Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Surgailienės ir Jelenos Šiškinos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. D., G. D., D. D., D. D. ir D. D., atstovaujamos įstatyminių atstovų R. D. ir G. D., apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. D., G. D., D. D., D. D. ir D. D. ieškinį atsakovei Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys Trakų rajono savivaldybės administracija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir R. D., institucija, teikianti išvadą byloje Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir atsakovės Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos priešieškinį ieškovams R. D., G. D., D. D., D. D. ir D. D. dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo ir ieškovų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, tretieji asmenys Trakų rajono savivaldybės administracija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir R. D., institucija, teikianti išvadą byloje, Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis dėl ginčo patalpos paskirties bei nuomos sutarties kvalifikavimo keistina, tačiau iš esmės pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, o apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Apeliantai kartu su apeliaciniu skundu pateikė 15 naujų įrodymų, kurie pasak apeliantų, patvirtina, jog ginčo patalpos daugiau nei 50 metų buvo naudojamos kaip gyvenamojo būsto. CPK 314 straipsnyje įvirtintas naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas, kurio išimtys gali būti pateisinamos tik tuo, kad pirmosios instancijos teismas tam tikrus įrodymus atsisakė priimti ir tirti arba būtinybė pateikti šiuos naujus įrodymus atsirado vėliau, t. y. jau išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme. Visgi nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant apeliantų įrodinėjamas aplinkybes, todėl jie prijungtini prie bylos. Pažymėtina ir tai, kad nauji įrodymai buvo pateikti ir išsiųsti kartu su apeliaciniu skundu, todėl atsakovė turėjo galimybę su jais susipažinti bei pareikšti atsikirtimus.Bylos duomenimis nustatyta, kad Trakų rajono savivaldybės valdyba 1995-06-21 sprendimu Nr. 50 „Dėl gyvenamojo ploto“ nusprendė suteikti (duomenys neskelbtini), namams eilės numerius ir įregistruoti juose esančias patalpas Trakų valstybinės turizmo įmonės gyvenamuoju plotu sekančiai: <...> (duomenys neskelbtini) – 176,58 kv. m. bendro ploto <...> ir suteikti jas eilę metų ten gyvenančioms šeimoms pagal priedėlį. Minėto sprendimo priedėlyje nurodyta, kad R. D. suteikiamas gyvenamasis plotas, esantis (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 72,04 kv. m. Sprendimo 5 punktu Trakų valstybinės turizmo įmonės administracija buvo įpareigota su sprendimo priedėlyje minimomis šeimomis sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-07-27 nutarimu Nr. 1052 „Dėl Trakų valstybinės turizmo įmonės likvidavimo“ buvo nuspręsta likviduoti Trakų valstybinę turizmo įmonę ir perduoti įstatymų nustatyta tvarka Užutrakio buvusio dvaro ansamblį ir kitus šio dvaro pastatus Trakų istoriniam nacionaliniam parkui iki 1995-10-02. Trakų istorinis nacionalinis parkas ir R. D., remdamiesi Trakų rajono savivaldybės valdybos 1995-06-21 sprendimu Nr. 50, 1995-10-03 sudarė gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartį. Pagal nuomos sutartį Trakų istorinis nacionalinis parkas suteikė nuomininkui R. D. ir jo šeimos nariams neterminuotam naudojimui 156,84 kv. m. bendrojo (naudingojo) ploto gyvenamąją patalpą, esančią adresu: (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, ginčo patalpa yra 282,24 kv. m bendrojo ploto pastate – tarnų patalpose, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiose adresu (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – paslaugų, nuosavybės teise registruotose Lietuvos Respublikos vardu, patikėjimo teise valdomose Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos, pastato įregistravimo pagrindas – 1995-07-27 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1052.

