- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-06-08
- Bylos Nr.
- e2S-1317-863/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05922-2023-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Lysionok
- Ieškovas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 5 d. nutarties, civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti jos nuosavybėn 0,225 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), ir grąžinti sumokėtą 358,84 Eur nuomos mokestį, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad valstybė dėl valdžios pareigūnų tyčia padarytų nesąžiningų veiksmų, įgijo tai, ko ji negalėjo ir neturėjo gauti: nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą, už kurį valstybė yra gavusi pinigus, ir nuomos mokestį už naudojimąsi tuo žemės sklypu. Mano, kad žemės sklypo tikroji savininkė yra ji, nes po močiutės S. M. mirties (duomenys neskelbtini), priėmė jos palikimą. Paveldėjimo teisės liudijimas į S. M. turtą – pastatus ir žemės sklypą, ieškovei nepagrįstai nebuvo išduotas dėl valdžios pareigūnų nusikalstamų veiksmų: neteisingų duomenų, kad S. M. nesumokėjo pinigų už privatizuojamą žemę, todėl netapo žemės sklypo savininke, bei piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, nepriimant reikiamo potvarkio ir sudarant su S. M. negaliojančią, notaro nepatvirtintą žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Nurodė, jog kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog S. M. iki mirties buvo pastatų ir žemės sklypo savininkė; Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-1466-720/2011. Nors Kauno rajono apylinkės teismo sprendime nustatyta, kad ieškovei bus išduoti S. M. žemės sklypo nuosavybės dokumentai, šie dokumentai ieškovei nebuvo išduoti, nes teismas kaip nepagrįstą atmetė jos pareiškimą. Ieškovės nuomone, teismo sprendimu iš jos buvo atimta teisė paveldėti ne tik žemės sklypą, bet ir S. M. teisėtai pastatytus gyvenamąjį namą ir kitus pastatus (vėliau į pastatus ieškovei buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, nes archyve buvo surasti reikiami dokumentai). Ieškovės vertinimu, pasinaudojant tuo, kad dėl nusikalstamų valdžios pareigūnų veiksmų jai nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į S. M. nupirktą žemės sklypą, žinodama, kad už žemės sklypo pirkimą S. M. sumokėjo valstybei 3 119 rublių, o taip pat 300 rublių mokestį už žemės privatizavimą ir 300 rublių mokestį už žemės pirkimo dokumentų rengimą ir įforminimą, Kauno rajono savivaldybės administracija kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, pateikdama 2021 m. vasario 8 d. ieškinį, reikalaudama priteisti iš ieškovės už naudojimąsi žemės sklypu nuomos mokestį bei delspinigius. Ir nors, anot ieškovės, nepateikus reikiamų įrodymų, tokio ieškinio teismas negalėjo priimti, Kauno apylinkės teismas 2022 m. birželio 6 d. sprendimu (bylos Nr. e2-1330-877/2022) iš dalies patenkino Kauno rajono savivaldybės administracijos ieškinį ir priteisė iš ieškovės 326,38 Eur nuomos mokestį bei palūkanas; sprendimas įvykdytas, ieškovė priteistą sumą sumokėjo. Pažymėjo, jog dokumentais įrodyta, kad valstybė už parduodamą žemės sklypą yra gavusi 3 119 rublių, tačiau vis tiek be teisinio pagrindo pripažinta žemės sklypo savininke, ir ieškovė moka valstybei žemės nuomos mokestį, kas ieškovės nuomone, yra akivaizdžiai neteisinga ir neteisėta. Be kita ko prašė reaguoti į neteisėtus kitų teisėjų veiksmus, konkrečiai į teisėjos Ritos Liukaitytės priimtą Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo teisėjos Rūtos Palubinskaitės, apeliacine tvarka išnagrinėjusios bylą ir palikusios galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tuo, kad teismo sprendimu įteisintas sukčiavimas. Ieškovės vertinimu, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, padaryti šiurkštūs procesinės teisės pažeidimai – pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 135 straipsnį, teismas priėmė ieškinį; peržengė ieškinio nagrinėjimo ribas, nes savo iniciatyva pripažino žemės sklypą valstybės nuosavybe; atsisakė priimti ieškovės priešieškinį; nepranešė prokurorui apie valdžios pareigūnų nusikalstamus veiksmus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė ir atskirojo skundo argumentai
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 5 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsisakė priimti.
