Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2025 m. sausio 30 d. nutartimi Nr. DOK-237 atsisakė priimti ieškovės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gruodžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo, nenustačiusi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnyje įtvirtintų pagrindų.

Žemesnės instancijos teismas

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Ieškovė nurodė naują aplinkybę, kad sodininkų bendrija „Pašiliai“, LSU Kauno Antano Sniečkaus Politechnikos instituto Pašilių skyriaus kolektyvinio sodo teisių perėmėja, neturi imperatyvaus valstybės akto (sprendimo), kuriuo būtų teisėtai išplėsta kolektyvinio sodo teritorija pareiškėjos 0,38 ha sodybos sąskaita ir kuris buvo (ir yra) būtinas pagal Žemės kodeksą, galiojusį iki 1994 m. liepos 20 d. Ieškovės nurodomos aplinkybės pripažintinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, nes jos atitinka visus keturis požymius, dėl kurių būtų atnaujintas procesas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu: 1) naujai paaiškėjusios aplinkybės egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą, tačiau į bylą nebuvo pateiktos, teismo nepareikalautos; 2) šios aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos ieškovei, nors ji buvo aktyvi byloje, rinko įrodymus, dalyvavo procese; 3) ieškovei naujos aplinkybės tapo žinomos po teismo 2023 m. kovo 16 d. sprendimo įsiteisėjimo, tai yra praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo, kai 2024 m. balandžio 22 d. gavo iš sodininkų bendrijos pirmininko laišką bei 2024 m. gegužės 7 d. duomenis iš VĮ Registrų centro; 4) naujai paaiškėjusios aplinkybės turi esminės reikšmės bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas visai kitas sprendimas (nauja aplinkybė, kad sodininkų bendrijai valstybės aktu (sprendimu) nebuvo skirta ieškovų sodybos žemė, pati savaime parodo priimtų teismo sprendimų (nutarčių) neteisėtumą ir nepagrįstumą aukščiau išdėstytais kasacinio skundo argumentais).

2. Teismai neteisingai taikė ir aiškino teisės aktų nuostatas, pagal kurias žemė buvo skiriama kolektyvinei sodininkystei, taip pat ieškovams valstybės skirto sodybinio žemės sklypo reglamentavimą ir jo pirmumo teisę pirkti iš valstybės. Pagal Žemės kodeksą, galiojusį iki 1994 metų, valstybinė žemę kolektyvinei sodininkystei skirdavo Lietuvos TSR Ministrų taryba ar vykdomieji komitetai. Pagal tokį reglamentavimo nauja žemės kolektyvinei sodininkystei buvo skiriama ir 1992 m. Sodininkų bendrijai buvo leidžiama pirkti tik tą valstybinę žemę, kuri buvo skirta sodui pagal tuo metu galiojusią tvarką. Pagal 1981 m. sodo generalinį planą sodybai buvo palikta 0,50 ha (su keliais 0,6 ha), tačiau sodininkų bendrija nepagrįstai užvaldė ir išdalijo sodybai priklausančio sklypo dalį į penkis sodininkų sklypus. Lyginant 1981 m. generalinio plano ir jo eksplikacijos duomenis su 1992 m. korektūros ištrauka, matyti akivaizdūs prieštaravimai, kurie patvirtina, kad sodininkų bendrija, kaip kompetencijos ir deleguotų funkcijų neturintis subjektas savavališkai parengė 1981 m. generalinio metų plano korektūras. Ieškovė tikisi, kad jos atžvilgiu bus užtikrintas teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principas.