- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-25
- Bylos Nr.
- 1A-102-365/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-23043-2023-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- A. I.
- Nukentėjusysis
- mažamečio E, E. Č.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Irmantas Dobilas, Dalia Romaškevčienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų A. C., Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Daivos Kazlauskienės,
nukentėjusiojo mažamečio E. Č. atstovei advokatei Daliai Romaškevčienei, atstovui pagal įstatymą A. Č.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. gynėjo advokato Irmanto Dobilo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1649) – 90 (devyniasdešimties) MGL, t. y. 4 500 (keturių tūkstančių penkių šimtų) eurų dydžio bauda, kurią įpareigotas sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš A. I. 23,02 Eur (dvidešimt trys eurai ir du centai) turtinei žalai atlyginti ir 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, šią sumą pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, įmokos kodas 191351679, sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) banke „Swedbank“, AB, banko kodas 73000.
Nukentėjusiojo mažamečio E. Č. įstatyminio atstovo A. Č. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista nukentėjusiojo naudai iš kaltinamojo 500 (penki šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti, šias lėšas uzufrukto teise pavedant valdyti nukentėjusiojo atstovui pagal įstatymą E. Č..
Priteista iš A. I. 754,58 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt keturis eurus ir penkiasdešimt aštuonis centus) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, teikiant antrinę teisinę pagalbą nepilnamečiui nukentėjusiajam E. Č..
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. A. I. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1649) už tai, kad jis 2023 m. birželio 9 d. apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini), vaikų žaidimo aikštelėje priėjo prie mažamečio nukentėjusiojo E. Č. (gimusio (duomenys neskelbtini) m.), tuo metu, kai pastarasis buvo prie vaikiškų karstyklių, tyčia be jokios priežasties, paėmė abejomis rankomis mažametį nukentėjusįjį E. Č. už ausų ir pakėlė į viršų, patampydamas pastarąjį už ausų, po ko paleido, tokiu būdu jis (A. I.) sukėlė nukentėjusiajam mažamečiui E. Č. fizinį skausmą.
2. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs proceso dalyvių parodymus, rašytinius bylos duomenis, kuriuos BPK 20 straipsnio pagrindu pripažino įrodymais, sprendė, jog pasitvirtino kaltinimo aplinkybės, kad A. I. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, priėjęs prie mažamečio nukentėjusiojo E. Č. (gim. (duomenys neskelbtini)), tuo metu, kai pastarasis buvo prie vaikiškų karstyklių, tyčia be jokios priežasties, paėmė abejomis rankomis mažametį nukentėjusįjį E. Č. už ausų ir pakėlė į viršų, patampydamas pastarąjį už ausų, po ko paleido, tokiu būdu jis (A. I.) sukėlė nukentėjusiajam mažamečiui E. Č. fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad A. I. žinojo nukentėjusiojo amžių, t. y. kad jis yra mažametis, todėl darė išvadą, kad kaltinamasis, atlikdamas tokius veiksmus, suvokė jų pobūdį ir pavojingumą, suprato, kad tokiais veiksmais (kas pagal aptariamą straipsnį laikoma kitokiu smurtavimu) gali būti sukeltas fizinis skausmas mažamečiui, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Konstatavo, kad A. I. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1649). Vertindamas kaltinamojo (nuteistojo) parodymus, kuris viso proceso metu kaltės nepripažino, apylinkės teismas A. I. pateiktą poziciją laikė gynybine, kuri yra paneigta baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma. Įvertinęs mažamečių parodymų turinį, tai, kad juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, teismas nurodė, kad abejoti jų patikimumu ir objektyvumu neturi pagrindo. Pažymėjo, jog teismo įsitikinimą sustiprina ir psichologės, dalyvavusios abiejų vaikų apklausos metu, paaiškinimai, kad jokių ypatumų, išskirtinumų apklausų metu nestebėjo, taip pat ir to, kad vaikams buvo iš anksto nurodyta ką, sakyti.
Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgdamas į veikos padarymo pobūdį ir aplinkybes, motyvus, sukeltas pasekmes, tai, kad neteisėti veiksmai buvo nukreipti prieš mažametį, tačiau nebuvo intensyvūs, truko labai trumpą laiką, taip pat tai, kad kaltinamasis anksčiau teistas nebuvo, sprendė, jog siekiant BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų kaltinamajam (nuteistajam) skirtina švelniausia BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta bausmės rūšis – bauda, jos dydį nustatant mažesnį nei šios bausmės rūšies vidurkis, t. y. 90 MGL (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Nuspręsta civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinį tenkinti ir priteisti iš A. I. 23,02 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Nukentėjusiojo mažamečio E. Č. įstatyminio atstovo A. Č. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista nukentėjusiojo naudai iš kaltinamojo 500 (penkis šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti, šias lėšas uzufrukto teise pavedant valdyti nukentėjusiojo atstovui pagal įstatymą E. Č..
II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. I. gynėjas advokatas Irmantas Dobilas (toliau – ir apeliantai) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 25 d. nuosprendį ir A. I. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
3.1. Skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, tinkamai nemotyvuotas, grindžiamas išimtinai prieštaringais bei nenuosekliais mažamečių nukentėjusiojo E. Č. ir liudytojo M. L. parodymais. Pirmosios instancijos teismas, nesant neginčijamų ir tiesioginių įrodymų, nepašalinęs visų abejonių, apelianto kaltę grindė netiesioginiais įrodymais ir prielaidomis, dėl ko padarė teisiškai nepagrįstas išvadas dėl kaltinime nurodytų aplinkybių egzistavimo.