3.1. Teismas sprendė, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovės reikalavimai dėl minėto žemės sklypo priteisimo yra susiję su įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-146-333/2013), kuriuose buvo konstatuota, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandoris nebuvo sudarytas, todėl ieškovės močiutė neįgijo minėto sklypo nuosavybės teisėmis, todėl žemės sklypo nuosavybės teisėmis neįgijo ir ieškovė. Tiek išnagrinėtoje, tiek šioje byloje ieškovė remiasi tuo pačiu pagrindu, t. y. jog ieškovės močiutė buvo sumokėjusi už žemės sklypą, todėl jį įgijo nuosavybėn, o ieškovė paveldėjo močiutės turtą. Teismas taip pat konstatavo, kad ir klausimas dėl žemės nuomos mokesčio yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
3.2. Teismas vertino, kad ieškinyje ieškovė teikia savo subjektyvų vertinimą dėl kitose bylose teismų atliktų procesinių veiksmų ir priimtų procesinių sprendimų bei reiškia tapačius reikalavimus, tapačiais pagrindais; šalys taip pat laikytinos tapačiomis, nes reikalavimas reiškiamas dėl valstybinės žemės, todėl neturi esmės, kokia valstybės institucija atstovavo valstybę. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė, manydama, jog ankstesnės bylos buvo netinkamai išnagrinėtos, turi teisę kreiptis į teismą, prašydama atnaujinti procesą, esant CPK 366 straipsnyje nustatytiems pagrindams, tačiau tai nėra pagrindas reikšti naują ieškinį. Konstatavęs, kad ieškovė pareiškė tapatų ieškinį ir neturi subjektyvios teisės kreiptis į teismą su tokiais reikalavimais, teismas ieškovės ieškinį atsisakė priimti.
Šalies argumentai
4. Ieškovė R. M. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį priimti. Apeliantė atskirąjį skundą grindžia žemiau nurodytais argumentais.
4.1. Pažymi, kad ieškinį pareiškė griežtai laikydamasi įstatymo reikalavimų, išsamiai nurodžiusi faktines aplinkybes. Atkreipia dėmesį, kad teismas nenurodė, kuriuo būtent teisės pagrindu atsisakoma priimti ieškinį, todėl teismo nutartis yra neteisėta.
4.2. Akcentuoja, kad melagingai iškraipant faktus tvirtinama, jog ji (apeliantė) siekia įsiteisėjusių teismo sprendimų peržiūros, kai ji ieškinyje aiškiai nurodė, kad siekia, jog būtų grąžintas be pagrindo įgytas turtas – žemės sklypas ir žemės nuomos mokestis. Taip pat nesutinka, kad jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Mano, kad skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas taip pat privalėjo reaguoti į teisėjų padarytus įstatymo pažeidimus – sukčiavimo įteisinimą, kai už parduotą žemės sklypą gavusi pinigus, valstybė pripažįstama parduotos žemės savininke ir jai priteisiamas žemės nuomos mokestis; kai esant įrodymams – valstybės įmonės Registrų centro pažymai, kad valstybė nėra šio žemės sklypo savininkė, ir taip pat nesudaryta žemės nuomos sutartis, priimamas ieškinys ir priteisiamas nuomos mokestis. Apeliantės vertinimu, jos ieškinį atsisakyta priimti neteisėtai, siekiant nuslėpti valdžios pareigūnų įvykdytus nusikalstamus veiksmus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė.
