipsnio 2 dalies norma.

Analizuojant liudytojų R. B., K. E., E. S. parodymus apie tai, kad jie matė, kaip buvo mušamas Ž. V., ir kad muštynėse dalyvavo visi asmenys, O. L. ir R. B. telefoninių skambučių policijai laiką ir tai, kad Ž. V. kraujo dėmės ant O. L. kelnių galėjo atsirasti tik įvykio metu, teismai turėjo padaryti išvadą, kad konflikto metu O. L. atliko aktyvius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Kadangi Ž. V. buvo nužudytas grupės asmenų, veikusių kaip bendravykdytojai, tai O. L. veiksmai gali būti ir nesukonkretinti; svarbu nustatyti jo dalyvavimo muštynėse faktą, laikant jo veiksmus aktyviais siekiant atimti Ž. V. gyvybę. Teismai turėjo O. L. veiksmus kvalifikuoti pagal pasekmes, t. y. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus be nuorodos į BK 24 straipsnį. Be to, teismai pažeidė ir BK 26 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus nuomone, įvertinus visų Ž. V. sumušusių asmenų, kaip bendravykdytojų grupės, pagal savo veikos kryptingumą siekusios vieninga tyčia atimti gyvybę, veiksmus nebūtina nustatinėti kiekvieno iš jų veiksmų ir to, kas sudavė mirtiną smūgį.

Žemesnės instancijos teismas

2007 m. kovo 28 d. jis (kasatorius) pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą ištirti, ar kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3 dalies (turėtų būti – punkto) reikalavimus. Jau Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu buvo nustatyta, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes jame nėra išsamaus nusikalstamos veikos aprašymo. Jame konstatuota, kad O. L. dėl chuliganiškų paskatų itin žiauriai nužudė Ž. V.. Šiame prašyme buvo nurodyta, kad Ž. V. nužudymas visiškai nesiejamas su A. O., J. R. ir G. B. sumušimu prie baro „Činaras“ tą pačią naktį tokiomis pačiomis aplinkybėmis ir, tikėtina, tų pačių asmenų grupės, todėl jie turėjo būti vertinami kaip vientisa chuliganiškų paskatų realizavimo schema. Kaltinamajame akte šie įvykiai tarpusavyje nesusieti, todėl neaišku, kuo reiškėsi chuliganiškos paskatos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad A. O., J. R. ir G. B. pažinojo juos sumušusius asmenis, todėl vertinant jų sumušimą ir vėlesnį Ž. V. nužudymą būtų aiškesni ir patys nusikaltimo motyvai, ir jį padarę asmenys.

Šalies argumentai

Kasatorius dar nurodo, kad iš kaltinamojo akto neaišku, ar O. L. veikė bendrininkų grupe ar vienas. Jei jis veikė bendrininkų grupe, kaip spręstina iš tolimesnio kaltinamojo akto aprašymo, kasatoriaus nuomone, visai neaišku, kokie buvo jo ir bendrininkų veiksmai iki nusikaltimo padarymo ir po to. Ši aplinkybė būtų leidusi nustatyti bendrininkų susitarimo ribas. Be to, Klaipėdos apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimai iš esmės sukliudė teismui tinkamai vykdyti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Kasatorius pažymi, kad į šį prašymą apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, nenurodydamas jokių motyvų. Apeliacinis teismas, konstatavęs ikiteisminio tyrimo nekokybiškumą, priėmė nutartį pažeisdamas BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, t. y. neišnaudojo visų galimybių objektyviai ir visapusiškai ištirti bylą, nepasinaudodamas BPK 234 straipsnio 2 dalyje ir 254 straipsnio 3 dalyje numatytomis teisėmis bylą grąžinti prokurorui, pats ėmėsi taisyti klaidas. Toks BPK normos pažeidimas sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.