3.2. Dėl mažamečių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų (ne)patikimumo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad:
3.2.1. Mažamečių nukentėjusiojo ir liudytojo apklausos vyko praėjus nemažam laiko (4 – 6 mėnesių) tarpui nuo įvykio momento, kuris neleidžia vienareikšmiškai vertinti nepilnamečių parodymų patikimumo ir objektyvumo. Kelia abejonių ir tai, ar mažametis liudytojas M. L. praėjus net 6 mėnesiams nuo įvykio galėjo prisiminti ir tiksliai paaiškinti įvykio aplinkybes. Apeliantui didelių abejonių sukėlė ir aplinkybė, kad abu mažamečiai vaikai savo parodymuose nurodė vaikų žaidimų aikštelės tikslų adresą – (duomenys neskelbtini), kas leidžia įtarti, ar vaikai prieš apklausą nebuvo pamokyti, kokias aplinkybes reikės nurodyti apklausos metu.
3.2.2. Nukentėjusiojo įstatyminio atstovo pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo priimtas ir ikiteisminis tyrimas pradėtas tik 2023 m. birželio 23 d., t. y. praėjus 14 dienų po įvykio. Tokie nukentėjusiojo įstatyminio atstovo veiksmai leidžia daryti prielaidą, kad ikiteisminis tyrimas buvo inicijuotas vien dėl to, kad pats A. I. 2023 m. birželio 9 d. pateikė pareiškimą nukentėjusiojo įstatyminio atstovo A. Č. atžvilgiu, po to, kai A. Č. jį užpuolė ir sudavė nemažiau trijų smūgių į veido sritį. Atkreipiamas dėmesys, kad įsiteisėjusiu 2024-06-12 apkaltinamuoju nuosprendžiu A. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d.
3.2.3. Apelianto nuomone, būtent dėl šios priežasties – nukentėjusiojo tėvui A. Č. gręsiančios baudžiamosios atsakomybės – mažamečiai nukentėjusysis ir liudytojas galėjo būti paveikti ir sąmoningai arba nesąmoningai siekti iškraipyti arba netiksliai pateikti įvykio aplinkybes bei apkalbėti apeliantą. Pasak apelianto, ši aplinkybė yra svarbi, nes liudytojas M. L. nėra atsitiktinis praeivis matęs įvykį, tačiau artimas nuketėjusiojo žaidimų draugas su kuriuo liudytojas siekė išlaikyti gerus santykius ir pratęsti draugystę, todėl duodamas paaiškinimus pas ikiteisminio tyrimo teisėją galėjo būti suinteresuotas pateikti nukentėjusiajam palankią įvykio versiją.
3.2.4. Siekdamas išsklaidyti kylančias abejones dėl nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų patikimumo, apeliantas 2024-03-01 pateikė teismui prašymą paskirti mažamečių nukentėjusiojo E. Č. ir liudytojo M. L. teismo psichiatrijos ekspertizę siekiant nustatyti, ar mažamečiai apklausų metu nebuvo paveikti kitų asmenų nuomonės (nurodymų) ir apklausų metu sakė tiesą bei ar nėra linkę išsigalvoti, ar fantazuoti apie patirto smurto aplinkybes. 2024-07-26 nutartimi teismas sprendė, kad nėra objektyvaus pagrindo skirti nepilnamečiams teismo psichiatrinę ekspertizę, todėl kaltinamojo prašymą dėl teismo psichiatrinės ekspertizės atmetė.
3.2.5. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsisakė tenkinti apelianto prašymą leisti teisme apklausti, kaip liudytoją, mažamečio M. L. įstatyminę atstovę – jo motiną V. L., kuri galėtų patvirtinti arba paneigti dalį bylai reikšmingų aplinkybių. Tai yra, detaliai paaiškinti, kaip elgėsi jos sūnus M. L. 2023 m. birželio 9 d. Vakare grįžęs namo, ką pasakojo apie įvykius žaidimų aikštelėje, koks ryšys sieja jos sūnų su nukentėjusiuoju, ar po įvykio mažamečiai toliau bendrauja, ar sūnus buvo užsiminęs apie nukentėjusįjį ar jo šeimą, ar jam nebuvo daromas spaudimas ir t.t.
3.2.6. Teismas pernelyg didelę įrodomąją reikšmę suteikė nukentėjusiojo tėvo (įstatyminio atstovo) A. Č. parodymams, nors jis pats įvykio nematė ir susidarė įspūdį apie įvykį tik iš nukentėjusiojo paaiškinimo, todėl pateikė tik savo nuomonę/interpretacijas apie nukentėjusiojo atžvilgiu galimai padarytą nusikalstamą veiką. Be to, teismas ignoravo aplinkybę, kad A. Č. yra nuteistas dėl smurto apelianto atžvilgiu, todėl yra galimai neigiamai nusistatęs apelianto atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, A. Č. parodymai negali būti laikomi nešališkais, objektyviais ar suinteresuotumo bylos baigtimi neturinčio asmens parodymais. Apeliantui kelia abejonių, ar proceso metu buvo tinkamai užtikrintas rungimosi principas, t. y. kaltinamojo (ir gynybos) teisė šaukti ir apklausti liudytojus (BPK 44 straipsnio 7 dalis), dėl ko neišsamiai išnagrinėtos visos bylos aplinkybės. Apeliantas mano, jog liudytojo M. L. motina laikytina asmeniu, neturinčiu jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl jos parodymai baudžiamojoje byloje būtų daug objektyvesni ir patikimesni, nei neigiamą nusistatymą apelianto atžvilgiu turinčio A. Č..
3.2.7. Apeliantas nesutinka, kad jo veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, kadangi jis nelietė nukentėjusiojo. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir nevertino, jog apeliantas yra ramaus būdo, pats augina du mažamečius vaikus, su vaikais nekonfliktavo ir nesipyksta, nieko nėra nuskriaudęs. Pažymima, kad byloje nėra jokių duomenų, įrodančių, jog apeliantas turėjo kokį nors motyvą panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiojo E. Č. atžvilgiu.
