- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-29
- Bylos Nr.
- e2A-940-302/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01083-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Vilija Mikuckienė, Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- R. G., A. B.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Vilijos Mikuckienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Plieninis skydas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 14 d. dalinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Plieninis skydas“ ieškinį atsakovams R. G., A. B. – G., R. M. ir A. M. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Hanner“, Vilniaus miesto 35 – ojo notaro biuro notarė A. P., uždaroji akcinė bendrovė „DRT Group“, uždaroji akcinė bendrovė „Joalge“, uždaroji akcinė bendrovė „AV Group“, uždaroji akcinė bendrovė „Autosapnas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Plieninis skydas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė: 1) pripažinti atsakovų R. M., A. M. ir A. B. – G. 2012 m. spalio 15 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 5600-7 apsimestine bei taikyti tikrojo sandorio pasekmes, t. y. pripažinti, kad 1/2 A. B. – G. iš UAB „Hanner“ už parduotą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), gautų lėšų priklauso R. G.; 2) priteisti iš atsakovės A. B. – G. 509 385,71 Eur atsakovui R. G.; 3) leisti nukreipti iš R. G. ieškovei priteistų sumų vykdymą į iš atsakovės A. B. – G. atsakovui R. G. priteistas 509 385,71 Eur lėšas; 4) priteisti iš atsakovo R. G. 113 548,03 Eur negrąžintą paskolą, 27 391,13 Eur mokėjimo palūkanas, 2 799 Eur kompensacines palūkanas ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas; 5) priteisti iš atsakovo R. G. 772 948,94 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas; 6) priteisti iš atsakovo R. G. 70 685,63 Eur skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje sprendė dalį bylos dėl ieškovės reikalavimo pripažinti sandorį apsimestiniu.
Šalies argumentai
3. Ieškovė nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 20 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kurią atsakovai, tuo metu sutuoktiniai, A. B. – G. ir atsakovas R. G. sudarė su akcine bendrove (toliau – AB) „Swedbank“ (toliau – Kredito sutartis), 2012 m. spalio 11 d. sudarytos A. B. – G. ir R. G. vedybų sutarties (toliau – Vedybų sutartis), ginčijamos 2012 m. spalio 15 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 5600-7 (toliau – Sutartis) bei 2012 m. lapkričio 2 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir R. G. (toliau – Paskolos sutartis) sudarymo terminai ir aplinkybės leidžia spręsti, kad žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), (toliau – Turtas) buvo siekiama įsigyti atsakovės A. B. – G. vardu, tokiu būdu sudarant įspūdį R. G. esamiems ir būsimiems kreditoriams, jog R. G. neturi turto. Ieškovė pažymėjo, kad Sutartimi buvo siekiama užkirsti kelią R. G. kreditoriams, įskaitant ieškovę, iš kurios R. G. pasiskolino lėšas Turto pirkimui, nukreipti savo reikalavimų patenkinimą į R. G. turtą. Pirkėjo pareigas atsiskaityti su pardavėju įgyvendino abu sutuoktiniai – R. G. ir A. B. – G., kreditas pagal Kredito sutartį taip pat buvo grąžinamas R. G. lėšomis, įsigytu Turtu naudojosi, jį valdė, mokesčius už paslaugas mokėjo R. G. Ieškovės teigimu, Sutartis savo išorine forma neatitinka pirkėjos A. B. – G. ketinimų, kadangi faktiškai Turtas buvo įgytas abiejų sutuoktinių nuosavybėn, abiejų naudojimui ir abiejų, ar net tik vieno R. G., lėšomis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. birželio 14 d. daliniu sprendimu ieškovės ieškinio reikalavimą pripažinti sandorį apsimestiniu atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas sprendė, kad atsakovai galėjo sutarti dėl santuokoje įgyto turto nuosavybės režimo ir atsakovai turėjo pagrindą sudaryti Vedybų sutartį, atsižvelgiant į atsakovo R. G. ankstesnes santuokas.
6. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ginčija prieš 9 metus, t. y. 2012 m. spalio 15 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau nei ginčijamo sandorio metu, nei po jo ieškovė nebuvo atsakovo R. G. kreditore, turinčia vykdytiną reikalavimo teisę. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad R. G. įsipareigojo grąžinti paskolą ieškovei tokiais terminais ir dalimis: 2015 m. – 57 924 Eur, 2016 m. – 86 886 Eur, 2017 m. – 83 989,81 Eur, todėl ieškovės vykdytina reikalavimo teisė į R. G. galėjo atsirasti ne anksčiau kaip 2015 metais.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamos Sutarties sudarymo metu UAB „Plieninis skydas“ dirbo pelningai ir akcininkams mokėjo dividendus, t. y. 2012 m. UAB „Plieninis skydas“ uždirbo daugiau kaip 500 000 Lt ikimokestinio pelno, be to, 2012 m. R. G. buvo išmokėta 412 708 Eur dividendų, 2013 m. – 277 776 Eur dividendų, o 2014 m. – 240 777 Eur dividendų, todėl nėra pagrindo spręsti, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu egzistavo tikimybė, kad atsakovas R. G. pažeis Paskolos sutartimi prisiimtą pareigą grąžinti paskolą ieškovei.
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodinėja kaip pasireiškė Sutarties kitos šalies – R. M. bei jos sutuoktinio A. M. melas trečiųjų asmenų atžvilgiu, t. y. nenurodo, kokį kitą, nei nurodytas Sutartyje, tikslą turėjo Turto pardavėjai, kokia tikroji buvo jų valia bei ką ir kodėl jie slėpė.
9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2012 m. lapkričio 2 d. paskolos sutarties pagrindu 2012 m. lapkričio 5 d. R. G. iš ieškovės gauta 790 000 Lt paskola negalėjo būti panaudota Turto įsigijimui, kadangi už Turtą atsiskaitė atsakovė A. B. – G. 2012 m. rugsėjo 21 d. sumokėdama 700 000 Lt ir 2012 m. spalio 22 d. sumokėdama 810 936,04 Eur, todėl po 2 savaičių – 2012 m. lapkričio 5 d. – R. G. gautieji 790 000 Lt objektyviai negalėjo būti panaudoti atsiskaitymui už šį Turtą.
10. Teismo sprendime konstatuota, kad Sutarties sudarymas nelėmė ieškovės teisių ar teisėtų interesų, nebuvo pažeistos ar pažeidžiamos jos teisės, ieškovė neturėjo teisėto intereso dėl Turto, kadangi ieškovė nėra susijusi su Sutarties šalimis ar Sutarties dalyku (Turtu), t. y. ieškovė neturi teisinio suinteresuotumo.
11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas nemokumo administratoriui suteikia teisę tikrinti ne visą įmonės veiklą ir ginčyti visus ar bet kokius sudarytus įmonės sandorius, tuo labiau – trečiųjų asmenų sandorius, tačiau konkrečiai įstatyme nurodytus sandorius, o kadangi UAB „Plieninis skydas“ nėra ginčijamos Sutarties šalis, ieškovė neįrodinėja, kaip ginčijama Sutartis galėtų prieštarauti juridinio asmens veiklos tikslams ar kaip Sutartis galėjo turėti įtakos tam, jog UAB „Plieninis skydas“ negali atsiskaityti su kreditoriais, Sutartis yra konkrečių fizinių asmenų sudarytas sandoris, spręstina, kad įstatyme nenumatyta galimybė ir teisė su Sutartimi ryšio neturėjusios ir neturinčios bankrutuojančios bendrovės nemokumo administratoriui teismine tvarka ginčyti ir reikalauti pripažinti negaliojančiu tokį sandorį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
12. Ieškovė likviduojama dėl bankroto UAB „Plieninis skydas“, atstovaujama nemokumo administratoriaus, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 14 d. dalinį sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
12.1. Dalinis sprendimas turėjo būti priimtas dėl trijų materialiųjų ieškovės reikalavimų, t. y. dėl Sutarties pripažinimo apsimestine, priteisimo iš atsakovės A. B. – G. 509 385,71 Eur atsakovui R. G. ir leidimo nukreipti iš R. G. ieškovei priteistų sumų vykdymą į iš atsakovės A. B. – G. atsakovui R. G. priteistas 509 385,71 Eur lėšas. Teismas išsprendė tik pusę pirmojo reikalavimo, t. y. nusprendė ieškinio reikalavimą dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu sandoriu atmesti, o dėl kitų reikalavimų nepasisakė, nemotyvavo, kodėl juos atmeta, ar jie bus nagrinėjami likusioje bylos dalyje.
