Vilniaus apygardos teismo sprendimas

3. Teisminio nagrinėjimo metu argumentų dėl diskriminavimo kitų paslaugos gavėjų atžvilgiu atsisakė.

4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos radijo ir televizijos programų signalų elektroninių ryšių tinklais perdavimo visuomenei paslaugų teikimo ir kompensavimo už šių paslaugų teikimą tvarkos ir sąlygų aprašo patvirtinimo“. Po Nutarimo priėmimo tarp Ieškovo ir Atsakovo 2015 m. rugsėjo 3 d. buvo sudarytos dvi sutartys dėl paslaugų teikimo: sutartis Nr. LRTC-2457 dėl radijo programų tinklo teikimo ir signalų siuntimo (toliau – Radijo programų siuntimo sutartis, Priedas Nr. 1); sutartis Nr. LRTC-2458 dėl televizijos tinklo teikimo ir signalo siuntimo (toliau – Televizijos programų siuntimo sutartis, Priedas Nr. 2). Sutarčių pagrindu LRTC įsipareigojo teikti LRT paslaugas: 1) radijo signalų elektroninių ryšių tinklu perdavimo visuomenei paslaugas ir paslaugos, kurių reikia LRT radijo tinklams teikti ir eksploatuoti, t. y. radijo transliacijų perdavimo priemonių užtikrinimas LRT analoginio antžeminio radijo tinklams, radijo programos (-ų) perdavimas į TV bokštą, paskirstymas tinklu ir perdavimas (spinduliavimas) į eterį (Radijo programų siuntimo sutarties 1 priedas); 2) LRT televizijos signalų elektroninių ryšių tinklu perdavimo visuomenei paslaugos ir paslaugos, kurių reikia LRT televizijos tinklui teikti ir eksploatuoti, t. y. LRT televizijos tinkle projektavimas, įdiegimas, transliacijų perdavimo priemonių užtikrinimas LRT televizijos tinklui; Kliento televizijos programos (-ų) signalų glaudinimas (formavimas), skaitmeninio srauto tankinimas (multipleksavimas), sutankinto skaitmeninio kanalo srauto paskirstymas Tinklu bei perdavimas (spinduliavimas) į eterį (Televizijos programų siuntimo sutarties 1 priedas). LRT įsipareigojo paslaugas priimti ir už jas atsiskaityti sutartyse nustatyta tvarka ir terminais (sutarčių 2.1 p.). Už paslaugas LRT atsiskaito kainomis, pateiktomis sutarčių prieduose Nr. 2 (sutarčių 6.1 p.).

5. 2020 m. vasario 26 d. tarp LRTC, LRT ir Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos buvo sudaryta dar viena paslaugų teikimo sutartis dėl Televizijos programos LRT Lituanica siuntimo antžeminiu skaitmeniniu būdu lietuvių bendruomenei Lenkijos Suvalkų krašte (toliau – LRT Lituanica sutartis, Priedas Nr. 3). Šia sutartimi yra įgyvendindama „Globalios Lietuvos“ – užsienio lietuvių įsitraukimo į valstybės gyvenimą – kūrimo 2012–2020 metų programos įgyvendinimo tarpinstitucinio veiklos plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1219, 1 priedo 4.1.4 pp. nurodyta priemonė „Antžeminiu skaitmeniniu būdu siųsti televizijos programą LRT LITUANICA lietuvių bendruomenei Lenkijos Suvalkų krašte specialiai šiam tikslui Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai paskirtu radijo dažniu (kanalu) Lietuvos pasienio regionuose“. Paslaugos pagal LRT Lituanica sutartį be kita ko apėmė stoties suprojektavimą ir pastatymą, SDI signalo paėmimą iš LRT centrinės aparatinės (S. Konarskio g. 49, Vilnius), taip pat esamos LRT HD tinklo televizijos signalų formavimo įrangos (head-end) funkcionalumo praplėtimą programos srautui suformuoti bei šio signalo pristatymo į skaitmeninės antžeminės televizijos (DVB-T) siuntimo stotį Lazdijuose, programos perdavimą/spinduliavimą į eterį skaitmeninės antžeminės televizijos stotimi, pagal numatytą padengiamumo žemėlapį, taip pat programos signal sustiprinimo įrangos (Gap filler) įdiegimą Lenkijoje esančiame Krzemianucha stoties anteniniame bokšte, siekiant pagerinti programos priėmimą Suvalkų krašte bei kt.

6. Bendrasis galutinės kainos apskaičiavimo principas pagal visas tarp LRT ir LRTC sudarytas sutartis yra grindžiamas LRTC patirtomis sąnaudomis, t. y. nors LRT ir moka paslaugų kainą kiekvieną mėnesį pagal sutartyse nustatytą tvarką, tačiau galutinė mokama/grąžinama suma išimtinai priklauso nuo LRTC patirtų metinių sąnaudų, kurios kiekvienų metu gale yra sutikrinamos ir pagal jų faktą yra arba išstatoma papildoma sąskaita LRT, pagal kurią nepriemoka padengiama, arba išrašoma kreditinė sąskaita, jei per metus buvo sumokėta atsakovui daugiau nei jis patyrė sąnaudų.

7. LRTC 2022 m. rugpjūčio 12 d. LRTC raštu Nr. 5A-317 (Priedas Nr. 4) informavo LRT, jog 2021 metais LRTC sąnaudos, teikiant paslaugas LRT, buvo ženkliai didesnės nei gautos už šias paslaugas pajamos. Atsakovas nurodė, kad skirtumą sudaro 472 tūkst. Eur be PVM (už televizijos programų siuntimą – 355 tūkst. Eur suma; už radijo programų siuntimą – 117 tūkst. Eur suma). 2022 m. rugpjūčio mėn. tarp šalių vyko komunikacija el. paštu, telefonais skambučiais, kur buvo nuspręsta sulaukti auditorių išvados. Viešai paskelbus audito išvadą, LRT 2022 m. spalio 26 d. el. laišku kreipėsi į LRTC ir nurodė, kad išvada labai neinformatyvi ir iš jos negalima padaryti jokių išvadų dėl LRT teikiamų LRTC paslaugų kainos, sąnaudų apskaitos, jos atskyrimo ir t.t. Atsižvelgiant į tai, LRT paprašė sudaryti galimybę plačiau susipažinti su atliktu auditu bei nurodė, kad ieškovė yra pasiruošusi pasirašyti atitinkamus konfidencialumo dokumentus dėl įmonei jautrios informacijos neatskleidimo ir laikytis kitų būtinų sąlygų, siekiant susipažinti su auditu. LRTC 2022 m. spalio 27 d. pateikė atsakymą, jog sąnaudos yra paskirstytos tinkamai, papildomos informacijos neteiks, o LRTC atsiųs ieškovui sąskaitą. 2022 m. lapkričio 7 d. LRTC raštu „Dėl nepriemokos už 2021 m. suteiktas paslaugas“ LRTC nurodė, kad nepriemoką už 2021 m. teiktas paslaugas sudaro: 355 106,25 Eur be PVM nepriemoka už paslaugas, kurių reikia TV tinklui teikti ir eksploatuoti ir kuri sudaro 22 proc. metinės paslaugų kainos; 117 480,61 Eur be PVM nepriemoka už paslaugas, kurių reikia LRT radijo tinklui teikti ir eksploatuoti ir kuri sudaro 16 proc. metinės paslaugų kainos. Papildomai atsakovė nurodė, kad sąnaudos labiausiai išsaugo, kadangi 2020 m. atsakovė pardavė dalį verslo (MEZON), kuriam vykdyti buvo naudojama LRTC infrastruktūra (pvz. naudojami tie patys aukštuminiai statiniai ir pan.). Po MEZON verslo pardavimo LRTC infrastruktūros sąnaudos persiskirstė likusioms atsakovės veikloms, įskaitant ir LRT teikiamas paslaugas. Atsakovė nurodė, kad tai turėjo įtakos sąnaudų augimui – 321 tūkst. Eur be PVM; 2021 m. 10 proc. didėjo elektros energijos kaina, taip pat, padidėjo radijo siųstuvų skaičius (3 vnt.), nes buvo tinklų plėtra Lazdijuose (2 vnt.) bei Alytuje; taip pat dėl LRT Lituanica paslaugų teikimo visus 12 mėn., LRTC vertinimu, padidėjo siųstuvų nusidėvėjimo ir elektros energijos sąnaudos – iš viso pokytis 100 tūkst. Eur be PVM., padidėjo perkamų paslaugų (kuras, komunalinės paslaugos, apsauga ir pan.) kainos – tai lėmė sąnaudų augimą 76 tūkst. Eur be PVM; padidėjo vidutinis darbo užmokestis, tačiau LRT siųstuvų ir signalų glaudinimo įrangos aptarnavimui buvo skirta mažiau darbo laiko dėl efektyvinimo – įtaka sąnaudoms 29 tūkst. Eur be PVM.

