Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ivetos Pelienės ir Donato Vansevičiaus, dalyvaujant pareiškėjos atstovui uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ direktoriui M. V. ir advokatei Ingai Maskoliūnaitei, atsakovės atstovams G. S. ir A. J., trečiojo suinteresuoto asmens atstovei G. I., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ skundą atsakovei Aplinkos apsaugos agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Krisminda“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra) 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsakovė panaikino pareiškėjai 2010 m. balandžio 23 d. išduotos pavojingų atliekų tvarkymo licencijos Nr. 000476 (toliau – ir Licencija) galiojimą.

Taip pat pareiškėja prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti ir pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. D1-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.3² papunktis (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. liepos 1 d.; toliau – ir Įsakymas) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir 1992 m. sausio 21 d. Aplinkos apsaugos įstatymo Nr. 1-2223 (suvestinė redakcija nuo 2016 m. balandžio 1 d.) 19¹ straipsnio nuostatoms.

Pareiškėjos nuomone, atsakovė vadovavosi poįstatymine teisės norma – Įsakymo 2.3-2 punktu, kuris, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams. Aplinkos apsaugos ministras poįstatyminiu teisės aktu sureguliavo tuos santykius, kurie gali būti sureguliuoti tik aukštesnės galios teisės aktais, t. y. sukūrė naują teisės normą – naują taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimo negaliojimo pagrindą.

Pareiškėja nurodė, kad siekė TIPK leidimą pakeisti į Taršos leidimą, o ne į kitą TIPK leidimą, todėl Įsakymo 2.3-2 papunkčio nuostatos šiems santykiams netaikytinos. Pabrėžė, kad Bendrovė veikia pagal 2002 m. Įsakymu patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių (toliau – ir TIPK taisyklės) 2 priedo pagrindu išduotą TIPK leidimą ir iki 2015 m. liepos 1 d. nevykdė jokios veiklos pagal 2002 m. TIPK taisyklių 1 priedą. Pabrėžė, kad TIPK leidimas Nr. TU(2)-66 nėra panaikintas nei vienu iš Įstatymo 19-1 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, o leidimo atnaujinimo / neatnaujinimo institutas minėtoje normoje nereglamentuotas. Nesutiko su atsakovės reikalavimu atlikti poveikio aplinkai vertinimą.

Taip pat akcentavo, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (toliau – ir LVAT) nagrinėjama administracine byla Nr. eA-2160-602/2016 dėl atsakovės atsisakymo pakeisti TIPK leidimą į Taršos leidimą teisėtumo.

Pareiškėjos atstovai teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Advokatė I. Maskoliūnaitė akcentavo, kad LVAT, 2017 m. balandžio 3 d. išnagrinėjęs norminę administracinę bylą Nr. I-5-662/2017, pripažino, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. D1-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.3-2 punktas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19-1 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms. Pareiškėjos atstovė nebepalaikė prašymo dėl norminio teisės akto ištyrimo. Teigė, kad atsakovė ginčijamą Sprendimą grindė teisės norma, kuri pripažinta prieštaraujančia, todėl Sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė Agentūra atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas pagal atsakovei suteiktą kompetenciją.

Pabrėžė, kad Įsakyme nustatyti TIPK leidimų pakeitimo terminai ir tvarka. Minėto Įsakymo 2.3-2 papunktis nustatė, kad TIPK leidimai išduoti pagal 2002 m. TIPK taisykles, jei ūkio subjektai nepakeitė nurodytų TIPK leidimų, išduotų pagal 2002 m. Taisyklių 2 priedą ir taršos leidimų, išduotų pagal Taršos leidimų taisykles, į naujus TIPK leidimus pagal naujas TIPK taisykles, pripažįstami negaliojančiais. Pažymėjo, kad Aplinkos apsaugos įstatymas ir jo pakeitimas nenumatė, jog TIPK leidimai išduoti pagal 2002 m. TIPK taisykles, lieka galioti. Pažymėjo, kad aplinkos ministrui 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-260 pripažinus netekusiu galios aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymą Nr. 80, 2002 m. TIPK taisyklės taip pat neteko galios. Pažymėjo, kad Įsakymo 2.3-2 papunktis reguliuoja procedūrinius klausimus. Įsakymas priimtas pagal Aplinkos apsaugos įstatyme atsakovei suteiktą diskreciją, nepažeidus Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytų principų.

