Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės ir Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos ,,Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos ,,Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei ,,Lietuvos radijo ir televizijos centras“ dėl įpareigojimo nutraukti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ir žalos (permokos) atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

6. Šalys 2022 m. lapkričio 10 d. dalyvavo susitikime, o po jo LRT pateikė papildomus klausimus, tačiau atsakyme LRTC iš esmės atkartojo 2022 m. lapkričio 7 d. rašte išdėstytą informaciją. Vėliau pateikė detalesnius paaiškinimus dėl sąnaudų didėjimo ir nurodė, kad dėl MEZON verslo pardavimo likę infrastruktūros (prieigos) kaštai persiskirstė visoms likusioms LRTC teikiamoms paslaugoms, tame tarpe ir LRT, bei proporcingai padidino visų paslaugų savikainą. LRT teikiamų paslaugų santykinės sąnaudos didėjo 22,6 proc., o kita sąnaudų augimo priežastis – tik LRT paslaugoms teikti skirto turto ir jo aptarnavimo išlaidų augimas dėl paslaugų apimčių augimo ir brangsiančių resursų. Tai padidino išlaidas apie 95 tūkst. Eur. Kartu su šiuo raštu atsakovė pateikė LRT paslaugų sąnaudų specifikaciją, kurioje yra lyginami 2020 m. ir 2021 m. kaštai. Iš specifikacijoje nurodytų duomenų, matyti, kad 2021 m. sąnaudos padidėjo 526 tūkst. Eur suma (23 proc.), t. y. didesne suma nei pirminiame rašte. Nors 2022 m. gruodžio 28 d. LRT raštu paprašė LRTC detalizuoti pateiktas sąnaudų eilutes, pateikti paaiškinimus dėl kaštų priskyrimo bei pagrįsti sąnaudas dokumentais, ypač įvertinus tai, kad tam tikros sąnaudos padidėjo ypatingai ženkliai.

8. LRTC yra vienintelis Lietuvos Respublikoje esantis subjektas, kuris turi teisę teikti paslaugas, kurių reikia LRT radijo ir televizijos tinklams teikti ir eksploatuoti, ir paslaugas, skirtas radijo ir televizijos programų signalams elektroninių ryšių tinklais perduoti visuomenei. Tai savaime reiškia, kad LRTC užima 100 proc. rinkos dalį ir yra laikoma užimančia dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje. Tai reiškia, kad LRTC veiklos atžvilgiu, kiek tai susiję su LRT radijo ir televizijos programų teikimo ir signalų siuntimo paslaugų pardavimu, yra taikomi visi veiklos ribojimai (įpareigojimai), kuriuos Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ) 7 straipsnis numato dominuojančią padėtį užimantiems ūkio subjektams.

11. Pažymėjo, kad priešingai nei teigė atsakovė LRTC 2021 m. sąnaudos mažėjo. Šią aplinkybę pagrindžia atsakovės 2021 m. finansinėje ataskaitoje bei metiniame pranešime pateiktos išvados. Iš pateiktų duomenų matyti, kad beveik visų grupių sąnaudos sumažėjo net (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini), o tokį mažėjimą, kaip nurodo pati atsakovė, lėmė MEZON verslo pardavimas. LRTC nurodomos 2021 m. sąnaudų tariamo augimo priežastys yra prieštaringos ir neaiškios. LRTC viename rašte nurodo, kad (duomenys neskelbtini) sąnaudų augimą lėmė MEZON verslo pardavimas, vėliau teigia, kad priežastys yra paslaugų apimčių augimas, brangstantys resursai, infliacija. LRT tenkanti visų 2021 m. LRTC sąnaudų dalis yra 31 proc., nors 2020 m. LRT tenkanti visų 2021 m. LRTC sąnaudų dalis tesudarė 11 proc. LRTC sprendimas 2021 m. „perkelti“ penktadalį metinių sąnaudų nacionaliniam transliuotojui, ir pagal tai nustatyti kainas už LRTC paslaugas LRT bei kitiems LRTC paslaugų gavėjams, yra neproporcingas LRT atžvilgiu teikiamų paslaugų apimčiai ir nepagrįstas objektyviomis LRT atžvilgiu teikiamų paslaugų sąnaudomis. Atitinkamai laikytinas pažeidžiančiu KĮ 7 straipsnio 3 punktą, t. y. piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi taikant diskriminacines sąlygas ir sudarant skirtingas konkurencijos sąlygas.

16. Atkreipė dėmesį, kad vietoje to, jog vadovaudamasi ERĮ nuostatomis, ieškovė inicijuotų ginčą RRT (kaip privalomame ikiteisminiame ginčo forume) arba skųstų RRT nutarimą administraciniam teismui, ieškovė pateikė ieškinį, remdamasi tariamu atsakovės piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi pagal KĮ. Tačiau KĮ santykiuose tarp ieškovės ir atsakovės (ypač kiek tai susiję su paslaugų kainos apskaičiavimu pagal atsakovės sąnaudas) nėra taikomas, nes šiuos klausimus reguliuoja ERĮ ir kiti teisės aktai. Atsakovės nuomone, ieškovė reikalauja neteisėtos valstybės pagalbos, nes, vietoje sąnaudų kompensavimo numatyto teisės aktų nustatyta tvarka, siekia gauti išskirtinę ekonominę naudą apeinant teisinį reguliavimą, kuris numato pareigą padengti atsakovės išlaidas.

