Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, atstovui,

viešame teismo posėdyje, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sveikatos sutrikimus, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Nuo 2023-01-01 tokia pati nuostata perkelta į Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023-01-03 įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (su vėlesniais pakeitimais) 1.2.2 papunktį.

Atsakovas, vertindamas tai, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m, pažymi, kad minėtuose teisės aktuose reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas, tačiau teisės aktuose nenustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma - 3,6 kv. m, - atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, galiojusių iki 2020-12-22, 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (įsigaliojo 2020-12-22) 10.1 punkte. Nors ši patalpa turi būti atitverta pertvara arba visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, tačiau tai nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti eliminuojamas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas.

Matyti, kad pareiškėjui visas kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje (Šiaulių kalėjime) dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, jog byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.

Iš teismui pridedamų nuotraukų matyti, kad kamerose Nr. 62, 58, 88 - tualetai tupimi, likusiose kamerose - sėdimi.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V- 176 patvirtintų „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ 14.5 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Būtent taip ir buvo įrengti san. mazgai Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Šioms taisyklėms netekus galios, nuo 2020-12-22 įsigaliojo Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių 12.5 papunktyje įtvirtinta nuostata, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm, arba ne mažiau, kaip 1,42 m2 matmenų (ploto) sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos ir grindys dengiamos lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nesant techninėms galimybėms esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara (iki kameros lubų) ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Kaip matyti, minėti teisės aktai nereglamentuoja ar san. mazgai turi būti sėdimi, ar gali būti tupimi, tačiau Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 buvo patvirtintos Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, kurių 9 punkte įtvirtinta, jog tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turi būti „sanitarinis mazgas (klozetas (gali būti ir tupimas) bei praustuvė) - 1 komplektas“. Taigi, tupimo tualeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. HN134:2015 reikalavimo įrenti būtent sėdimą tualetą taip pat nenumato.

Kartu pažymėtina, kad LVAT praktikoje sėdimų tualetų įrengimas nėra pripažįstamas netinkamu (pvz., LVAT2020-02-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020).

Kadangi jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatą, kurie lemtų negalėjimą naudotis tupimu san. mazgu nėra, vien pareiškėjo pageidavimas dėl kitokio san. mazgo įrengimo, nėra pagrindas konstatuoti pažeidimą.

Kartu atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Tokie pareiškėjo teiginiai yra subjektyvūs kiekvieno asmens atžvilgiu, todėl negali būti vertinami kaip neturtinę žalą galintys sukelti veiksniai. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad apie pareiškėjo teiginius dėl nemalonaus nuo sanitarinio mazgo sklindančio kvapo teismas plačiau nepasisakė, nes tai susiję su kameros vėdinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-11-21 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Taigi, kvapas neatsiejamai susijęs su galimybe Šiaulių kalėjime įrengti mechaninę ventiliaciją, o jos įrengimas dėl įstaigos statuso negalimas. Taip pat pažymėtina tai, kad kamerų plotai buvo pakankamai dideli, asmenų skaičius jose neviršytas, todėl blogas kvapas vėdinant patalpas per langus neturėjo užsistovėti.

Be to, iš pridedamų nuotraukų matyti, kad iš visų kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba kamerose užtikrinama pakankama oro cirkuliacija, o 2020-09-25 užbaigti darbai, susiję ventiliacijos pagerinimu, įrengta ištraukiamoji ventiliacija (atkreiptinas dėmesys, kad angos įrengtos būtent toje pusėje, kurioje yra san. mazgai). Minėti darbai nėra susiję su pastato rekonstrukcija ar kapitaliniu remontu - šiuo atveju kamerose esančios vėdinimo angos iš koridoriaus pusės jungiamos vienu vamzdžiu, kuris išvedamas pro langą į lauką.

Kamerų vėdinimas nėra suprantamas kaip ištisas atidaryto lango laikymas. Natūralus vėdinimas yra labiausiai paplitęs vėdinimo būdas pasaulyje, o natūraliame vėdinime orą judėti verčia temperatūrų skirtumas tarp lauko ir vidaus bei vėjas. Pačio vėdinimo proceso trukmė priklauso nuo minėtų veiksnių, todėl, atsižvelgiant į juos, kalinami asmenys patys pasirenka, kada langą uždaryti.

Kartu pažymi, kad pareiškėjo teiginys apie kamerose jaučiamą cigarečių kvapą neatitinka realybės, kadangi tiek kamerose, tiek visame rėžiminiame korpuse rūkyti griežtai draudžiama. Duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl galimai kameroje sklindančio cigarečių kvapo, negauta.