8. Šalys 2022 m. lapkričio 10 d. dalyvavo susitikime, o po jo LRT 2022 m. lapkričio 14 d. el. Laišku pateikė papildomus klausimus LRTC. 2022 m. lapkričio 18 d. LRTC pateikė atsakymą el. paštu, kuriame iš esmės atkartojo savo 2022 m. lapkričio 7 d. išdėstytą. 2022 m. gruodžio 23 d. LRTC raštu pateikė neva detalesnius paaiškinimus dėl sąnaudų didėjimo ir nurodė, kad dėl MEZON verslo pardavimo likę infrastruktūros (prieigos) kaštai persiskirstė visoms likusioms LRTC teikiamoms paslaugoms tame tarpe ir LRT, bei proporcingai padidino visų paslaugų savikainą. Palyginimui LRT teikiamų paslaugų santykinės sąnaudos didėjo 22,6 proc., teigė, kad kita sąnaudų augimo priežastis – tik LRT paslaugoms teikti skirto turto ir jo aptarnavimo išlaidų augimas dėl paslaugų apimčių augimo (2021 m. įdiegti 3 papildomi radijo siųstuvai, 2021 m. rugpjūčio mėnesį pradėtos teikti LRT Lituanica programos siuntimo paslaugos ir LRT Klasika programa (Šilutėje ir Kėdainiuose) siųsta pilnus metus (įdiegtos 2020 m. gruodžio mėn.)) ir brangsiančių resursų. Tai padidino išlaidas apie 95 tūkst. Eur. Kartu su šiuo raštu atsakovė pateikė LRT paslaugų sąnaudų specifikaciją, kurioje yra lyginamos 2020 m. ir 2021 m. kaštai. LRTC teigimu, 2021 m. sąnaudos padidėjo 526 tūkst. Eur suma (23 %), kas yra dar didesnė suma nei pirminiame rašte nurodyta 472 tūkst. Eur. 2022 m. gruodžio 28 d. LRT raštu paprašė LRTC detalizuoti atsakovės pateiktas sąnaudų eilutes, pateikti paaiškinimus dėl kaštų priskyrimo bei pagrįsti sąnaudas dokumentais, ypač įvertinus tai, kad tam tikros sąnaudos padidėjo ypatingai ženkliai. LRTC reikalavo, kad LRT sudarytų konfidencialumo susitarimą, 2023 m. sausio 11 d. ieškovė pasirašė šį susitarimą ir pateikė atsakovui, tačiau jokios prašytos informacijos iš LRTC ieškovė taip ir negavo.

9. Siekiant kilusį ginčą išspręsti taikiai, 2023 m. vasario 9 d. įvyko susitikimas, kurio tikslas buvo aptarti galimus situacijos sprendimo būdus. Susitikime dalyvavo LRT, LRTC, Ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – RRT arba Tarnyba), Susisiekimo ministerijos bei Kultūros ministerijos atstovai. Susitikimo metu buvo aptarti su ginčų susiję klausimai, atsakovės laikėsi pozicijos, jog pateikė teisingus ir tikslius duomenis dėl nepriemokos sumos ir patirtų sąnaudų ir pateikti duomenys yra pakankami, todėl neturi būti teikiama išsami informaciją. Dėl šios priežasties, kaip vienintelį situacijos sprendimo būdą LRTC siūlė nepriemokos sumos sumokėjimą su galimybe išdėstyti įmokų mokėjimą tam tikram laikui. RRT pateikė pasiūlymą dėl LRTC patirtų papildomų sąnaudų skaičiavimų peržiūrėjimą atliktų nepriklausomas trečiasis asmuo. Atsakovė šį pasiūlymą atmetė. Kadangi ginčo šalims nepavyko rasti taikaus ginčo sprendimo būdo, o atsakovas ir toliau neteikė jokios išsamios informacijos ieškovui, ieškovė 2023 m. kovo 23 d. kreipėsi į atsakovę su pretenzija dėl kainodaros pagrindimo taip pat informavo, kad nors ir nepripažįsta 571 830,10 Eur su PVM sumos pagrįstumo, tačiau, siekdama išvengti delspinigių skaičiavimo, šią sumą kartu su delspinigiais sumokės LRTC iki 2023 m. balandžio 7 d. ir šį mokėjimą atliko. LRTC atsakymą į pretenziją pateikė 2023 m. balandžio 7 d., kuriame nurodė, kad atsakovo bendradarbiavimas pasireiškė siūlymu padengti nepriemoką dalimis, o sąnaudų detalus pagrindimas yra teikiamas RRT, o ne paslaugos gavėjui, teigė, jog tinkamai paskirstė sąnaudas už teikiamas paslaugas, kadangi RRT atrinkta audito įmonė nustatė, kad LRTC sąnaudų apskaitos sistema ir apskaitos atskyrimas bei metinė ataskaita, už metus, pasibaigusius 2021 m. gruodžio 31 d. yra parengta pagal reguliavimo apskaitos taisyklių reikalavimus. Taigi, ginčo šalims nepavykus rasti taikaus ginčo sprendimo būdo ir atsakovei atsisakius pateikti detalų sąnaudų pagrindimą, ieškovė kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

10. Ieškovės vertinimu, atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo (KĮ) 3 straipsnį ir Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo nuostatas darytina išvada, jog Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 str. 6 d., apribodama konkurentų galimybę konkuruoti su LRTC dėl šios teikiamų paslaugų LRT skaičių, t. y. išvis panaikindama konkurenciją atitinkamoje rinkoje arba nustatydama LRTC monopolį įtvirtina LRTC dominuojančią padėtį su ieškinio reikalavimais susijusioje atitinkamoje rinkoje. LRTC yra vienintelis Lietuvos Respublikoje esantis subjektas, kuris turi teisę teikti paslaugas, kurių reikia LRT radijo ir televizijos tinklams teikti ir eksploatuoti, ir paslaugas, skirtas radijo ir televizijos programų signalams elektroninių ryšių tinklais perduoti visuomenei. Tai savaime reiškia, kad LRTC užima 100 % rinkos dalį ir yra laikomas užimantis dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, kadangi konkurentai, kurie galėtų teikti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 str. 6 d. numatytas paslaugas LRT, neegzistuoja. Tai reiškia, kad LRTC veiklos atžvilgiu, kiek tai susiję su LRT radijo ir televizijos programų teikimo ir signalų siuntimo paslaugų pardavimu, yra taikomi visi veiklos ribojimai (įpareigojimai), kuriuos Konkurencijos įstatymo 7 str. numato dominuojančią padėti užimantiems ūkio subjektams.

