Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Le Toil GmbH apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „IndEx Business Group“ ieškinį atsakovui Le Toil GmbH dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, SIA „Euro Energo Company“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (ne)buvimo

16. Pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 2 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, jeigu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės ir asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

17. CPK 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Pagal to paties straipsnio 2 dalį asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. CPK 113 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus CPK ir kituose teisės aktuose numatytas išimtis; kai dalyvaujantys byloje asmenys, kuriems turi būti įteikti procesiniai dokumentai, nemoka valstybinės kalbos, teismui turi būti pateikti šių dokumentų vertimai į jiems suprantamą kalbą.

18. Nagrinėjamu atveju ieškovė yra Lietuvoje registruota UAB „IndEx Business Group“, atsakovas – Vokietijoje registruotas juridinis asmuo Le Toil GmbH. Iš byloje esančių duomenų nustatyta ir ginčo byloje dėl to nėra, kad atsakovo vadovas yra V. M., gyvenantis Lietuvoje. Būtent V. M. atsakovo vardu 2023 m. birželio 7 d. sudarė atstovavimo sutartį su advokatu D. U. (1 t., b. l. 59), šis atstovavo atsakovui viso proceso pirmosios instancijos teisme metu, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose. Iš byloje esančio atsakovo vardu V. M. lietuvių kalba rašyto elektroninio laiško ieškovės atstovei dėl 2023 m. vasario 3 d. pretenzijos (1 t., b. l. 74–76) matyti, kad atsakovo atstovas moka lietuvių kalbą. Be to, atsakovo vardu atsakovo atstovas advokatas D. U. 2023 m. spalio 2 d. pateikė į bylą atsakovo rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad atsakovas nesutinka su pareikštu ieškiniu, tačiau nesirėmė tuo, jog atsakovas, jo atstovai nesupranta lietuvių kalbos bei neprašė pateikti procesinių dokumentų vertimų į atsakovui suprantamą kalbą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nė vienas bylos procesinis dokumentas atsakovui nebuvo išverstas į užsienio kalbą ir, jau nurodyta, byloje nėra duomenų, jog atsakovas ar jo atstovas būtų dėl to reiškę prašymų ar pretenzijų.

19. Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės, konkrečiai – atsakovo teisė gauti procesinius dokumentus jam suprantama kalba.

20. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

21. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos už parduotas prekes priteisimo iš atsakovo, kuris yra užsienio juridinis asmuo. Apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė tarptautinės jurisdikcijos taisykles ir padarė pagrįstą išvadą, kad Lietuvos Respublikos teismas turi jurisdikciją nagrinėti šį ginčą; pripažinus, kad šis ginčas teismingas Lietuvos Respublikos teismui, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šalių ginčo faktines aplinkybes, ar nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, kuriomis reglamentuojami pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

22. Atsakovas su apeliaciniu skundu pateikė ir prašo pridėti prie bylos ieškovės atsakovui atsiųsto 2020 m. birželio 11 d. elektroninio laiško bei jo priedo (sutarties Nr. S/C/2020-06/157) kopiją. Prašymą priimti naujus įrodymus atsakovas grindžia tuo, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

23. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

24. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurių nebuvo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

25. Nagrinėjamu atveju su apeliaciniu skundu pateikti nauji įrodymai, be kita ko, neatitinka CPK 113 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes nėra išversti į valstybinę lietuvių kalbą. Be to, atsakovas nenurodė priežasčių, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teisme. Dėl to apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovo su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus – elektroninio laiško ir jo priedo kopijas (CPK 180, 314 straipsniai).

Dėl reikšmingų faktinių šalių ginčo aplinkybių ir bylos proceso eigos

26. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2020 m. birželio 11 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. S/C/2020-06/157, kuria ieškovė įsipareigojo parduoti prekes – naftos produktus (dyzelinį kurą EN 590; sunkiąją alyvą; universalias tepalines alyvas; plastifikatoriaus aliejų; dujas ir jų mišinius, kt.), o atsakovas įsipareigojo priimti prekes ir sumokėti jų kainą (sutarties 1.1 papunktis) (1 t., b. l. 30–37).

