- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-18
- Bylos Nr.
- e2A-197-798/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00798-2023-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Antanas Rudzinskas, Irmantas Šulcas
- Ieškovas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irmanto Šulco,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Ieškovė R. M. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 135 000 Eur turtinę ir 125 000 Eur neturtinę žalą.
Šalies argumentai
2. Nurodė, kad ieškovei padaryta žala Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Vaido Pajedos ir Vilniaus apygardos teismo teisėjos Kristinos Lysionok neteisėtais veiksmais – atsisakymu priimti ieškinį dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo. Teisėjai neteisingai ir tyčia taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktus, dėl to eliminavo ieškovės konstitucinę ir procesinę teisę kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynybos. Nėra priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo. Teisėjai nenurodė bylos, kurioje buvo priimtas toks teismo sprendimas. Patirtą 135 000 Eur turtinę žalą sudaro vieno aro žemės sklypo prie Kauno miesto 6 000 Eur kaina padauginta iš ieškovei negrąžinto 0,225 hektarų žemės sklypo (0,225 ha × 6 000 Eur / 1 aro kaina). Neturtinė žalos dydis susijęs su ilgu (14 metų) bylinėjimosi laikotarpiu ir jo metu patirtomis išlaidomis, neigiamais išgyvenimais, dėl to ieškovei pasireiškusi depresija.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė neįrodė visų būtinųjų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų ir nepateikė įrodymų, jog teisėjai elgėsi neteisėtai arba padarė klaidas, kurios reikšmingos ieškovės teisių pažeidimui. Taigi, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Panevėžio apygardos teismas 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
5. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl valstybės civilinės deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų už žalą, atsiradusią dėl teisėjų veiksmų. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu (civilinė byla Nr. e2-10404-820/2023), kuriuo prašė: 1) priteisti jos nuosavybėn 0,225 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas); 2) grąžinti sumokėtą 358,84 Eur nuomos mokestį; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-10404-820/2023, kuri Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1317-863/2023 palikta nepakeista, ieškinį atsisakė priimti, konstatavęs, kad ieškovės reikalavimai dėl ginčo žemės sklypo priteisimo yra susiję su įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais: 1) Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-146-333/2013, kuriais pripažinta, kad ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris nebuvo sudarytas ir ieškovės velionė močiutė S. M. neįgijo ginčo žemės sklypo nuosavybės teisėmis; 2) Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1330-877/2022, kuriuo išspręstas klausimas dėl 358,84 Eur žemės nuomos mokesčio sumokėjimo. Civilinėje byloje Nr. e2-10404-820/2023 pateiktame ieškinyje ieškovė rėmėsi iš esmės tuo pačiu pagrindu (aplinkybėmis) – S. M. sumokėjo už ginčo žemės sklypą, todėl jį įgijo nuosavybėn.
6. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Vaidas Pajeda ir Vilniaus apygardos teismo teisėja Kristina Lysionok tyčia netinkamai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktus ir atsisakė priimti ieškovės ieškinį dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, dėl to pažeidė ieškovės konstitucinę teisę kreiptis į teismą. Teisėjų tyčiniai neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ieškinio priėmimo stadijoje byla dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo negalėjo būti nagrinėjama iš esmės ir negalėjo būti sprendžiama dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo (nepagrįstumo). Taip pat teisėjai priėmė akivaizdžiai neteisėtus procesinius sprendimus, nes konstatavę, kad ieškovės reikalavimas dėl be pagrindo gauto turto grąžinimo nenagrinėtinas teisme, nenurodydami konkrečios bylos, kurioje yra priimtas toks (ginčo žemės sklypo grąžinimo (negrąžinimo) ieškovei) teismo procesinis sprendimas, be kita ko, nenurodė, į kokią instituciją ieškovė turėtų kreiptis, jeigu jos reikalavimą teismas atsisako nagrinėti.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 5 d. nutartyje ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartyje pateikti išsamūs motyvai, jog nauju ieškiniu ieškovė siekia paneigti įsiteisėjusiuose Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-333/2013 konstatuotas faktines aplinkybes, jog 0,225 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandoris nebuvo sudarytas ir siekia jai nepalankių teisinių santykių vertinimo iš naujo. Kitoks ieškovės nurodytų aplinkybių įvertinimas galėjo būti atliktas tik instancinės teisminės peržiūros tvarka, o ne inicijuojant naują civilinę bylą. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 8 d. nutartyje atkreipė dėmesį, kad ieškovė iš esmės siekia tų pačių faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios jau buvo įvertintos Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-1330-877/2022 ir Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-1438-343/2022. Tokią išvadą teismai padarė įvertinę, kad ieškovė siekia paneigti CPK 18 straipsnyje apibrėžtą sprendimo privalomumo principą. Taigi, ieškovė negali ginčyti kitose bylose įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytų faktų ir teisinių santykių.
