Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

2021-01-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1-488-961/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-01-29
Bylos Nr.
1-488-961/2021
Teisminio proceso Nr.
1-02-6-00045-2018-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Byla perduota prokurorui.
Teisėjas
Ilona Mateikienė (pirm.)
Kaltinamasis
V. J.
Civilinis ieškovas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Prokuroras
Vilniaus apygardos prokuratūra. Dainius Vilimas
Advokatai
Audrius Juozapavičius
Kategorijos
  • 2.3.2.1.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 1-488-961/2021Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00045-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2.1.3.2 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUTARTIS2021 m. sausio 29 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ilona Mateikienė,sekretoriaujant Džestinai Medeišytei,dalyvaujant prokurorui Dainiui Vilimui,kaltinamajam V. J., jo gynėjui advokatui Audriui Juozapavičiui,

teisiamajame posėdyje nagrinėdama klausimą dėl baudžiamosios bylos, kurioje V. J. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 220 straipsnio 1 dalyje, perdavimo prokurorui kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. kaltinamas tuo, kad jis, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas neteisingus duomenis apie UAB „(Duomenys neskelbtini)“ pajamas ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, o būtent:

jis laikotarpiu nuo 2015-08-06 iki 2017-04-14 eidamas UAB „(Duomenys neskelbtini)“, į. k. (Duomenys neskelbtini), reg. (Duomenys neskelbtini), direktoriaus pareigas, vadovaudamas įmonės veiklai, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, siekdamas išvengti mokesčių, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 5 d. pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751:

- 3 str. nuostatas „PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t.y. veikdamas kaip toks.“,

- 14 str. 2 p., kuriame nustatyta, kad „jeigu už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą PVM sąskaita-faktūra ar kitas vietoj jos prekių tiekimui ar paslaugos teikimui įforminti naudojamas dokumentas neišrašytas, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykus tam iš nurodytų įvykiui, kuris įvyksta anksčiau, kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą.“,

- 89 str. 1 d. nuostatą „Apskaičiuojant už mokestinį laikotarpį mokėtiną į biudžetą PVM sumą, iš per mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pardavimo PVM už pateiktas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas <...> atimama atskaitoma pirkimo ir (arba) importo suma.“,

žinodamas, kad UAB „(Duomenys neskelbtini)“, vykdydama lengvųjų automobilių prekybą, laikotarpiu nuo 2016-02-01 iki 2016-12-31, įsigijo ne mažiau kaip 300 lengvųjų automobilių už 1 253 347 Eur sumą, iš kurių minėtu laikotarpiu, kaip nustatyta VĮ „Regitra“ duomenimis (jo vadovaujamai uždarajai akcinei bendrovei „(Duomenys neskelbtini)“ neišrašius PVM sąskaitų faktūrų ir nepateikus PVM sąskaitų faktūrų duomenų į VMI i.SAF išrašomų sąskaitų faktūrų registrą bei UAB „(Duomenys neskelbtini)“ nepateikus buhalterinės apskaitos dokumentų), pardavė ne mažiau kaip 273 automobilius už 1 145 726 Eur sumą, laikotarpiu nuo 2016-02-01 iki 2016-12-31 į Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) deklaracijas (Forma FR0600 Versija 02) siekdamas išvengti mokesčių, įrašė žinomai neteisingus bendrus duomenis apie UAB „(Duomenys neskelbtini)“ pajamas ir išlaidas, o būtent:

minimo laikotarpio mėnesinių PVM deklaracijų 11 eilutėje (PVM apmokestinami sandoriai) deklaravo, kad UAB „(Duomenys neskelbtini)“ tariamai per nurodytą laikotarpį bendrai gavo 275 125 Eur pajamų, o 29 eilutėje (standartinio tarifo pardavimo PVM) deklaravo bendrą nurodyto laikotarpio 57 776 Eur pardavimo PVM, ir tokiu būdu už minimą laikotarpį bendrai nedeklaravo 870 601 Eur gautų pajamų, nuo kurių neapskaičiavo, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą už minimą laikotarpį bendrai nesumokėjo 182 826 PVM, po ko šias žinomai neteisingas deklaracijas 2016-03-10 (deklaracija patikslinta – 2017-02-28 ir 2017-03-22), 2016-04-19 (deklaracija patikslinta – 2017-02-28, 2016-05-24, 2016-06-15 (deklaracija patikslinta – 2016-06-15), 2016-07-19, 2016-08-22 (deklaracija patikslinta – 2016-08-26 ir 2017-02-28), 2016-09-20, 2016-10-25, 2016-11-25 (deklaracija patikslinta – 2016-11-28 ir 2016-12-09), 2016-12-21 (deklaracija patikslinta – 2017-02-28, 2017-01-23 (deklaracija patikslinta – 2017-02-28) elektroniniu būdu pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai, Vasario 16-osios g. 15, Vilnius.

Šiais savo veiksmais V. J. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija Nr. XI-1472).

Baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu perdavus teismui, gautas V. J. (gynėjo advokato Audriaus Juozapavičiaus) prašymas perduoti bylą prokurorui. Prašymas grindžiamas tuo, kad prokuroras neįvykdė 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, neištaisė šioje nutartyje nurodytų ankstesnio kaltinamojo akto trūkumų (perdavė naują kaltinamąjį aktą su tais pačiais ankstesnio kaltinamojo akto trūkumais).

Prašyme nurodoma, kad naujasis kaltinimas, nepaisant kai kurių formuluočių pakeitimo (papildymo), yra toks pats kaip ir ankstesnis, t. y. grindžiamas dešimties žinomai neteisingų (tų pačių) PVM deklaracijų (su jų patikslintomis deklaracijomis) parengimu (žinomai neteisingų duomenų apie UAB „(Duomenys neskelbtini)“ pajamas ir išlaidas įrašymu į jas) ir šių deklaracijų pateikimu VMI. Tačiau naujame kaltinamajame akte, lygiai kaip ir ankstesniame, nėra nurodytas inkriminuojamo nusikaltimo padarymo laikas, būdas ir padariniai; nenurodyta, kokia konkrečiai pagal kiekvieną PVM deklaraciją deklaruota (neteisinga) suma ir kokia turėjo būti deklaruota (teisinga) suma; nenurodyta, kada ir kokios konkrečiai transporto priemonės buvo perleistos kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims.

Atkreipia dėmesį į tai, kad 2020 m. lapkričio 25 d. kaltinamajame akte nurodoma, kad „<..> minimo laikotarpio mėnesinių PVM deklaracijų 11 eilutėje (PVM apmokestinami sandoriai) [V. J.] deklaravo, kad UAB „(Duomenys neskelbtini)“ tariamai per nurodytą laikotarpį bendrai gavo 275125 Eur pajamų, o 29 eilutėje (standartinio tarifo pardavimo PVM) deklaravo bendrą nurodyto laikotarpio 57776 Eur pardavimo PVM, ir tokiu būdu už minimą laikotarpį bendrai nedeklaravo 870601 Eur gautų pajamų, nuo kurių neapskaičiavo, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo už minimą laikotarpį bendrai nesumokėjo 182826 Eur PVM <..>“. Dėl šių aplinkybių (apie „bendras pajamas ir bendrus nesumokėjimus už laikotarpį“) pažymi, kad pagal BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos objektyviuosius požymius, darydamas nusikalstamą veiką, asmuo klastoja konkrečią deklaraciją (į ją įrašo neteisingus duomenis) ir ją pateikia valstybės institucijai. Ir šios veikos objektyvieji požymiai neapima kažkokio abstraktaus (atsieto nuo konkrečios deklaracijos) kažkokios „bendros sumos už tam tikrą laikotarpį“ nedeklaravimo. Taip pat pažymi, kad PVM deklaracijose nėra tokios eilutės, kaip „už tam tikrą laikotarpį bendrai gautos pajamos“. Todėl apskritai nesuprantama, kas turima omenyje naujame kaltinamajame akte darant nuorodą į „PVM deklaracijų 11 ir 29 eilutes“. Tokių sumų, kurios nurodytos naujame kaltinamajame akte, nėra nė vienoje iš dešimties inkriminuojamų PVM deklaracijų; pavyzdžiui, antai, 2016-11-28 PVM deklaracijoje 11 eilutėje yra 34793 Eur, o 29 – 7303 Eur ir t. t.