Atsiliepimas
12.2. Po 2022 m. balandžio 13 d. pateikto patikslinto ieškinio priėmimo pirmosios instancijos teisme 2022 m. gegužės 25 d. posėdžio metu turėjo būti rengiamasi bylos nagrinėjimui iš esmės, kadangi nebuvo pasibaigęs terminas atsakovui pateikti atsiliepimą į patikslintą ieškinį.
12.3. Atsakovės argumentai, kad ji norėjo Turtą įsigyti asmeninės nuosavybės teise, neatitinka jos finansinių galimybių ir faktinių aplinkybių. Namas buvo išskirtinai didelio ploto, todėl asmeniškai juo disponuoti ir išlaikyti atsakovei vienai nebuvo įmanoma. Sutartis yra apsimestinis sandoris dėl pirkėjų, kaip subjektų, t. y. kad Turtą įsigijo ne vienas pirkėjas, o du.
12.4. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad 700 000 Lt avansas už Turtą buvo sumokėtas bendromis sutuoktinių lėšomis. Be to, atsakovui iš ieškovės kasos 2012 metais grynaisiais pinigais išmokėti 1 125 000 Lt, t. y. atsakovė galėjo įnešti į savo sąskaitą grynuosius pinigus, gavusi juos iš atsakovo.
12.5. Bendrovės nemokumo administratorius, vertindamas atsakovo veiksmus, pažeidusius ieškovės ir jos kreditorių interesus, ieškovės turimus reikalavimus ir galimybes bankroto procese atgauti turimas debitorines skolas, nustatė, kad atsakovas neturi jokio nekilnojamojo turto, kuris galėtų būti panaudotas priteistos paskolos sumos ir kitų atsakovo įsipareigojimų vykdymui. Bendrovės nemokumo administratoriui nustačius minėtas aplinkybes dėl tikrųjų Turto savininkų nuslėpimo jis inicijavo bylą gindamas kreditorių interesus.
13. Atsakovas R. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti Sutartį apsimestine nepagrįstumo atsakovas išsamiai pasisakė 2021 m. lapkričio 11 d. pateiktame atsiliepime į ieškinį. Galutinai ieškinio reikalavimas dėl Sutarties pripažinimo apsimestine buvo suformuluotas ieškovės 2022 m. sausio 28 d. dublike (pareiškime dėl ieškinio tikslinimo), į kurį atsakovas atsikirto 2022 m. vasario 18 d. tripliku. 2022 m. balandžio 13 d. patikslintame ieškinyje ieškinio reikalavimas dėl Sutarties pripažinimo apsimestine nesikeitė. Be to, atsakovas 2022 m. gegužės 26 d. atsiliepime į patikslintą ieškinį jokių papildomų atsikirtimų į reikalavimą pripažinti Sutartį apsimestine nenurodė.
13.2. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad už Turtą atsakovė A. B. – G. sumokėjo 700 000 Lt asmeninėmis ir iš tėvo pasiskolintomis piniginėmis lėšomis. Galutinę sumą sumokėjo iš banko gautu 810 936,04 Eur kreditu.
13.3. Turto įsigijimo metu atsakovas R. G. neturėjo jokių kreditorių, kuriems būtų skolingas.
14. Atsakovė A. B. – G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. Pakeitus ieškinio dalyką ar ieškinio pagrindą, t. y. ieškovei trečią kartą pateikus patikslintą ieškinį, proceso įstatymo normos, nustatančios pasirengimą bylos nagrinėjimui, neturėjo būti taikomos.
14.2. Išnagrinėtas ieškovės materialinis reikalavimas dėl Sutarties pripažinimo apsimestine galutinai suformuluotas 2022 m. sausio 28 d. patikslintame ieškinyje ir vėlesniuose patikslintuose ieškiniuose nekito. Atsakovas R. G. į šį ieškinio reikalavimą atsikirto raštu tiek atsiliepime į pradinį ieškinį, tiek triplike.