8. Ieškovė, reikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu, turėjo pareigą nurodyti ir pagrįsti, kad išnagrinėtose bylose buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, lėmusios jos reikalaujamos atlyginti žalos atsiradimą, tačiau įrodinėjimo pareigos tinkamai neįvykdė. Teismas nenustatė, kad ieškovės nurodytas civilines bylas nagrinėję (ieškinio priėmimo klausimą sprendę) teisėjai Vaidas Pajeda ir Kristina Lysionok padarė akivaizdžias ir šiurkščias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Ieškovės argumentai dėl ieškinio pagrįstumo iš esmės grindžiami tik ieškovės (ir jos atstovės) subjektyviu, R. M. palankiu, civilinių teisinių santykių, teisės aktų bei teismų procesinių sprendimų interpretavimu.
9. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu kilti, kadangi ieškovė neįrodė teismo (teisėjų) neteisėtų veiksmų ir nepateikė teisėjų kaltės įrodymų (priimdami procesinius sprendimus padarė šiurkščius teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimus). Todėl atmetė kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės turtinę ir neturtinę žalas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovė R. M. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo tokius argumentus:
10.1. Teisėjai nepagrįstai atsisakė priimti R. M. ieškinį, kuriame buvo nurodyta, kad valstybė nepagrįstai praturtėjo, nes už ginčo žemės sklypo pardavimą gavo pinigus (3 119 rublius, neįskaitant kitų mokesčių, mokėjimų) ir jų nesugrąžino bei išliko (yra) ginčo žemės sklypo savininke bei nuomotoja (apeliantė turi mokėti valstybinės kitos paskirties žemės nuomos mokestį). Sąžiningas asmuo (valstybė) negalėjo gauti už parduodamą turtą pinigų ir jų neperleisti pinigus sumokėjusiai pirkėjai S. M..
10.2. Ieškinys dėl pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą buvo grindžiamas įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kad valstybė yra nepagrįstai praturtėjusi (yra gavusi pinigus ir ginčo žemės sklypą bei gauna jo nuomos mokesčius). Aplinkybė, kad S. M. sumokėjo valstybei pinigus už ginčo žemės sklypą yra konstatuota byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei Kauno apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. I-1102-406/2012.
10.3. Teisėjai priimtose nutartyse pateikė neteisingus (melagingus) argumentus, t. y. nurodė, kad ieškiniai dėl be pagrindo įgyto turto nenagrinėjami teisme ir jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas tapačioje (dėl be pagrindo įgyto turto) byloje. Pirmiausia, ieškiniai dėl pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą (CK 6.237 straipsnis) yra nagrinėjami teisme. Įstatymas numato, kad atsisakydamas priimti ieškinį, teismas privalo nurodyti, į kurią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis. Teisėjai to nenurodė. Antra, teisėjai konkrečiai ir aiškiai nenurodė, koks teismo procesinis sprendimas yra priimtas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taip pat nenurodė, kodėl anksčiau išnagrinėtos bylos yra tapačios bylai dėl pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Galima tik spėlioti, kad teisėjai tapačiomis ieškiniui dėl pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą laikė Kauno apygardos administracinio teismo bylą Nr. I-1102-406/2012 ir Kauno apylinkės teismo bylą Nr. e2-1330-877/2022, kadangi tik šios bylos yra nurodytos jų priimtose nutartyse.
