- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-29
- Bylos Nr.
- 1-488-961/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-6-00045-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Byla perduota prokurorui.
- Teisėjas
- Ilona Mateikienė (pirm.)
- Kaltinamasis
- V. J.
- Civilinis ieškovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Prokuroras
- Vilniaus apygardos prokuratūra. Dainius Vilimas
- Advokatai
- Audrius Juozapavičius
- Kategorijos
- 2.3.2.1.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
teisiamajame posėdyje nagrinėdama klausimą dėl baudžiamosios bylos, kurioje V. J. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 220 straipsnio 1 dalyje, perdavimo prokurorui kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. J. kaltinamas tuo, kad jis, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas neteisingus duomenis apie UAB „(Duomenys neskelbtini)“ pajamas ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, o būtent:
jis laikotarpiu nuo 2015-08-06 iki 2017-04-14 eidamas UAB „(Duomenys neskelbtini)“, į. k. (Duomenys neskelbtini), reg. (Duomenys neskelbtini), direktoriaus pareigas, vadovaudamas įmonės veiklai, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, siekdamas išvengti mokesčių, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 5 d. pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751:
- 3 str. nuostatas „PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t.y. veikdamas kaip toks.“,
- 14 str. 2 p., kuriame nustatyta, kad „jeigu už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą PVM sąskaita-faktūra ar kitas vietoj jos prekių tiekimui ar paslaugos teikimui įforminti naudojamas dokumentas neišrašytas, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykus tam iš nurodytų įvykiui, kuris įvyksta anksčiau, kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą.“,
- 89 str. 1 d. nuostatą „Apskaičiuojant už mokestinį laikotarpį mokėtiną į biudžetą PVM sumą, iš per mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pardavimo PVM už pateiktas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas <...> atimama atskaitoma pirkimo ir (arba) importo suma.“,
V. J. palaikė gynėjo prašymą.
Prokuroras prašė netenkinti prašymo. Nurodė, kad iš paties prašymo neaiškios kaltinamojo akto taisymo priežastys. Buvo imtasi visų įstatyme numatytų priemonių ir atlikus visus įmanomus veiksmus buvo surašytas toks kaltinamasis aktas. Galima ginčytis, kad kaltinimas yra nekonkretus, nebuvo nurodyta, kokie neteisingi duomenys buvo nurodyti deklaracijose, bet pati teisės norma, numatyta BK 220 str. 1 d., kalba apie neteisingų duomenų įrašymą į deklaraciją. Prokuroro manymu, ši norma gali būti traktuojama platesne prasme, visos normos esmė yra ta, kad į deklaracijas įrašomi neteisingi duomenys ir yra siekiama nemokėti mokesčių. Kaip ir nurodyta kaltinamajame akte, nebuvo pateikti įmonės dokumentai ir apklausus specialistą šis nurodė, kad nėra galimybės nustatyti kokie duomenys konkrečiai kiekvienoje deklaracijoje neteisingi, tačiau specialisto paaiškinimai yra tokie, kad įvertinus visas deklaracijas, o šių deklaracijų pateikimo laiko ir būdas yra žinomi, todėl nėra pagrindo nurodyti, kad nėra aišku kada ir kokia deklaracija buvo pateikta, ir įvertinus tose deklaracijose pateiktus duomenis matyti, kad šie duomenys yra neteisingi. Kitas dalykas, kad neva nėra duomenų apie tai, kada, kam ir kokia suma buvo parduotos transporto priemonės, tačiau duomenys, kurie yra kaltinamajame akte, yra dėl to, kad būtent taip nurodė specialistas, kadangi bendrovė, kuriai vadovavo V. J., nepateikė apskaitos dokumentų, todėl specialistas automobilių vertę prilygino statistinei vertei. Akivaizdu, kad kiekvieno verslo esmė yra tokia, kad iš jo siekiama uždirbti. Įmonė parduodama transporto priemones norėjo uždirbti, todėl specialistas prilygino automobilių pardavimo kainas statistinei vertei, nes kitais būdais negalima nustatyti jų pardavimo kainų ir tai, kad transporto priemonės buvo parduotos nenustatytiems asmenims, remiasi tuo, kad registrų centro duomenų bazėje matyti, kad transporto priemonės buvo atvežtos įmonės vardu, bet po to bendrovės vardo nebeliko, todėl akivaizdu, kad jos buvo parduotos, o bendrovė nepateikė jokių sąskaitų faktūrų VMI apie pardavimą, o nesant šiems duomenims buvo konstatuota, kad toks kiekis transporto priemonių buvo parduotas būtent už tokią kainą, kuri atitinka tų automobilių statistinę vertę. Todėl mano, kad kaltinimasis aktas surašytas įvertinus visus duomenis, kuriuos buvo įmanoma surinkti ikiteisminio tyrimo metu, ir konkrečiau suformuluoti kaltinamojo akto nėra galimybės. Tokiu būdu, kaip kaltinimas yra suformuluotas, reikia jį vertinti pagal surinktus duomenis. Teismas turi galimybę priimti apkaltinamąjį ir išteisinamąjį nuosprendį, o grąžinti bylą prokurorui būtų netikslinga, kadangi tie duomenys tiesiog neatsiras, reikia vertinti tuos, kurie yra surinkti, ir jų pakanka nagrinėti bylą teisme, apklausti liudytojus, specialistą ir priimti procesinį sprendimą. Mano, kad prašymas netikslingas, nepagrįstas ir turėtų būti netenkinamas, o teismas gali išnagrinėti byla ta apimtimi duomenų, kurie yra pateikti, ir priimti vienokį ar kitokį sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas tenkintinas.