Nurodė, kad pareiškėjos įrenginys atitinka Įsakymo 2.3-2 papunktyje nurodytas sąlygas, todėl vadovaujantis Įsakymo 2.3 ir 2.4.4 papunkčiais, TIPK taisyklių 1 priedo 5.6 papunkčiu ir leidime nurodytais pajėgumais, nustatytu terminu negavus TIPK leidimo pagal TIPK taisyklių nuostatas, turimas TIPK leidimas pripažintas negaliojančiu, remiantis Įsakymo 2.3-2 papunkčiu. Aplinkos apsaugos įstatymo 19-1 straipsnyje nurodyta, kad minėto straipsnio nuostatos taikomos ir TIPK leidimams išduotiems pagal 2002 m. TIPK taisykles.

Atsakovės atstovai teismo posėdyje, remdamiesi atsiliepime išdėstytais argumentais, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovas G. S. palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Akcentavo, kad LVAT sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 nenurodė, jog sprendimas galioja atgal. Taigi, šis sprendimas galioja į ateitį. Atsakovės Sprendimas buvo priimtas iki minėtos norminės bylos išnagrinėjimo ir yra teisėtas. Akcentavo, kad teisėtai reikalauja atsakovę atlikti poveikio aplinkai vertinimą. Atsakovės atstovė A. J. palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes bei institucijos atstovo išdėstytą poziciją.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė, remdamasi atsakovės pozicija, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Akcentavo, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. LVAT 2017 m. balandžio 3 d. sprendime nenurodė, kaip turi būti elgiamasi, kai Sprendimas buvo priimtas iki norminės administracinės bylos išnagrinėjimo. Pažymėjo, kad pareiškėja turi atlikti poveikio aplinkai vertinimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas tenkintinas.

Byloje kilęs ginčas dėl atsakovės priimto Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis elektroninėje byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūros direktorius 2010 m. balandžio 23 d. pareiškėjai išdavė pavojingų atliekų tvarkymo licenciją Nr. 000476, kuri pareiškėjai suteikė teisę rinkti, saugoti ir naudoti pavojingas atliekas.

Atsakovė Sprendimu panaikino Licencijos galiojimą. Sprendime akcentavo, kad vadovaujantis Įsakymo 2.3-2 papunkčiu, pareiškėjai išduotas TIPK leidimas laikomas negaliojančiu. Atsakovė Sprendimą grindė Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 9 dalies 3 punktu, aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 684 patvirtintų Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 10, 25.3 ir 26 punktais.

Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 9 dalies 3 punkte nustatyta, kad pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu panaikinamas ar neatnaujinamas šio įstatymo 6 straipsnyje nurodytas leidimas. Atliekų tvarkymo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įmonės, ketinančios atlikti atliekų apdorojimą, perdirbančios laivus, ir įmonės, atliekų susidarymo vietoje pavojingąsias atliekas laikančios ilgiau kaip šešis mėnesius, o nepavojingąsias – ilgiau kaip vienus metus, turi gauti leidimus. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 46 dalies nuostatas, šio įstatymo prasme leidimas – taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas arba taršos leidimas, rengiami ir išduodami teisės aktų nustatyta tvarka.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja neturi galiojančio taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo ar taršos leidimo, t. y. jai išduotas TIPK leidimas Nr. TU(2)-66 yra laikomas negaliojančiu pagal Įsakymo 2.3-2 punkto (2015 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. D1-510 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. liepos 2 d.) nuostatą (iki 2015 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai įsakymo 2.3 papunktyje nurodytu atveju negavus TIPK leidimo pagal Taisyklių reikalavimus, TIPK leidimas, išduotas pagal 2002 m. TIPK taisyklių 2 priedą, <...> laikomas negaliojančiu).

Minėtos normos teisėtumas buvo ištirtas LVAT norminėje administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017, kurioje teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. Dl-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.3² punktas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19-1 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms.

