Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos apsaugos agentūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Krisminda“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos agentūros, (toliau – ir atsakovas) priteisti 448 675,34 Eur turtinės žalos ir 200 000 Eur neturtinės žalos atsiradusios dėl neteisėtų Aplinkos apsaugos agentūros veiksmų, atlyginimą ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2010 m. balandžio 22 d. jam buvo išduotas TIPK leidimas Nr. TU(2)-66, kuris koreguotas 2012 m. sausio 18 d., 2013 m. gruodžio 3 d. ir 2014 m. sausio 2 d. (toliau – ir TIPK leidimas). 2010 m. balandžio 23 d. buvo išduota pavojingų atliekų tvarkymo licencija Nr. 000476. Šio TIPK leidimo ir pavojingų atliekų tvarkymo licencijos Nr. 000476 pagrindu atliekų tvarkymo aikštelėje (sandėlyje), esančioje (duomenys neskelbtini), surenkamos, superkamos, apdorojamos bei laikomos pavojingos ir nepavojingos atliekos. Tai yra pagrindinis UAB „Krisminda“ pajamų šaltinis. Aplinkos apsaugos agentūra 2016 m. balandžio 27 d. priėmė sprendimą Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikino UAB „Krisminda“ 2010 m. balandžio 23 d. išduoto pavojingų atliekų tvarkymo licencijos Nr. 000476 galiojimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-5-662/2017 pripažino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. Dl-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.3² punktas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. Dl-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartimi buvo patenkintas UAB „Krisminda“ prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir sustabdytas 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ galiojimas. Taigi laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. spalio 26 d. (18 mėnesių), kai buvo panaikintas pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimas, pareiškėjas negalėjo vykdyti pagrindinės įmonės veiklos. Pareiškėjas skunde citavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalį ir teigė, jog Sprendimo neteisėtumas yra konstatuotas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-398-463/2017 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2577-624/2018, todėl Aplinkos apsaugos agentūros veiksmų neteisėtumas šioje byloje papildomai neįrodinėtinas. Jei Sprendimas nebūtų buvęs priimtas, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. spalio 26 d. Bendrovė būtų galėjusi perdirbti apie 4 584 t naudotų akumuliatorių, staklių pajėgumas buvo 12 t per 1 darbo dieną, per minėtą laikotarpį buvo 382 darbo dienos, vidutinė 1 kg naudotų akumuliatorių kaina buvo 0,8065 Eur. Bendrovė laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. spalio 26 d. 4 584 t arba 4 584 000 kg naudotų akumuliatorių būtų įsigijusi už 3 696 996 Eur (4 584 000 kg x 0,8065 Eur ). Iš 4 584 000 kg naudotų akumuliatorių yra gaunama 3 781 800 kg švino plokštelių, 252 120 kg plastiko ir 550 080 kg elektrolito. Laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. spalio 26 d. vidutinė 1 kg švino plokštelių kaina buvo 1,0996 Eur. Pardavusi 3 781 800 kg švino plokštelių Bendrovė būtų gavusi 4 158 467,28 Eur pajamų (3 781 800 kg x 1,0996 Eur). Laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. spalio 26 d. vidutinė 1 kg plastiko kaina buvo 0,4626 Eur. UAB „Krisminda“, pardavusi 252 120 kg plastiko, būtų gavusi 116 630,71 Eur pajamų (252 120 kg x 0,4626 Eur). Bendrovė už parduotas švino plokšteles ir plastiką būtų gavusi 4 275 097,90 Eur pajamų. 550 080 kg elektrolito utilizavimas Bendrovei būtų kainavę 13 542,97 Eur. 4 584 t akumuliatorių būtų išardyta per 382 darbo dienas, ardymo procese dalyvautų 3 darbuotojai. Laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. spalio 26 d. UAB „Krisminda“ darbuotojo minimalaus darbo užmokesčio sąnaudos per mėnesį buvo 498,48 Eur. Taigi, trijų Bendrovės darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos per 382 darbo dienas sudarytų 27 206,04 Eur. Akumuliatorių išardymo linijos nusidėvėjimas per 1 mėnesį yra 249,98 Eur. Akumuliatorių išardymo linijos nusidėvėjimas per 18 mėnesių yra 4 499 Eur. UAB „Krisminda“ už 4 584 t naudotų akumuliatorių būtų gavusi 4 275 097,90 Eur pajamų, šioms pajamoms uždirbti būtų patyrusi 3 747 243,90 Eur dydžio išlaidas, kurias sudaro 3 696 996 Eur nupirkti 4 584 t akumuliatorių, 13 542,97 Eur elektrolito utilizavimui, 27 206,04 Eur darbuotojų darbo užmokesčiui, 4 499 Eur akumuliatorių ardymo staklių nusidėvėjimas ir apie 5 000 Eur galimos papildomos išlaidos. Bendrovės ikimokestinis pelnas būtų buvęs 527 854 Eur, o atskaičius 15 procentų dydžio pajamų mokestį – 448 675,34 Eur. Tokio dydžio Bendrovei padaryta turtinė žala.