3.2.8. Kita reikšminga aplinkybė, kurią ignoravo ir nevertino pirmosios instancijos teismas, kad kaltinime nurodyta, jog nukentėjusiajam fizinis skausmas buvo sukeltas 2023 m. birželio 9 d. apie 19:30 val. (duomenys neskelbtini) vaikų žaidimų aikštelėje, t.y. viešoje vietoje. Todėl, pasak apelianto, objektyviai neįmanoma tokia situacija, kad vasaros vakarą pilnoje vaikų ir suaugusiųjų žaidimų aikštelėje mažamečiams svetimas vyras būtų galėjęs sukelti fizinį skausmą (pakelti už ausų / patampyti už ausų) ir joks kitas suaugęs asmuo buvęs aikštelėje ne tik nebūtų sudrausminęs tokio elgesio, bet ir net nebūtų pastebėjęs, kad viešoje vietoje mažamečio nukentėjusiojo atžvilgiu vykdomi smurtiniai veiksmai. Kadangi byloje tokių duomenų nėra, todėl lieka abejonė, ar tikrai nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, kurį galėjo matyti tik jo jaunesnis draugas, tačiau joks kitas asmuo tokio įvykio nepastebėjo. Taip pat liko neatsakyta, kodėl nekentėjusysis negalėjo pabėgti nuo jį persekiojusio vyro, kodėl pasiliko aikštelėje, jeigu jautėsi nesaugiai.
3.3. Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo apeliaciniame skunde nurodoma, kad:
3.3.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino dalies faktinių aplinkybių, kurios buvo ypatingai reikšmingos, dėl ko nuosprendyje nėra aiškiai atskleistas fizinio skausmo sukėlimo būdas ir/ar forma: pats nukentėjusysis nurodo, kad vyras pradėjo įžeidinėti ir pravardžiuoti, tada pakėlė jį už vienos ausies, po to pakėlė už abiejų ausų; liudytojas M. L. nurodė, kad tas žmogus jo draugą pradėjo tampyti už ausų. Nežino, kodėl tampė už ausų. Jis tuo momentu buvo pasislėpęs; liudytojas A. Č. parodė, kad sūnus paskambinęs telefonu paaiškino, jog tas vyras užtvėrė kelią jam ir abiem rankom pradėjo tampyti už ausų bei sakė, kad tuoj parodys Maskvą, kad čia viena pusė, o čia kita pusė Maskvos. Parodė, kad ėmė už vienos ausies ir tempė.
3.3.2. Įvertinus šiuos skirtingus liudytojų ir nukentėjusiojo paaiškinimus, apeliantui lieka neaišku, kaip nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, t. y. pakėlus už vienos ausies, pakėlus už abiejų ausų, pradėjus tampyti ausis ar atlikus šių veiksmų visumą (tokiu atveju, koks šių veiksmų eiliškumas ir kiek jie užtruko). Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas privalėjo ištirti, nustatyti ir teisingai kvalifikuoti.
3.3.3. Pastebima kad nuosprendyje liudytojas A. Č. teigia, jog sūnus pasakojo, kad vyras jam paėmė už ausų žaidimo forma – siekdamas pakelti ir „parodyti Maskvą“. Ši aplinkybė bylą nagrinėjančio teismo taip pat nebuvo ištirta, nes jeigu už ausų nukentėjusiajam buvo paimta žaidimo forma, tokiu atveju kalbėti apie tyčinį siekį ir tikslą sukelti fizinį skausmą negalima. Lieka neįrodyta, kad apeliantas veikė tiesiogine tyčia, nes tyčinė kaltė reikalauja pakankamai didelio padarinių numatymo laipsnio, t. y. jie turi būti numatomi kaip neišvengiami ar labai tikėtini. Mažas padarinių tikėtinumas, vertinant tai kartu su kitomis bylos aplinkybėmis, kelia abejonių dėl tyčios sukelti fizinį skausmą.
3.3.4. Atkreipiamas dėmesys, kad skiriasi paties nukentėjusiojo ir liudytojo M. L. pateiktas fizinio skausmo sukėlimo būdas, nes nukentėjusysis nurodo, kad vyras jį pakėlė už ausų, o liudytojas M. L. teigia, kad vyras nukentėjusiajam tampė už ausų. Kaltinime suformuluotas fizinio skausmo sukėlimo būdas (tiek pakėlė už ausų, tiek ir patampė už ausų) nėra patvirtinti abiejų liudytojų parodymais, todėl laikytini dirbtinai suformuluotais prokuroro bei nepatvirtinti bylos duomenimis, nes nei vienas iš liudytojų nepatvirtino, kad nukentėjusysis buvo tiek pakeltas, tiek patemptas už ausų. Taip pat nėra nustatyta, kiek laiko užtruko nukentėjusiojo „ausų tampymas“, vadinasi byloje liko nenustatyta, kiek tiksliai užtruko vyro kontaktas su nukentėjusiojo ausimis, nes vieninteliai du įvykę matę liudytojai pateikia skirtingą „ausų tampymo“ trukmę. Nuosprendyje minėti parodymų prieštaravimai nėra argumentuotai pašalinti ar paaiškinti.
3.3.5. Vertindamas (duomenys neskelbtini) klinikų ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodytas aplinkybes, apeliantas teigia, jog nukentėjusiojo ausų paraudimo priežastis nėra diagnozuota nei (duomenys neskelbtini) klinikų aprašyme, nei Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje. Tai leidžia daryti išvadą, kad priežastinis ryšys tarp minimo ausų kontakto bei nukentėjusiojo diagnozuoto ausų paraudimo Nuosprendyje nėra neabejotinai ir išsamiai pagrįstas. Be to, paraudimas, kaip simptomas, pats savaime nėra išimtinai tik sužeidimo ar fizinio skausmo požymis. Pavyzdžiui, ausų paraudimą gali sukelti susijaudinimas, temperatūros svyravimai, niežulys, išorinės ausies uždegimas (otitas) ir daugelis kitų ligų ar sveikatos sutrikimų. Be to, specialisto išvadoje nėra patvirtinta, kad ausų paraudimai buvo sukelti (buvo tiesioginė priežastis) apeliantui inkriminuojamais veiksmais. Priešingai specialistas konstatavo, kad po įvykio 2023 m. birželio 9 d. objektyvių sužalojimų žymių nenustatyta.
