Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-2790-430/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-12-13
Bylos Nr.: e2A-2790-430/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-01335-2022-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Tatjana Žukauskienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“
Atsakovas: A. T.
Trečiasis asmuo: Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, G. P., T. Š., E. T.

Kategorijos

3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.18.3Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą

Civilinė byla Nr. e2A-2790-430/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01335-2022-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.18.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Tatjanos Žukauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Tomadas“ ieškinį atsakovui A. T. (A. T.) dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, G. P., T. Š., E. T..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Tomadas“ (toliau UAB „Tomadas“) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. T. 11 999,80 Eur skolą, 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 270,00 Eur sumokėto žyminio mokesčio. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad:

1.1. 2020 m. birželio 5 d. ieškovė su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 10-ST2-88, kuria vadovaujantis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei atitinkamai priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo paslaugas.

1.2. 2020 m. rugsėjo 1 d. ieškovė gavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų iškvietimą atvykti į įvykio vietą priverstinai nuvežti transporto priemonę „F. F.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ką patvirtina 2020 m. rugsėjo 1 d. Priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktas. Transporto priemonė buvo nugabenta tolimesniam saugojimui į ieškovės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią Eišiškių pl. 127, Vilnius.

1.3. Ieškovė nurodė, kad ji niekada nebuvo subjektas, savarankiškai priimantis sprendimus dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ar dėl jų grąžinimo savininkams ar tretiesiems asmenims. Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir grąžinimo tvarką aiškiai numato sutarties 8.9 ir 8.13 punktai, bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 5-V-1124 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 5-V-200 „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintų Policijos pareigūnų veiksmų priimant sprendimus nušalinti nuo transporto priemonių vairavimo, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir uždrausti toliau važiuoti tvarkos aprašo 19 punkto nuostatos.

1.4. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2020 m. rugsėjo 8 d. išdavė leidimą VĮ „Regitra“ deklaruotam automobilio savininkui T. Š. atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį. Kadangi T. Š. automobilio neatsiėmė ir ieškovės patirtų išlaidų už automobilio transportavimą ir saugojimą neapmokėjo, ieškovė vadovaudamasi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir VĮ „Regitra“ duomenimis, kreipėsi pareiškimu į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl teismo įsakymo išdavimo. 2020 m. gruodžio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas išdavė teismo įsakymą, kuriuo ieškovei buvo priteista skola už automobilio transportavimą ir saugojimą iš T. Š.. Vilniaus miesto apylinkės teismui 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartimi atnaujinus procesą civilinėje byloje Nr. eA2-27821-1089/2021, bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad automobilis dar iki jo priverstinio nuvežimo, įvykusio 2020 m. rugsėjo 1 d., pagal 2020 m. vasario 28 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį buvo parduotas G. P.. G. P. byloje pateikė 2020 m. kovo 10 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu automobilis buvo parduotas atsakovui A. T. už . Atsakovas apie pareigą sumokėti skolą ir atsiimti automobilį žinojo, kadangi gavo teismo procesinius dokumentus ir buvo pateikęs atsiliepimą į ieškinį, todėl pakartotinai informuotas nebuvo. Nors atsakovas žinojo apie susidariusį įsiskolinimą už paslaugas bei prievolę atsiimti priverstinai sulaikytą automobilį, jokių veiksmų nesiėmė. Ieškovė gavusi informaciją iš policijos komisariato ėmėsi aktyvių veiksmų – pagal VĮ „Regitra“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato duomenis siuntė pranešimus asmenims apie suteiktas paslaugas, siekė ginčą išspręsti taikiai.

1.5. Nurodė, kad ieškovei tenka pareiga išsaugoti atsakovui priklausančią transporto priemonę bei atsakomybė už turto neišsaugojimą. Ieškovė neturi galimybės pasirinkti saugoti transporto priemonę ar ne. Ieškovė nurodo, kad jos išlaidos, kurias ji patyrė veikdama atsakovo interesais, turi būti atlygintos, nes kitoks įstatyminio reglamentavimo aiškinimas paneigtų transporto priemonės valdytojo pareigą laikytis Kelių eismo taisyklių (KET) ir paneigtų Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) nustatytus reikalavimus ir reiktų, jog viešosios teisės pažeidėjas neatsako už jo padaryto pažeidimo pasekmes, atsiradusias išlaidų forma, šalinimą.

1.6. Pažymėjo, kad automobilis priverstinai nuvežtas į saugojimo aikštelę buvo 2020 m. rugsėjo 1 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo kaina 70,00 Eur. Iki leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos (2020 m. rugsėjo 8 d.) automobilis buvo saugomas 8 dienas. Vienos paros transporto priemonės saugojimo kaina 12,00 Eur. Po leidimo išdavimo dienos 2020 m. rugsėjo 9 d. iki ieškinio pateikimo dienos 2022 m. sausio 10 d. saugojimo terminas sudarė 489 dienas. Vienos paros automobilio saugojimo kaina pagal ieškovės vadovės 2020 m. birželio 5 d. įsakymą „Dėl priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių grąžinimo tvarkos“ Nr. 222/1 sudaro 24,20 Eur. Ieškovės tvirtinimu, atsakovo įsiskolinimas už transporto priemonės ieškovei sudaro 11 990,80 Eur.

Atsiliepimas

2. Atsakovas A. T. atsiliepime į ieškinį pasisakė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti.

2.1. Nurodė, kad automobilis buvo išvežtas į policijos automobilių saugojimo aikštelę tik dėl to, kad automobilio savininkas neįregistravo VĮ „Regitra“ automobilio pirkimo – pardavimo fakto. Nuo pat pirmos dienos, kai automobilis buvo nugabentas į saugojimo aikštelę, atsakovas bandė atsiimti automobilį, bet jam nebuvo išduotas leidimas, nes automobilis buvo registruotas ne jo vardu. Leidimas buvo išduotas T. Š., nors atsakovas automobilį pirko iš G. P..

2.2. Teismo posėdyje paaiškino, kad verčiasi automobilių prekyba. Apie priverstinį automobilio nuvežimą buvo žinoma iš karto. Žmona buvo nuvykusi į vietą, bendravo su pareigūnais ir prašė leisti patekti į automobilio vidų, kur buvo palikta transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis. Pareigūnai į automobilį patekti neleido, nes nebuvo pateiktas automobilio registracijos liudijimas, kuriame būtų savininku nurodytas atsakovas. Motina automobilį buvo padovanojęs laikinai, kad ji galėtų susigrąžinti transporto priemonę, vėliau dovaną buvo grąžinta. Automobilį pirko iš G. P., kuris patikino, kad ankstesnis savininkas deklaruos pardavimą VĮ „Regitra“. Automobilis VĮ „Regitra“ nebuvo registruotas, nes neturėjo techninės apžiūros, draudimo, buvo tvarkomas. Pagal anksčiau galiojusią tvarką būtent transporto priemonės pardavėjas turėjo pranešti apie transporto priemonės pardavimą. Pirkdamas automobilį iš G. P. jokių dokumentų netikrino, automobilio vertė buvo nedidelė. Automobilį bandė susigrąžinti tiek jis pats, tiek jo žmona ir motina, tačiau leidimo atsiimti transporto priemonę gauti nepavyko, nes negalėjo pateikti transporto priemonės pirkimo sutarties, kuri buvo likusi automobilyje. Dėl pateikimo į automobilį bandė tartis tiek su policijos pareigūnais, tiek su ieškove, tačiau į prašymus nebuvo reaguojama. Policijos veiksmus skundė taip, kaip manė esant reikalinga. Apie tai, kad leidimas atsiimti automobilį buvo išduotas T. Š., sužinojo tik gavęs ieškinį. Buvo įsitikinęs, kad G. P. nedeklaravo pardavimo, apie T. Š. nieko nežinojo. Neturi teisinio išsilavinimo, nežinojo, kokia tvarka reikėtų skųsti policijos veiksmus.