3. Pareiškėjo teigimu, Aplinkos apsaugos agentūra, neteisėtai Sprendimu sustabdžiusi pavojingų atliekų tvarkymo licencijos Nr. 000476 galiojimą, sąlygojo tiesioginį priežastinį ryšį dėl UAB „Krisminda“ negautų pajamų už perdirbtus naudotus akumuliatorius. Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Krisminda“ pavojingų atliekų tvarkymo veiklą vykdė nuo 2010 m. balandžio 22 d., ypač gerų rezultatų Bendrovė pasiekė apie 2016 metus. Per šešerius veiklos metus susiklostė geri dalykiniai ryšiai su daugeliu verslo partnerių. 18 mėnesių Bendrovė negalėjo dalyvauti ūkinėje veikloje, susijusioje su naudotų akumuliatorių ardymu, per šį laikotarpį tarp Bendrovės buvusių verslo partnerių susiklostė nauji sutartiniai santykiai. Net ir panaikinus pavojingų atliekų tvarkymo licencijos Nr. 000476 galiojimo sustabdymą, Bendrovė nebesusigrąžino įdirbio, kurį turėjo iki 2016 m. balandžio 27 d. Iš esmės kiekvienam verslo partneriui Bendrovė turėjo teisintis, kad licencijos galiojimas buvo sustabdytas ne dėl netinkamai vykdomos ūkinės veiklos, o dėl neteisėtų Aplinkos apsaugos agentūros veiksmų. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą vertina 200 000 Eur.

4. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo tvirtinimu, Lietuvos valstybei kilo pareiga atlyginti Aplinkos apsaugos agentūros darbuotojų padarytą Bendrovei turtinę ir neturtinę žalą.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Aplinkos apsaugos agentūra teigė, kad Sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad UAB „Krisminda“ išduotas TIPK leidimas laikomas negaliojančiu nuo 2016 m. sausio 1 d. Tokią išvadą Aplinkos apsaugos agentūra padarė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. Dl-528 „Dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo” (toliau – ir Aplinkos ministro įsakymas) 2.3² punktu ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos įstatymas) 19-1 straipsnio 10 dalies 3 punktą, 12 dalies 2 punktą, taip pat 13 dalies nuostatą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 pripažino, kad Aplinkos ministro įsakymo 2.3² punktas (redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms jau po to, kai buvo priimtas Sprendimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-398-463/2017 panaikino Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2577-624/2018 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą. Sprendimas kaip neteisėtas buvo panaikintas dėl to, kad jis prieštaravo aukštesnės galios teisės aktams, bet ne dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje teismų praktikoje nurodoma, kad administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas valstybės civilinės deliktinės atsakomybės pagrindas. Ginčijamo administracinio akto panaikinimas, būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindas savaime konstatuoti, kad visi viešojo administravimo subjekto veiksmai, susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu, buvo neteisėti ab initio. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas. Pagal 2016 m. galiojusių Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių 25.3 papunktį, atsakinga institucija – Aplinkos apsaugos agentūra – turėjo teisę panaikinti pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimą, jei panaikinamas ar neatnaujinamas TIPK leidimas. Priimant Sprendimą buvo vadovautasi galiojančiais teisės aktais, kurių teisėtumo Aplinkos apsaugos agentūra negalėjo kvestionuoti. Taigi, nesant civilinės deliktinės atsakomybės būtinosios sąlygos – atsakovo veiksmų neteisėtumo, atsakovui civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį negali būti taikoma.

II.