10.4. Negalima tvirtinti, kad Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-1330-877/2022 yra tapati naujai bylai. Civilinės bylos Nr. e2-1330-877/2022 dalykas buvo žemės nuomos mokesčio priteisimas. Taip pat negalima tvirtinti, kad administracinės bylos Nr. 2-1466-720/2011 dalykas ir pagrindas yra tapatūs bylai dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo. Administracinėje byloje Nr. 2-1466-720/2011 toks klausimas nebuvo nagrinėjamas. Kauno apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas skundas dėl S. M. neišduotų ginčo žemės sklypo nuosavybės dokumentų. Kauno apygardos administracinis teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypo privatizavimo metu valstybės valdžios pareigūnai apgavo S. M., piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi nepriėmė reikalingo potvarkio ir su S. M. sudarė notaro nepatvirtintą žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Dėl to, kad nebuvo baigtas sudaryti žemės pirkimo–pardavimo sandoris, teismas nusprendė, jog S. M. neįgijo nuosavybės į ginčo žemės sklypą.
10.5. Apeliantė nesiekia paneigti įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytas nepalankias aplinkybes. Priešingai, įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytais faktais buvo grindžiamas ieškinio dėl pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą faktinis pagrindas, t. y. už žemės sklypo pardavimą valstybė gavo pinigus ir yra (liko) ginčo žemės sklypo savininkė ir gauna jo nuomos mokesčius.
10.6. Panevėžio apygardos teismo sprendime tik pakartoti teisėjų Vaido Pajedos ir Kristinos Lysionok priimtose nutartyse nurodyti argumentai. Teismas turėjo paaiškinti, kodėl: 1) ieškiniai dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo yra nenagrinėtini teisme; 2) byla dėl nuomos mokesčio už naudojimąsi ginčo žemės sklypu yra tapati naujai bylai; 3) administracinė byla dėl neišduotų ginčo žemės sklypo nuosavybės dokumentų yra tapati bylai dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo.
10.7. Skundžiamame teismo sprendime nenurodyta, kokiu CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu teismas turi teisę atsisakyti priimti ieškinį, kai ieškinį teismas atsisako priimti dėl to, kad ieškovas siekia pakartotinai bylinėtis, nori paneigti jam nepalankių teisinių santykių įvertinimą jau įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose. Apeliantės nuomone, CPK 137 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyto pagrindo, kad galima atsisakyti priimti ieškinį dėl to, jog ieškovas siekia paneigti jam nepalankių teisinių santykių įvertinimą įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose. Be to, ši aplinkybė gali būti nustatyta tik iš esmės nagrinėjant bylą, o ne sprendžiant klausimą dėl ieškinio priėmimo.
10.8. Skundžiamame teismo sprendime kartojama, kad apeliantė nauju ieškiniu siekia paneigti jai nepalankius teisinius santykius, tačiau nenurodyta, kokius konkrečiai teisinius santykius ir kokiuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytus faktus R. M. siekia paneigti nauju ieškiniu. Priešingai, ieškiniu dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo apeliantė rėmėsi išnagrinėtose bylose nustatytomis aplinkybėmis ir įrodinėjo, kad valstybė gavo pinigus už ginčo žemės sklypą ir jų negrąžino bei yra ginčo žemės sklypo savininkė, gaunanti valstybinės kitos paskirties žemės nuomos mokestį.
Atsiliepimas
11. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
11.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad naujo ieškinio priėmimas reikštų pakartotinį bylinėjimąsi, teismo išnagrinėtų aplinkybių naują vertinimą ir įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimą, todėl apeliantės pateikti argumentai yra nepagrįsti.