3. Trečiasis asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau Vilniaus apskrities VPK) atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka ir prašo jį tenkinti. Nurodė, kad:

3.1. 2020 m. rugsėjo 1 d. 17.45 val. (duomenys neskelbtini) automobilis „Ford“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis T. Š., buvo paliktas stovėti vietoje, kur trukdė išvažiavimui iš kiemo. Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės (toliau - PR) 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyr. patrulis G. B., vadovaudamasis ANK 603 straipsniu ir SEAKĮ 33 straipsniu priėmė sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę „Ford Focus“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

3.2. Vilniaus apskrities VPK Imuniteto valdybos Vidaus tyrimų skyriui 2021 m. balandžio 6 d. buvo pavesta patikslinti A. T. 2021 m. kovo 29 d. skunde (10-AP-3489) nurodytą informaciją dėl galbūt netinkamų Vilniaus apskrities VPK PR pareigūnų veiksmų. Minėtame skunde A. T. nurodė, jog 2020 m. vasaros laikotarpiu, tikslios datos nepamena, Vilniuje, Vytauto g. šalia kavinės „Žvėrinos smuklė“ priparkavo jam priklausantį automobilį „Ford Focus“. Dėl netinkamai įjungtai automobilio pavaros, šis nuriedėjo ir užtvėrė įvažiavimą į kiemą Tuo metu jis buvo kitoje miesto pusėje, automobilio raktelius perdavė savo sutuoktinei Vilijai ir paprašė nuvykti ir priparkuoti automobilį prie namų. Sutuoktinei nuvykus į minėtą vietą, šalia „Ford Focus“ automobilio stovėjo policijos ekipažas. Pareigūnai neleido Vilijai patraukti automobilio, nurodė, kad sutuoktinė nėra automobilio savininkė ir uždraudė jai artintis prie automobilio bei iškvietė autovežį, kuris išgabeno automobilį į saugojimo aikštelę. Įvertinus tikrinimo metu surinktus faktinius duomenis Vilniaus apskrities VPK Imuniteto valdybos Vidaus tyrimų skyrius nurodė, jog negauta jokių duomenų, pagrįstai leidžiančių teigti, jog Vilniaus apskrities VPK PR vyr. patruliai P.B. ir G.B. elgėsi netinkamai ir nusprendę priverstinai išgabenti, kitiems vairuotojams pravažiuoti trukdančią transporto priemonę. Pareigūnų veiksmuose nėra pagrindo įžvelgti tarnybinio nusižengimo požymių. Dėl A. T. prašymo grąžinti priverstinai nugabentą automobilį pažymėjo, kad leidimas grąžinti priverstinai nugabentą transporto priemonę yra administracinės teisenos dalykas ir pareiškėjo skundas buvo perduotas Vilniaus apskrities VPK PR pareigūnams, kurių žinioje yra administracinio nusižengimo teisenos medžiaga.

3.3. Nurodė, kad siekiant užtikrinti viešąjį interesą ir policijos reikmes Vilniaus mieste ir rajone, Elektrėnų mieste ir rajone, Šalčininkų mieste ir rajone Vilniaus apskrities VPK ir UAB „Tomadas“ 2020 m. birželio 5 d. sudarė Sutartį Nr. 10-ST2-88. Vadovaujantis SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalimi bei Sutarties Nr.10 -ST2- 88 nuostatomis transporto priemonės savininkui (valdytojui) atsirado pareiga sumokėti už automobilio „Ford Focus“, valstybinis Nr. FA0496, transportavimą ir saugojimą, neatsižvelgiant į tai, kad jis nėra Sutarties Nr.10 -ST2- 88 šalimi. Nuo automobilio „Ford Focus“ nuvežimo į UAB „Tomadas“ automobilių saugojimo aikštelę tarp savininko (valdytojo) ir UAB „Tomadas“ susiklostė pasaugos teisiniai santykiai (CK 6.830 straipsnis) ir iš to kylančios saugotojo ir daikto savininko teisės ir pareigos (CK 6.832 straipsnis, CK 6.841 straipsnis). Todėl savininkui (valdytojui) kilo pareiga už jo automobilio vežimo ir saugojimo paslaugas apmokėti ar garantuoti apmokėjimą. Tai atlikti savininkas (valdytojas) privalo iki transporto priemonės atsiėmimo pagal nustatytus Sutarties Nr.10 -ST2- 88 įkainius.

4. Trečiasis asmuo E. T. pateikė atsiliepimą ieškinį. Nurodė, kad:

4.1. Transporto priemonė buvo deklaruota jos vardu tik tam, kad ji galėtų automobilį atsiimti iš policijos saugojimo aikštelės. Policijos pareigūnams atsisakius grąžinti jai automobilį, trečiasis asmuo perdavė savininkės teisę į automobilį pagal deklaraciją savo sūnui atsakovui bei nurodė „dovanos grąžinimas“.

5. Trečiasis asmuo G. P. teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Teismo posėdyje G. P. paaiškino, kad:

5.1. Trečiasis asmuo taip pat, kaip ir atsakovas, verčiasi automobilių pardavimo veikla. Automobilį pirko iš T. Š., kuris buvo žadėjęs automobilio pardavimą deklaruoti. Netrukus automobilį pardavė A. T., pardavimo metu netikrino, ar ankstesnis savininkas deklaravo pardavimą. Nors sutartis sudaryta 2020 metų pavasarį, tik 2021 m. rudenį sužinojo apie jo atžvilgiu pareikštus reikalavimus, teismui pateikė pirkimo - pardavimo sutartis. T. Š. greičiausiai ignoravo siunčiamus pranešimus, todėl ir susidarė tokia situacija. Šiuo metu yra pasikeitusi automobilių deklaravimo tvarka, tokios problemos nebūtų.

6. Trečiasis asmuo T. Š. teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo A. T. (A. T.) ieškovės UAB „Tomadas“ naudai 166 Eur (šimtas šešiasdešimt šeši eurai) skolos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2022 m. sausio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 17 Eur (septyniolika) bylinėjimosi išlaidų, kitą ieškinio reikalavimų dalį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „Tomadas“ į valstybės biudžetą 88,36 Eur (aštuoniasdešimt aštuoni eurai trisdešimt šeši centai) bylinėjimosi išlaidų, nurodytą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.

8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismui nekyla abejonių dėl atsakovo A. T. nurodomų aplinkybių, kad jo turėtas transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties egzempliorius yra likęs transporto priemonėje ir šios sutarties po transporto priemonės priverstinio nuvežimo A. T. negalėjo pateikti nei policijos pareigūnams, nei VĮ „Regitra“. Tokias aplinkybes patvirtina tiek paties atsakovo šiuo aspektu duoti nuoseklūs paaiškinimai teismo posėdyje, taip pat liudytojos V. T. parodymai, bei faktiniai A. T. ir jo įgaliotų asmenų veiksmai siekiant gauti leidimą atsiimti transporto priemonę.

9. Pažymėjo, kad ir iš byloje pateikto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto valdybos Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2021 m. balandžio 15 d. pranešimo turinio matyti, jog ir į aptariamą įvykį reagavusi vyriausioji patrulė G. B. nurodė, kad buvo priėjusi moteris, kuri kalbėjo apie kažkokius dokumentus, paliktus automobilyje (II t. 10 e. b.l.). Liudytojos V. T. parodymai teismo posėdyje nebuvo nuoseklūs, tačiau, kita vertus, jos parodymų įrodomoji reikšmė yra abejotina. V. T. yra A. T. sutuoktinė, akivaizdžiai suinteresuota duoti būtent sutuoktiniui palankius parodymus. Teismo posėdyje apklausiama V. T. negalėjo išsamiai ir nuosekliai paaiškinti savo veiksmų 2020 m. rugsėjo 1 d., į nepalankius klausimus atsakydama, kad tiksliai neprisimena.