3.3.6. Apelianto vertinimu, kita svarbi aplinkybė, kad byloje liko nenustatyta, ką veikė nukentėjusysis iškart po įvykio 2023 m. birželio 9 d. nuo 19:30 val. iki 22:47 val. , kai atvyko į (duomenys neskelbtini) klinikas. Nukentėjusiojo E. Č. parodymais - po įvykio jis nuėjo namo, pailsėjo, tada išėjo žaisti į kiemą su kitais draugais, kurie gyvena šalia močiutės, vėl grįžo į namus pas močiutę, pavalgė, pagulėjo lovoje, pažiūrėjo telefoną, paskui važiavo į ligoninę. Pasak apelianto, tokie parodymai rodo, kad nukentėjusysis užsiėmė sau įprasta gyvenimišką veikla (rutina), todėl laikytina, kad byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusysis po įvykio buvo išsigandęs, sutrikęs, iš išgąsčio verktų, jaudintųsi ar jaustų nerimą. Todėl egzistuoja tikimybė, kad ausų paraudimą galėjo sąlygoti ir kiti per tą laiką nutikę įvykiai ar priežastys: pvz., žaidimas kieme su draugais, nuovargis, fizinis kontaktas ir t.t. Įvertinus tai, jeigu kaip minėjo nukentėjusysis ir jo įstatyminis globėjas jis jautė skausmą ausyse, nesuprantama, kodėl iškart po įvykio 19:30 val. nebuvo skambinama į Bendrąjį pagalbos centrą, nebuvo kviečiama greitoji pagalba ar pranešama policijai apie galimai vaiko atžvilgiu įvykdytą nusikalstamą veiką. Įrodymų visuma neleidžia teigti, kad nukentėjusysis ar jo šeimos nariai būtų išskirtinai sureagavę į tos dienos vakaro įvykį ir ėmėsi aktyvių veiksmų suteikti pagalbą nukentėjusiajam ar pranešti apie įvykį policijai.
3.3.7. Teigiama, jog apeliantas laikosi nuoseklios pozicijos, kad mažamečių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra nenuoseklūs, kintantis laike, nelogiški ir neatitinkantis faktinių aplinkybių. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas išimtinai rėmėsi tik netiesioginiais įrodymais ir nevertino kaltinamąjį teisinančių įrodymų, vadovavosi vien prokurorės kaltinamajame akte pateikta prielaidų tarpusavio susietumo grandine. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskleidė apelianto psichinio santykio su padaryta nusikalstama veika.
3.3.8. Apelianto nuomone, psichologės E. R. C. byloje duoti paaiškinimai yra neišsamūs ir paviršutiniški, nors ji buvo pasitelkta dėl specifinių psichologijos žinių turėjimo – siekiant papildomai atskleisti mažamečių vaikų psichologijos ypatumus bei pateikti savo vertinimą dėl mažamečių E. Č. ir M. L. duotų parodymų patikimumo, tačiau posėdžio metu psichologė negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti jokios bylai reikšmingos aplinkybės (ne)buvimo. Todėl, apelianto vertinimu, versija, jog mažamečiai E. Č. ir M. L. galėjo nepagrįstai apkaltinti apeliantą fizinio smurto panaudojimu (fizinio skausmo sukėlimu) liko nepaneigta.
3.3.9. Esant visumai nurodytų aplinkybių apeliantas tvirtina, kad byloje nėra objektyvių, patikimų ir neginčijamų įrodymų, jog jis tyčia sukėlė fizinį skausmą mažamečiui nukentėjusiajam E. Č..
Atsiliepimas
3. Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus nuteistas nurodo, jog apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė įrodymais – prieštaringais paaiškinimais, kurių esminiai žodžiai yra „tiksliai nepamenu“ arba „nepamenu“. Byloje vertintų netiesioginių įrodymų visuma tarpusavyje nesudaro logiškos ir nuoseklios įrodymų grandinės, kuri suteiktų pagrindą neabejotinai išvadai, jog A. I. laikytinas įvykdžiusiu BK 140 str. 3 d. numatytą nusikaltimą. Kadangi, apelianto vertinimu, nuosprendyje nėra nurodyta neabejotinų nuteistojo kaltės įrodymų, todėl būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu, kad visos abejonės ir prieštaravimai aiškintini kaltinamojo naudai, todėl A. I. turi būti išteisintas.
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Prokurorė, mažamečio nukentėjusiojo atstovai prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai.
4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu nesutinka su A. I. nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, prašo jį išteisinti. Ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigiant, jo nuosprendyje padarytos nepagrįstos ir neteisėtos išvados dėl A. I. kaltės. Gynėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nesilaikydamas BPK reikalavimų netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai suteikė prioritetą prieštaringiems mažamečių nukentėjusiojo ir liudytojo parodymams, kurių iš esmės nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys, rėmėsi neišsamiais ir paviršutiniškais psichologės E. R. C. byloje duotais paaiškinimais, siekiant atskleisti mažamečių vaikų psichologijos ypatumus, o nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą grindė nesant objektyviai patvirtintos specialisto išvados, todėl padarė prielaidomis ir spėjimais grįstas išvadas. Taip pat tvirtinama, jog byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusysis po įvykio buvo išsigandęs, sutrikęs, iš išgąsčio verktų, jaudintųsi ar jaustų nerimą. Todėl egzistuoja tikimybė, kad ausų paraudimą galėjo sąlygoti ir kiti nutikę įvykiai ar priežastys.
5. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, arba padarė šias veikas kankindamas nukentėjusį asmenį. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10-489/2017, Nr. 2K-313-489/2019). Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kilti svarbu tai, kad būtų įrodyta, jog kaltininkas sukėlė atitinkamus, šioje normoje nurodytus padarinius, šiuo atveju pavojingus padarinius vaiko kūno neliečiamumui, t. y. realų fizinį skausmą. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai. Nusikaltimo objektas yra žmogaus sveikata ir kūno neliečiamumas. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-489/2020). Pagal BK 141 straipsnį, BK 135, 138, 140 straipsniuose nustatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės nenurodo fizinio skausmo sukėlimo nustatymo kriterijų. Fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020). Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodytumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, Nr. 2K-164-895/2016, Nr. 2K-474-489/2016, Nr. 2K-227-788/2017, Nr. 2K-278-489/2022).