11. Ieškovė savo reikalavimus grindžia dviem LRTC vykdomais KĮ 7 str. pažeidimais, t. y. piktnaudžiaujant dominuojančia padėtimi : (i) taikant nesąžiningai aukštas kainas (KĮ 7 str. 1 p.) bei (ii) diskriminuojant LRT kitų LRTC paslaugų gavėjų atžvilgiu. Kaininis piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi taikant nesąžiningai aukštas kainas pasireiškia per dominuojančio ūkio subjekto kainodarą, kuomet yra nustatomos nesąžiningai aukštos. galutinės savo paslaugų kainos, kurios yra grindžiamos tariamomis, o ne pagrįstomis, LRTC sąnaudomis. Ieškovo įsitikinimu, atsakovės paslaugų kainos apskaičiavimo modelis (t. y. paslaugų kaina nustatoma pagal su paslaugų teikimu susijusiomis pagrįstomis sąnaudomis) ir sąnaudų pakėlimą neva lėmusios aplinkybės – pakilusiu darbo užmokesčiu, didėjančiomis paslaugų kainomis ir kt., rodo, kad faktiškai LRTC tariamas sąnaudų (atitinkamai, ir paslaugos kainos) didėjimas yra nepagrįstas objektyviais duomenimis. Dėl šios priežasties LRT sumokėjo nepagrįstą kainą už jai LRTC suteiktas paslaugas. Tai laikytina neturinti protingo ryšio su paslaugų verte ir, atitinkamai, nesąžiningai aukšta, t. y. pažeidžianti KĮ 7 str. 1 p., kaina. LRT atžvilgiu pritaikius KĮ 7 str. 1 p. pažeidžiančią kainą, tai nulėmė, kad LRT sumokėjo permoką už 2021 m. iš LRTC gautas paslaugas, t. y., kaip nustato KĮ 3 str. 14 d. – skirtumą tarp faktiškai sumokėtos kainos ir kainos, kuri būtų, jei nebūtų KĮ 7 str. pažeidimo. Ieškovo įsitikinimu, vertinant atsakovės kainų apskaičiavimo modelį, išaugusi kaina už 2021 m. paslaugas nėra susijusi su padidėjusiais veiklos vykdymo kaštais pažeidžia KĮ 7 str. 1 p. Išaugusi kaina už 2021 m. paslaugas turi būti vertinama kaip neatitinkanti nutarimo dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos radijo ir televizijos programų signalų elektroninių ryšių tinklais perdavimo visuomenei paslaugų teikimo ir kompensavimo už šių paslaugų teikimą tvarkos ir sąlygų aprašo patvirtinimo“ 10 punkte įtvirtinto reikalavimo būti pagrįsta LRTC patirtomis paslaugų teikimo LRT sąnaudomis. Atsižvelgiant į nutarimo 10 p., LRTC patirtos pagrįstos paslaugų teikimo LRT sąnaudos laikytinos sudarančios protingą ryšį su LRTC teikiamų paslaugų ekonomine verte. Atitinkamai, įstatymo leidėjo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos kainos lygio neatitinkanti, pagrįstomis sąnaudomis nepagrįsta, LRTC paslaugų kaina laikytina savaime nesąžininga. Tuo tarpu skirtingos konkurencijos sąlygos pasireiškia, jog dėl LRT atžvilgiu taikomų aukštesnių LRTC paslaugų kainų, LRT veiklos sąnaudos tampa didesnės nei LRT konkurentų, kuriems LRTC taiko žemesnes kainas ir, šia apimtimi LRTC suteikia LRT konkurentams konkurencinį pranašumą, t. y. LRT konkurentai dėl žemesnių iš LRTC perkamų paslaugų sąnaudų savo ruožtu turi galimybes taikyti žemesnes kainas savo paslaugų klientams arba kitais būdais išnaudoti mažesnes patiriamas sąnaudas (pvz., daugiau investuoti į teikiamų paslaugų vystymą ir kokybę) tokiu būdu diskriminuojant ieškovę.

12. Remiantis Nutarimo 10 ir 15 punktais bei atitinkamai į šalių sutartis perkeltas nuostatas ( 6.10 ir 6.11 punktai) faktiškai paslaugų kainą yra grindžiama LRTC sąnaudomis. Atsižvelgiant į tai, atsakovei kyla imperatyvi pareiga tiksliai, išsamiai ir visapusiškai apskaičiuoti ir pagrįsti metines sąnaudas, jų priskyrimą LRT paslaugai skirtoms išlaidoms. Tačiau šios pareigos atsakovė nevykdė ir laikotarpiu nuo 2022 m. rugpjūčio mėn. iki 2023 m. gegužės mėn. LRT pateikė vieną trumpą 2021 m. sąnaudų apibendrinimą ir vos vieną sąnaudų detalizacijos lentelę, kurios sandaros nekomentavo, į papildomus klausimus neatsakė. Analizuojant atsakovo 2022 m. gruodžio 23 d. raštu pateiktą minėtų sąnaudų lentelę akivaizdžiai matosi, kad skaičiai ne tik kad nesutampa su LRTC nurodytais, bet ir kelia abejones dėl jų pagrįstumo. Ieškovė pažymi, kad ankstesniais metais LRT mokamos kompensacijos svyravo nuo 7 iki 99 tūkst. Eur, o kai kuriais metais kompensacijas apskritai turėjo mokėti atsakovė.