17. Teismas neturi kompetencijos nagrinėti šią bylą. Ieškovei atsakovės teikiamų paslaugų apskaičiavimo tvarką nustato teisės aktai, o to kontrolę atlieka RRT teisės aktų (įskaitant ERĮ ir Nutarimo) nustatyta tvarka. Būtent RRT sprendžia dėl atsakovės apskaičiuotos kainos pagrįstumo. Tuo atveju, jei RRT nustato, kad paslaugų kaina apskaičiuota didesnė nei faktinės sąnaudos, ji įpareigoja atsakovę grąžinti permoką LRT ir atvirkščiai. Atsakovė įpareigota savo paslaugų kainą skaičiuoti ją grindžiant patirtomis paslaugų teikimo ieškovei sąnaudomis (įskaitant protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą), tai įrodo, kad atsakovė neteikia paslaugų rinkos dėsniais. Aplinkybė, kad atsakovė yra vienintelė, kuri Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (toliau – LRTĮ) nustatyta tvarka, teikia tokio pobūdžio paslaugas ieškovei, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog ji apriboja ieškovės konkurencijos sąlygas rinkoje. Atsakovės padėtis rinkoje ieškovės atžvilgiu yra nulemta įstatymo leidėjo ir Nutarimo, kurie įtvirtino ir griežtus kontrolės mechanizmus, todėl KĮ netaikomas.

18. Bendrosios kompetencijos teismas negali pasisakyti dėl RRT nutarimo teisėtumo, nes tokiu būdu pažeistų bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles. Pasisakydamas dėl RRT nutarimo teisėtumo teismas taip pat perimtų RRT kompetenciją, nes būtent ji atlieka atsakovės paslaugų ieškovei kainos kontrolę. Papildomai atsakovės sąnaudų skaičiavimas buvo audituotas RRT atrinktų nepriklausomų auditorių, kurie konstatavo, kad ieškovės sąnaudos skaičiuojamos tinkamai ir pagrįstai. Šios aplinkybės yra konstatuotos RRT nutarime, kurio ieškovė neskundė. Atitinkamai, ieškovės pozicija, neva ji teikia ieškinį dėl KĮ pažeidimo ir todėl ginčas teismingas Vilniaus apygardos teismui, yra nepagrįsta ir ydinga. Ieškovė, prieš kreipdamasi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, privalėjo pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka – kreiptis į RRT, tačiau šios pareigos nesilaikė, todėl civilinė turėtų būti nutraukta.

19. Pažymi, kad KĮ šiam konkrečiam ginčui negali būti taikomas, kadangi aktualios paslaugos nėra teikiamos veikiant laisvos rinkos dėsniams, o tai yra būtina sąlyga šio įstatymo taikymui. Atsakovės padėtis rinkoje yra nulemta įstatymo leidėjo valios, bet ne laisvos rinkos dėsnių. Laisvos konkurencijos ir rinkos dėsnių nebuvimą įrodo vien tai, kad atsakovė turi teisę išimtinai tik į sąnaudų kompensavimą ir nepriima savarankiško sprendimo dėl kainos dydžio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

31.5. Ieškinio reikalavimais nėra siekiama nuginčyti RRT Nutarimo teisėtumo ar pakeisti šį konstatuojamojo pobūdžio teisės aktą, t. y. RRT Nutarimas bei deliktinės civilinės atsakomybės taikymas už KĮ 7 straipsnio 1 punkto pažeidimą yra tarpusavyje nepriklausomi, autonomiški teisiniai institutai. Todėl teismas be teisinio pagrindo vertino ieškinio reikalavimų dėl KĮ 7 straipsnio 1 punkto pažeidimo nagrinėjimo klausimą remiantis RRT Nutarimo teisėtumo aplinkybe.

31.8. Kadangi teisinis reguliavimas nenustato jokių įpareigojimų RRT atlikti atsakovės paslaugų kaštų kontrolę, kuri savo turiniu prilygtų, ar būtų panaši į kainos teisėtumo vertinimą pagal KĮ 7 straipsnio 1 punktą, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad nenuginčytas RRT nutarimas yra pakankamas teisinis pagrindas atmesti apeliantės reikalavimus dėl atsakovės įpareigojimo nutraukti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ir žalos (permokos) atlyginimo.

31.10. Vien tai, kad RRT priimtas aktas pavadintas nutarimu ir jame yra nurodyta apskundimo tvarka, neleidžia teigti, kad jis yra individualus administracinis aktas. Savo esme nutarimas yra konstatuojamojo pobūdžio teisės aktas, todėl skundas administraciniam teismui negalėtų būti paduotas. Atsižvelgiant į tai, kad nutarimas negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu, jis negalėtų būti ir savarankišku administracinės bylos dalyku. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nutarimas turėjo būti skundžiamas administraciniam teismui, yra nepagrįsta ir prieštaraujanti suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai – skundai dėl viešojo administravimo subjekto priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų teisėtumo, nėra nagrinėjami administraciniuose teismuose.

32.2. Ginčai tarp elektroninių ryšių rinkos dalyvių dėl teikiamų paslaugų kainos pagrįstumo, t. y. dėl savo esme analogiškų klausimų, kuriuos kelia apeliantė šioje byloje (nesąžiningai apeidinėdama privalomą ikiteisminę tokių ginčų nagrinėjimo tvarką), yra nagrinėjami RRT ginčų komisijoje privaloma tvarka.

32.9. Sprendimu teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir pasisakė dėl bylai išspręsti reikšmingų esminių klausimų bei įrodymų, todėl nėra jokio pagrindo teiginiui, neva egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismas atsižvelgė į byloje nagrinėjamą specifinę situaciją bei taikomą specialų reguliavimą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tiek, kiek to reikėjo, pagrįsto ir teisėto sprendimo priėmimui šioje byloje nagrinėjamam konkrečiam ginčui.