6. Apeliacijos objektą sudaro skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2023 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria ieškovės ieškinį atsisakyta priimti, priėmimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
7. Aptariamu atveju, ieškovei kreipusis į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos valstybei dėl pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 5 d. nutartimi, nustatęs, kad ieškovė pateikė tapatų ieškinį, teikdama savo subjektyvų vertinimą dėl kitose bylose teismų atliktų procesinių veiksmų ir iš esmės siekdama įsiteisėjusių teismo sprendimų peržiūros, ir neturėdama subjektyvios teisės kreiptis į teismą su tokiais reikalavimais, jos ieškinį atsisakė priimti. Apeliantė, pateikdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 5 d. nutarties, nesutiko su teismo pozicija dėl tapataus ieškinio, akcentuodama, kad siekia ne teismo sprendimų peržiūros, o valstybės be pagrindo įgyto turto grąžinimo. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, su apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti.
8. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Ši asmens teisė realizuojama CPK nustatyta tvarka ir laikantis įstatyme numatytų ieškinio pareiškimo formos ir turinio reikalavimų, ji yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui, ir specialiuosius ieškinio turiniui keliamus reikalavimus. Teismo pareiga, vadovaujantis civilinio proceso tikslais, imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad ši asmens subjektinė teisė būtų įgyvendinta tinkamai (CPK 2 straipsnis). Taigi, asmuo, siekiantis apginti pažeistą subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą, nagrinėjamu atveju – apeliantė (ieškovė), turi teisę ir pareigą pateikti teismui procesinį dokumentą, atitinkantį įstatyme nustatytus formos ir turinio reikalavimus. Teismas, bylos iškėlimo stadijoje, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, įvertinęs teisės kreiptis į teismą prielaidas ir sąlygas, gali priimti trejopo pobūdžio procesinius sprendimus: ieškinį priimti (CPK 137 straipsnio 1 dalis), atsisakyti ieškinį priimti esant tik įstatyme išvardytiems pagrindams (CPK 137 straipsnio 2 dalis) arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 138 straipsnis).
9. Aptariamo ginčo kontekste taip pat svarbus yra ir CPK 18 straipsnyje įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas, reiškiantis, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
10. Ieškovė, prašydama priteisti jos nuosavybėn žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), ir grąžinti sumokėtą 358,84 Eur nuomos mokestį, savo reikalavimus iš esmės grindžia nesutikimu su jau priimtais procesiniais sprendimais, kvestionuodama jų teisėtumą ir teisingumą. Iš teismų informacinės sistemos Liteko (toliau – Liteko) duomenų matyti, kad Kauno apygardos administracinis teismas dar 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012, atmetė pareiškėjos R. M. (šioje byloje – ieškovė) skundą be kita ko dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. kovo 9 d. rašto „Dėl S. M. žemės nuosavybės dokumentų“, 2012 m. gegužės 4 d. sprendimo panaikinimo, įpareigojimo ieškovei išduoti aptariamo žemės sklypo nuosavybės dokumentus. Minėtą sprendimą ieškovei apskundus apeliacine tvarka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą. Kaip matyti iš Liteko duomenų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartimi buvo atmestas ir R. M. prašymas dėl proceso minėtoje byloje atnaujinimo. Be to, aptariamo atvejo kontekste (be kita ko dalyje dėl nuomos mokesčio grąžinimo) reikšminga laikytina ir kita byla (civilinės bylos Nr. e2-1330-877/2022), išnagrinėta pagal Kauno rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei R. M. dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio, delspinigių priteisimo, kurioje Kauno apylinkės teismas 2022 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė Kauno rajono savivaldybės administracijai iš R. M. 326,38 Eur valstybinės žemės nuomos mokestį (už aptariamą žemės sklypą), 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, o apeliacine tvarka peržiūrėjusio sprendimą Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutartimi minėtas sprendimas paliktas nepakeistas; ieškovės kasacinį skundą šioje byloje taip pat buvo atsisakyta priimti. O štai viename iš paskutinių ieškovės atžvilgiu priimtų procesinių sprendimų (teisminio proceso Nr. 2- 