Kaip jau buvo nurodyta teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje, pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais Lietuvos Respublikos BPK pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-581/2011, Nr. 2K-222/2013). Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme. Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-222/2013, 2K-223/2013, 2K-254/2013, 2K-435/2013, 2K-254/2013, 2K-392/2014, 2K-88-942/2016, 2K-111-677/2016, 2K-34-303/2017).
Įvertinus teismui pateiktą naują kaltinamąjį aktą, darytina išvada, kad teismo konstatuoti trūkumai nėra ištaisyti, kas trukdo teismui nagrinėti bylą ir suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą. Kaltinamajame akte, kaip ir ankstesniu atveju, nenurodyta, kokia konkrečiai pagal kiekvieną PVM deklaraciją deklaruota (neteisinga) suma, ir kokia turėjo būti deklaruota (teisinga) suma. Teismo posėdžio metu prokuroras, nesutikdamas su gynybos argumentais, vadovavosi verslo siekiu uždirbti, duomenimis, kad automobiliai, kurie buvo importuoti, jau nėra registruoti įmonės vardu ir negalima nustatyti, kam ir už kokią sumą jie perleisti, todėl esą akivaizdu, kad duomenys yra neteisingi, o bendrovė, kuriai vadovavo V. J., nepateikė apskaitos dokumentų, todėl specialistas automobilių vertę prilygino statistinei vertei. Toks argumentavimas BK 220 straipsnio prasme laikytinas nepagrįstu. Kaip jau buvo minėta pirmą kartą perduodant bylą prokurorui, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 2 punkto nuostatos nesuteikia pagrindo teigti, jog nenustačius, už kiek bendrovė pardavė importuotus automobilius, importuotų automobilių vertė prilyginama bendrovės pardavimo pajamoms. Prokuroras pagrįstai nurodo, kad verslo esmė yra naudos gavimas, tačiau atkreiptinas dėmesys, siekis gauti naudos nereiškia, kad numatyta nauda ir bus/buvo gauta, taigi ši aplinkybė nėra nei įrodymas, nei nusikalstamos veikos požymis. Priešingu atveju baudžiamajame procese būtų vadovaujamasi principu ne „kas įrodyta“, o „kas galėtų paneigti“. Tokia situacija negalima, nes įrodinėjimo našta faktiškai būtų perkelta kaltinamam asmeniui. Pažymėtina ir tai, kad byloje yra pareikštas civilinis ieškinys 182 826 Eur sumai, taigi vertinant ir šiuo, civilinės atsakomybės, aspektu, negalima sakyti, kad nėra reikšmingas tikras nedeklaruoto/nesumokėto PVM mokesčio dydis, o juolab tikėtinu prievolės dydžiu grįsti baudžiamąją atsakomybę.
Pagal teismų praktiką žinomai neteisingais laikomi duomenys, neatitinkantys subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija, nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo. Atsakomybę užtraukia ir tai, kad asmuo deklaracijoje nenurodo, kad pardavė per tam tikrą laikotarpį įsigytą turtą. Tačiau tas turtas kaltinime turi būti aiškiai įvardintas, nes, kaip ne kartą minėta, kaltinamas asmuo turi teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, kad galėtų efektyviai pasinaudoti teise į gynybą. Todėl pritariant gynybos argumentams, atkreiptinas dėmesys, jog BK 220 straipsnyje numatytos veikos objektyvieji požymiai neapima kažkokios bendros sumos už tam tikrą laikotarpį nedeklaravimo, taip pat pritartina, kad tęstinę nusikalstamą veiką jungia bendra tyčia, tačiau objektyvių požymių atžvilgiu jos sudaro savarankiškas nusikalstamų veikų sudėtis ir tęstinė nusikalstama veika negali būti formuluojama taip, kad iš jos nebūtų įmanoma suprasti, kaip atskirai buvo padaromi nusikalstamos veikos epizodai. Kaltinamajame akte nėra duomenų, kada ir kokiam konkrečiam asmeniui perleistos transporto priemonės, taigi, nėra galimybės patikrinti, ar jos buvo realizuotos kaltinime nurodytu laikotarpiu, vadinasi, ir nustatyti, kada kilo prievolė pateikti PVM deklaraciją už automobilių pardavimus, bei patikrinti PVM deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą.
