Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Daliaus Jocio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Kristinos Kakurinės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. R. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus ir nuteistojo V. S. ir jo gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 9 mėnesiams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas 1 metams;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 9 mėnesiams;

pagal BK 182 straipsnio 3 dalį – 30 parų areštas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, nuspręsta bausmes, paskirtas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje, subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir V. S. paskirti subendrintą laisvės atėmimo 1 metams bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šią subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu nuspręsta subendrinti su bausmėmis, paskirtomis už nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, prie griežčiausios subendrintos 1 metų laisvės atėmimo bausmės pridedant po dalį švelnesnių bausmių, ir V. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laivės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams.

Nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmė atliekama pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio momento, kai V. S. pradės atlikinėti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Iš dalies patenkintas nukentėjusiojo A. M. civilinis ieškinys – jam iš kaltinamojo V. S. priteista 1 800 Eur turtinės, 100 Eur neturtinės žalos ir 150 Eur proceso išlaidų atlyginimo. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. R. ir V. S. nuteisti už tai, kad pagrobė automobilį, o būtent: jie, veikdami bendrininkų grupe, 2018 m. gegužės mėnesį, naktį iš 13 d. į 14 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), būdami pas L. V. bute, iš anksto susitarę pagrobti automobilį, pagrobė L. V. priklausančio automobilio „Volvo XC70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvedimo raktelius. Po to 2018 m. gegužės 14 d., apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini), kieme E. R. pagrobtais rakteliais užvedus automobilį ir išvarius iš kiemo, pagrobė L. V. priklausantį 11 000 Eur vertės automobilį „Volvo XC70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tokiu būdu jie veikdami bendrai pagrobė svetimą turtą – L. V. priklausantį automobilį.

2. Be to, V. S. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: 2018 m. liepos 5 d., apie 07.00 val., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, tyčia slapta paėmė A. M. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Huawei“, o A. M. pradėjus ieškoti telefono, pasisiūlė tarpininkauti jį surandant. Po to, imituodamas telefono sugrąžinimą, telefoną grąžino A. M. ir suklaidino A. M., jam melagingai nurodydamas, kad už telefono radimą reikia sumokėti 200 Eur. A. M. sutikus sumokėti, kartu su A. M. nuvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ biurą (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kur A. M. pateikė UAB „Taksi 211211“ naudojamą banko kortelių skaitytuvą, jis į skaitytuvą įdėjo savo banko kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir, manydamas, kad moka už telefono suradimą, 10.33 val. atliko 200 Eur mokėjimą. Tokiu būdu V. S. apgaule savo naudai įgijo svetimą nedidelės vertės turtą – A. M. priklausančius pinigus – 200 Eur.

3. Be to, V. S. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2018 m. liepos 5 d. tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku (duomenys neskelbtini), būdamas pas A. M. namuose, slapta pagrobė svetimą turtą – A. M. priklausančią kosmetinę su joje buvusiais pinigais – 2 400 JAV dolerių, tai atitinka 2 040 Eur. Tokiu būdu jis pagrobė svetimą 2 040 Eur vertės turtą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. R. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

8. Išsamiai išanalizavusi bylos medžiagą ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą – apklaususi teismo posėdyje nuteistąjį V. S., teisėjų kolegija turi pagrindą daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pagrįstai pripažino E. R. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ne tik V. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Sprendžiant klausimą dėl E. R. kaltės, buvo vertinama surinktų įrodymų visuma – tiek E. R., tiek nuteistojo V. S. teisiamojo posėdžio duoti parodymai, taip pat nukentėjusiojo L. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojų D. M., P. Č., H. J. parodymai, V. S. ir E. R. naudojamų telefonų veikimo duomenys, apžiūrų protokolai bei kiti byloje esantys duomenys. Teismas nurodė, kodėl vienus įrodymus vertina kritiškai ir atmeta, o kitais vadovaujasi. Tokiu būdu, priimdamas skundžiamą nuosprendį, teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, todėl abejoti jo objektyvumu bei teisėtumu nėra teisinio pagrindo.

9. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė automobilį. Automobilio vagystė – tai tyčinis neteisėtas neatlygintinas svetimo automobilio užvaldymas siekiant pasisavinti. Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Todėl, apibūdinant kaltės, darant vagystę, turinį, turi būti vadovaujamasi BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis ir turi būti konstatuojama, kad, grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokė, jog užvaldo automobilį prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Vagystės atveju kaltė pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog turtas yra svetimas, nori jį neatlygintinai užvaldyti ir numato, kad dėl tokių jo veiksmų turto savininkui bus padaryta žala. Taigi esminis veikos požymis, nulemiantis šios veikos priskyrimą prie nusikalstamų veikų nuosavybei, yra būtent svetimo turto pagrobimas. Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią.

10. Nagrinėjamu atveju E. R. neginčija dalyvavęs automobilio grobime, tačiau neigia žinojęs, jog vairavo V. S. grobiamą iš L. V. automobilį, teigdamas, kad automobilį vairavo V. S. paprašytas, be to, automobilio raktelius jam davė V. S. ir nors automobilio dokumentų nedavė, tačiau tik jis turėjo vairuotojo pažymėjimą. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog kaltinamasis E. R. kaltės nepripažino, nurodė, kad jis nesuvokė, jog vagia automobilį, manė, kad tiesiog vairuoja automobilį, nors nežinojo, kam automobilis priklauso, nes V. S. jam to nenurodė, o jis pats tuo nesidomėjo. Proceso metu E. R. savo parodymus keitė, dėl to apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai pažymėjo, jog šio nuteistojo pozicija dėl kaltės padarius nusikalstamą veiklą nebuvo nuosekli, ir vertino tai kaip E. R. pasirinktą gynybinę poziciją, kuria jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apylinkės teismas būtent ir nurodė, jog E. R. iš pradžių parodė, kad nukentėjusiojo automobilyje niekada nėra buvęs, vėliau pripažino paėmęs automobilį, o pirmą kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino, tačiau vėliau – neigė kaltę dėl automobilio vagystės.

12. Taigi iš aptartų detalių V. S. parodymų atsiskleidžia nuoseklus ir minėtais kitais įrodymų šaltiniais pagrįstas aktualios grobimo veikos išankstinio planavimo vaizdas ir vagystės įvykdymo mechanizmas. Be to, iš teisiamajame posėdyje V. S. detalizuotų veikos padarymo aplinkybių, be kita ko, parodant, kad jis nedavė automobilio raktelių E. R., o pats E. R. paėmė raktelius ir nuvairavo L. V. automobilį į poligoną Dumpiuose, tačiau ne vagystės dienos rytą, o po 2–3 dienų, galima daryti išvadą, jog V. S. ir E. R. suvokė, jog automobilis jiems tikrai yra svetimas ir jų bendras sumanymas pagrobti L. V. automobilį galiausiai pavyko. E. R., realizuodamas išankstinį bendrą susitarimą su V. S. ir panaudodamas jų bendrais veiksmais iš vakaro pagrobtus L. V. automobilio raktelius, o po to, užvesdamas automobilį ir jį išvarydamas iš kiemo, veikė tiesiogine tyčia ir yra kvalifikuotos vagystės bendravykdis.