Dėl ginčo patalpos atitikties ,,būsto“ sąvokai

Pasak apeliantų, ginčo patalpa faktiškai visą laiką jų buvo naudojama kaip gyvenamoji patalpa, joje visada gyveno nuomininkų šeimos nariai, todėl susiformavo šių asmenų ryšys su gyvenamąja patalpa kaip su gyvenamuoju būstu. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (pvz., Buckley v. United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996 IV, § 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v.United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog „būstu“ Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka įsteigta ir užimta patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Taigi, patalpų atitiktį ,,būsto“ sąvokai lemia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyti kriterijai, o ne nacionalinėje teisėje nustatyta klasifikacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2014).Nagrinėjamu atveju iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo patalpa yra 282,24 kv. m bendrojo ploto pastate – tarnų patalpose, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – paslaugų, tačiau iš 1996-08-02 atsakovo pažymos, adresuotos Respublikiniam teritoriniam inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurui, matyti, kad ginčo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), nurodytas kaip gyvenamasis namas. Iš gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), paso taip pat matyti, jog 72,04 kv. m. ginčo patalpa nurodyta kaip gyvenamoji. 1994-03-07 Namų valdos techninės apskaitos byloje Nr. 38776 ginčo patalpų paskirtis ir naudojimas nurodomas gyvenamoji patalpa. Iš Nekilnojamojo turto objekto, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylos Nr. 38776 taip pat matyti, kad kambarių paskirtys nurodytos virtuvė, sanitarinis mazgas. Byloje esančiu 2004-02-18 raštu nustatyta, kad Trakų istorinis nacionalinis parkas kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, prašydamas patikslinti duomenis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų bylose ir pažymėjimuose apie Užutrakio buvusio dvaro sodybos – kultūros paminklo pastatus, tame tarpe prašydamas byloje Nr. 38776 pastato, esančio (duomenys neskelbtini), paskirtį iš „Gyvenamoji (daugiabučiai)“ pakeisti į „paslaugų“, o pavadinimą iš „Gyvenamasis namas“ pakeisti į „Tarnų patalpos“. Be to, byloje ginčo, kad ginčo patalpa ilgą laiką buvo naudojama kaip gyvenamoji patalpa, kurioje gyveno nuomininkai, nekilo. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nors Nekilnojamojo turto registro duomenimis ginčo patalpa yra pastate, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis nurodyta paslaugų, tačiau pagal faktinę situaciją jame esančios patalpos tinkamos gyventi ir ilgą laiką jose buvo gyvenama, daro išvadą, jog ginčo patalpos pripažintinos ,,būstu“ Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, sprendžiant dėl patalpų atitikties ,,būsto“ sąvokai, neturi reikšmės nacionalinėje teisėje pateikiamas patalpų klasifikavimas į gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties patalpas – patalpos pripažinimą būstu lemia nustatytas asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2014).

Dėl nuomos sutarties kvalifikavimo

Pasak apeliantų, ginčo nuomos sutartis yra gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.616 straipsnio 1 dalies 3 punkto. Pažymėtina, kad pagal įstatymą gyvenamosios patalpos gali būti nuomojamos tiek sudarant terminuotą, tiek neterminuotą nuomos sutartį, taip pat jos gali būti nuomojamos ir komercinėmis sąlygomis, t. y. kai įmonių įstaigų ar organizacijų ir fizinių asmenų komercinėmis sąlygomis (siekiant pelno, nuomos mokesčio dydis nustatomas pagal CK 6.583 straipsnio 4 dalies taisykles) nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos šalių susitarimu, ir nekomercinėmis sąlygomis, t. y. kai įgyvendinant valstybės socialinę politiką pagal valstybės ar savivaldybės institucijų sprendimą sudaromos atitinkamos nuomos sutartys, taip pat įmonėms, įstaigoms, organizacijoms priklausančios patalpos išnuomojamos savo darbuotojams kolektyvinėje sutartyje ar darbuotojų susitarimu nustatytais pagrindais ir tvarka (CK 6.577, 6.582, 6.583 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2013). Bylos duomenimis nustatyta, kad Trakų istorinis nacionalinis parkas ir R. D., remdamiesi Trakų rajono savivaldybės valdybos 1995-06-21 sprendimu Nr. 50, 1995-10-03 sudarė gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartį. Taigi, nors ginčo nuomos sutartis sudaryta remiantis Trakų rajono savivaldybės valdybos 1995-06-21 sprendimu Nr. 50, tačiau sutiktina su atsakove, kad ji nėra valstybės ar savivaldybės vykdomos socialinės politikos dėl asmenų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis subjektas. Be to, kaip jau minėta, nuomos sutarties komercinis pobūdis nustatomas pagal tai, ar sutarties sudarymo metu nuomos mokesčio dydis buvo nustatomas pagal CK 6.583 straipsnio 4 dalies taisykles. Šiuo atveju šalys 1995-10-03 nuomos sutarties 2.2. punktu susitarė, kad nuomininkas įsipareigojo kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Esant nustatytoms šioms aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad ieškovai nėra ir niekada nebuvo atsakovės darbuotojai, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog apeliantai yra socialiai remtini asmenys, šios bylos kontekste konstatuotina, kad tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip gyvenamosios patalpos komerciniai nuomos teisiniai santykiai, todėl nuomos sutarties nutraukimui taikytinos CK XXXI skyriaus, o ne CK XXVIII skyriaus normos.