32.10. Net ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad šioje byloje yra pagrindas peržiūrėti galiojantį ir vykdytiną RRT nutarimą bei nagrinėti atsakovės paslaugų kainos apskaičiavimą KĮ prasme, su kuo atsakovė kategoriškai nesutinka, apeliantė neišpildo įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose standarto: apeliantė byloje neįrodinėjo būtinųjų sąlygų konstatuoti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi pagal KĮ 7 straipsnį; apeliantės pareikšti reikalavimai yra nepagrįsti; apeliantės specialisto išvada neturi įrodomosios galios, yra nepagrįsta ir klaidinga; apeliantės į bylą pateikta atskaita taip pat neturi įrodomosios vertės, yra nepagrįsta ir klaidinga.

32.11. Apeliantės reikalavimų tenkinimas šioje byloje iš esmės reikštų valstybės pagalbos apeliantei suteikimą, o tai yra draudžiama. Tenkinus ieškinį, kuriuo būtų paneigtas RRT nutarimu nustatytas įpareigojimas, atsakovė patirs veiklos nuostolį ir tokiu būdu subsidijuos apeliantės veiklą. Tiek RRT nutarimu, tiek ir auditas, konstatavo, kad atsakovės faktinės išlaidos buvo didesnės nei iš apeliantės gautos pajamos, įvertinus protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą. Atsakovės komerciniai klientai negauna subsidijos, kurios prašo apeliantė. Kapitalo bazė ir investicijų grąžos rodiklis, apskaičiuotas atsakovės paslaugų kainos nustatymui, buvo pritaikytas analogiško dydžio tiek ieškovei, tiek ir kitiems atsakovės komerciniams klientams. Šį faktą paneigiančių įrodymų byloje nėra. Todėl ieškinio reikalavimų tenkinimas sukurtų privilegijas ieškovei, kurios galėtų būti kvalifikuojamos kaip neteisėta valstybės pagalba tiek Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 106 straipsnio, tiek 107 straipsnio taikymo kontekste. Tokiu būdu teismas viršytų savo kompetenciją, nes valstybės pagalbos sprendimai yra išimtinė Europos Sąjungos Komisijos kompetencija SESV 108 straipsnio prasme.

33.3. Iš byloje nustatytų aplinkybių, matyti, kad atsakovė, vykdydama SAT, AAT ir Apraše nustatytas pareigas, pateikė RRT metinę ataskaitą. Atitinkamai RRT, vykdydama, jai Aprašu pavestas funkcijas, pasitelkdama nepriklausomą auditorių kaip tai numato SAT 55 punktas ir AAT 49 punktas, inicijavo atsakovės auditą, kurį atlikusi Audito išvadoje konstatavo, kad 2021 m. metinė ataskaita visais reikšmingais atžvilgiais parengta pagal SAT ir AAT reikalavimus (t. y. auditorius įvertino metinės ataskaitos atitiktį visiems šioje byloje aktualiems SAT ir AAT nustatytiems reikalavimams) ir priėmė nutarimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad metinė ataskaita nebuvo vertinta pagal atitiktį SAT 23 punktui, kuris nustato, kad ūkio subjektas, skaičiuodamas teikiamų paslaugų (produktų) sąnaudas pagal SAT, privalo, laikydamasis priežastingumo principo, ataskaitinio laikotarpio sąnaudas paskirstyti paslaugoms (produktams) ir taip pat laikytis kitų SAT 7 punkte nustatytų principų.

33.4. Teismas pagrįstai nevertino atsakovės piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pagal KĮ 7 straipsnį ir teisėtai bei pagrįstai, atmesdamas LRT ieškinį, sprendime konstatavo, kad vertinant dėl atsakomybės taikymo atsakovui už KĮ pažeidimą būtų iš naujo vertinama atsakovės paslaugų kaina ir susidarytų tokia situacija, kad privalomai vykdomo, galiojančio RRT nutarimo galia įgytų teisinį neapibrėžtumą.

33.5. Nutarimu patvirtintas Aprašas aiškiai reglamentuoja, kokiomis sąlygomis turi būti teikiamos paslaugos ir kaip atsiskaitoma už paslaugų teikimą, šalys nėra laisvos susitarti, kokia kaina bus teikiamos paslaugos, nes jų kaina turi būti grindžiama sąnaudomis, o tai kontroliuoja RRT, pasitelkdama nepriklausomus auditorius. Atsižvelgiant į tai, atmestinas apeliantės teiginys, kad atsakovė turi diskreciją savo nuožiūra nustatyti su ginču susijusių paslaugų kainas bei spręsti dėl savo kainodaros, t. y. koreguoti kainodaros sprendimus.

33.6. RRT vertinimu, nutarimui dėl atsakovo taikomų paslaugų kainų pagrįstumo esant nenuginčytam teisės aktų nustatyta tvarka, administracinio proceso tvarka teisme, nėra pagrindo abejoti atsakovės reikalavimu LRT sumokėti nepriemoką už 2021 m. suteiktas paslaugas. RRT priėmus nutarimą, LRT kilo konkrečios teisinės ir finansinės pasekmės, t. y. ne vėliau kaip per mėnesį nuo nutarimo priėmimo dienos sumokėti susidariusią nepriemoką atsakovui ir būtent tokio dydžio, kuri nurodyta RRT nutarime. Todėl, nors RRT nutarimas ir nebuvo tiesiogiai adresuotas LRT, jai sukėlė tiesiogines pasekmes, o pati apeliantė laikytina suinteresuotu asmeniu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

34. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

35. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.