14.3. Iš į bylą pateikto atsakovės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad atsakovė 2012 m. rugsėjo 21 d. sumokėjo 700 000 Lt avanso įmoką už perkamą Turtą. Šiai įmokai sumokėti buvo panaudota iš atsakovės tėvo 2012 m. rugsėjo 19 d. gauta 227 945 Lt paskola, atsakovės 2012 m. rugsėjo 20 d. į sąskaitą įnešta 105 000 Lt grynųjų pinigų suma bei atsakovės turėti 335 499,32 Lt. Antroji Turto kainos dalis buvo sumokėta 2012 m. spalio 22 d., panaudojant pagal Kredito sutartį gautą kreditą – 810 936,04 Eur.
14.4. Visas kredito įmokas bankui mokėjo išimtinai atsakovė. Byloje pateikti atsakovės banko sąskaitos išrašai nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2019 m. kovo 30 d. bei 2021 metų pagrindžia, kad kreditas buvo dengiamas iš atsakovės gaunamo darbo užmokesčio, kurį sudarė 3 192 Eur, o 2021 metais iš išimtinai atsakovės asmeninių lėšų.
14.5. Ieškovė proceso pirmosios instancijos teisme metu nepaaiškino, kaip Sutartis gali prieštarauti juridinio asmens veiklos tikslams ar kaip Sutartis gali turėti įtakos tam, kad ieškovė negali atsiskaityti su kreditoriais. Sutartis yra konkrečių fizinių asmenų sudarytas sandoris.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl bylos sustabdymo
16. Ieškovė likviduojama dėl bankroto UAB „Plieninis skydas“, atstovaujama nemokumo administratoriaus, 2022 m. lapkričio 24 d. teismui pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas ir įsiteisės teismo procesinis sprendimas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje byloje Nr. e2-1060-661/2022, kurioje nagrinėjami ieškovės reikalavimai atsakovui R. G. dėl negrąžintos paskolos priteisimo ir žalos atlyginimo. Ieškovės teigimu, minėtoje byloje nustatinėjami atsakovo veiksmai, pažeidžiantys bendrovės interesus, gali lemti Sutarties pripažinimą apsimestine.
17. Civilinės bylos sustabdymas – tai laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo sustabdymas neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios. Vienas iš privalomųjų bylos sustabdymo pagrindų įtvirtintas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte, pagal kurį teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai; teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti; kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje. Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Taigi, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
18. Įvertinęs nagrinėjamo ginčo bei civilinės bylos Nr. e2-1060-661/2022 faktines aplinkybes ir sąsajumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimas pripažinti Sutartį apsimestine bei reikalavimai priteisti iš atsakovo negrąžintą paskolą bei žalos atlyginimą yra savarankiški reikalavimai. Atsakovų sudarytos Sutarties teisėtumo ginčijimas nedaro įtakos ieškovės ir atsakovo tarpusavio teisiniam sutartiniam santykiui dėl paskolos grąžinimo ar civilinės deliktinės atsakomybės (ne)taikymui atsakovui dėl žalos atlyginimo, todėl nėra pagrindo spręsti, kad minėtoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės gali patvirtinti arba paneigti nagrinėjamoje byloje ieškovės ieškinyje įrodinėjamus faktus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, kurių pagrindu galima tinkamai išspręsti ginčą dėl reikalavimo pripažinti Sutartį apsimestine. Akcentuotina, kad teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į aukščiau minėtus argumentus, apeliacinės instancijos teismas, nesant minėtoje byloje nustatinėjamų faktų įrodomosios, prejudicinės ar privalomosios galios nagrinėjamai bylai, netenkina ieškovės prašymo dėl bylos sustabdymo.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
19. Apeliantė teigia, kad po 2022 m. balandžio 13 d. pateikto patikslinto ieškinio priėmimo pirmosios instancijos teisme 2022 m. gegužės 25 d. posėdžio metu turėjo būti rengiamasi bylos nagrinėjimui iš esmės, kadangi nebuvo pasibaigęs terminas atsakovui pateikti atsiliepimą į patikslintą ieškinį.