10. Nustatė, kad 2021 m. balandžio 6 d. Vilniaus apskrities VPK Imuniteto valdyboje buvo gautas 2021 m. kovo 29 d. skundas dėl Vilniaus apskrities VPK pareigūnų veiksmų, tačiau pareigūnų veiksmai nebuvo vertinti, nustačius, jog skundžiami proceso veiksmai. Pažymėjo, kad šiame skunde A. T. taip pat prašė išduoti leidimą grąžinti jam kaip transporto priemonės savininkui automobilį. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto valdyba raštu „Dėl jūsų skunde nurodytos informacijos patikrinimo“ nurodė, kad susipažinus su A. T. skundu ir atlikus informacijos patikslinimą nustatyta, kad negauta nenuginčijamų duomenų, pagrįstai leidžiančių teigti, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai (priėmė sprendimą priverstinai nugabenti transporto priemonę), pažeidė jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, jų veiksmuose tarnybinio nusižengimo požymių nenustatyta (II t. 9-10 e. b. l.).

Šalies argumentai

11. Nurodė, kad 2021 m. birželio 29 d. A. T. kreipėsi dėl automobilio grąžinimo, tačiau prašymas nebuvo tenkintas. Atsakovas 2021 m. lapkričio 3 d. pareiškimu (gautas 2021 m. lapkričio 10 d.) prašė spręsti klausimą dėl transporto priemonės jam, kaip savininkui, grąžinimo. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas raštu „Dėl informacijos pateikimo“ informavo A. T., kad 2021 m. lapkričio 24 d. patikrinus įrašus registruose, automobilio FORD pardavimas vis dar nėra deklaruotas – savininkas nėra pasikeitęs. Pakartotinai pranešė, kad leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę yra išsiųstas institucijai žinomam transporto priemonės savininkui (I t. 43 e. b. l.). 2021 m. gruodžio 1 d. atsakovas vėl Vilniaus apskrities VPK pateikė prašymą dėl leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo, tačiau prašymas nebuvo tenkintas.

12. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities VPK pareigūnai, net ir gavę transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties kopiją, patvirtinančią nuosavybės teisės perėjimą, leidimo A. T. neišdavė. Pažymėtina ir tai, kad atsisakymas išduoti leidimą yra įformintas kaip raštas dėl informacijos pateikimo, jame nėra išaiškinta ir tokio rašto apskundimo galimumas ir tvarka. Byloje nesant abejonių, jog A. T. yra transporto priemonės „F. F.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas, konstatuotina, kad jam kilo pareiga atlyginti ieškovei išlaidas, susijusias su transporto priemonės priverstiniu nuvežimu ir saugojimu.

Žemesnės instancijos teismas

13. Sprendė, kad byloje nėra ginčo, kad policijos įstaigos įgaliotas pareigūnas teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. per 3 dienas, ne tik neinformavo atsakovo apie priverstinį automobilio nuvežimą, bet ir iki šiol (savo dispozicijoje turint transporto priemonės prikimo – pardavimo sutartį) A. T. nelaiko transporto priemonės savininku.

14. Pažymėjo, kad atsakovui ar jo įgaliotiems kreipusis į policijos įstaigą siekiant sužinoti informaciją apie automobilį, tokia informacija nebuvo pateikta, formaliai nurodant, kad atsakovas nėra laikomas transporto priemonės savininku, nes pirkimo – pardavimo sutartis neišviešinta registre. Vis dėlto, net ir tai, kad atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo informuotas apie jam priklausančio automobilio nuvežimą ir saugojimą, nėra pakankamas pagrindas atsakovą visiškai atleisti nuo pareigos apmokėti transporto priemonės saugojimo išlaidas, nes informacija apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą atsakovui faktiškai buvo žinoma nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. (transporto priemonės priverstinio nuvežimo dienos). Policijos įstaiga iki šiol atsakovui leidimo atsiimti transporto priemonę nėra išdavusi.

15. Nurodė, kad bylos duomenimis, ne atsakovas A. T., bet trečiasis asmuo T. Š. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 2 dalyje. Kaip jau minėta, leidimas atsiimti ginčo transporto priemonę buvo išduotas T. Š., kuris transporto priemonės neatsiėmė. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovas A. T., save laikydamas transporto priemonės savininku buvo pakankami aktyvus, siekdamas gauti leidimą atsiimti transporto priemonę. Aplinkybė, kad atsakovas neskundė policijos įstaigos veiksmų įstatymo nustatyta tvarka nepaneigia to, kad atsakovas jam suprantamais būdais bandė įrodyti savo nuosavybės teisę į transporto priemonę. Dar daugiau, net po to, kai trečiajam asmeniui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui tapo žinoma apie T. Š. ir G. P. bei G. P. ir A. T. sudarytas transporto priemonių pirkimo pardavimo sutartis, policijos įstaiga leidimo būtent A. T. atsiimti transporto priemonės nesiėmė.

16. Nustatė, kad transporto priemonės perleidimas nebuvo tinkamai išviešintas, A. T. turėtas transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutarties egzempliorius likęs priverstinai nuvežtoje transporto priemonėje. Tai reiškia, kad A. T. galimybės įrodyti nuosavybės teises į transporto priemonę buvo apribotos. Byloje nustatyta ir tai, kad atsakovui apie tai, kad transporto priemonė priverstinai nuvežta į UAB ,,Tomadas“ priklausančią, buvo žinoma.

17. Nurodė, kad atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, jog ginčo transporto priemonės nuosavybės teisė nebuvo registruota, leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę buvo išduotas kitam asmeniui (ne atsakovui), ieškovė informaciją apie atsakovą iš trečiojo asmens G. P. gavo 2021 m. rugsėjo 30 d., nors ginčo transporto priemonę saugojo nuo 2020 m. rugsėjo 1 d., trečiasis asmuo Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas, net ir gavęs 2020 m. kovo 10 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, A. T. leidimo atsiimti transporto priemonę neduoda, o atsakovas tokių veiksmų įstatymo nustatyta tvarka neskundžia, teismas konstatuoja, jog šiuo atveju nė vienas aptariamo teisinio santykio dalyvis nesielgė tinkamai pagal teisės aktų reikalavimus ir nesiėmė pakankamų priemonių, kad sumažėtų išlaidos, susijusios su ginčo transporto priemonės saugojimu. Teismas taip pat konstatuoja, kad susiklosčius tokiai faktinei situacijai ir šiuo atveju nesant teisės aktuose nustatytų sąlygų visumos, leidžiančios atsakovui susigrąžinti ginčo transporto priemonę, jam negali būti priskiriama ir pareiga apmokėti visas jos saugojimo išlaidas.

18. Pažymėjo, kad ieškovės teisė gauti atlyginimą iš priverstinai nuvežtos ir saugomos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, yra kompensuojamosios, o ne baudinės prigimties. Ieškovė, kaip specialiąsias priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas teikiantis verslo subjektas, negali kelti baudinio pobūdžio reikalavimų priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių savininkams ir valdytojams, tačiau turi teisę reikalauti ekonomiškai pagrįsto teisingo atlyginimo už suteiktas priverstinės pasaugos paslaugas.

19. Pasisakė, kad transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties neišviešinus teisės aktų nustatyta tvarka, savininko nustatymas yra apsunkintas, kita vertus, šioje byloje matyti, kad atsakovas nedelsdamas po priverstinio transporto priemonės nuvežimo siekė nuosavybės teisės perėjimo jam aplinkybę atskleisti. Nors atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas įregistruojant transporto priemonę savo vardu, tačiau jam kilusios pasekmės materialine prasme turi būti adekvačios ir proporcingos. Pažymėjo, kad ieškovei sužinojus apie 2020 m. kovo 10 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties egzistavimą 2021 m. rugsėjo 30 d. (kai tokią sutartį pateikė G. P., civilinėje byloje Nr. e2-30558-1089 ieškinys paliktas nenagrinėtas būtent dėl ieškovo pasyvių veiksmų nevykstant į parengiamąjį teismo posėdį. Dar daugiau, ieškovė į teismą su nauju ieškiniu kreipėsi tik po kelių mėnesių, reikalaudama iš atsakovo priteisti skolą už transporto saugojimą, nors ir žinodama, kad net ir sumokėjęs visas prašomas sumas, atsakovui transporto priemonė nebūtų grąžinama, o skola augtų toliau.