Gynėjo teigimu, šio vertinimo dėl kaltinamojo akto trūkumo niekaip nekeičia kaltinime nurodytas veikas – dešimt neteisingai užpildytų ir pateiktų PVM deklaracijų – traktuojant kaip vieną tęstinį nusikaltimą. Tęstinę nusikalstamą veiką jungia bendra tyčia, tačiau objektyvių požymių atžvilgiu jos sudaro savarankiškų nusikalstamų veikų sudėtis. Todėl kaltinime tęstinė nusikalstama veika negali būti formuluojama taip, kad iš jos nebūtų įmanoma suprasti, kaip išpildomi (pasireiškia konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis) jos sudėtinių dalių (taip vadinamų epizodų) objektyvieji požymiai, įskaitant dalyką. Todėl inkriminuojant BK 220 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtį, jeigu neteisingai užpildyta ir pateikta ne viena deklaracija, kaltinamajame akte negali būti nurodoma tik kažkokia suminė visų deklaracijų išraiška, nenurodant konkrečių duomenų, kurie, kaltinimo vertinimu, neteisingai nurodyti konkrečioje deklaracijoje.

Nurodo, jog 2020 m. lapkričio 25 d. kaltinamajame akte taip pat nurodoma, kad <..> UAB „(Duomenys neskelbtini)“, vykdydamas lengvųjų automobilių prekybą, laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., įsigijo ne mažiau kaip 300 lengvųjų automobilių už 1253347 Eur sumą, iš kurių minėtu laikotarpiu, kaip nustatyta VĮ „Regitra“ duomenimis (jo vadovaujamai UAB „(Duomenys neskelbtini)“ neišrašius PVVM sąskaitų faktūrų ir nepateikus PVM sąskaitų faktūrų duomenų į VMI i.SAF išrašomų sąskaitų faktūrų registrą bei UAB „(Duomenys neskelbtini)“ nepateikus buhalterinės apskaitos dokumentų), pardavė ne mažiau kaip 273 automobilius už 1145726 Eur sumą, yra žinomai neteisinga. Ikiteisminiame tyrime esančiame VMI 2018 m. liepos 20 d. pranešime FNTT dėl UAB „(Duomenys neskelbtini)“ galimai nusikalstamos veikos aiškiai nurodyta kad nėra galimybės nustatyti, už kiek UAB „(Duomenys neskelbtini)“ importuotus automobilius pardavė, todėl 2016 m. importuotų automobilių statistinė vertė 1253347 Eur prilyginta UAB „(Duomenys neskelbtini)“ 2016 m. pardavimo pajamoms. Tą patį specialistė pakartojo 2020 m. spalio 21 d. ir 2020 m. spalio 28 d. specialisto paaiškinimo protokoluose. Taigi nei VMI pranešime ar kituose VMI dokumentuose, nei VMI specialisto paaiškinimuose, nei jokiuose kituose dokumentuose, įskaitant VĮ „Regitra“ duomenis, nėra tokių duomenų, kad 273 automobilius, importuotus 2016 m., UAB „(Duomenys neskelbtini)“ pardavė 2016 m., ir būtent už tokią sumą – 1145726 Eur; priešingai, nurodyti ikiteisminio tyrimo duomenys aiškiai rodo, kad nėra duomenų, kada ir už kiek buvo parduoti 2016 m. UAB „(Duomenys neskelbtini)“ importuoti automobiliai. Todėl 2020 m. lapkričio 25 d. kaltinamajame akte nurodyta informacija (faktinės aplinkybės) apie realiai įvykusias ūkines operacijas – 2016 m. UAB „(Duomenys neskelbtini)“ importuotų automobilių pardavimus tais pačiais metais ir dar už konkrečią sumą 1145726 Eur – yra žinomai neteisinga.