7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Krisminda“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos apsaugos agentūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad UAB „Krisminda“ yra pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo įmonė, kurios veiklai 2010 m. balandžio 22 d. buvo išduotas TIPK leidimas Nr. TU(2)-66, koreguotas 2012 m. sausio 18 d., 2013 m. gruodžio 3 d., 2014 m. sausio 2 d. Aplinkos apsaugos agentūra 2016 m. balandžio 27 d. priėmė sprendimą Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“. Atsakovas Sprendime akcentavo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. Dl-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.3² punkto (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.) 2.3-2 papunkčiu, pareiškėjai išduotas TIPK leidimas laikomas negaliojančiu. Atsakovas Sprendimą grindė Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 9 dalies 3 punktu, aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 684 patvirtintų Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 10, 25.3 ir 26 punktais.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 pripažino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. Dl-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.3² punktas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.eI-398-463/2017, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 , panaikino Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui UAB“ Krisminda“ 2010 m. balandžio 23 d. išduotos pavojingų atliekų tvarkymo licencijos Nr. 000476 galiojimą, kaip neteisėtą dėl to, kad jis prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2577-624/2018 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12. Pareiškėjas teigė, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies nuostatas, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, todėl nagrinėjamu atveju Aplinkos apsaugos agentūros veiksmų neteisėtumas papildomai neįrodinėtinas.

13. Šiuo aspektu bylą nagrinėjantis teismas pažymėjo, kad aplinkybių, nagrinėtų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-398-463/2017 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2577-624/2018, teisinis vertinimas CK 6.246 ir 6.271 straipsnių kontekste nelaikytinas šio sprendimo prejudicinės ir (arba) res judicata galios paneigimu.

14. Teismas, nagrinėdamas Aplinkos apsaugos agentūros veiksmų, dėl kurių galėjo kilti žala pareiškėjui, teisėtumą, taip pat pažymėjo, kad administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas valstybės deliktinės atsakomybės pagrindas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2265/2011 ir kt.). Taigi, teismo vertinimu, ginčijamo administracinio akto panaikinimas, būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindas savaime konstatuoti, kad visi viešojo administravimo subjekto veiksmai, susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu, buvo neteisėti ab initio.

15. Pareiškėjas Lietuvos valstybės neteisėtais veiksmais iš esmės įvardijo tai, jog Aplinkos apsaugos agentūra, vadovaudamasis, be kita ko, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. Dl-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.3² punktu, priėmė 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“, kuris vėliau buvo panaikintas, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 pripažino minėto teisės akto punktą prieštaraujančiu konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Aplinkos apsaugos įstatymo 191 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms.

16. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas, norėdamas verstis pavojingų atliekų tvarkymu, pagal TIPK taisyklių ir Taršos leidimų taisyklių reikalavimus, privalėjo turėti galiojantį TIPK ar taršos leidimą. Sprendimo priėmimo dieną galiojęs Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. Dl-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.3² punktas (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 2 d.) nustatė, kad iki 2015 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai įsakymo 2.3 papunktyje nurodytu atveju negavus TIPK leidimo pagal Taisyklių reikalavimus, TIPK leidimas, išduotas pagal 2002 m. TIPK taisyklių 2 priedą, ir taršos leidimas išduotas pagal Taršos leidimų taisykles (jei toks buvo išduotas) laikomas negaliojančiu. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, sprendė, jog pagal Aplinkos ministro įsakymo 2.3 punktą dėl šio įsakymo 2.4 punkte nurodytų ūkinių veiklų ūkiniai subjektai privalėjo gauti naują TIPK leidimą, todėl Bendrovės pagal 2002 m. TIPK taisyklių 2 priedą išduotas TIPK leidimas laikomas negaliojančiu nuo 2016 m. sausio 1 d. pagal Aplinkos ministro įsakymo 2.3² punkto nuostatas. Nagrinėjamu atveju Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“, buvo priimtas iki oficialaus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 paskelbimo, taigi Aplinkos apsaugos agentūra, vadovaudamasi Aplinkos ministro įsakymo 2.3² punktu, veikė teisėtai, nes Sprendimo priėmimo metu šis punktas buvo galiojantis ir nepanaikintas. Taigi, teismas sprendė, kad viešojo administravimo subjektas, t. y. Aplinkos apsaugos agentūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu konstituciniams principams ir aukštesnės galios teisės aktui, priimdama Sprendimą elgėsi teisėtai, todėl CK 6.271 straipsnio taikymo prasme nėra valdžios institucijos neteisėtų veiksmų.

17. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.eI-398-463/2017 panaikindamas Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“, jo neteisėtumą siejo ne su kokiais nors Aplinkos apsaugos agentūros neteisėtais veiksmais, o vien tik su Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. Dl-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.3² punkto pripažinimu neteisėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, priimtu norminėje administracinėje byloje, iškeltoje kitoje byloje (administracinio teisės pažeidimo byloje).

18. Nagrinėjamu atveju teismui nenustačius Aplinkos apsaugos agentūros neteisėtų veiksmų ar neveikimo CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, todėl UAB „Krisminda“ skundas atmestas. Atmetus UAB „Krisminda“ skundą, nebuvo pagrindo tenkinti jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III.

19. Pareiškėjas UAB „Krisminda“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 6 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

20. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo Lietuvos valstybės veiksmų neteisėtumą susiejo tik su administracinio akto panaikinimu. Pareiškėjo įsitikinimu CK 6.271 str. įtvirtintos atsakomybės taikymą kiekvienoje individualioje byloje lemia tik tai bylai reikšmingų aplinkybių visuma, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo atmesti skundo vadovaudamasis tik tuo, kad 2017 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-398-463/2017 panaikindamas Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“, jo neteisėtumą siejo ne su kokiais nors Aplinkos apsaugos agentūros neteisėtais veiksmais, o vien tik su Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. Dl-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.3² punkto pripažinimu neteisėtu. Atsakovas Lietuvos valstybės veiksmų neteisėtumą siejo su netinkamu savo funkcijų atlikimu, pasireiškusiu įstatymo viršenybės principo pažeidimu, t. y. administracinio akto, atėmusio galimybę pareiškėjui verstis ūkine veikla, priėmimu, remiantis ne įstatymo, o poįstatyminio akto nuostatomis. Atsakovas Lietuvos valstybė turėjo pozityviąją pareigą klausimą dėl ūkinės veiklos ribojimo (t. y. licencijos panaikinimo) spręsti įstatymo, bet ne poįstatyminio akto pagrindu, kad UAB „Krisminda“ teisės būtų veiksmingai apsaugotos. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, jog atsakovas Lietuvos valstybė, veikdama per valstybės instituciją Aplinkos apsaugos agentūrą, šios pozityviosios pareigos neįvykdė. Atsakovo neteisėtas neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) turėjo tiesioginę įtaką turtinės ir neturtinės žalos atsiradimui. TIPK leidimo galiojimo panaikinimas laikytinas esminiu ūkinės veiklos laisvės ribojimu, nes negaliojant TIPK leidimui yra naikinama ir pavojingų atliekų tvarkymo licencija, o tokiu atveju ūkio subjektas netenka teisės verstis pavojingų atliekų tvarkymo ūkine veikla. Pirmosios instancijos teismas šių argumentų nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė;

20.2. nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimo priėmimo dieną Aplinkos ministro įsakymo 2.3² punktas (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 2 d.) galiojo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. 1-5-662/2017 nepasisakė nei dėl 1999 m. sausio 14 d. Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 118 straipsnio 1 dalies, nei dėl 118 straipsnio 2 dalies taikymo. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2019 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-591-662/2019 konstatavo, jog teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai. Taigi, 2019 m. vasario 28 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė dėl 1999 m. sausio 14 d. Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 118 straipsnio 2 dalies taikymo, nes viena vertus tai nebūtų teisinga bei nesiderintų su teisės aktų hierarchijos principu, kita vertus priešingas aiškinimas paneigtų pareiškėjo teisę ginti savo pažeistas teises, o teismui – vykdyti teisingumą. Darytina išvada, jog Aplinkos ministro. įsakymo Nr. Dl-528 2.3² punktas negalioja ir negali būti taikomas nuo jo priėmimo momento, o ne nuo 2017 m. balandžio 3 d. nutarties paskelbimo momento. Tokia išvada savo ruožtu leidžia teigti, jog Sprendimo priėmimo dieną Aplinkos ministro įsakymo 2.3² punktas negaliojo ir Aplinkos apsaugos agentūra negalėjo spręsti, kad išduoto TIPK leidimo galiojimas panaikintas;