Klaipėdos apygardos teismas O. L. išteisino nesant įrodymų, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą, tačiau nenurodė BPK normos, kuria rėmėsi priimdamas tokį sprendimą, nors BPK 307 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad išteisinamajame nuosprendyje turi būti nurodytas išteisinimo pagrindas. Taip pat pasielgė ir Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas nutartį, kuria buvo atmesti apeliaciniai skundai. Kasatoriaus nuomone, sprendžiant iš išteisinamajame nuosprendyje išdėstytų motyvų, O. L. išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikaltimą. BPK 303 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jei išteisinamasis nuosprendis priimtas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu, o nusikalstamą veiką padaręs asmuo lieka nenustatytas, teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo perduoda bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą asmenį nustatyti. Šis reikalavimas turėjo būti nurodytas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Nenurodžius tokio reikalavimo buvo pažeistas BPK 307 straipsnio 4 dalies 2 punktas. Toks pažeidimas gali turėti esminės reikšmės tolesnei bylos eigai, nes įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui Klaipėdos apygardos prokuratūra jokių procesinių veiksmų joje gali nebeatlikti, o bylą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 235 straipsnio 1 dalies pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiųjų M. V. ir A. V. atstovo advokato V. Bužinsko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 307 straipsnio 4 dalies 2 punkto taikymo

Kasatorius nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas O. L. išteisino nesant įrodymų, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą, tačiau teismas nenurodė BPK normos, kuria rėmėsi priimdamas tokį sprendimą, taip buvo pažeistas BPK 307 straipsnio 4 dalies 2 punktas.

BPK 307 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma sprendimi išteisinti kaltinamąjį ir išteisinimo pagrindas.

Pagal BPK 303 straipsnio 5 dalį (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija) teismas priima išteisinamąjį nuosprendį jeigu: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad teismas nusprendė O. L. dėl tyčinio Ž. V. nužudymo išteisinti, nesant įrodymų, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą. Taigi, nors teismas nuosprendyje ir nenurodė konkrečios BPK straipsnio normos, pagal rezoliucinės dalies formuluotę akivaizdu, kad išteisinamasis nuosprendis priimtas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu.

Kolegija konstatuoja, kad padarytas BPK 307 straipsnio 4 dalies 2 punkto pažeidimas, tačiau nurodytas pažeidimas nepripažintinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad 2005 m. birželio 17 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras A. Saunorius priėmė nutarimą atskirti tyrimą dėl nenustatytų asmenų, kurie dalyvavo nužudant Ž. V., nutarimo vykdymą pavedant Klaipėdos m. VPK KP NTT SNTS pareigūnams (T. 6, b l. 60). Pagal BPK 170 straipsnio 4 dalies nuostatas prokurorui atskyrus tyrimus prie nutarimo dėl šio procesinio veiksmo turi būti pridėtas dokumentų, kurie yra atskiriami iš pradinio tyrimo, sąrašas. Tačiau prie nutarimo tokio dokumentų sąrašo nėra, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl išskirto į atskirą tyrimo atlikimo tinkamumo.

Dėl BPK 219 straipsnio 3 punkto taikymo

Kasatorius tvirtina, kad jis pateikė Apeliaciniam teismui prašymą ištirti, ar kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus, tačiau į šį prašymą apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, nenurodydamas jokių motyvų. Kasatorius pabrėžia, kad jau Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu buvo nustatyta, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes jame nėra išsamaus nusikalstamos veikos aprašymo, ir tai sukliudė teismui tinkamai vykdyti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinamasis aktas neatitinka 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas). Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje.

Pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1496 redakcija) byla iš teismo perduodama prokurorui, kai surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir tai trukdo nagrinėti bylą. Byla perduodama prokurorui naujam kaltinamajam aktui surašyti, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2006).

Šios baudžiamosios bylos kaltinamajame akte nustatyta: 2004 m. gegužės 16 d., apie 4 val., netoli Klaipėdoje esančio Debreceno g. (duomenys neskelbtini) namo O. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdami tyčią nužudyti, visai be dingsties nukentėjusiajam Ž. V. suduodamas metaliniu strypu ne mažiau kaip šešis smūgius į galvą, durdamas duriančiu–pjaunančiu įrankiu ne mažiau kaip keturis kartus į galvą, ne mažiau kaip šešis kartus į krūtinės ląstos–nugaros sritį, ne mažiau kaip dvylika kartų į kairiąją šlaunį, suduodamas smūgius rankomis ir kojomis padarė daugybines muštines galvos žaizdas <...> taip dėl chuliganiškų paskatų itin žiauriai jį nužudė.