20. CPK 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pakeitus ieškinio dalyką ar ieškinio pagrindą, netaikomos normos, nustatančios pasirengimą bylos nagrinėjimui, tačiau teismas nustato ne trumpesnį kaip keturiolikos dienų terminą nuo procesinio dokumento įteikimo dienos pasiruošti bylos nagrinėjimui.
21. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė pradiniu ieškiniu pareikštus reikalavimus atsakovams tikslino ne kartą, t. y. 2022 m. sausio 31 d. bei 2022 m. balandžio 14 d. Kaip matyti iš ieškovės procesinių dokumentų, reikalavimas atsakovams pripažinti Sutartį apsimestine tikslinamas nebuvo. Atsakovas R. G. tiek 2021 m. lapkričio 12 d. atsiliepime į pradinį ieškinį, tiek 2022 m. vasario 21 d. triplike su minėtu ieškovės reikalavimu nesutiko, nurodė atsikirtimų argumentus. Taip pat nustatyta, kad atsakovas R. G. atsiliepimą į ieškovės 2022 m. balandžio 14 d. patikslintą ieškinį (dėl kitų jos reikalavimų) pateikė 2022 m. gegužės 27 d., t. y. po 2022 m. gegužės 25 d. teismo posėdžio, kuriame buvo išnagrinėtas ieškovės reikalavimas pripažinti Sutartį apsimestine. Iš atsakovo 2022 m. gegužės 27 d. atsiliepimo į patikslintą ieškinį nustatyta, kad atsakovas jokių papildomų atsikirtimų į minėtą ieškovės reikalavimą nenurodė, pažymėjo, jog jau pateiktuose byloje procesiniuose dokumentuose išdėstė argumentus dėl reikalavimo pripažinti Sutartį apsimestine nepagrįstumo.
22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, kadangi atsakovui byloje buvo sudaryta galimybė atsikirsti į ieškovės reikalavimą pripažinti Sutartį apsimestine, atsakovas šia procesine teise pasinaudojo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pats atsakovas R. G. atsiliepime į apeliacinį skundo nurodo, jog dėl ieškovės reikalavimo pripažinti Sutartį apsimestine išsamiai pasisakė 2021 m. lapkričio 12 d. pateiktame atsiliepime į ieškinį bei 2022 m. vasario 21 d. triplike, o 2022 m. gegužės 27 d. atsiliepime į patikslintą ieškinį papildomų atsikirtimų į reikalavimą pripažinti Sutartį apsimestine neteikė, t. y. atsakovas neįrodinėja savo procesinių teisių pažeidimo, todėl apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
23. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog 700 000 Lt avansas už Turtą buvo sumokėtas bendromis sutuoktinių lėšomis, be to, atsakovui iš ieškovės kasos 2012 metais grynaisiais pinigais išmokėti 1 125 000 Lt, t. y. atsakovė galėjo įnešti į savo sąskaitą grynuosius pinigus, gavusi juos iš atsakovo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.
24. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovai R. G. ir A. B. – G. 2012 m. rugsėjo 20 d. sudarė kredito sutartį su AB „Swedbank“, pagal kurią atsakovams suteikti 737 082,94 Eur ir 73 853,10 Eur dydžio kreditai turto įsigijimui. Atsakovai R. M., A. M. (pardavėjai) ir A. B. – G. (pirkėja) 2012 m. spalio 15 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 5600-7, pagal kurią A. B. – G. įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Iš byloje pateikto atsakovės A. B. – G. banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad atsakovė už įsigytą turtą atsiskaitė 2012 m. rugsėjo 21 d. pervesdama 700 000 Lt bei 2012 m. spalio 22 d. pervesdama 810 936,04 Eur kredito įstaigai, dengiat turto pardavėjų įsiskolinimą. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovai R. G. ir A. B. – G. 2012 m. spalio 11 d. sudarė vedybų sutartį, kuria susitarė, jog po vedybų sutarties sudarymo kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui, įsigyjamam vieno iš sutuoktinio vardu, taikomas asmeninės nuosavybės teisinis režimas. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovui R. G., kaip ieškovės akcininkui, 2012 metais buvo išmokėti 412 708 Eur dividendai.
25. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandorio ydingumas gali pasireikšti dėl sandorio šalių valios, objekto, subjekto. Apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-695-219/2015). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2015). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2012). Pažymėtina, kad įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo, nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-686/2015).
26. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog Sutartis yra apsimestinis sandoris. Šią išvadą pagrindžia nustatytos aplinkybės, kad atsakovė sudarė Sutartį, be to, už įsigytą Turtą atsiskaitė iš savo asmeninės banko sąskaitos 2012 m. rugsėjo 21 d. pervesdama 700 000 Lt bei 2012 m. spalio 22 d. pervesdama 810 936,04 Eur kredito įstaigai, dengiat Turto pardavėjų įsiskolinimą. Apeliantės argumentas, kad atsakovui iš ieškovės kasos 2012 metais grynaisiais pinigais išmokėti 1 125 000 Lt, todėl atsakovė galėjo įnešti į savo sąskaitą grynuosius pinigus, gavusi juos iš atsakovo, nepagrindžia sandorio apsimestinumo. Kaip minėta, atsakovui, kaip ieškovės akcininkui, 2012 metais buvo išmokėti 412 708 Eur dividendai, tačiau vien ši aplinkybė, nepateikus įrodymų, kad šios piniginės lėšos buvo pervestos į atsakovės banko sąskaitą ir panaudos Turto įsigijimui, nesudaro pagrindo Sutarties pripažinti apsimestine (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės argumentas, jog Sutarties sudarymas neatitiko atsakovės finansinių galimybių, atmestinas kaip prieštaraujantis byloje esantiems įrodymams. Kaip minėta, atsakovei kredito įstaiga suteikė 737 082,94 Eur ir 73 853,10 Eur kreditus turto įsigijimui, be to, į bylą pateiktos 2006 – 2011 metais atsakovės sudarytos dovanojimo sutartys, pagal kurias atsakovei buvo padovanota iš viso 299 400 Lt. Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog pagal Sutartį už Turtą atsiskaityta ne atsakovei, o atsakovui R. G. priklausančiomis lėšomis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė buvo ne tikroji sandorio šalis, o statytinė.
27. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės reikalavimų dėl iš atsakovės A. B. – G. 509 385,71 Eur priteisimo atsakovui R. G. ir leidimo nukreipti iš R. G. ieškovei priteistų sumų vykdymą į iš atsakovės A. B. – G. atsakovui R. G. priteistas 509 385,71 Eur lėšas neišnagrinėjo iš esmės, t. y. apskųstame sprendime dėl minėtų reikalavimų nepasisakyta. Šie apeliacinio skundo argumentai pripažįstami teisiškai nepagrįstais.
28. Kasacinio teismo jurisprudencijoje sąvoka „išvestinis reikalavimas“ yra vartojama apibūdinti reikalavimui, kurio nėra pagrindo tenkinti netenkinant pagrindinių reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-695/2020). Išvestiniu reikalavimu gali būti pripažintas tiek reikalavimas, kuris negali būti savarankiško ieškinio dalyku, tiek reikalavimas, pagal savo pobūdį galintis būti savarankiško ieškinio dalyku, tačiau, vertinant jį konkrečioje byloje pareikštų reikalavimų visumos kontekste, neatsiejamai susietas su pagrindiniu reikalavimu, t. y. pagrindas jį tenkinti, atsižvelgiant į konkrečioje byloje pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą, atsiranda tik tada, jei yra tenkinamas pagrindinis ieškinio reikalavimas. Taigi, pagrindas konkretaus ieškinio reikalavimus kvalifikuoti kaip „pagrindinį“ ir „išvestinį“ yra šių reikalavimų tarpusavio ryšys, pagal kurį „pagrindinio“ reikalavimo patenkinimas tampa „išvestinio“ reikalavimo tenkinimo faktiniu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021).