Taip pat nurodo, jog šie kaltinimo pakeitimai (papildymai) nešalina (neištaiso) ankstesnio kaltinamojo akto trūkumų, nes, lygiai kaip ir iš ankstesnio, iš naujo kaltinimo neaiškus (nenurodytas) inkriminuojamo nusikaltimo padarymo laikas, būdas ir padariniai; neaišku (nenurodyta), kokia konkrečiai pagal kiekvieną PVM deklaraciją deklaruota (neteisinga) suma ir kokia turėjo būti deklaruota (teisinga) suma; neaišku (nenurodyta), kada ir kokios konkrečiai transporto priemonės buvo perleistos kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims.

Teismo posėdžio metu V. J. gynėjas prašymą palaikė, prašė perduoti bylą prokurorui. Atkreipė dėmesį, kad, pirma, visiškai neištaisytos tos klaidos, kurios buvo nurodytos ankstesnėje teismo nutartyje, kuria byla buvo grąžinta prokurorui, kaltinamajame akte nenurodytas nusikaltimo padarymo laikas, būdas ir padariniai, taip pat kokia konkrečiai pagal kiekvieną PVM deklaraciją deklaruota (neteisinga) suma ir kokia turėjo būti deklaruota teisinga suma, kada ir kokios konkrečiai transporto priemonės buvo perleistos kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, šiuo savarankišku pagrindu yra pagrįstas prašymas perduoti bylą prokurorui, nes jis neištaisė trūkumų. Dar du dalykai, kaltinamasi aktas gavosi papildytas naujomis aplinkybėmis, kaltinamajame akte nurodyta bendra suma, bet straipsnis, kuris inkriminuojamas V. J., kalba ne apie metinį, suminį nedeklaravimą, bet pagal šios veikos objektyviuosius požymius asmuo klastoja konkrečią deklaraciją ir ją pateikia valstybės institucijai, o tos sumos, kurią nurodo prokuroras, nėra nei vienoje PVM deklaracijoje. Antra, vertinant visą nusikalstamą veiką kaip tęstinę veiką, turi būti bendra tyčia, tačiau objektyvių požymių atžvilgiu jos sudaro savarankiškas nusikalstamų veikų sudėtis, todėl iš kaltinamojo akto turi būti suprantama, kokie duomenys buvo neteisingi, o ne nurodyta bendra suminė visų deklaracijų išraiška, nenurodant konkrečių duomenų, kurie neteisingai nurodyti konkrečioje deklaracijoje. Trečias dalykas, dažniausiai prokurorui perdavus bylą šis papildo kaltinamąjį aktą papildomais, tikslinančiais duomenimis, o ne žinomai neteisinga informacija. Pavyzdžiui, nurodoma, kad įmonė 2016-02-01 iki 2016-12-31 pardavė ne mažiau kaip 273 automobilius už 1145726 eurų sumą, tačiau specialistai savo apklausose paaiškino, kad nėra galimybės nustatyti, už kiek įmonė importuotus automobilius pardavė, todėl 2016 m. importuotų automobilių statistinė vertė prilyginta pardavimo pajamoms, ji nenurodė, kad šie automobiliai buvo parduoti už tokią sumą, priešingai, ikiteisminio tyrimo duomenys aiškiai rodo, kad nėra duomenų, kada ir už kiek buvo parduoti 2016 m importuoti automobiliai. Tokie prokuroro veiksmai, kai siekiant pagrįsti kaltinimą kaltinamajame akte nurodoma žinomai neteisinga informacija vertintini kaip gudravimas, neatitinkantis nei teisėtumo, nei sąžiningumo reikalavimų. Taigi kaltinimo pakeitimai ir papildymai neištaiso ankstesniojo kaltinamojo akto trūkumų, todėl byla turėtų būti perduota prokurorui.