14. Ieškovės vertinimu, bendrosios LRT atžvilgiu priskaičiuotos sąnaudos yra nepagrįstos objektyviais duomenimis. Nors atsakovė teigia, kad visų šios dalies sąnaudų didėjimą lėmė MEZON verslo pardavimas, tačiau nepaaiškina kaip dalies verslo pardavimas gali turėti įtakos bendrųjų sąnaudų augimui, ypač, kai paslaugos gavėjų skaičius nepasikeitė. Atitinkamai – nesumažėjo subjektų skaičius, tarp kurių pasiskirsto LRTC patirtos sąnaudos. LRTC sąnaudų detalizacijoje nurodytas 22 % darbo užmokesčio augimas neatitinka viešai deklaruojamos atsakovo pozicijos, kadangi faktiškai sąnaudos mažėjo, o vidutinis darbo užmokestis didėjo 18 %. Iš LRTC 2021 m. metiniame pranešime pateikiamos ir detalios darbuotojų skaičiaus ir darbo užmokesčio analizės matyti, kad vien sąnaudos vidutiniam darbo užmokesčiui sumažėjo 249 815 Eur arba 43 %. LRTC nepaaiškina dėl kokių priežasčių skaičiuojant LRT priskirtoms 2021 m. sąnaudoms bendrosios darbo užmokestis ir su juo susijusios sąnaudos didėjo net 72 tūkst. Eur suma. Ieškovės nuomone, įrangos nusidėvėjimo ir siųstuvų elektros energijos sąnaudų (bendrosios sąnaudos, 1.2 p.) didėjimo 28 tūkst. Eur arba 8 % detalios struktūros atsakovė neatskleidė, todėl pateikti išsamius atsikirtimus dėl sąnaudų dydžio ir sandaros yra objektyviai neįmanoma, tačiau šalyje elektros energijos kainų augimas 2021 m. buvo nežymus, pagal LRTC 2021 m. finansinės ataskaitos duomenis elektros energijos sąnaudos yra sumažėjusios, lyginant su 2020 m., bet kokiu atveju, teikiant paslaugas LRT, įrangos nusidėvėjimo sąnaudos yra priskiriamos prie LRT paslaugai teikti skirtos įrangos (siųstuvų ir signalų formavimo) sąnaudų (lentelės 2.2 p.), todėl prie bendrųjų sąnaudų tokio pobūdžio išlaidos neturėtų būti priskiriamos. LRTC nurodė, kad kitos bendrosios sąnaudos (patalpos, transportas, energetikos ūkis, kt.) augo 221 tūkst. Eur arba 59 %, tačiau ieškovės vertinimu, toks ryškus sąnaudų augimas yra neproporcingas ir neadekvatus, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, be to atsakovas nepaaiškino ir kas sudaro energetikos ūkio sąnaudas, ypač, turint omenyje, kad elektros energijos sąnaudos patenka į lentelės 1.2 p.

15. Ieškovės įsitikinimu, LRTC pozicija dėl sąnaudų, priskirtų LRT paslaugai teikti, dydžio yra nenuosekli. Tikrasis šių sąnaudų dydis yra neaiškus. Lyginant atsakovės 2022 m. lapkričio ir gruodžio mėn. pozicijas matyti, kad LRT paslaugai priskirtų sąnaudų grupėje įrangos nusidėvėjimo ir siųstuvų elektros energijos sąnaudos skiriasi 17 tūkst. Eur suma (lapkričio mėn. nurodyta 100 tūkst. Eur, o gruodžio – 83 tūkst. Eur). Analogiška suma skiriasi ir kitos sąnaudos – lapkričio mėn. buvo teigiama, kad sąnaudos padidėjo 76 tūkst. Eur, o gruodžio mėn. šios sąnaudos išaugo jau iki 93 tūkst. Eur. Toks LRTC pozicijos nenuoseklumas ir sąnaudų dydžių keitimas kelia pagrįstų abejonių dėl visų sąnaudų tinkamo pagrindimo ir pasiskirstymo tarp subjektų. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad atsakovė savo raštuose negalėjo tinkamai identifikuoti LRT Lituanica paslaugų teikimo pradžios. LRT televizijos programos Lituanica signalų siuntimas į Suvalkų kraštą buvo pradėtas 2020 m. rugpjūčio mėn. Ieškovės turimais duomenimis už šią paslaugą per pilnus 2021 m. atsakovei buvo sumokėta 64 500 Eur. Nors ieškovė ir prašė patikslinti, kokia visgi susidaro išlaidų suma dėl paslaugų apimčių augimo, eliminavus LRT Lituanica programų signalų siuntimą, tačiau atsakovė jokio paaiškinimo taip ir nepateikė. Dalis LRT paslaugai teikti skirtos įrangos sąnaudų – kitos sąnaudos (išmokos rangovams, transportas ir kt.; lentelės 2.3 p.) yra išaugusios neproporcingai, LRTC paaiškinimai yra neišsamūs ir nepagrįsti. Atsakovės pateiktos Sąnaudų lentelės 2.3 p. nurodoma, kad LRT paslaugai teikti skirtos kitos sąnaudos (išmokos rangovams, transportas, kt.) 2021 m. augo 93 tūkst. Eur arba 41 %. LRTC nepateikė jokio paaiškinimo dėl šių sąnaudų augimo, išskyrus bendro pobūdžio teiginius, kad resursai brangsta. Nepaisant to, jog žaliavų kainos augimas yra įprasta aplinkybė, tačiau atsakovei, kaip paslaugos teikėjui, kyla pareiga pagrįsti teikiamos paslaugos kainą. Pagal tarp šalių pasirašytų sutarčių 6.2 p. einamasis atsiskaitymas atliekamas pagal kas mėnesį LRTC pateiktą PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodoma suma už praeitą mėnesį suteiktas paslaugas. Taigi, tuo atveju, jeigu einamąjį mėnesį LRTC patiria papildomas sąnaudas (pavyzdžiui, atliekami remonto darbai), pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje papildomos sumos turi būti įtrauktos ir pateiktos ieškovei, jog pastaroji turėtų galimybę papildomas sąnaudas įvertinti ir pateikti pastabas/ prieštaravimus (sutarčių 6.6 p.). Atitinkamai, jeigu išlaidos didėja dėl papildomų paslaugų apimčių (pavyzdžiui, dėl naujo siųstuvo įdiegimo), LRTC nedelsiant įtraukia šias išlaidas į PVM sąskaitas faktūras. Nepaisant to, per 2021 m. LRTC išrašytos sąskaitos už suteiktas paslaugas buvo vienodo dydžio ir jokių papildomų sąnaudų LRTC į sąskaitas neįtraukdavo, taip pripažįstant, kad jokios papildomos sąnaudos už konkretų mėnesį nebuvo patirtos. Atsakovo pateikti duomenys ieškovei dėl visų sąnaudų ir nepriemokos dydžių nesutampa su viešai prieinama informacija iš Tarnybos internetinio puslapio. Tai reiškia, kad LRTC pateikė skirtingą informaciją ieškovei ir Tarnybai dėl sąnaudų ir nepriemokos dydžio. Taigi, yra objektyviai neįmanoma tinkamai identifikuoti LRTC 2021 m. sąnaudų dydžio ir jų priskyrimo LRT, kadangi atsakovės teikti duomenys nuolat keičiasi.

