Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transporto logistikos kompanija“ atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. rugsėjo 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transporto logistikos kompanija“ ieškinį atsakovui I. T. dėl darbo ginčo išnagrinėjimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Dėl naujų įrodymų

7. Atsakovo I. T. atsakovas advokatas pateikė prašymą apeliacinio skundo išnagrinėjimui prijungti 2020-10-06 Vilniaus apygardos teismo nutartį, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas klausimas, kai atsakovo užsieniečio gyvenamoji vieta yra užsienyje, taip pat atsakovo paaiškinimą dėl jo gyvenamosios vietos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo nurodyti argumentai nepagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų šiam ginčui išspręsti reikšmingoms faktinėms aplinkybėms nustatyti, todėl nėra pagrindo CPK 314 straipsnyje nustatytai išimčiai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovo teikiamus įrodymus atsisakytina priimti.

Dėl ieškinio teismingumo

8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, kadangi byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams (CPK 782 straipsnis), yra pagrįsta ir teisėta.

9. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018). Tarptautinis civilinių bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016).

10. CPK 782 straipsnyje nustatyta ir kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad teismas, gavęs bylą, privalo ex officio (savo iniciatyva) patikrinti, ar byla jam yra teisminga. Šios teismo pareigos tinkamas įgyvendinimas ypač svarbus, kai byla turi tarptautinį elementą, nes nuo to gali priklausyti tokioje byloje priimto teismo sprendimo pripažinimas ir įvykdymo galimumas kitoje valstybėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-611/2019).

11. CPK VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartims, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 straipsnis). Tai reiškia, kad jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei CPK VII dalyje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės.

12. Atsižvelgiant į tai, kad darbo ginčo nagrinėjimą ikiteismine tvarka darbo ginčų komisijoje Lietuvoje nagrinėjamu atveju inicijavo darbuotojas, DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis šioje byloje netaikytina, o sprendžiant dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginčą turi būti vadovaujamasi DK 215 straipsnio 2 dalimi, nukreipiančia į atitinkamas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Kadangi byloje atsakovu įtrauktas Ukrainos pilietis, teismingumo klausimas nagrinėjamoje byloje spręstinas pagal 1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sudarytos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nuostatas.

13. Pagal Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnio pirmą dalį, kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei sutartis nenumato kitaip.

14. Kai dvišalėje tarptautinėje sutartyje nenurodomi gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, taikomi teismo, sprendžiančio dėl teismingumo, šalies vidaus teisės nustatyti kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2014). Sprendžiant dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėjamu atveju yra aktualūs CK 2.17 straipsnyje įtvirtinti gyvenamosios vietos, o ne CK 2.12 straipsnyje įtvirtinti nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai.

15. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendžiant klausimą dėl užsieniečio, įdarbinto Lietuvoje, gyvenamosios vietos, atsižvelgtina, jog užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai nustato, jog užsienietis, siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuris įstatyme nurodytais atvejais yra privalomas užsieniečiui, siekiančiam dalyvauti Lietuvos darbo rinkoje, turėtų Lietuvoje tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą, ir kuri atitinka įstatyme nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 26 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas), t. y. įtvirtina imperatyvų reikalavimą darbuotojui užsieniečiui darbo santykių Lietuvoje laikotarpiu turėti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad tuo atveju, jei atsakovas byloje yra užsienio valstybės pilietis, kuriam taikytinas nurodytas reikalavimas, besitęsiančių darbo santykių Lietuvoje faktas yra pakankamas pagrindas teismui spręsti dėl darbuotojo gyvenamosios vietos Lietuvoje ir Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį darbo ginčą dėl teisės, išskyrus atvejus, kai byloje taikytina DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis, jurisdikciją nustatanti pagal darbuotojo nuolatinę gyvenamąją vietą (nagrinėjamoje byloje ši išimtis netaikytina, kadangi darbo ginčą dėl teisės Darbo ginčų komisijoje inicijavo pats darbuotojas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).

16. Byloje nustatyta, kad atsakovas yra Ukrainos pilietis. Darbo sutartyje ir prašyme, kuriuo atsakovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, atsakovo gyvenamoji vieta nurodyta Ukrainoje. Atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). P. S. duomenis, šiuo metu atsakovas dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios buveinė registruota Telšiuose. Esant nurodytoms aplinkybėms sutiktina su apeliante, jog šie duomenys patvirtina, kad atsakovas tiek ieškinio pareiškimo teismui metu, tiek bylos nagrinėjimo metu tęsė darbo santykius Lietuvoje ir pagal galiojančius teisės aktus jam yra privaloma turėti Lietuvoje gyvenamąją vietą. Priešingu atveju atsakovas negalėtų dirbti Lietuvoje ir prarastų laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į kasacinio teismo išaiškinimą, jog besitęsiančių darbo santykių Lietuvoje faktas yra pakankamas pagrindas teismui spręsti dėl darbuotojo gyvenamosios vietos Lietuvoje, sprendžia, kad atsakovo gyvenamoji vieta gali būti laikoma Lietuvoje. Vien tai, kad atsakovas darbo sutartyje su ieškove ar prašyme, kuriuo atsakovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, nurodė savo gyvenamąją vietą Ukrainoje, nepaneigia fakto, kad atsakovas turi besitęsiančius darbo santykius bei deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje.

17. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įgyvendindamas teisę inicijuoti ginčą Lietuvos Respublikoje, atsakovas ne tik pripažino DK nurodytų darbo ginčus Lietuvos Respublikoje nagrinėjančių organų kompetenciją, bet ir aiškiai išreiškė valią bei reikalavimą, kad šie organai ginčą išnagrinėtų ir vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje galiojančia darbo ginčų nagrinėjimo tvarka apgintų jo teises. Toks darbuotojo elgesys vertintinas kaip kilus ginčui darbuotojo raštu išreikštas kompetencijos pripažinimas, todėl spręsti, kad ginčo nagrinėjimas Lietuvos Respublikos teisme neatitiktų teisinės pagalbos sutarties 21 straipsniu kuriamo teisinio reglamentavimo, nėra pagrindo. Darbo ginčą DK nustatyta tvarka iniciavus darbuotojui, darbdavė negali būti įpareigojama savo teises ginti užsienio valstybės teisme. Priešinga išvada paneigtų ir DK įtvirtintos darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos esmę, kadangi ne darbdavės valia Lietuvos Respublikoje inicijuotame ginče esant priimtam privalomai vykdytinam sprendimui (DK 230 straipsnis), darbdavės galimybės apginti savo teises ginčo nagrinėjimo procedūrą inicijuojant Ukrainoje būtų nepagrįstai apribotos.

18. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1022-861/2022, tačiau minėtoje nutartyje konstatuota, jog duomenų, kad atsakovas turėtų tebesitęsiančius darbinius santykius Lietuvos Respublikoje nėra, todėl nebuvo pagrindo vertinti, kad atsakovas turi gyvenamąją vietą Lietuvoje. Šiuo atveju atsakovas turi besitęsiančius darbo santykius Lietuvos Respublikos įmonėje, turi deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vieningą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl ta aplinkybė, kad kiti apygardų teismai skundžiamoje nutartyje ir atsakovo cituojamose bylose pateikė kitokį teisinio reglamentavimo aiškinimą, nepaneigia šioje nutartyje pateikiamų išaiškinimų teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, dėl ko nepagrįstai ieškovės ieškinį atsakovui dėl darbo ginčo paliko nenagrinėtą. Nutartis naikinama ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kadangi bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme galutinis sprendimas nepriimamas ir byla grąžinama nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. rugsėjo 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.