36. Nagrinėjamoje byloje sprendžiami pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmesti apeliantės ieškinio reikalavimai dėl įpareigojimo nutraukti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ir žalos (permokos) atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai.

Dėl rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo

37. 2024 m. spalio 10 d. atsakovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad papildo savo poziciją Lietuvos apeliacinio teismo formuojam praktika. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-83-370/2024 išaiškino, kad teismas pagrįstai nenagrinėjo klausimo dėl žalos priteisimo, nes pirmiausia yra būtina konstatuoti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, o tai yra priskirtina Konkurencijos tarybos kompetencijai.

38. Konkurencijos taryba 2024 m. lapkričio 6 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad nėra pagrindo vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartimi, kadangi ir civilinėje byloje gali būti nustatomas KĮ 7 straipsnio pažeidimas. Konkurencijos taryba nėra vienintelė institucija, galinti Lietuvoje taikyti KĮ 7 straipsnio nuostatas. Bendrosios kompetencijos teismai taip pat yra įgalioti bylose taikyti šį straipsnį, jeigu asmenys remiasi šių nuostatų pažeidimu bei prašo apginti jų teises ir teisėtus interesus.

39. Apeliantė 2024 m. lapkričio 14 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, prašydama: 1) neatsižvelgti į atsakovės ir RRT atsiliepimuose pateiktus argumentus, susijusius su valstybės pagalbos taisyklių taikymu; 2) nepriimti atsakovės pateiktų rašytinių paaiškinimų, o šiuos priėmus, nurodytus argumentus pripažinti nepagrįstais.

40. CPK 302 straipsnyje nurodoma, kad apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK normos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK III dalies XVI skyriuje nurodytoms taisyklėmis. Todėl sprendžiant dėl CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyviams teisės teikti rašytinius paaiškinimus, būtina atsižvelgti ir į specialias apeliaciniam procesui taikomas taisykles, t. y. į CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose nustatytus ribojimus bei draudimus.

42. Nagrinėjamu atveju rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė pateikė argumentus, papildančius jos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytą poziciją, nors tokio bylos pasirengimo būdo, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, civilinio proceso normos nenumato. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad rašytiniai paaiškinimai pateikti pasibaigus apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį padavimo terminui, jų priėmimas pažeistų CPK 323 straipsnio nuostatas, todėl teisėjų kolegija atsisako juos priimti. Dėl tos pačios priežasties nepriimami ir apeliantės bei Konkurencijos tarybos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose jos pateikė atsikirtimus į atsakovės rašytinius paaiškinimus.

Dėl atsakovės piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi bei civilinės atsakomybės sąlygų

43. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei juos pagrindžiančius dokumentus, nurodė, kad bylos šalių išskirtinumą lemia tai, jog jos nėra laisvos susitarti dėl kainos ir suderinta valia ją keisti. Paslaugų kaina apskaičiuojama pagal Nutarimu nustatytą kaštų paskirstymo ir apskaitos modelį, o tarp atsakovės ir apeliantės sudarytose sutartyse numatyti konkretūs atvejai, kada ir kokiomis aplinkybėmis kaina gali būti keičiama. Atkreipė dėmesį, kad RRT turi pareigą patikrinti kainos pagrįstumą. Taigi, siekiant įvertinti, ar, atsakovė piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi, visų pirma, turėtų būti įvertintas RRT nutarimo teisėtumas, nes atsakovės teikiamų paslaugų apeliantei kaina grindžiama teikėjo patirtomis sąnaudomis, kurias teisės aktų nustatyta tvarka tvirtina RRT. Esant nenuginčytam ir vykdytinam RRT nutarimui, būtų iš naujo vertinama paslaugų kaina ir galiojančio nutarimo galia įgytų teisinį neapibrėžtumą.

44. Apeliantė su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Teigia, kad pasinaudodama teisinio reguliavimo spragomis, dominuojančia padėtimi, atsakovė padidino apeliantei teikiamų paslaugų kainą, nors ji neturi ekonominio ryšio su paslaugų verte. Nurodo, kad RRT įgaliojimai nagrinėjamu atveju nepaneigia galimybės taikyti KĮ 7 straipsnio 1 punktą. Be to, RRT neturi įgaliojimų kontroliuoti atsakovės kainų sąžiningumą pagal KĮ, nereguliuoja atsakovės paslaugų kainos, savarankiškai netikrina atsakovės sąnaudų pagrįstumo, objektyvumo, teisingumo, nevertina tokių sąnaudų paskirstymo tinkamumo, apsiriboja auditoriaus paslaugų užsakymu. Atmetus ieškinį, ieškovei neliko jokių alternatyvių būdų apginti jos pažeistas teises. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais dėl toliau nurodomų motyvų.

45. Pirma, apeliantė atsakovės neteisėtus veiksmus sieja su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi.

46. Vadovaujantis KĮ 7 straipsniu, draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Vadinasi, siekiant įvertinti, ar atsakovė atliko apeliantės nurodytus veiksmus – piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi – pirmiausiai turi būti apibrėžta rinka ir nustatyta, ar atsakovė gali būti laikoma užėmusia dominuojančią padėtį šioje rinkoje, o jeigu atsakymas į šį klausimą teigiamas, ar atsakovės veiksmai gali būti prilyginami piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr.eA-496-662/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-403/2021).

47. Pagal KĮ 3 straipsnio 2 dalį, dominuojanti padėtis – vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri sudaro galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją.