16. Ieškovės įsitikinimu, LRT, dėl LRTC vykdomo KĮ 7 str. pažeidimo LRT permokėjo LRTC už 2021 m. suteiktas paslaugas, todėl egzistuoja pagrindas atsakovui grąžinti ieškovės naudai 326 713,80 Eur sumą, kuri susidaro iš 321 tūkst. Eur permokos ir 5 713,80 Eur priskaičiuotų palūkanų. Pagal KĮ 43 str. ir 44 str., nukentėjęs nuo KĮ 7 str. pažeidimo asmuo turi teisę reikalauti visiško žalos atlyginimo iš KĮ 7 str. nurodytą pažeidimą padariusio ūkio subjekto. Visiškas žalos atlyginimas pagal KĮ 44 str. 2 d. apima tiesioginius nuostolius, negautas pajamas ir palūkanas, skaičiuojamas nuo žalos atsiradimo momento. Pagal KĮ 3 str. 14 d. permoka laikoma skirtumu tarp faktiškai sumokėtos prekės kainos ir kainos, kuri būtų, jei nebūtų KĮ 7 str. pažeidimo. Taigi, ieškovės reikalavimas sumokėti permoką laikytinas reikalavimu atlyginti ieškovės KĮ 7 str. pažeidimu padarytus tiesioginius nuostolius, kurių nebūtų buvę, jeigu atsakovė nebūtų padariusi KĮ 7 str. pažeidimo. Bylose dėl nesąžiningai aukštų kainų taikymo priteistina žala nustatoma pagal pažeidimo nulemtą permoką. Pareiga grąžinti permoką kyla ir iš šalių sudarytų sutarčių 6.7 punkto ir Nutarimo 15 punkto. Ieškovė permokos dydį sieja su atsakovės apskaičiuotų ir LRT priskirtų bendrųjų sąnaudų augimu, kurios atsispindi pateiktos Sąnaudų lentelės 1 dalyje. Atsakovės veiksmai neteikiant detalios informacijos ir paaiškinimų, informuojant apie didėjančias sąnaudas tik po audito atlikimo turėtų būti pripažįstami kaip piktnaudžiavimas faktine situacija ir siekis išvengti teisės aktais ir sutartimis prisiimtų įsipareigojimų. LRTC pozicija, jog ji neturi pareigos pateikti jokių duomenų ieškovei, yra nepagrįsta, nesąžininga ir pažeidžianti šalių tarpusavio sutartį bei imperatyvius teisės aktų reikalavimus, šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigą. LRT teisė žinoti pastarajai priskaičiuotų ir priskirtų LRTC 2021 m. sąnaudų sandarą kyla ne tik iš tarp šalių sudaryčių sutarčių (paslaugų gavėjo), CK (kaip kliento), bet ir LRT teisinio statuso. LRT yra viešas subjektas, kuris yra atskaitingas visuomenei už jai patikėtus viešuosius finansus, todėl LRT prašymas pagrįsti precedento neturinčią 571 830,10 Eur nepriemokos sumą, kuri yra dengiama iš valstybės lėšų, yra adekvatus ir teisėtas.

20. Atsakovės įsitikinimu, teismas neturi kompetencijos nagrinėti šią civilinę bylą. Ieškovei atsakovės teikiamų paslaugų apskaičiavimo tvarką nustato teisės aktai, o to kontrolę atlieka RRT teisės aktų (įskaitant ERĮ ir LR Vyriausybės nutarimo) nustatyta tvarka. Būtent RRT sprendžia pagrįsta ar ne yra atsakovės apskaičiuota teikiamų paslaugų kaina; tuo atveju, jei RRT nustato, kad paslaugų kaina apskaičiuota didesnė nei faktinės sąnaudos ji įpareigoja atsakovę grąžinti permoką LRT ir atvirkščiai. Atsakovė remiantis LRT įstatymo 5 str. 6 d., ERĮ 5 str. 6 p., 24 str. 1 d. Vyriausybės nutarimo 10 p. yra įpareigota savo paslaugų kainą ieškovei skaičiuoti ją grindžiant patirtomis paslaugų teikimo ieškovei sąnaudomis ( įskaitant protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą), kas akivaizdžiai įrodo, kad atsakovė neteikia paslaugų rinkos dėsniais ir reguliavimu yra pašalinta bet kokia konkurencinė galimybė, todėl Konkurencijos įstatymas čia negali būti taikomas. Tai ar atsakovės apskaičiuota paslaugų kaina atitinka teisės aktuose įtvirtintus kriterijus prižiūri ir kontroliuoja būtent RRT. Tvarka yra aiškiai reglamentuota imperatyviomis ERĮ ir kitų teisės aktų nuostatomis, konkrečiau, ERĮ 24 straipsniu. ERĮ aptartą tvarką (įskaitant atsakovės teikiamų paslaugų kainos kontrolę) įgyvendina jau minėtas Vyriausybės nutarimas. Taigi, atsakovės teikiamų paslaugų kainos apskaičiavimo ir kontrolė yra griežtai kontroliuojama atsakingų institucijų ir sureglamentuota. Tai, kad atsakovė, LRT įstatymo nustatyta tvarka teikia tokio pobūdžio paslaugas ieškovei vienintelė, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė neva tai apriboja ieškovės konkurencijos sąlygas rinkoje. Atsakovės padėtis rinkoje ieškovės atžvilgiu yra sąlygota ne ko kito, o įstatymo leidėjo ir minėto Vyriausybės nutarimo, tačiau įstatymo leidėjas, sukūręs tokią rinkos situaciją, kartu su Vyriausybe ir RRT taip pat teisės aktais įtvirtino ir griežtus kontrolės mechanizmus, todėl šiuo atveju KĮ taikymas negalimas. RRT Nutarimu jau konstatuota, kad (i) RRT atliko atsakovės teikiamų paslaugų kainų pagrįstumo sąnaudomis patikrinimą; ir (ii) ieškovei teikiamų paslaugų sąnaudos 2021 m. buvo didesnės, nei iš ieškovės gautos pajamos. Ieškovė RRT Nutarimo administraciniam teismui neskundė, todėl RRT nutarimas yra nenuginčytas, teisėtas ir galiojantis pilna apimtimi. Atsižvelgiant į tai, kad kompetenciją dėl RRT nutarimo patikros turi administracinis teismas, bendrosios kompetencijos teismas negali pasisakinėti dėl RRT Nutarimo teisėtumo, nes tokiu būdu pažeistų bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles (kas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas – CPK 329 str. 2 d. 6 p.). Negana to, pasisakinėdamas dėl RRT Nutarimo teisėtumo teismas perimtų RRT kompetenciją, kas yra imperatyviai sureguliuota – būtent RRT, o ne kas kitas atlieka atsakovės paslaugų ieškovei kainos kontrolę. Papildomai atsakovės sąnaudų skaičiavimas buvo audituotas RRT atrinktų nepriklausomų auditorių, kurie konstatavo, kad ieškovės sąnaudos skaičiuojamos tinkamai ir pagrįstai. Šios aplinkybės yra konstatuotos RRT Nutarime, kurio ieškovė neskundė. Atitinkamai, ieškovės pozicija, neva ji teikia ieškinį dėl KĮ pažeidimo ir todėl ginčas teismingas Vilniaus apygardos teismui yra nepagrįsta ir ydinga. Ieškovė, prieš kreipdamasi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, privalėjo pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka – kreiptis į RRT, tačiau šios ikiteisminės tvarkos nesilaikė, todėl civilinė byla nutrauktina.

21. Atsakovė laikosi pozicijos, kad KĮ šiam konkrečiam ginčui negali būti taikomas, kadangi aktualios paslaugos nėra teikiamos veikiant laisvos rinkos dėsniams, o tai yra būtina sąlyga Konkurencijos įstatymo taikymui. Konkurencijos įstatymas gali būti taikomas tik tose situacijose, kai ūkio subjektai veikia konkurencijos sąlygomis, t. y. ten, kur veikia rinkos dėsniai. Atsakovės padėtis rinkoje yra nulemta įstatymo leidėjo valios, bet ne laisvos rinkos dėsnių. ERĮ 2 str. 1 d. įtvirtinta, kad elektroninių ryšių veiklos reguliavimas grindžiamas bendraisiais veiksmingo išteklių valdymo ir efektyvaus naudojimo, proporcingumo principais. Dar daugiau, ERĮ 12 str. aiškiai sako, kad elektroninių ryšių rinkos priežiūroje dalyvauja ir Konkurencijos taryba. Konkurencijos taryba, kiek tai susiję su elektroninių ryšių veikla: keičiasi su RRT ir RRT funkcijoms įgyvendinti reikalinga informacija, įskaitant ir konfidencialią informaciją (ERĮ 12 str. 1 d. 1 p.); konsultuoja RRT, kai ji atlieka funkcijas, susijusias su konkurencijos priežiūra elektroninių ryšių srityje (ERĮ 12 str. 1 d. 2 p.). Laisvos konkurencijos ir rinkos dėsnių nebuvimą įrodo vien tai, kad atsakovė turi teisę išimtinai tik į sąnaudų kompensavimą ir nepriima savarankiško sprendimo dėl kainos dydžio. Tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį kaip nepagrįstą.