20. Sprendė, kad nagrinėjamu atveju, nesant duomenų, kad atsakovas transporto priemonės paėmimo metu buvo informuotas apie jam taikomus jo priverstinai saugomos transporto priemonės įkainius, siekiant užtikrinti teisingą ginčo šalių interesų pusiausvyrą, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, yra pagrindas ieškovės prašomas priteisti automobilio saugojimo išlaidas sumažinti, ir ieškovei iš atsakovo priteisti: 70 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir 96 Eur už transporto priemonės saugojimą iki leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo (12 Eur x 8 d.), iš viso ieškovės naudai priteisiama iš atsakovo 166 Eur. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos nustatytų aplinkybių kontekste didesnio įkainio taikymas neatitiktų šalių interesų pusiausvyros principo.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

21. Ieškovė UAB „Tomados“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5554-918/2022 dalyje dėl apeliantės atmestų reikalavimų dalies (11 833,80 Eur sumai, kurią sudaro 11 999,80 Eur ieškinio suma minus Vilniaus miesto apylinkės teismo skundžiamu 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimu priteista 166,00 Eur suma) ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - apeliantės UAB „Tomadas“ ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo A. T. bylinėjimosi išlaidas apelianto UAB „Tomadas“ naudai pagal bylos medžiagoje esančius dokumentus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Sprendimu sukeltų pasekmių bei apeliantės naudai priteistos simbolinės skolos, mažinant iš atsakovo priteistiną skolą (konkrečiai - maksimaliai sutrumpinant priverstinio saugojimo terminą) bei vertinant šalių bei trečiųjų asmenų elgesį ieškovės dėl nesuprantamų priežasčių, kaip galima numanyti, situacijoje liko kalčiausias nepaisant to, jog negalėjo įtakoti nei atsakovo, nei VPK - kaip institucijos, priimančios procesinius sprendimus dėl transporto priemonių nuvežimo ir grąžinimo veiksmų.

21.2. Nurodė, kad byloje ginčo nebuvo dėl to, jog atsakovas automobilio priverstinio nuvežimo metu (2020 m. rugsėjo 1 d.) buvo automobilio savininku, kuris, remiantis SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies nuostatomis, solidariai su priverstinai nuvežtos transporto priemonės faktiniu valdytoju (pažeidėju) privalo atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, jog atsakovas, pagal 2020 m. kovo 10 d. Transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį įsigijęs automobilį iš G. P., VĮ „Regitra“ nepateikė ir neišviešino duomenų apie Automobilio nuosavybės teisę jokia forma. Atitinkamai, G. P., prieš tai įsigijęs tą patį Automobilį iš T. Š., į VĮ „Regitra“ dėl pasikeitusių duomenį registravimo taip pat nesikreipė.

21.3. Nurodė, kad atsakovas 2020 m. kovo 10 d. nusipirkęs automobilį iš G. P., visą šį laiką, apimantį iki automobilio priverstinio nuvežimo ir po nuvežimo, konkrečiai - iki šio apeliacinio skundo teikimo dienos, nėra kreipęsis į VĮ „Regitra“ dėl pasikeitusio savininko duomenų registravimo, taip pat į bylos medžiagoje nėra pateikęs jokio VĮ „Regitra“ išduoto dokumento, patvirtinančio, jog VĮ „Regitra“ dėl kokių nors priežasčių neturi galimybės registruoti atsakovo, kaip automobilio savininko. Viso to esmė ginčo bylos kontekste - dėl atsakovo neveikimo buvo suklaidinta pirmiausia VPK (kaip institucija, priimanti procesinius sprendimus dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir jų grąžinimo), o taip pat — ieškovė, siekdama prisiteisti įsiskolinimą už suteiktas paslaugas kreipiantis į teismą ieškovo procesiniu statusu besivadovavęs VĮ „Regitra“ bei VPK pateiktais duomenimis apie automobilio savininką, kuriuo buvo nurodomas T. Š..

21.4. Paaiškino, kad apeliantė, vadovaudamasi VĮ „Regitra“ bei VPK pateiktais duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo užvedęs civilinę bylą Nr. e2-30558-1089/2021, kurioje skolos už suteiktas paslaugas priteisimo reikalavo iš T. Š.. Pastarasis proceso metu pateikė 2020 m. vasario 28 d. Transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį, patvirtinančią, jog automobilis buvo parduotas G. P.. Apeliantui minėtoje civilinėje byloje pakeitus netinkamą šalį tinkamas G. P. į bylos medžiagą pateikė 2020 m. kovo 10 d. Transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu automobilis buvo parduotas atsakovui A. T. (kuris Automobilio savininku buvo ir Automobilio priverstinio nuvežimo metu). Apeliantas, atitinkamai, buvo dar kartą priverstas teikti prašymą dėl netinkamos šalies (G. P.) pakeitimo tinkama šalimi - atsakovu A. T., kuris pateikė atsiliepimą į ieškinį įrodinėdamas, jog VPK nepagrįstai atsisakė išduoti leidimą automobilį atsiimti atsakovui, o taip pat nesuteikė galimybės iš automobilio pasiimti 2020 m. kovo 10 d. Transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutarties, turėjusios VPK patvirtinti atsakovą, kaip automobilio savininką.

21.5. Teigė, kad kaltindamas visus iš eilės neveikimu arba netinkamu veikimu - apeliantą, VPK, buvusį automobilio savininką G. P. ir t.t. Atsakovas net ir minėtos civilinės bylos Nr. e2-30558-l089/2021 nagrinėjimo metu nepadarė iš esmės nieko, kad VĮ „Regitra“ atsakovas būtų įregistruotas automobilio savininku ir problema būtų išspręsta - VPK leidimą atsiimti automobilį išduotų atsakovui.

21.6. Nurodė, kad sprendimu tenkindamas apeliantės ieškinį tik dalinai pirmosios instancijos teismas radikaliai sutrumpino automobilio priverstinio saugojimo terminą, kas turėjo tiesioginės įtakos ir prašomai priteisti sumai. Nors teismas sprendė, jog nėra pagrindų atsakovą visiškai atleisti nuo pareigos apmokėti automobilio priverstinio saugojimo išlaidas, nes informacija apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą atsakovui faktiškai buvo žinoma nuo 2020 m. rugsėjo 1 d., tačiau iš sprendimo akivaizdu, jog net ieškinio dalinio tenkinimo atveju pirmosios instancijos teismas labiausiai nuskriaudė apeliantę - sąžiningą paslaugos teikėją, saugojusią iki šios dienos išsaugojusį atsakovo automobilį, nors apeliantas, kaip nurodyta aukščiau, neturi jokių galimybių už atsakovą atlikti veiksmus, susijusius su automobilio nuosavybės teisės išviešinimu VĮ „Regitra“.

21.7. Teigia, kad teismas įžvelgė atsakovo neveikimą ar netinkamą veikimą, tokiu atveju sprendimas akivaizdžiai leido atsakovui išvengti iš esmės didžiosios piniginės prievolės dalies, ypač - kuomet atsakovas net ginčo bylos atveju toliau nesiima jokių veiksmų tam, kad VPK turėtų pagrindą leidimą atsiimti transporto priemonę išduoti atsakovui, t.y. atsakovas nei skundžia teismui VPK veiksmus, nei kreipiasi į VĮ „Regitra“, nei į G. P. dėl duomenų VĮ „Regitra“ išviešinimo, nors turi visas galimybes bylos nagrinėjimo metu gauti G. P. kontaktus. Tai nėra suderinama su elementariais teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais (CK 1.5 straipsnis), kadangi apeliantė toliau bus priverstas saugoti automobilį bei patirti išlaidas, kadangi atsakovas neatlieka elementarių veiksmų su tinkamu duomenų VĮ „Regitra“ išviešinimu tam, kad VPK turėtų pagrindą leidimą išduoti atsakovui (kaip faktiniam Automobilio savininkui).

21.8. Mano, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė byloje dalyvaujančių asmenų netinkamo veikimo proporcijas, su tuo susijusias teisines pasekmes.