V. J. palaikė gynėjo prašymą.

Prokuroras prašė netenkinti prašymo. Nurodė, kad iš paties prašymo neaiškios kaltinamojo akto taisymo priežastys. Buvo imtasi visų įstatyme numatytų priemonių ir atlikus visus įmanomus veiksmus buvo surašytas toks kaltinamasis aktas. Galima ginčytis, kad kaltinimas yra nekonkretus, nebuvo nurodyta, kokie neteisingi duomenys buvo nurodyti deklaracijose, bet pati teisės norma, numatyta BK 220 str. 1 d., kalba apie neteisingų duomenų įrašymą į deklaraciją. Prokuroro manymu, ši norma gali būti traktuojama platesne prasme, visos normos esmė yra ta, kad į deklaracijas įrašomi neteisingi duomenys ir yra siekiama nemokėti mokesčių. Kaip ir nurodyta kaltinamajame akte, nebuvo pateikti įmonės dokumentai ir apklausus specialistą šis nurodė, kad nėra galimybės nustatyti kokie duomenys konkrečiai kiekvienoje deklaracijoje neteisingi, tačiau specialisto paaiškinimai yra tokie, kad įvertinus visas deklaracijas, o šių deklaracijų pateikimo laiko ir būdas yra žinomi, todėl nėra pagrindo nurodyti, kad nėra aišku kada ir kokia deklaracija buvo pateikta, ir įvertinus tose deklaracijose pateiktus duomenis matyti, kad šie duomenys yra neteisingi. Kitas dalykas, kad neva nėra duomenų apie tai, kada, kam ir kokia suma buvo parduotos transporto priemonės, tačiau duomenys, kurie yra kaltinamajame akte, yra dėl to, kad būtent taip nurodė specialistas, kadangi bendrovė, kuriai vadovavo V. J., nepateikė apskaitos dokumentų, todėl specialistas automobilių vertę prilygino statistinei vertei. Akivaizdu, kad kiekvieno verslo esmė yra tokia, kad iš jo siekiama uždirbti. Įmonė parduodama transporto priemones norėjo uždirbti, todėl specialistas prilygino automobilių pardavimo kainas statistinei vertei, nes kitais būdais negalima nustatyti jų pardavimo kainų ir tai, kad transporto priemonės buvo parduotos nenustatytiems asmenims, remiasi tuo, kad registrų centro duomenų bazėje matyti, kad transporto priemonės buvo atvežtos įmonės vardu, bet po to bendrovės vardo nebeliko, todėl akivaizdu, kad jos buvo parduotos, o bendrovė nepateikė jokių sąskaitų faktūrų VMI apie pardavimą, o nesant šiems duomenims buvo konstatuota, kad toks kiekis transporto priemonių buvo parduotas būtent už tokią kainą, kuri atitinka tų automobilių statistinę vertę. Todėl mano, kad kaltinimasis aktas surašytas įvertinus visus duomenis, kuriuos buvo įmanoma surinkti ikiteisminio tyrimo metu, ir konkrečiau suformuluoti kaltinamojo akto nėra galimybės. Tokiu būdu, kaip kaltinimas yra suformuluotas, reikia jį vertinti pagal surinktus duomenis. Teismas turi galimybę priimti apkaltinamąjį ir išteisinamąjį nuosprendį, o grąžinti bylą prokurorui būtų netikslinga, kadangi tie duomenys tiesiog neatsiras, reikia vertinti tuos, kurie yra surinkti, ir jų pakanka nagrinėti bylą teisme, apklausti liudytojus, specialistą ir priimti procesinį sprendimą. Mano, kad prašymas netikslingas, nepagrįstas ir turėtų būti netenkinamas, o teismas gali išnagrinėti byla ta apimtimi duomenų, kurie yra pateikti, ir priimti vienokį ar kitokį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Kaip jau buvo nurodyta teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje, pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais Lietuvos Respublikos BPK pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-581/2011, Nr. 2K-222/2013). Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme. Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-222/2013, 2K-223/2013, 2K-254/2013, 2K-435/2013, 2K-254/2013, 2K-392/2014, 2K-88-942/2016, 2K-111-677/2016, 2K-34-303/2017).

