Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-2664-1187/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-12-20
Bylos Nr.: e2A-2664-1187/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-16948-2022-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Ieva Navickaitė-Sakalauskienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“
Atsakovas: B. J. Č.

Kategorijos

2.6.1.3.6Piniginės prievolės
2.6.29.3Vartojimo kreditas
3.3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-2664-1187/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16948-2022-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.29.3; 3.3.1.18; 3.3.1.14; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ieva Navickaitė-Sakalauskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui B. J. Č. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ (toliau – ieškovė, apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo B. J. Č. (toliau – atsakovas) 2 667,44 Eur negrąžintos paskolos, 169,94 Eur paskolos palūkanų už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 21 d. iki 2022 m. birželio 2 d., 11,12 Eur vėlavimo palūkanų, 408,40 Eur administravimo mokesčio, 70,16 Eur nuostolių atlyginimo (negautų pajamų), 15 proc. nuostolių atlyginimo (negautų pajamų), skaičiuojamų nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos, neviršijant bendros 397,83 Eur sumos, 253,60 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 24,44 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovas 2021 m. lapkričio 12 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 19212233, kuria atsakovui buvo suteikta 3 000,00 Eur paskola (2 731,50 Eur paskolos suma ir 268,50 Eur sutarties sudarymo mokestis) 36 mėn. laikotarpiui, o atsakovas įsipareigojo mokėti paskolą, sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais numatytas palūkanas bei mokesčius. Ieškovas atsakovui 2022 m. gegužės 19 d. tinkamai įteikė raginimą sumokėti susidariusį įsiskolinimą ir įspėjimą, kad paskolos sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta, jei šis įsiskolinimas nebus sumokėtas iki 2022 m. birželio 2 d. Atsakovas į nurodytą įspėjimą nereagavo ir įsiskolinimo nei per nurodytą terminą, nei iki šiol nepadengė. Atsakovas pagal paskolos sutartį šiuo metu iš viso yra nesumokėjęs 4 002,93 Eur sumos.

3. Atsakovui ieškinio su priedais kopijos ir teismo pranešimas įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovas atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, todėl teismas priėmė sprendimą už akių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 2 667,44 Eur negrąžinto kredito, 253,60 Eur sutarties sudarymo mokestį, 169,94 Eur palūkanas, 467,99 Eur nuostolius (negautas pajamas), 24,44 Eur delspinigius, 101,88 Eur sutarties administravimo mokestį, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3685,29 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2022 m. rugpjūčio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 639,40 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2021 m. lapkričio 12 d. ieškovė ir atsakovas sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 19212233 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 3 000 Eur kreditą (2 731,50 Eur kredito suma + 268,50 Eur sutarties sudarymo mokestis) 36 mėnesių terminui. Be skolos ir palūkanų, atsakovas sutartimi taip pat įsipareigojo mokėti ieškovei ir administravimo mokestį.

6. Teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė prievoliniai vartojimo kredito teisiniai santykiai. Atsakovas pažeidė savo prievolę, todėl ieškovės naudai iš atsakovo priteisė 2 667,44 Eur negrąžinto kredito.

7. Specialiose sutarties sąlygose šalys sulygo, kad sutarties sudarymo mokestis yra 8,95 proc. nuo skolintojų paskolintos sumos (3 000 Eur) – t. y. 268,50 Eur, kuris išdėstytas 36 mėnesių terminui ir turėjo būti mokamas kas mėnesį, tačiau šios savo pareigos atsakovas nevykdė. Todėl ieškovės reikalavimą dėl 253,60 Eur sutarties sudarymo mokesčio priteisimo tenkino.

8. Sutartimi šalys taip pat sulygo, kad už naudojimąsi kreditu atsakovas turi mokėti palūkanas, kurių metinė norma yra 15 proc., jos, apskaičiuotos nuo negrąžinto kredito sumos pinigine išraiška, turi būti mokamos atsakovo kas mėnesį pagal šalių sulygtą grafiką (Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.15 punktas, 2.1.1 punktas, 4.1 punktas, 4.2 punktas, 5.1-5.4 punktai). Todėl ieškovei iš atsakovo priteisė 169,94 Eur palūkanų.