Dėl teisių į būstą įgijimo ir šių teisių apsaugos

Bylos duomenimis nustatyta, kad R. D. 1995-06-28 kreipėsi į Butų privatizavimo valstybinę komisiją su prašymu leisti jam paduoti pareiškimą ir įforminti ginčo patalpos privatizavimo dokumentus. Kaip teisingai nurodo atsakovė ir kaip kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą buvo konstatuota, asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2009; kt.). Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų. Teisėjų kolegija, apibendrindama relevantiškais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-04-07 nutarimu Nr. 256 „Dėl buvusių dvaro sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-12-06 nutarimu Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-01-11 nutarimu Nr. 69 „Dėl Užutrakio buvusio dvaro ansamblio paskirties“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-09 nutarimu Nr. 755 „Dėl Užutrakio buvusio dvaro sodybos perspektyvinio panaudojimo (paskirties) programos metmenų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-23 nutarimu Nr. 1465 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“, Trakų rajono savivaldybės tarybos 2001-03-14 sprendimu Nr. 33 patvirtintu Užutrakio buvusio dvaro sodybos G208KP detaliuoju planu bei Lietuvos Respublikos kultūros ministrui 2002-12-02 įsakymu Nr. 451 patvirtinta Užutrakio dvaro sodybos – kultūros paminklo G208KP muziejinės-reprezentacinės ir memorialinės dalių detaliajame plane numatytų sprendinių įgyvendinimo ilgalaike programa, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-10-19 nutarimu Nr. 1109 „Dėl Užutrakio dvaro sodybos panaudojimo viešajai turizmo infrastruktūrai (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo poreikiams) koncepcijos patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-02-07 nutarimu Nr. 193 „Dėl išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir pastatų ir patalpų, skirtų saugoti ir eksponuoti kilnojamąsias kultūros vertybes, sąrašų patvirtinimo) nustatytą teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad dar 1992 m. Užutrakio dvaro sodyba kaip kompleksas įtraukta į neprivatizuojamų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, o valstybė Užutrakio dvaro sodybai nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo skyrė ypatingą dėmesį. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovams dar prieš sudarant ginčo nuomos sutartį taip pat turėjo būti žinoma, kad Užutrakio dvaro sodybos kompleksą, į kurį patenka ir ginčo patalpa, siekiama pritaikyti viešiesiems (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo) poreikiams tenkinti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 6.616 straipsnio 1 dalies 3 punkto. Apeliaciniam teismui nustačius, kad dar 1992 m. Užutrakio dvaro sodybą kaip kompleksą įtraukus į neprivatizuojamų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, darytina išvada, kad apeliantai neturėjo jokių teisinių galimybių privatizuoti ginčo patalpas. Pasak apeliantų, valstybė turi pareigą jiems suteikti kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas, o pirmosios instancijos teismas spręsdamas priešingai, neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl BPĮ ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo sąlygas ir tvarką, tuo pat metu nustatė valstybės garantijas juose gyvenantiems nuomininkams. Šios garantijos įvairiais laikotarpiais buvo nevienodos, tačiau valstybė visada buvo įsipareigojusi nuomininkams perduoti nuosavybėn kitas gyvenamąsias patalpas ar neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, ar kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003-03-04 nutarimas, bylos Nr. 27/01-5/02-01/03).Bylos duomenimis nustatyta, kad R. D. T. rajono Trakų apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1992-03-23 