14. Teisėjų kolegija, sugretinusi aptartus V. S. ir E. R. parodymus ir kartu juos analizuodama ir lygindama aptartų bei apylinkės teismo išsamiai ištirtų visų kitų bylos faktinių duomenų kontekste, konstatuoja, jog E. R. aktyviai, kartu su V. S., dalyvavo automobilio vagystėje. Nors E. R. neigia pavogęs automobilio raktelius ir neva nesupratęs, jog kitą rytą vagia iš L. V. kiemo pastarojo automobilį, o neva tik vykdęs V. S. nurodymus, tačiau aptartų aplinkybių visuma atskleidžia tokį E. R. dalyvavimo su V. S. automobilio grobime mechanizmą. E. R. ir V. S. iki jų susitikimo L. V. bute jau buvo pažįstami. E. R. žinojo apie V. S. kriminalinę praeitį, jie draugiškai bendraudavo, susitikdavo, bendraudavo. Taigi V. S. tikrai nebuvo E. R. svetimas asmuo. Nesvarbu kuriam iš nuteistųjų kilo sumanymas pagrobti automobilį, kadangi jų bendrais veiksmais buvo realizuotas jų bendras nusikalstamas sumanymas – pirma pagrobti automobilio raktelius, o kitą dieną pagrobti automobilį. Tokiu būdu nuteistieji tiek konkliudentiniais veiksmais, tiek ir žodžiu susitarė bendrininkauti pagrobiant svetimą turtą. Todėl, priešingai nei apeliantui, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog E. R. automobilio vagystėje veikė kartu su V. S.. 2018 m. gegužės 13 d. naktį, išeidamas iš L. V. buto, E. R. išsinešė jų pagrobtus automobilio raktelius, o toliau, vykdydamas V. S. nurodymus, atvyko kitos dienos ryte prie L. V. namų, kur atrakino ir užvedė pagrobtais rakteliais automobilį ir išvažiavo juo iš kiemo. E. R. teigimu, jis nuvairavo automobilį V. S. nurodymu į poligoną ir grįžęs atidavė jam raktelius, o po to dar kartą pastarojo nurodymu vairavo automobilį į Dumpius. Tačiau tokius E. R. parodymus teismas vertina kaip neišsamius ir kaip bandymą užmaskuoti tikrąją vietą, kur pastarasis grobimo rytą iš tikrųjų nuvarė automobilį, t. y. į minėtą garažą. Taigi tik po to iš šio garažo E. R. dar kartą vairavo automobilį ir galiausiai kartu su V. S. paliko Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) k. laukuose.

16. Neigdamas aplinkybę, jog nesuprato, kad automobilis yra vagiamas, gynėjas skunde taip pat nutyli teisiškai reikšmingas aplinkybes, o būtent tai, kad E. R. atėjo jau kitą rytą prie L. V. namo ir, užvedęs pagrobtais rakteliais automobilį, išvažiavo juo iš kiemo ir turėjo tik vairuotojo pažymėjimą, o jokių ginčo automobilio dokumentų neturėjo. Apeliantas, menkindamas savo ginamojo dalyvavimo automobilio vagystėje pobūdį, taip pat neįvertina aplinkybių, jog E. R. neišreiškė jokių prieštaravimų arba abejonių V. S. dėl automobilio valdymo (ne)teisėtumo, neatidavė jam automobilio raktelių. Grobimo rytą ir po to E. R. veikė kartu su V. S. ir ištikimai vykdė pastarojo nurodymus dėl automobilio pervarymo iš vienos vietos į kitą. Pagrobtą ir garaže paslėptą automobilį E. R. nuvairavo į minėto kaimo laukus ir kartu su V. S. ten paliko. Iš tokios nuteistųjų veikimo schemos matyti, jog galiausiai baigtos savanaudiškos nusikalstamos veikos tikslai transformavosi į jų išgąstį sulaukti griežtos baudžiamosios atsakomybės, o tai privertė juos skubėti ir atsikratyti automobilio. Todėl apeliaciniame skunde pateikta versija, jog E. R. vairavo automobilį, nes galvojo, jog tai elementari gyvenimiška situacija: gal skiriasi koks V. S. draugas ir automobilį reikia paslėpti nuo sutuoktinės ar pan., vertinama kaip išgalvota ir nerimta.