21.9. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ne iki galo susipažino su apžiūrai prijungta civiline byla Nr. e2-30558-1089/2021. Konkrečiai - parengiamasis teismo posėdis civilinėje byloje Nr. e2-30558-1089/2021 buvo paskirtas 2021 m. lapkričio 30 d., 09:00 val. Atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas netenkino UAB „Tomadas“ prašymo dėl parengiamojo teismo posėdžio datos pakeitimo dėl UAB „Tomadas“ dalyvavimo kitame teismo posėdyje (2021 m. lapkričio 30 d. 10:00 val. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų civilinėje byloje Nr. e2-22198- 1158/2021), o 2021 m. lapkričio 29 d. rezoliucija taip pat atmetė UAB „Tomadas“ prašymą dėl kvietimo pateikimo prisijungimui prie ZOOM platformos, nes, kaip nurodoma 2021 m. lapkričio 29 d. rezoliucijoje „<...> nėra galimybių užtikrinti ieškovo atstovo dalyvavimo teismo posėdyje per ZOOM ar kitą platformą (kuomet atsakovui A. T. buvo užtikrinta galimybė dalyvauti parengiamajame teismo posėdyje nuotoliniu būdu per ZOOM platformą), UAB „Tomadas“ neturint galimybės fiziškai sudalyvauti dviejuose teismo posėdžiuose iš esmės vienu metu UAB „Tomadas“ iki paskirto parengiamojo teismo posėdžio pateikė motyvuotą prašymą „Dėl civilinės bylos Nr. e2-30558-1089/2021 nagrinėjimo nedalyvaujant ieškovui UAB „Tomadas“ 2021 m. lapkričio 30 d. parengiamajame teismo posėdyje“, kurį bylą nagrinėjęs teismas ignoravo ir 2021 m. lapkričio 30 d. nutartimi paliko nenagrinėtą. Akivaizdu, jog iš apeliantės pusės nebuvo jokio pasyvumo, tačiau nutartimi ieškinį palikus nenagrinėtu buvo priimtas sprendimas ne skųsti nutartį atskiruoju skundu, tačiau teikti naują ieškinį su tiksliai nurodytomis bylos šalimis, kas ir buvo padaryta.

21.10. Apeliantė atkreipia dėmesį, jog VPK veiksmai išduodant leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę arba atsisakant šį leidimą išduoti yra administracinės teisenos dalykas, nepriskirtas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui, jei VPK leidimo atsakovui neišdavė, vadinasi, tam buvo atitinkamas pagrindas. Teigia, kad ne apeliantė yra atsakinga už leidimo išdavimą (arba atsisakymą jį išduoti). Šioje byloje sprendžiamas atsakovo įsiskolinimo apeliantei klausimas, bet ne teismo tvarka administracinėje byloje peržiūrimas VPK veiksmų pagrįstumas. Dėl šios priežasties apeliantės atžvilgiu neturėtų būti taikomos neigiamos teisinės pasekmės dėl VPK veiksmų, jei ši institucija veikė nepagrįstai ar neteisėtai.

21.11. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog VPK neinformavo atsakovo apie priverstinį nuvežimą teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo teisus, kadangi bylos medžiagoje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog VPK dalyje dėl procedūrinių veiksmų, susijusių su automobilio priverstiniu nuvežimu, leidimo atsiimti automobilį išdavimu ir kt. veikė VĮ „Regitra“ nurodomu automobilio savininko T. Š. atžvilgiu. Bylos medžiagoje esantys VPK imuniteto valdybos ir kiti dokumentai patvirtina, jog policijos pareigūnų veiksmuose nebuvo nustatyta jokių priešingų teisei veiksmų. Kadangi VĮ „Regitra“ duomenų bazėje automobilio savininku buvo nurodomas ne atsakovas, tačiau kitas asmuo — T. Š., yra akivaizdu, jog VPK ir negalėjo atlikti jokių informavimo apie automobilio priverstinį nuvežimą veiksmų atsakovo atžvilgiu, kadangi neturėjo jokių duomenų apie atsakovą, kaip automobilio savininką.

21.12. Nurodė, kad apeliantei nepagrįstai yra perkeliamos su informavimu susijusios teisės ir pareigos, pagal kompetenciją tenkančios policijos įstaigai. Automobilio priverstinio nuvežimo metu galiojusio Policijos pareigūnų veiksmų priimant sprendimus nušalinti nuo transporto priemonių vairavimo, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir uždrausti toliau važiuoti tvarkos aprašo (patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009- 03-19 įsakymu Nr. 5-V-200 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019-03-21 įsakymo N r. 5-V-230 redakcija)) nuostatos imperatyviai numatė policijos įstaigos (ne apeliantės) veiksmus bei pareigas priverstinai nuvežant transporto priemones, įskaitant ir priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko (valdytojo) informavimą apie priverstinį nuvežimą ir kt. Apeliantė šiuo atveju yra tik policijos pareigūnų sprendimų vykdytojas, Sutarties pagrindu priverstinai nuvežantis ir saugojantis transporto priemones, savarankiškai nepriimantis jokių procesinių sprendimų, susijusių su transporto priemonių priverstiniu nuvežimu, saugojimu ir grąžinimu.

21.13. Pažymėjo, jog prievolė transporto priemonės savininkui ir valdytojui atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kyla nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo momento, bet ne paslaugos teikėjo (šiuo atveju — Apeliantės) informacinio pobūdžio pranešimo pateikimo, kuris nėra nei procesinis institucijos sprendimas, nei koks kitoks imperatyvaus pobūdžio dokumentas.

21.14. Mano, kad sprendime nurodyti teiginiai apie apeliantės pareigą imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo anksčiau atsiimtos yra tik deklaratyvaus pobūdžio — apeliantė neturi jokių galimybių priversti savininkus ar valdytojus atsiimti priverstinai nuvežtas transporto priemones.

21.15. Nurodė, kad bylos medžiagoje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog apeliantė nuo pat pradžių, gavusi informaciją iš VPK apie automobilio savininką veikė aktyviai - siuntė pranešimus VĮ „Regitra“ nurodomam automobilio savininkui, vėliau - proceso eigoje reaguodamas į tuometinių atsakovų teikiamą informaciją apie tai, kad pastarieji automobilio priverstinio nuvežimo metu nebebuvo automobilio savininkais prašė teismo byloje pakeisti netinkamą šalį tinkama. Šiuo atveju apeliantė neturėjo ir negalėjo turėti jokių kitokių duomenų apie automobilio savininką automobilio priverstinio nuvežimo metu nei kad tokius duomenis pateikė VĮ „Regitra“ bei VPK. Apeliantė niekaip negalėjo nuspėti, jog automobilio priverstinio nuvežimo metu jo savininku galėjo būti atsakovas.

21.16. Nurodė, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu apskritai nekėlė klausimo dėl apeliantės teikiamų paslaugų įkainių. Pareikštame ieškinyje yra detaliai nurodomos iš atsakovo priteistino sumos, įsiskolinimo detalizacija, skolos sudedamosios dalys bei terminai, už kuriuos prašoma priteisti įsiskolinimą (t.y., mokėtina suma už automobilio priverstinį nuvežimą; mokėtina suma už automobilio priverstinio saugojimo paslaugas už laikotarpį nuo automobilio priverstinio nuvežimo iki VPK leidimo atsiimti automobilį išdavimo; mokėtina suma už automobilio priverstinio saugojimo paslaugas už laikotarpį po VPK leidimo atsiimti Automobilį išdavimo iki ieškinio pateikimo). Jokių baudų priteisimo apeliantas iš atsakovo priteisti nereikalavo ir nereikalauja. Apelianto prašomas priteisti įsiskolinimas už laikotarpį po VPK leidimo atsiimti automobilį išdavimo iki ieškinio pateikimo, taikant 24,20 Eur (PVM įskaitytas) vienos paros saugojimo įkainį (remiantis bylos medžiagoje esančiu apelianto direktorės 2020 m. birželio 5 d. įsakymu) nėra laikytina jokiomis baudomis.