9. Teismas dalyje dėl 70,16 Eur nuostolių atlyginimo už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 3 d. iki 2022 m. rugpjūčio 15 d. ir 15 proc. nuostolių atlyginimo už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2024 m. spalio 20 d.) priteisimo konstatavo, kad ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovo priteisti jos negautas pajamas, kurias ji būtų gavusi, jeigu prievoles pagal Sutartį atsakovas būtų vykdęs tinkamai. Jei sutartis būtų atsakovo tinkamai vykdoma, per laikotarpį nuo 2022 m. birželio 3 d. iki 2022 m. rugpjūčio 15 d. ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti minėtu laikotarpiu atsakovo pagal šalių sutartą grafiką mokėtiną palūkanų sumą – 70,16 Eur. Teismo vertinimu, nuostoliai negautų pajamų forma, vietoje procentinės išraiškos, turi būti paskaičiuoti konkrečia pinigų suma. Tai yra, jei sutartis būtų atsakovo tinkamai vykdoma, per laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos (2022 m. rugpjūčio 16 d.). iki sutarties įvykdymo termino pabaigos (2024 m. spalio 20 d.) ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti likusią atsakovo pagal šalių sutartą grafiką mokėtiną palūkanų sumą – 345,99 Eur. Atsižvelgiant į tai, ieškovei priteisė jos prašomus 467,99 dydžio nuostolius (negautas pajamas).

10. Teismas ieškovės reikalavimą dalyje dėl 11,12 Eur vėlavimo palūkanų, paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 21 d. iki 2022 m. gegužės 21 d. atmetė, o dalyje dėl 24,44 Eur delspinigių, paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 20 d. iki 2022 m. birželio 2 d. tenkino, įskaitydamas į šią sumą 11,12 Eur vėlavimo palūkanas. Nurodė, kad ieškovės prašomos priteisti vėlavimo palūkanos savo esme yra kompensuojamosios palūkanos. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad negali būti kartu skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai; kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas (delspinigius), ir kompensuojamąsias palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019).

11. Teismas dalyje dėl 408,40 Eur sutarties administravimo mokesčio priteisimo tenkino šį reikalavimą iš dalies, priteisiant iš atsakovo 101,88 Eur administravimo mokesčio paskaičiuoto iki sutarties nutraukimo dienos, t. y. iki 2022 m. birželio 2 d., kitoje dalyje reikalavimą atmetė argumentuodamas tuo, kad pagal sutarties bendrųjų sąlygų 1.2 punktą administravimo mokestis – specialiosiose sąlygose nurodytas mėnesinis administravimo mokestis, kurį paskolos gavėjas moka organizatoriui už paskolos administravimą pagal Sutartį. Per 36 mėnesių vartojimo kredito grąžinimo laikotarpį atsakovas ieškovei iš viso turėjo sumokėti 435,67 Eur sutarties administravimo mokesčio, tačiau teismų praktikoje konstatuota, jog administravimo mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-91-603/2020; 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-228-864/2020 ir kt.).

12. Teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3 685,29 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2022 m. rugpjūčio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

13. Proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (patenkinta 92 proc. ieškinio reikalavimų), ieškovei iš atsakovo priteisė 639,40 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo argumentai

14. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo dalį civilinėje byloje Nr. e2-21748-433/2022 dėl administravimo mokesčio bei vėlavimo palūkanų ir ieškinį tenkinti visiškai – priteisti 408,40 Eur administravimo mokestį už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 20 d. iki 2024 m. spalio 20 d., priteisti 11,12 Eur vėlavimo palūkanų ir priteisti iš atsakovo ieškovės sumokėtą 20 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Nurodo, kad:

14.1. Pagal Sutarties 2.4. punktą ir Bendrųjų sąlygų 1.2. punktą, paskolos gavėjas moka administravimo mokestį kas mėnesį už paskolos administravimą pagal Sutartį iki paskolos termino pabaigos, jei paskolos gavėjas vėluoja mokėti paskolos įmokas ir dėl to yra nutraukiama paskolos sutartis ir kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo, tokiu atveju paskolos gavėjas privalo sumokėti administravimo mokestį už visą likusį paskolos terminą iš karto;