27. Vykdydama sutartį, ieškovė nuo 2022 m. spalio 3 d. iki 2022 m. lapkričio 15 d. pristatė prekes ir pateikė sąskaitas, tačiau atsakovas nėra apmokėjęs ieškovės pateiktų sąskaitų dalies: 2022 m. spalio 28 d. Nr. IBG-C3544 (dėl 29 746,30 Eur, neapmokėta suma – 20 830,73 Eur); 2022 m. lapkričio 9 d. Nr. IBG-C3551 (dėl 32 724,72 Eur); 2022 m. lapkričio 9 d. Nr. IBG-C3552 (dėl 32 842,32 Eur); 2022 m. lapkričio 9 d. Nr. IBG-C3553 (dėl 32 788,08 Eur); 2022 m. lapkričio 11 d. Nr. IBG-C3554 (dėl 33 194,88 Eur); 2022 m. lapkričio 11 d. Nr. IBG-C3555 (dėl 27 272,27 Eur); 2022 m. lapkričio 11 d. Nr. IBG-C3556 (dėl 27 614,34 Eur); 2022 m. lapkričio 15 d. Nr. IBG-C3564 (dėl 26 722,31 Eur); 2022 m. lapkričio 15 d. Nr. IBG-C3565 (dėl 26 728,91 Eur). Iš viso pateikta sąskaitų, kurių suma – 269 634,13 Eur, nesumokėta suma – 260 718,56 Eur (1 t., b. l. 3–4, 11–19, 21–29).

28. Iš ieškovės į bylą 2024 m. kovo 27 d. pateiktų įrodymų nustatyta, kad prekių pristatymą patvirtina: 2022 m. spalio 28 d. sąskaitoje Nr. IBG-C3544 nurodytų prekių – CMR važtaraštis Nr. LV-2889 (2 t., b. l. 13–14); 2022 m. lapkričio 9 d. Nr. IBG-C3551 nurodytų prekių – CMR važtaraštis Nr. PL-09112 ir atsakovo sąskaita už pervežimą Nr. LET-L648 (2 t., b. l. 17–20); 2022 m. lapkričio 9 d. Nr. IBG-C3552 nurodytų prekių – CMR važtaraštis Nr. 3PL-091122 ir atsakovo sąskaita už pervežimą Nr. LET-L649 (2 t., b. l. 21–24); 2022 m. lapkričio 9 d. Nr. IBG-C3553 nurodytų prekių – CMR važtaraštis Nr. 3PL-101122 ir atsakovo sąskaita už pervežimą Nr. LT-L650 (2 t., b. l. 3–6); 2022 m. lapkričio 11 d. Nr. IBG-C3554 nurodytų prekių – CMR važtaraštis Nr. ML0000221 bei atsakovo sąskaita už pervežimą Nr. LET-L651 (2 t., b. l. 25–29); 2022 m. lapkričio 11 d. Nr. IBG-C3555 nurodytų prekių – CMR važtaraštis Nr. LV-2920 (2 t., b. l. 11–12); 2022 m. lapkričio 11 d. Nr. IBG-C3556 nurodytų prekių – CMR važtaraštis Nr. LV-2921 (2 t., b. l. 15–16); 2022 m. lapkričio 15 d. Nr. IBG-C3564 nurodytų prekių – CMR važtaraštis Nr. LV-2932 (2 t. b. l. 9–10); 2022 m. lapkričio 15 d. Nr. IBG-C3565 nurodytų prekių – CMR važtaraštis Nr. LV-2933 (2 t., b. l. 7–8).

29. Ieškovė 2023 m. vasario 3 d. pateikė atsakovui pranešimą dėl įskaitymo, kuriame nurodė, kad atsakovo skola už ieškovės atsakovui pagal 2020 m. birželio 11 d. sutartį Nr. S/C/2020-06/157 patiektas prekes yra 409 857,43 Eur, o ieškovė už prekių transportavimą yra skolinga atsakovui 149 138,87 Eur, todėl įskaito priešpriešinius vienarūšius reikalavimus ir atsakovo skola ieškovei mažinama nuo 409 857,43 Eur iki 260 718,56 Eur (1 t., b. l. 38).

30. Ieškovė 2023 m. vasario 3 d. pareiškė atsakovui pretenziją dėl skolos sumokėjimo ir nuostolių atlyginimo, kuria prašė ne vėliau kaip iki 2023 m. vasario 10 d. padengti susidariusią 260 718,56 Eur skolą, sumokėti netesybas – 19 710,91 Eur delspinigių, be to, atlyginti 500 Eur teisines išlaidas, susijusias su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (1 t., b. l. 70–73).

31. Atsakovas 2023 m. vasario 10 d. elektroniniame laiške ieškovei nurodė, kad dėl pretenzijoje nurodytų aplinkybių ir tarpusavio skolų dydžio bei pranešimo apie įskaitymą atsakys per sutartyje nustatytą pretenzijos nagrinėjimo laiką (1 t., b. l. 74–75). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų pateikęs atsakymą į ieškovės 2023 m. vasario 3 d. pretenziją.

33. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas pagal 2022 m. lapkričio 9 d. sąskaitą Nr. IBG-C 3552 yra sumokėjęs 32 842,32 Eur, pagal 2022 m. lapkričio 9 d. sąskaitą Nr. IBG-C 3551 yra sumokėjęs 14 715 Eur (1 t., b. l. 84-85).

35. Iš ieškovės klientų apyvartos nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m. spalio 31 d. matyti, kad ieškovė atsakovei nėra skolinga (likutis pabaigai – 0,00) (1 t., b. l. 93–105), o atsakovė ieškovei skolinga 260 718,56 Eur (1 t., b. l. 106–124).

36. Ieškovė 2023 m. kovo 13 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama ieškovei iš atsakovės priteisti 260 718,56 Eur skolos, 28 835,41 Eur delspinigių, 10,5 proc. dydžio procesines palūkanas ir 500 Eur nuostolių, susijusių su skolos išieškojimu ne teismo tvarka.

37. Pirmosios instancijos teismas apskųstu 2024 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino, motyvuodamas tuo, kad: 1) Lietuvos Respublikos teismas pagal šalių sudarytą sutartį turi jurisdikciją nagrinėti šalių ginčą; 2) byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad atsakovė yra skolingai ieškovei 260 718,56 Eur; 3) atsakovei neginčija ieškovės prašomų priteisti delspinigių – 28 835,41 Eur; 4) atsakovei neginčijant ieškovės patirtų 500 Eur nuostolių, jų dydžio, yra pagrindas šiuos nuostolius priteisti ieškovei.

38. Apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas grindžia šiais argumentais: 1) ieškovės pareikštas reikalavimas atsakovui nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, todėl ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas; 2) teismas nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad jis nėra skolingas ieškovei, nemotyvavo, kodėl ieškovės nurodytus duomenis apie atsakovo skolą laiko tikrais ir patikimais; 3) ieškovė neįrodė, kad pagal pateiktas sąskaitas yra pristačiusi prekes.

39. Kadangi atsakovas apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą visų pirma remdamasis tuo, kad Lietuvos Respublikos teismai apskritai neturi jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pasisako šalių ginčo teismingumo Lietuvos Respublikos teismams.

Dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą

40. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, todėl ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas. Atsakovo teigimu, teismas netinkamai aiškino šalių sudarytos sutarties 9.5 papunktį, nes jame šalys nesusitarė dėl sąlygų, kada ginčas sprendžiamas pirkėjo, o kada – pardavėjo buveinės vietos teisme, šiame sutarties punkte šalys susitarė tik dėl ginčo sprendimo būdo, t. y. nustatė, kad ginčas bus sprendžiamas pirkėjo arba pardavėjo vietos teisme, o ne kitu būdu, pvz., arbitraže. Dėl to, atsakovo įsitikinimu, šiuo atveju turi būti taikoma bendroji jurisdikcijos taisyklė.

41. Gavęs ieškinį teismas pirmiausiai patikrina, ar tas ieškinys nagrinėtinas CPK nustatyta tvarka, ar teismingas tam teismui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai). Tuo atveju, kai byloje yra tarptautinis elementas, bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams (CPK 782 straipsnis). CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad CPK VII dalies „Tarptautinis civilinis procesas“ dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereguliuoja kitaip.

42. Taigi teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (liet. pagal pareigas, savo iniciatyva) pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės sutartys. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011; 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-695/2016 ir kt.).

43. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra laisvos susitarti dėl konkrečios valstybės narės teismo jurisdikcijos nagrinėti jų civilinius ir komercinius ginčus, išskyrus tiesiogiai 2012 m. gruodžio 12 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija), dar vadinamame Reglamentu Briuselis I bis (toliau – ir Reglamentas) nurodytas išimtis. Toks šalių susitarimas, jeigu jis nėra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu ir atitinka jam keliamus formos reikalavimus, yra privalomas ne tik pačioms šalims, bet ir valstybės narės teismui (teismams), kurio jurisdikciją nagrinėti ginčus yra pasirinkusios šalys. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina ir Reglamento konstatuojamosios dalies nuostata, kad, atsižvelgiant į Reglamente nustatytus išimtinės jurisdikcijos pagrindus, turėtų būti paisoma sutarčių šalių autonomijos, išskyrus draudimo, vartojimo arba darbo sutarčių atvejus, kai laisvė nustatyti teismo jurisdikciją yra ribota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-943/2022 26 punktas).

44. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė Lietuvos Respublikoje registruota UAB „IndEx Business Group“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Vokietijoje registruotam juridiniam asmeniui Le Toil GmbH dėl skolos, grindžiamos šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi, priteisimo. Taigi tiek ieškovės, tiek atsakovo buveinės yra Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybėse narėse, todėl šalių tarpusavio ginčams spręsti taikytinas ES reguliavimas.

45. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos ES valstybėms narėms, yra išdėstytos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija).

46. Bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje. Tačiau tam tikrais atvejais reikalavimai gali būti reiškiami ir kitoje nei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) valstybėje. Pagal Reglamento 5 straipsnio 1 dalį sutartinių santykių srityje asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles, t. y. pagal specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles.

47. Reglamento 7 skirsnio „Susitarimas dėl jurisdikcijos“ 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Susitarimas dėl jurisdikcijos: a) sudaromas arba paliudijamas raštu; b) priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką; arba c) tarptautinės prekybos arba komercijos srityje sudaromas papročius atitinkančia forma, kuri atitinka praktiką, apie kurią šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurią tokioje prekybos arba komercijos srityje plačiai žino ir kurios nuolat laikosi sutarčių, susijusių su atitinkama konkrečia prekybos arba komercijos sritimi, šalys.

48. Ieškovė reikalavimą priteisti 260 718,56 Eur skolą, 28 835,41 Eur delspinigius, 10,5 proc. dydžio procesines palūkanas grindžia šalių 2020 m. birželio 11 d. sutartimi Nr. S/C/2020-06/157 (žr. nutarties 26 punktą). Šios sutarties 9 dalyje „Ginčų sprendimas“ šalys susitarė dėl ginčų sprendimo ikiteisminės procedūros, pareiškiant pretenziją, o sutarties 9.5 papunktyje nustatė, kad tuo atveju, jeigu šalys nepasiekia susitarimo ikiteisminėje ginčo sprendimo procedūroje, ginčas tarp šalių sprendžiamas pardavėjo arba pirkėjo vietos teisme.

49. Sutarties 9.5 papunkčio sąlyga yra suformuluot aiškiai – nurodyta, kad, nepasiekus susitarimo ikiteisminės procedūros būdu, šalių ginčas bus sprendžiamas pardavėjo arba pirkėjo vietos teisme. Atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai pažymėta, kad tokia sąlygos lingvistinė konstrukcija suponuoja išvadą, kad šalys, teikdamos ieškinį teismui, turi teisę savo nuožiūra pasirinkti, kurios šalies teismui jį pateikti, t. y. šalys pripažino abiejų šalių – tiek Lietuvos (pagal pardavėjo buveinės vietą), tiek Vokietijos (pagal pirkėjo buveinės vietą) – teismų jurisdikciją. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei nurodo atsakovas apeliaciniame skunde, šalių sudarytos sutarties 9.5 papunkčio formuluotė nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad šalys susitarė, jog jų ginčams spręsti taikytina bendroji jurisdikcijos taisyklė.

50. Kartu apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad, bylos duomenimis, procesas pirmosios instancijos teisme prasidėjo 2023 m. kovo 20 d. Byloje įvyko 6 teismo posėdžiai: 2023 m. rugpjūčio 31 d, 2023 m. lapkričio 7 d., 2023 m. lapkričio 24 d., 2024 m. sausio 30 d., 2024 m. vasario 19 d., 2023 m. kovo 13 d. ir 2024 m. balandžio 17 d. Atsakovo atstovas dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, tačiau prieštaravimus dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą pareiškė tik duodamas paaiškinimus 2024 m. kovo 13 d. teismo posėdyje. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad šalys siekė ginčą išspręsti taikai: atsakovo atstovas 2023 m. birželio 9 d. pateikė teismui prašymą atidėti parengiamąjį teismo posėdį, numatytą 2023 m. birželio 12 d. atidėjimo, nurodęs, jog šalys aptarė galimybę ginčą užbaigti taikiai (1 t. b. l. 60). Dėl galimybės susitarti taikiai taip pat buvo atidėtas 2023 m. rugpjūčio 31 d. parengiamasis teismo posėdis ir 2023 m. lapkričio 7 d. teismo posėdis (1 t., b. l. 65–66; 133–134). Atsakovas 2023 m. spalio 2 d. į bylą pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad nesutinka su ieškovės pareikštu ieškiniu, tačiau nekvestionavo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos (1 t. b. l. 78–79).

