- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-28
- Bylos Nr.
- eA-591-662/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01719-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos agentūros
- Advokatai
- Inga Maskoliūnaitė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,
dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ atstovui M. V. ir advokatei Ingai Maskoliūnaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Krisminda“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4254 „Dėl prieštaravimo naudojimui skirtų atliekų vežimui pagal pranešimą Nr. LV 000457“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti Agentūrą priimti sprendimą leisti naudojimui skirtų atliekų vežimą pagal pranešimą Nr. LV000457; 2) priteisti iš Agentūros bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu sprendimu Agentūra prieštaravo tarpvalstybiniam pavojingų atliekų, žymimų atliekos kodu 16 06 01, vežimui į UAB „Krisminda“ naudojimo operacijoms pagal pranešimą Nr. LV 000457, nes pareiškėjas kaip numatomas atliekų gavėjas neturi galiojančio Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) ar Taršos leidimo planuojamų vežti pavojingų atliekų apdorojimui ir planuojamas vežimas prieštaraus nacionaliniams teisės aktams, susijusiems su aplinkos apsauga. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai tvirtina, jog jis neturi galiojančio TIPK ar taršos leidimo planuojamų vežti pavojingų atliekų apdorojimui. Tokį savo teiginį pareiškėjas grindė tuo, jog jis atliekų naudojimo ir tvarkymo veiklą vykdo jau šešerius metus, o 2010 m. balandžio 22 d. jam buvo išduotas TIPK leidimas Nr. TU(2)-66, kuris koreguotas 2012 m. sausio 18 d., 2013 m. gruodžio 3 d. ir 2014 m. sausio 2 d. Pareiškėjo veikla niekada nebuvo sustabdyta, jokie pažeidimai nebuvo nustatyti. 2010 m. balandžio 22 d. TIPK leidimas Nr. TU(2)-66 išduotas neterminuotai, jame nėra nustatytos sąlygos, kurioms esant TIPK leidimas turi būti pakeičiamas, jame nėra nustatyti TIPK leidimo pakeitimo terminai. Paaiškino, kad atsakovas galiojančio TIPK leidimo neturėjimą siejo su tuo, kad iki 2015 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas negavo TIPK leidimo pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. D1-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) reikalavimus, nors įstatymų leidėjas nenumato teisėtai išduoto TIPK leidimo galiojimo pasibaigimo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo turimas TIPK leidimas pripažintas negaliojančiu pagal Įsakymo 2.3² punktą. Pagal Įsakymo 2.3 punktą dėl Įsakymo 2.4 punkte nurodytų ūkinių veiklų buvo skirtas įpareigojimas tam tikru terminu gauti naują TIPK leidimą. Reikalavimas pakeisti TIPK, taršos leidimus buvo teiktas bendrai visiems atitinkamų ūkinių veiklų vykdytojams norminiu teisės aktu, neįpareigojant nustatyti šios leidimo keitimo sąlygos pačiuose leidimuose. Atitinkamai Įsakymu įvardijama administracinio akto panaikinimo forma – pripažinimas negaliojančiu – sukeliamų pasekmių aspektu laikytina tapačiai leidimo galiojimo panaikinimui. Skundžiamame sprendime buvo nurodyti faktiniai duomenys dėl įmonės pareigos atlikti poveikio aplinkai vertinimo procedūras, papildomai pagrindžiantys sprendimo teisėtumą ir poreikį užtikrinti, kad atliekų vežimo veikla neprieštarautų nacionaliniams teisės aktams.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad UAB „Krisminda“ yra pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo įmonė, kurios veiklai 2010 m. balandžio 22 d. išduotas TIPK leidimas Nr. TU(2)-66, koreguotas 2012 m. sausio 18 d., 2013 m. gruodžio 3 d., 2014 m. sausio 2 d.
7. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas pasikeisti turimą TIPK leidimą kildintinas iš Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio nuostatų. Nurodė, kad 2013 m. gegužės 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 1, 15, straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 19¹, 19² straipsniais įstatymas (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), įsigaliojęs nuo 2013 m. birželio 1 d. Šiuo Pakeitimo įstatymu, be kitų pakeitimų, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnyje buvo pateikta TIPK leidimo ir Taršos leidimų sąvoka, įstatymas buvo papildytas 19¹ ir 19² straipsniais, įtvirtinančiais nuostatas dėl TIPK leidimų bei Taršos leidimų išdavimo, keitimo, galiojimo panaikinimo bei nustatyta, kad TIPK leidimų bei Taršos leidimų išdavimo, keitimo, galiojimo panaikinimo taisykles tvirtina aplinkos ministras. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-528 buvo patvirtintos Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklės (toliau – TIPK taisyklės). Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 buvo patvirtintos Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklės (toliau – ir Taršos leidimų taisyklės). Pagal TIPK taisyklių 5.1 ir 5.6 papunkčius bei Taršos leidimų taisyklių 1 priedo 3.1 papunktį minėtuose papunkčiuose numatytai veiklos rūšiai reikia turėti TIPK leidimą ar taršos leidimą.
8. Vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu teismas nurodė, kad pavojingųjų atliekų, kodu 16 06 01, tvarkymo (naudojimo, apdorojimo) veiklos gali būti teisėtai vykdomos tik, kai įmonė turi galiojantį TIPK ar taršos leidimą. Šios normos atsakovo buvo aiškiai nurodytos skundžiamame sprendime, pagrindžiant jų teisėtumą, todėl teismas nesutiko su pareiškėju, kad atsakovas nenurodė, kuo grindė savo išvadą, jog UAB „Krisminda“ neturi galiojančio TIPK ar taršos leidimo planuojamų vežti pavojingų atliekų apdorojimui.
9. Dėl pareiškėjo argumento, kad įstatymų leidėjas nenumatė, jog teisėtai išduoto TIPK leidimo galiojimas pasibaigia, teismas pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis nustatė, kad leidimams eksploatuoti Aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnyje nurodytus įrenginius, išduotiems iki 2013 m. birželio 1 d., taikomos šio įstatymo nuostatos dėl TIPK leidimų keitimo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatytais terminais ir tvarka, o Pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalis nustatė, kad leidimams eksploatuoti Aplinkos apsaugos įstatymo 19² straipsnyje nurodytus įrenginius, kuriems iki 2013 m. birželio 1 d. buvo išduoti TIPK leidimai, taikomos šio įstatymo nuostatos dėl Taršos leidimų keitimo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas vadovavosi Įsakymo 2.3 punktu, kuriame nustatyta, kad šio įsakymo 2.4 punkte nurodytų rūšių veiklai, kurią vykdant šio įsakymo įsigaliojimo metu eksploatuojamas įrenginys, kuriam pagal Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 (toliau – ir 2002 m. TIPK taisyklės) 1 priedą nereikėjo turėti TIPK leidimo, nuo 2016 m. sausio 1 d. privaloma turėti pagal TIPK taisyklių reikalavimus išduotą leidimą šiose taisyklėse nustatyta tvarka. Pagal minėto įsakymo 2.4 punktą šio įsakymo 2.3 punkte nurodytos veiklos rūšys, be kitų veiklos rūšių, apima TIPK taisyklių 1 priedo 5.6 punkte nurodytą veiklą (pavojingų atliekų laikymas, kuriam netaikomas 5.5 punktas, prieš atliekant bet kurios 5.1, 5.2, 5.5 ir 5.7 punktuose išvardintos rūšies veiklą, kai bendras pajėgumas yra didesnis kaip 50 tonų, išskyrus laikinąjį laikymą susidarymo vietoje prieš surenkant).
11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturi galiojančio TIPK leidimo ar taršos leidimo, t. y. jam išduotas TIPK leidimas Nr. TU(2)-66 yra laikomas negaliojančiu pagal Įsakymo 2.3² punkto (2015 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. D1-510 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. liepos 2 d.) nuostatą (iki 2015 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai įsakymo 2.3 punkte nurodytu atveju negavus TIPK leidimo pagal Taisyklių reikalavimus, TIPK leidimas, išduotas pagal 2002 m. TIPK taisyklių 2 priedą, <...> laikomas negaliojančiu). Minėtos normos teisėtumas buvo ištirtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo norminėje administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017, kurioje teismas pripažino, kad Įsakymo 2.3² punktas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms. Tačiau šioje norminėje byloje nebuvo paneigtas faktas, jog aplinkos ministras yra įgaliotas nustatyti Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatų dėl TIPK leidimų keitimo taikymą iki 2013 m. birželio 1 d. išduotiems TIPK leidimams bei turi įgaliojimus nustatyti savo įsakymu tvirtinamų TIPK leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių galiojimą laiko požiūriu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas dėl skundo reikalavimų tenkinimo, nes pareiškėjui išduotas TIPK leidimas laikomas negaliojančiu, vadovaujantis Įsakymo 2.3² papunkčiu, kurio nuostatos iki teismo sprendimo priėmimo pripažintos prieštaraujančiomis konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams, buvo nepagrįstas.
12. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. D1-259 2.2 punktu, kuriame nustatyta, kad Taršos taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus atitinkantiems įrenginiams, kurių eksploatavimui iki 2014 m. balandžio 14 d. buvo išduoti TIPK leidimai pagal 2002 m. TIPK taisyklių 2 priedą, nuo 2014 m. balandžio 18 d. taikomos Aplinkos apsaugos įstatymo 19² straipsnyje nustatytos taršos leidimo keitimo sąlygos. Minėto įsakymo 2.7 punktas nustato, kad pagal 2002 m. TIPK taisyklių 2 priedą išduotų TIPK leidimų galiojimas tęsiasi, tačiau nuo 2014 m. liepos 1 d. jiems taikomi Taršos taisyklių reikalavimai.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas nurodė, jog pareiškėjas vykdo veiklą, kuriai 2010 m. TIPK leidimas buvo išduotas pagal 2002 m. TIPK taisyklių 2 priedą. Teismas sprendė, jog pagal aptartų teisės normų reglamentavimą pareiškėjo turimas TIPK leidimas turi būti pakeistas taršos leidimu, ir šiai procedūrai taikytinos Taršos leidimų keitimo nuostatos, įtvirtintos Taršos taisyklėse, o jeigu numatoma veikla atitinka TIPK taisyklių 1 priede nurodytą veiklą, pareiškėjas turi gauti naują TIPK leidimą TIPK taisyklių nustatyta tvarka.
14. Teismas nurodė, jog pareiškėjas TIPK leidimą privalėjo gauti iki 2015 m. gruodžio 31 d. Negavus TIPK leidimo pagal TIPK taisyklių reikalavimus, TIPK leidimas, išduotas pagal 2002 m. TIPK taisyklių 2 priedą, laikomas negaliojančiu. Byloje ginčo nebuvo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas iki 2015 m. gruodžio 31 d. negavo TIPK leidimo, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo TIPK 2 priedo leidimas laikomas negaliojančiu nuo 2016 m. sausio 1 d.
15. Bylos medžiaga patvirtino, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 12 d. paraiška dėl taršos leidimo (toliau – ir Paraiška) kreipėsi į Agentūrą. Agentūra 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu, įformintu raštu Nr. (15.7)-A4-8137), taršos leidimo neišdavė, be kitų trūkumų nurodžiusi, jog pareiškėjas privalo atlikti atranką dėl poveikio aplinkai vertinimo. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, administracinėje byloje Nr. eI-990-320/2015 (teisminio proceso Nr. 3-65-3-00030-2015-8) buvo sprendžiamas atsakovo reikalavimo atlikti atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūrą teisėtumo klausimas. Teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendime konstatavo, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo 2014 m. lapkričio 12 d. paraišką, tinkamai atliko jam teisės aktais nustatytas pareigas ir pagrįstai pareikalavo atlikti atranką dėl poveikio aplinkai vertinimo, sprendžiant taršos leidimo pagal paraišką išdavimo klausimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 5 d. administracinėje byloje Nr. eA-91-602/2017 šį sprendimą paliko nepakeistą. Teismas atkreipė dėmesį, kad visi pareiškėjo argumentai dėl būtinumo atlikti atranką dėl poveikio aplinkai vertinimo išsamiai išnagrinėti paminėtame įsiteisėjusiame Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-990-320/2015. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad pareiškėjui privaloma turėti arba TIPK leidimą arba teisės aktų nustatyta tvarka išduotą taršos leidimą, prieš kurį išduodant pagal TIPK taisyklių 16 punktą ar Taršos leidimų taisyklių 11 punktą reikia atlikti poveikio aplinkai vertinimo procedūras, kai jos privalomos Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas poveikio aplinkai vertinimo procedūrų neatliko, todėl teismas darė išvadą, kad Agentūra teisėtai ir pagrįstai priėmė sprendimą prieštarauti tarpvalstybiniam pavojingųjų atliekų, žymimų atliekų kodu 16 06 01, vežimui į UAB „Krisminda“ naudojimo operacijoms pagal pranešimą Nr. LV000457, nes pareiškėjas neturi galiojančio TIPK leidimo ir taršos leidimo planuojamų vežti pavojingųjų atliekų apdorojimui.