17. Kartu teisėjų kolegija kaip išgalvotą vertina ir paties V. S. byloje pateiktą įvykio versiją, jog neva jis norėjęs tik pamokyti nukentėjusįjį L. V. nedalyti automobilio raktelių klube merginoms. Byloje nustatyta aplinkybė, kad automobilis buvo pagrobtas 2018 m. gegužės 14 d., apie 11.00 val., iš L. V. namo kiemo. Nukentėjusysis L. V. tyrėjams nurodė, jog 2018 m. birželio 1 d. jam paskambino į telefonspynę vyriškis ir pasakė, kur yra jo pagrobtas automobilis, ir nuvykęs į nurodytą vietą, pievoje, palei krūmus rado savo automobilį. Tyrėjai 2018 m. birželio 2 d. apžiūrėjo įvykio vietą ir nustatė, jog automobilis yra užrakintas ir yra Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) laukuose, nendryne, tarp aukštos žolės ir nendrių (t. 1, b.1. 76–79, 80, 81–83). Vagystės dieną, t. y. 2018 m. gegužės 14 d., L. V. pateikė tyrėjams vieną automobilio „Volvo XC70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvedimo raktelį (t. 2, b.1. 30–31, 32–33, 34–35). L. V. apklausos metu tyrėjams aiškiai nurodė, kad užrakino automobilį raktu, kuriame įmontuota gamyklinė signalizacija, ir padėjo šį raktą namuose į sekciją šalia atsarginio automobilio rakto (t. 2, b. l. 3–6). Šių aplinkybių visuma ir kartu tai, kad byloje nėra duomenų, kad nuteistieji atidavė pagrobtus automobilio raktelius L. V. ar tyrėjams, dar kartą leidžia įsitikinti tuo, kad V. S. iškelta L. V. pamokymo versija yra tiesiog pramanyta.

18. Aptartos nuteistųjų (ne)nusikalstamo elgesio versijos teisėjų kolegijos neįtikina ir juolab nešalina jų veiksmuose byloje įrodytos baigtos kvalifikuotos vagystės sudėties.

19. Pažymėtina, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama, be kita ko, pagal kaltininko elgesį. Vadinasi, apie nusikalstamos veikos požymius galima spręsti ne tik remiantis paties kaltinamojo parodymais, kuris teigia, kad jis nežinojo, jog automobilis vagiamas ar vogtas ir pan., tačiau apie tai galima spręsti ir pagal objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, kadangi subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais.

20. Apeliantas akcentuoja, jog, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, taip pat ir bendrininkavimo atveju, nepakanka vien nustatyti objektyviuosius veikos požymius, būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius – kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Teisėjų kolegija pažymi, jog vagystės atveju nusikalstama veika yra laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja realią galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu savo nuožiūra. Sprendžiant klausimą, ar turto pagrobėjas, fiziškai užvaldęs svetimą turtą, jau buvo įgijęs tokių galimybių, svarbu atsižvelgti į šio turto specifinius požymius ir paskirtį, laiko tarpą, kuriam kaltininkas buvo užvaldęs turtą, realias jo galimybes per šį laiką pasinaudoti turto naudingomis savybėmis, savo nuožiūra spręsti jo tolesnį likimą. Kaltininkui pasišalinus iš įvykio vietos kartu su pagrobtu turtu ir įgavus bent trumpalaikę galimybę netrukdomai jį paslėpti arba išmesti, turto pagrobimas gali būti pripažintas baigtu. Nagrinėjamu atveju iš kiemo pagrobtas automobilis, t. y. konkretus registruotinas kilnojamasis daiktas ir kartu padidinto pavojingumo šaltinis. Nėra jokių abejonių, jog užvesdamas pagrobtais rakteliais L. V. automobilį ir jį išvarydamas iš kiemo, E. R. pasišalino iš pagrobimo vietos kartu su pagrobtu automobiliu ir įgavo realią galimybę netrukdomai jį paslėpti bei tai padarė – paslėpė jį garaže. Tokia automobilio pagrobimo veika yra neabejotinai baigtas nusikaltimas.