2020-12-22 įsigaliojo Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių 4 punkte įtvirtinta, jog įkalinimo įstaigose laikomiems nuteistiesiems (suimtiesiems) turi būti sudaromos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normą HN 134:2015. To paties teisės akto 2 punkte įtvirtinta, jog šios Taisyklės privalomos naujai projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems, kapitališkai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.

Šiaulių kalėjimas pastatytas ir įrengtas iki Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo ir Lietuvos higienos normų įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie Higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais.

Kartu atsakovas pažymi, kad natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosioms patalpoms higienos normoje nenumatytas, o jo padidinimas taip pat yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, kas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Be to, atsakovas nurodo, kad esant natūralios šviesos trūkumui, jis kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu. Duomenų, kad jis skundui aktualiu laikotarpiu neatitiktų reikalavimų, nėra.

Nurodo, kad kamerų atitikimą HN reikalavimams savo patikrinimo aktuose fiksuoja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas (toliau - NVSC), tačiau kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aktualiu laikotarpiu netikrintos.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kameros tikrinamos tuomet, kai gaunami skundai dėl galimai HN reikalavimų neatitinkančių sąlygų, o nesikreipimas dėl jų leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su higienos normos reikalavimais, nebuvo. Kartu pažymime, kad jokie teisės aktai neįpareigoja nuolat fiksuoti kamerose esančių sąlygų atitikimo higienos normoms, kadangi tai nebūtų proporcingas reikalavimas.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas jokių skundų ar prašymų, susijusių su patiriamais nepatogumais galimai esant HN ar kamerų įrengimo pažeidimams (dėl drėgmės ant sienos kameroje Nr. 17, dėl pelėsio, netinkamos temperatūros, byrančio tinko, netvarkingų langų ar prasto apšvietimo), neteikė (remiamasi Resocializacijos skyriaus el. paštu pateikta informacija). Be to, iš nuotraukų matyti, kad kamerų langai, sienos, lubos tvarkingos, kitų įrenginių trūkumų, pažeidimų nematyti.

Pareiškėjas skundžia teismui, kad duše nėra ventiliacijos, matomas pelėsis. Atsakovas su tokiais abstrakčiais teiginiais nesutinka ir nurodo, kad dušo patalpos yra tvarkingos ir nuolat prižiūrimos, be to, dušo patalpose veikia rekuperacinė sistema. Jokių duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu dėl kokių nors priežasčių ji neveiktų, nėra, skundų, susijusių su vėdinimu duše, iš pareiškėjo ar kitų asmenų taip pat negauta.

Taip pat pridedamas 2023-02-14 NVSC patikrinimo aktas Nr. PA-352, iš kurio matyti, kad operatyviosios kontrolės metu nustatyta, jog dušuose mechaninė ištraukiamoji ventiliacija veikianti. II-o dušo patalpose ištraukiamoji ventiliacija įjungiama asmenims pradėjus naudotis dušu.

Kartu teikiamas 2023-03-17 NVSC patikrinimo aktas Nr. PA-1062, iš kurio matyti, kad jokių pažeidimų dušuose neužfiksuota, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė bei oro judėjimo greitis tinkami (duomenys matomi Šiluminės aplinkos tyrimo protokole Nr. F-M- 116/2023).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad aktų nuostatos, draudžiančios asbestą statybos produktuose, galioja tik naujai statomiems statiniams (2016-11-07 LR aplinkos ministro įsakymu patvirtinto Statybos techninio reglamento Nr. 1.04.04:2017 5.4.3.2 p.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas D. A. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės 4179 Eur žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių kalėjime.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021-09-27 įsakymo Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (TAR, 2021-09-27, Nr. 2021-20141, redakcija galiojusi iki 2023-01-05) 2.2. punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pagal Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023-01-03 įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (TAR, 2023-01-04, Nr. 2023-00133, redakcija galiojanti nuo 2023-01-05) 1.2.2. punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. asmenims, atliekantiems bausmę uždaro tipo sąlygomis.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2022-11-14 iki 2023-02-28 Šiaulių kalėjime buvo laikomas kamerose Nr. 62 (plotas 17,01 kv. m.), Nr. 17 (plotas 18,47 kv. m.), Nr. 58 (plotas 15,26 kv. m.), Nr. 21 (plotas 18,72 kv. m.), Nr. 88 (plotas 18,73 kv. m.). Iš byloje esančios 2023-04-06 pažymos Nr. SV-24-9932 matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Teisės aktuose, reglamentuojančiuose minimalų plotą, tenkantį vienam asmeniui laisvės atėmimo vietų gyvenamojoje kameroje, nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. Būtent šiame EŽTT sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas konstatuoja, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) taip pat kamerose esantys baldai, akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kuriose įrengtas tupimas klozetas. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 10.6 punktas tiesiogiai nustato, kad kamerų tipo patalpose sanitariniuose mazguose klozetas gali būti tupiamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, jog sėdimų tualetų neįrengimas savaime nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2245-502/2020; 2023 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-268-968/2023 ir kt.). Įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovo neteisėti veiksmai dėl klozeto įrengimo sanitariniame mazge, nenustatyti.

Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas.

Atsakovas nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių kalėjimo gyvenamosiose kamerose yra atitverta nuo likusio kameros ploto mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Iš Šiaulių TI pateiktos „San. mazgų zonų kamerose lentelės“ matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas sanitarinis mazgas atitvertas OSB ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,70 m (kamera Nr. 17) iki 2,21 m (kamera Nr. 62). Šias aplinkybes patvirtina fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad sanitarinis mazgas gyvenamosiose kamerose yra atitvertas nuo kameros erdvės sienele, o įėjimas į sanitarinį mazgą uždengiamas durimis arba užuolaida. Visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas sanitarinis mazgas nėra atitvertas iki lubų. Visą ginčo laikotarpį kamerose pareiškėjas buvo ne vienas (kameroje buvo nuo 2 iki 5 asmenų), todėl įvertinus šias aplinkybes teismas daro išvadą, kad kamerose iš sanitarinių mazgų jautėsi nemalonus kvapas, o pareiškėjas dėl to patyrė su tuo susijusius nepatogumus. Tokios praktikos laikomasi ir naujausioje bei vyraujančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-440-415/2021; 2021 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-777-492/2021; 2022 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-332-624/2023; 2023 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-440-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-370-502/2023, 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-423-502/2023 TA-423-502/2023 ir kt.).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenamosiose kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, pro langus negalėjo vėdinti patalpų, juos buvo sunku atidaryti, buvo šalta, pelėsis, dušuose buvo drėgna, pelėsis, nebuvo kilimėlių, gyvenamosios kameros ir dušai neatitiko Higienos normų reikalavimų.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2015-08-03 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma).

Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. (6.12 4.80 Mr)PA-1062 matyti, kad patikrinimo metu 2023-03-15 I-o aukšto dušuose ir prie dušo esančiose persirengimo patalpose higienos normos pažeidimų nenustatyta.

Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. (6.12 4.80 Mr)PA-352 matyti, kad patikrinimo metu 2023-02-08 nustatytas higienos normos 12 punkto pažeidimas (I-o aukšto dušo patalpose viena dušo pertvara techniškai netvarkinga, nesaugi – sulaužyta, kai kuriose dušo kabinose nėra galimybės pasidėti asmens higienos priemonių, lentynėlės nulaužtos).

Bylai aktualiu laikotarpiu duomenų apie kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (pareiškėjo laikymo metu ar praėjus neilgam laiko tarpui prieš ar po pareiškėjo patalpinimo į šias patalpas), sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimus, nėra, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas atitikimą higienos normų reikalavimams.

Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų (kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams), bylai aktualiu laikotarpiu, į Šiaulių TI administraciją nesikreipė. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji) būklės. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017). Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktuose užfiksuotas aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjas buvo vedamas į dušo patalpas, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatuoja, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose jautėsi cigarečių dūmų kvapas, prie lango buvo pilna šiukšlių, balandžių išmatų, pro langą visur matėsi asbestas, kuris kenkė sveikatai. Šie pareiškėjo teiginiai abstraktūs, deklaratyvūs. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių kada ir kas rūkė kamerose ar kitose patalpose, neteikė skundų Šiaulių kalėjimo administracijai, nenurodė kuo pasireiškė neturtinė žala. Įvertinus nurodytas aplinkybes šie pareiškėjo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, jog pablogėjo jo sveikata. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių kalėjime nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

Teismas pažymi, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją ir kt.). Tokiai praktikai pritaria ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., LVAT 2014-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1352/2014 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.

Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas Šiaulių kalėjime buvo kalinamas neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, buvo laikomas kamerose, kuriose iš sanitarinio mazgo jautėsi blogas kvapas, dušo patalpos neatitiko Higienos normos reikalavimų.

Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, atsakovo atstovo padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, pažeidimo laikotarpį, įvertindamas turimų įrodymų visumą, atsižvelgdamas į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatyto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 4179 Eur neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos 200 Eur (du šimtai Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo D. A. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.