48. Pagal LRTĮ 5 straipsnio 6 dalį, paslaugas, kurių reikia apeliantės radijo ir televizijos tinklams teikti ir eksploatuoti, ir paslaugas, skirtas radijo ir televizijos programų signalams elektroninių ryšių tinklais perduoti visuomenei, teikia atsakovė. Šių paslaugų teikimo, kompensavimo už jas tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

49. Taigi, atsakovė yra vienintelis subjektas Lietuvos Respublikoje, kuris turi teisę teikti paslaugas, kurių reikia apeliantei radijo ir televizijos tinklams teikti ir eksploatuoti, ir paslaugas, skirtas radijo ir televizijos programų signalams elektroninių ryšių tinklais perduoti visuomenei ir ginčo dėl to byloje nėra. Tačiau, kaip ir minėta (žr. šios nutarties 46 punktą), vien dominavimo rinkoje fakto pripažinimas pats savaime nėra pakankamas atsakovės civilinei atsakomybei taikyti, nenustačius jos neteisėtų veiksmų – piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi toje rinkoje ir kitų civilinės atsakomybės privalomųjų sąlygų.

50. Piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi nustatyti reikalinga įvertinti dvi sąlygas: pirma, ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje ir, antra, ar ūkio subjektas atlieka veiksmus, kuriuos draudžia KĮ 7 straipsnis (žr. šios nutarties 46 punktą). Nustatant pirmąją aplinkybę reikalinga apibrėžti rinką, kurioje tiriamas dominavimas, ir toje rinkoje nustatyti ūkio subjektui priskirtinas ypatybes, kurios lemia subjekto dominuojančią padėtį. Rinkos apibrėžimas reikalingas tiek užimamai procentinei daliai įvertinti, tiek ūkio subjekto įtakai toje rinkoje nustatyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-496-662/2016).

51. Nors apeliantė siekia įrodyti, kad atsakovė pažeidė KĮ 7 straipsnio nuostatas, tačiau nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė objektyvių duomenų, kurie pagrįstų KĮ 7 straipsnio taikymo sąlygas (žr. šios nutarties 49 punktą), t. y., kad atsakovė atliko veiksmus, kurie riboja konkurenciją ar nepagrįstai varžo apeliantės galimybes veikti rinkoje. Priešingai, aplinkybės, kad atsakovė teikia paslaugas apeliantei vykdydama LRTĮ bei Nutarimu nustatytą pareigą, paslaugų kainą apskaičiuodama pagal Nutarimu nustatytą kaštų paskirstymo ir apskaitos modelį, suponuoja, jog ji nėra laisva priimti sprendimus, kurie galėtų paveikti prekių (paslaugų) kainas, įėjimo į rinką galimybes ar kitas veiklos sąlygas, kurios sudarytų sąlygas konkurencijos rinkoje apribojimui. Apeliantė taip pat neįrodė, o ir neįrodinėjo, kad atsakovė varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus.

52. Antra, teisėjų kolegija, neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad atsakovė pati nustato galutinę paslaugų kainą atsakovei. Minėta (žr. šios nutarties 49 punktą), paslaugas, kurių reikia apeliantės radijo ir televizijos tinklams teikti ir eksploatuoti, ir paslaugas, skirtas radijo ir televizijos programų signalams elektroninių ryšių tinklais perduoti visuomenei, teikia atsakovė. Šių paslaugų teikimo, kompensavimo už jas tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (LRTĮ 5 straipsnio 6 dalis).

53. Vyriausybės patvirtinto Aprašo 9 punkte nustatyta, kad teikėjui už suteiktas paslaugas kompensuojama iš apeliantės gaunamų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų – apeliantė sumoka teikėjui jo suteiktų paslaugų kainą. Paslaugų kaina negali viršyti 15 mln. eurų per metus. Pagal Aprašo 10 punktą, paslaugų kaina turi būti pagrįsta teikėjo patirtomis paslaugų teikimo LRT sąnaudomis (atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą). Sąnaudų apskaitai ir apskaitos atskyrimui taikomi reikalavimai, nustatyti RRT direktoriaus tvirtinamose SAT, AAT ir su apskaitos atskyrimu susijusiuose reikalavimuose. Įrodinėjimo, kad paslaugų kaina pagrįsta sąnaudomis, atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą, našta tenka teikėjui. Paslaugų kaina gali būti keičiama ne daugiau kaip kartą per metus ne vėliau kaip iki einamųjų kalendorinių metų birželio 1 d. – RRT pateikiami paslaugų kainos pagrindimo sąnaudomis skaičiavimai ir paslaugų kainos pakeitimo būtinumo pagrindimas.

54. Pagal Aprašo 11 punktą, RRT, kontroliuodama, kaip teikėjas laikosi Aprašo 10 punkte nustatytų paslaugų kainų reikalavimų, turi teisę pareikalauti, kad teikėjas įrodytų, jog paslaugų kaina pagrįsta sąnaudomis (atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą), ir nustatyti ne trumpesnį kaip 30 dienų terminą tam atlikti. Jeigu teikėjas per RRT nustatytą terminą neįrodo, kad paslaugų kaina pagrįsta sąnaudomis, laikoma, kad jo nustatyta paslaugų kaina sąnaudomis nepagrįsta.

55. Pagal Aprašo 15 punktą, RRT nustačius, kad teikėjui sumokėta kaina už paslaugas, suteiktas per praėjusius kalendorinius metus, viršijo teikėjo patirtas šių paslaugų teikimo sąnaudas (atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą), teikėjas privalo ne vėliau kaip per mėnesį nuo šių aplinkybių nustatymo dienos grąžinti permoką LRT. Permoka, neviršijanti 10 proc. vidutinės metinės paslaugų kainos, LRT ir teikėjo susitarimu gali būti perkeliama į ateinančius kalendorinius metus ir atimama iš kainos, kuri bus sumokėta už paslaugas, suteiktas per tuos metus.