21. Beje, vertinant bendrininkų subjektyviąją pusę, teisėjų kolegiją atkreipia dėmesį, kad nors bendravykdžių veika pasireiškia tik tyčia ir kiekvienas iš jų siekia nusikalstamos veikos padarinių, tačiau jų nusikalstamo elgesio paskatos neprivalo sutapti. Vagystė nuo neteisėto daikto panaudojimo atskiriama pagal nusikalstamos veikos tikslą ir motyvą. Nors motyvas ir tikslas nėra tiesiogiai vagystės nusikalstamos veikos sudėtyje nurodyti požymiai, jų nustatymas padeda atskirti vagystę nuo į ją panašių, bet kitokią prasmę turinčių veiksmų. Šiuo metu galiojančiame BK nėra normos, kuri kriminalizuotų transporto priemonės nuvarymą be pagrobimo tikslo. Žinoma, kad tokie kaltininko veiksmai, kai jis akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai ar užvaldo daiktą nesiekdamas jo pasisavinti ir tokiais veiksmais nepadaro žalos nukentėjusiajam, nepripažįstami vagyste. Nagrinėjamu atveju matyti, kad E. R. padarytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė – tyčia pasisavinti nukentėjusiajam L. V. priklausantį automobilį – byloje nustatyta teisingai. Teisėjų kolegijos manymu, šio nuteistojo tyčia buvo nukreipta būtent į svetimo turto – L. V. priklausančio automobilio – pagrobimą, o ne, pastarojo teigimu, tiesiog vykdant pažįstamo V. S. prašymą ar juolab turint tikslą tik laikinai pasinaudoti automobiliu, nuvežti draugą ar pasivažinėti ir pan.

22. Tai, kad aktualiai nusikalstamai veika padaryti abu nuteistieji iš anksto pasiruošė, pasirūpino tokiai veikai sėkmingai realizuoti būtinais automobilio rakteliais, o jau kitą dieną pagrobė automobilį iš kiemo, paslėpė jį garaže, o po to tiesiog paliko dykvietėje, išsigandę baudžiamojo persekiojimo pasekmių, rodo, kad E. R. suprato, jog automobilis yra jo ir V. S. bendrais veiksmais vagiamas. Įstatymas nereikalauja, jog kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, pakanka bendro supratimo apie kito asmens padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą. E. R., atėjęs ryte su pagrobtais automobilio rakteliais ir užvesdamas bei išvarydamas iš kiemo svetimą automobilį, tikrai suvokė, kad svetimą jam kilnojamąjį daiktą – automobilį – vagia ir tai daro kartu su V. S., nes būtent su juo pagrobė automobilio raktelius ir sumanė įvykdyti tokį nusikaltimą. Nuo šio nusikalstamo elgesio E. R. neatsisakė, sąmoningai vykdė minėtus V. S. nurodymus dėl automobilio pervarymo iš vienos vietos į kitą. Todėl konstatuotina, kad E. R. suvokė, jog tiesiogiai dalyvauja automobilio grobime ir atvykęs ryte pagrobti automobilį iš L. V. kiemo veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. R. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nes visuma baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių patvirtina, kad jis padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką.

23. Nors ikiteisminio tyrimo metu E. R. savo kaltę pripažino, tačiau vėliau pakeitė poziciją, o teisminio nagrinėjimo metu nebuvo kritiškas savo atliktų neteisėtų veiksmų atžvilgiu ir gynėjas skunde nenurodo jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kurios turėtų įtakos kitokiam E. R. skirtos bausmės individualizavimui. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: bauda arba areštas, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. E. R. už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per visą šį laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokslu, bei toliau dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Teismas, parinkdamas E. R. tokios bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltę, nusikalstamos veikos padarymo stadiją – padarytas vienas baigtas, tyčinis apysunkis nusikaltimas nuosavybei, kurio metu buvo pagrobtas automobilis. Pagrįstai nustatyta E. R. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe, lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas tinkamai įvertino E. R. asmenybę, t. y. tai, kad teisiamas pirmą kartą, baustas administracine tvarka, pagrindinio išsilavinimo, dirba, nevedęs. Įvertinus nurodytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų bus galima pasiekti E. R. atlikus teismo pagrįstai jam skirta laisvės apribojimo bausmę, kurios dydis viršija tokios bausmės sankcijos vidurkį, tačiau nesiekia maksimumo.