21.17. Pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020 konstatavo, jog „Ieškovui gavus leidimą atsiimti automobilį iš UAB „Tomadas“ aikštelės, tačiau nesumokėjus už nuvežimo ir saugojimo paslaugas, ir dėl to transporto priemonės savininkui negrąžinus. UAB „Tomadas“ tolimesniam ieškovo transporto priemonės saugojimui taikė savo įmonės patvirtintus įkainius – 24,20 Eur už transporto priemonės saugojimo para. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje konstatuotas aplinkybes, pritaria atsakovės argumentams, kad Sutarties sąlygose nurodytas transporto priemonės saugojimo tarifas yra taikomas iki leidimo išdavimo automobilį atsiimti ir tolimesnis automobilio laikymas UAB „Tomadas“ priklausančioje aikštelėje vykdomas dėl paties ieškovo priešingų teisei veiksmų, kurių pasekmių Sutartis nereguliuoja. Todėl UAB „Tomadas“ kaip verslo subjektas, turi teisę nustatyti savo paslaugų kainų ir ją taikyti asmenims, kurie savo transporto priemones laiko jų saugojimo aikštelėje“.

22. Atsakovas A. T. atsiliepimo apeliacinį skundą nepateikė.

23. Trečiasis asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimo apeliacinį skundą nepateikė.

24. Trečiasis asmuo G. P. atsiliepimo apeliacinį skundą nepateikė.

25. Trečiasis asmuo T. Š. komisariatas atsiliepimo apeliacinį skundą nepateikė.

26. Trečiasis asmuo E. T. atsiliepimo apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.

28. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.

29. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Esminės faktinės bylos aplinkybės

30. Civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. rugsėjo 1 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu, vadovaujantis 2020 m. birželio 5 d. sutartimi Nr. 10-ST2-88, sudaryta tarp ieškovės UAB „Tomadas“ ir trečiojo asmens Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato, 2020 m. rugsėjo 1 d. priverstinai iš (duomenys neskelbtini) buvo, nuvežta transporto priemonė „Ford Focus“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vilkiku į aikštelę, esančią Eišiškių pl. 127, Vilnius. Transporto priemonės nuvežimo metu ir iki šiol transporto priemonė „Ford Focus“, valstybinis buvo registruota T. Š. vardu. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2020 m. rugsėjo 8 d. išdavė leidimą T. Š. atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę Nr. 2777, o 2020 m. spalio 6 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. 10-ANR_P-75381-2020, kuriuo skyrė 15,00 Eur dydžio baudą T. Š. už automobilio palikimą stovėti vietoje, kurioje buvo trukdoma išvažiuoti iš kiemo.

31. 2020 m. vasario 28 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis patvirtina, kad T. Š. pardavė G. P. transporto priemonę „F. F.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) už 250,00 Eur. 2020 m. kovo 10 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis patvirtina, kad G. P. pardavė atsakovui A. T. transporto priemonę „F. F.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) už 200,00 Eur. 2020 m. birželio 15 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovas A. T. perleido transporto priemonę „F. F.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), E. T., kuri yra atsakovo motina. 2020 m. rugsėjo 7 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartimi E. T. transporto priemonę „F. F.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), perleido atsakovui A. T., nurodant, kad grąžinama dovana. Ieškovė UAB „Tomadas“ 2020 m. rugsėjo 22 d. pranešimu „Dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą“ informavo T. Š., kad nuo transporto priemonės sulaikymo dienos iki pranešimo parašymo dienos įsiskolinimas sudaro 504,80 Eur. Ieškovė 2020 m. spalio 21 d. pakartotiniu pranešimu informavo T. Š. apie susidariusį įsiskolinimą, kuris tą dieną sudarė 1 206,60 Eur.

32. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariato pateiktais duomenimis nustatyta, kad atsakovas A. T. 2022 m. rugsėjo 22 d. pateikė skundą dėl pareigūnų naudojimosi tarnybine padėtimi, adresuotą Vilniaus miesto Imuniteto tarnybai (skunde nurodyta data 2022 m. rugsėjo 17 d.), kuriame nurodė, jog automobilis „Ford Focus“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį atsakovas buvo nusipirkęs, nuvežimo metu priklausė atsakovo motinai E. T., kuriai nuvykus į policijos komisariato buvo atsisakyta išduoti leidimą atsiimti transporto priemonę iš saugojimo aikštelės. Skunde atsakovas taip pat nurodė, kad sutinka sumokėti baudą, tačiau nesupranta, kodėl yra reikalaujama sumokėti 1500 Eur už automobilio atsiėmimą, taip pat nurodė, kad pageidauja automobilį pasiimti, automobilio pirkimo-pradavimo sutarties ir registracijos liudijimo pateikti negali, nes šie dokumentai yra transporto priemonės daiktadėžėje. Atsakovas prie šio savo skundo taip pat pateikė 2020 m. birželio 15 d. transporto priemonės pirkimo-pradavimo sutartį, kuri patvirtina, jog atsakovas ginčo automobilį pardavė E. T.. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariato Patrulių rinktinės vado atsakyme „Dėl transporto priemonės FORD FOCUS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)“, adresuotame atsakovui, nurodyta, jog transporto priemonė grąžinama transporto priemonės savininkui. Pastebėtina, kad atsakyme nėra nurodyta nei atsakymo surašymo data, nei registracijos liudijimas, todėl nėra galimybės nustatyti į kokį prašymą/skundą buvo pateiktas atsakymas. Be to, atsakyme nėra nurodyta, kam grąžinta transporto priemonė ir kur gali kreiptis atsakovas dėl transporto priemonės grąžinimo bei atsakymo apskundimo tvarka. Vilniaus apskrities VPK 2021 m. lapkričio 10 d. buvo gautas atsakovo 2021 m. lapkričio 3 d. pareiškimas, kuriuo atsakovas reiškė reikalavimus dėl ginčo automobilio negrąžinimo. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariato Patrulių rinktinės vadas raštu „Dėl informacijos pateikimo“ atsakovo prašymą dėl transporto priemonės grąžinimo atmetė, nurodant, kad leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę yra išsiųstas institucijai žinomam transporto priemonės savininkui. Atsakovas 2022 m. gruodžio 1 d. prašymu- skundu, kuris gautas Vilniaus apskrities VPK 2022 m. gruodžio 6 d. pakartotinai prašė išduoti atsakovui leidimą atsiimti ginčo automobilį bei pateikė 2022 m. kovo 10 d. transporto priemonės pirkimo-pradavimo sutarties kopiją. Duomenų, jog Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariato Patrulių rinktinė atsakė atsakovui į 2022 m. gruodžio 6 d. gautą atsakovo prašymą nėra. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariato Patrulių rinktinės vado 2022 m. liepos mėn. raštas „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodyta, jog atsakomą į 2022 m. birželio 29 d. prašymą, nurodyta, kad Registrų duomenimis automobilio FORD paradavimas nėra deklaruotas, todėl leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį išduotas žinomam automobilio savininkui.

Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo

33. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 11 999,80 Eur skolą, kurią sudarė 70 Eur suma už priverstinį transporto priemonės nuvežimą, suma už 8 automobilio saugojimo dienas nuo automobilio nuvežimo iki leidimo atsiimti automobilį dienos, taikant 12 Eur įkainį už parą, ir 489 dienos nuo leidimo atsiimti automobilį išdavimo dienos iki ieškinio pareiškimo dienos, taikant 24,20 Eur paros įkainį. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei 70 Eur sumą už priverstinį automobilio nuvežimą ir 96 Eur už transporto priemonės saugojimą iki leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo (12 Eur x 8 d). Apeliantė nesutikdama su atmesta ieškinio dalimi pateikė apeliacinį skundą.

34. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimas kvestionuojamas, teigiant jog ieškovė negalėjo įtakoti nei atsakovo, nei VPK, kaip institucijos, priimančios procesinius sprendimus dėl transporto priemonių nuvežimo ir grąžinimo, veiksmų bei tuo, jog atsakovas buvo pasyvus ir iki šiol nepadarė iš esmės nieko, kad VĮ „Regitra“ atsakovas būtų įregistruotas automobilio savininku ir problema būtų išspręsta - VPK leidimą atsiimti automobilį išduotų atsakovui.

