Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas A. Sadauskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-187-380/2019

Teisėja A. Simaitienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22589-2018-0

2019 m. spalio 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko, Eduardo Maškevičiaus ir Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. ir nuteistojo E. R. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per visą šį laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, 6 (šešis) mėnesius dalyvauti nusikalstamą elgesį keičiančiose programose;

V. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal BK 182 straipsnio 3 dalį – 45 parų areštu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, remiantis BK 65 straipsnio 1 punktu, arešto bausmę keičiant į laisvės atėmimą, ir V. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu patenkintas A. M. civilinis ieškinys ir priteista jam iš V. S. 3 040 Eur turtinei žalai atlyginti, 500 eurų neturtinei žalai atlyginti, 150 eurų proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. R. ir V. S. nuteisti už tai, kad pagrobė automobilį, o būtent: jie, veikdami bendrininkų grupe, 2018 m. gegužės mėnesį, naktį iš 13 d. į 14 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, būdami pas L. V. bute, iš anksto susitarę pagrobti automobilį, pagrobė L. V. priklausančio automobilio „Volvo XC70“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), užvedimo raktelius. Po to 2018-05-14, apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kieme E. R. pagrobtais rakteliais užvedus automobilį ir išvarius iš kiemo, pagrobė L. V. priklausantį automobilį „Volvo XC70“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 11 000 eurų vertės. Tokiu būdu jie veikdami bendrai pagrobė svetimą turtą – L. V. priklausantį automobilį.

2. Be to, V. S. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: 2018-07-05, apie 7.00 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, tyčia slapta paėmė A. M. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Huawei“, o, A. M. pradėjus ieškoti telefono, pasisiūlė tarpininkauti jį surandant. Po to, imituodamas telefono sugrąžinimą, telefoną grąžino A. M. ir suklaidino A. M., jam melagingai nurodydamas, kad už telefono radimą reikia sumokėti 200 eurų. A. M. sutikus sumokėti, kartu su A. M. nuvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ biurą (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kur A. M. pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudojamą banko kortelių skaitytuvą, jis į skaitytuvą įdėjo savo banko kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir, manydamas, kad moka už telefono suradimą, 10.33 val. atliko 200 eurų mokėjimą. Tokiu būdu V. S. apgaule savo naudai įgijo svetimą nedidelės vertės turtą – A. M. priklausančius pinigus – 200 eurų.

3. Be to, V. S. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2018-07-05, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, būdamas pas A. M. namuose, slapta pagrobė svetimą turtą – A. M. priklausančią kosmetinę su joje buvusiais pinigais – 2 400 JAV dolerių, tai atitinka 2 040 eurų. Tokiu būdu jis pagrobė svetimą 2 040 eurų vertės turtą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

4.5. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 3 dalyje, V. S. nurodo, kad šis epizodas, kuris traktuojamas kaip sukčiavimas, jam inkriminuotas nepagrįstai, kadangi pats nukentėjusysis teisme pareiškė, kad už telefono suradimą sumokės 200 eurų, jo niekas nevertė mokėti. Ikiteisminį tyrimą kuravusi D. Š. atsisakė iškviesti liudytoją, kuris ir atvežė telefoną prie A. M. namų.

5. Apeliaciniu skundu nuteistojo E. R. gynėjas advokatas E. Staponkus prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019-04-12 nuosprendį, kuriuo E. R. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, ir E. R. dėl L. V. priklausančio automobilio „Volvo XC70“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vagystės, veikiant bendrininkų grupe su V. S., išteisinti.

5.1. Nurodo, kad vagystė – tai neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimant iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. BK 178 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra padaroma tik tiesiogine tyčia. 2005-06-23 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) senato nutarime Nr. 52 teigiama, kad vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Galimybė savo nuožiūra naudoti turtą yra būtina turto pagrobimo pasekmė.