Iš Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. spalio 10 d. išteisinamojo nuosprendžio turinio spręstina, kad teismas iš tiesų konstatavo, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų. 7-ame nuosprendžio lape nurodyta: „Pateiktame kaltinime kaltinamajam O. L. inkriminuojami visi nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, nurodant, kad jis juos padarė su nenustatytais asmenimis. Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 3 dalies (turėtų būti – punkto) nuostatos reikalauja, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas padarytos nusikalstamos veikos aprašymas. BPK 305 straipsnio 1 dalis taip pat reikalauja nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes <...> Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas gali remtis tik tais objektyviais bylos duomenimis, kurie neabejotinai patvirtino kaltinamojo kaltę. Tokių duomenų byloje nėra, nes byloje nėra nustatytos nukentėjusiojo Ž. V. sužalojimo aplinkybės“. 11-ame nuosprendžio lape nurodyta: „Nenustačius objektyvių kaltinamojo veiksmų bei nenustačius esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių sužalojant nukentėjusįjį Ž. V., darytina išvada, kad kaltinimas O. L. grindžiamas prielaidomis, jog jis su nenustatytais asmenimis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą“. Nuosprendyje taip pat konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas byloje atliktas nekokybiškai, nebuvo apklausti asmenys, kurie įvykio laiku buvo kartu su O. L. (11-as nuosprendžio lapas).

Tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šį pažeidimą (kad byloje nėra nustatytos nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybės), nesvarstęs, ar kaltinamojo akto neatitikimas įstatymo reikalavimų netrukdo nagrinėti bylos ir ar nėra pagrindo, vadovaujantis BPK 254 straipsnio 3 dalimi, perduoti bylą prokurorui, išnagrinėjo bylą priimdamas išteisinamąjį nuosprendį.

Šį nuosprendį apskundė prokuratūra, nukentėjusieji ir nukentėjusiojo A. V. atstovas advokatas R. I. Apeliaciniuose skunduose buvo nurodyti argumentai apie tai, kad, bylos duomenimis, 2004 m. gegužės 16 d., apie 4 val., prie baro „Činaras“ tarp vaikinų grupės, kurioje buvo O. L., ir A. O., su kuriuo prie šio baro buvo atėję I. R., M. M. ir nukentėjusysis Ž. V., kilo muštynės, kurių metu, panaudojant metalinį strypą, buvo sužalotas A. O., I. R., o apie 4.30 val. kitoje vietoje – Pempininkų pėsčiųjų take, taip pat panaudojant metalinį strypą, buvo sužalotas Ž. V. Be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo A. V. atstovas advokatas V. Bužinskas 2007 m. kovo 28 d. pateikė prašymą ištirti, ar kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus, nes jame nėra išsamaus nusikalstamos veikos aprašymo, nenustatyta, kokie buvo bendrininkų veiksmai, jų susitarimo ribos, kuo reiškėsi chuliganiškos paskatos, nenustatyti nusikaltimo motyvai, Ž. V. nužudymas nesiejamas su A. O., I. R., G. B. sumušimu tą pačią naktį prie baro „Činaras“ (T. 9, b. l. 57–58). Apeliacinis teismas dėl šio prašymo protokoline nutartimi nutarė „bylą nagrinėti, nes baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad visi sprendimai priimami, kai išnagrinėjami apeliacinių skundų argumentai“ (T. 9, b. l. 62). Tačiau apeliacinės instancijos teismo sprendimu apie kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimams nepasisakyta. Nors, kaip matyti ir iš apeliacinės instancijos teismo 2008 m. vasario 15 d. nutarties, kuria buvo išnagrinėti apeliaciniai skundai, turinio, teismas taip pat sprendė, kad asmenų konfliktas prie baro „Činaras“ ir nukentėjusiojo Ž. V. nužudymas yra susiję: „Prie baro „Činaro“ vykusio konflikto eiga, jo dinamika, konflikte dalyvavusių ir O. L. pusę palaikiusių asmenų agresyvūs veiksmai leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad ir Ž. V. vėliau mirtinai sužalojo tie patys prieš tai prie baro „Činaras“ konflikte dalyvavę ir A. O. bei I. R. sumušę asmenys“ (9-as nutarties lapas).

Taigi akivaizdu, kad kaltinamajame akte išdėstytas nusikalstamos veikos aprašymas, nurodant, kad Ž. V. daugkartiniai smūgiai, panaudojant ir nusikaltimo įrankius, buvo suduoti visai be dingsties, nesiejant to su tą naktį apie 4 val. vykusiu konfliktu prie baro „Činaras“, kurio metu buvo sužaloti A. O. ir I. R., akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktais įrodymais nustatytoms aplinkybėms.