68-3-04425-2023-1), civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, kurioje ieškovė kėlė žalos iš valstybės priteisimo klausimą (iš esmės dėl jos netenkinto siekio dėl to paties aptariamo žemės sklypo nuosavybės), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio nustatyta tvarka, žalos atsiradimą siejant su teisėjų veiksmais, atliktais nagrinėjant civilines bylas, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. kovo 29 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti , o Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės atskirąjį skundą, 2023 m. balandžio 27 d. nutartimi minėtą Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 27 d. nutartyje be kita ko vertino ir ieškovės reikalavimų kontekstą dėl valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų, pažymėdamas, kad ieškovė pareikštame ieškinyje nenurodė jokių teismų neteisėtų veiksmų ar neteisėto neveikimo, taip pat konkrečiai nenurodė, kokius neteisėtus veiksmus atliko teisėjai, nagrinėdami civilines bylas, kuriose apeliantė (ieškovė) būtų dalyvavusi kaip bylos šalis; priešingai, apeliantės procesiniuose dokumentuose matyti, kad teismo (teisėjų) neteisėtais veiksmais yra įvardijami administracinių ir civilinių bylų išnagrinėjimo procesiniai rezultatai, kurie nebuvo palankūs tiek pačiai apeliantei, tiek apeliantės močiutei. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje byloje sprendė, kad apeliantės nurodomi tariami pažeidimai, nagrinėjant civilines bylas, yra labiau susiję su aptariamu žemės sklypu, o ne su teismo ar teisėjo konkrečiais veiksmais, t. y. apeliantė nesutinka su tuo, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-146-333/2013), buvo konstatuota, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandoris nebuvo sudarytas, todėl apeliantės močiutė neįgijo minėto sklypo.
11. Įvertinus šioje byloje aptariamo ieškinio turinį, be kita ko ir aukščiau paminėtų bylų kontekstą, matyti, kad ieškovė iš esmės siekia dar kartą įvertinti teismų įsiteisėjusiuose sprendimuose nustatytas aplinkybes ir teisinius santykius, kiek tai susiję su aptariamo žemės sklypo nuosavybe ir žemės nuomos mokesčio mokėjimo prievole. Tokiu būdu, akcentuodama nurodytos pinigų sumos (3 119 rublių) sumokėjimą už žemės sklypą ir valstybės pareigūnų neva neteisėtus veiksmus, ieškovė vėl reiškia naują ieškinį, šiuo atveju su reikalavimu priteisti jai žemės sklypą natūra bei grąžinti už žemės nuomą sumokėtus pinigus. Ir nors vertinant pareikštą reikalavimą pažodžiui, iš Liteko duomenų matyti, kad tokio identiško reikalavimo ieškovė nebuvo reiškusi, kartu neneigiant jokio asmens teisės kreiptis į teismą CK 6.237 straipsnyje nustatyta tvarka dėl pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą, tačiau savo esme šis reikalavimas yra susijęs su nuosavybės teisės į aptariamą žemės sklypą realizavimu, ką ieškovė ir siekė įgyvendinti ir minėtose jau išnagrinėtose bylose, teismams jau vertinus jos ir šiame ieškinyje akcentuojamas faktines aplinkybes, tokiu būdu iš esmės pritariant ir pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl tapačių reikalavimų, tapačiais pagrindais ir iš esmės tarp tapačių šalių (ieškovės ir valstybės) pareiškimo. Ir tai, kad ieškovė (apeliantė) nesutinka su teismų vertinimu šiuo metu jau įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose, nėra pagrindas inicijuoti naują civilinę bylą. Apeliantė, manydama kad teismai neteisingai nustatė ir įvertino faktines aplinkybes, teisinius santykius, turi teisę teismų procesinius sprendimus patikrinti instancine tvarka, esant teisiniam pagrindui svarstyti proceso atnaujinimo galimybes (apie ką ją informavo ir teismas skundžiamoje nutartyje), bet ne tapačius savo esme ir siekiamu tikslu reikalavimus vėl reikšti naujoje byloje.
12. Įvertinus visas aukščiau aptartas aplinkybes, manytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį tiek CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, t. y. pripažįstant, kad toks ginčas pagal ieškovės pareikštus reikalavimus nenagrinėtinas teisme civilinio proceso nustatyta tvarka (tokia išvada darytina dėl apeliantės siekio pakartotinai bylinėtis, iš esmės norint paneigti jai nepalankų teisinių santykių įvertinimą jau įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose), tiek CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista.
13. Apeliacinės instancijos teismas be kita ko pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
ieškovės R. M. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.