22. Atsakovė nepiktnaudžiauja dominuojančia padėtimi, o ieškovė nepateikia jokių įrodymų ir skaičiavimų tokiam kaltinimui pagrįsti. Siekiant pripažinti, kad dominuojančią padėtį užimančio ūkio subjekto taikomos kainos yra pernelyg didelės, nėra pakankama nustatyti pirmąją sąlygą, kad prekės pardavimo kaina yra per didelė lyginant su prekės gamybos kaštais, tačiau turi būti nustatyta ir antroji sąlyga, kad prekės kaina yra savaime nesąžininga arba nesąžininga palyginus su analogiškomis prekėmis. Siekiant nustatyti, ar yra tenkinama pirmoji ir būtina sąlyga, ieškovė privalo įrodyti, kad egzistuoja pernelyg didelė disproporcija tarp faktinių išlaidų ir faktiškai reikalaujamos kainos. Kitaip tariant, šia testo dalimi yra vertinama, kokio dydžio yra ūkio subjekto pelno marža, kurią jis taiko už savo prekes ar paslaugas. Ieškovė nepateikia jokios analizės, tačiau to padaryti jis ir negali, nes tai nėra paslaugos, teikiamos laisvos rinkos dėsniais. Taigi, pirmoji sąlyga nėra įrodyta. Atitinkamai, nesant pirmosios sąlygos, nėra įmanoma ir vertinti, ar tokia kaina yra pernelyg didelė. Atsakovės vertinimu, tai tik darsyk pagrindžia, kad ši byla nėra dėl galimo Konkurencijos įstatymo pažeidimo, o dėl to, ar tinkamai buvo nustatytos ir RRT audituotos paslaugų sąnaudos ir todėl turi būti sprendžiama ERĮ 34 str. 1 d. tvarka. Ieškovė nei įrodė, nei apskritai įrodinėjo, kad atsakovės kainos yra nesąžiningos. Atsakovė net neatliko jokios analizės palyginamuoju aspektu.

23. Atsakovė negali būti laikoma diskriminuojančiu ieškovę kitų klientų atžvilgiu. Ieškinyje pateikiama pozicija yra prieštaringa, kadangi viena vertus ieškovė teigia, kad ji veikia atskiroje rinkoje (kurioje atsakovė užima dominuojančią padėtį), o kita vertus nurodo neva esanti diskriminuojama kitų paslaugų gavėjų atžvilgiu. Juk tuo atveju, jei ieškovė veikia atskiroje rinkoje, tuomet konkurencija neegzistuoja (nes nėra konkurentų), atitinkamai, atsakovė negali diskriminuoti ieškovės kitų paslaugų gavėjų (kurie, pasak ieškovės, veikia kitoje rinkoje). Ieškovė teigia, kad atsakovė priskiria ieškovei neproporcingo ir skirtingo dydžio paslaugų sąnaudas ir taip diskriminuoja kitų klientų atžvilgiu. Atsakovės manymu, ieškovė manipuliuoja Konkurencijos įstatymo nuostatomis jas savaip aiškindama. Ieškovė nepateikia jokių šiam pažeidimui įrodyti reikalingų įrodymų.

29. Išvadą teikianti institucija Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba pateikė nuomonę byloje ir prašė pripažinti Konkurencijos tarybos dalyvavimą šioje byloje nebūtinu ir bylą nagrinėti Konkurencijos tarybos atstovams nedalyvaujant.

30. Nurodė, kad Konkurencijos tarybos funkcijų ir įgaliojimų apimtis pagal CPK skiriasi nuo Konkurencijos įstatyme nustatytų Konkurencijos tarybos funkcijų ir įgaliojimų, kai Konkurencijos taryba atlieka galimą Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimą, apimties. Konkurencijos taryba yra Lietuvos Respublikos valstybės įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką bei prižiūrinti, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo. Pagal Konkurencijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Konkurencijos taryba tiria piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Konkurencijos taryba neaiškina Konkurencijos įstatymo a priori (iš anksto). Kadangi Konkurencijos taryba nėra atlikusi tyrimo ir priėmusi nutarimo dėl byloje nagrinėjamų atsakovės veiksmų, Konkurencijos taryba, teikdama išvadą pagal CPK 252 straipsnį, negali kategoriškai pasisakyti dėl to, ar konkurencijos taisyklių pažeidimas buvo padarytas. Tai, įvertinęs visas bylos aplinkybes, gali nuspręsti tik teismas. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje galutinį sprendimą priims teismas, toliau Konkurencijos taryba pagal kompetenciją teikia paaiškinimus, kurie gali padėti įvertinti, ar atsakovė pažeidė Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio reikalavimus. Taip pat pažymėjo, jog proceso šalių pateikti klausimai Konkurencijos tarybai yra bendro pobūdžio dėl to Konkurencijos taryba atsakymus į juos pateikia bendrai ir atskirai dėl kiekvieno klausimo nepasisakinės.

31. Konkurencijos taryba pažymėjo, jog siekiant įvertinti ieškovės teiginių pagrįstumą, jog atsakovė pažeidžia Konkurencijos įstatymo nuostatas, t. y. piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi, nustatydama galutines kainas ieškovei už suteiktas paslaugas, visų pirma turėtų būti įvertinti Ryšių reguliavimo tarnybos priimti sprendimai, konkrečiai nutarimo teisėtumas, kadangi atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą atsakovės teikiamų paslaugų ieškovei kaina, be kita ko, turi būti pagrįsta teikėjo patirtomis paslaugų teikimo ieškovei sąnaudomis (atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą), kurias patvirtina būtent Ryšių reguliavimo tarnyba teisės aktų nustatyta tvarka. Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį, kad LVAT yra pažymėjęs, jog tais atvejais, kuomet konkrečioje elektroninių ryšių rinkoje Ryšių reguliavimo tarnyba ėmėsi tam tikrų reguliavimo priemonių, Konkurencijos tarybos veiksmai kai kuriais atvejais de facto reikštų Ryšių reguliavimo tarnybos priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo priežiūrą, nors nei Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo, nei Konkurencijos įstatymas Konkurencijos tarybai tokių galių nesuteikia. Atribojant Konkurencijos tarybos ir Ryšių reguliavimo tarnybos kompetenciją elektroninių ryšių sektoriuje ir vertinant, ar konkrečiu atveju Konkurencijos taryba turi kompetenciją veikti, turi būti įvertinta, ar specialus teisinis reguliavimas pašalina bet kokią konkurencinės veiklos galimybę, ar jis užtikrina Konkurencijos įstatymo laikymąsi, taip pat nustatyta, ar apskritai, ir, jei taip, tai kokių priemonių Elektroninių ryšių įstatymo pagrindu konkrečioje atitinkamoje rinkoje ėmėsi Ryšių reguliavimo tarnyba. Lygiagretus Elektroninių ryšių įstatymo ir Konkurencijos įstatymo taikymas tiems patiems faktiniams teisiniams santykiams būtų nesuderinamas su šių įstatymų tikslais ir juose įtvirtinto reguliavimo prigimtimi , o Konkurencijos taryba nėra įgaliota vertinti Ryšių reguliavimo tarnybos jau priimtų sprendimų. Pažymėtina, jog ūkio subjektai, manantys, jog buvo pažeisti jų interesai, turi teisę Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimus skųsti teismine tvarka. Šiuo konkrečiu atveju, ieškovė Ryšių reguliavimo tarnybos nutarimo teisės aktų nustatyta tvarka neapskundė, tačiau ieškiniu kvestionuoja būtent atsakovės pateiktus duomenis, tam, jog Ryšių reguliavimo tarnyba įgyvendintų poįstatyminiais teisės aktais įtvirtintas pareigas patvirtinti atsakovės patirtas sąnaudas, būtinas ieškovei sutartiniams įsipareigojimams įvykdyti.