6. Nuteistasis A. I. kaltės viso proceso metu nepripažino, neneigė, kad kai prasidėjo žodinis konfliktas su vaikais, jis šiurkščiai kalbėjo, tačiau tvirtino, jog jokių fizinių veiksmų jis neatliko, buvo tik pokalbis su nukentėjusiuoju mažamečiu E. Č., jis su vaikais kalbėjo apie žaidimą „Parodyk Maskvą“, tačiau kaip atrodė žaidimas parodė tik ant savęs, o ne vaikų, buvo pasakęs frazę „jus tik už ausų galima ištraukti iš smėlio dėžės“. Iš esmės tokios pozicijos gynyba laikėsi ir apeliacinės instancijos teisme, tvirtindami, jog nuteistasis A. I. nelietė mažamečio nukentėjusiojo, o kadangi E. Č. negražiai pravardžiavo M. L., buvo išsakyta tik pastaba.
7. Nors nuteistasis A. I. kaltę neigia, o gynyba tvirtina, jog byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių bei apelianto kaltumo, vis tik teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka ir juos vertina kaip gynybinę poziciją, nes mažamečiui vaikui E. Č. sukeltą fizinį skausmą kaltinime nurodytu būdu ir pirmos instancijos teismo nurodytu būdu patvirtina paties nukentėjusiojo parodymai, liudytojo M. L. parodymai, netiesioginiai liudytojo A. Č. parodymai, kreipimasis į gydymo įstaigą ir joje išduoti medicininiai dokumentai.
8. Mažametis nukentėjusysis E. Č. ikiteisminio tyrimo teisėjui davė parodymus iš kurių seka, kad jis su draugu (t.y. mažamečiu M. L.) žaidė žaidimų aikštelėje, į kurią atėjo nuteistasis A. I. su dukra. Tarp nuteistojo ir dviejų vaikų kilo konfliktas, nes nuteistasis pradėjo aiškinti, kodėl jie sėdi smėlio dėžėje, maži vaikai negali žaisti, liepė eiti iš ten, pasakė, kad tik už ausų galima ištraukti iš aikštelės. Jie pakluso ir nuėjo ant treniruoklių. Tuomet nuteistasis pradėjo juos drausminti, pradėjo aiškinti, kad E. Č. galimai negražiai šneka, negražiai elgiasi, atsistojęs priėjo prie E. Č. dviem rankom jam „uždengė kelią“, laikė treniruoklių rankenas ir neleido jam (t.y. E. Č.) išeiti (kaip neleido išeiti – vaikas parodė teisme), pradėjo pravardžiuotis, tyčiotis, sakė, kad jis debilas, sakė kažką apie Maskvą ir pakėlė už ausų rankomis. Iš pradžių paėmė už vienos ausies – už kairės (taip pat parodė teisme) ir tada paėmė už kitos ir pakelė. Nurodė, jog labai skaudėjo, gal dvi sekundes laikė pakėlęs. Mažametis E. Č. sakė nuteistajam, kad baigtų, tuomet nuteistasis jį (t.y. E. Č.) padėjo ir nuėjo toliau į aikštelę. Nukentėjusiojo teigimu, po įvykio jis ėjo namo, pasakė mamai, paskambino tėčiui, kuris atvažiavo už dviejų minučių ir ėjo pakalbėti su nuteistuoju, kodėl jis tampė sūnų E. Č.. Tėtis (t.y. A. Č.) atėjo, paklausė, ar jį tampė, nuteistasis sakė, kad taip ir pradėjo grasinti rusų kalba užsimojo, o tėtis gynėsi. Taip pat nurodė, jog jam apie porą valandų ausys buvo ištinusios ir raudonos, skaudėjo, vakare iš karto po įvykio važiavo pas gydytojus. Draugas (t.y. M. L.) matė, kai tas vyras (t.y. A. I.) paėmė jį už ausų (1 tomas, b.l. 48-51). Mažametis liudytojas M. L., kuris kartu su nukentėjusiuoju žaidė žaidimų aikštelėje, apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, patvirtino, kad jiems būnant minėtoje aikštelėje atėjo vyras vardu A., pradėjo sakyti, kad jie gąsdina vaikus, tuomet jie (E. Č. ir M. L.) išėjo iš smėlio dėžės link treniruoklių, vyras atėjęs pradėjo pravardžiuoti draugą (t.y. E. Č.) sakė durnius, tada draugas pasakė, kad tuoj pasikvies savo tėvą, po to tas žmogus (t.y. A. I.) pradėjo tampyti draugą (t.y. E. Č.) už ausų. Jis tuo momentu, kai pradėjo tampyti už ausų, pasislėpė ir neypatingai gerai girdėjo, ką tas žmogus sakė, bet kai buvo tempiama už ausų, šį įvykį matė (1 tomas, b.l. 64-69). Pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą A. Č. nurodė iš savo sūnaus sužinoję iš esmės tokias pačias aplinkybes, kokias sūnus nurodė apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją.