5.2. E. R. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu savo kaltės nepripažino ir parodė, kad jis apie tai, jog yra vagiamas L. V. automobilis, nežinojo ir to nesuprato. Nuosprendyje nurodytą naktį, t. y. 2018 m. iš gegužės 13 dienos į 14 dieną, pakvietus pažįstamam V. S., E. R. su drauge atvyko į jam anksčiau nepažįstamo L. V. butą, kuriame buvo V. S., ir čia praleido dvi ar tris valandas. Jam išeinant iš L. V. buto laiptinėje V. S. jam padavė kažkokį suvyniotą ryšulį ir paprašė pasaugoti jį iki rytojaus dienos. Parėjęs į namus jis pamatė, jog ryšulyje yra automobilio „Volvo“ užvedimo rakteliai. Kad šiuos raktelius V. S. pavogė iš L. V., jis nežinojo ir neįtarė. Kitą dieną V. S. pakviestas telefonu jis atvyko prie L. V. gyvenamojo namo, kur jo laukė V. S.. V. S. jam parodė prie namo stovintį automobilį „Volvo“ ir nurodė jį nuvaryti į poligoną už „(duomenys neskelbtini)“ įmonės ir ten palikti. Vykdydamas V. S. prašymą (E. R. buvo žinoma, kad V. S. vairuotojo pažymėjimo neturi), jis nuvarė automobilį į poligoną ir ten paliko, o pats grįžo į miestą ir automobilio raktelius atidavė V. S.. Dėl kokios priežasties V. S. jam nurodė nuvaryti automobilį į poligoną, E. R. nežinojo, tačiau galvojo, jog tai elementari gyvenimiška situacija: gal skiriasi koks V. S. draugas ir automobilį reikia paslėpti nuo sutuoktinės ar pan. Tačiau jis negalvojo ir neįtarė, kad V. S. be L. V. žinios nurodė jam nuvaryti į poligoną būtent L. V. automobilį, tai yra kad V. S. pavagia L. V. automobilį. Apie tai, kad nuvarytasis į poligoną automobilis priklausė L. V., jis sužinojo tik tos pačios dienos vakare, kai jam V. S. pranešė, kad dėl dingusio automobilio „Volvo“ L. V. kreipėsi į policiją. Sužinojęs apie tai, jis pasakė V. S., kad šis grąžintų automobilį savininkui, nes tai yra V. S. problema.

5.3. Taigi, esant tokiems E. R. parodymams, teismas turėjo labai išsamiai ištirti, ar E. R. buvo V. S. bendrininkas pavagiant L. V. priklausantį automobilį, tai yra ar buvo E. R. veikoje tiesioginė tyčia užvaldyti svetimą turtą kartu su V. S., ar jis tiesiog buvo V. S. apgautas jam nežinant, kad automobilis yra vagiamas.

5.4. Pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 24 straipsnio 1 dalis) bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų bendrininkavimo požymių, numatytų BK 24 ir 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, šiuo atveju vagystės, pagal kurią yra kvalifikuota nusikalstama veika, požymių visuma. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius.

5.5. Būtinas bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.

5.6. Nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, taip pat ir bendrininkavimo atveju, nepakanka vien nustatyti objektyviuosius veikos požymius, būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius – kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas.

5.8. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu bendrininkai būtų taręsi dėl automobilio pagrobimo, tai tarp jų būtų buvęs kažkoks elementarus susitarimas, kur jie pagrobtą automobilį dės – parduos, išardys dalimis, reikalaus iš savininko išpirkos ar pan., kaip pasidalys gautus pinigus, kur automobilis bus slepiamas ar pastatytas, tačiau apie tokius susitarimus V. S. nenurodė, o automobilio vagystė be tokio nors dalinio susitarimo tikrai atrodo negyvenimiška ir nelogiška, todėl tikrai neįtikėtina, tuo labiau kad po poros savaičių pats V. S. nurodė savininkui, kur automobilis yra paliktas.