51. Remiantis aptartais bylos duomenimis, atsakovo pozicija dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nebuvimo vertinama kaip gynybinė, nepaneigianti šalių sutarties 9.5 papunktyje įtvirtinto susitarimo dėl ginčų nagrinėjimo jurisdikcijos ir nesudaranti pagrindo šį susitarimą aiškinti kitaip.

52. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai pripažino esant sudarytą šalių susitarimą dėl jurisdikcijos, t. y. tinkamai įvertino, jog ieškovė pagal sutarties 9.5 papunktį turėjo teisę pasirinkti ieškinį pareikšti pagal savo buveinės vietą. Toks šalių susitarimas atitinka jam keliamus aiškumo ir realumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog Lietuvos Respublikos teismai Reglamento 25 straipsnio pagrindu turi jurisdikciją spręsti šalių ginčą.

Dėl įrodymų vertinimo ir priteistos skolos pagrįstumo

53. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nemotyvavo, kodėl ieškovės pateiktus duomenis apie skolą laiko tikrais ir patikimais.

54. Jau nurodyta, kad šalys 2020 m. birželio 11 d. sudarė sutartį Nr. S/C/2020-06/157, kuria ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei prekes – naftos produktus, o atsakovė įsipareigojo priimti prekes ir sumokėti jų kainą (žr. nutarties 26 punktą). Nurodytos sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai.

55. Šalys sutartyje nesusitarė dėl jų ginčams išspręsti taikytinos materialiosios teisės. Pirmosios instancijos teismas ginčą sprendė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos materialiosios teisės normomis. Tokia teismo pozicija atitinka 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) 4 straipsnio 1 dalies a) punkte įtvirtintą taisyklę, kad tuo atveju, kai šalys nepasirinko sutarčiai taikytinos teisės pagal 3 straipsnį, prekių pirkimo–pardavimo sutarčiai taikoma pardavėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, šiuo atveju – ieškovės (pardavėjos) buveinės vietos teisė.

56. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę (CK 6.317 straipsnio 1 dalis). Pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnio 1 dalis).

57. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK, yra ta, kad, vadovaujantis rungimosi principu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai), o šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Dėl to vienai šaliai – šiuo atveju ieškovei – pateikus įrodymus, patvirtinančius sutarties įvykdymą, atsakovas, siekdamas juos paneigti, privalėjo pateikti ieškovės poziciją paneigiančius įrodymus.

58. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

59. Bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010, kt.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 29, 30 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

60. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 260 718,56 Eur skolą, kuriai pagrįsti į bylą pateikė: sąskaitas, pagal kurias nesumokėta suma – 260 718,56 Eur (žr. nutarties 27 punktą), 2023 m. vasario 3 d. ieškovės atsakovui pateiktą pranešimą apie įskaitymą, patvirtinantį, kad po priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo atsakovas ieškovei skolingas 260 718,56 Eur (žr. nutarties 29 punktą), ieškovės klientų apyvartos žiniaraščius nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., iš kurio matyti, kad 2022 m. gruodžio 31 d. ieškovė buvo skolinga atsakovui 149 138,87 Eur, o atsakovas ieškovei – 409 857,43 Eur, ir nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m. spalio 31 d., iš kurio matyti, jog ieškovė atsakovui nėra skolinga (likutis pabaigai – 0,00), o atsakovas ieškovei skolingas 260 718,56 Eur (žr. nutarties 33–34 punktus). Atsakovas su 2023 m. spalio 2 d. rašytiniais paaiškinimais, siekdamas paneigti ieškovės prašomos priteisti skolos dydį, pateikė 2022 m. gruodžio 22 d. trišalę įskaitymo sutartį, sudarytą ieškovės UAB „IndEx Business Group“, Latvijos bendrovės SIA „Euro Energo Company“ ir atsakovo Le Toil GmbH, kuria atsakovo skola ieškovei sumažinta 379 874,56 Eur, bei mokėjimų patvirtinimus, kad yra apmokėta 2022 m. lapkričio 9 d. sąskaita Nr. IBG-C 3552 ir iš dalies apmokėta 2022 m. lapkričio 9 d. sąskaita Nr. IBG-C 3551(žr. nutarties 32–33punktus).