Įvertinus teismui pateiktą naują kaltinamąjį aktą, darytina išvada, kad teismo konstatuoti trūkumai nėra ištaisyti, kas trukdo teismui nagrinėti bylą ir suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą. Kaltinamajame akte, kaip ir ankstesniu atveju, nenurodyta, kokia konkrečiai pagal kiekvieną PVM deklaraciją deklaruota (neteisinga) suma, ir kokia turėjo būti deklaruota (teisinga) suma. Teismo posėdžio metu prokuroras, nesutikdamas su gynybos argumentais, vadovavosi verslo siekiu uždirbti, duomenimis, kad automobiliai, kurie buvo importuoti, jau nėra registruoti įmonės vardu ir negalima nustatyti, kam ir už kokią sumą jie perleisti, todėl esą akivaizdu, kad duomenys yra neteisingi, o bendrovė, kuriai vadovavo V. J., nepateikė apskaitos dokumentų, todėl specialistas automobilių vertę prilygino statistinei vertei. Toks argumentavimas BK 220 straipsnio prasme laikytinas nepagrįstu. Kaip jau buvo minėta pirmą kartą perduodant bylą prokurorui, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 2 punkto nuostatos nesuteikia pagrindo teigti, jog nenustačius, už kiek bendrovė pardavė importuotus automobilius, importuotų automobilių vertė prilyginama bendrovės pardavimo pajamoms. Prokuroras pagrįstai nurodo, kad verslo esmė yra naudos gavimas, tačiau atkreiptinas dėmesys, siekis gauti naudos nereiškia, kad numatyta nauda ir bus/buvo gauta, taigi ši aplinkybė nėra nei įrodymas, nei nusikalstamos veikos požymis. Priešingu atveju baudžiamajame procese būtų vadovaujamasi principu ne „kas įrodyta“, o „kas galėtų paneigti“. Tokia situacija negalima, nes įrodinėjimo našta faktiškai būtų perkelta kaltinamam asmeniui. Pažymėtina ir tai, kad byloje yra pareikštas civilinis ieškinys 182 826 Eur sumai, taigi vertinant ir šiuo, civilinės atsakomybės, aspektu, negalima sakyti, kad nėra reikšmingas tikras nedeklaruoto/nesumokėto PVM mokesčio dydis, o juolab tikėtinu prievolės dydžiu grįsti baudžiamąją atsakomybę.

Pagal teismų praktiką žinomai neteisingais laikomi duomenys, neatitinkantys subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija, nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo. Atsakomybę užtraukia ir tai, kad asmuo deklaracijoje nenurodo, kad pardavė per tam tikrą laikotarpį įsigytą turtą. Tačiau tas turtas kaltinime turi būti aiškiai įvardintas, nes, kaip ne kartą minėta, kaltinamas asmuo turi teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, kad galėtų efektyviai pasinaudoti teise į gynybą. Todėl pritariant gynybos argumentams, atkreiptinas dėmesys, jog BK 220 straipsnyje numatytos veikos objektyvieji požymiai neapima kažkokios bendros sumos už tam tikrą laikotarpį nedeklaravimo, taip pat pritartina, kad tęstinę nusikalstamą veiką jungia bendra tyčia, tačiau objektyvių požymių atžvilgiu jos sudaro savarankiškas nusikalstamų veikų sudėtis ir tęstinė nusikalstama veika negali būti formuluojama taip, kad iš jos nebūtų įmanoma suprasti, kaip atskirai buvo padaromi nusikalstamos veikos epizodai. Kaltinamajame akte nėra duomenų, kada ir kokiam konkrečiam asmeniui perleistos transporto priemonės, taigi, nėra galimybės patikrinti, ar jos buvo realizuotos kaltinime nurodytu laikotarpiu, vadinasi, ir nustatyti, kada kilo prievolė pateikti PVM deklaraciją už automobilių pardavimus, bei patikrinti PVM deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą.

