Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-1186-151/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Tomis“ patikslintą ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie LR žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui Kauno miesto savivaldybei dėl pranešimų ir įsakymų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą atmesti. Nurodo, jog byloje nėra nustatyta akivaizdžių aplinkybių, leidžiančių šioje bylos nagrinėjimo stadijoje daryti išvadą, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus egzistuoja ieškovei palankaus sprendimo priėmimo galimybė, todėl ir nėra pagrindo teigti, kad šio sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomu. Teismas, spręsdamas ieškovės prašymo pagrįstumą, privalėjo nustatyti, ar laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo atveju būtų įmanoma įvykdyti sprendimą. Apeliantės nuomone, ieškovė prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekia ne teismo būsimo sprendimo, kuriuo išsprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas, įvykdymo galimybės užtikrinimo, bet tokiu būdu siekia vilkinti civilinės bylos nagrinėjimą bei kuo ilgiau išsilaikyti žemės sklypuose. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones yra pripažįstami ieškovės interesai, tačiau pažeidžiamas atsakovės teisėtas interesas valdyti, naudoti patikėjimo teise perduotą žemę bei ja disponuoti, t. y. pažeidžiamas viešasis interesas. Apeliantė pažymi, kad ieškovė neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, kaip to reikalauja CPK 144 straipsnio 1 dalis, o remiasi vien teismų praktika, kuria remiantis, nesant kitų įrodymų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas atsakovei sudaryti sandorius, kuriais gali būti suvaržytos daiktinės teisės į ginčo objektu esantį nekilnojamąjį turtą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

LR CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai). Apeliantė teigia, kad laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos, nes teismas nepagrįstai ieškinio reikalavimus vertino, kaip tikėtinai pagrįstus, tačiau tokie argumentai atmestini. Pažymėtina, kad ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Ieškovė reiškia ieškinį, kurio pagrindas ir jame išdėstytos faktinės ir teisinės aplinkybės patvirtina, kad ji siekia, jog nebūtų nutraukta, bet ir toliau būtų vykdoma valstybinio žemės sklypo nuomos sutartis, laikydama nuomos sutarčių nutraukimą neteisėtu. Todėl šiuo atveju yra aktualios konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą. Atsižvelgiant į galimo sprendimo teisinius padarinius ir jo vykdymo ypatumus, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi padarė pagrįstą išvadą, jog egzistuoja grėsmė, kad galimai ieškovei palankus teismo sprendimas, netaikius prašomos laikinosios apsaugos priemonės, gali tapti neįvykdomas, nes jos nepritaikius, apeliantei išliktų galimybė turtą, kurį ieškovė siekia valdyti ir naudotis nuomos sutarties pagrindu, perleisti kitiems asmenims. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių iki bylos išnagrinėjimo, t. y. draudimo atsakovei sudaryti sandorius dėl ieškovei išnuomotų žemės sklypų, apeliantė turėtų galimybę juos perleisti tretiesiems asmenims, kurie dėl šios priežasties vėliau turėtų būti įtraukti į bylos nagrinėjimą. Todėl užsitęstų bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėtų ginčo išsprendimas, nebūtų pasiektas civilinio proceso tikslas kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 3 straipsnis) bei pasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas. Dėl šių priežasčių laikytini nepagrįstais atsakovės skundo argumentai, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, siekia ne teismo sprendimo įvykdymo galimybės užtikrinimo, bet vilkinti civilinės bylos nagrinėjimą bei kuo ilgiau išsilaikyti žemės sklypuose. Pažymėtina, kad prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimas niekaip negali užvilkinti bylos nagrinėjimo, nes jis sprendžiamas rašytinio proceso tvarka ir itin trumpais įstatymo numatytais terminais – per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Apeliantė teigia, kad ieškovė nepateikė jokių prašymą pagrindžiančių įrodymų, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien ta aplinkybė, jog ginčo objektas, kurį ieškovei palankaus sprendimo atveju ieškovė valdytų ir naudotų nuomos teise, o atsakovė turi teisę priimti sprendimus dėl disponavimo ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1205/2011, 2011 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2056/2011).

Atskirojo skundo argumentai, jog skundžiamos nutarties nepagrįstumą patvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas ankstesne nutartimi jau yra atmetęs ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepaneigia nustatytos būtinybės jas taikyti. Be to, 2014 m. vasario 28 d. nutartimi (b. l. 10–11) ieškovės prašymas nebuvo patenkintas ne tik todėl, kad buvo nepagrįsta būtinybė jas taikyti, bet ir todėl, kad netinkamai buvo suformuluotas pats prašymas dėl žemės sklypų tinkamo identifikavimo. Teikdama pakartotinį prašymą (b. l. 24–27), ieškovė pagrindė tiek būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, tiek tinkamai suformulavo prašymo dalyką, dėl ko pirmosios instancijos teismas pakartotinį prašymą tenkino.

Nepagrįsti ir atskirojo skundo argumentai, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pažeidžiama šalių interesų pusiausvyra ir nepagrįstai pažeidžiami atsakovės interesai, kuriuos ji laiko viešuoju interesu. Kaip jau nurodyta, poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti teismo būsimo sprendimo įvykdymą, yra nustatytas, o tai ir yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė teigdama, kad yra pažeidžiami atsakovės, patikėjimo teise valdančios ginčo žemės sklypus, interesai, konkrečiai nenurodo, kokias neproporcingas pasekmes jai sukelia taikyti suvaržymai, dėl ko turėtų būti atsisakyta ieškovės interesų apsaugos. Vien tai, kad atsakovė patikėjimo teise valdo valstybei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, kuriems teismo nutartimi taikomi tam tikri apribojimai ir suvaržymai, nereiškia viešo intereso pažeidimo, kadangi valstybė civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiomis teisėmis su kitais asmenimis.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.