61. Apeliaciniame skunde atsakovas tvirtina, kad ieškovės pateikta 2022 m. lapkričio 9 d. sąskaita Nr. IBG-C 3552 dėl 32 842,32 Eur 2022 m. lapkričio 16 d. apmokėta visiškai, o 2022 m. lapkričio 9 d. sąskaita Nr. IBG-C 3551 apmokėta iš dalies – 2022 m. lapkričio 14 d. sumokėta 14 715 Eur.

62. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi tai, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje nepateikė atsiliepimo į ieškinį. Pasitelkęs bylai vesti advokatą, atsakovas prašė atidėti parengiamąjį teismo posėdį, nurodęs, kad yra galimybė išspręsti ginčą taikiai. Nepavykus sudaryti taikos sutarties, pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje atsakovas nepateikė procesinio dokumento, kuriame būtų išdėstyta jo pozicija dėl ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir pareikšto reikalavimo priteisti skolą. Pirmą kartą savo poziciją dėl ieškinio atsakovas išdėstė po to, kai teismas paskyrė bylą nagrinėti teismo posėdyje, t. y. 2023 m. spalio 2 d. rašytiniuose paaiškinimuose, kuriuose, be kita ko, nurodė, jog yra apmokėjęs ieškinyje įvardytą kaip neapmokėtą 2022 m. lapkričio 9 d. sąskaitą Nr. IBG-C 3552 ir iš dalies apmokėjęs kitą ieškinyje įvardytą 2022 m. lapkričio 9 d. sąskaitą Nr. IBG-C 3551, pateikė tai patvirtinančius įrodymus (1 t., b. l. 84–85). Dėl to ieškovė, jau teismui nutarus paskirti teismo posėdį, reagavo į atsakovo 2023 m. spalio 2 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, ir, pateikusi 2023 m. spalio 20 d. rašytinius paaiškinimus, papildė ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes, paaiškindama, kodėl ieškinyje dvi sąskaitos, kurias atsakovas teigia apmokėjęs, yra laikomos neapmokėtomis.

63. Ieškovė 2023 m. spalio 20 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad šalys nuo 2022 m. spalio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. intensyviai vykdė prekybą naftos produktais, šiuo laikotarpiu tarp ieškovės ir atsakovo įvyko 41 ūkinė operacija, atsakovas vykdė mokėjimus ieškovei, tačiau jų nebuvo atlikta tiek, jog būtų padengta visa skola už pristatytus naftos produktus. Reaguodama į atsakovo argumentus dėl dviejų ieškinyje įvardytų sąskaitų, kurias atsakovas nurodė kaip apmokėtas, ieškovė paaiškino, kad iš atsakovo gavus mokėjimus, vadovaujantis CK 6.55 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pirmiausiai buvo padengiamos anksčiausiai išrašytos sąskaitos. Pažymėtina tai, kad atsakovas tokios ieškovės pozicijos nekvestionuoja, apeliaciniame skunde remiasi vien nurodytų dviejų sąskaitų apmokėjimo faktu, neginčydamas kitų bylos duomenų, susijusių su šalis siejusiais tęstinio pobūdžio sutartiniais santykiais ir atsiskaitymo už parduotas prekes aplinkybėmis.

65. Įvertinus teismo proceso šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusioje situacijoje eigą, pripažintini nepagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad apie atsakovės skolą ieškovei teismas nusprendė ne pagal ieškinyje nurodytą pagrindą (9 sąskaitas), o pagal kitas ieškovės nurodytas aplinkybes (apyvartą nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje atsakovės nepateikto atsiliepimo į ieškinį ir neišdėstytos pozicijos dėl pareikšto reikalavimo priteisti skolą ieškovė turėjo papildyti ieškinio pagrindą, reaguodama į atsakovo 2023 m. spalio 2 d. rašytiniuose paaiškinimuose pirmą kartą išdėstytus nesutikimo su ieškiniu argumentus.