56. Pagal Aprašo 16 punktą, RRT nustačius, kad teikėjui sumokėta kaina už paslaugas, suteiktas per praėjusius kalendorinius metus, buvo mažesnė nei teikėjo patirtos šių paslaugų teikimo sąnaudos (atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą), LRT privalo ne vėliau kaip per mėnesį nuo šių aplinkybių nustatymo dienos sumokėti susidariusią nepriemoką teikėjui. Nepriemoka, neviršijanti 10 proc. vidutinės metinės paslaugų kainos, LRT ir teikėjo susitarimu gali būti perkeliama į ateinančius kalendorinius metus ir pridedama prie kainos, kuri bus sumokėta už paslaugas, suteiktas per tuos metus.

57. Vyriausybės Nutarimo įgyvendinimą, be kita ko, užtikrina ir SAT bei AAT nuostatos. Pagal AAT 49 punktą ir SAT 55 punktą, RRT, siekdama užtikrinti, kad metinė ataskaita ir sistemos aprašas atitiktų SAT reikalavimus, kartą per metus, bet ne vėliau nei per 1 mėnesį nuo 50 punkte nurodytos datos, inicijuoja patikrinimą. Patikrinimui RRT pasitelkia nepriklausomą auditorių (audito įmonę). RRT, informavusi ūkio subjektą iš anksto, bet ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki audito pradžios, gali pareikalauti, jog RRT išrinktas auditorius (audito įmonė) pradėtų auditą iki 50 punkte nurodytos datos, bet ne anksčiau, nei likus 2 mėnesiams iki šios datos. Ūkio subjektas privalo RRT ir auditoriui (audito įmonei) pateikti visą patikrinimui reikalingą informaciją ir tinkamai bendradarbiauti su RRT ir auditoriumi (audito įmone). RRT patikrinimo išvada ir audito išvada yra viešos ir skelbiamos RRT interneto svetainėje.

58. Aptartos Aprašo, SAT bei AAT nuostatos (žr. šios nutarties 53–57 punktus), nustato, kokiomis sąlygomis turi būti teikiamos paslaugos ir kaip atsiskaitoma už jų teikimą. Tarp apeliantės ir atsakovės sudarytose sutartyse taip pat nustatyti konkretūs atvejai, kuriems esant šalių suderinta valia galima keisti kainą (pvz., pasikeitus teisiniam reguliavimui, vykdant valstybės institucijų nurodymus, esant RRT įpareigojimui pakeisti paslaugos mokesčius, pasikeitus paslaugos teikimo sąlygoms ir (ar) sąnaudoms, pakeitus paslaugų techninius parametrus, kitais sutartyje numatytais atvejais) (1 t., b. l. 41, 67). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad šalys nėra laisvos susitarti, kokia kaina bus teikiamos paslaugos, nes jų kaina turi būti grindžiama sąnaudomis. Apskaičiavusi sąnaudas atsakovė teikia jas tvirtinti RRT, kuri, pasitelkdama nepriklausomus auditorius, nusprendžia tvirtinti jas ar ne. Taigi, atsakovė pati paslaugų apeliantei kainų nenustato, o turi jas apskaičiuoti įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka, kadangi atsakovės apeliantei teikiamų paslaugų kainą iš esmės apsprendžia ne rinkos dėsniai (pvz., pasiūlos ir (ar) paklausos svyravimas, konkurencijos išlaikymas), o atsakovės patiriamos sąnaudos.

59. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad RRT, siekdama įvertinti, ar atsakovės pateikta metinė ataskaita ir sąnaudų apskaitos atskyrimo sistemos aprašas atitinka SAT ir AAT nuostatas, inicijavo atsakovės duomenų (pajamų, sąnaudų, turto ir įsipareigojimų, investicijų grąžos dydžio skaičiavimo) perkėlimo iš finansinės atskaitomybės į sąnaudų ir apskaitos atskyrimo sistemas išsamumo ir teisingumo bei suteiktų paslaugų statistikos atitikties SAT ir AAT reikalavimams auditą. Nepriklausomas auditorius 2022 m. spalio 20 d. pateikė išvadą, kurioje konstatavo, kad metinė ataskaita parengta pagal SAT ir AAT reikalavimus. Atsižvelgdama į tai, RRT 2022 m. spalio 28 d. priėmė nutarimą, kuriuo konstatavo, kad atsakovės 2021 m. gautos pajamos buvo 17 proc. mažesnės už patirtas paslaugų apeliantei teikimo sąnaudas, o tai sudaro 475 507 Eur (be PVM) skirtumą, kurį turi padengti apeliantė. Teisėjų kolegija, vertindama ieškovės nurodytas aplinkybes šio ginčo kontekste, nenustatė, kad RRT neturėtų reikiamos kvalifikacijos surinktiems duomenims įvertinti, ir (ar), kad vertinimas buvo atliekamas šališkai, neobjektyviai, ir (ar), kad buvo nepaisyta įstatyme nustatytų RRT kompetencijos įgyvendinimo sąlygų, ir (ar), kad pateiktos išvados akivaizdžiai neatitinka faktinių duomenų.

60. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliante, kad įrodinėjant RRT nutarimo neteisėtumą ir civilinės atsakomybės sąlygas, skiriasi įrodinėtinų aplinkybių apimtis ir dalykas, tačiau nenuginčijus RRT nutarimo, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumą bei žalos padarymo faktą, juolab kad ieškovė nepagrindė piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi fakto (žr. šios nutarties 51–58 punktus).