20.3. Aplinkos apsaugos agentūra negalėjo panaikinti 2010 m. balandžio 23 d. išduotos pavojingų atliekų tvarkymo licencijos Nr. 000476 galiojimo, remdamasi tuo, kad UAB „Krisminda“ neturi galiojančio TIPK leidimo, nes TIPK leidimo galiojimas buvo panaikintas ne 1992 m. sausio 21 d. Aplinkos apsaugos įstatymo Nr. 1-2223 (suvestinė redakcija galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.) 19¹ straipsnio 12 dalyje įtvirtintais įstatyminiais pagrindais;

20.4. atsakovo veiksmų teisėtumas (neteisėtumas) pirmosios instancijos teismo turi būti vertinamas pagal jo veiklą reglamentuojančias teisės normas – 1992 m. sausio 21 d. Aplinkos apsaugos įstatymo Nr. 1-2223 (suvestinė redakcija galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.) 19¹ straipsnio 12 dalį. Atsižvelgiant į teisės aktuose įtvirtintų pavojingų atliekų tvarkymo licencijų išdavimo, sustabdymo ir panaikinimo reikalavimų visumą, Aplinkos apsaugos agentūrai keliamus tikslus ir bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, turėjo būti spręsta, jog 2016 m. balandžio 27 d., Sprendimo priėmimo dieną atsakovas Lietuvos valstybė, veikdama per Aplinkos apsaugos agentūrą, netinkamai vykdė pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimo panaikinimo veiklą, t. y. atliko neteisėtus veiksmus CK 6.246 str. prasme;

20.5. Aplinkos apsaugos agentūra turėjo vadovautis įstatymo viršenybės principu, įtvirtintu tiek Viešojo administravimo įstatyme, tiek Aplinkos apsaugos agentūros veiklą reglamentuojančiuose vidaus tvarkos dokumentuose (įstaigos nuostatuose ir pareiginėse instrukcijose), bei 1992 m. sausio 21 d. Aplinkos apsaugos įstatymo Nr. 1-2223 (suvestinė redakcija galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.) 19¹ straipsnio 12 dalyje. Pareiškėjo vertinimu, Aplinkos apsaugos agentūra Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklėmis, patvirtintomis Aplinkos apsaugos ministro, galėjo vadovautis tik kaip teisės aktu, be kitų klausimų, reglamentuojančiu / detalizuojančiu TIPK leidimų galiojimo panaikinimo tvarką;

20.6. atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos apsaugos agentūros pirmosios instancijos teismo sprendimu yra atleista nuo civilinės atsakomybės atlyginti pareiškėjui prarastas pajamas ir neturtinę žalą. O tai reiškia, kad pasekmės dėl viešojo administravimo subjekto padarytos klaidos perkeltos pareiškėjui ir dėl to jis turi patirti nepagrįstai didelę finansinę naštą dėl neteisėtai taikyto ūkinės veiklos apribojimo. UAB „Krisminda“ nuomone, Aplinkos apsaugos agentūros klaida taikant poįstatyminį aktą, o ne įstatymo nuostatas atsirado dėl pačios Aplinkos apsaugos agentūros kaltės, o jos taisymas iš esmės atliktas išimtinai pareiškėjo interesų sąskaita. Pareiškėjo įsitikinimu valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita;

20.7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas principas, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės turi būti taikomas ir viešojo administravimo subjektų atžvilgiu. Valstybinės valdžios institucija, kuriai suteikti valdingi įgalinimai atimti iš ūkio subjekto galimybę verstis ūkine veikla ir iš to ne tik gauti pajamų, bet ir mokėti mokesčius, negali dangstytis tuo, kad nesuvokia, jog esant įstatymo ir poįstatyminio akto prieštaravimui, turi būti taikoma įstatymo norma.