11.2. Reikalavimas dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo susietas išskirtinai su valstybiniu žemės sklypu, o kitų tokio reikalavimo pagrindų nenurodyta. Apeliantė neturi subjektyvios teisės kreiptis į teismą su tokiais reikalavimais. Ieškinyje dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės buvo įvertintos Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-1330-877/2022 ir Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-1438-343/2022. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata negali būti naudojamasi kaip priemonė dar kartą bylinėtis, kvestionuojant kitoje civilinėje byloje teismo padarytas išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjų atsisakymo priimti ieškinį dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo
13. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.
14. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, jog teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet ir kad kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).
15. Tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį vien siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).
16. Taigi, apeliantė, siekdama ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo patenkinimo, turi įrodyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-10404-820/2023 ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1317-863/2023 yra akivaizdžiai neteisėtos, teisėjų priimtos sąmoningai (tyčia) ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką.
17. Apeliantė nurodo esminį argumentą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Vaidas Pajeda ir Vilniaus apygardos teismo teisėja Kristinos Lysionok tyčia CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pagrindu atsisakė priimti ieškovės (apeliantės) R. M. ieškinį dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo.
18. CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį.
19. Pirminė sąlyga asmeniui kreiptis į teismą yra teisinio suinteresuotumo turėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014). Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniuose). Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos, besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu, jo pažeistos teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 25 punktas; 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-611/2023, 19 punktas).
20. Aiškindamas CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens pateiktas ieškinys, nesusijęs su jo subjektinių teisių gynimu, teismuose nenagrinėtinas, išskyrus aiškiai įstatymuose nustatytus atvejus (subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-969/2019, 23 punktas). Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-7-471-403/2018, 24 punktas).
21. Civilinėje byloje Nr. e2-10404-820/2023 pateiktame ieškinyje dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo suformuluoti du materialiniai teisiniai reikalavimai: 1) grąžinti (priteisti natūra) R. M. nuosavybėn ginčo žemės sklypą; 2) grąžinti R. M. sumokėtą 358,84 Eur valstybinės žemės nuomos mokestį. Pirmas ieškinio reikalavimas grindžiamas: 1) Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1466-720/2011 ir Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-167-555/2012; 2) Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-146-333/2013. Antras ieškinio reikalavimas grindžiamas įsiteisėjusiu (ir įvykdytu) Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1330-877/2022.
22. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) registruotų duomenų nustatyta, kad Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1466-720/2011 atmetė pareiškėjos R. M. pareiškimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jos močiutė S. M. (mirusi duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, ūkio pastatą su kiemo įrenginiais ir 25 arų žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini),, kuriuos testamentu paliko pareiškėjai. Šiame teismo sprendime konstatuota, kad pareiškėja turi kvitus (originalus, kurie pareiškėjos atstovei buvo teismo grąžinti, byloje paliekant jų kopijas), patvirtinančius įmokas, sumokėtas už žemės sklypo pirkimą, t. y. dokumentus, kuriuos pateikus ji gali įstatymo nustatyta tvarka gauti šioje byloje prašomus nustatyti faktus, t. y. neliks kliūčių gauti reikiamus nuosavybę patvirtinančius dokumentus; nuo juridinio fakto nustatymo, nepriklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga.
23. Kauno apygardos teismas 2012 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-167-555/2012 Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą paliko nepakeistą. Šioje teismo nutartyje konstatuota, kad pareiškėja į bylą pateikė įrodymus, jog S. M. iki mirties buvo pradėjusi valstybinės žemės pirkimo–pardavimo procedūras: pateikė prašymą įsigyti žemės sklypą, įmokėjo įmokas, sudarė sutartį, tačiau žemės privatizavimo procedūrų neužbaigė, dėl to teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjos močiutė nuosavybės teise valdė ginčo žemės sklypą.
24. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012 atmetė pareiškėjos R. M. skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (dabar Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) (toliau – NŽT) Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. kovo 9 d. rašto Nr. 7SD-790 ir NŽT 2012 m. gegužės 4 d. sprendimo atsisakyti išduoti ginčo žemės sklypo nuosavybės dokumentus, įpareigojimo NŽT įstatymo nustatyta tvarka per tris mėnesius sutvarkyti ir išduoti žemės sklypo nuosavybės dokumentus, priteisimo iš Lietuvos valstybės 10 000 Lt turtinę ir 100 000 Lt neturtinę žalą. Šiame teismo sprendime konstatuoja, kad žemės pirkimo procedūros buvo pradėtos, tačiau mokėjimo dokumentai (3 119 rubliai už žemės pirkimą pagal įkainojimo aktą + 74,80 rubliai už žemės sklypo matavimą + 300 rublių už dokumentų įforminimą) nepatvirtina ginčo sklypo nuosavybės įgijimo fakto. Žemės pirkimo procedūros buvo pradėtos, tačiau visi ginčo teisinius santykius reguliuojančiuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai žemės sklypo pirkimui–pardavimui S. M. privačion nuosavybėn įvykdyti nebuvo, todėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris nebuvo sudarytas, atitinkamai be teisinio pagrindo (sudarytos notarinės valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties) NŽT neturi galimybės išduoti R. M. žemės nuosavybės dokumentus.
25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-146-333/2013 Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. Šioje teismo nutartyje konstatuota, kad ginčo žemės sklypas atsakovei nuosavybės teise nepriklauso, yra valstybės nuosavybė, kadangi 1992 m. sumokėtų atitinkamų pinigų sumų faktas buvo nepakankamas, jog su velione S. M. būtų sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis ir byloje nėra įrodymų, kad žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo procedūra nebuvo užbaigta dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.
26. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) 2018 m. balandžio 17 d. nutarimu pripažino nepriimtina R. M. peticiją Nr. 52524/13 prieš Lietuvą, kuria R. M. skundėsi dėl apribotų galimybių paveldėti jos močiutės 1992 m. privatizuotą žemės sklypą po jai priklausančiu gyvenamosios paskirties statiniu, konstatavęs, kad nacionalinis teismas nustatė, jog pareiškėjos močiutė neatliko visų veiksmų, reikalaujamų pagal Lietuvos teisę, siekiant pabaigti žemės sklypo privatizavimo procesą – buvo sumokėta rubliais nurodyta suma, bet neatlikta sandorio teisinė registracija. Todėl EŽTT sutiko su Lietuvos teismų padaryta išvada, kad S. M. (apeliantės močiutė) niekada netapo ginčo žemės sklypo savininke.
27. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2022 m. birželio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1330-877/2022 ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei Kauno rajono savivaldybės administracijai iš atsakovės R. M. 2021 m. nesumokėtą 326,38 Eur valstybinės 0,2250 ha kitos paskirties žemės, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos mokestį, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (326,38 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitos ieškinio dalies (dėl 23,52 Eur delspinigių nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) netenkino. Šiame teismo sprendime konstatuota, kad R. M. valdomas ir naudojamas ginčo žemės sklypas yra valstybės nuosavybė, tarp atsakovės ir valstybės susiklostė faktiniai žemės nuomos santykiai, dėl to nuomininkė turi mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.
28. Kauno apygardos teismas 2022 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1438-343/2022 Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą, konstatavęs, kad R. M. nepateikė teismui įrodymų, jog faktinė situacija pasikeitė ir ginčo žemės sklypas nuosavybės teise priklauso R. M.; už valstybinio ginčo žemės sklypo valdymą ir naudojimą ji turi sumokėti žemės nuomos mokestį.