66. Ieškovės į bylą pateiktas sąskaitos išrašas nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. patvirtina, kad atsakovas 2022 m. lapkričio 16 d. sumokėjo ieškovei 32 842,32 Eur pagal sąskaitą Nr. IBG-C 3552, o 2022 m. lapkričio 14 d. – 14 715 Eur pagal sąskaitą Nr. IBG-C 3551 (1 t., b. l. 90–92). Be to, iš pateikto išrašo matyti, kad atsakovas pagal sąskaitą Nr. IBG-C 3551 2022 m. lapkričio 14 d. yra sumokėjęs ir 18 009,72 Eur, t. y. šią sąskaitą yra apmokėjęs visiškai. Iš ieškovės pateiktų kliento apyvartos žiniaraščių matyti, kad įvardyti atsakovo atlikti mokėjimai (taip pat ir kiti pateiktos sąskaitos išraše matomi atsakovo mokėjimai ieškovei) yra atspindėti ieškovės klientų apyvartos žiniaraščiuose: tiek apyvartos žiniaraštyje nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. (1 t. b. l. 89), tiek apyvartos žiniaraštyje nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m. spalio 31 d. (1 t., b. l. 106–124). Iš pastarojo apyvartos žiniaraščio nustatyta, kad ieškovė nuo 2020 m. birželio 12 d. iki 2022 m. lapkričio 15 d. yra pateikusi atsakovui prekių, kurių kaina – 10 608 195,22 Eur, atsakovas per šį laikotarpį yra sumokėjęs ieškovei (įskaitant 2022 m. gruodžio 22 d. trišalę įskaitymo sutartį ir ieškovės 2023 m. vasario 3 d. atliktą įskaitymą) iš viso – 10 347 476,66 Eur, taigi atsakovo skola laikotarpio pabaigoje –260 718,56 Eur.

67. Be to, iš ieškovės atsakovui 2023 m. vasario 3 d. pateiktos pretenzijos matyti, kad ieškovė pretenzijoje nurodė tas pačias sąskaitas bei tą pačią skolos sumą, kurias nurodė ir ieškinyje; atsakovas 2023 m. vasario 10 d. el. laiške ieškovei pažymėjo, jog dėl pretenzijoje nurodytų aplinkybių, tarpusavio skolų dydžio ir pranešimo apie įskaitymą atsakys per sutartyje nustatytą pretenzijos nagrinėjimo laiką. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų pateikęs atsakymą į pretenziją, kurioje būtų nurodęs, jog nesutinka, kad jo atliktais mokėjimais būtų padengtos ankstesnės skolos (žr. nutarties 30–31 punktus). Į bylą nėra pateikta aptartus rašytinius įrodymus paneigiančių įrodymų (CPK 12, 178 straipsniai).

68. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad, nepaisant atsakovo 2022 m. lapkričio 16 d. sumokėtų 32 842,32 Eur ir 2022 m. lapkričio 14 d. sumokėtų 14 715 Eur pagal sąskaitas Nr. IBG-C3552 ir Nr. IBG-C3551, ieškovės pateikti buhalterinės apskaitos duomenys, kuriais abejoti nenustatyta pagrindo, patvirtina, jog atsakovas turėjo ankstesnių skolų, todėl, pasibaigus sutartiniams santykiams, įvertinus atliktus skolų įskaitymus, atsakovas liko skolingas ieškovei būtent 260 718,56 Eur (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Atsakovas nepateikė kitų įrodymų, kurie paneigtų ieškovės nurodytas aplinkybes ir pateiktus jas pagrindžiančius rašytinius įrodymus (CPK 12, 178 straipsniai).

69. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad po 2022 m. gruodžio 22 d. trišalio įskaitymo sutarties pasirašymo atsakovo skola ieškovei turėjo likti 29 982,44 Eur, nes ieškovė ieškinyje nurodė, jog atsakovo skola 2022 m. lapkričio 15 d. buvo 409 857,43 Eur, todėl ieškovė 2023 m. vasario 3 d. įskaitymu savo skolą atsakovui galėjo susimažinti tik 29 982,44 Eur suma, pripažintini nepagrįstais.

70. Visų pirma, ieškovė ieškinyje nenurodė, kad atsakovo 409 857,43 Eur skola ieškovei buvo būtent 2022 m. lapkričio 15 d. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad nuo 2022 m. spalio 3 d. iki 2022 m. lapkričio 15 d. ieškovė pristatė atsakovui prekių pagal šalių sutarties sąlygas bei pateikė apmokėti sąskaitas, tačiau atsakovas pateiktų sąskaitų per sutartimi nustatytą terminą neapmokėjo, dėl šios priežasties susikaupė 409 857,43 Eur skola ieškovei. Antra, byloje esantys apyvartos žiniaraščiai patvirtina, kad atsakovo 409 857,43 Eur skola yra jau po 2022 m. gruodžio 22 d. trišalės sutarties sudarymo (1 t. b. l. 89, 106–124). Ieškovei 2023 m. vasario 3 d. atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, atsakovas liko skolingas ieškovei 260 718,56 Eur.

71. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad ieškovė neįrodė, jog yra atsiskaičiusi už prekes pagal pateiktas sąskaitas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, neturi pagrindo sutikti ir su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

72. Šalių sudarytos sutarties 4.1 papunktyje šalys susitarė, kad sutartos prekių siuntos bus siunčiamos pirkėjo arba vežėjo transportu. Sutarties 4.2 papunktyje nurodyta, kad pardavėjas atlieka išsiuntimą ir pristatymą vadovaudamasis pirkėjo pateiktomis siuntimo instrukcijomis, laikydamasis pristatymo terminų.

73. Jau nurodyta, kad ieškovė pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad ji patiekė atsakovui sąskaitose nurodytas prekes (žr. nutarties 28 punktą). Atsakovo apeliaciniame skunde įvardytame CMR važtaraštyje Nr. LV-2889, taip pat ir CMR važtaraščiuose Nr. LV-2920, LV-2921, Nr. LV-2932, LV-2933 siuntėja nurodyta ieškovė UAB „Index Business Group“, gavėjas – SIA „Euro Energo Company“ iš Le ToiL GmbH. Visuose šiuose važtaraščiuose nurodytos sąskaitos, pagal kurias ieškovė prašo priteisti skolą: Nr. IBG-C3544, Nr. IBG-C3555, Nr. IBG-C3556, Nr. IBG-C35564, Nr. IBG-C3565. CMR važtaraščiuose Nr. PL-091122, Nr. 3PL-091122, Nr. 3PL-101122 ir Nr. ML0000221 siuntėjas – SIA „Euro Energo Company“ pagal užsakymą UAB „Index business Group“, gavėjas – Le Toil GmbH, tačiau su šiais CMR važtaraščiais pateiktos atsakovo ieškovei išrašytos sąskaitos už vežimą – atitinkamai Nr. LET-648, Nr. LET-649, Nr. LET-650, Nr. LET-651.

74. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovo pozicija byloje – prieštaringa, nenuosekli. Viena vertus, atsakovas teigia, kad yra apmokėjęs sąskaitas Nr. IBG-C 3552 ir Nr. IBG-C 3551, kita vertus, nurodo, jog ieškovė neįrodė, kad pristatė atsakovui prekes pagal sutartį. Jau pasisakyta, kad atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog yra apmokėjęs 2022 m. lapkričio 9 d. sąskaitą Nr. IBG-C 3552 bei iš dalies apmokėjęs 2022 m. lapkričio 9 d. sąskaitą Nr. IBG-C 3551, iš ieškovės sąskaitos išrašo matyti, kad atsakovas atliko mokėjimus, kuriuose nurodytos šios sąskaitos (žr. nutarties 62 punktą). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptarti bylos duomenys suteikia pagrindą daryti išvadą, kad prekės pagal nurodytas sąskaitas buvo patiektos atsakovui sutartyje nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų ir atsakovas nepateikė įrodymų, kad sutarties vykdymo laikotarpiu būtų kada nors pareiškęs ieškovei pretenzijų dėl prekių nepateikimo ar netinkamo jų pristatymo (CPK 12, 178 straipsniai).

75. Jau nurodyta, kad pagal 2022 m. birželio 11 d. sutartį nuo 2020 m. birželio 12 d. iki 2022 m. lapkričio 15 d. ieškovė yra pateikusi atsakovui prekių, kurių kaina – 10 608 195,22 Eur, o atsakovas per šį laikotarpį, įskaitant atsakovo atliktus mokėjimus ieškovei, taip pat 2022 m. gruodžio 22 d. trišalę įskaitymo sutartį ir ieškovės 2023 m. vasario 3 d. atliktą įskaitymą, yra sumokėjęs ieškovei 10 347 476,66 Eur. Byloje nėra duomenų, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi kitokia prekių pagal sutartį pristatymo tvarka, nei nurodė ieškovė, atsakovas tokių duomenų į bylą nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai).

76. Byloje surinktų duomenų analizė suteikia pagrindą daryti išvadą, kad ieškovė prekes pagal pateiktas sąskaitas yra pristačiusi atsakovui sutartyje nustatyta tvarka, o atsakovas yra neatsiskaitęs už visas pateiktas prekes ir yra skolingas ieškovei būtent 260 718,56 Eur (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

77. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

Dėl procesinės bylos baigties

78. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą klausimą, teisingai nustatė šalių ginčui dėl skolos už prekes išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, kuriomis reglamentuojami pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei jų pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti ar pakeisti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo. Dėl to apskųstas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 330 straipsnis).

79. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgyja ieškovė (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Nors atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė pareiškė prašymą priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei klausimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.