21. Atsakovo atstovas Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. nei vienas teismas procesiniame sprendime nenurodė Aplinkos apsaugos agentūros sprendimo ar veiksmų neteisėtumo kriterijų, kokie teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti. Nagrinėjamu atveju Sprendimas dėl licencijos galiojimo panaikinimo buvo priimtas iki oficialaus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-5-662/2017 paskelbimo, taigi, Aplinkos apsaugos agentūra, veikė teisėtai, nes Sprendimo dėl licencijos galiojimo panaikinimo metu šis papunktis buvo galiojantis ir nepanaikintas. Sprendimas dėl licencijos galiojimo panaikinimo buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad UAB „Krisminda” išduotas TIPK leidimas Nr. TU(2)-66 (TIPK 2 priedo leidimas) laikomas negaliojančiu nuo 2016 m. sausio 1 d. vadovaujantis Aplinkos ministro įsakymo 2.3² papunkčiu;

22.2. Aplinkos apsaugos agentūra nuomone, iš pareiškėjo teiginių išplaukia nelogiška išvada, kad viešosios valdžios institucijos vykdydamos savo funkcijas negali remtis jų kompetenciją reglamentuojančiais teisės aktais, jei ateityje jie gali būti pripažįstami negaliojančiais, kaip prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams;

22.3. dėl pareiškėjo teiginių, kad Aplinkos apsaugos agentūra turėjo vadovautis įstatymo viršenybės principu, atsakovas pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas, panaikinęs Sprendimą dėl licencijos galiojimo panaikinimo nekonstatavo, kad jis yra neteisėtas, t. y. kad Aplinkos apsaugos agentūra jį priimdama turėjo vadovautis įstatymo viršenybės principu ir Aplinkos apsaugos įstatyme numatytais TIPK leidimo ar taršos leidimo panaikinimo pagrindais, o ne Aplinkos ministro įsakymo 2.3² papunkčiu;

22.4. pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindė savo reikalavimo panaikinti teismo sprendimą įrodydamas Aplinkos apsaugos agentūros veiksmų neteisėtumą (pareigų, funkcijų neatlikimo ar netinkamo atlikimo). Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepasisakė nei dėl žalos, nei dėl priežastinio ryšio ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui yra nepagrįstas, nes nenustačius veiksmų neteisėtumo, kitos civilinės atsakomybės sąlygos nėra nustatinėjamos, kadangi tai yra netikslinga. Taigi, teismui pagrįstai nustačius, kad nėra civilinės deliktinės atsakomybės būtinosios sąlygos – atsakovo veiksmų neteisėtumo ar neveikimo, negali būti taikytina atsakovui civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

23. Nagrinėjamos bylos esminis dalykas – 448 675,34 Eur turtinės žalos ir 200 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl Aplinkos apsaugos agentūros neteisėtų veiksmų priimant Sprendimą, atlyginimo priteisimas pareiškėjui UAB „Krisminda“ iš atsakovo Lietuvos valstybės.

24. Byloje nustatyta, kad Aplinkos apsaugos agentūra 2016 m. balandžio 27 d. priėmė sprendimą Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“, kuriame nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. Dl-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.3² punktu (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.), pareiškėjui išduotas TIPK leidimas laikomas negaliojančiu. Atsakovas Sprendimą grindė Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 9 dalies 3 punktu, Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 684 patvirtintų Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių 10, 25.3 ir 26 punktais.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 pripažino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. Dl-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.3² punktas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms.

26. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-398-463/2017, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017, panaikino Aplinkos apsaugos agentūros Sprendimą, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui UAB „Krisminda“ 2010 m. balandžio 23 d. išduotos pavojingų atliekų tvarkymo licencijos Nr. 000476 galiojimą, kaip neteisėtą dėl to, kad jis prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacinę tvarka (2018 m. spalio 29 d. nutartis byloje Nr. eA-2577-624/2018).

27. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog viešojo administravimo subjektas, t. y. Aplinkos apsaugos agentūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu konstituciniams principams ir aukštesnės galios teisės aktui, elgėsi teisėtai, todėl CK 6.271 straipsnio taikymo prasme nėra valdžios institucijos neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2019 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-591-662/2019 panaikindamas Sprendimą, jo neteisėtumą siejo ne su Aplinkos apsaugos agentūros neteisėtais veiksmais, o tik su Aplinkos ministro įsakymo 2.3² punkto pripažinimu neteisėtu teismo sprendimu, priimtu norminėje administracinėje byloje, iškeltoje kitoje byloje (administracinio teisės pažeidimo byloje).

28. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka pareiškėjas ir laikosi pozicijos, kad jam turėjo būti priteistas visas jo nurodytas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo Lietuvos valstybės veiksmų neteisėtumą susiejo tik su Aplinkos ministro įsakymo 2.3² punkto pripažinimu neteisėtu. Pareiškėjo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimo priėmimo dieną Aplinkos ministro įsakymo 2.3² punktas galiojo. Pareiškėjo teigimu, kadangi pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl atsakovo Lietuvos valstybės veiksmų teisėtumo / neteisėtumo ir nepasisakė nei dėl žalos, nei dėl priežastinio ryšio, yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

V.

29. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A444-669/2011; Nr. A520-1673/2013; Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

30. Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija).

31. Valstybės viešoji atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikia taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Taigi iš esmės valstybės institucijos privalo nepažeisti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų. Tačiau tai nereiškia, kad valstybės institucijos, pasinaudojusios diskrecija, atliktas faktinių aplinkybių ir įrodymų įvertinimas yra visiškai nekontroliuojamas. Teisingumo principui prieštarautų valstybės atsakomybės pašalinimas; jei būtų nustatyta, kad valdžios institucija, pasinaudojusi diskrecija, padarė akivaizdžią klaidą, pateikdama tam tikrą faktinių ir teisinių aplinkybių įvertinimą. Tačiau tam, kad būtų konstatuoti neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme, kai viešojo administravimo institucijai paliekama pakankamai didelė pasirinkimo laisvė (diskrecija), paprastai turi būti įrodytas gana akivaizdus, t. y. aiškus ir rimtas atitinkamos valdžios institucijos diskrecijos ribų pažeidimas, kuris, be kita ko, gali pasireikšti institucijos veiksmų (neveikimo) neatitikimu ne tik aiškiai išreikštoms (konkrečiai apibrėžto turinio) teisės normoms, bet ir teisės principams. Vertinant pažeidimo akivaizdumą gali būti atsižvelgta į spręstinų situacijų sudėtingumą, tekstų taikymo ar aiškinimo sunkumus, vartojamų terminų suprantamumą, įrodymų aiškumą ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011).

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisės akto panaikinimas savaime nėra pakankamas valstybės deliktinės atsakomybės pagrindas. Administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2265/2011; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010; 2008 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-116/2008). Taigi ginčijamo administracinio akto panaikinimas, būdamas reikšminga aplinkybe, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad visi viešojo administravimo subjekto veiksmai, susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu, buvo neteisėti ab initio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011). Tokios pačios pozicijos teismų praktikoje laikomasi ir tuomet, kai žala yra siejama su valstybės institucijų veiksmais, atliktais teisinio reglamentavimo srityje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo atitinkama teisės akto norma pripažįstama prieštaraujančia Konstitucijai, <...> savaime nėra pagrindas taikyti valstybei CK 6.271 straipsnyje numatytą atsakomybę, kadangi šios atsakomybės taikymą kiekvienoje individualioje byloje lemia tik tai bylai reikšmingų aplinkybių visuma (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-69/2012; 2015 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-521-143/2015). Taigi teismas, nagrinėjantis bylą dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgia į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teise, inter alia nenusižengdamas iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priima sprendimą, ar tuo konkrečiu atveju yra pagrindas valstybei atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, tame tarpe – ir siejamų su vykdomu norminiu teisiniu reglamentavimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis byloje Nr. A-3155-624/2015).

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pripažino res judicata principo svarbą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2586/2011). Iš tiesų, siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, taip pat gerą teisingumo administravimą, yra svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami. Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti. Kita vertus, teismo atliekama tariamų neteisėtų veiksmų patikra valstybės deliktinės atsakomybės kontekste yra ne aplinkybių konstatavimas, bet atitinkamų faktinių ir teisinių aspektų vertinimas. Tokia kontrolė šiuo atveju gali būti atlikta nekvestionuojant nustatytų faktų ir jų įvertinimo kitoje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011).

VI.

34. Nagrinėjamoje byloje kyla ginčas dėl atlyginimo žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėto administracinio sprendimo, panaikinto dėl to, kad sprendimas buvo grindžiamas norminiu aktu, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo norminėje (iškeltoje nagrinėjant su pareiškėjo įmone susijusioje individualioje administracinio teisės pažeidimo byloje) byloje (Nr. I-5-662/2017) pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjo reikalaujama žala kildinama taip pat iš valdžios institucijų neteisėto minėto administracinio sprendimo, kuris panaikintas (byloje Nr. eA-2577-624/2018) pareiškėjo atžvilgiu pritaikius norminio administracinio akto panaikinimo norminėje byloje Nr. I-5-662/2017 pasekmes, taigi teismo sprendimu yra pripažinta, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas administracinis sprendimas buvo neteisėtas.