14.2. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti aiškiai nurodyta bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma. Ji apima visas išlaidas, taip pat ir palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti, ir kurie žinomi vartojimo kredito davėjui (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis). Administravimo mokestis yra įskaičiuotas į pateikiamą Bendrąją vartojimo kredito metinę normą (BVKMN), nagrinėjamu atveju tai sudaro 0,80 proc. nuo kiekvienos įmokos sumos. Administravimo mokestis yra viena bendra atsakovo mokama suma, kuri yra išdėstoma per visą Sutarties laikotarpį.

14.1. Šalys aiškiai susitarė dėl taikytino administravimo mokesčio dydžio, įtvirtino jį sutarties sąlygose. Atsakovas žinojo mokėtiną administravimo mokesčio sumą, kurią turės sumokėti iki Sutarties pabaigos. Administravimo mokestis yra atlygis, kurį ieškovė gauna už teikiamas tarpusavio skolinimo platformos administravimo paslaugas ir šioje platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys. Todėl iš atsakovo priteistinas visas ieškinyje nurodytas administravimo mokestis, t. y. 408,40 Eur, skaičiuojant nuo 2022 m. sausio 20 d. iki 2024 m. spalio 20 d.

14.2. Prašomos priteisti vėlavimo palūkanos yra mokėjimo palūkanų dalis, kurios paskaičiuotos praleidus mokėjimo terminą pagal Sutarties grafiką iki Sutarties termino pabaigos ir atlieka mokėjimo funkciją. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ieškovės reikalavimą priteisti vėlavimo palūkanas, todėl priteistina prašoma 11,12 Eur vėlavimo palūkanų suma.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

4. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria ieškovės reikalavimas dėl administravimo mokesčio priteisimo patenkintas iš dalies, o ieškovės ieškinio reikalavimas dėl vėlavimo palūkanų priteisimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl administravimo mokesčio priteisimo

5. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Finansų bitė“ ir atsakovas B. J. Č. 2021 m. lapkričio 12 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 19212233 (toliau – Sutartis), kurios pagrindu ieškovė suteikė atsakovui 3 000 Eur vartojimo kreditą, o atsakovas įsipareigojo per 36 mėnesių laikotarpį grąžinti kreditą, sumokėti metines palūkanas, taikant 15 procentų palūkanų normą, sutarties sudarymo mokestį (iš viso – 268,50 Eur) bei 0,8 procentų administravimo mokestį (iš viso – 435,67 Eur), mokamus dalimis kiekvieną mėnesį, Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais iki 2024 m. spalio 20 d. Atsakovas savo įsipareigojimų pagal Sutartį tinkamai nevykdė, todėl ieškovė 2022 m. birželio 3 d. siųstu pranešimu Sutartį vienašališkai nutraukė nuo 2022 m. birželio 3 d. Duomenų, kad atsakovas būtų atsiskaitęs su ieškove ar ginčytų savo prievolę, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių, be kita ko, sumažino ieškovei priteistiną administravimo mokestį nuo 408,40 Eur iki 101,88 Eur, t. y. administravimo mokestį paskaičiavo iki sutarties nutraukimo dienos (2022 m. birželio 2 d.), nurodė, kad administravimo mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo.

7. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria reikalavimas dėl administravimo mokesčio priteisimo buvo patenkintas iš dalies, nurodo, kad pagal Sutarties 2.4. punktą ir Bendrųjų sąlygų 1.2. punktą paskolos gavėjas privalo sumokėti administravimo mokestį už visą likusį Sutarties terminą iš karto, jei paskolos gavėjas vėluoja mokėti paskolos įmokas ir dėl to yra nutraukiama Sutartis, ir kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sumažintu administravimo mokesčiu, taip pat rėmėsi VKĮ 2 straipsnio 3 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatomis, kurios numato, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti aiškiai nurodyta bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma, kuri apima visas išlaidas, taip pat ir palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti, ir kurie žinomi vartojimo kredito davėjui. Administravimo mokestis yra įtrauktas į bendrąją vartojimo kredito metinę normą, t. y. bendrą atsakovo mokamą sumą, kuri buvo aiškiai nurodyta sutartyje ir atsakovui žinoma bei kurios mokėjimas yra išdėstomas per visą Sutarties laikotarpį.