9. Taigi šios nutarties 8 punkte aptartais mažamečių nukentėjusiojo bei liudytojo parodymais nustatyta, kad abu jie patvirtino buvę žaidimų aikštelėje, smėlio dėžėje, kai prie jų priėjo nuteistasis išreikšdamas pastabą. Tokią įvykio pradžią nurodė ir pats nuteistasis. Abu mažamečiai patvirtino ir tai, kad po minėtų pastabų nuėjo prie treniruoklių, nuteistasis pradėjo nukentėjusįjį pravardžiuoti ir tuomet tempė už ausų. Psichologės, dalyvavusios abiejų vaikų apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, paaiškinimai patvirina, kad jokių ypatumų, išskirtinumų apklausų metu ji nestebėjo, taip pat ir to, kad vaikams buvo iš anksto nurodyta ką, sakyti. Nors paties įvykio liudytojas A. Č. tiesiogiai nematė, tačiau nurodė, jog apie šį įvykį jis sužinojo iš sūnaus, po ko iš karto ėjo ieškoti nuteistojo, nuėjo į kepyklėlę (pastaba – šis asmuo vaikams žinomas kaip bandelių pardavėjas), kur paklausė A. I., ar šis tampė sūnaus ausis, į ką A. I. atsakė teigiamai, po ko tarp jų kilo konfliktas. Tokias aplinkybes nurodė ir nukentėjusysis E. Č.. E. Č., taip pat ir ir jo tėvo A. Č. teigimu, tą patį vakarą jie vyko į gydymo įstaigą, ką patvirtina ir kartu su pareiškimu pateiktas ambulatorinio apsilankymo aprašymas, kuriame fiksuotas apsilankymas 2023 m. birželio 9 d. 22 val. 47 min., kurio metu nustatyta, kad mažamečio abiejų ausų kaušeliai paraudę, kiek patinę, palpuojant skausmingi visame plote, hametomų nėra, užausiai nepažeisti. Rekomenduota saugoti ausis nuo sumušimų 7 dienas, nurodyti skausmą malšinantys vaistai (1 t., b. l. 12).
10. Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad tarp mažamečio nukentėjusiojo ir mažamečio liudytojo parodymų yra akivaizdžių prieštaravimų dėl fizinio skausmo sukėlimo būdo (pakėlus už vienos ausies, ar pakėlus už abiejų ausų, pradėjus tampyti ausis ar atlikus šių veiksmų visumą), koks šių veiksmų eiliškumas ir kiek jie užtruko, fizinio smurto priežasčių, kurias nurodo vaikai. Apygardos teismas pripažįsta, kad mažamečių parodymuose yra kai kurių prieštaravimų, tačiau jie yra neesminiai ir vieni kitus tik papildo.
11. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-370/2014, 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-495/2024).
12. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas sprendžia, kad mažamečių nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai yra pakankamai informatyvūs, todėl iš to, ką parodė mažamečiai ikiteisminio tyrimo teisėjui, kolegijos nuomone, tikrai galima spręsti apie A. I. smurtinių veiksmų pobūdį, taip pat pagal tuos mažamečių parodymus galima spręsti ir apie nuteistojo veiksmų teisinį kvalifikavimą. Esminiai mažamečių nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai apie tai, kad smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu A. I. atliko ir dėl jų mažametis nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, sutampa, jų parodymai yra aiškūs, detalūs ir nuoseklūs, todėl ir teisėjų kolegija nenustatė mažamečių duotų parodymų esminio prieštaringumo ir (ar) kitų esminių trūkumų, kurie suteiktų pagrindą juos vertinti kaip nepatikimus ir jais nesiremti. Mažai tikėtina, kad abu vaikai būtų išgalvoję nebūtą įvykį ir šio išgalvoto įvykio aplinkybių nuosekliai laikęsi nukentėjusiajam bendraujant su savo tėvu (kaip minėta, E. Č. iš karto po įvykio paskambino tėčiui A. Č., kuris atvyko prie vaiko), tiek apklausiami teisme pas ikiteisminio tyrimo tiesėją. Teisėjų kolegijos vertinimu, gynėjo nurodyti parodymų neatitikimai laikytini nusikaltimo kvalifikavimo požiūriu nereikšmingais ir subjektyviais, tuo tarpu nuteistojo parodymų nesmurtavus prieš mažametį nukentėjusįjį nepatvirtina jokie byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistojo A. I. parodymais.
13. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nukentėjusiojo ausų paraudimo priežastis nėra diagnozuota nei (duomenys neskelbtini) klinikų aprašyme, nei Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje, kurioje nėra patvirtinta ir tai, kad ausų paraudimai buvo sukelti (buvo tiesioginė priežastis) apeliantui inkriminuojamais veiksmais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas byloje esančius įrodymus vertina ne pavieniui, o įvertina kiekvieną įrodymą atskirai, o po to įvertina ir jų visumą. Kaip minėta, nukentėjusysis nuo pat įvykio pradžios aiškiai ir detaliai nurodė smurto jo atžvilgiu panaudojimo aplinkybes. Kartu su pareiškimu pateiktas ambulatorinio apsilankymo aprašymas, kuriame fiksuotas apsilankymas 2023 m. birželio 9 d. 22 val. 47 min.. Jame nurodyta, kad mažamečio abiejų ausų kaušeliai paraudę, kiek patinę, palpuojant skausmingi visame plote, hametomų nėra, užausiai nepažeisti. Rekomenduota saugoti ausis nuo sumušimų 7 dienas, skausmą malšinantys vaistai (1 t., b. l. 12). Nors specialistui apžiūrėjus iš (duomenys neskelbtini) klinikų pateiktus dokumentus padaryta išvada, kad nukentėjusiajam objektyvių sužalojimų nenustatyta, tačiau ši išvada niekaip nepaneigia nukentėjusiojo parodymų dėl jam sukelto fizinio skausmo, o šis apelianto atsietai ir subjektyviai vertinamas įrodymas niekaip nepaneigia jo kaltės padarius minėtą nusikaltimą. Be to, aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju nuteistas vyriška stipria ranka mažamečiui vaikui paėmė abejomis rankomis už ausų, po ko pakėlus į viršų jį patampė už ausų, dėl ko mažametis liudytojas pasislėpė, o nukentėjusyjį tėvas pamatė apsiverkusį, kuriam abi ausys buvo stipriai raudonos ir patinusios, tai rodo, jog nuteistasis turėjo ir galėjo suprasti, kad vaikui skauda, ką patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pats nukentėjusysis, jog jam po tokio ausų tempimo labai skaudėjo, dėl ko šias aplinkybes nurodžius ir tėvui, jie nusprendė nuvažiuoti pasitikrinti į ligoninę – į Santariškes. Be to, sugretinus pateiktą ambulatorinio apsilankymo aprašymą ir faktinius duomenis, kad mažametis nukentėjusysis buvo pristatytas į gydymo įstaigą po 3 valandų nuo ausų tampymo, kuomet paraudimas ir patinimas po 3 valandų vis dar buvo išlikęs, tai vėlgi patvirtina fizinio skausmo stiprumą. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad aptariamu būdu mažamečiui nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, jis buvo tikras ir pakankamai stiprus. Taip pat byloje esantys duomenys, kurie pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti įrodymais, nesudaro pagrindo manyti, kad nagrinėjamu atveju nusikaltimas yra mažareikšmis.