Įvertinus išdėstytus trūkumus, darytina išvada, kad kaltinime tik formaliai nurodyta nusikaltimo padarymo vieta, laikas, būdas, nurodyti padariniai, taigi laikyti tokio kaltinimo išsamiu ir pilnai ištaisytu pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje nurodytus trūkumus nėra pagrindo, baudžiamoji byla perduotina prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.

Teismas pakartotinai pabrėžia, kad įstatyme numatytų nusikalstamos veikos aplinkybių nenurodžius kaltinamajame akte, tampa neaiškios ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo bei įrodinėtinų nusikalstamos veikos aplinkybių ribos. Šiuo gi atveju dėl trūkumų surašant kaltinamąjį aktą nėra nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, o tai teismui trukdo nagrinėti bylą teisiamajame posėdyje. Kaip nurodė aukštesnės instancijos teismas 2020 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, teismas gali ištaisyti tam tikras kaltinimo technines klaidas, sukonkretinti faktines aplinkybes, tačiau teismas negali pats surašyti kaltinimą ir pagal tai asmenį nuteisti, kadangi tokiu atveju teismas taptų tiek kaltinančiuoju, tiek teisingumą vykdančiu subjektu. Tai prieštarautų teismo, kaip tam tikro nešališko arbitro, vaidmeniui. Teismo aktyvumas nereiškia, kad teismas turi perimti kaltinimo funkcijas. Surašant kaltinamąjį aktą yra svarbu įstatymo nustatytas pareigų paskirstymas tarp teismo ir prokuratūros. Įstatymas nustato, kad kaltinamąjį aktą turi surašyti prokuratūra ir jis turi būti surašytas tinkamai. Taip pat teismų praktikoje yra nurodyta, kad protingumo, teisingumo, sąžiningumo, onus probandi principai reikalauja, kad prokuroro byloje padarytos klaidos būtų taisomos paties prokuroro (pvz., kasacinė nutartis 2K-7-337/2006).

Kaip galima spręsti iš prokuroro argumentų, nėra galimybės nustatyti, kam ir už kokią sumą buvo perleisti nurodytu laikotarpiu importuoti automobiliai, taip pat ir jokių papildomų duomenų. Tačiau įstatymas prokurorui suteikia ne tik pareigą perduoti bylą teismui, o ir pareigą, įvertinus surinktų įrodymų ir galimybių surinkti būtinus duomenis visumą, priimti ir kitokius sprendimus, neperduodant bylos su kaltinamuoju aktu teismui, tokiu būdu nepažeidžiant įtariamojo teisės į teisingą procesą. Teismas pažymi, kaip ir ankstesniu atveju, taip ir liko neaišku, ar kaltinimas grindžiamas neteisingais apskaitos dokumentais (tuomet tokie nenurodyti), ar tuo, kad jų (apskaitos dokumentų) iš viso nėra, ir tuomet neaišku, kurie iš kaltinamajame akte nurodytų duomenų pagrindžia, kad PVM deklaracijos yra žinomai neteisingos. Teismas išnagrinėjęs bylą gali priimti apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį, tačiau pažymėtina, nustačius, kad dėl kaltinamojo akto trūkumų kaltinamojo teisė į gynybą yra pažeista, neaiškios kaltinimo ribos, ir tęsiant procesą teisme, akivaizdu, jog procesas nuo pat pradžios būtų nepagrįstas, pažeidžiantis ne tik Lietuvos Respublikos BPK nuostatas, bet ir tarptautinės teisės normas, kurių Lietuva įsipareigojo laikytis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 232 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 234 straipsnio 2 dalimi, 254 straipsnio 3 dalimi, teismas

nutaria:

baudžiamąją bylą, kurioje V. J. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje, perduoti prokurorui kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti.

Nustatyti 2 (dviejų) mėnesių terminą kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti, skaičiuojant nuo baudžiamosios bylos gavimo prokuratūroje dienos.

Nutartis per septynias dienas nuo jos gavimo gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Ilona Mateikienė