29. Apeliantė nurodo, kad nėra priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl be pagrindo įgyto turto (valstybinio ginčo žemės sklypo) grąžinimo R. M. nuosavybėn tuo pagrindu, jog S. M. privatizavimo proceso metu sumokėjo pinigus už ginčo žemės sklypą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog naujo ieškinio dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo reikalavimai yra tiesiogiai susiję su nuosavybės teisėmis į ginčo žemės sklypą, t. y. nauju ieškiniu ieškovė siekė įgyvendinti (realizuoti) nuosavybės teises į valstybinį ginčo žemės sklypą, dėl kurio nuosavybės teisių priklausimo valstybei ir nepriklausymo velionei S. M., privatizavimo proceso metu sumokėjusiai pinigus už ginčo žemės sklypą, bei nuomos mokesčio už valstybinės kitos paskirties žemės valdymą ir disponavimą mokėjimo, yra jau nuspręsta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Be kita ko, EŽTT 2018 m. balandžio 17 d. nutarimu, kuriuo pripažino nepriimtina R. M. peticiją Nr. 52524/13 prieš Lietuvą, patvirtino Lietuvos teismų padarytą išvadą, kad pareiškėjos močiutė niekada netapo ginčo žemės sklypo savininke, kadangi S. M. neatliko visų veiksmų, reikalaujamų pagal Lietuvos teisę, siekiant pabaigti žemės sklypo privatizavimo procesą – buvo sumokėta rubliais nurodyta suma, bet neatlikta sandorio teisinė registracija.
30. Šiuo atveju išnagrinėtų civilinių bylų Nr. 2-1466-720/2011 ir Nr. 2A-167-555/2012 (dėl nepripažinto juridinę reikšmę turinčio fakto, kad apeliantės velionė močiutė nuosavybės teise valdė ginčo žemės sklypą) bei Nr. e2-1330-877/2022 ir Nr. e2A-1438-343/2022 (dėl priteisto nesumokėto valstybinės kitos paskirties žemės nuomos mokesčio) ir naujos bylos Nr. e2-10404-820/2023 (dėl ginčo žemės sklypo priteisimo R. M. nuosavybėn ir sumokėto valstybinės kitos paskirties žemės nuomos mokesčio grąžinimo) tiek ginčo šalys (R. M. ir Lietuvos valstybė, nepriklausomai, kokia valstybės institucija atstovavo (atstovauja) valstybei), tiek ginčo pagrindas (apeliantės velionė močiutė sumokėjo pinigus už ginčo žemės sklypą, bet jis yra valstybinis ir tarp ginčo žemės sklypo valdytojos (R. M.) ir savininkės (valstybės) susiklostė valstybinės žemės nuomos teisiniai santykiai) bei dalykas (nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą pripažinimas (juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas; ginčo žemės sklypo grąžinimas apeliantės nuosavybėn) ir valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėjimas (sumokėto mokesčio grąžinimas) iš esmės sutampa.
31. Taigi, apeliantė R. M. negali pakartotinai kvestionuoti išnagrinėtose bylose įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais nustatyto fakto, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra valstybės nuosavybė ir valstybinės žemės nuomos teisinių santykių – tai negatyvusis res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje. Draudimas iš naujo nagrinėti teismo išspręstą ginčą įtvirtintas CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte, pagal kurį teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantės teiginį, kad CPK 137 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyto pagrindo, kuriuo remiantis galima atsisakyti priimti ieškinį, kai ieškovas siekia paneigti jam nepalankių teisinių santykių įvertinimą įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose.
32. Įsiteisėję teismo procesiniai sprendimai, priimti nurodytose civilinėse byloje, galėjo (gali) būti peržiūrėti tik kasacine tvarka, esant kasacijos pagrindams (CPK 346 straipsnis) ar atnaujinus procesą įstatymų nustatyta tvarka (CPK 366 straipsnis). Kitų įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūros būdų įstatymai nenustato.
33. Iš LITEKO registruotų duomenų nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: 1) 2012 m. vasario 22 d. nutartimi byloje Nr. 3P-248/2012 atsisakė priimti pareiškėjos R. M. atstovės A. O. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-167-555/2012 peržiūrėjimo; 2) 2012 m. liepos 25 d. nutartimi byloje Nr. 3P-1496/2012 atsisakė priimti pareiškėjos R. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 19 d. nutarties ir Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimo peržiūrėjimo. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: 1) 2023 m. vasario 20 d. nutartimi byloje atsisakė priimti R. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1438-343/2022 peržiūrėjimo; 2) 2023 m. kovo 15 d. nutartimi byloje Nr. DOK-1251 atsisakė priimti R. M. antrą kartą (2023 m. kovo 4 d.) paduotą kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1438-343/2022 peržiūrėjimo; 3) 2023 m. kovo 29 d. nutartimi byloje atsisakė priimti R. M. 2023 m. kovo 19 d. pateiktą kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo.