Be to, šiuo aspektu pažymėtina, kad O. L. 2004 m. gegužės 22 d. buvo pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, t. y. 2004 m. gegužės 16 d., apie 3.30 val., prie baro „Činaras“ kartu su A. J. ir tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pažeidžiant viešąją tvarką, spardžius I. R., sudavus kumščiu, mušus metaliniais strypais A. O. ir padarius nusikalstamą veiką, numatytą 129 straipsnio 1 dalyje, t. y. 2004 m. gegužės 16 d., apie 4 val., kartu su A. J. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, konflikto dėl prieš tai kilusių asmeninių nesutarimų su Ž. V. draugu A. O., pastarojo draugais I. R., M. M. metu nužudė Ž. V. (T. 4, b. l. 154). 2005 m. birželio 17 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl O. L. nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių, konstatavus, kad viešoji tvarka nebuvo sutrikdyta, konfliktas tarp O. L. ir A. O. su I. R. kilo dėl asmeninių motyvų, I. R. ir A. O. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio šie neturi pretenzijų (T. 6, b. l. 51–52). 2005 m. birželio 20 d. O. L. įteiktas naujas pranešimas apie įtarimą padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktuose, – nužudymą itin žiauriai ir dėl chuliganiškų paskatų (T. 6, b. l. 90).

Teismo priedermė nustatyti objektyvią tiesą ir teisingai išspręsti bylą suponuoja tai, kad jeigu teismas mano, jog neatlikus ikiteisminio tyrimo ar tam tikrų proceso veiksmų, kurių neįmanoma atlikti teisme, jis negalės teisingai išnagrinėti baudžiamosios bylos, teismas turi turėti įgaliojimus nuspręsti, kad toje byloje turi būti atliktas ikiteisminis tyrimas ar atskiri proceso veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 469/2006).

Taigi teismai, savo sprendimuose konstatavę, kad byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nekokybiškai, nėra nustatytos nukentėjusiojo Ž. V. sužalojimo aplinkybės, abejoję, ar teisingai buvo nustatytas nusikalstamos veikos padarymo motyvas, kuris šiuo atveju yra būtinasis subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis, t. y. svarbios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, be pagrindo nesvarstė baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 254 straipsnio 3 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas) suteiktos galimybės perduoti bylą prokurorui ištaisyti ikiteisminio tyrimo trūkumus. Šis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas laikytinas esminiu, nes sukliudė teismams priimti teisingus sprendimus.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties pagrįstumo

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatos reikalauja apeliacinės instancijos teismo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Reikalavimas išsamiai išnagrinėti apeliacinio skundo argumentus suponuoja teismo pareigą ne tik atsakyti į skunde išdėstytus argumentus, bet ir įvertinti reikšmingų bylai teisingai išspręsti duomenų visumą. Tikrindamas apskųsto nuosprendžio pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar pakanka įrodymų išvadoms padaryti, ar įrodymai teisingai įvertinti. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis išsamiu visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Teismo išvados turi būti pagrįstos ne atskirų įrodymų, o įrodymų viseto analize. Nutartis atmesti apeliacinį skundą priimama tik įsitikinus, kad apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių skundžiamo nuosprendžio pagrįstumu ir teisėtumu ir jie paneigiami byloje surinktais įrodymais, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų nuosprendžiui panaikinti ar pakeisti.

Apeliacinis teismas nagrinėjo bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, nukentėjusiųjų M. V. bei A. V. ir nukentėjusiojo A. V. atstovo advokato R. Ivanausko apeliacinius skundus, kuriais buvo skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. išteisinamasis nuosprendis dėl teismo išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms ir nepagrįsto O. L. išteisinimo, jame esančių esminių prieštaravimų.

Teismas atmetė apeliacinius skundus konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamojoje byloje surinktus duomenis ir juos įvertinęs padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas. Šios instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad Ž. V. buvo sumuštas pėsčiųjų take, ir konstatavo, kad byloje surinktais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad O. L. buvo įvykio vietoje, matė sužalotą nukentėjusįjį ir pranešė Klaipėdos miesto VPK budėtojui apie pėsčiųjų take gulintį sunkiai sužalotą Ž. V. (7-as nutarties lapas). Tačiau teismas padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų, besąlygiškai patvirtinančių, jog O. L. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusįjį Ž. V.