35. Teisėjų kolegija pažymi, jog nuosavybės teisės įgijimas pagal sandorius yra vienas iš CK 4.47 straipsnyje įtvirtintų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų. Daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 4.49 straipsnio 1 dalis). Įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją; tokiu atveju neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis (CK 1.75 straipsnio 1, 2 dalys).

36. Viešame registre registruojami nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įsigijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai; viešame registre taip pat registruojami teisių į tokius daiktus suvaržymai, daiktinės teisės, o įstatymų nustatytais atvejais ir juridiniai faktai, tarp jų sandoriai ir sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės (CK 4.253 straipsnis, 4.254 straipsnio 1 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo redakcijas galiojusias atsakovui įsigijus automobilį ir priverstinio nuvežimo metu nebuvo numatyta pareiga pirkėjui nusipirkus transporto priemonę deklaruoti įsigijimą, pateikiant transporto-pirkimo pardavimo sutartį. Priešingai nei šiuo metu galiojanti įstatymo redakcija nebuvo reglamentuota, kad pirkėjas privalo deklaruoti nuosavybės teises per 5 dienas nuo nuosavybės teisės įgijimo. Pažymėtina, kad pagal šio įstatymo 2 straipsnio 78 punktą buvo laikoma, jog transporto priemonės savininkas – asmuo, kuriam transporto priemonė priklauso nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1286 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro įsteigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatų 3 punkte nurodyta, kad šio registro paskirtis – registruoti registro objektus, rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir teikti registro duomenis ir dokumentus, atlikti kitus registro duomenų tvarkymo veiksmus. Pagal Nuostatų 4 punktą asmens duomenys Registre tvarkomi siekiant suregistruoti motorines transporto priemones ir jų priekabas, rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti ir teikti išsamią ir teisingą informaciją apie Registro objektus bei jų valdymą.

21. Aiškindamas nurodytas teisės normas kasacinis teismas yra pasisakęs, kad: tik įstatyme, bet ne poįstatyminiame akte, gali būti nustatyta privaloma tam tikrų sandorių teisinė registracija; įstatyme nenustatyta privalomo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo; registruojama atitinkama transporto priemonė, bet ne jos įsigijimo pagrindas, taigi ir pirkimo–pardavimo sutartis; pasikeitus transporto priemonės valdytojui, transporto priemonė nėra iš naujo registruojama, bet tik pakeičiami registracijos duomenys, vietoj senojo valdytojo (savininko) įrašomas naujasis; registravimo duomenų keitimas nėra tapatus automobilio savininkų pasikeitimui; savininkai pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu; automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis); automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, dėl to netaikytinos CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis, remdamosi kitais įrodymais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad transporto priemonės savininkas yra asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso transporto priemonė. Transporto priemonės nuosavybę paprastai įrodo transporto priemonės registracijos dokumentai ar transporto priemonės pirkimo–pardavimo, dovanojimo ir kitos sutartys, kurių pagrindu transporto priemonė buvo perleista kitam asmeniui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021).

23. Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas, darytina išvada, kad galiojęs teisinis reglamentavimas nenumatė privalomo nuosavybės teisės išviešinimo VĮ „Regitra“, todėl atsakovui pateikus trečiajam asmeniui Vilniaus apskrities VPK transporto pirkimo-pardavimo sutartį, laikytina, kad atsakovas tinkamai pranešė ir išviešino nuosavybės teisę į automobilį. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas neišviešino duomenų VĮ „Regitra“, kad įgijo transporto priemonę ir yra jos savininkas, nesant imperatyviai įstatymo nuostatai, nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovas privalo atlyginti visas ieškovės apskaičiuotas transporto priemonės saugojimo išlaidas. Tai, kad atsakovas netinkama forma skundė policijos pareigūnų veiksmus, nepaneigia aplinkybės, kad jis informavo ir pranešė, kad atsakovas yra teisėtas transporto priemonės savininkas. Ta aplinkybė, kad trečiasis asmuo net ir esant pateiktai transporto priemonės-pirkimo pardavimo sutarčiai, nelaikė atsakovo automobilio savininku ir vadovavosi tik Kelių transporto registro duomenimis, teisėjų kolegijos vertinimu nesudaro pagrindo visas automobilio saugojimo išlaidas priteisti iš atsakovo.

24. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pasisakoma, kad tuo atveju, kai saugoma priverstinai nuvežta transporto priemonė, išlaidų dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai ją nuvežti, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas). Sprendžiant dėl pareigos atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas, svarbu įvertinti pasaugos atsiradimo pagrindą ir aplinkybes bei tai, kokių priemonių ėmėsi saugotojas, žinodamas, kokiu pagrindu pasaugai buvo perduotas automobilis, išsiaiškinti savininką ir jam pranešti, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą, taip pat paties transporto priemonės savininko ar valdytojo atliktus veiksmus, imantis priemonių dėl automobilio atsiėmimo ir kartu dėl išlaidų, susijusių su jo saugojimu, sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009; 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-86-378/2022).

25. Byloje nagrinėjamu atveju atsakovas, teikdamas skundus, įrodinėjo, jog jo nuosavybės teises į transporto priemonę, pavirtinantys dokumentai (pirkimo-pardavimo sutarties originalas, registracijos liudijimas) yra ieškovės saugojamoje transporto priemonėje, tačiau nei trečiasis asmuo Vilniaus apskrities VPK, nei ieškovė dėl šių dokumentų atsakovui paėmimo nesutiko, taip pat nepatikrino, ar nurodyti dokumentai yra automobilyje. Esant nepaneigtai šiai atsakovo nurodytai priežasčiai, tiesėjų kolegijos vertinimu, atsakovui buvo atimta galimybė išviešinti viešame registre transporto pramonės priklausomybę dėl trečiojo asmens ir ieškovės neveikimo. Svarbu tai, kad byloje nėra duomenų, kad būtų priimtas sprendimas dėl pirkimo – pardavimo dokumentų grąžinimo ar konstatuota, jog pirkimo pardavimo sutarties saugojamame automobilyje nėra.

26. Pažymėtina, kad teismo posėdžių metu ieškovės atstovai nurodė, kad net ir atsakovui apmokėjus nuvežimo ir saugojimo išlaidas, automobilis atsakovui nebūtų grąžintas ir būtų toliau saugojamas, kadangi automobilis yra išduodamas tik trečiojo asmens Vilniaus apskrities VPK išduotame leidime nurodytam asmeniui.

27. Teisėjų kolegija pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė byloje dalyvaujančių asmenų netinkamo veikimo proporcijas, su tuo susijusias teisines pasekmes, neturi. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantės teiginiu, kad jos atžvilgiu yra taikomos neigiamos teisinės pasekmės dėl VPK veiksmų, jei ši institucija veikė nepagrįstai ar neteisėtai.

28. Pažymėtina, kad sutartį dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo sudarė ieškovė ir trečiasis asmuo Vilniaus apskrities vyriausias policijos komisariatas, todėl visi veiksmai, kuriais pažeidžiamos sutarties nuostatos ir atsakomybė dėl šios sutarties pažeidimų bei netinkamo vykdymo kyla sutarties šalims, tačiau negali už sutartyje neaptartus atvejus atsakyti asmuo, kuris nėra sutarties šalis. Šiuo atveju sutarties nuostatos taikomos atsakovui ta dalimi, kuria atsakovas privalo apmokėti už priverstinį transporto priemonės pažeidimą ir saugojimą, dėl administracinio teisės pažeidimo, kurio pagrindu buvo pagrindas priverstinai nuvežta transporto priemonė. Tačiau esant aplinkybėms, kai trečiasis asmuo Vilniaus apskrities VPK nepagrįstai ilgą laiką neišduoda atsakovui leidimo atsiimti ieškovės saugomą automobilį, atsakovui negali būti perkeliama suteiktų paslaugų apmokėjimo našta.