Žemesnės instancijos teismas

8. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad VKĮ priimtas įgyvendinant be kita ko 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančią Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB). Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Direktyva 2008/48/EB siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugą (žr. pvz., Teisingumo Teismo 2019 m. birželio 6 d. sprendimo byloje Schyns, C‑58/18, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Ši apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informuotumo (žr. pvz., Teisingumo Teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimo byloje Radlinger ir Radlingerov?, C‑377/14, 63 punktą). Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad dėl naujų rinkos modelių (verslo formų) kaip antai nagrinėjamu atveju – internetinės skolinimo platformos veiklos ypatumų vartotojas neretai yra priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis, jų kritiškai nevertindamas, ir negali daryti įtakos jų turiniui.

9. Ginčas byloje, kilo iš vartojimo kredito sutarties (CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis), ieškovė šios aplinkybės neginčija. Atsakovas nevykdė savo prievolės laiku mokėti ieškovei mėnesinių įmokų, dėl ko Sutartis 2022 m. birželio 3 d. buvo vienašališkai nutraukta. Sutarties Specialiųjų sąlygų 2.4. punkte numatyta, kad paskolos gavėjas mokės administravimo mokestį kas mėnesį už paskolos administravimą pagal Sutartį iki paskolos termino pabaigos, tačiau jei paskolos gavėjas vėluoja mokėti paskolos įmokas ir dėl to yra nutraukiama Sutartis ir kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo – tokiais atvejais paskolos gavėjas privalo sumokėti administravimo mokestį už visą likusį paskolos terminą iš karto. Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.2 punkte apibrėžta administravimo mokesčio sąvoka, kurioje numatyta, kad administravimo mokestis – tai Specialiosiose sąlygose nurodytas mėnesinis administravimo mokestis (išskaidytas visam paskolos terminui), kurį paskolos gavėjas moka organizatoriui kas mėnesį už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos. Šalys Sutartyje sulygo dėl 0,8 procento dydžio mėnesinio administravimo mokesčio, kuris, be kita ko, įtrauktas ir į bendrą vartojimo kainą. Be to, prie Sutarties yra pridėtas išdėstytas mokėjimo grafikas, kuriame nurodomas mokėtinas administravimo mokestis per mėnesį. Per 36 mėnesių vartojimo kredito grąžinimo laikotarpį atsakovas ieškovei iš viso turėtų sumokėti 435,67 Eur sutarties administravimo mokesčio. Apeliantė (ieškovė) taip pat nurodė, jog sąlygos, susijusios su administravimo mokesčiu, buvo išreikštos aiškiai ir suprantamai, administravimo mokestis yra atlygis, kurį apeliantė gauna už teikiamas tarpusavio skolinimo platformos administravimo paslaugas, kurioje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys. Be to, ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas Sutartį vykdys tinkamai ir sumokės visą sutarties grafike nurodytą administravimo mokestį.

Žemesnės instancijos teismas

10. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios nenustato kreditoriui teisės reikalauti vykdyti sutartinę prievolę natūra. Sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja CK 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Pažymėtina, jog vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje.

11. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, taip pat ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

12. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006).

13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į Sutartyje nurodytą administravimo mokesčio paskirtį, jis skirtas padengti išlaidoms, patirtoms pagal kredito sutartis, atlyginti, kurios objektyviai priklauso nuo Sutarties trukmės. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad tarpusavio skolinimo platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys, apeliantė, prašydama priteisti administravimo mokestį po sutarties nutraukimo kaip patiriamas paskolos administravimo išlaidas (nuostolius), nepateikė įrodymų apie tai, kokias konkrečias operacijas turi atlikti, kokių ir kiek konkrečių išlaidų (kaštų) patiria administruodama atsakovo Sutartį bei siekdama atgauti iš atsakovo skolą, t. y. kokia konkreti išlaidų dalis jai tenka, kurias ieškovė patiria valdydama tarpusavio skolinimo platformą bei ją administruodama (CPK 178 straipsnis). Ieškovei neįrodžius, kad prašomas priteisti administravimo mokestis atitinka faktiškai suteiktas paslaugas ir ieškovės patirtas išlaidas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad reikalavimas priteisti Sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą po Sutarties nutraukimo, sukuria ryškų neatitikimą tarp iš Sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