Pagal bylos duomenis, darytina išvada, kad teismai bylos aplinkybes ištyrė neišsamiai, įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, neįvertino jų visumos, nevertino ir neatsižvelgė į svarbias bylos aplinkybes, nepašalino prieštaravimų tarp bylos įrodymų (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Nors Apeliacinis teismas ir konstatavo, kad apygardos teismas išsamiai išnagrinėjo byloje surinktus duomenis, tačiau ir pats nusprendė atlikti įrodymų tyrimą, apklausti išteisintąjį O. L., į teismo posėdį kviesti liudytojus R. B., A. O., R. S., S. S., A. J., ekspertą, atlikusį trasologinį tyrimą Nr. MK 215/04(01), teismo medicinos ekspertus. Nors apeliacinės instancijos teismas atliko teisminį tyrimą, pakartotinai apklausdamas liudytojus R. B., R. S., A. O., E. S., K. E., papildomai apklausė teismo medicinos ekspertą D. Vitkų, ekspertę–trasologę N. Černiauskienę, tačiau savo sprendime ekspertų D. Vitkaus ir N. Černiauskienės duotų išvadų ir paaiškinimų neišdėstė ir dėl jų nepasisakė, neteisingai nurodė, kad A. O. parodė, jog jis matė po konflikto prie baro „Činaras“ nubėgantį Ž. V., kurį nusivijo O. L. draugai, tarp kurių O. L. nebuvo (8-as nutarties lapas). Nors Apeliacinis teismas ir buvo nusprendęs apklausti išteisintąjį O. L., tačiau jam dėl bylos esmės tebuvo užduotas tik vienas klausimas (T. 9, b. l. 63, 94). S. S. ir A. J. nebuvo apklausti, jiems teismo šaukimų nepavyko įteikti (T. 9, b. l. 134, 143). Tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimo veiksmus, tų įrodymų tyrimo rezultatų niekaip neaptaria priimtoje nutartyje ar nuosprendyje, o remiasi tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paminėtais įrodymais, yra pažeidžiamos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Kai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka padaroma išvada, kad apeliacinis skundas gali būti išnagrinėtas atliekant įrodymų tyrimą, tačiau priimant sprendimą į įrodymų tyrimo rezultatus niekaip nereaguojama, pažeidžiama ir iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylanti pareiga išsamiai išnagrinėti apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-655/2006, skelbta „Teismų praktika“ Nr. 26, p. 247). Taigi Apeliacinio teismo priimtame sprendime turėjo būti analizuojami visi nagrinėjamos bylos apeliacine tvarka tirti duomenys, to nepadarius buvo iš esmės pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Nors Apeliacinis teismas teisingai pažymėjo, kad ypač reikšmingi liudytojų R. B., K. E., E. S. parodymai, nes jie matė nuo sužaloto Ž. V. nubėgančius vaikinus, tačiau jų parodymais nustatytas svarbias aplinkybes (vyko muštynės, prie nukentėjusiojo buvo du (trys) asmenys, kurie grūmėsi, jie nuo nukentėjusiojo nubėgo vienu metu, vienas jų nešėsi strypą, vienas šlubavo, kažkuris iš jų pasakė liudytojams „jūs mūsų nematėte“, liudytojas K. E. nurodė O. L., kaip labai panašų į asmenį, kuris pasakė šiuos žodžius ir kuris nešėsi strypą) teismas vertino nesusiedamas su byloje surinktais iš kitų šaltinių gautais duomenimis.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas duomenis, kad ant O. L. džinsinių kelnių rastos nukentėjusiojo kraujo dėmės, konstatavo, kad negalima kategoriškai teigti, jog ant jų nukentėjusiojo kraujo užtiško įvykio metu. Teismas, pasisakydamas dėl šio įrodymo, pažymėjo, kad liudytojai R. B., K. E. ir E. S. parodė, jog jaunuoliai, nubėgantys nuo sumušto nukentėjusiojo, buvo apsirengę sportiniais rūbais; pats O. L. tvirtino, kad įvykio dieną jis vilkėjo ne džinsais, bet sportinėmis kelnėmis (nors Apeliacinis teismas prieš tai nutartyje buvo nurodęs priešingai – kad O. L. vilkėjo džinsinėmis kelnėmis (10-as nutarties lapas); šių prieštaravimų pašalinti nėra galimybės, todėl jie vertinami išteisintojo naudai.