32. Atkreipė dėmesį, jog būtent Ryšių reguliavimo tarnyba kontroliuoja, kaip atsakovė laikosi Vyriausybės Nutarimo bei kartu su juo patvirtinto aprašo nuostatų. Esant pagrįstų abejonių dėl pateiktų kainų pagrįstumo Ryšių reguliavimo tarnyba turi teisę pareikalauti, kad atsakovė įrodytų, jog paslaugų kaina pagrįsta sąnaudomis (atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą), to neįrodžius laikoma, kad jo nustatyta paslaugų kaina sąnaudomis nepagrįsta. Taigi, ieškovė ieškinį grįsdama netinkamu atsakovės sąnaudų apskaičiavimu, Konkurencijos tarybos nuomone, iš esmės teigia, jog Ryšių reguliavimo tarnyba netinkamai įgyvendino įstatyminiu bei poįstatyminiais teisės aktais suteiktas savo pareigas, kontroliuojant atsakovės sąnaudų apskaičiavimo tvarką. Visgi, tokių Ryšių reguliavimo tarnybos veiksmų ir priimtų sprendimų (Nutarimo) teisės aktų nustatyta tvarka neapskundė, tačiau tokius atsakovės veiksmus – netinkamų duomenų pateikimą Ryšių reguliavimo tarnybai sąnaudų apskaičiavimo patvirtinimui traktuoja kaip Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio pažeidimą, t. y. Atsakovo piktnaudžiavimą dominuojančią padėtimi. Visgi, jeigu teismas priims sprendimą, vertinti atsakovės veiksmų atitiktį Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio nuostatoms, Konkurencijos taryba pateikia gaires, kurios gali padėti nustatyti, ar ieškovės nurodyti atsakovės veiksmai pažeidė Konkurencijos įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