16. Pareiškėjo argumentai, kad jis atliekų naudojimo ir tvarkymo veiklą vykdo jau šešerius metus ir kad jo veikla niekada nebuvo sustabdyta, teismo vertinimu, nebuvo teisiškai reikšmingi.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas sprendė, jog ginčijamas Agentūros sprendimas atitinka bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus ir laikytinas pakankamai motyvuotu, kadangi jame aiškiai nurodytas jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas, jis priimtas tam įgalioto subjekto, pasirašytas įgalioto subjekto. Teismas, išanalizavęs visą byloje surinktą medžiagą, darė išvadą, kad Agentūros sprendimas yra tinkamai motyvuotas tiek teisės aktų nuostatomis, tiek faktinėmis aplinkybėmis, kurias patvirtina administracinėje byloje surinkti rašytiniai įrodymai, priimtas atsakovo kompetencijos ribose ir nepažeidžiant teisės aktų, t. y. jie atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, tenkinti pareiškėjo skundo nebuvo pagrindo. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, nebuvo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
III.
18. Pareiškėjas UAB „Krisminda“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
19. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas, buvo nukrypta nuo teismo formuojamos teisminės praktikos. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėtos dvi bylos: 1) dėl pavojingų atliekų tvarkymo licencijos Nr. 000476 galiojimo panaikinimo, 2) dėl prieštaravimo naudojimui skirtų atliekų vežimui pagal pranešimą Nr. LV000457. Abiejų bylų faktinė ir teisinė situacija identiška tuo, kad Agentūra, vadovaudamasi Įsakymo 2.3² punktu, vertino, jog pareiškėjui išduotas TIPK leidimas Nr. TU(2)-66 negalioja nuo 2016 m. sausio 1 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-398-463/2017, įvertinęs tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu norminėje byloje Nr. I-5-662/2017 teisinis TIPK leidimo Nr. TU(2)-66 negaliojimo pagrindas (Įsakymo 2.3² punktas) pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams ir konstituciniams principams, sprendė, kad TIPK leidimas Nr. TU(2)-66 galioja, todėl pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimas panaikintas neteisėtai. Tačiau šioje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė priešingą išvadą.
Šalies argumentai
20. Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamame sprendime nurodytas vienintelis jo priėmimo motyvas – TIPK leidimo Nr. TU(2)-66 negaliojimas Įsakymo 2.3² punkto pagrindu. Tačiau pirmosios instancijos teismas papildomai vertino, ar nebuvo kitų skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindų (pvz., aplinkybės, kad pareiškėjas poveikio aplinkai vertinimo procedūrų tuo metu nebuvo atlikęs).
Žemesnės instancijos teismas
21. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokios teisės normos pagrindu padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo TIPK leidimas laikomas negaliojančiu nuo 2016 m. sausio 1 d., nes byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas iki 2015 m. gruodžio 31 d. negavo TIPK leidimo. Pareiškėjo teigimu, įstatymų leidėjas nenustatė tokio TIPK leidimo negaliojimo pagrindo, kokį taikė pirmosios instancijos teismas.
Šalies argumentai
22. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu išnagrinėtoje norminėje byloje Nr. I-5-662/2017 nebuvo paneigtas faktas, jog aplinkos ministras yra įgaliotas nustatyti Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatų dėl TIPK leidimų keitimo taikymą iki 2013 m. birželio 1 d. išduotiems TIPK leidimams bei turi įgaliojimus nustatyti savo įsakymu tvirtinamų TIPK leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių galiojimą laiko požiūriu. Pareiškėjo teigimu, šioje norminėje byloje buvo konstatuota, kad aplinkos ministras viršijo savo galias, TIPK leidimus, išduotus pagal 2002 m. TIPK taisykles ir nepakeistus iki 2015 m. gruodžio 31 d. pripažinęs negaliojančiais.