Tačiau šios instancijos teismas, atmesdamas šį kaltinantį įrodymą, nevertino liudytojos N. S. parodymų apie tai, kad įvykio dieną bare „Činaras“ O. L. vilkėjo džinsines kelnes (T. 2, b. l. 161-163; T. 7, b. l. 96-97), taip pat liudytojų R. B., K. E. ir E. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, apie matytų nubėgančių nuo nukentėjusiojo vaikinų aprangą, pagal kuriuos, tik vienas iš vaikinų vilkėjo sportines kelnes (T. 3, b. l. 107-109, 124-125, 133-135). Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas J. D. patvirtino, kad tyrimo organai buvo gavę duomenų, kad ruošiamasi atsikratyti drabužių, kuriais vilkėjo O. L. (T. 7, b. l. 219). Kaip šių įrodymų viseto dalies teismas nevertino ir kategoriško išteisintojo aiškinimo, kad kratos metu paimtos džinsinės kelnės, ant kurių rastas nukentėjusiojo kraujas, yra ne jo, nors jis taip pat turėjo tokio pat modelio džinsines kelnes „His“ (T. 4, b. l. 159). Ekspertizės akto Nr. ES 107/06 (01) išvada nustatyta, kad ant džinsinių kelnių rastas kraujas yra O. L. Toks apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įpareigojančių išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir įrodymų visumą.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į liudytojo E. S. ir K. E. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, apie tai, kuriuo metu liudytojai R. B., K. E. ir E. S. pamatė muštynes, priėjo prie muštynių vietos, ir į užfiksuotus pranešimus policijai apie rastą sužeistą nukentėjusįjį (4.42 val. paskambino O. L., 4.47 val. – R. B. ), visiškai nepagrįstai nurodė, kad, pagal šiuos duomenis, O. L. turėjo skambinti kaip tik tuo metu, kai nukentėjusysis buvo mušamas, tačiau to neįrodo byloje surinkti duomenys, bei padarė išvadą, kad neįmanoma nustatyti, kurioje vietoje buvo O. L. tada, kai skambino policijai. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojai K. E. ir E. S. detaliai neaiškino, kiek laiko praėjo nuo to momento, kai jie pamatė nubėgančius vaikinus, iki to momento, kai jie priėjo prie nukentėjusiojo ir paskambino policijai. Vien liudytoja R. B. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad ji numeriu 112 paskambino gal po kokių penkių minučių nuo to momento, kai trys vaikinai pasišalino nuo sužeistojo (T. 3, b. l. 135). Taigi Apeliacinis teismas neturėjo jokio pagrindo atmesti įrodymų patvirtinančių, kad O. L. pranešė policijai apie sužalotą nukentėjusįjį, motyvuodamas tuo, kad nenustatyta, kurioje tiksliai vietoje jis buvo tada, kai skambino policijai,. Byloje neabejotinai nustatyta, kad UAB „Tele 2“ abonentiniu numeriu 8 601 59006, priklausančiu O. L., buvo paskambinta policijai 4.42 val., skambinančiajam esant vietoje, kuri yra celės Nr. 105D veikimo zonoje ir kuri apima ir Debreceno g., o Ž. V. buvo sužalotas netoli Debreceno g. esančio namo Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 4, b. l. 85-86). Taip pat pažymėtina, kad O. L. neigė, jog įvykio metu jis buvo toje teritorijoje, tvirtindamas, kad savo mobiliojo telefono niekam nebuvo perdavęs. Be to, apeliacinės instancijos teisme jis negalėjo paaiškinti, kodėl iš karto po įvykio gegužės 17 d. išmetė savo mobiliojo telefono „Tele 2 Pildyk“ SIM kortelę (T. 9, b. l. 94).