5.9. Taigi R. R. veiksmai pagal objektyviuosius veikos požymius formaliai lyg ir atitiktų nusikalstamos veikos – vagystės – požymius, tačiau subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai to nenurodo. E. R. apie tai, kad įvykdyta automobilio vagystė, sužinojo tik po to, kai automobilis jau buvo paliktas poligone. Taigi jo veikoje, jei jis V. S. nurodymu nuvežė automobilį į poligoną ir jį ten paliko, nebuvo subjektyviosios pusės – tyčios – pagrobti automobilį, o ji yra būtina. Nei byloje apklausti liudytojai, nei pats nukentėjusysis nenurodė, kad iš balkono R. R. būtų matęs, kaip L. V. būtų rodęs, kuris automobilis jam priklauso. Liudytoja D. M. parodė, kad jai, Helenai Jankutei, V. S. ir buto šeimininkui rūkant balkone L. V. rodė kieme stovintį savo automobilį. Tuo metu E. R. ir jo draugė į butą dar nebuvo atėję. Iš minėtos liudytojos parodymų matyti, jog E. R. nežinojo, kad prie L. V. namų stovi jo automobilis, todėl jis, važiuodamas V. S. nurodytu automobiliu, nežinojo ir negalėjo suvokti, kad tai L. V. automobilis. Taip pat nė vienas liudytojas neparodė, jog L. V. savo bute ieškojo būtent automobilio „Volvo“ raktelių, o ne apskritai lengvojo automobilio raktelių. Tai esminiai momentai, kurie rodo, kad E. R. nebuvo žinoma netgi L. V. turimo lengvojo automobilio markė. Būtent įvertinęs šiuos nuo E. R. nepriklausomus bylos įrodymus, taip pat paties E. R. parodymus teismas turėjo visapusiškai ir objektyviai spręsti apie E. R. įvykdytos veikos subjektyviosios pusės elementus, kurie turi būti nustatyti inkriminuojant nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir tuo pagrindu priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

5.10. Nuosprendyje teismas konstatavo, kad E. R. teisme iškelta versija, jog jis automobilio nevogė, yra neįtikima (vėl tik V. S. parodymų vertinimas). Nuosprendyje teigiama, jog iš bylos duomenų nustatyta, kad kaltinamieji suvokė, jog automobilis jiems yra svetimas ir jie grobia automobilį, tačiau kuo pagrįstas toks teismo manymas apie E. R. veiksmus, nuosprendyje nenurodyta. Tai, kad E. R. nevykdė jokių aktyvių veiksmų grąžinti automobilį, dar neįrodo, kad jis bendrininkų grupe veikė tiesiogine tyčia užvaldyti šį automobilį. Į tai jis sureagavo tada, kai sužinojo iš V. S. apie tai, kad automobilis pagrobtas, ir davė jam suprasti, kad automobilis turi būti grąžintas savininkui ir kad tai jau yra V. S. problema, ją po kurio laiko V. S. ir išsprendė.

5.11. Teismas padarė prielaidą, jog E. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme išsakyta pozicija yra neįtikima, o prielaidomis grįstas apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas.

5.12. Taigi teismas apkaltinamąjį nuosprendį E. R. priėmė nenustatęs jo tyčios negrįžtamai užvaldyti L. V. automobilį ir padaryti žalos nukentėjusiajam, o tokia jo veika neatitinka turto pagrobimo požymių BK 178 straipsnio prasme.

6. Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo V. S. ir nuteistojo E. R. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

8. Skundžiamas nuosprendis naikinamas ir baudžiamoji byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas teismas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

9. BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir dėl tų asmenų, dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti. Tačiau tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas nustato, jog ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, nepaisant to, ar tai nurodyta apeliaciniuose skunduose, privalo patikrinti, ar tokie pažeidimai turėjo neigiamos įtakos asmenims, dėl kurių apeliacine tvarka nagrinėjama byla. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami.

10. Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas teisingumo funkciją, nagrinėdamas bylą, turi išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą išspręsti iš esmės (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė taip pat numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje bei BPK 44 straipsnio 5 dalyje.

11. Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-396/2014, 2K-548-699/2015, EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73–78) teismo nešališkumas vertinamas subjektyviuoju ir objektyviuoju aspektais. Subjektyvusis (asmeninis) teismo nešališkumas vertinamas atsižvelgiant į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Subjektyvusis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai. Vertinant teismo nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar teismas pateikė pakankamas garantijas bet kokiai pagrįstai abejonei jo nešališkumu pašalinti (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, 2K-489-303/2015).

12. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjusi apylinkės teismo teisėja būtų buvusi tendencinga, turėjusi išankstinę nuostatą dėl bylos baigties, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas pagal subjektyvųjį kriterijų. Tačiau, vertinant objektyviuosius teismo nešališkumo principo aspektus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas BPK numatytų reikalavimų apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai, buvo objektyviai šališkas V. S..

13. BPK 305 straipsnyje įtvirtinta, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai.

14. Kaltinamajame akte nurodyta, kad V. S. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: 2018-07-05 Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, nurodė A. M., kad už taksi paslaugas jis turi sumokėti 20 eurų. A. M. sutikus sumokėti pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudojamą banko kortelių skaitytuvą, į kurį A. M. įdėjo savo banko kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), o jis (V. S.) tyčia slapta įvedė klaidingą sumą t. y. 800 eurų, ir tyčia uždengęs ekraną pateikė skaitytuvą A. M. patvirtinti mokėjimą, kuris būdamas suklaidintas ir manydamas, kad moka 20 eurų už taksi paslaugas, 12.49 val. patvirtino mokėjimą. Tokiu būdu V. S. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – A. M. priklausančius pinigus – 800 eurų. Dėl šių veiksmų V. S. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Nors apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu V. S. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bet nusikalstamos veikos už kurią nuteisė, nuosprendyje nenurodė. Todėl neaišku, ar V. S. yra nuteistas už tą pačią nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo kaltinamas ir atiduotas teismui.

15. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio reikalavimų: aprašomojoje nuosprendžio dalyje neišdėstė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo vietos, laiko, būdo, padarinių ir kitų svarbių aplinkybių. Taip pat, konstatuojant V. S. kaltę dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, neišdėstyti šios veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, nenurodyta, kokie įrodymai patvirtina arba paneigia nuteistojo kaltę, neaptarti šių įrodymų tarpusavio ryšiai. Taigi teismas V. S. nuteisė už veiką, kurios faktinių aplinkybių nagrinėjimas iš esmės nevyko ir šios aplinkybės nustatinėjamos nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai vienareikšmiškai laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, dėl kurio pirmosios instancijos teismas buvo objektyviai šališkas V. S., todėl buvo suvaržytos nuteistojo V. S. asmens teisės (BPK 44 straipsnio 5 dalis). Dėl šio pažeidimo apylinkės teismo išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir tai neabejotinai sukliudė apylinkės teismui priimti teisėtą sprendimą.

16. Šioje byloje nustačiusi, kad apylinkės teismas buvo šališkas, ir šiuo pagrindu panaikinusi nuosprendį ir bylą perdavusi iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija negali daryti jokių apibendrintų išvadų dėl kitų apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, susijusių su nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimu, jų kaltės nustatymu, ir dėl kitų apeliaciniuose skunduose išdėstytų klausimų. Visas apeliaciniuose skunduose nurodytas ir ginčijamas aplinkybes nagrinėjimo teisme dalyviai galės išsakyti bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kuris privalės šias aplinkybes išsamiai ir nešališkai ištirti bei teisiškai įvertinti. Dėl šios priežasties apeliacinių skundų argumentai paliekami nenagrinėti, kad tai neturėtų įtakos apylinkės teismui iš naujo nagrinėjant bylą. V. S. kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo pagrindai, numatyti BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose, nėra išnykę, todėl perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, suėmimo terminas pratęstinas. E. R. paliekama galioti kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 12 d. nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmams.

E. R. palikti galioti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

V. S. pratęsti kardomosios priemonės – suėmimo terminą 3 (trims) mėnesiams, skaičiuojant nuo 2019 m. spalio 3 d.