29. Be to, įvertinus transporto priemonės vertę, kuri nurodyta 2020 m. kovo 10 d. pirkimo paradavimo sutartyje (200,00 Eur) ir ieškovės apskaičiuotas transporto priemonės saugojimo išlaidų dydį (11 999,80 Eur), kuris viršija automobilio vertę net 59 kartus būtų pažeisti proporcingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai, neproporcingai apsunkinama atsakovo padėtis.

30. neproporcingai apsunkinant visų šio teisinio santykio dalyvių padėtį, kai saugojimo išlaidos ima viršyti saugomo daikto vertę.

31. Pabrėžtina, kad civilinės bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas pirmą kartą raštu kreipėsi dėl transporto priemonės grąžinimo dar 2020 m. rugsėjo 22 d. , t. y. ši aplinkybė laikytina data, kada trečiajam asmeniui Vilniaus apskrities policijos komisariatui tapo žinoma, kad atsakovas, o ne VĮ „Regitra“ nurodytas asmuo yra transporto priemonės savininkas. Nepaisant gautų duomenų, trečiasis asmuo Vilniaus apskrities VPK 2022 m. rugsėjo 22 d. išdavė leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę T. Š.. Pastebėtina, kad šis asmuo dėl automobilio grąžinimo nesikreipė, šis veiksmas buvo atliktas trečiojo asmens Vilniaus apskrities VPK iniciatyva, leidimą išsiunčiant paštu. Toks trečiojo asmens veiksmas laikytinas neatsakingu ir prieštaraujančiu protingumo, sąžiningumo, teisingumo principams, kadangi policijos pareigūnai nesiaiškino atsakovo 2022 m. rugsėjo 22 d. gautame skunde nurodytų aplinkybių. Ta aplinkybė, kad ankstesnis automobilio savininkas T. Š. neatsiėmė automobilio tik patvirtina faktą, kad šis asmuo savęs nelaikė transporto priemonės savininku.

32. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, ieškinį tenkindamas iš dalies nuskriaudė sąžiningą paslaugos teikėją, saugojusią iki šios dienos išsaugojusį atsakovo automobilį, nors apeliantas, kaip nurodyta aukščiau, neturi jokių galimybių už atsakovą atlikti veiksmus, susijusius su automobilio nuosavybės teisės išviešinimu VĮ „Regitra“. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais pagrindo sutikti neturi. Vien nuosavybės teisės išviešinimas VĮ „Regitra“ šiuo atveju, nesudarytų teisinio pagrindo ieškovei grąžinti automobilį atsakovui. Ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad transporto priemonę grąžina tik tuo atveju, kai asmuo pateikia Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato išduotą leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Šiuo atveju, būtent Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatas turėdamas informaciją, kad atsakovas galimai yra teisėtas transporto priemonės savininkas, tokio leidimo jam neišdavė iki šiol. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu yra esminė, sprendžiant, automobilio saugojimo išlaidų priteisimo klausimą iš atsakovo. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas buvo aktyvus, siekė ir reikalavo susigrąžinti automobilį, pateikdamas visus turimus dokumentus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatui, todėl atsakovui pareiga atlyginti automobilio saugojimo išlaidas, kurios susidarė dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato neveikimo negali kilti.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pareiga atlyginti automobilio saugojimo išlaidas kyla atsakovui nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo dienos 2020 m. rugsėjo 1 d. iki atsakovo pranešimo apie jam priklausančias nuosavybės teises į automobilį dienos 2020 m. rugsėjo 22 d. Pagal ieškovės ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sudarytos 2020 m. birželio 5 d. sutarties Nr. 10-ST2-88 2.5 punktą transporto priemonių, kurių svoris iki 3,5 t. sudaro 70,00 Eur už transporto priemonės nuvežimą ir 12 Eur su PVM vienos paros saugojimo įkainis. Pastebėtina, kad ieškovė skolą skaičiuoja, taikydama 12 Eur vienos paros įkainį iki leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos ir 24,20 Eur įkainį po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos. 2020 m. birželio 5 d. sutartyje Nr. 10-ST2-88 nėra numatyta tokia ieškovės pateikta įkainio skaičiavimo tvarka, t. y. nėra numatyta, kad bus taikomi skirtingi įkainių dydžiai iki ir po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos. Šių įkainių skaičiavimo tvarka numatyta ieškovės vidiniu administravimo aktu ieškovės 2020 m. birželio 5 d. direktorės įsakymu, kuris nėra nurodytas, kaip 2020 m. birželio 5 d. sutarties Nr. 10-ST2-88 priedas. Nepaisant šios aplinkybės atsakovui iki šiol nėra išduotas leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, todėl teisinio pagrindo taikyti didesnį nei 2020 m. birželio 5 d. sutartyje Nr. 10-ST2-88 numatyta 12 Eur įkainį už vieną saugojimo parą nėra. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė laikotarpį, už kurį atsakovui kilo pareiga atlyginti ieškovei transporto priemonės saugojimo išlaidas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina ir nustatoma, kad pareiga atsakovui apmokėti ieškovei išlaidas kilo už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 22 d., t. y. 22 kalendorines dienas, kas sudaro 264,00 Eur ( 22 dienos x 12 Eur).

34. Dėl apeliantės nurodytų argumentų, jog apeliantei nepagrįstai yra perkeliamos su informavimu susijusios teisės ir pareigos, pagal kompetenciją tenkančios policijos įstaigai, teisėjų kolegija nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs pirmosios instancijos teismo motyvus daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkami atribojo ir nustatė tiek trečiojo asmens, tiek ieškovės pareigas nurodydamas, kad šalių sudarytos 2020 m. birželio 5 d. Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties 8.14 punkte nustatyta ieškovės pareiga imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo anksčiau atsiimtos, t. y. informuoti automobilių savininkus ir valdytojus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti. Be to, Kasacinis teismas šią ieškovės pareigą jau yra išaiškinęs ieškovei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021, kurioje buvo pateiktas išaiškinimas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidų apmokėjimo sąlygas, aiškinimo ir taikymo būtent pagal ieškovės UAB „Tomadas“ ieškinį.

35. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra teisinis pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl priteistinos skolos dydžio, priteisiant ieškovei 264,00 Eur skolą.

37. Įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė bendrą priteistiną ieškovei skolą iš atsakovo, kurią sudaro 70 Eur automobilio priverstinio nuvežimo išlaidų ir priteistina sumą už automobilio saugojimą, teismo sprendimo rezoliucinė dalis patikslinama, nurodant priteistinos iš atsakovo skolos sudedamąsias dalis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

38. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, atitinkamai perskirstytinos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

39. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 270,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro sumokėtas žyminis mokestis. Nustatytina, kad buvo patenkinta 2,78 procentų ieškovės ieškinio reikalavimų sumos. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovei iš atsakovo priteisiama 7,51 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

40. Pirmosios instancijos teismas byloje patyrė 89,60 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos atitinkamai ir valstybės patirtos pašto išlaidos ir valstybei iš ieškovės priteisiam 87,11 Eur. Iš atsakovo priteistinos 2,49 Eur teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 5 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš atsakovo nepriteisiamos.

41. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 270 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, nustatytina, kad buvo patenkinta 1,43 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, todėl ieškovei priteistina 3,86 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme iš atsakovo.

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimą dalyje dėl skolos priteisimo ir išdėstyti:

Priteisti iš atsakovo A. T. (A. T.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“, juridinio asmens kodas 302308932, 70,00 Eur (septyniasdešimt eurų 00) skolą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir 264,00 Eur (du šimtus šešiasdešimt keturis eurus 00 ct) už transporto priemonės saugojimą, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2022 m. sausio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2,78 Eur (du eurus 78 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“, juridinio asmens kodas 302308932, 87,11 Eur (aštuoniasdešimt septynis eurus 11 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei , sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.

Priteisti iš atsakovo A. T. (A. T.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“, juridinio asmens kodas 302308932, 3,86 Eur (tris eurus 86 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Loreta BraždienėVirginijus KairevičiusTatjana Žukauskienė