Visiškai nevertinti teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 1048/04(03) esantys duomenys, kad 2004 m. gegužės 22 d. apžiūrėjus O. L. rastos senos poodinės kairiosios akies vokų kraujosruvos, muštinė burnos kairiojo kampo žaizda, paviršinė dešiniosios plaštakos II piršto žaizdelė yra savaitės senumo ir galėjo būti padarytos 2004 m. gegužės 16 d.; linijinė lygiais kraštais smailais galais dešinės rankos II piršto žaizdelė, padaryta aštriu įrankiu (T 4, b. l. 157). Šie duomenys nevertinti kartu su teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 432 esančiais duomenimis, kad nukentėjusiojo kūne nustatytos daugybinės durtinės galvos, krūtinės ląstos – nugaros ir kairės šlaunies šoninio paviršiaus žaizdos padarytos badant arba plokščiu siauru vienašmenių savybių geležiniu duriančiu – pjaunančiu įrankiu, tokiu kaip išgaląstas virbalas ar pan., arba trumpas ašmenis turinčiu kertančiu atsuktuvo ar siauro kalto tipo įrankiu (T. 1, b. l. 35), bei specialisto išvadoje Nr. MK 159/04 (01) esančiais duomenimis (T. 1, b. l. 45-51).

Neteisinga ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad teismai ėmėsi visų priemonių, jog būtų pašalinti prieštaravimai tarp byloje surinktų įrodymų, tačiau to padaryti dėl objektyvių priežasčių nepavyko. Nepašalinti prieštaravimai tarp liudytojo A. O., tvirtinusio, kad jis nurodė Ž. V. draugams dėl sužalojimo aplinkybių aiškintis su O. L. ir kad toks susitikimas su O. L. įvyko, pažymėdamas, kad palangiškiai, pasikalbėję su O. L., jam sakė, kad „patys prisidirbote, todėl ir gavote į galvą“ (T. 7, b. l. 86, 110), parodymų ir liudytojų M. C., A. P. parodymų, kuriuose jie neigė, kad buvo susitikę su A. O. ir O. L., bei liudytojo A. L., kuris pripažino, kad sužalojimo aplinkybes aiškinosi tik su A. O. Iš šių A. O. parodymų spręstina, kad būtent O. L. yra susijęs su Ž. V. sužalojimu. Be to, A. O. parodymus iš dalies patvirtino ir liudytoja R. S., ikiteisminio tyrimo metu parodžiusi, kad „S. (t. y. S. D.) bei kiti palangiškiai kartu su O. buvo kažkur išvažiavę, aš sužinojau iš to paties S., kai Ž. dar buvo gydytas ligoninėje. Kur pastarieji tiksliai važiavo, ar buvo su kuo susitikę, man nežinoma. <...> mano ir Ž. draugai norėjo iš O. sužinoti visas įvykio aplinkybes“ (T. 1, b. l. 180). Šioje byloje S. D. iš viso nebuvo apklaustas, o liudytoja R. S. teisiamajame posėdyje taip pat nebuvo apklausta.

Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad liudytojas A. L. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kad atvykus išsiaiškinti Ž. V. sužalojimo aplinkybių „R. (t. y. R. S.) kaimynas (t. y. A. O.) minėjo ,,kad Ž. lyg tai iššovė vieną šūvį, t. y. šūvis pasigirdo toje pusėje, kur buvo Ž.“ (T. 1, b. l. 182). Šiuos parodymus A. L. patvirtino ir teisiamajame posėdyje (T. 7, b. l. 181). A. O. šią aplinkybę teisiamajame posėdyje neigė. Liudytojas R. S. taip pat yra davęs parodymus, kad konflikto prie baro „Činaras“ metu vienas vaikinas iš dujinio pistoleto šovė jam į kairiąją akį (T. 5, b. l. 121, T. 8, b. l. 14); kai jis grūmėsi su vaikinu, susižalojo ranką (lūžo kaulas) (T. 5 b. l. 119). Nukentėjusysis A. V. teisiamajame posėdyje išdėstė jam žinomas aplinkybes apie tai, kad parbėgę į namus A. O. su I. R. paaiškino, kad Ž. iššovė ir pabėgo. Taip pat nukentėjusysis A. V. patvirtino, kad jis turėjo dujinį pistoletą, kuris šiuo metu nerastas; sūnus naudojosi jo automobiliu ir galėjo surasti tą pistoletą (T. 7, b. l. 54-55). Be to, 2004 m. gegužės 25 d. specialisto išvada Nr. G 1070/04(03) nustatyta, kad R. S. nustatytas dešinės plaštakos IV delnakaulio apatinio trečdalio skersinis lūžis, poodinė kraujosruva dešinės šlaunies priekiniame paviršiuje galėjo būti padaryti 2004 m. gegužės 16 d. (T. 5, b. l. 115-116). Teismas nepasisakė dėl liudytojos S. N. teisiamajame posėdyje duotų parodymų apie tai, kad, kai R. S. sugrįžo į barą, jo ranka buvo ištinusi, „Jis buvo piktas ir sakė „daužyt daužyt“, bet ką nesakė“ (T. 2, b. l. 125, T. 7, b. l. 95).