Įvertinus išdėstytus trūkumus, darytina išvada, kad kaltinime tik formaliai nurodyta nusikaltimo padarymo vieta, laikas, būdas, nurodyti padariniai, taigi laikyti tokio kaltinimo išsamiu ir pilnai ištaisytu pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje nurodytus trūkumus nėra pagrindo, baudžiamoji byla perduotina prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.
Teismas pakartotinai pabrėžia, kad įstatyme numatytų nusikalstamos veikos aplinkybių nenurodžius kaltinamajame akte, tampa neaiškios ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo bei įrodinėtinų nusikalstamos veikos aplinkybių ribos. Šiuo gi atveju dėl trūkumų surašant kaltinamąjį aktą nėra nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, o tai teismui trukdo nagrinėti bylą teisiamajame posėdyje. Kaip nurodė aukštesnės instancijos teismas 2020 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, teismas gali ištaisyti tam tikras kaltinimo technines klaidas, sukonkretinti faktines aplinkybes, tačiau teismas negali pats surašyti kaltinimą ir pagal tai asmenį nuteisti, kadangi tokiu atveju teismas taptų tiek kaltinančiuoju, tiek teisingumą vykdančiu subjektu. Tai prieštarautų teismo, kaip tam tikro nešališko arbitro, vaidmeniui. Teismo aktyvumas nereiškia, kad teismas turi perimti kaltinimo funkcijas. Surašant kaltinamąjį aktą yra svarbu įstatymo nustatytas pareigų paskirstymas tarp teismo ir prokuratūros. Įstatymas nustato, kad kaltinamąjį aktą turi surašyti prokuratūra ir jis turi būti surašytas tinkamai. Taip pat teismų praktikoje yra nurodyta, kad protingumo, teisingumo, sąžiningumo, onus probandi principai reikalauja, kad prokuroro byloje padarytos klaidos būtų taisomos paties prokuroro (pvz., kasacinė nutartis 2K-7-337/2006).
Kaip galima spręsti iš prokuroro argumentų, nėra galimybės nustatyti, kam ir už kokią sumą buvo perleisti nurodytu laikotarpiu importuoti automobiliai, taip pat ir jokių papildomų duomenų. Tačiau įstatymas prokurorui suteikia ne tik pareigą perduoti bylą teismui, o ir pareigą, įvertinus surinktų įrodymų ir galimybių surinkti būtinus duomenis visumą, priimti ir kitokius sprendimus, neperduodant bylos su kaltinamuoju aktu teismui, tokiu būdu nepažeidžiant įtariamojo teisės į teisingą procesą. Teismas pažymi, kaip ir ankstesniu atveju, taip ir liko neaišku, ar kaltinimas grindžiamas neteisingais apskaitos dokumentais (tuomet tokie nenurodyti), ar tuo, kad jų (apskaitos dokumentų) iš viso nėra, ir tuomet neaišku, kurie iš kaltinamajame akte nurodytų duomenų pagrindžia, kad PVM deklaracijos yra žinomai neteisingos. Teismas išnagrinėjęs bylą gali priimti apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį, tačiau pažymėtina, nustačius, kad dėl kaltinamojo akto trūkumų kaltinamojo teisė į gynybą yra pažeista, neaiškios kaltinimo ribos, ir tęsiant procesą teisme, akivaizdu, jog procesas nuo pat pradžios būtų nepagrįstas, pažeidžiantis ne tik Lietuvos Respublikos BPK nuostatas, bet ir tarptautinės teisės normas, kurių Lietuva įsipareigojo laikytis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 232 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 234 straipsnio 2 dalimi, 254 straipsnio 3 dalimi, teismas
nutaria:
baudžiamąją bylą, kurioje V. J. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje, perduoti prokurorui kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti.
Nustatyti 2 (dviejų) mėnesių terminą kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti, skaičiuojant nuo baudžiamosios bylos gavimo prokuratūroje dienos.
Nutartis per septynias dienas nuo jos gavimo gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.