35. Taigi, viena vertus, nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl žalos atlyginimo, kai įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra panaikintas individualus administracinis sprendimas, kurio priėmimu pareiškėjas motyvuoja žalos atsiradimą. Šiuo požiūriu svarbus res judicata galios teismo priimto procesinio sprendimo (byloje Nr. eA-2577-624/2018) taikymas sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo, t. y. vertinant neteisėto administracinio sprendimo panaikinimo atitinkamus faktinius ir teisinius aspektus valstybės deliktinės atsakomybės kontekste, nekvestionuojant nustatytų faktų ir jų įvertinimo kitoje administracinėje byloje. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl žalos atlyginimo, kai neteisėtas administracinis sprendimas panaikintas dėl to, kad jis buvo grindžiamas norminiu aktu, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo norminėje byloje pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams.

36. Iš minėtos suformuotos teismų praktikos matyti, kad tiek vienu atveju (kai panaikinamas individualus administracinis sprendimas, nepriklausomai nuo panaikinimo pagrindo), tiek kitu atveju (kai panaikinamas individualus administracinis sprendimas, kuris buvo grindžiamas vėliau neteisėtu pripažintu norminiu teisės aktu), tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui dėl minėto administracinio sprendimo priėmimo konkrečiu atveju atsirado žala, tačiau kiekvienu atveju turi būti sprendžiama, ar konkrečiu atveju yra nustatomos valdžios institucijos deliktinės atsakomybės taikymo sąlygos.

37. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė minėtą teismų praktikoje suformuluotą taisyklę, tačiau jokio vertinimo nagrinėjamojo byloje neatliko ir nesprendė, ar pareiškėjui konkrečiu atveju atsirado žala, t. y. ar konkrečiu atveju yra nustatytos valdžios institucijos deliktinės atsakomybės taikymo sąlygos.

38. Pirmosios instancijos teismas akcentavo tik bendro pobūdžio pastebėjimus dėl norminio akto teisėtumo prezumpcijos, kuri nebuvo paneigta individualaus administracinio sprendimo priėmimo metu, ir dėl to sprendė, kad pareiškėjui žala neturi būti priteista. Pažymėtina, kad ši teismo išvada prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo individualioje byloje (2018 m. spalio 29 d. nutartis byloje Nr. eA-2577-624/2018) padarytoms išvadoms, kur pažymėta, kad ginčo atveju pareiškėjas savo galimai pažeistas teises galėjo ginti tik pateikdamas skundą teismui dėl Agentūros 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ panaikinimo individualioje administracinėje byloje ir joje reikšti prašymą dėl Įsakymo 2.3² punkto (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.), pagal kurio nuostatas jam išduotas TIPK leidimas Nr. TU(2)-66 laikomas negaliojančiu bei kuris iš esmės ir sudarė prielaidas priimti ginčijamą Sprendimą, teisėtumo ištyrimo, todėl argumentai, kad ši teisės norma negali būti taikoma tik nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimas norminėje administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 dėl šio norminio administracinio akto dalies pripažinimo neteisėtu, nėra pagrįsti, kadangi taip būtų paneigta pareiškėjo teisė ginti savo pažeistas teises, o teismui – vykdyti teisingumą (48 p.). Pažymėtina, kad apeliacinio skundo teiginys, jog „<...> Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 konstatavo, jog 2017 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. D1-528 2.3² punktas negali būti taikomas nuo sprendimo paskelbimo TAR dienos, o ne ab initio.<....>“, nėra pagrįstas: minėta norminė administracinė byla pradėta pagal teismo, kurio nagrinėjamoje byloje ir turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl Įsakymo 2.3² punkto (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.) taikymo, prašymą, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime nekonstatavo, kad minėto teisės akto dalis negali būti taikoma tik nuo sprendimo paskelbimo TAR dienos, t. y. kad ji turi būti taikoma sprendžiant ginčą teisme dėl administracinių aktų, priimtų iki minėto sprendimo paskelbimo TAR dienos, teisėtumo (49 p.).

39. Pirmosios instancijos teismui neišnagrinėjus esminių bylos klausimų, byla negali būti išnagrinėta vien apeliacinės instancijos teisme. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 6 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.