14. Gynyba taip pat kelia klausimą dėl laiko tarpo, kuris praėjo nuo įvykio iki kreipimosi į policijos įstaigą. Nurodo, jog nukentėjusiojo įstatyminio atstovo pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo priimtas ir ikiteisminis tyrimas pradėtas tik 2023 m. birželio 23 d., t. y. praėjus 14 dienų po įvykio, kas rodo, jog šis ikiteisminis tyrimas buvo inicijuotas vien dėl to, kad pats A. I. 2023 m. birželio 9 d. pateikė pareiškimą nukentėjusiojo įstatyminio atstovo A. Č. atžvilgiu, po to, kai A. Č. jį užpuolė ir sudavė nemažiau trijų smūgių į veido sritį, dėl ko A. Č. atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Gynybos vertinimu, dėl šios priežasties mažamečiai nukentėjusysis ir liudytojas galėjo būti paveikti ir sąmoningai arba nesąmoningai siekti iškraipyti arba netiksliai pateikti įvykio aplinkybes bei apkalbėti apeliantą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos sprendžiant A. I. kaltės klausimą šioje byloje ir nepaneigia fakto, kad A. I. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
15. Visų pirma pažymėtina, kad apie įvykį A. Č. pranešimas buvo gautas 2023 m. birželio 13 d. (1 t., b. l. 5). Taip pat nustatyta, ir ginčo dėl to nėra, kad po vaiko tempimo už ausų tarp atstovo pagal įstatymą A. Č. ir A. I. buvo fiksuotas ir kitas fizinis smurtas. Pačių proceso dalyvių nurodomas kitas įvykis – smūgiai nuteistajam kitame procese iš atstovo pagal įstatymą A. Č. pusės, paaiškina, nors ir nepateisina, bet sustiprina įsitikinimą, kad A. Č. veiksmams įtakos turėjo būtent įvykis su jo sūnumi, kas yra nustatyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje. Be to, įstatyminis atstovas A. Č. pirmosios instancijos teisme paaiškino tokio savo elgesio priežastis ir nurodė, kad tą patį vakarą nuvykus į gydymo įstaigą dėl sūnaus apžiūros jis suprato, kad apie įvykį teisėsaugos institucijoms bus pranešta iš gydymo įstaigos, būtent šios aplinkybės ir nulėmė, kad minimas pareiškimas buvo pateiktas vėliau. Taip pat pažymėtina, kad kiekvieno žmogaus reakcija į patirtą smurtą, šiuo atveju mažamečio sūnaus atžvilgiu, yra individuali, todėl būtent tokia įstatyminio atstovo A. Č. reakcija nagrinėjamos bylos kontekste negali būti vertinama kaip A. I. teisinantys duomenys, juo labiau, kad smurto padariniai įrodyti ne tik paties mažamečio nukentėjusiojo parodymais, bet ir mažamečio liudytojo parodymais bei (duomenys neskelbtini) klinikų gydytojo otorinolaringologo 2023 m. birželio 9 d. 22.47 val. (duomenys neskelbtini) ambulatorinio apsilankymo aprašymu (1 t., b. l. 12).
16. Gynėjas taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos sprendimą neskirti nukentėjusiojo E. Č. ir liudytojo M. L. teismo psichiatrijos ekspertizę. Šiuo gi atveju kaip ir pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegijai nekilo jokių abejonių dėl mažamečių nukentėjusiojo ir liudytojo gebėjimo suvokti, kad prieš E. Č. buvo fiziškai smurtaujama ir, kad pagal savo amžių, jie gebėjo paaiškinti, kokiu būdu tai buvo daroma, kur tai buvo daroma, kada tai vyko. Todėl gynėjo skundo argumentas, kad nepaskyrus teismo psichiatrijos ekspertizės nebuvo pašalinti prieštaravimai, esantys byloje, atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip pagrįstai pažymėta pirmosios instancijos teismo 2024 m. liepos 26 d. nutartyje (2 t, b.l. 26-29) sprendžiant gynybos prašymą skirti nukentėjusiojo E. Č. ir liudytojo M. L. teismo psichiatrijos ekspertizę, viso ikiteisminio tyrimo metu nebuvo keliamos jokios abejonės, susijusios su nepilnamečių raida, gebėjimu teisingai suvokti aplinkybes, duoti parodymus ir kt., apklausos buvo vykdomos dalyvaujant tiek nuteistajam, tiek gynėjui. Iš nepilnamečių apklausų protokolų bei vaizdo įrašų matyti, kad buvo aktyviai užduodami klausimai, tikslinant įvairias įvykio aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat buvo nuspręsta apklausti ir vaikų apklausas atlikusią specialistę, t. y. teismo psichologę, kuri nurodė, kad šios vykdytos apklausos nebuvo išskirtinės, abu vaikai jaudinosi, tačiau teigė nepastebėjusi, kad vaikams būtų iš anksto pasakyta, ką sakyti teisme, nepastebėjo jokių suvaržymų, taip pat ypatumų dėl vaikų raidos. Nors teismo psichologė, kaip pažymėjo gynėjas, neatlieka vaikų vertinimo, jos funkcija iš esmės yra padėti apklausti vaikus, vis tik ji, kaip specialistė, nepastebėjo jokių požymių, kad apklausiami vaikai negebėtų patys pasakoti įvykio aplinkybių, būtų akivaizdžiai įtakoti kitų asmenų.
17. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymą dėl liudytojo M. L. motinos apklausos, kuri, pasak gynėjo, laikytina asmeniu, neturinčiu jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl jos parodymai baudžiamojoje byloje būtų daug objektyvesni ir patikimesni, nei neigiamą nusistatymą apelianto atžvilgiu turinčio A. Č., dėl ko nuteistojo gynėjas kelia abejones, ar proceso metu buvo tinkamai užtikrintas rungimosi principas, ar išnagrinėtos visos bylos aplinkybės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo sprendimu neatlikti šių veiksmų nagrinėjamoje byloje (teisiamojo posėdžio 2024 m. balandžio 8 d. protokolinė nutartis, 1 t., b.l. 166-170), nes V. L. paties įvykio nematė, duomenų, kad ji būtų stabėjusi pro langą įvykį, ikiteisminio tyrimo metų nebuvo surinkta. Pažymėtina, kad V. L. dalyvavo apklausiant jos mažametį sūnų M. L. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kuris aiškiai ir logiškai atsakinėjo į jam pateiktus klausimus. Atkreiptinas dėmesys, kad išsamus visų bylos aplinkybių ištyrimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-247-788/2017). Todėl nuteistojo gynėjo nesutikimas su apylinkės teismo sprendimu dėl įrodymų tyrimo apimties, savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė ir neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir taip esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą. Priešingai, konstatuotina, kad apylinkės teismas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos pagrindu patikimai nustatė, jog niekas kitas, o būtent A. I. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, priėjęs prie mažamečio nukentėjusiojo E. Č. (gim. (duomenys neskelbtini)), tuo metu, kai pastarasis buvo prie vaikiškų karstyklių, tyčia be jokios priežasties, paėmė abejomis rankomis mažametį nukentėjusįjį E. Č. už ausų ir pakėlė į viršų, patampydamas pastarąjį už ausų, po ko paleido, tokiu būdu jis (A. I.) sukėlė nukentėjusiajam mažamečiui E. Č. fizinį skausmą. Baudžiamojoje byloje surinktų duomenų pakanka, kad A. I. veika būtų laikytina įrodyta. Byloje nėra užfiksuota jokių kitų liudytojų duomenų, kurie būtų žinoję apie šias aplinkybes, bet nebūtų apklausti. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 140 straipsnio 3 dalis (2015 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1649) – pritaikytas tinkamai.
18. Lyginant A. I. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 140 straipsnio 3 dalies redakciją (2015 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1649), su šia apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu galiojančia nauja BK 140 straipsnio 3 dalies redakcija (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), matyti, kad pagal naująją BK 140 straipsnio 3 dalies redakciją numatyta griežtesnė atsakomybė, t. y. panaikinta baudos bausmė ir nustatytos laisvės atėmimo bausmės maksimali riba padidinta. Taigi, nagrinėjamu atveju naujasis baudžiamojo įstatymo straipsnis nešvelnina šioje byloje nuteistam asmeniui bausmės, kitokiu būdu irgi nepalengvina jo teisinės padėties, nes nuteistajam galėtų būti paskirta tik griežtesnė nei bauda alternatyvi bausmė – laisvės apribojimas. Todėl teisėjų kolegija vadovaujasi BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendrąja taisykle, pagal kurią veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Kadangi BK naujoji redakcija nepalengvina nuteistojo A. I. teisinės padėties, dėl to jo nusikalstama veika kvalifikuojama pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1649).
19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra nepašalintų abejonių ar prieštaravimų, kurie turėtų būti vertinami nuteistojo A. I. naudai. Pirmosios instancijos nuosprendyje atlikta pakankamai išsami įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teismas apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kaltinamojo teisiamajame posėdyje duotus parodymus. Nors nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kaip to skunde prašo nuteistojo gynėjas, nėra pagrindo.
20. Apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų, kuriais būtų keliami ir ginčijami A. I. skirtos bausmės rūšies bei dydžio, priteisto civilinio ieškinio klausimai. Visgi įvertinus tai, kad nuteistojo gynėjas skunde prašo priimti priešingą nei pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija, įvertinusi po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2025 m vasario 1 d. įsigaliojusius ir BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimus, priimtus 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573, konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam, yra teisėta ir pagrįsta, teismas išsamiai įvertino visas bausmei skirti reikšmingas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Byloje pareikštų civilinių ieškinių klausimas taip pat išspręstas teisingai.
Dėl proceso išlaidų už nukentėjusiojo atstovavimą apeliaciniame procese
21. Vilniaus apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. kovo 4 d. patikslinta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2025-02821, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 204.17 Eur, teikiant antrinę teisinę pagalbą mažamečiui nukentėjusiajam E. Č. pagal 2025-01-02 sprendimą Nr. KTS-2025-00006.
22. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje yra išaiškinta ir tai, jog šios įstatymo nuostatos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo išieškojimo galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant pinigų sumas, skirtas atlyginti išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-41-648/2022 ir kt.).
23. Asižvelgus į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo A. I. gynėjo advokato Irmanto Dobilo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, taip pat į tai, kad nuteistasis yra darbingo amžiaus, dirba, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad jo finansinė padėtis sunki, įvertinus bylos sudėtingumą, taip pat tai, kad prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra protingo dydžio, atitinkančia advokatės darbo sąnaudas, pagrįsta minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma bei gynėjos Dalios Romaškevčienės pateiktu prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos už mažamečiui nukentėjusiajam E. Č. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo valstybės naudai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. I. gynėjo advokato Irmanto Dobilo apeliacinį skundą atmesti
Priteisti valstybės naudai iš nuteistojo A. I. 204,17 Eur (du šimtus keturis eurus ir septyniolika eurocentų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo, susidariusių teikiant antrinę teisinę pagalbą nepilnamečiui nukentėjusiajam E. Č. apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.