Konstatuotina, kad LVAT padaryta išvada turi tiesioginę teisinę reikšmę nagrinėjamam ginčui. Minėta, kad pareiškėjai išduotas TIPK leidimas laikomas negaliojančiu vadovaujantis būtent Įsakymo 2.3-2 papunkčio nuostatomis.

Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, pareiškėja yra įmonė, kuri surenka, laiko, šalina ar naudoja pavojingas atliekas, privalo turėti pavojingų atliekų tvarkymo licenciją, kurios išdavimo ir galiojimo (nepanaikinimo) viena iš būtinų sąlygų – galiojančio taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo ar taršos leidimo turėjimas. Kadangi minėtų leidimų pareiškėja neturi, atsakovė priėmė ginčijamą Sprendimą ir panaikino pareiškėjai išduotos licencijos galiojimą.

Teismo vertinimu, TIPK leidimas (jo pripažinimas negaliojančiu) tiesiogiai sąlygojo ginčijamo Sprendimo priėmimą. Konstatuotina, kad LVAT išnagrinėjęs norminę administracinę bylą, pripažino Įsakymo 2.3² punktą (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.), kuria vadovaujantis pareiškėjai išduotas TIPK leidimas Nr. TU(2)-66 laikomas negaliojančiu, prieštaraujančiu konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19-1 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms, todėl ir ginčijamas Sprendimas, kaip TIPK leidimo pripažinimo negaliojančiu pasekmė, laikytinas neteisėtu. Atsakovė pripažino, kad Įsakymo 2.3-2 papunkčio nuostatos buvo taikytos pareiškėjai.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalį, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Išimtis iš šios bendrosios taisyklės įtvirtinta šio straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį. Tačiau Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pripažino, kad ši bendra taisyklė nėra absoliuti, nes tam tikrą Konstitucinio Teismo nutarimų retroaktyvumą suponuoja Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos. Šiame straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kuriam būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 pažymėjo, kad ,,<...> tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (pvz., vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai“.

Kadangi nagrinėjamu atveju vykstas teisminis ginčas dėl Sprendimo, kuriuo panaikintas Licencijos galiojimas, remiantis tuo, kad pareiškėjai išduotas TIPK leidimas laikomas negaliojančiu, vadovaujantis Įsakymo 2.3-2 papunkčiu, kurio nuostatos iki teismo sprendimo priėmimo pripažintos prieštaraujančiomis konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19-1 straipsnio nuostatoms, skundžiamas Sprendimas neįgijo teisinio stabilumo, todėl teismas šioje byloje negali remtis Įsakymo 2.3-2 papunkčio nuostatomis bei jų taikyti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgus į tai, atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, kad panaikinto norminio teisės akto galia nukreipta tik į ateitį ir netaikytina šioje byloje, laikytini nepagrįstais.

Taip pat pažymėtina, kad šioje byloje nevertinami šalių argumentai dėl poveikio aplinkai vertinimo atlikimo, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tokios aplinkybės buvo analizuojamos Panevėžio apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-990-320/2015, kurioje pareiškėja ginčijo Agentūros 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (15.7)-A4-8137 dėl to, kad atsakovė pareiškėjai neišdavė taršos leidimo argumentuodama, be kita ko, ir ta aplinkybe, jog pareiškėja privalo atlikti poveikio aplinkai vertinimą. LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-91-602/2017 paliko galioti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas.

Pareiškėja prašymo dėl norminio teisės akto ištyrimo nebepalaikė, kadangi LVAT šį klausimą jau išsprendė norminėje administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017.

Pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nenagrinėtinas, kadangi ji teismui nepateikė raštu prašymo su detaliu išlaidų apskaičiavimu ir jų pagrindimu. Pareiškėjai išaiškinama, kad ji tokį prašymą turi teisę paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjos skundą tenkina ir panaikina ginčijamą Agentūros sprendimą, kaip neteisėtą dėl to, kad jis prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ skundą tenkinti.

Panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“, kuriuo atsakovė panaikino pareiškėjai 2010 m. balandžio 23 d. išduotos pavojingų atliekų tvarkymo licencijos Nr. 000476 galiojimą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.