Be to, nepašalinti prieštaravimai tarp liudytojo R. S. parodymų, kad jis O., pravarde „K.“, nepažįsta, įvykio naktį bare „Činaras“ draugų ar pažįstamų jis nematė (T. 5, b. l. 123, T. 8, b. l. 12); iš baro išėjo apie 02-02.30 val. (T. 5, b. l. 173), ir liudytojų D. P., I. R., tvirtinusių, kad įvykio naktį, apie 4 val., A. O. išėjo iš baro kartu su R. S., O. L.

Abiejų instancijų teismai neįvertino liudytojos R. B. nurodytos aplinkybės apie tai, kad vienas iš nuo nukentėjusiojo nubėgusių vaikinų šlubavo, todėl kiti draugai, jį apglėbę per liemenį, tempė, ji girdėjo kažką sakant apie skaudamą koją (T. 3, b. l. 134, T. 7, b. l. 101, T. 9, b. l. 88). Liudytojas R. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad „muštynių metu man skilo ranka, buvo nubrozdintas kelis, kai aš parkritau ant asfalto <...> Po sužalojimo aš nešlubavau“ (T 8, b. l. 16). Apklaustas Apeliaciniame teisme R. S. jau neigė, kad muštynių metu jam buvo sužalota koja: „Kelis nebuvo nubrozdintas, gal buvo mėlynė“ (T. 9, b. l. 91). Specialisto išvados Nr. 6 1070/04(03) duomenimis, R. S. nustatyta 6 x 4 cm dydžio poodinė kraujosruva dešinės šlaunies priekiniame paviršiuje galėjo būti padaryta 2004 m. gegužės 16 d. naktį ar paryčiais (T. 5, b. l. 115-116).

Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgė ir akivaizdaus prieštaravimo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginiuose, kad „visuma byloje esančių duomenų leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis 2004 m. gegužės 16 d., apie 4.00-5.00 val., buvo Ž. V. sužalojimo vietoje“ ir kad „byloje nėra duomenų, ar buvo įvykio vietoje kaltinamasis O. L. padarant kūno sužalojimus nukentėjusiajam Ž. V.“. Apeliacinio teismo nuomone, apygardos teismas turėjo omenyje, kad antruoju teiginiu buvo patikslinta, „jog byloje surinktais duomenimis nenustatyta, kada tiksliai jis joje buvo, t. y. ar įvykio vietoje O. L. buvo būtent tada, kai nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai, ar kitu metu“. Toks Apeliacinio teismo aiškinimas neatitinka išteisinamojo nuosprendžio turinio, pagal kurį „rastas Ž. V. kraujas ant O. L. kelnių leidžia teigti, kad, O. L. nebūnant įvykio vietoje, pėsčiųjų take, kur buvo sužalotas nukentėjusysis, Ž. V. kraujo ant jo kelnių atsirasti negalėjo“ ir kad „O. L. buvo įvykio vietoje šiek tiek anksčiau, negu prie gulinčio sužaloto Ž. V. priėjo R. B., K. E. ir E. S.“. Taigi apygardos teismo teiginys, kad byloje nėra duomenų, ar buvo įvykio vietoje O. L. padarant kūno sužalojimus nukentėjusiajam Ž. V., akivaizdžiai prieštarauja ankstesnėms teismo išvadoms.

Abiejų instancijų teismai neabejotinai nustatė, kad Ž. V. sužalojimus padarė keli asmenys. Taigi šioje byloje yra iškilęs klausimas, ar galima konstatuoti, kad nusikaltimas buvo padarytas bendrininkaujant, kai nėra nustatyti visi nusikaltimą padarę asmenys, todėl nėra aišku, ar visi bendrininkai atitinka BK 24 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, t. y. ar jie yra pakaltinami ir sulaukę BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus.

Apibendrinant išdėstytus motyvus konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai iš dalies yra pagrįsti, nes nagrinėdamas byla apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl yra pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Olegas FedosiukasRimantas BaumilasViktoras Aidukas