23. Pareiškėjas neginčija pareigos atlikti poveikio aplinkai vertinimo procedūras (dalis jų jau yra atlikta), tačiau pažymi, jog įstatyme nėra apibrėžta, per kiek laiko jos turi būti atliktos, be to, įstatymas nenumato, kad pagal 2002 m. TIPK taisykles išduotas TIPK leidimas negalioja, kol pagal naujus teisės aktų reikalavimus nėra atliktos poveikio aplinkai vertinimo procedūros.
Atsiliepimas
24. Atsakovas Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
25. Atsakovas pažymi, jog skundžiamas sprendimas buvo priimtas ne siekiant panaikinti pareiškėjui išduotų leidimų ir (ar) licencijų galiojimą, bet siekiant suvaldyti galimą neteisėtą atliekų vežimą.
26. Atsakovas nurodo, jog skundžiamas sprendimas priimtas anksčiau nei pareiškėjo minimas Agentūros 2016 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. (27)-A4-4426, kuris ginčijamas administracinėje byloje Nr. eI-398-463/2017. Taip pat pažymi, jog minėtoje administracinėje byloje pateiktos išvados taip pat bus nagrinėjamos apeliacinės instancijos teisme.
27. Atsakovas pažymi, jog Agentūra skundžiamame sprendime teisiniu motyvu nurodė ne tik Įsakymo 2.3² punktą, bet įvardijo ir kitas teisės aktų nuostatas, suteikiančias galias Agentūrai pateikti išvadą, jog UAB „Krisminda“ TIPK 2 priedo leidimas laikomas negaliojančiu nuo 2016 m. sausio 1 d. Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimas norminėje byloje Nr. I-5-662/2017 nepaneigė, kad atsakinga institucija (šiuo atveju – Agentūra) galėjo priimti sprendimus dėl leidimų galiojimo panaikinimo remdamasi Aplinkos apsaugos įstatymo, TIPK taisyklių nuostatomis.
28. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų. Atsakovas pažymi, jog skundžiamame sprendime kaip viena iš faktinių aplinkybių, patvirtinančių poreikį teikti prieštaravimą dėl atliekų vežimo, buvo nurodyta tai, kad įmonei Agentūros 2014 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. (15.7)-A4-8137 pateiktas reikalavimas atlikti atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūrą ir kad ši procedūra skundžiamo sprendimo priėmimo metu nebuvo atlikta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. (27)-A4-4254, kuriuo išreikštas prieštaravimas tarpvalstybiniam pavojingųjų atliekų, žymimų atlieku kodu 16 06 01*, vežimui į UAB „Krisminda“ naudojimo operacijoms pagal pranešimą Nr. LV000457, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas UAB "Krisminda" apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
31. Kaip matyti iš bylos medžiagos, negatyvaus pobūdžio ginčijamas sprendimas iš esmės priimtas atsižvelgiant į tai, kad UAB „Krisminda“ išduotas taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. TU(2)-66 (TIPK 2 priedo leidimas) laikomas negaliojančiu nuo 2016 m. sausio 1 d., t. y. atsakovas vertino, jog TIPK 2 priedo leidimas negalioja. Tokią išvadą Aplinkos apsaugos agentūra darė vadovaudamasi Įsakymo 2.3² punktu ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio 10 dalies 3 ir 12 dalies 2 punktus, taip pat 13 dalies nuostatą dėl leidimo galiojimo panaikinimo taisyklių nustatyta tvarka.
32. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 pripažino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. Dl-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.3² punktas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms.
33. Byloje nustatyta, jog Aplinkos apsaugos agentūra 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. (27)-A4-4426 panaikino pareiškėjui 2010 m. balandžio 23 d. išduotą pavojingų atliekų tvarkymo licenciją Nr. 000476. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017, atsakovo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ pripažino neteisėtu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2577-624/2018).
34. Pagal ABTĮ 118 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios ABTĮ redakcijos 116 straipsnio 1 ir 2 dalys) norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.