61. Taigi, esant galiojančiam RRT nutarimui, nėra pagrindo abejoti, kad nepriemoka už 2021 m. suteiktas paslaugas buvo apskaičiuota netinkamai ar nepagrįstai. Todėl ieškovės samprotavimai, jog atsakovės sąnaudas viršijanti pernelyg aukšta jos teikiamų paslaugų kaina, neturi protingo ryšio su atsakovės paslaugų ekonomine verte, neturi objektyvaus pagrindimo bei neįrodo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi fakto.

62. Trečia, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad RRT priimtas nutarimas nėra individualus administracinis aktas, todėl negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Remiantis ERĮ 6 straipsnio 4 punktu, RRT valdo ir jos kompetencijai priskirtais klausimais sprendimus priima kolegialus valdymo organas – taryba, išskyrus atvejus, kai pagal šį įstatymą sprendimus vienasmeniškai priima tarybos pirmininkas. RRT priima nutarimus. Remiantis ERĮ 6 straipsnio 16 punktu, tarybos nutarimai ar jų nepriėmimas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir terminais gali būti skundžiami teismui. Skundo dėl tarybos nutarimo padavimas teismui nesustabdo šio teisės akto galiojimo, išskyrus atvejus, kai teismas nusprendžia kitaip. Nagrinėjamoje byloje duomenų, kad RRT nutarimas yra apskųstas, panaikintas ar negaliojantis, nėra. Priešingai, jis sukuria apeliantei tiesiogines pasekmes – RRT nustačius, kad teikėjui sumokėta kaina už paslaugas, suteiktas per praėjusius kalendorinius metus, buvo mažesnė nei teikėjo patirtos šių paslaugų teikimo sąnaudos (atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą), LRT turi ne vėliau kaip per mėnesį nuo šių aplinkybių nustatymo dienos sumokėti susidariusią nepriemoką teikėjui (Aprašo 16 punktas). Bendrosios kompetencijos teismas neturi kompetencijos vertinti ar pasisakyti dėl RRT nutarimo (ne)teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad jis galėjo būti skundžiamas administraciniam teismui.

63. Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės apeliaciniame skunde pateikti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog būtent administracinės teisenos įstatymo nustatyta tvarka ginčijant RRT nutarimą, vertintina, ar atsakovės, kaip rinkoje dominuojančio juridinio asmens veiksmai, nustatant apeliantei teikiamų paslaugų kainą yra (ne)teisėti ir (ar) objektyviai pateisinami. Duomenų, kad ieškovei įstatymo nustatyta tvarka (žr. šios nutarties 62 punktą) būtų suvaržyta galimybė skųsti RRT priimtą nutarimą, byloje nenustatyta, todėl teiginiai, jog, atmetus ieškinį, ieškovei neliko jokių alternatyvių būdų apginti pažeistas teises, neturi objektyvaus pagrindimo. Jeigu teisė kreiptis į teismą nebuvo realizuota įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, tai savaime nėra pagrindas konstatuoti teisės kreiptis į teismą suvaržymą ar paneigimą.

64. Nenuginčijus RRT nutarimo, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad atsakovė nesąžiningai ir piktnaudžiaudama dominuojančia padėtimi banko sąskaitoje turėtas lėšas priskyrė LRT paslaugų teikimui, nors jos neturi ryšio su paslaugos ekonomine verte bei savo veiklą vertino kaip labai rizikingą ir paskaičiavo nepagrįstai aukštą investicijų grąžos maržą, kadangi RRT nutarime tokių duomenų nėra nustatyta. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, RRT nutarimas nėra panaikintas, o jo pagrįstumo vertinimas nepriskirtas bendrosios kompetencijos teismui, pagrįstai plačiau nepasisakė dėl apeliantės argumentų, susijusių su kainodaros pagrįstumu.

65. Ketvirta, ERĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad RRT turi teisę atlikti rinkos tyrimą, kurio tikslas – siekti, jog elektroninių ryšių srityje būtų užtikrinta veiksminga konkurencija, o didelę įtaką turintiems ūkio subjektams būtų užkirstas kelias piktnaudžiauti savo įtaka rinkoje. Remiantis ERĮ 24 straipsnio 1 dalimi, RRT turi teisę nustatyti ūkio subjektui, turinčiam didelę įtaką atitinkamoje rinkoje, įpareigojimus, susijusius su sąnaudų padengimu ir kainų kontrole, įskaitant įpareigojimus teikti prieigą tokiomis kainomis, kurios būtų pagrįstos sąnaudomis (atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą), bei įpareigojimus, susijusius su sąnaudų apskaitos sistemomis, skirtomis konkrečioms prieigos rūšims teikti, kai atitinkamos rinkos tyrimo metu nustatoma, kad veiksmingos konkurencijos trūkumas (ūkio subjektų, turinčių didelę įtaką atitinkamoje rinkoje, buvimas) reiškia, kad atitinkamas ūkio subjektas galėtų palaikyti pernelyg dideles kainas arba naudoti kainų spaudimą, tuo darydamas žalą galutiniams paslaugų gavėjams.