34. Taigi, įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai, priimti civilinėse byloje, kuriose: i) nenustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad S. M. nuosavybės teise valdė (buvo įgijusi) ginčo žemės sklypą (Nr. 2-1466-720/2011 ir Nr. 2A-167-555/2012) ir ii) priteistas nesumokėtas valstybinės kitos paskirties žemės nuomos mokestis (Nr. e2-1330-877/2022 ir Nr. e2A-1438-343/2022) nebuvo peržiūrėti kasacine tvarka ir šiose bylose R. M. nebuvo (nėra) pateikusi teismui prašymo (-ų) atnaujinti procesą (CPK 365 straipsnio 1 dalis, 366 straipsnis).
35. Šiuo atveju ginčo žemės sklypo privatizavimo procesas, jo teisingumas buvo įvertintas bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo ir nei viename teismo procesiniame sprendime nėra konstatuoti S. M. teisių į ginčo sklypo įgijimą nuosavybės teise (privatizavimo proceso) pažeidimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-2575-502/2015 konstatavo, kad nėra viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų dėl nesutvarkytų S. M. žemės privatizavimo dokumentų. EŽTT 2018 m. balandžio 17 d. nutarimu byloje R. M. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 52524/13, patvirtino Lietuvos teismų padarytą išvadą, kad S. M. (apeliantės močiutė) niekada netapo ginčo žemės sklypo savininke. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir deklaratyvius apeliantės teiginius, kad galimai teisėjai atsisakė priimti ieškinį dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, jog nuslėptų neteisėtus bei nusikalstamus valdžios pareigūnų veiksmus, atliktus ginčo žemės sklypo privatizavimo metu.
36. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad R. M. siekį iš naujo išnagrinėti ginčą dėl ginčo žemės sklypo privatizavimo proceso patvirtina jos reikalaujamas turtinės žalos dydis, kuris yra lygus būtent ginčo žemės sklypo rinkos vertei.
37. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad teismas, atsisakęs priimti ieškinį dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, nenurodė, į kokią instituciją apeliantė turėtų kreiptis. Pirmiausia, apeliantei daugiau nei prieš vienuolika metų buvo teismo išaiškinta teisė (galimybė) įgyvendinti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, t. y. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012 išaiškino, kad R. M. nėra užkirstas kelias įgyti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, pateikiant reikalingus dokumentus galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Žemės sklypų pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių patvirtinimo“ (šiuo metu galiojanti redakcija nuo 2024 m. kovo 29 d.). Antra, R. M. teisė kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-1330-877/2022 (ir Nr. e2A-1438-343/2022) (dėl valstybinės kitos paskirties žemės nuomos mokesčio), esant CPK 366 straipsnyje nustatytiems pagrindams, yra išaiškinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-10404-820/2023 13 punkte ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-1317-863/2023 11 punkte.
38. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas buvo išdėstyta, daro išvadą, jog yra pagrindas apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo konstatuoti civilinėse bylose Nr. e2-10404-820/2023 ir Nr. e2S-1317-863/2023 padarytas akivaizdžias ir šiurkščias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas. Apeliantė neįrodė teismo (teisėjų) neteisėtų veiksmų, kaip to reikalauja CK 6.272 straipsnio nuostatos.
39. Apeliacinis skundas netenkinamas, todėl bylinėjimosi išlaidos apeliantei R. M. neatlyginamos. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovei nepasisakoma, kadangi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikti prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jų dydį patvirtinantys įrodymai (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.