35. Aiškindamas šias ABTĮ nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstrukcija „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad galimos minėtos taisyklės, kad aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, išimtys. Pavyzdžiui, tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai. Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisinio stabilumo neįgijęs administracinis aktas yra teisėtas, nors jis ir buvo priimtas remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, o apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas galutinį teisinio stabilumo dar neįgijusio administracinio akto teisėtumo įvertinimą, turėtų remtis neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui) teisės normomis. Tai nebūtų teisinga bei nesiderintų su teisės aktų hierarchijos principu (žr., pvz., 2009 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2234/2014 ir kt.).
36. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas anksčiau minėtame 2017 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 nekonstatavo, kad minėto teisės akto dalis (Įsakymo 2.3² punktas) negali būti taikoma tik nuo sprendimo paskelbimo TAR dienos, t. y. kad ji turi būti taikoma sprendžiant ginčą teisme dėl administracinių aktų, priimtų iki minėto sprendimo paskelbimo TAR dienos, teisėtumo. Priešingu atveju būtų paneigta pareiškėjo teisė ginti savo pažeistas teises, o teismui – vykdyti teisingumą.
37. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą priimti sprendimą leisti naudojimui skirtų atliekų vežimui pagal pranešimą Nr. LV000457. UAB "Krisminda" 2019 m. vasario 5 d. paaiškinime nurodė, kad šis reikalavimas tapo nebeaktualus. Teismo posėdžio metu UAB "Krisminda" atstovė šią poziciją dar kartą patvirtino ir šio apeliacinio skundo reikalavimo atsisakė.
38. Apelianto teisė atsisakyti teismui paduoto apeliacinio skundo yra nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad apeliantas turi teisę apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (ABTĮ 136 str. 2 d.).
39. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 15 d. sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atsisakymas yra pateiktas laikantis ABTĮ 136 straipsnyje nustatytų reikalavimų, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei viešojo intereso nepažeidžia, atsisakymas apeliacinio skundo dalyje dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą priimti sprendimą naudojimui skirtų atliekų vežimui pagal pranešimą Nr. LV000457 priimamas ir apeliacinis procesas šioje dalyje nutraukiamas (ABTĮ 136 str. 2 d.). Pareiškėjui išaiškintina, jog vadovaujantis ABTĮ 136 straipsnio 3 dalimi, apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės.
40. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pareiškimą dėl apeliacinio skundo dalies atsisakymo, nenustatė priežasčių, dėl kurių šis pareiškimas negali būti tenkinamas. Atsižvelgiant į šį pareiškimą ir į aplinkybę, jog kiti proceso dalyviai apeliacinių skundų byloje nėra pateikę, pareiškėjos pareiškimas nutraukti apeliacinį procesą dalyje šioje administracinėje byloje Nr. eA-591-662/2019 yra tenkinamas.
41. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad UAB "Krisminda" neatliko poveikio aplinkai vertinimo procedūrų, yra nereikšminga, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo bylos aspektu nepasisako.
42. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taip pat minėto įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ne visas jas pagrindė tinkamais įrodymais (nepateikė dokumentų, patvirtinančių apmokėjimą už apeliacinio skundo parengimą). Tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo pareiškėjas turi teisę pateikti teismui atskirą rašytinį prašymą dėl išlaidų atlyginimo, kartu pateikdamas išsamų jų apskaičiavimą ir pagrindimą. Tad pareiškėjo pareikštas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo negali būti išnagrinėtas priimant teismo sprendimą, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės.
43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes bei neteisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir neteisingai įvertino skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, todėl pareiškėjo UAB „Krisminda“ apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, panaikinant Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4254 „Dėl prieštaravimo naudojimui skirtų atliekų vežimui pagal pranešimą Nr. LV000457“.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Priimti pareiškėjo UAB "Krisminda" apeliacinio skundo atsisakymą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Aplinkos apsaugos agentūrą priimti sprendimą naudojimui skirtų atliekų vežimui pagal pranešimą Nr. LV000457.
Nutraukti apeliacinį procesą pagal pareiškėjo UAB "Krisminda" apeliacinį skundą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Aplinkos apsaugos agentūrą priimti sprendimą naudojimui skirtų atliekų vežimui pagal pranešimą Nr. LV000457.
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjo UAB „Krisminda“ skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4254 „Dėl prieštaravimo naudojimui skirtų atliekų vežimui pagal pranešimą Nr. LV000457“.
Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.