66. Atsakovės paslaugų kaina turi būti pagrįsta teikėjo patirtomis paslaugų teikimo LRT sąnaudomis (atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą). Sąnaudų apskaitai ir apskaitos atskyrimui taikomi reikalavimai, nustatyti SAT ir AAT. SAT 7 punkte nustatyta, kad ūkio subjektas turi įgyvendinti apskaitos atskyrimo sistemą vadovaudamasis, be kita ko, objektyvumo, skaidrumo ir patikimumo principais. SAT 23 punkte nustatyta, kad ūkio subjektas, skaičiuodamas teikiamų paslaugų sąnaudas pagal atitinkamas taisykles privalo laikytis priežastingumo principo (t. y. užtikrinti, jog sąnaudos yra susijusios su paslauga), ataskaitinio laikotarpio sąnaudas paskirstyti paslaugoms. SAT 38.5 papunktyje nustatyta, kad paskirstant sąnaudas neturi būti sudaromos prielaidos kainų spaudimui atsirasti.

67. Įvertinusi pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą (žr. šios nutarties 65–66 punktus), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ERĮ nuostatomis RRT yra suteiktos priemonės užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektroninių ryšių sektoriuje, dalis šių priemonių savo esme pagrįstos konkurencijos teisės principais, todėl būtent administracinės teisenos tvarka ginčijant RRT nutarimą, turėtų būti vertinama, ar dominuojančios rinkoje atsakovės veikla, teikiant paslaugas apeliantei, yra objektyviai pateisinama.

68. Taigi, nors apeliantė teigia, kad RRT nutarimo (ne)teisėtumas ir KĮ taikymas tarpusavyje nesusijęs, o RRT nesiėmė veiksmų, kurie galėtų prilygti atsakovės paslaugų kainos bei sąnaudų pagrįstumo pagal KĮ 7 straipsnio 1 punktą analizei, tačiau būtent RRT kontroliuoja atsakovės atliktą sąnaudų apskaičiavimą, kuriuo remiantis nustatoma teikiamų paslaugų kaina apeliantei. Taigi, apeliantė, teigdama, kad atsakovė netinkamai apskaičiavo sąnaudas, iš esmės kvestionuoja ir pačios RRT veiksmus, kontroliuojant, kaip atsakovė laikosi Aprašo 10 punkto nuostatų (paslaugų kaina turi būti pagrįsta teikėjo patirtomis paslaugų teikimo LRT sąnaudomis, atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą) bei jos priimto nutarimo teisėtumą. Kaip ir minėta, RRT nutarimas nėra nuginčytas, jis galioja, todėl, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, būtų iš naujo vertinama paslaugų kaina ir susidarytų tokia situacija, kad privalomai vykdomo, galiojančio nutarimo galia įgytų teisinį neapibrėžtumą.

Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą

69. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą.

70. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013).

71. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, nurodė teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką, esminius argumentus dėl ieškinio nepagrįstumo, o argumentai, kuriais apeliantas siekė paneigti RRT nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (žr. šios nutarties 61, 63–64 punktus), todėl teismas pagrįstai plačiau šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bylos aplinkybių taip, kaip norėtų apeliantė, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino apeliantės pateiktų teisinių argumentų. Atsižvelgiant į tai, remiantis apeliantės argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą.

Dėl procesinės bylos baigties

72. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją ir pritaikė teisės aktų nuostatas. Apeliantės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

73. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo

74. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio.

75. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytų maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

76. Atmetus apeliantės apeliacinį skundą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 ir 302 straipsniai).

77. Atsakovė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, kurios sudaro 10 890 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą bei rašytinių paaiškinimų parengimą. Kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovė taip pat pateikė patirtas išlaidas pagrindžiančius įrodymus (teisinių paslaugų suvestinę, sąskaitas faktūras (2024 m. liepos 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MAR24-0018; 2024 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MAR24-0066; 2024 m. spalio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MAR24-0213) bei jų apmokėjimą pagrindžiančius AB SEB banko mokėjimo nurodymus.

78. Už advokato teisines paslaugas galutinai atsiskaityta 2024 m. IV ketvirtį (2024 m. spalio mėn.), todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui imamas 2024 m. II ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 196,40 Eur. Vadinasi, pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 2 855,32 Eur (2 196,40 Eur x 1,3), o pagal Rekomendacijų 8.16 punktą, maksimali priteistina suma už rašytinių paaiškinimų parengimą yra 878,56 Eur (2 196,40 Eur x 0,4).

79. Pagal kasacinio teismo praktiką, nors Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-248/2020, 71 punktas; 2023 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023, 61 punktas).

80. Nagrinėjamu atveju atsakovės prašoma priteisti 10 345 Eur (su PVM) išlaidų suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą viršija Rekomendacijų 8.11 punkto pagrindu apskaičiuotos maksimaliai leistinų priteisti atstovavimo išlaidų sumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, sudėtingumą, procesinių dokumentų apimtis, taip pat tai, kad apeliacinės instancijos teisme iš esmės buvo remiamasi tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teisme, daro išvadą, kad yra pagrindas sumažinti atsakovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą ir priteisti Rekomendacijų pagrindu apskaičiuotą maksimaliai leistinų priteisti atstovavimo išlaidų sumą – 2 855,32 Eur. Atsakovės prašoma priteisti 544,50 Eur (su PVM) išlaidų suma už rašytinių paaiškinimų parengimą neviršija Rekomendacijų 8.16 punkto pagrindu apskaičiuotos maksimaliai leistinų priteisti atstovavimo išlaidų sumos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad teismas atsisakė juos priimti (žr. šios nutarties 42 punktą), šios išlaidos nepriteisiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės viešosios įstaigos ,,Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ (juridinio asmens kodas 124241078) atsakovei akcinei bendrovei ,,Lietuvos radijo ir televizijos centras“ (juridinio asmens kodas 120505210) 2 855,32 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt penkis eurus ir 82 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.