14. Nagrinėjamu atveju nėra aišku, kokiu pagrindu, nutraukus Sutartį, atsakovas ir toliau turi mokėti ieškovei administravimo mokestį už Sutarties priežiūrą, įmokų surinkimą bei paskirstymą, įsiskolinimų valdymą bei kontrolę. Taigi, nors šalys Sutartyje ir susitarė, kad atsakovas privalo sumokėti visą mokėjimo grafike nurodytą administravimo mokestį net ir nutraukus Sutartį, susiklosčiusioje teisinėje situacijoje, kai vartojimo kredito sutartis yra nutraukta, reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą po sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, kadangi ją nutraukus, išnyksta administravimo objektas. Be to, ieškovei iš atsakovo yra priteistos kompensuojamosios palūkanos bei delspinigiai, kurie atlygina dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, taigi ieškovės, kaip stipresniosios vartojimo sutarties šalies, padėtis nebus neproporcingai pabloginama.

15. Galiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje tapačiose ir/ar labai savo faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose nuosekliai laikomasi vertinimo, jog administravimo mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki sutarties nutraukimo (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-91-603/2020; 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-228-864/2020; 2022 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2484-580/2022; 2022 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2575-565/2022; 2022 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2644-864/2022; 2022 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2621-656/2022; kt.)

16. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendimu už akių priteisė iš atsakovo 101,88 Eur administravimo mokesčio, paskaičiuoto iki sutarties nutraukimo dienos (2022 m. birželio 2 d.).

Dėl vėlavimo palūkanų priteisimo

17. Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašomas priteisti 11,12 Eur vėlavimo palūkanas įskaitė į iš atsakovo priteistiną 24,24 Eur delspinigių sumą, reikalavimą dėl 11,12 Eur vėlavimo palūkanų priteisimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovės prašomos priteisti vėlavimo palūkanos yra kompensuojamosios palūkanos, kadangi negali būti kartu skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai, sprendė, kad atlygintina tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją.

18. Apeliantė su tokiu teismo vertinimu nesutinka, apeliaciniame skunde nurodo, kad prašomos priteisti vėlavimo palūkanos yra mokėjimo palūkanų dalis, kurios paskaičiuotos praleidus mokėjimo terminą pagal Sutarties grafiką iki Sutarties termino pabaigos ir atlieka mokėjimo funkciją. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino reikalavimą priteisti vėlavimo palūkanas, todėl sprendimas šioje dalyje keistinas priteisiant ieškovės prašomą 11,12 Eur vėlavimo palūkanų sumą.

19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 11,12 Eur vėlavimo palūkanų, paskaičiuotų taikant 15 procentų metinių palūkanų normą už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 21 d. iki 2022 m. gegužės 21 d., ir 24,44 Eur delspinigių, paskaičiuotų taikant 0,05 procento normą už kiekvieną pradelstą dieną už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 20 d. iki 2022 m. birželio 2 d., t. y. ieškovė prašė priteisti tiek delspinigius, tiek vėlavimo palūkanas apimančius tą patį laikotarpį.

20. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019, 53 punktas).

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad mokėjimo (pelno) palūkanos, t. y. mokestis už pinigų skolinimą, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

22. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kreditoriaus nuostoliai – tai negautos pajamos, t. y. negautos pelno (mokėjimo) palūkanos, kurias jis būtų gavęs, jeigu prievolė būtų buvusi įvykdyta laiku. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).

23. Sutartyje vėlavimo palūkanų apibrėžimas pateiktas nėra, Sutartis apibrėžia tik palūkanų sąvoką, kurioje numatyta, kad palūkanos – pinigų suma, kurią paskolos gavėjas moka už naudojimąsi paskolos suma (Sutarties Bendrųjų sąlygų 2.11. punktas), kurios kvalifikuotinos kaip mokėjimo (pelno) palūkanos bei kurios, be kita ko, buvo priteistos pirmos instancijos teismo ieškovei iš atsakovo, t. y. 169,94 Eur palūkanų iki sutarties nutraukimo.

24. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Sutarties 2.1.3. punktu atsakovas įsipareigojo nedelsiant, bet ne vėliau negu per 3 kalendorines dienas raštu informuoti organizatorių (nuo 4 vėlavimo dienos pradedamos skaičiuoti vėlavimo palūkanos bei atsiskaitymo rizikos valdymo mokestis), jei paskolos gavėjas dėl tam tikrų aplinkybių negali ar negalės vykdyti savo įsipareigojimų pagal Sutartį. Taip pat, Sutarties 4.10. punkte numatyta, kad vėlavimo (skolintojams priklausančios palūkanos, skaičiuojamos nuo negrąžintos paskolos sumos) bei kitos palūkanos papildomai taip pat skaičiuojamos tol, kol yra paskolos gavėjo vėlavimas mokėti įmoką (-as).

25. Nors apeliantė nurodo, kad vėlavimo palūkanos turėtų būti vertinamos, kaip mokėjimo (pelno) palūkanos, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu apeliantės vertinimu. Remiantis pateikta kasacinio teismo praktika matyti, kad teismas, siekdamas atskirti kompensuojamąsias palūkanas nuo mokėjimo palūkanų, iš esmės apibrėžė, kad mokėjimo (pelno) palūkanos yra mokestis už pinigų skolinimąsi, o kompensuojamosios – palūkanos atlygina dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius. Taigi, vertinant Sutarties sąlygas dėl vėlavimo palūkanų, akivaizdžiai matyti, jog šios palūkanos skaičiuojamos ne už pinigų skolinimąsi, o už mokestinės prievolės nevykdymą laiku, todėl atlieka kompensuojamąją funkciją. Pažymėtina, kad apeliantė pateiktame skunde nurodo, kad vėlavimo palūkanos skaičiuojamos praleidus mokėjimo terminą, bet nepaaiškina kodėl jos visgi atlieka mokėjimo funkciją. Išdėstytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šalių Sutartyje numatytas vėlavimo palūkanas teisingai kvalifikavo kaip kompensuojamąsias palūkanas.

26. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad sutartimi šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų taikymo, kompensuojamąsias palūkanas įskaitė į delspinigius.

27. Bendroji taisyklė yra įskaitinių netesybų taikymas, t. y. baudinių netesybų netaikymas arba jų taikymas tik atskirų rūšių sutartims (CK 6.874 straipsnio 1 dalis). CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netesybos (delspinigiai kaip netesybų rūšis) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (analogiška taisyklė – CK 6.258 straipsnio 2 dalyje).

28. Sutarčių sudarymo praktikoje pasitaiko, kad šalys sutartyje už piniginės prievolės neįvykdymą laiku nustato ne tik kompensuojamąsias palūkanas, bet ir netesybas; kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad papildomas susitarimas paskolos sutartyje dėl netesybų neprieštarauja CK 6.258 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad įstatymai ar sutartis gali nustatyti, jog už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2006). Tačiau, sprendžiant palūkanų ir netesybų santykį jų išieškojimo atveju, vadovaujamasi bendrąja nuostata, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų. Kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016, 16 punktas). Negali būti kartu skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai; kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas (delspinigius), ir kompensuojamąsias palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019 72 punktas).

29. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti priteisti ir kompensuojamąsias palūkanas, ir delspinigius, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai įskaitė vėlavimo palūkanas į delspinigius.

30. Nurodytų teisės normų ir jų taikymą detalizuojančios praktikos pagrindu apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atmesto reikalavimo priteisti vėlavimo palūkanas.

31. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai byloje aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias vartotojo atsakomybę kredito teisniuose santykiuose, todėl skundžiamo sprendimo už akių keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, dėl ko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, ieškovės sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą iš atsakovo ieškovei nepriteistinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 290 – 292 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Ieva Navickaitė-Sakalauskienė