29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kadangi pagrindinio reikalavimo atmetimo faktas savaime lemia, jog išvestiniai reikalavimai negali būti tenkinami, teismo sprendime nėra reikalinga nurodyti papildomus išvestinių reikalavimų atmetimo motyvus. Tokia situacija, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nereiškia, kad išvestiniai reikalavimai pirmosios instancijos teismo nėra nagrinėjami iš esmės – šie reikalavimai teismo sprendimu yra išsprendžiami iš esmės juos atmetant, kadangi, netenkinus pagrindinio reikalavimo, nelieka išvestinių reikalavimų tenkinimo faktinio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti Sutartį apsimestine, t. y. jog 1/2 dalį Turto įgijo ir atsakovas R. G., todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimus dėl dalies atsakovės gautos kainos, pardavus Turtą, priteisimo atsakovui bei leidimo ieškovei nukreipti vykdymą į šias lėšas. Taigi, ieškovės ieškinio reikalavimai priteisti dalį gautos Turto kainos atsakovui bei leidimo nukreipti vykdymą į šias lėšas yra neatsiejamai susiję su reikalavimu pripažinti Sutartį apsimestine ir taikyti tikrojo sandorio pasekmes. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės reikalavimai dėl dalies atsakovės gautos kainos, pardavus Turtą, priteisimo atsakovui bei leidimo ieškovei nukreipti vykdymą į šias lėšas šios bylos kontekste pripažintini išvestiniais, todėl atmetami konstatavus, kad nėra pagrindo jų tenkinti, netenkinus pagrindinio reikalavimo, t. y. nepripažinus Sutarties apsimestiniu sandoriu.
30. Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumento, kad bendrovės nemokumo administratorius, vertindamas atsakovo veiksmus, pažeidusius ieškovės ir jos kreditorių interesus, t. y. jog buvo nuslėpti tikrieji Turto savininkai, ir gindamas kreditorių interesus inicijavo nagrinėjamą bylą, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.227 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė. Ieškovė nėra ginčijamos Sutarties šalis, o savo teisinį suinteresuotumą grindžia tuo, kad sudaryta Sutartimi buvo sudarytos sąlygos, jog atsakovas išvengtų turtinių prievolių ieškovei ir jos kreditoriams įvykdymo. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl sandorio nuginčijimo, privalo įrodyti, kokie jo teisėti interesai, egzistavę sandorio sudarymo metu, buvo pažeisti ginčijamu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-378/2018). Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė, teigdama, kad ginčijama Sutartimi buvo siekiama eliminuoti galimybę R. G. kreditorei (ieškovei) nukreipti savo reikalavimo patenkinimą į R. G. turtą, turėjo pareigą įrodyti, kokias galiojančias prievoles jai turėjo atsakovas, sudarydamas Sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad Sutarties sudarymo metu (2012 m. spalio 15 d.) atsakovas neįvykdytų prievolių ieškovei neturėjo. Taigi, nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ginčijamos Sutarties sudarymo metu jokie ieškovės teisėti interesai nebuvo ir negalėjo būti pažeisti, todėl ieškovės reikalavimas ir šiuo pagrindu atmestas pagrįstai.
Dėl procesinės bylos baigties
31. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 14 d. dalinis sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).
33. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo ieškovės likviduojamos dėl bankroto UAB „Plieninis skydas“ apeliacinis skundas atmetamas, ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
34. Atsakovė A. B. – G. pateikė prašymą priteisti 2 232,45 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą).
35. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Rekomendacijų 7 punkte numatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – VDU). Atsakovės A. B. – G. teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme buvo patirtos 2022 m. rugsėjo 19 d., todėl Rekomendacijose nustatyto koeficiento pagrindu nagrinėjamu atveju imamas 2022 m. I ketvirčio VDU, kuris pagal viešai skelbiamus statistikos duomenis buvo 1 729,90 Eur. Už atsiliepimą į apeliacinį skundą Rekomendacijų 8.11 punkte numatytas koeficientas yra 1,3. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovės patirtos 2 232,45 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, todėl priteistinos atsakovei A. B. – G. iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
36. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 14 d. dalinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Plieninis skydas“, juridinio asmens kodas 126053826, administravimo išlaidų 2 232,45 Eur (du tūkstančius du šimtus trisdešimt du eurus ir 45 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovei A. B. – G., asmens kodas (duomenys neskelbtini).