pateikė prašymą parduoti jam 0,22 ha žemės sklypą, kurį užims privačių namų valda (individualiai statybai skirtas sklypas) Jovariškių k. Trakų apylinkės taryba 1992-03-09 I šaukimo sesijos sprendimu „Dėl žemės sklypo išskyrimo“ nusprendė skirti R. D. 0,22 ha žemės sklypą Nr. 19, (duomenys neskelbtini), kurį R. D. išpirko investiciniais čekiais ir 1998-12-22 sudarė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jie jau pasinaudojo galimybe vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti žemės sklypą individualiam gyvenamajam namui statyti, teigia, kad žemės sklypas neatitiko BPĮ 3 straipsnio 4 dalyje numatytų sąlygų: 1) būsto statybai nebuvo suteiktas lengvatinis kreditas, 2) prie skirto žemės sklypo nebuvo privestos jokios komunikacijos. Teisėjų kolegija tokius apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, kad BPĮ 3 straipsnio 4 punktu prie neprivatizuojamų butų buvo priskiriami butai, nuomojami asmenų, kuriems suteiktas žemės sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti arba kurie priimti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, jeigu šiems asmenims gyvenamojo namo ar buto statybai suteiktas lengvatinis kreditas arba jeigu sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti jiems suteiktas kvartaluose, kuriuose valstybės lėšomis yra nutiesti magistraliniai inžineriniai tinklai. Minėtos teisės normos analizė leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad prie neprivatizuojamų butų buvo priskiriami butai, nuomojami asmenų, kuriems suteiktas žemės sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti, jeigu sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti jiems suteiktas kvartaluose, kuriuose valstybės lėšomis yra nutiesti magistraliniai inžinieriniai tinklai, arba kurie priimti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, jeigu šiems asmenims gyvenamojo namo ar buto statybai suteiktas lengvatinis kreditas. Taigi, R. D. galėjo rinktis arba teikti prašymą dėl sklypo individualiam gyvenamajam namui statyti skyrimo, arba prašymą priimti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą ir lengvatinio kredito gyvenamojo namo ar buto statybai suteikimo. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytą teisinį reglamentavimą bei faktines aplinkybes, jog apeliantas pateikė prašymą dėl sklypo individualaus gyvenamojo namo statybai skyrimo, apeliacinio skundo argumentai, susiję su žemės sklypo atitikimu BPĮ 3 straipsnio 4 punkto reikalavimams (dėl lengvatinio kredito suteikimo), atmetami.Vyriausybė 1991-07-12 nutarimu Nr. 278 „Dėl individualios statybos“ nustatė, kad miestų ir rajonų savivaldybės privalo užtikrinti, jog nuo 1991-10-01 būtų tenkinami visų piliečių pageidavimai gauti sklypą gyvenamiesiems namams, socialiniams ir gamybiniams objektams statyti (2.6 punktas) bei patvirtino Individualios statybos nuostatus, kurių 10 punkte nustatyta, jog sklypai individualiai statybai kvartaluose, kuriuose savivaldybė yra įrengusi magistralinius inžinerinius tinklus, suteikiami pagal patvirtintą eilę, atsižvelgiant į pareiškimo įteikimo datą bei esamas gyvenamąsias sąlygas; eilė peržiūrima ir tikslinama kasmet nuo sausio 15 d. iki kovo 15 d.; sklypai individualiai statybai skiriami atskirai, be eilės piliečiams, sutinkantiems statyti namus kvartaluose be inžinerinių tinklų, – ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo pareiškimo įteikimo dienos (nuostatų 12.1 punktas). Teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad piliečių aprūpinimas gyvenamosiomis patalpomis buvo organizuojamas taip, kad šeimos eilės tvarka įgytų būstą, taip pat į tai, jog bylos duomenimis nustatyta, kad R. D. žemės sklypas individualaus gyvenamojo namo statybai buvo skirtas 1992-03-09, o prašymą jį išsipirkti apeliantas pateikė 