33. Nurodė, kad visų pirma, būtina apibrėžti atitinkamą rinką. Atitinkama rinka yra suprantama kaip tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Atitinkama rinka apibrėžiama vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 16 dalimis, taip pat Konkurencijos tarybos paaiškinimais dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, patvirtintais Konkurencijos tarybos 2019 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1S-150 (2019) „Dėl Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo patvirtinimo“ (toliau – Paaiškinimai dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo), kurie suderinti su Europos Komisijos pranešimu „Dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams“ (toliau – Komisijos pranešimas dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo). Pagal Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 9 punktą praktikoje atitinkamos rinkos apibrėžimas paprastai apima keletą etapų: pirmiausia apibrėžiama prekės rinka, nustatant prekes, kurios yra ar gali būti pakeičiamos viena kita, po to apibrėžiama geografinė rinka, nustatant teritoriją, kurioje tas pakeičiamumas vyksta ar gali vykti. Tiek apibrėžiant prekės rinką, tiek ir apibrėžiant geografinę rinką, iš pradžių analizuojamas paklausos pakeičiamumas (pirkėjų galimybės keisti vieną prekę kita ar pirkti ją kitoje teritorijoje), vėliau – pasiūlos pakeičiamumas (tiekėjų galimybės pradėti tiekti atitinkamas prekes ar pradėti tiekti jas iš kitų teritorijų). Apibrėžus atitinkamą rinką, nustatomi rinkos dalyviai ir apskaičiuojamos jų užimamos rinkos dalys, kurios suteikia reikšmingos informacijos apie atitinkamos rinkos dalyvių rinkos galią (Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 10 punktas). Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 16 dalyje numatyta, kad prekės rinka yra visuma prekių, kurios, pirkėjų požiūriu, yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Pažymėtina, kad paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo II skyriaus pirmame bei antrame skirsniuose yra numatyta, kaip yra vertinamas prekių pakeičiamumas. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 3 dalis geografinę teritoriją (geografinę rinką) apibrėžia kaip teritoriją, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis. Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 27–31 punktuose numatyta, kokie įrodymai laikytini svarbiais išvadai dėl geografinės rinkos padaryti. Kadangi Konkurencijos taryba nėra atlikusi tyrimo ir apibrėžusi atsakovės teikiamų paslaugų rinkos, apibrėždamas atitinkamą nagrinėjamoje byloje rinką pagal faktines aplinkybes, teismas turėtų vadovautis paaiškinimuose dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo pateiktais išaiškinimais. Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis nedraudžia ūkio subjektams užimti dominuojančios padėties atitinkamoje rinkoje, tačiau draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atliekant veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį dominuojanti padėtis reiškia, kad ūkio subjektas tiesiogiai nesusiduria su konkurencija atitinkamoje rinkoje arba gali daryti vienpusę lemiamą įtaką veiksmingai ribodamas konkurenciją. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų arba laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus ūkio subjektų (išskyrus mažmenine prekyba besiverčiančius ūkio subjektus), kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 70 procentų ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį. Dominuojančios padėties nustatymą detalizuoja Paaiškinimai dėl dominuojančios padėties nustatymo, patvirtinti Konkurencijos tarybos 2020 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 1S-44 (2020) „Dėl Paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo patvirtinimo“ (toliau – Paaiškinimai dėl dominuojančios padėties) bei Europos Komisijos komunikatas „Komisijos įgyvendinimo prioritetų taikant EB sutarties 82 straipsnį dominuojančių įmonių piktnaudžiaujamam antikonkurenciniam elgesiui gairės“ (toliau – Įgyvendinimo prioritetai). Šiuo atveju ginčo tarp proceso šalių dėl atsakovės užimamos dominuojančios padėties atitinkamoje rinkoje nėra, kadangi pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 6 dalį paslaugas, kurių reikia LRT radijo ir televizijos tinklams teikti ir eksploatuoti, ir paslaugas, skirtas radijo ir televizijos programų signalams elektroninių ryšių tinklais perduoti visuomenei, teikia atsakovė. Toliau teismas turėtų įvertinti, ar atsakovė tokia dominuojančia padėtimi piktnaudžiavo. Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 3 punktas draudžia panašaus pobūdžio sutartyse taikyti diskriminacines (nevienodas) sąlygas atskiriems ūkio subjektams, taip sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas. Pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar atsakovė nagrinėjamoje byloje taikė diskriminacines sąlygas atskiriems ūkio subjektams panašaus pobūdžio sutartyse, taip sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas, reikia įvertinti, ar ūkio subjektams buvo taikytos skirtingos sutarties sąlygos, ar tie ūkio subjektai yra panašioje situacijoje ir ar sudarytos sutartys buvo panašaus pobūdžio, lygiavertės bei po to įvertinti, ar dėl to ieškovė atsiduria konkurencijos atžvilgiu nepalankesnėje padėtyje. Nustačius, kad panašaus pobūdžio sutartyse buvo taikytos nevienodos sąlygos atskiriems ūkio subjektams, svarbu įvertinti, ar nėra objektyvių pateisinamų priežasčių, kodėl taikomos nevienodos sąlygos atskiriems ūkio subjektams. Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 1 punktas (analogiškai SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punktas) draudžia dominuojančią padėtį užimančiam ūkio subjektui tiesiogiai ar netiesiogiai primesti nesąžiningas kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi nustatant nesąžiningas (per dideles) kainas susiformavusioje teismų praktikoje laikomas situacija, kai prekės kaina yra per didelė, nes ji neturi jokio pagrįsto ryšio su prekės ekonomine verte, t. y. yra neproporcinga paslaugos ekonominei vertei. Europos Sąjungos teisingumo teismas United Brands byloje ir kitose bylose yra pateikęs piktnaudžiavimo nustatant per dideles kainas analizės struktūrą (testą), pagal kurią, pirma, vertinama, ar yra pernelyg didelė disproporcija tarp faktinių išlaidų ir faktiškai reikalaujamos kainos, ir jei taip, antra, vertinama, ar kaina yra nesąžininga arba savaime, arba palyginus su analogiškomis prekėmis, t. y. palyginamuoju standartu (angl. benchmark) . Vadovaujantis United Brands byloje aprašyta analizės struktūra (testu), siekiant pripažinti, kad dominuojančią padėtį užimančio ūkio subjekto taikomos kainos yra pernelyg didelės, nėra pakankama nustatyti pirmąją sąlygą, kad prekės pardavimo kaina yra per didelė lyginant su prekės gamybos kaštais, tačiau turi būti nustatyta ir antroji sąlyga, kad prekės kaina yra savaime nesąžininga arba nesąžininga palyginus su analogiškomis prekėmis. Dėl antros sąlygos teismų praktikoje pripažinta, kad kainų nesąžiningumo savaime ir lyginant su analogiškomis prekėmis vertinimas yra alternatyvūs žingsniai, t. y. analizė gali būti atliekama tik pagal vieną iš jų. Kainų nesąžiningumo savaime vertinimas paprastai atliekamas, kai kainos nesąžiningumą galima nustatyti nelyginant su panašiais arba konkuruojančiais produktais, pavyzdžiui, kainos, už kurias mainais negaunamas joks produktas (paslauga), ar dominuojančią padėtį užimantis subjektas nustato ypač didelę kainą, nes nėra suinteresuotas parduoti atitinkamo produkto (paslaugos), o siekia kito, konkurencijai priešingo tikslo. Kainų nesąžiningumo palyginamuoju būdu vertinimas leidžia atsižvelgti į kitus svarbius veiksnius, kurie turėtų būti įtraukti į produkto (paslaugos) kainos analizę, pavyzdžiui, priežastys susijusios su atitinkamo produkto (paslaugos) gamyba (kūrimu) ir tiekimu, produkto arba paslaugos paklausa tarp vartotojų. Papildomai pažymėtina, jog šiuo atveju nagrinėjant galimai esamus atsakovės piktnaudžiavimo veiksmus, taip pat siūlytina įvertinti Europos Komisijos komunikate „Komisijos įgyvendinimo prioritetų taikant EB sutarties 82 straipsnį dominuojančių įmonių piktnaudžiaujamam antikonkurenciniam elgesiui gairės“ pateiktus paaiškinimus. Jeigu būtų nustatyti piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmai, tuomet atsakovei yra galimybė pagrįsti, kad šie veiksmai yra objektyviai pateisinami (Įgyvendinimo prioritetų 28–31 p., Intel bylos sprendimo 140 p.). Atsakovė tai gali tvirtinti parodydamas, arba kad jo elgesys yra objektyviai būtinas, arba kad jo elgesys iš esmės padidina našumą, nusverdamas bet kokį antikonkurencinį poveikį vartotojams. Tokie veiksmai taip pat turi būti proporcingi. Taigi, teismas, vertindamas, ar nagrinėjamu atveju atsakovė pažeidė Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 3 punkto nuostatas, turėtų nustatyti, ar iš tiesų atsakovė taikė skirtingas sąlygas atskiriems ūkio subjektams panašaus pobūdžio sutartyse ir ar tokiu būdu sudarė jiems skirtingas konkurencijos sąlygas, be kita ko, įvertinant, ar nevienodų sąlygų taikymas gali būti objektyviai pateisinamas. Be to, teismas turėtų atsižvelgti ir į tai, ar atsakovė šiuo nagrinėjamu atveju apskritai turėjo tikslą konkurencinį santykį iškraipyti. Ir jei teismas nustatytų, jog atsakovė savo veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio nuostatas, toliau teismas turėtų įvertinti dėl tokio pažeidimo kilusią žalą ieškovei. Konkurencijos įstatymo straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas taikomas tik žalos, atsiradusios dėl šiam įstatymui įsigaliojus padarytų ar besitęsiančių (trunkančių) šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ar 7 straipsnio arba Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsnio pažeidimų, atlyginimo atvejais, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje numatytą atvejį. Atkreipė dėmesį, kad Europos Komisija yra parengusi rekomendacinio pobūdžio dokumentus, kuriais nacionaliniai teismas gali vadovautis, nagrinėdami bylas dėl žalos atlyginimo: komunikatas „Dėl žalos ieškiniuose dėl žalos atlyginimo, susijusiuose su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 arba 102 straipsnių pažeidimais, dydžio nustatymo“; praktinį vadovą „Žalos ieškiniuose dėl žalos atlyginimo, susijusiuose su sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 arba 102 straipsnių pažeidimais, dydžio nustatymas“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Konkurencijos įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektai, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti žalą, padarytą kitiems ūkio subjektams ar fiziniams bei juridiniams asmenims, įstatymų nustatyta tvarka. Žala, padaryta nesąžininga konkurencija, turi būti apskaičiuojama ir įrodoma remiantis bendraisiais žalos atlyginimo principais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (Civilinio kodekso 6.245, 6.246-6.249 straipsniai). Konkurencijos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad visiškas žalos atlyginimas reiškia, kad nukentėjęs asmuo, kuriam atlyginama žala, turi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje jis būtų, jeigu nebūtų padarytas šio įstatymo 43 straipsnyje nurodytas pažeidimas, tačiau nukentėjusiam asmeniui negali būti leidžiama nepagrįstai praturtėti. Visiškas žalos atlyginimas apima tiesioginius nuostolius, negautas pajamas ir palūkanas, skaičiuojamas nuo žalos atsiradimo momento. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, kai šio įstatymo 43 straipsnyje nurodyto pažeidimo atvejais teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, negali nustatyti tikslaus žalos dydžio ar jam tai padaryti pernelyg sunku, teismas informuoja šalis, kad, nesant galimybės nustatyti tikslaus žalos dydžio, byloje bus nustatomas apytikris žalos dydis. Teismas, išnagrinėjęs bylą, nustato apytikrį žalos dydį, atsižvelgdamas į Europos Komisijos metodinio pobūdžio dokumentus dėl žalos apskaičiavimo ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės įgyvendinant visiško žalos atlyginimo principą. Taigi, jeigu teismas nagrinėjamoje byloje nustatytų, kad atsakovė savo veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymo reikalavimus, vertindamas ieškovės nurodytą patirtos žalos dydį, teismas turėtų atsižvelgti į aukščiau nurodytas Konkurencijos įstatymo nuostatas.