Nuteistojo V. S. ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

24. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje.

25. Nagrinėjamu atveju vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas tiek galutinę subendrintą bausmę, tiek laisvės atėmimo bausmes už atskiras nusikalstamas veikas nuteistajam V. S., įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną apysunkį, du nesunkius nusikaltimus ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, teisiamas septintą kartą, nusikalto esant neišnykusiam teistumui, todėl jis laikytinas recidyvistu, baustas administracine tvarka, aktualias nusikalstamas veikas padarė per trumpą laikotarpį, vieną po kitos, būdamas neseniai paleistas iš įkalinimo įstaigos, kur atliko ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę. Parinkdamas skirtų V. S. už atskiras nusikalstamas veikas bausmių subendrinimo apėmimo ir dalinio sudėjimo būdus, apylinkės teismas tinkami taikė BK 63 straipsnio nuostatas ir, pagrįstai taikydamas BK 66 straipsnio nuostatas, įskaitė jo suėmimo nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d. (1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų) laiką į skirtą bausmę.

26. Apeliaciniu skundu prašoma sumažinti skundžiamu nuosprendžiu V. S. skirtą galutinę subendrintą 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę iki minėto 1 metų 1 mėnesio ir 15 dienų ir laikyti, kad bausmę jis jau atliko. Su tokia apeliantų pozicija teisėjų kolegija nesutinka, tačiau atsižvelgdama į išties ilgą V. S. suėmimo laiką, ilgą bylos nagrinėjimo terminą bei nuteistojo V. S. asmenybę teigiamai charakterizuojančių įrodymus visumą, mano, kad bausmės tikslų galima pasiekti atidėjus, beje, mažiau nei trečdalį visos skirtos bausmės laiko sudarančios laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 75 straipsnyje įstatymų leidėjas, numatęs galimybę taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą nuteistiems asmenims, kartu įtvirtino baudžiamosios atsakomybės švelninimo prielaidas, nes netiesiogiai įpareigojo teismus neatimti laisvės asmenims, kai tai įmanoma. Paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą teismas atlieka du kartus: pirmą – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, teismas įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antrą – nustatęs BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, nuspręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir ar ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Baudžiamasis įstatymas neišvardija aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir bausmės paskirtimi.

28. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Vertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę ypatingą dėmesį teismas turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais, apskritai su šeima, ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą.

29. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis padarė vieną apysunkį, du nesunkius nusikaltimus ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, kad jam paskirta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo, daroma išvada, kad yra formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas net nesvarstė galimybės atidėti nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo. Įstatymas tiesiogiai nedraudžia teismui taikyti BK 75 straipsnio nuteistajam, kuris ir turi neišnykusį teistumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-61-895/2015). Ši aplinkybė iš esmės suponuoja teismo pareigą kruopščiai įvertinti kaltininko asmenybę.

30. Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis V. S. turi tvirtus socialinius ryšius, dirba dviejose darbovietėse VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 10, b. l. 22, 23–24). Minėtoje VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ V. S. dirba puse etato asmeniniu asistentu, padeda neįgaliesiems, garbaus amžiaus žmonėms, lanko kursus, kuriuose mokosi, kaip dirbti su senyvo amžiaus žmonėmis. UAB „(duomenys neskelbtini)“ V. S. dirba vadybininku. Apygardos teismui pateiktos V. S. charakteristikos iš jo darboviečių, kuriose jis apibūdinamas kaip nuoširdus, rūpestingas, aktyvus profesinėje veikloje, atsiduodantis darbui žmogus (t. 10, b. l. 25, 26). Skunde akcentuojami V. S. pasižadėjimai daugiau nebenusikalsti yra rimti ir paremti tuo, jog kuria artimus santykius su moterimi. Duomenų, jog po nuosprendžio priėmimo ir paleidimo iš suėmimo dienos iki dabar V. S. padarė nusikalstamų veikų ar kitokių teisės pažeidimų ar pažeidė jam skirtą švelnesnę už suėmimą kardomąją priemonę, byloje nėra. Aptartų V. S. asmenybę ir jo elgesį visuomenėje apibūdinančių aplinkybių visuma ir kartu tai, jog jo padarytos nusikalstamos veikos nesukėlė sunkesnių padarinių (automobilis surastas ir tyrėjų grąžintas nukentėjusiajam; kitam nukentėjusiajam priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas), nusikalstami veiksmai truko neilgai, jis iš esmės sutiko su civiliniais ieškiniais, leidžia teisėjų kolegijai daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis nėra toks pavojingas, jog tik realus likusios mažiau nei penkis mėnesius siekiančios laisvės atėmimo bausmės (įskaičius suėmimo laiką, lieka dar 4 mėnesiai 25 dienos laisvės atėmimo bausmės) vykdymas leis pasiekti bausmės tikslus.

31. Bausmės vykdymo atidėjimas yra vidutinio sunkumo teisinė sankcija, kuri laikytina proporcinga ir tinkama valstybės reakcijos forma į vidutinio sunkumo asmens nusikalstamą elgesį. Asmuo ne tik įpareigojamas tam tikrą laikotarpį laikytis tam tikrų pareigų ar draudimų, yra prižiūrimas ir kontroliuojamas probacijos tarnybos, privalo vykdyti individualiame probacijos plane numatytas priemones, dalyvauti įvairiose asmeninės ir socialinės pagalbos priemonėse, bet jam net ir už nedidelius (nenusikalstamus) pažeidimus gresia realus laisvės atėmimas – būtent tokios trukmės, kokią paskyrė teismas, nepriklausomai nuo praėjusio probacijos laikotarpio. Taigi bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu toliau darant teisės pažeidimus nuteistasis V. S. gali būti pasiųstas vykdyti paskirtą bausmę, o net ir pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimui ateityje padaryti jo teisės pažeidimai gali būti vertinami žymiai griežčiau. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, konstatuoja, kad yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikymo baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

32. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistajam, kuriam atidedamas bausmės vykdymas, teismas skiria vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šioje normoje išvardytas pareigas. Atsižvelgiant į tai, kad V. S. teigiamą poveikį, be kita ko, daro darbas, jam skirtina pareiga tęsti darbą ir kartu skirtinas įpareigojimas neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktai). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios priemonės darys teigiamą įtaką nuteistajam, skatins laikytis įstatymų ir nedaryti naujų nusikalstamų veikų.

Dėl advokato darbo apmokėjimo

33. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistajam V. S. antrinę teisinę pagalbą teikė advokatas Vaclovas Janušauskas, tačiau 2020 m. spalio 15 d. teismo posėdžio metu nuteistąjį jau atstovavo advokatas Marius Navickas, su kuriuo nuteistasis sudarė susitarimą. Advokato V. Janušausko antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 122,72 Eur (t.10.,b.l.33). Šios išlaidos turi būti išieškomos iš nuteistojo V. S. (BPK 106 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. sausio 29 d. nuosprendį pakeisti.

Pritaikyti BK 75 straipsnio 1 dalį ir nuteistajam V. S. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 3 dalį paskirtos galutinės subendrintos vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktais, įpareigoti bausmės vykdymo atidėjimo metu tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuteistojo E. R. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą atmesti.

Kitą apylinkės teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš V. S. priteisti valstybei 122,72 Eur už advokato suteiktą antrinę teisinę pagalbą.