1992-03-23, apeliantų argumentus, jog individualaus gyvenamojo namo statybai suteiktas sklypas neatitiko BPĮ 3 straipsnio 4 punkto reikalavimo, nes jame valstybės sąskaita nebuvo nutiesti inžinieriniai tinklai, atmeta. Kadangi teisės normos įtvirtino principą, kad šeimos apsirūpinimas gyvenamuoju būstu lengvatinėmis sąlygomis užtikrinamas vieną kartą, pasirinkti kitą apsirūpinimo būstu būdą buvo leidžiama tik atsisakius anksčiau pasirinktos garantijos, pavyzdžiui, galima buvo privatizuoti nuomojamą butą, jeigu buvo atsisakoma lengvatinių kreditų, sumokama už prie suteikto sklypo nutiestus magistralinius tinklus ir pan. Nagrinėjamu atveju ieškovai neatsisakė žemės sklypo, įsigijo jį lengvatinėmis sąlygomis ir, pasinaudoję vienu iš valstybės nustatytų būdų apsirūpinti gyvenamuoju plotu, žemės sklypą pardavė. Šį faktą pirmosios instancijos teismas pagrįstai prilygino atsisakymui nuo įstatymo suteiktų garantijų būti aprūpintam gyvenamąja patalpa lengvatinėmis sąlygomis, todėl žemės sklypo pardavimą pagrįstai galima prilyginti pareigos suteikti kitas gyvenamąsias patalpas pasibaigimui.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sistemiškai aiškinamos BPĮ, CK ir kitų teisės aktų normos, nustatančios asmens teisę į būstą, kartu su teisės normomis, garantuojančiomis to paties asmens teisę apsirūpinti gyvenamuoju plotu, sudaro pagrindą spręsti, kad nagrinėjamu atveju iškeldinant apeliantus iš ginčo patalpų, kurios istoriškai yra Užutrakio dvaro rūmų priklausiniai, Užutrakio dvaro sodybos sudedamosios dalys, kurias planuojama naudoti viešiesiems (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo) poreikiams tenkinti, kita patalpa jiems gali būti nesuteikiama, nes, kartą pasinaudojęs teise apsirūpinti gyvenamuoju plotu, asmuo kartu prarado atitinkamą teisinę apsaugą jo iškeldinimo atveju. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepažeidė teisėtų lūkesčių principo, nes jo įgyvendinimas galimas nepažeidžiant teisingumo principo. Pasinaudoję teise apsirūpinti gyvenamuoju plotu lengvatine tvarka, asmuo neturi pagrindo antrą kartą įgyvendinti specialią garantiją, įstatymo suteikiamą tik vieną kartą. Be to, CK 6.614 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridinių ir fizinių asmenų nuomojamų komercinėmis sąlygomis gyvenamųjų patalpų neterminuota nuomos sutartis nuomotojo reikalavimu gali būti nutraukta nuomininką raštu įspėjus prieš 6 mėnesius. Nuomos sutarties 7 punkte nustatyta, kad sutartis gali būti nutraukta nuomotojui reikalaujant, o nuomininkas ir jo šeimos nariai gali būti iškeldinti iš turimos gyvenamosios patalpos tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tik teismine tvarka, išskyrus iškeldinimą iš namų, kuriems gresia pavojus sugriūti. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas 2014-09-12 pranešimu dėl nuomos sutarties nutraukimo informavo R. D., kad nuomos sutartis su juo yra nutraukiama bei prašė nuomininko ir jo šeimos narių išsikelti iš ginčo patalpos per 6 mėnesių terminą.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nors ir netinkamais motyvais dalyje dėl ginčo patalpos paskirties bei nuomos sutarties kvalifikavimo, tačiau priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo turinį, spręstina, kad yra pagrindas ieškovų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo atmesti o atsakovės – tenkinti, iš ieškovų atsakovės naudai priteisiant 1 815,00 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovų R. D., G. D., D. D., D. D. ir D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovės Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos naudai iš ieškovų R. D., G. D., D. D. ir D. D. bei D. D., atstovaujamos įstatyminių atstovų R. D. ir G. D., iš kiekvieno po 363,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.